Šiaulių apygardos teismo nutartis

1. P. Z. M. kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis su suinteresuotu asmeniu V. R. 2002 m. rugsėjo 20 d. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise įgijo bei nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas siekiant įregistruoti valdymo teisę Nekilnojamojo turto registre.

2. Pareiškime nurodė, kad 2002 metais pareiškėjas suinteresuotam asmeniui V. R. prasitarė, jog ieško įsigyti nebrangų gyvenamąjį būstą. V. R. pasakė, kad jis nori parduoti po savo motinos E. R. mirties, kuri mirė (duomenys neskelbtini), paveldėtą, t. y. faktiniu valdymu jo perimtą, likusį tuščią jos gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini)(dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini).), kuriuos E. R. pagal 1984 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo – pardavimo sutartį asmeninės nuosavybės teise buvo įsigijusi iš J. P.. Pareiškėjas su V. R. 2002 m. rugsėjo 20 d. sudarė paprastos rašytinės formos pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu V. R. už 500 Lt sumą pareiškėjui pardavė minėtą turtą. Ši paprastos rašytinės formos sutartis buvo sudaryta (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, dalyvaujant trims liudytojams. Pareiškėjas iškart persikėlė gyventi į šį namą bei jame gyvena daugiau nei 17 metų, tačiau gyvenamąją vietą yra deklaravęs kitur, nes tame name jis gyvenamosios vietos deklaruoti negali, kadangi namas ir ūkinis pastatas nėra registruoti Nekilnojamojo turto registre. Šalia pareiškėjo gyvenamojo namo ir ūkinio pastato yra apie 86 arų valstybinės žemės sklypas, kurį pareiškėjas norėtų išsipirkti, tačiau jo išsipirkti negali dėl aukščiau paminėtų priežasčių. Siekdamas įregistruoti savo nuosavybės teise įsigytus bei valdomus pastatus bei nuosavybės teisę į juos, pareiškėjas dar 2012 m. rugsėjo 11 d. kreipėsi į valstybės įmonę (toliau – ir VĮ) Registrų centrą, tačiau ši įmonė atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, nurodant, kad pareiškėjo dokumento, kurio pagrindu buvo prašyta įregistruoti nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises į jį, forma neatitinka įstatymų ar sandorio šalių nustatytos formos reikalavimų. Pareiškėjas teigia, kad minėtų pastatų valdymo nuosavybės teise fakto jokiais kitais dokumentais patvirtinti negali, todėl kreipiasi į teismą dėl minėtų pastatų valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo.

10. Pareiškėjas Z. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. kovo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

10.1. Teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas (CPK 330 straipsnis), reglamentuojančias teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas (CK 4.47 straipsnio 1, 2 punktas, 4.48 straipsnio 1 dalis), reglamentuojančias nuosavybės teisės įgijimo pagrindus bei nuosavybės teisės įgijimą perdavimo būdu bei padarė procesinės teisės normų (CPK 176 – 178, 183, 185 straipsniai), reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, pažeidimą.

10.2. Tiek tame pačiame savo pareiškime, tiek teismo posėdžio metu pareiškėjas argumentuotai pagrindė, kad nagrinėjant šią bylą ir sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo, turėtų būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Būtent teisingumo ir protingumo principai sudaro būtinybę teismui, taikant ir aiškinant įstatymų nuostatas, atsižvelgti į pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją ir tai, jog įstatymų leidėjas ne kartą keitė kaimo vietovėse esančių senos statybos pastatų registravimo teisinį reglamentavimą, nes būtent dėl šių minėtos sutarties sudarymo metu reikšmingų aplinkybių egzistavimo pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo V. R. sudarė paprastą rašytinės formos pirkimo-pardavimo sutartį, o ne notarinės formos sutartį, kaip kad reikalavo tuo metu galiojantis CK. Teismas į šioje byloje sprendžiamą problemą nepažvelgė teisės principų, Konstitucijos, moralinių vertybių aspektu ir šioje byloje nepriėmė vertybinio sprendimo, todėl yra pagrindas teigti, jog toks teismo priimtas sprendimas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų, negali būti laikomas teisingumu, teisėtu ir pagrįstu.

10.3. 2002 m. rugsėjo 20 d. jo ir suinteresuoto asmens rašytinės formos pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, dalyvaujant trims liudytojams – S. K., D. J. ir S. M.. Sprendimo aprašomoje dalyje nurodyta, kad liudytojas S. K. teismo posėdžio metu patvirtino, jog jis surašė pirkimo–pardavimo sutartį, po kurios pasirašymo pareiškėjas liko gyventi suinteresuoto asmens parduotame name. Kadangi pirkimo-pardavimo sutartį surašė liudytojas, o ne viena iš šalių, todėl akivaizdu, jog tiek pareiškėjas, tiek suinteresuotas asmuo tikrai buvo menko išprusimo, ir dėl šios objektyvios priežasties jie ne tik kad galėjo, bet ir tikrai neišmanė įstatymų. Taigi, nors šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas rašytinės formos pirkimo-pardavimo sutartį sudarė ne dėl savo nerūpestingumo ir neatsakingumo, t. y. sąmoningai nekreipdamas jokio dėmesio į parduodamų pastatų dokumentus, kaip kad neteisingai nurodė teismas, o būtent dėl objektyvios sutarties sudarymo metu egzistavusios faktinės situacijos. Tačiau akivaizdu, jog teismas pareiškėjo elgesio protingumo ir sąžiningumo principo aspektu netyrė ir nevertino, o apsiribojo vien tik formaliai išnagrinėti šią bylą.

10.4. Kadangi 2002 m. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigytame name pareiškėjas gyvena iki šiol, o šios faktinės aplinkybės pagrįstumą patvirtina tiek kartu su šiuo pareiškimu pateikiami duomenys apie pareiškėjo mokamus mokesčius už name suvartotą elektros energiją, tiek pateikiamose įvairių valstybinių institucijų dokumentuose pareiškėjo nurodomas jo faktinės gyvenamosios vietos adresas, todėl teismas neturėjo abejoti, jog prašomas nustatyti pastatų valdymo nuosavybės teise faktas, nors ir neatitinka visų įstatyme nustatytų sąlygų, tačiau pasiremiant teisingumo ir protingumo principais turėtų būti patenkintas. Juolab, kad ginčo dėl gyvenamojo namo ir ūkinio pastato nuosavybės teise perdavimo ir šių pastatų priėmimo tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens nėra ir niekada nekilo.

10.5. Teismas skundžiamame sprendime detaliai ir nuosekliai neaptarė visų bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, dėl to nagrinėjant bylą nebuvo visiškai išsiaiškintos ir nustatytos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti aplinkybės, kuriomis rėmėsi pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas sprendime turėjo aptarti visus pareiškėjo argumentus, ištirti ir įvertinti visų jo pateiktų įrodymų turinį ir tik tuomet pateikti savus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aspektų.

10.6. Pareiškėjas į bylą pateikė suinteresuoto asmens gimimo įrašą bei suinteresuoto asmens motinos E. R. mirties įrašą. Šiuose rašytiniuose įrodymuose esantys duomenys patvirtina, jog suinteresuotas asmuo tikrai yra E. R. vaikas, o jai mirus – pirmos eilės įpėdinis. Be to, tiek suinteresuotas asmuo, tiek teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas D. J. iš esmės vienodai patvirtino aplinkybę, jog suinteresuotas asmuo po savo motinos mirties neišsikėlė gyventi kitur, o toliau liko gyventi po motinos mirties perimtame name bei paveldėtą motinos namą pareiškėjui pardavė tik po ketverių metų. Kadangi suinteresuotas asmuo po savo motinos mirties kitur gyventi neišsikėlė, todėl nėra pagrindo abejoti, jog likęs gyventi jam atitekusiame motinos name jis pradėjo motinos asmeninės nuosavybės teise turėtus pastatus valdyti, prižiūrėti ir jais rūpintis kaip savo turtu, be to, visą laiką mokėjo mokesčius už namui tiekiamą elektrą. Įstatymas nereikalauja, kad priimant palikimą faktiniu valdymu įpėdinio atliekami veiksmai būtų teisiškai įforminti. Įstatymas tik reikalauja, jog faktinio valdymo veiksmai įpėdinio būtų atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, todėl priimti palikimą faktiniais veiksmais yra teisėta. Kadangi nuosavybės teisę suinteresuotas asmuo įgijo pavedėjimo pagrindu, todėl jis tapo savo mirusios motinos asmeninės nuosavybės teise įgyto turto savininku. Tačiau teismas neteisingai atskleidė savininko sampratą šios bylos kontekste, todėl padarė neteisingą išvadą, jog būtent suinteresuotas asmuo šioje byloje turėjo inicijuoti procesą, siekdamas nustatyti buvus tokį juridinį faktą.

10.7. Nuosavybės teisės atsiradimas siejamas su šios teisės atsiradimo momentu galiojusiais įstatymais, o tai reiškia, jog dokumentai, su kuriais siejamas nuosavybės teisės atsiradimas, turi atitikti jų sudarymo momentu – šiuo atveju 1984 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu, galiojusių teisės aktų reikalavimus. Tiek Nekilnojamojo turto registro įstatymas, tiek iki šio įstatymo įsigaliojimo galioję nuosavybės teisių į pastatus, esančius kaimo vietovėse, registravimą reglamentavę teisės aktai, šio klausimo detaliai nereglamentavo, o įstatyme buvo nurodyti tik bendri nuosavybės teisių įregistravimo pagrindai, o nuosavybės teisės į statinius, esančius kaimo vietovėje, įteisinimo tvarka priklausė nuo to, kada ir kokiu teisiniu pagrindu asmuo įgijo pastatus.

10.8. Iki 1991 m. liepos 25 d. kaimo vietovėje įsigyti pastatai turėjo būti įregistruoti tuometinių Darbo žmonių liaudies deputatų tarybos vykdomųjų komitetų vedamose ūkinėse knygose kaip namų valda. Tokia registravimo tvarka galiojo iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo. Taigi, iki 1991 m. liepos 25 d. nuosavybės teisė į kaimo vietovėse esančių senos statybos pastatų pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgytus pastatus atsirasdavo nuo pirkimo-pardavimo sutarties įregistravimo Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete. Pareiškėjas į bylą pateikė 1984 m. rugpjūčio 29 d. suinteresuoto asmens motinos E. R. ir J. P. sudarytą gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu suinteresuoto asmens motina asmeninės nuosavybės teise buvo įgijusi 1959 metų statybos gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, (duomenys neskelbtini). Iš šioje sutartyje esančių faktinių duomenų matyti, kad sudarant šią sutartį buvo patikrinta šios sutarties šalių asmenybė, veiksnumas ir pastatų priklausomybė pardavėjai J. P.. O ant šios sutarties uždėtame antspaude esantys duomenys patvirtina, jog ši 1984 m. rugpjūčio 29 d. gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tuometiniame Mažeikių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete, kaip kad buvo nustatyta minėtoje sutarties sudarymo metu galiojusioje kaimo vietovėje įsigytų pastatų įregistravimo tvarkoje. Taigi, nuo šios sutarties įregistravimo tuometiniame Mažeikių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete, suinteresuoto asmens motina E. R. laikytina teisėtai įgijusia ir nuosavybės teisę į šiuos pastatus. Tačiau 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 297 buvo patvirtinta nauja Pastatų, statinių ir butų teisinio reglamentavimo instrukcija. Pagal šią naujai nustatytą teisinio reglamentavimo instrukciją, gyvenamieji namai ir negyvenamieji pastatai turėjo būti teisiškai registruojami tuometiniuose valstybiniuose inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuruose. Kadangi suinteresuoto asmens motina savo asmeninės nuosavybės teise įgyto gyvenamojo namo ir ūkinio pastato iki savo mirties valstybiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure (dabar –VĮ Registrų centras) naujai pakeista teisinio registravimo tvarka, kaip ir dauguma to meto kaimo žmonių, taip ir neįregistravo, būtent todėl ir suinteresuotas asmuo po savo motinos mirties paveldėjimo pagrindu įgijo nekilnojamojo turto registre neįregistruotus pastatus.

10.9. Iš pareiškėjo kartu su pareiškimu pateiktų kadastro byloje esančių duomenų matyti, jog 2002 m. rugsėjo 20 d. sudarytos sutarties pagrindu įgytas gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas yra 1959 metų statybos, turi unikalius numerius, jam yra sudaryta kadastro byla ir pan. Taigi, ginčo nekilnojamasis turtas, kaip turtinis vienetas, yra aiškiai suformuotas ir aprašytas, todėl jis gali būti civilinės apyvartos ir nuosavybės teisės objektu.

10.10. Nei VĮ Registrų centras, nei Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, nei VĮ Turto bankas jokių prieštaravimų, kad pareiškėjui būtų nustatytas jo prašomas pastatų valdymo nuosavybės teise faktas, nepareiškė. Teismas į tai visiškai neatsižvelgė.

10.11. Atmesdamas pareiškėjo pareiškimą dėl pastatų valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo tuo pagrindu, kad pareiškime nurodytos aplinkybės esą neatitinka įstatymo nustatytų sąlygų, reikalingų tokiam pareiškimui patenkinti, teismas nutartyje privalo nurodyti, į kurią instituciją ar teismą reikės pareiškėjui tokiu atveju kreiptis siekiant, kad jo problema būtų išspręsta. Tačiau teismas šios jam nustatytos pareigos neįvykdė, nes visiškai nenurodė, į kurią kitą administracinę ar teismo instituciją pareiškėjas privalės kreiptis įsiteisėjus skundžiamam sprendimui.