Kauno apygardos teismo nutartis

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2013-03-12 sprendimu (t. 2, b. l. 102–113) ieškinį tenkino iš dalies: pakeitė Kėdainių rajono apylinkės teismo 2007-03-29 sprendimu patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nustatytą S. Ž. teikiamą išlaikymą nepilnamečiams vaikams M. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), ir G. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), ir papildomai priteisė iš S. Ž. išlaikymą vaikams po 300 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki vaikų pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, įvertinęs sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių turinį bei šalių paaiškinimus, sprendė, kad ieškovės reikalavimas pakeisti teismo sprendimu patvirtintą nepilnamečiams vaikams išlaikymą bei priteisti išlaikymo įsiskolinimą tuo pagrindu, jog turtu suteiktas išlaikymas pasibaigė 2009 m. birželio mėn. ir nuo to laiko atsakovas tinkamai nevykdė pareigos teikti vaikų poreikius atitinkantį išlaikymą, yra visiškai nepagrįstas. Teismo patvirtintos Sutarties 2 punkte buvo numatyta, kad S. Ž. po santuokos nutraukimo savo vaikų G. Ž. ir M. Ž. išlaikymui skiria ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kėdainių m. Tai, jog tokia forma suteiktas išlaikymas vaikams apima trumpesnį laikotarpį nei iki vaikai sulauks pilnametystės, Sutartyje nėra aptarta. Šioje Sutartyje šalys nenustatė nei dėl vaikams kaip išlaikymo perduoto buto vertės, nei vaikų išlaikymui per mėnesį reikalingos sumos ir tai, kokią dalį šios sumos skirs kiekvienas iš tėvų, kas sudarytų objektyvų pagrindą vertinti, kad, perduodant vaikų nuosavybėn konkretų turtą, vaikai iš atsakovo negavo šalių sutarto išlaikymo iki jų pilnametystės. Atsakovui tvirtinant, kad sudarant Sutartį jie su ieškove nenustatė reikalingo išlaikymo vienam vaikui dydžio, teismas padarė išvadą, kad šalių sudarytu ir teismo patvirtintu susitarimu šalys nustatė, kad perduodamas vaikų nuosavybėn buto dalį atsakovas įvykdė prievolę suteikti vaikams išlaikymą iki jų pilnametystės. Todėl ieškovės atliktus paskaičiavimus, kad nuo 2007-03-29 atsakovas kiekvienam vaikui kas mėnesį privalėjo teikti išlaikymą po 500 Lt ir atsižvelgiant į vaikams perduoto turto vertę (ieškovės teigimu, ½ dalies buto vertė yra 13 750 Lt), turtu išlaikymas buvo teikiamas tik 28 mėnesius ir pasibaigė 2009 m. birželio mėn., teismas laikė visiškai nepagrįstais, neatitinkančiais šalių sudaryto susitarimo esmės.

Spręsdamas ieškovės reikalavimą pakeisti nepilnamečiams vaikams nustatytą išlaikymą tuo pagrindu, jog iš esmės pablogėjo jos turtinė padėtis ir iš esmės išaugo vaikų poreikiai, teismas nustatė šalių Sutartimi nustatyto išlaikymo nepilnamečiams vaikams vertę tam, kad galima būtų spręsti klausimą dėl tokio išlaikymo proporcingumo dabartiniams vaikų poreikiams ir šalių turtinei padėčiai. Teismas sprendė, kad pagal dabar galiojantį teismo sprendimą šalių sūnui M. atsakovo skirtas išlaikymas sudaro 160 Lt/mėn. (15 987,50 Lt /100 mėn.), G. – 130 Lt/mėn. (15 987,50 Lt / 123 mėn.). Teismas, atsižvelgęs į tai, jog šalių pateiktose buto vertės nustatymo ataskaitose yra pateiktos skirtingos išvados apie turto vertę, bei nenustatęs pagrindų teikti kuriai nors iš jų didesnę įrodomąją reikšmę, buto vertę nustatė pagal minėtose ataskaitose nurodytų verčių vidurkį, kas sudaro 63 950 Lt. 2007-03-29 teismo sprendimo priėmimo metu šalių sūnui M., gim. (duomenys neskelbtini), iki pilnametystės buvo likę 100 mėnesių, sūnui G., gim. (duomenys neskelbtini), – 123 mėnesiai. Vaikams kaip išlaikymas perduoto turto vertė kiekvienam vaikui atiteko po 15 987,50 Lt vertės turto (¼ dalies buto vertė skaičiuojant nuo 63 950 Lt. Po teismo sprendimo, kuriuo buvo nustatytas išlaikymas šalių nepilnamečiams vaikams, priėmimo praėjo beveik 6 metai, teismo sprendimo priėmimo metu šalių sūnui M. buvo 10 metų, G. – 8 metai, šiuo metu vaikai yra 15 metų ir 13 metų amžiaus. Visiems žinomos aplinkybės, kad, vaikui augant, kartu didėja ir jo poreikiai, dėl infliacijos kyla prekių ir paslaugų kainos, todėl realiai vaiko išlaikymo išlaidos tik didėja (CPK 182 str. 1 p.). Tokiu būdu teismas padarė išvadą, kad po 2007-03-29 teismo sprendimo priėmimo vaikų poreikiai išaugo. Iš šalių paaiškinimų ir į bylą pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad atsakovas vaikų išlaikymui papildomai skirdavo piniginių lėšų: nuo 2009 m. birželio mėn. iki 2010 m. vasario mėn. – 800 Lt (po 400 Lt vienam vaikui) (2009 m. liepos mėn. – 740 Lt), nuo 2010 m. kovo mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. – 400 Lt (po 200 Lt vienam vaikui), nuo 2012 m. vasario mėn. iki ieškovės kreipimosi į teismą – 200 Lt (po 100 Lt vienam vaikui). Todėl atsakovo išlaikymas sūnui G. sudaro 260 Lt/mėn. (160 Lt vertės išlaikymas turtu ir 100 Lt papildomai skiriamos lėšos), o sūnui M. – 230 Lt/mėn. (130 Lt vertės išlaikymas turtu ir 100 Lt papildomai skiriamos lėšos). Teismo vertinimu, nurodyto dydžio išlaikymas, atsižvelgiant į vaikų amžių, šalies ekonominę situaciją, prekių ir paslaugų kainas, negali patenkinti būtinų šiuo metu esamų vaikų poreikių maistui, aprangai, sveikatai ir mokslui, neužtikrina būtinų sąlygų jiems vystytis, kas sudaro teisinį pagrindą peržiūrėti 2007-03-29 teismo sprendimu nustatytą išlaikymą nepilnamečiams vaikams ir papildomai priteisti iš atsakovo išlaikymą vaikams periodinėmis išmokomis. Teismas pagal byloje esančius duomenis nustatė, kad ieškovės mėnesio pajamos vidutiniškai yra apie 1 674,58 Lt (1 192,02 Lt darbo užmokestis, 308,89 Lt netekto darbingumo pensija ir 173,67 Lt pajamos iš žemės nuomos (2 084,03 Lt / 12 mėn.)). Dėl sveikatos būklės ieškovės galimybės imtis papildomo darbo ir gauti didesnes pajamas yra akivaizdžiai ribotos. Nors ieškovė savo reikalavimą grindė ne tik vaikų poreikių pasikeitimu, bet ir savo turtinės padėties esminiu pablogėjimu, kadangi susirgo onkologine liga, tapo iš dalies darbinga, teismas sprendė, kad ieškovės nurodytų aplinkybių negalima pripažinti esminiu turtinės padėties pablogėjimu. Ieškovė onkologine liga susirgo dar šalims esant santuokoje, ką patvirtina į bylą pateiktas išrašas iš ligos istorijos. Iš VSDFV Kauno skyriaus 2012-11-14 pažymos apie asmeniui priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas teismas nustatė, kad šalių santuokos nutraukimo metu ieškovei buvo mokama netekto darbingumo pensija, t. y. ieškovė tapo nedarbinga dar šalių santuokos metu. Todėl ieškovės liga ir netektas darbingumas nėra naujos aplinkybės, kurios iš esmės lemtų ieškovės turtinės padėties pablogėjimą, nes šios aplinkybės egzistavo sprendimo dėl šalių santuokos nutraukimo priėmimo metu. Įvertinęs į bylą pateiktus duomenis apie ieškovės gaunamų pajamų pokytį laikotarpiu nuo 2007 m., teismas nustatė, kad ieškovės gaunamos draudžiamosios pajamos kito jų didėjimo linkme. Ieškovės gaunama netekto darbingumo pensija nuo 2011 m. gegužės mėn. sumažėjo pakartotinai nustačius ieškovės darbingumo lygį 2011-04-29, kas leido teismui teigti, jog ieškovės darbingumo lygis lyginant su ankstesniu laikotarpiu padidėjo (atitinkamai sumažėjo netektas darbingumo lygis), todėl vien gaunamos netekto darbingumo pensijos sumažėjimą nelaikė esminiu ieškovės turtinės padėties pablogėjimu. Teismas, vertindamas byloje pateiktus duomenis apie atsakovo turtinę padėtį, nustatė, kad atsakovas 2009-06-12 sudarė santuoką su R. Ž., (duomenys neskelbtini) jiems gimė duktė G. Atsakovas dirba UAB „Vikeda“, jo mėnesio darbo užmokestis yra apie 1 780 Lt. Šiuo metu atsakovas nekilnojamojo turto neturi. Po šalių santuokos nutraukimo atsakovas 2009 m. paveldėjo garažą, esantį (duomenys neskelbtini), Kėdainių m., kurį pardavė už 6 000 Lt, bei 2 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kėdainių m., kurį pardavė už 20 000 Lt. Atsakovui priklauso automobilis (duomenys neskelbtini), kurį atsakovas vertina 1 000 Lt. Iš atsakovo paaiškinimų teismas nustatė, kad atsakovas kartu su sutuoktine ir jų dukra gyvena sutuoktinei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame name (duomenys neskelbtini), Kėdainiuose. Atsakovas kartu su sutuoktine turi įsipareigojimų AB DNB NORD bankui, kurių bendra suma siekia apie 35 497 EUR (apie 122 564 Lt), mėnesinės įmokos bankui sudaro 360,58 EUR (apie 1 245 Lt). Atsakovo teigimu, nurodytos paskolos buvo paimtos ir panaudotos jo sutuoktinei priklausančio gyvenamojo namo, kuriame šiuo metu šeima gyvena, remontui, būsto pritaikymui gyventi šeimai su vaiku, būtiniausių kilnojamųjų daiktų įsigijimui, kadangi jis savo buvusiai šeimai paliko visą santuokos metu užgyventą turtą. Nors atsakovui 1987 m. nustatyta Šlaterio liga, 2003 m. diagnozuotas chroninis radikulitas, stuburo slankstelių disko išvarža, 2009-08-19 diagnozuota Laimo liga ir vidutinio sunkumo padidinto kraujospūdžio liga, tačiau duomenų, kad atsakovas būtų pripažintas tik iš dalies darbingu ar nedarbingu, byloje nepateikta. Atsakovo sutuoktinė dirba UAB „Vikeda“ buhaltere, šiuo metu yra atostogose vaikui prižiūrėti iki jam sueis treji metai, vaikui sulaukus 2 metų amžiaus, išmokų iš VSDFV ji nebegauna. Iš VSDFV Kauno skyriaus 2012-11-14 pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą teismas nustatė, kad atsakovo gaunamos pajamos pastaraisiais metais nuolat mažėjo. Tačiau teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad šiuo metu jis neišgali skirti lėšų savo sūnų išlaikymui dėl tos priežasties, jog jis vienas iš savo gaunamo darbo užmokesčio privalo išlaikyti savo naująją trijų asmenų šeimą bei vykdyti įsipareigojimus bankui. Teismas sprendė, kad atsakovo turtinė padėtis iš esmės nepablogėjo, kadangi gimusios dukters poreikiai dėl jos amžiaus yra gerokai mažesni nei 15 ir 13 metų amžiaus sūnų poreikiai, be to, išlaikyti šį vaiką yra ne tik atsakovo, bet ir jo sutuoktinės, vaiko motinos, pareiga. Už įmokų bankui mokėjimą taip pat atsakingas yra ne tik atsakovas, bet ir jo sutuoktinė. Faktas, kad atsakovas šiuo metu yra vienintelis šeimoje dirbantis ir nuolatines pajamas gaunantis asmuo, neleido teismui spręsti, kad atsakovas neturi jokios galimybės teikti bent jau būtiniausių poreikių patenkinimą užtikrinantį išlaikymą savo nepilnamečiams ir savimi negalintiems pasirūpinti sūnums. Be to, atsakovas visai neseniai realizavo vertingą nekilnojamąjį turtą, taigi gavo pajamų, kurias gali skirti tiek nepilnamečių vaikų išlaikymui, tiek savo paties poreikių tenkinimui. Teismo nuomone, atsakovas yra pakankamai jaunas, išsilavinęs, turi profesinius įgūdžius, todėl turi galimybę susirasti geriau apmokamą darbą ar papildomą darbą ir gauti didesnes pajamas, kad būtų patenkinti vaikų bei jo paties poreikiai. Apibendrindamas teismas padarė išvadą, kad abiejų šalių turtinė padėtis šiuo metu neleidžia teikti maksimaliai vaikų poreikius užtikrinantį išlaikymą, pagal savo socialinę ir turtinę padėtis šalys turi galimybę teikti vaikams tik būtiniausius jų poreikius užtikrinantį išlaikymą, šalių turtinė padėtis teiktino išlaikymo dydžio aspektu yra panaši. Įvertinęs vaikų amžių bei tai, kad vaikai neturi specialių poreikių, teismas sprendė, jog racionaliai naudojant lėšas patenkinti būtiniausius šalių vaikų poreikius galima būtų už 800–900 litų per mėnesį. Teikti didesnį išlaikymą vaikams šiuo metu neleidžia nei vienos iš šalių turtinė padėtis. Todėl nustatęs, kad būtiniausiems vaikų poreikiams patenkinti reikalinga 800–900 litų per mėnesį suma bei atsižvelgęs į tai, kad atsakovo pagal teismo sprendimu patvirtintą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių vaikams suteiktas išlaikymas turtu sudaro po 160 Lt/mėn. vyresniajam sūnui G. ir po 130 Lt/mėn. sūnui M., teismas sprendė, kad atsakovas gali ir privalo papildomai mokėti vaikų išlaikymui po 300 Lt kiekvienam vaikui. Ši suma kartu su atsakovo vaikams kaip išlaikymas perduotu turtu bei ieškovės teikiamu išlaikymu yra pakankama minimaliai patenkinti būtiniausius vaikų poreikius, atitinka protingumo kriterijų ir yra proporcinga tėvų turtinei padėčiai.

Atmesdamas ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo po 10 600 Lt išlaikymo įsiskolinimo vaikams už laikotarpį nuo 2009-09-01 iki ieškinio pateikimo, teismas padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad pagal šalių susitarimą atsakovas įsipareigojo teikti lėšas vaikų išlaikymui pagal savo finansines galimybes. Atsakovas šį savo įsipareigojimą ir vykdė: iki 2009 m. gyvendamas kartu su buvusia šeima apmokėdavo už atsakovei ir vaikams nuosavybės teise priklausančiam butui teikiamas komunalines paslaugas, ką pripažino ir pati ieškovė (nors nėra duomenų, kad vaikams skyrė dar ir lėšų, tačiau apmokėdamas komunalines paslaugas, ieškovas leido sutaupyti ieškovei lėšų, o šias sutaupytas lėšas ji galėjo skirti vaikų poreikiams tenkinti), pradėjus gyventi skyrium nuo buvusios šeimos atsakovas skirdavo lėšų vaikų išlaikymui, pradžioje po 400 Lt vienam vaikui, vėliau – po 200 Lt, paskutiniais mėnesiais iki ieškovės kreipimosi į teismą dienos – po 100 Lt vienam vaikui. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė atsakovui reikalavimą padidinti teikiamų lėšų dydį dėl iš esmės išaugusių vaikų poreikių reiškė anksčiau, nei kreipėsi į teismą su ieškiniu, todėl teisės į išlaikymo pakeitimą atsiradimo momentas yra ieškinio pateikimo teismui diena. Kadangi reikalauti išlaikymo įsiskolinimo ieškovė neturi pagrindo, šį ieškovės reikalavimą teismas atmetė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo išvada, kad „patenkinti būtiniausius šalių vaikų poreikius galima būtų už 800–900 litų per mėnesį“ reiškia, kad vieno vaiko poreikius galima patenkinti už 450 Lt. Tai reiškia, kad teismas nustatė, kad vienam vaikui išlaikyti pakankama per mėnesį suma yra 400–450 Lt, kuri yra dvigubai mažesnė už LAT praktikoje nustatytą minimalią sumą. Priteistino nepilnamečiams vaikams išlaikymo tikslas yra nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimas. Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą, turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jeigu tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis, jei ne – išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius. Kad vaikas taptų pilnaverte asmenybe, yra tėvų pareiga ir atsakomybė. Dėl to priteisiamas išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių poreikių tenkinimu. Visais atvejais svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo gebėjimus. Pagal LAT formuojamą praktiką, vaiko minimaliems poreikiams patenkinti reikalingų išlaidų orientaciniu kriterijumi turėtų būti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga, kuri šiuo metu sudaro 1 000 Lt. Taigi teismas nesirėmė formuojama kasacinio teismo praktika ir nepagrįstai, daugiau nei dvigubai sumažino vaikų poreikiams tenkinti reikalingą sumą, t. y. nuo rekomenduojamos 1 000 Lt sumos vienam vaikui iki 400–450 Lt sumos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendime nurodė, kad „Teikti didesnį išlaikymą vaikams šiuo metu neleidžia nei vienos iš šalių turtinė padėtis.“ Tačiau teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, o būtent, kad atsakovas yra sveikas ir darbingas, atsakovas prieš pat ieškovei pateikiant teismui ieškinį pardavė nekilnojamąjį turtą – butą, kad atsakovas gauna papildomų pajamų iš dėvėtų daiktų prekybos. LAT yra pažymėjęs, kad „tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku; priešingu atveju, tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiką, ugdyti jo asmenybę, sudarant būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams (LAT 2004-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004). Teismas nevertino byloje esančių reikšmingų faktinių aplinkybių, netinkamai nustatė vaikams reikalingą išlaikymo dydį. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias išlaikymo dydžio nustatymą bei proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą. Teismas neįvertino vaikų, kuriems reikalingas išlaikymas, realių poreikių, nukrypo nuo proporcingumo reikalavimo, todėl nepagrįstai priteisė iš atsakovo tik po 300 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį periodinėmis išmokomis.

Teismas priteisė išlaikymą vaikams nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Pagrindas nustatyti išlaikymą pagal principinį proporcingumo reikalavimą buvo jau ieškovės kreipimosi su atitinkamu ieškiniu momentu, todėl pagal LAT praktiką išlaikymas turi būti skaičiuojamas nuo kreipimosi į teimą su ieškiniu momento. Vadovaujantis CK 3.200 straipsniu, išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos.

Ieškovės reikalavimas pakeisti teismo sprendimu patvirtintą nepilnamečiams vaikams išlaikymą bei priteisti išlaikymo įsiskolinimą tuo pagrindu, jog turtu suteiktas išlaikymas pasibaigė 2009 m. birželio mėn., yra pagrįstas byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Byloje pateiktas banko išrašas patvirtina, kad nuo 2009 m. birželio mėnesio atsakovas teikė vaikams išlaikymą, t. y. atsakovas daugiau nei 3 (tris) metus teikė sūnums išlaikymą, tačiau nereguliariai, epizodiškai, todėl susidarė įsiskolinimas nuo 2009 metų rugsėjo mėnesio iki ieškinio pateikimo dienos. Nuo 2009 m. birželio mėnesio atsakovas skirdavo iš pradžių po 400 Lt vienam vaikui, vėliau – po 200 Lt, paskutiniais mėnesiais iki ieškovės kreipimosi į teismą dienos – po 100 Lt vienam vaikui. Esant tokioms aplinkybėms yra visiškai nesuprantamas ir nepaaiškinamas teismo sprendimas atmesti prašymą priteisti susidariusį įsiskolinimą nepilnamečiams vaikams. Be to, ieškovei tenka visapusiška našta vaikų rūpinimusi, kadangi atsakovas visiškai neprisideda prie vaikų dvasinio, moralinio ir kitokio ugdymo, kuriam reikia ne tik piniginių lėšų, bet ir laiko: domėtis vaikų gyvenimu, mokslais, būreliais, vaikų problemomis ir kt. Atsakovas sukūręs naują šeimą neprisideda ne tik prie moralinio vaikų rūpinimosi, bet ir neteikia reguliaraus išlaikymo, todėl tuo tikslu yra teisinga ir pagrįsta priteisti iš atsakovo susidariusį išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2009-09-01 iki ieškinio pateikimo teismui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas teisingai pasisakė, kad 1 000 Lt vaiko poreikiams patenkinti reikalingų išlaidų orientacinis kriterijus nėra imperatyvus, jis taikytinas priklausomai nuo konkrečios situacijos, konkretaus vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti. Vertindamas šalių vaikų poreikius, šalių turtinę padėtį, teismas nurodė, kad „ racionaliai naudojant lėšas patenkinti būtiniausius šalių vaikų poreikius galima būtų už 800–900 litų“. Teismo nurodyta suma, priešingai, nei tai suprato ieškovė, skirtina ne abiejų vaikų poreikiams tenkinti, o vieno vaiko poreikiams tenkinti. Tokia išvada darytina pagal tai, kokia suma papildomai buvo priteista iš atsakovo vieno vaiko išlaikymui: atsižvelgus į atsakovo pagal teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių vaikams suteikiamo išlaikymo turtu dydį (160 Lt/mėn. – M. ir 130 Lt/mėn. – G.) priteista po 300 Lt kiekvienam vaikui, t. y. vyresniajam sūnui M. atsakovo teikiamo išlaikymo dydis sudarytų 460 Lt, o jaunesniajam sūnui G. – 430 Lt. Ieškovei prisidėjus panašaus dydžio išlaikymu, šalių vaikų išlaikymui ir tektų teismo nurodyta apie 900 Lt suma vienam vaikui. Teismas visiškai nesumažino rekomenduojamos 1 000 Lt sumos vienam vaikui iki 400–450 Lt sumos, kaip nepagrįstai nurodė apeliantė. Ieškovės nurodoma 1 300 Lt suma kiekvienam vaikui būtiniausių poreikių tenkinimui yra aiškiai nepagrįsta ir neįrodyta. Nurodytos išlaidos vaikų maitinimui (po 400 Lt vaikui), sveikatai (po 100 Lt vaikui), odontologiniam gydymui aiškiai viršija realias išlaidas šiems poreikiams patenkinti, ieškovės pateikti įrodymai pilnai nepatvirtina nurodyto dydžio išlaidų reikalingumo. Ieškovė piktnaudžiauja aplinkybe, kad ji serga onkologine liga. Ieškinyje, grindžiant jos turtinės padėties pablogėjimą, buvo klaidingai bandoma pateikti, kad ieškovė susirgo šia liga jau teismui patvirtinus tarp šalių sudarytą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, pamiršusi, kad jos pačios pateiktame išraše iš ligos istorijos nurodyta, kad ligos pradžia yra 2004 m. Kad ši liga stabilizavosi, įrodo ir tai, jog ieškovės netekto darbingumo lygis yra sumažėjęs ir ji atitinkamai gauna mažesnę netekto darbingumo pašalpą. Iš ieškovės pateiktų medicinos dokumentų matyti, kad ieškovei nustatyta kardiomiopatija, vožtuvo nesandarumas ir kt. ligos, tačiau operacinis gydymas nenumatomas. Teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovo ir ieškovės gaunamos pajamos yra panašaus dydžio: ieškovės – 1 674,58 Lt, o atsakovo –1 780 Lt. Ieškovė turi savo vardu registruoto nekilnojamojo turto, o atsakovas neturi, nes iki ieškovei pateikiant teismui ieškinį atsakovas pardavė paveldėtą butą. Jeigu ieškovės turimas nekilnojamasis turtas duoda jai papildomų pajamų, tai atsakovo turto (buto) išlaikymas reikalavo nemažų išlaidų (ypač žiemos metu), todėl, nenorėdamas turėti papildomų išlaidų ir norėdamas gauti papildomų pajamų kreditui mokėti, atsakovas nusprendė realizuoti jam visiškai nereikalingą turtą. Už butą gauti pinigai jau yra panaudoti: paskolai padengti, bylinėjimosi išlaidoms padengti bei atsakovo šeimos poreikiams patenkinti, nes, išskaičiavus iš atlyginimo laikiną išlaikymą sūnums M. ir G., lėšų pragyvenimui nebeliko. Ieškovės neslegia jokie kreditoriniai įsipareigojimai, o atsakovas už paimtą kreditą (122 564 Lt) moka mėnesines 1 245 Lt įmokas. Ieškovė visiškai nepagrįstai teigia, kad atsakovas gauna papildomų pajamų iš dėvėtų daiktų prekybos. Atsakovas specialiose tam skirtose interneto svetainėse parduoda nebenaudojamus dukters rūbus, avalynę, žaislus arba tose pačiose svetainėse įsigyja dukrai reikalingų daiktų. Tad jokia prekyba dėvėtais daiktais atsakovas neužsiima. Tą patį galėtų daryti ir ieškovė. Kadangi pagrindinėje darbovietėje UAB „Vikeda“ atsakovas dirba nuo 8.00 val. iki 17.00 val., todėl neturi galimybių papildomai dirbti ir papildomai uždirbti. Kėdainių rajono apylinkės teismas 2012-09-20 nutartimi iš atsakovo priteisė 300 Lt dydžio kiekvienam vaikui laikiną išlaikymą nuo ieškinio pateikimo teisme dienos (2012-09-10) iki galutinio procesinio sprendimo šioje byloje priėmimo. Iš atsakovo antstolis išieškojo šį laikiną išlaikymą ir atsakovas nuo 2012-09-10 moka po 300 Lt. Kadangi 2013-03-12 sprendimu priteisto išlaikymo dydis atitinka priteisto laikino išlaikymo dydžiui ir nuo ieškinio pateikimo dienos atsakovas mokėjo nurodytą sumą, teismas visiškai pagrįstai priteisė išlaikymą vaikams nuo sprendimo priėmimo dienos, o ne nuo ieškinio pateikimo teismui dienos. Teismas visiškai pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo po 10 600 Lt išlaikymo įsiskolinimą nuo 2009-09-01. Teisė reikalauti išlaikymo už ankstesnį laikotarpį pripažįstama tuo atveju, kai išlaikymą privalantis mokėti asmuo nevykdė tokios pareigos arba ją vykdė netinkamai. Pareigą teikti savo vaikams G. ir M. išlaikymą atsakovas vykdė tinkamai, t. y. perduodamas vaikų nuosavybėn atsakovui priklausančio buto dalį. Be to, su ieškove buvo sutarta, kad atsakovas pagal savo galimybes dar papildomai teiks lėšų savo vaikų išlaikymui. Šį įsipareigojimą atsakovas vykdė, kol leido galimybės, mokėjo po 400 Lt kiekvienam vaikui, o gimus dukteriai ir sumažėjus atsakovo pajamoms, šią sumą sumažino. Perduodamas buto dalį kaip išlaikymą vaikams, atsakovas įvykdė prievolę suteikti vaikams išlaikymą iki jų pilnametystės. Visiškai nepagrįstai ieškovė teigė, kad atsakovo teiktas išlaikymas vaikams turtu truko tik 28 mėnesius ir pasibaigė 2009 m. birželio mėnesį. Toks ieškovės samprotavimas neatitinka šalių sudaryto susitarimo esmės, todėl negali būti pagrindas peržiūrėti nustatytą vaikų išlaikymą.