Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. (G. B.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas G. B. (toliau – ir G. B., ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-11) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, priteisti 15 330 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose, atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 17 d. iki 2019 m. sausio 17 d. (b. l. 5). Skunde nurodė, kad nuo 2012 m. liepos mėnesio buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose 1-o lokalinio sektoriaus 1-ame ir 20-ame būriuose, bendrabučio tipo patalpose, kuriose jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali ploto norma, didžiąją dalį ploto užėmė baldai. Gyvenamosiose patalpose trūko inventoriaus. Prausykloje, sanitariniame mazge bei duše trūko sanitarinių įrenginių. Sanitarinėse patalpose nebuvo guminių kilimėlių, grotelių, sanitarinis mazgas netinkamai atitvertas. Dušo patalpose nebuvo įrengti muilo bei šampūno dozatoriai. Pareiškėjas nurodė, kad yra neįgalus, o dušo patalpos nebuvo pritaikytos neįgaliesiems. Kamerose nebuvo įrengto laisvalaikio ir poilsio kambario, nebuvo įrengta drabužių ir avalynės džiovykla. Nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas, priešgaisrinės saugos sistemos. Gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, laikydavosi drėgmė, būdavo šalta, buvo buitinių parazitų. Teigė, jog pasivaikščiojimo kiemelių plotas buvo per mažas. Nurodė, kad nuo rugsėjo 24 d. būryje vyksta kapitalinio remonto darbai, dėl kurių kaupiasi dulkės, girdimas baisus triukšmas, jaučiamas nemalonus kvapas. Tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, LR Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl minėtų atsakovės veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, padidėjusia fobija, sumažėjusiomis bendravimo galimybėmis. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovės 15 330 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 17 d. iki 2019 m. sausio 17 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, kančias, depresiją, akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė 2019 m. vasario 12 d. (pašto žyma ant voko, b. l. 16). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 17 d. iki 2016 m. vasario 12 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 17 d. iki 2016 m. vasario 12 d. atmestina kaip nepagrįsta.

Pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2019 m. sausio 17 d.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į šias bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas: nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2016 m. birželio 2 d. – į 1-o lokalinio sektoriaus 1 būrio 4 miegamąjį, kurio plotas 33,88 kv. m, jame įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 4,23 kv. m (33,88/8) ploto, nuo 2016 m. birželio 2 d. iki 2017 m. vasario 1 d. – į 1-o lokalinio sektoriaus 1 būrio 3 miegamąjį, kurio plotas 42,66 kv. m, jame įrengta 11 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,87 kv. m (42,66/11) ploto, nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2018 m. vasario 22 d. į 1-o lokalinio sektoriaus 1 būrio 2 miegamąjį, kurio plotas 42,66 kv. m, jame įrengta 11 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,87 kv. m (42,66/11) ploto, nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. kovo 14 d., taip pat nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. gegužės 23 d. bei nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. rugpjūčio 22 d. - į 8-o lokalinio sektoriaus 18 būrio 9 miegamąjį, kurio plotas 35,00 kv. m., jame įrengta 9 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,88 kv. m (35,00/9) ploto, nuo 2018 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. spalio 10 d. pareiškėjas buvo paskirtas į socialinės globos sektoriaus 2-o būrio 9 miegamąjį, kurio plotas 36,63 kv. m, jame įrengta 11 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,33 kv. m (36,63/11) ploto, nuo 2018 m. spalio 10 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas buvo paskirtas į socialinės globos sektoriaus 2-o būrio 2 miegamąjį, kurio plotas 21,16 kv. m, jame įrengtos 6 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,52 kv. m (21,16/6) ploto, nuo 2018 m. gruodžio 5 d. iki 2019 m. sausio 17 d. pareiškėjas buvo paskirtas į socialinės globos sektoriaus 2-o būrio 5 miegamąjį, kurio plotas 35,85 kv. m, jame įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 4,48 kv. m (4,47/8) ploto (b. l. 23, 34-36, 86).

Atsakovės atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, jos plotą bei įrengtų miegamųjų vietų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių (b. l. 23, 34-36, 83), kurie patvirtina, jog nuteistasis ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į konkrečias patalpas. Pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog 1 lokalinio sektoriaus 1 būrio 3 patalpų plotas apie 28 kv. m. ir jose gyveno 12 nuteistųjų, todėl jam teko mažesnė nei teisės aktai numato 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma, nepateikė. Teismo vertinimu, minėti oficialūs duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo. Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su netinkamu gyvenamosios patalpos aprūpinimu baldais. Pažymėjo, kad neturėjo kur laikyti asmeninius drabužius ir daiktus. Trūko sanitariniuose mazguose klozetų, pisuarų, kriauklių.

Pagal Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos) bei nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusias Aprūpinimo normas (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos), patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, numatyta, kad bendrabučio tipo patalpoje vienam asmeniui turi būti metalinė lova, spintelė prie lovos, taburetė/kėdė/suolas (pagal poreikį), stalas, sieninė pakaba arba spinta (ne mažiau kaip po du kabliukus asmeniui).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Alytaus PN patalpos inventoriumi iki 2017 m. sausio 1 d. buvo aprūpintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 ir nuo 2017 m. birželio 8 d. galiojančiomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktai paaiškinimais. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją dėl baldų trūkumo. Pareiškėjas skunde nekonkretizavo, kiek ir kokių baldų trūko, todėl pareiškėjo argumentai dėl baldų gyvenamojoje patalpoje trūkumo laikytini deklaratyviais ir atmetami.

2004 m. Aprūpinimo normose numatyta, kad 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba 1 unitazas – dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos), 2017 m. Aprūpinimo normose atitinkamai numatyta, kad 1 praustuvė skiriama ne daugiau kaip 15 asmenų, 1 klozetas arba pisuaras – ne daugiau kaip 15 asmenų.

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 27) ir 2019 m. gegužės 7 d. rašte dėl patikslintų duomenų pateikimo Nr. 8-4428 (b. l. 87-88) nurodė, jog Alytaus PN 1-o lokalinio sektoriaus prausykloje įrengta 12 praustuvių, tualete – 5 klozetai ir 4 pisuarai, 2 būrio prausykloje – 8 praustuvės, 4 praustuvės kojoms, tualete – 7 unitazai, 7 pisuarai, 1 praustuvas, 5 dušo kabinos, 18 būrio prausykloje – 8 praustuvės, 4 praustuvės kojoms, 7 unitazai, 6 pisuarai, vienas praustuvas, dušo patalpose – 5 dušo kabinos.

Iš atsakovės pateiktų duomenų nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2018 m. vasario 22 d. 1 lokaliniame sektoriuje bausmę atliko 130 nuteistųjų, nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. kovo 14 d., taip pat nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. gegužės 23 d. bei nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. rugpjūčio 22 d. 18 lokaliniame sektoriuje bausmę atliko 77 nuteistieji, laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 22 d. iki 2019 m. sausio 17 d. socialinės globos sektoriaus 2 būryje bausmę atliko 61 nuteistasis (b. l. 23, 27, 87-88). Minėti įrodymai duoda pagrindą išvadai, jog unitazų, pisuarų ir praustuvių skaičius 16 būryje iki 2017 m. sausio 1 d., atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių, neatitiko 2004 m. Aprūpinimo normose numatytus materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus dėl ko galėjo susidaryti eilės prie sanitarinių įrenginių.

Taip pat pareiškėjas skunde nurodė, jog nebuvo laisvalaikio kambarių, įstaigoje neįrengta drabužių ir avalynės džiovykla.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 5.8. punkte numatyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, 5.9 punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiama batų ir drabužių džiovykla. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Alytaus PN 1, 4 ir 5 būrių (1 lokalinio sektoriaus, 1 aukštas , bendrabutis Nr. 2) skalbykla bei drabužių ir avalynės džiovyklos buvo įrengtos atskirose patalpose, todėl šiose patalpose buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti rūbus. Šiame aukšte buvo įrengtas ir poilsio kambarys, kuriuo pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo galimybę naudotis (b. l. 26). Atsakovė atstovo argumentus patvirtina ir į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktas Nr. (1-12 15.4.8) PA-9545) (toliau – ir 2018 m. Patikrinimo aktas), kuriame nurodyta, kad kiekvienam būriui yra skirtos rūbų džiovyklos (b. l. 57-59). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie drabužių džiovyklos bei poilsio kambario įrengimą. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 nurodyta, kad dušų patalpoje turi būti įrengti dušo sieteliai, prausykloje – praustuvės, tualete – klozetai arba unitazai, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių patalpų, praustuvių ar tualetų konstrukcinių ypatumų.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog 1-o lokalinio sektoriaus sanitariniai mazgai yra įrengti atskirai nuo miegamųjų patalpų, tualetai atskirti 2 metrų aukščio pertvaromis, tualetuose yra įrengtos 1,5 metrų aukščio durys (b. l. 27). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau- ir LVAT), formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, yra nurodęs, kad aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Įvertinus nustatytas aplinkybes (kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų) ir atsižvelgiant į vėliausią LVAT praktiką darytina išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms, pripažinti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentas dėl netinkamo tualetų įrengimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dušo patalpų įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, juose nebuvo guminių kilimėlių, grotelių, nebuvo įrengti muilo bei šampūno dozatoriai.

2004 m. Aprūpinimo normose buvo numatyta, jog dušo patalpose įrengiami kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kurie pildomi pagal poreikį. 2017 m. Aprūpinimo normų 13 punkte nustatytas dušo patalpų inventorius: dušo čiaupai (galvutės); suolas ir/arba kėdė, ir/arba taburetė; kilimėlis arba grotelės (1 vnt. prie kiekvienos sėdimos vietos); veidrodis; sieninė pakaba drabužiams; lentynėlė higienos priemonėms.

Alytaus PN atsiliepime į skundą (b. l. 26) nurodė, kad įstaiga vadovavosi 2004 m. bei 2017 m. Aprūpinimo normų reikalavimais. Į byla pateiktos dušo patalpų fotonuotraukos (b. l. 52-55), patvirtina, kad įrengtos dušo patalpos atitinka visus teisės aktų reikalavimus, patalpos yra tvarkingos, jose yra visas būtinas inventorius, įskaitant ir kilimėlius, dušo persirengimo patalpoje prie kiekvienos sėdimo vietos yra medinės grotelės. Duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas, naudodamasis dušu, dėl slidžių grindų būtų patyręs kokių traumų, byloje nėra. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Alytaus PN administraciją nesikreipė, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad Alytaus PN dušo patalpų įrengimas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų dušo patalpų, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Alytaus PN patalpos yra avarinės būklės, viskas byra, krenta, viskas supuvę, surūdiję.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos norma HN 134:2015 nenustato, kaip dažnai turi būti atliekamas remontas.

Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo, kad Alytaus PN yra blogos būklės ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti pateikė pastato 2008 m. vasario 27 d. pripažinimo avariniu aktą (b. l. 14-15). Teismas konstatuoja, kad šis aktas surašytas prieš 10 metų iki ginčo laikotarpio, taigi negali pagrįsti pastato būklės ginčo laikotarpiu, be to, jame nėra konstatuota, kad Alytaus PN pastatas yra avarinės būklės, nurodant, jog jis yra blogos būklės, kas savaime nepatvirtina aplinkybės, jog pastatas netinkamas gyventi. Be to, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 (22.14.3.1.12) (b. l. 60-62 konstatuota, jog bendrabučio Nr. 2 patalpoms reikalingas kapitalinis remontas, tačiau Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini tik subjektyvia jo paties nuomone ir hipotetinėmis prielaidomis, todėl yra atmestini.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog dušo, tualeto bei gyvenamosiose patalpose buvo netinkama ventiliacija, kaupėsi drėgmė.

Pagal HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Remiantis bylos duomenimis, daroma išvada, kad Alytaus PN gyvenamosios patalpos vėdinamos per atidaromus langus, mechaninė ventiliacija įrengta tualeto, dušo patalpose. Tai patvirtina Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akte Nr. (1-12 15.4.8) PA-9545) užfiksuoti patikrinimo rezultatai (b. l. 57-62). Teismas vertina, kad toks patalpų vėdinimo būdas atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Teismas sprendžia, kad G. B. nepateikė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamus langus.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti bylos duomenimis.

Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.

Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų apie oro temperatūrą pareiškėjo buvimo Alytaus PN laikotarpiu, tačiau nurodė, kad Alytaus PN atskirajame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visa parą palaiko nustatytą temperatūrą, atitinkančią higienos normas, visuose pataisos namuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Higienos normos HN 134:2015 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Alytaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudariusi 2016 m. sausio 29 d. Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 157 su V. M. individualia įmone (b. l. 44-47) bei 2016 m. gruodžio 27 d. Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 157 su UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ (b. l. 48-50). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Alytaus PN įmonės paslaugomis naudojosi pastoviai, pagal poreikį. Nesant įrodymų, patvirtinančių, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai buvo nevykdomi, ar vykdomi netinkamai, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Alytaus PN neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Alytaus PN vyksta kapitalinio remonto darbai, dėl kurių kaupiasi dulkės, girdimas baisus triukšmas, jaučiamas nemalonus kvapas.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 28) nurodė, kad socialinės globos sektoriuje ginčo laikotarpiu buvo atliekami remonto darbai, tačiau jie buvo vykdomi tik dienos metu ir darbo dienomis, o pačios patalpos remontuojamos ne daugiau, kaip po vieną, todėl pareiškėjas negalėjo jausti dažų, pjaunamo metalo kvapo, ar dulkių.

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis, todėl jais remiasi. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo skundo argumentai dėl remonto darbų, vykdytų socialinės globos sektoriuje, vertinami kaip nepagrįsti nustatytais bylos duomenimis ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, todėl atmetami.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra neįgalus, vaikšto tik su lazdele, teigė, jog Alytaus PN dušo, sanitarinio mazgo patalpos nebuvo pritaikytos neįgaliesiems, todėl jo bausmės atlikimo sąlygos buvo ypatingai apsunkintos.

Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad neįgaliesiems, be kita ko, sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos.

Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, kuriame neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam pagal šį įstatymą nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 str. 8 d.). Įstatyme taip pat yra nustatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis ir prieinamumo principu, suprantamu kaip neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais, savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, kuris suprantamas, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiški (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 str. 5, 6 p.).

Bylos duomenys patvirtina, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. liepos 13 d. sprendimu laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 11 d. iki 2026 m. birželio 1 d. pareiškėjui buvo nustatytas 40 proc. darbingumo lygis (b. l. 13).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2018 m. rugpjūčio 22 d. buvo paskirtas gyventi į socialinės globos sektorių, kuris yra skirtas laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems dėl turimos fizinės negalios, lėtinių ligų, amžiaus ar kitų priežasčių reikalinga kitų asmenų pagalba buityje ar savitarnoje (b. l. 23). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 11 d. iki 2018 m. rugpjūčio 22 d. būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją dėl to, kad jam sunku ar jis negali pasinaudoti dušo patalpose ar sanitariniuose mazguose esančiais įrenginiais, ar, kad jam reikalinga Alytaus PN pareigūnų pagalba. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad dušo, sanitarinio mazgo patalpos nebuvo pritaikytos neįgaliesiems, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 1-as lokalinis sektorius, buvo rakinamas nuo 17 val. iki 7.00 val., todėl sumažėjo judėjimo laisvė.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau tekste – ir BVK) 70 straipsnio 7 dalį, pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka užrakinami. Vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punkte nurodoma, kad nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis šių reikalavimų: kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio; kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus. Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 73² punktą, iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą ar profesinio mokymo įstaigą, pasimatymus, paskambinti telefonu, valgyklą, dušą, socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu, taip pat užsiimti individualia ar kita Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nustatyta veikla, sudaryti santuoką, iškvietus pataisos įstaigos administracijai, į pataisos įstaigoje vykstančius renginius nuteistiesiems, pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku) ir laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia asmeninio pobūdžio veikla.

Taigi, pareiškėjas, kartu su kitais nuteistaisiais, gali būti rakinami gyvenamosiose patalpoje, ir tai neprieštarauja BVK 70 straipsnio 7 daliai, tačiau turi būti išpildytos Vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punkte nurodytos sąlygos (galimybe pasinaudoti tualetu, prieiti prie geriamojo vandens, iškviesti pataisos pareigūnus).

Pareiškėjas skunde nurodė, patalpose nebuvo jokio pagalbos iškvietimo mygtuko. Teismas pažymi, kad, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas dėl neveikiančios iškvietimo sistemos nebūtų galėjęs išsikviesti pagalbos (pareigūnų), todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ir kankinančios, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė didžiulį diskomfortą, pasitikėjimo savimi sumažėjimą, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti ir tokių įrodymų į bylą nepateikė. Todėl teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (sanitariniuose mazguose ginčo laikotarpį trūko inventoriaus), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 15 330 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT (žr. pvz., 2018 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2295-442/2018), gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis, nesant įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo G. B. (G. B.) skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo G. B. (G. B.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiais nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2019 m. sausio 17 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.