- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-12
- Bylos Nr.
- e2-1573-464/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00425-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- A. Š., P. J., A. M.
- Trečiasis asmuo
- D. K.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Budmeda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-2914-580/2020 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Budmeda“ ieškinį atsakovams A. Š., P. J. ir A. M. (A. M.) dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo D. K.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB ,,Budmeda“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. Š., P. J. ir A. M. 339 272,46 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Nurodė, kad atsakovai A. Š. ir P. J. buvo ieškovės akcininkais ir vadovais, A. M. – akcininku. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-3973-580/2019, iškėlė bendrovei bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2019 m. rugsėjo 17 d. Pasak ieškovės, atsakovai, bendrovės vadovai ir akcininkai, jau 2004 m. balandžio 30 d. turėjo žinoti ir suprasti, kad bendrovė yra nemoki ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo, tačiau to nepadarė. Be to, iškėlus bankroto bylą nei buvę vadovai, nei akcininkai bankroto administratorei neperdavė nei buhalterinės apskaitos dokumentų, nei turto. Tuo tarpu iš bendrovės banko sąskaitų išrašų matyti, kad laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 16 d. buvo išgryninta 233 561,16 Eur daugiau nei įnešta į sąskaitą. Pagal VĮ ,,Registrų centras“ duomenis bendrovės įstatinis kapitalas sudarė 105 711,30 Eur. Taigi, išgrynintų lėšų ir neperduoto įstatinio kapitalo suma – 339 272,46 Eur, laikytina bendrovei padaryta žala. Tuo atveju, jei atsakovai būtų laiku kreipęsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir perdavė bankroto administratorei visą apskaitytą turtą, šių nuostolių būtų išvengta.
3. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovams priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančias pas atsakovus ir / ar trečiuosius asmenis, ir atsakovų pinigines lėšas, esančias jų sąskaitose ir / ar kredito įstaigose. Nurodė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, ieškinio suma atsakovams yra didelė. Ieškovė neturi duomenų apie atsakovų turtinę padėtį ir jų gaunamas pajamas, taigi egzistuoja grėsmė, kad teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir ekonomiškos, juolab kad byloje egzistuoja ir viešasis interesas dėl ieškovės – bankrutavusios bendrovės – teisinio statuso.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino iš dalies ir areštavo atsakovo P. J. nekilnojamąjį turtą, jo esant nepakankamai, kilnojamąjį turtą ir / arba turtines teises, o nesant kilnojamojo turto ir / arba turtinių teisių, arba jų esant nepakankamai, pinigines lėšas, priklausančias atsakovui P. J. ir esančias pas šį atsakovą, trečiuosius asmenis, bankuose ir kitose kredito įstaigose; kitą prašymo dalį atmetė; pavedė nutartį vykdančiam antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytoms operacijoms su areštuotomis piniginėmis lėšomis atlikti.
5. Preliminariai įvertinęs ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, teismas sprendė, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus. Papildomai pažymėjo, kad preliminarus ieškinio reikalavimų pagrįstumo įvertinimas nėra ginčo išsprendimas iš esmės, nes ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimas bus galutinai išspręstas tik bylą išnagrinėjus iš esmės, įvertinus abiejų šalių pateiktų įrodymų visumą.
6. Atsižvelgdamas į tokią aplinkybę, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi BUAB „Budmeda“ bankrotą pripažino tyčiniu nustatęs, kad būtent atsakovas P. J., sąmoningai blogai valdydamas UAB „Budmeda“, blogino jos būklę, o žinodamas, kad bendrovė yra nemoki, nesiėmė veiksmų atkurti jos mokumo, nevykdė jam įstatyme numatytų imperatyvių pareigų, susijusių su tinkamu bendrovės valdymu ir buhalterinės apskaitos tvarkymu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad laikinosios apsaugos priemones gali būti taikomos tik atsakovo P. J. atžvilgiu. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones kitų atsakovų – A. Š. ir A. M., atžvilgiu teismas atmetė.
7. Teismas taip pat pažymėjo, kad tarp šalių yra kilęs turtinio pobūdžio ginčas dėl 339 272,46 Eur žalos atlyginimo, bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu dėl atsakovo P. J. veiksmų, todėl yra pagrindas abejoti šio atsakovo sąžiningumu. Teismo vertinimu, aptartos aplinkybės laikytinos pakankamomis laikinosioms apsaugos priemonėms atsakovo P. J. atžvilgiu taikyti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovė BUAB ,,Budmeda“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti jos prašymą visiškai. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
8.1. Ieškinyje nurodyta ir prašoma iš atsakovų priteisti suma – 339 272,46 Eur – laikytina didėlė, todėl tai kelia realią grėsmę, kad ieškovei galimai palankaus sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba sprendimas iš viso būtų neįvykdomas.
8.2. Atsakovų elgesys sudaro pagrindą abejoti jų sąžiningumu. Atsakovų vadovaujamos bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu dėl jų veiksmų. Šis faktas yra tiek atsakovų nesąžiningumo įrodymas, tiek savarankiškas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
8.3. Laikinosios apsaugos priemonės taikytinos ir dėl byloje egzistuojančio viešojo intereso, kadangi ieškiniu siekiama apginti bendrovės kreditorių interesus. Viešasis interesas šioje byloje reikalauja, kad teisingumas būtų atkurtas, o bankrutuojančios bendrovės interesai apginti per įmanomai trumpiausią laiką, kaip įmanoma operatyviau vykdomos bankroto procedūras, kaip įmanoma greičiau iš sukaupto bendrovės turto tenkinami kreditorių reikalavimai.
Atsiliepimas
9. Atsakovas A. Š. atsiliepime prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti. Nurodo šiuos atsikirtimų į skundą argumentus:
9.1. Nėra pagrindo atsakovų solidariajai atsakomybei kilti. Atsakovas A. Š. bendrovei vadovavo laikotarpiu nuo 2000 m. spalio 26 d. iki 2002 m. rugpjūčio 20 d., jo vadovavimo metu bendrovė buvo veikianti rinkos dalyvė, moki, įsiskolinimų neturėjo. Atitinkamai, atsakovui A. Š. nekilo pareiga perduoti bendrovės dokumentų ar turto, kurių jis faktiškai neturėjo.
9.2. Ieškinio suma negali būti vertinama kaip pakankamas pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo A. Š. nesąžiningumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėja konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalis). Taigi, įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.
11. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi apeliantės BUAB ,,Budmeda“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino iš dalies, apribodamas vieno iš trijų solidarių atsakovų – P. J., disponavimo turtu teises, prašymo dalį dėl kitų dviejų solidarių atsakovų A. Š. ir A. M. turto arešto atmesdamas. Apeliantė atskirajame skunde tvirtina, kad tokias priemones teismas turėjęs taikyti visiems trims solidariems atsakovams. Taigi, apeliantė nesutinka su ta 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutarties dalimi, kuria jos prašymas atmestas. Kadangi atskirasis skundas dėl teismo nutarties dalies, kuria prašymo dalis patenkinta, nebuvo pateiktas, apeliantė teismo išvadų šiuo klausimu nekvestionuoja, todėl toliau pasisakytina tik dėl tos teismo nutarties dalies, kuria prašymo dalis atmesta, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantė taip pat neginčija teismo išvados, susijusių su ieškinio preliminariu pagrįstumu, todėl ir dėl šios aplinkybės nepasisakytina.
12. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės pozicija, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį, be kita ko, ir atsakovų A. Š. bei A. M. atžvilgiu lemia vien jos pareikšto turtinio reikalavimo dydis. Pažymėtina, kad tokią savo nuomonę apeliantė grindžia jau pasikeitusia ir todėl nebeaktualia Lietuvos apeliacinio teismo 2006-2009 metų praktika bei joje pateiktais išaiškinimais.
13. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime byloje Nr. 26-07, yra pasisakęs, kad rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Visgi būtina įvertinti ir precedento sukūrimo laiką, ir kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; sprendimo argumentacijos įtikinamumą; sprendimą priėmusio teismo sudėtį bei tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą.
14. Vadinasi, ir sprendžiant tokį procesinį klausimą, kaip laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymas, būtina vadovautis pačiais naujausiais teismų išaiškinimais. Todėl šiam klausimui aktuali yra ne atskirajame skunde cituojama, daugiau kaip prieš dešimtmetį buvusi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktika, bet naujausi Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, aiškinančios CPK 144 straipsnio nuostatas, pavyzdžiai.
15. Nuo 2016 metų jau suformuotoje praktikoje, susijusioje su grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimu bei jos nustatymu, yra teikiami išaiškinimai, kad tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė / finansinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016, 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016, 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017, 2018 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-419-516/2018, 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1267-553/2019, 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-31-790/2020). Ieškinio sumos nurodymas priklauso išimtinai nuo ieškinį teikiančio asmens valios, todėl šioje proceso stadijoje negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas atsakovo nesąžiningumui konstatuoti.
16. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis didesniu ar mažesniu mastu yra suvaržomos asmens teisės, nors teismas dar nėra išsprendęs šalių ginčo ir pasisakęs dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, o tai suponuoja šio procesinio instituto taikymo išimtinumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, t. y. šis institutas, nepriklausomai nuo to, kas yra išieškotojas – fizinis asmuo, juridinis asmuo ar bankrutavęs juridinis asmuo, nėra skirtas būsimam išieškojimui palengvinti ar pagreitinti. Tokių priemonių taikymo paskirtis yra visiškai kita – konservacinė, o jų taikymo tikslas yra išsaugoti atsakovo turtą iki sprendimo toje byloje priėmimo, jeigu kyla pagrįstų abejonių, kad šis turtas gali būti perleistas / paslėptas, atsakovui siekiant išvengti atsiskaitymų su savo kreditoriais ar prievolių jiems įvykdymo.
17. Todėl, kitaip nei tvirtina apeliantė, jos prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su byloje pareikšto turtinio reikalavimo dydžiu atsakovams A. Š. ir A. M., ar su jos, kaip bankrutavusio subjekto, teisiniu statusu, nesudaro savaime pakankamo pagrindo spręsti apie grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, jeigu byloje nagrinėjamo ginčo baigtis būtų palanki apeliantei. Toks apeliantės prašymas galėtų būti tenkinamas tik jai įrodžius šių atsakovų ketinimus vengti sprendimo vykdymo ar kitokius su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, keliančius grėsmę galbūt jiems nepalankaus teismo sprendimo įvykdymui.
18. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teisės aktai nepreziumuoja asmenų nesąžiningumo, todėl tokio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami ir šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, ir bylos nagrinėjimo metu atliekami jo veiksmai.
19. Atsakovų nesąžiningumo įrodinėjimo pareiga teko pačiai apeliantei, pareiškusiai teisme atitinkamą reikalavimą ir prašiusiai taikyti disponavimo turtu suvaržymus taip pat ir minėtiems atsakovams. Tokia pareiga negali tekti tai šaliai (t. y. atsakovams), kuri norėtų šių padarinių išvengti. Todėl apeliantė, būdama suinteresuota savo kreditorių teisių gynimu, turėjo pateikti įrodymus, kurie galėtų patvirtinti atsakovų A. Š. ir A. M. nesąžiningumą, grėsmę sėkmingam teismo sprendimo įvykdymui kėlusį arba keliantį jų elgesį, pavyzdžiui, jų ketinimus parduoti / perleisti / paslėpti ar apsunkinti naujomis prievolėmis jiems priklausantį turtą (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovai, nežinodami, kokius jų veiksmus ar ketinimus apeliantė vertina kaip nesąžiningą ir grėsmę jos kreditorių turtiniams interesams keliantį elgesį, objektyviai negalėtų paneigti to, ko jie nežino.
20. Tokie atskirojo skundo argumentai, kad atsakovų, buvusių vadovų / akcininkų, nesąžiningumą patvirtina vien jau tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi UAB ,,Budmeda“ bankrotą pripažino tyčiniu (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-2597-580/2020), stokoja pagrįstumo ir nesuponuoja grėsmės sprendimo įvykdymui konstatavimo.
21. Tiek Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartyje, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartyje, kuria pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. e2-1511-450/2020), yra pripažinta, kad už bendrovės tyčinį bankrotą yra atsakingas P. J., vadovavęs apeliantei, kai 2006–2007 metais gautos lėšos buvo pervedamos kitoms įmonėms nenustatytais pagrindais, bet neatsiskaitoma su kreditoriumi UAB „Tymber logistik“, išgryninamos itin didelės pinigų sumos; P. J. atstovavo apeliantę BUAB „Budmeda“ ir sudarant sutartį su UAB „Tymber logistik“, grynino pinigus iš įmonės sąskaitų, t. y. sąmoningai blogai valdydamas BUAB „Budmeda“ blogino įmonės būklę ir žinodamas, jog įmonė yra nemoki, nesiėmė veiksmų atkurti įmonės mokumo; P. J. nevykdė jam įstatyme numatytų imperatyvių pareigų, susijusių su tinkamu įmonės valdymu ir buhalterinės apskaitos tvarkymu. Kitų atsakovų, kurių turtui prašoma taikyti areštą, netinkamas veikimas, valdant bendrovę ar disponuojant jos turtu, tyčinio bankroto byloje nebuvo vertinamas ir nustatytas.
22. Ieškinyje apeliantės dėstomos faktinės aplinkybės, kuriomis yra įrodinėjama atsakovų solidarioji atsakomybė už bendrovei padarytą žalą dėl jų, kaip bendrovės buvusių vadovų ir akcininkų, (ne)veikimo, sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką. Šie faktai, kuriais apeliantė įrodinėja atsakovų A. Š. ir A. M. nesąžiningumą, bus patvirtinti arba paneigti tik išnagrinėjus bylą iš esmės, t. y. ištyrus ir įvertinus byloje pateiktų rašytinių įrodymų visumą, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus. Todėl ir šios ieškinyje nurodytos aplinkybės nepatvirtina atsakovų ketinimų vengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo ir neteikia pagrindo taikyti jų atžvilgiu laikinųjų apsaugos priemonių institutą.
23. Stokoja pagrįstumo ir tokie atskirojo skundo argumentai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę šiuo konkrečiu atveju lėmė dar ir viešojo intereso buvimas, nes apeliantė yra bankrutuojanti bendrovė. Jau minėta, kad laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos išieškojimo procesui ateityje palengvinti nepriklausomai nuo to, kurio subjekto (veikiančio ar bankrutuojančio juridinio asmens) naudai bus šis išieškojimas vykdomas. Bendrovės bankrotas – kolektyvinis procesas, kurio metu sprendžiami ne pavienių, bet visų įmonės kreditorių teisių bei teisėtų interesų klausimai, kreditorių skirtingi interesai derinami, ieškant protingos ir teisingos jų pusiausvyros. Visgi poreikis užtikrinti bendrovės kreditorių reikalavimų operatyvų patenkinimą negali būti vertinamas kaip atsakovų sąžiningumo prezumpciją paneigianti aplinkybė, savaime lemianti laikinųjų apsaugos priemonių atsakovams taikymą.
24. Konstatuotina, kad atskirajame skunde nurodytų aplinkybių bei faktų nepakanka kitokiai išvadai dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones visų solidarių atsakovų atžvilgiu padaryti, nei padarė pirmosios instancijos teismas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.