Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Prokesa“, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Nord Solar Lietuva“ dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ (toliau – ir ieškovė), atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Prokesa“ (toliau – ir nemokumo administratorė), kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Nord Solar Lietuva“ (toliau – ir atsakovė), kuriuo prašo: 1) pripažinti niekiniais ir negaliojančiais ab initio (nuo sudarymo momento) sandorius, sudarytus tarp ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir atsakovės UAB „Nord Solar Lietuva“, kurie yra grindžiami 2023 m. liepos 4 d. ir 2024 m. kovo 18 d. išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis Nr. NSL_20230630_006, NSL_20240307_009; 2) taikyti restituciją, įpareigojant atsakovę grąžinti ieškovei pervestas pinigines lėšas, kurių bendra suma yra 26 425,59 Eur; 3) priteisti iš atsakovės 10,15 proc. dydžio metines procesines palūkanas; 4) priteisti ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas

2. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą 26 425,59 Eur sumai. Prašymą grindė šiais esminiais argumentais:

2.1. Ieškinio reikalavimas šioje byloje yra aiškiai suformuluotas ir grindžiamas tiek faktiniais duomenimis, tiek rašytiniais įrodymais, todėl ieškinys turėtų būti laikomas prima facie (preliminariai) pagrįstu.

2.2. Egzistuoja realios objektyvios aplinkybės, patvirtinančios realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, dėl ko yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovės veiksmai rodo sistemingą ir kryptingą nesąžiningumą, kurio tikslas neteisėtai pasisavinti bankrutuojančios įmonės lėšas. Atsakovės, veikianti glaudžiai susijusiuose ryšiuose su buvusiu nemokumo administratoriumi, gavo daugiau kaip 26 000,00 Eur iš ieškovės už paslaugas, kurių teikimas nėra pagrįstas jokiais dokumentais.

2.3. Šiai bylai aktualūs buvusio ieškovės nemokumo administratoriaus padaryti pažeidimai buvo nustatyti neplaninio Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir AVNT) patikrinimo metu. Net ir po poveikio priemonės paskyrimo, administratorius toliau išvedinėjo lėšas iš ieškovės banko sąskaitų, įskaitant ir atliktus mokėjimus, net neturint tam įgaliojimų. Atkreiptinas dėmesys, kad egzistuoja reali tikimybė, jog galutinis turtinės naudos gavėjas šiuo atveju nėra (ar nebuvo vienintelis) atsakovas, t. y. atsakovas, veikdamas kaip tarpininkas, dalį iš Bendrovės gautų lėšų galimai pervedė ar gali pervesti kitiems asmenims, susijusiems su buvusiu nemokumo administratoriumi – S. K., V. P., V. K., K. B.. Tokia piniginių lėšų judėjimo schema (grandininis lėšų pervedimas susijusiems asmenims) dar labiau sustiprina grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kadangi iš esmės apsunkina ar net eliminuoja galimybę efektyviai realizuoti priteistą sumą iš atsakovo. Tokios schemos jau naudotos su kitomis įmonėmis, neva teikusiomis ieškovui paslaugas/prekes, kaip pvz. UAB „Projektas“, UAB „Ginvista“, UAB „Šalčininkų komunalinis ūkis“.

2.4. Nepaisant to, kad administratorius nuo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 3 d. nutarties priėmimo momento jau nėjo ieškovės nemokumo administratoriaus pareigų, nes buvo nedelsiant atstatydintas, administratorius ir jo įgaliotas asmuo K. B. atliko įvairius mokėjimus, tame tarpe 2025 m. sausio 8 d. VP prekybai pervedė 518 481,08 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant „Pirkimas biržoje 500 000 vnt., VP kodas (duomenys neskelbtini).

2.5. Be to, UAB „Lideres“ naujam ieškovės nemokumo administratoriui iki 2025 m. sausio 16 d. privalėjo perduoti visus ieškovės dokumentus ir turtą, tačiau turtas iki šiol nėra perduotas, o dokumentų perduota tik dalis, nepakankama užtikrinti tolesnę ieškovės vykdomą veiklą

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka našta pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą (CPK 178 straipsnis). Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-42-180/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-76-464/2017).

III. Atskirojo skundo argumentai

9.1. Ieškinio reikalavimas šioje byloje yra aiškiai suformuluotas ir grindžiamas tiek faktiniais duomenimis (ieškovės atlikti mokėjimai atsakovei, nesuteiktos paslaugos, dubliuoti pirkimai), tiek rašytiniais įrodymais (AVNT raštai). Dėl to laikytina, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas.

9.2. Egzistuoja objektyvios aplinkybės, patvirtinančios realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, dėl kurios yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Buvusio nemokumo administratoriaus veiksmai rodo sistemingą ir kryptingą nesąžiningumą, kurio tikslas – neteisėtai pasisavinti bankrutuojančios apeliantės lėšas. Atsakovė, veikianti glaudžiai susijusiuose ryšiuose su buvusiu nemokumo administratoriumi, gavo daugiau kaip 26 000 Eur iš apeliantės už paslaugas, kurių teikimas nėra pagrįstas jokiais dokumentais .

9.4. Nepaisant to, kad buvęs nemokumo administratorius nuo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 3 d. nutarties priėmimo momento jau nėjo ieškovės nemokumo administratoriaus pareigų, nes buvo nedelsiant atstatydintas, administratorius ir jo įgaliotas asmuo K. B. atliko įvairius mokėjimus, tame tarpe 2025 m. sausio 8 d. VP prekybai pervedė 518 481,08 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant „Pirkimas biržoje 500000 vnt., VP kodas (duomenys neskelbtini)“. Dėl šių aplinkybių 2025 m. vasario 24 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ajame skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalį.

9.5. Nemokumo administratoriaus elgesys ir sisteminis siekis kliudyti objektyviam ginčijamų sandorių bei galimo turto iššvaistymo aplinkybių tyrimui, sukuria papildomą riziką, kad esminiai įrodymai gali būti sunaikinti ar paslėpti, o neteisėtai pervestos lėšos – paslėptos ar išskirstytos tretiesiems asmenims, kas objektyviai lemia būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol ginčas nėra išnagrinėtas teisme. Egzistuoja pagrįsta grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas gali būti apsunkintas arba neįmanomas.

9.6. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ginčo atveju reikšmingų aplinkybių bei galimų pasekmių, ir todėl padarė visiškai nepagrįstas išvadas dėl neva teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvimo. Tokiu atveju netinkamas laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančių teisės normų taikymas sąlygojo neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimą.

9.7. Ieškovė teismui pateiktame ieškinyje išsamiai pagrindė ir motyvavo, kodėl šiuo atveju egzistuoja grėsmė būsimo galimai ieškovės palankaus teismo sprendimo įvykdymui arba jo apsunkinimui. Vien tai patvirtina, kad teismuose yra nagrinėjamos bylos dėl BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ buvusio nemokumo administratoriaus UAB „Lideres“ finansinių sukčiavimų. Grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui arba jo įvykdymo apsunkinimui elementas yra įrodytas.

9.8. Teismui, net turint duomenų, jog ginčo pinigai greitu metu gali būti perleisti, tačiau vis tiek nepagrįstai atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos visiems kreditoriams būsimo galimai palankaus teismo sprendimo atveju, reikalavimo teisės į apeliantę gali būti perleistos tretiesiems asmenims (tarp jų ir tariamą sandorį padariusiems asmenims), įkeistos, kokiu nors kitu būdu apsunkintos. Tokiu atveju, apeliantė, siekdama įgyvendinti būsimą galimai palankų teismo sprendimą, susidurtų su itin dideliais sunkumais, bandant reikalavimo teises sugrąžinti kreditorių nuosavybėn – gali tekti inicijuoti teisinius procesus, mokėti žyminius mokesčius teismams, patirti išlaidas advokatams ir t. t.

9.9. Teismas skundžiama nutartimi neįvertino ir to, kad šios bylos atveju yra aktualios konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą bei užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti.

9.10. Nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad šiuo atveju egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas turėtų atidžiau įvertinti prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių svarbą. Viešojo intereso egzistavimą, be kita ko, lemia tai, kad bankroto bylos iškėlimas skolininkui sukelia padarinius. Įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytas įmonės nemokumo faktas sukelia teisinius padarinius ir įgyja prejudicinę galią net ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Viešojo intereso egzistavimas lemia aktyvesnį negu įprastai teismo vaidmenį kontroliuojant nemokios įmonės bankroto proceso teisėtumą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

11. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktai, 338 straipsnis).

12. Apeliacijos objektas šiuo atveju yra Vilniaus mesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 10 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl atskirojo skundo argumentų

13. Atskirajame skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jos prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teigia, kad nagrinėjamu atveju reikšmingų aplinkybių bei galimų pasekmių, ir todėl padarė visiškai nepagrįstas išvadas dėl neva teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvimo. Pabrėžia, kad buvusio apeliantės nemokumo administratoriaus veiksmai rodo sistemingą ir kryptingą nesąžiningumą, kurio tikslas – neteisėtai pasisavinti bankrutuojančios įmonės lėšas, o atsakovė, veikianti glaudžiai susijusiuose ryšiuose su buvusiu nemokumo administratoriumi, gavo daugiau kaip 26 000 Eur iš apeliantės už paslaugas, kurių teikimas nėra pagrįstas jokiais dokumentais.

14. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Procesinę pareigą įrodyti abi minėtas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Priešinga šalis, kuri suinteresuota, kad tokios priemonės nebūtų taikomos, turi pateikti įrodymus, paneigiančius minėtų sąlygų buvimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).

15. Spręsdamas, ar egzistuoja pirmoji CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, teismas preliminariai įvertina ieškovo reikalavimą, pateiktus įrodymus ir įsitikina, ar ieškovui palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas. Pažymėtina, kad preliminarus pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1502-178/2018). Taigi pradinėje proceso stadijoje ieškinio (ne)pagrįstumas vertintinas tik tikėtinumo aspektu.

16. Kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų, pirmosios instancijos teismas vertino, kad pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – tikėtinas ieškinio pagrįstumas – šiuo atveju yra nustatyta, todėl, atsižvelgiant į atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šios sąlygos buvimo nepasisako.

17. Vertinant, ar egzistavo antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga (grėsmė teismo sprendimo įvykdymui), pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu ar yra kitų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą konstatuoti, jog yra grėsmė būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba neįvykdymui (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1526-302/2018; 2018 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-350-464/2018). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018).

18. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad asmens nesąžiningumas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti turi pareigą šių priemonių prašantis asmuo (CPK 12 ir 178 straipsniai). Disponavimo turtu ribojimų nustatymo tikslas yra antrosios ginčijamų teisinių santykių šalies (atsakovo) turto išsaugojimas, jeigu kyla abejonių, kad šis turtas gali būti perleistas būtent siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su savo kreditoriais ar prievolių jiems įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017).

19. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju apeliantė, prašydama taikyti atsakovės turto areštą 26 425,59 Eur sumai, grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą ieškinyje siejo su atsakovės sistemingu nesąžiningumu, kurio tikslas neteisėtai pasisavinti bankrutuojančios įmonės lėšas. Apeliantės teigimu, šiai bylai aktualūs buvusio apeliantės nemokumo administratoriaus padaryti pažeidimai buvo nustatyti neplaninio AVNT patikrinimo metu, tačiau net ir po poveikio priemonės paskyrimo, nemokumo administratorius toliau išvedinėjo lėšas iš apeliantės banko sąskaitų, įskaitant ir atliktus mokėjimus atsakovei, net neturint tam įgaliojimų. Apeliantės vertinimu, egzistuoja reali tikimybė, jog galutinis turtinės naudos gavėja šiuo atveju nėra atsakovė, t. y. atsakovė, veikdama kaip tarpininkė, dalį iš apeliantės gautų lėšų galimai pervedė ar gali pervesti kitiems asmenims, susijusiems su buvusiu nemokumo administratoriumi.

20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog apeliantė nepateikė duomenų, leidžiančių atsakovės elgesį vertinti kaip nesąžiningą. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė nepateikė jokių duomenų apie konkrečius atsakovės veiksmus, dėl kurių šiuo metu būtų atsiradusi ar padidėjusi grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

21. Kaip matyti iš ieškinyje pateiktų argumentų, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliantė grindė tik subjektyvaus pobūdžio teiginiais, iš esmės tik deklaratyviai nurodydama aplinkybes, susijusias su atsakovės nesąžiningais veiksmais, tačiau tokių aplinkybių realaus buvimo ar atsakovės ketinimo ateityje veikti nesąžiningai apeliantė nepagrindė jokiai objektyviais įrodymais.

22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien apeliantės nurodytos aplinkybės dėl AVNT neplaninio patikrinimo metu nustatytų buvusio nemokumo administratoriaus padarytų pažeidimų bei faktas, jog po poveikio priemonės paskyrimo, nemokumo administratorius toliau išvedinėjo lėšas iš apeliantės banko sąskaitų ir atliktus mokėjimus atsakovei nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovė veikia nesąžiningai. Sutiktina ir su pirmosios instancijos išvada, kad aplinkybė, jog atsakovė gavo iš bankrutuojančios įmonės pinigines lėšas už paslaugas, kurių galimai nesuteikė, savaime negali būti laikomos pakankama atsakovės nesąžiningumui laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu nustatyti. Pažymėtina, kad kai kurių apeliantės nurodomų aplinkybių nustatymas apskritai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, ką teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, todėl išvados dėl šių aplinkybių (ne)egzistavimo negali būti padaromos šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, t. y. sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

23. Apeliantė, be kita ko, atskirajame skunde nurodo, jog grėsmė būsimo apeliantei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui yra įrodyta vien tuo, kad teismuose yra nagrinėjamos bylos dėl BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ buvusio nemokumo administratoriaus UAB „Lideres“ finansinių sukčiavimų. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtos aplinkybės taip pat savaime nepatvirtina atsakovės nesąžiningų veiksmų, kadangi apeliantės nurodytose bylose nėra priimti galutiniai procesiniai sprendimai. Atsižvelgiant į tai, šios aplinkybės neturi teisinės reikšmės nagrinėjant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, stokoja pagrįstumo ir tokie atskirojo skundo argumentai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę šiuo konkrečiu atveju lėmė ir viešojo intereso buvimas, nes apeliantė yra bankrutuojanti bendrovė. Teismų praktikoje išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos išieškojimo procesui ateityje palengvinti nepriklausomai nuo to, kurio subjekto (veikiančio ar bankrutuojančio juridinio asmens) naudai šis išieškojimas bus vykdomas. Bendrovės bankrotas – kolektyvinis procesas, kurio metu sprendžiami ne pavienių, bet visų įmonės kreditorių teisių bei teisėtų interesų klausimai, kreditorių skirtingi interesai derinami, ieškant protingos ir teisingos jų pusiausvyros. Visgi poreikis užtikrinti bendrovės kreditorių reikalavimų operatyvų patenkinimą negali būti vertinamas kaip atsakovų sąžiningumo prezumpciją paneigianti aplinkybė, savaime lemianti laikinųjų apsaugos priemonių atsakovams taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1573-464/2020).

25. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo (ieškovo) valios (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-71/2012; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-802/2010). Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų pagrįstai manyti, jog atsakovė ketina perleisti jai priklausantį turtą tretiesiems asmenims ar kitaip jį apsunkinti, siekdama apsunkinti apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą apie grėsmę teismo sprendimo įvykdymui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

26. Apibendrindamas tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Apeliantės atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas netenkinamas ir pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Prokesa“, atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.