Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-04-25 · Civilinė byla Nr. 2A-399-372/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-01-02Šiaulių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-04-25Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-25
Bylos Nr.
2A-399-372/2014
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-06473-2013-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius, Birutė Simonaitienė
Ieškovas
M. B.
Atsakovas
UAB ,,ADLEX statyba“
Kategorijos
  • 11.5.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-399-372/2014Teisminio proceso Nr. 2-70-3-06473-2013-8Procesinio sprendimo kategorija: 11.5.6.; 11.9.3.; 11.9.6.; 121.21 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 25 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau –UAB) „ADLEX statyba“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014m. sausio 2d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-265-772/2014pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovei UAB ,,ADLEX statyba“ dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

Kolegija, nagrinėdama civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas pateikė ieškinį, kuriuo prašė iš atsakovės priteisti jam priklausantį darbo užmokestį, jo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti į darbą; apmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ir laikyti atleistu iš darbo paties prašymu bei laikyti jį atleistu savo paties prašymu. Nurodė, kad 2013 m. balandžio 8 d. atsakovė jį priėmė dirbti (duomenys neskelbtini). Darbdavys jam pažadėjo mokėti po 140 Lt į dieną už 8 darbo valandas. Pasakė, kad jis sutartyje nurodys tik minimalų darbo užmokestį, o likusi jo dalis bus mokama vokelyje. Ieškovas nesutiko su tokiu darbdavio pasiūlymu, todėl darbo sutartis yra be jo parašo, nors jis ir dirbo. 2013-04-26 ieškovas susirgo, gavo nedarbingumo lapelį, o 2013-04-27 iš darbdavio paštu į namus gavo laišką, kuriame buvo pranešimas ir įsakymas. Pranešime buvo rašoma, kad jau 2013 m. balandžio 25 d. darbo sutartis Nr. 271 nutraukta, atsakingų asmenų objekte tarnybinių pranešimų pagrindu.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovas buvo priimtas į darbą (duomenys neskelbtini), jam buvo nustatytas 3 mėnesių išbandymo laikotarpis. Ieškovas, prieš teikdamas prašymą priimti į darbą, buvo informuotas apie darbo užmokestį bei darbo sąlygas. Nurodė, kad ieškovas 2013-04-25 nedirbo. 2013-04-23 direktorius nuvykęs į objektą ((duomenys neskelbtini).), pateikė pranešimą Nr. S-0421apie bandomojo laikotarpio nepraėjimą, kuriame pranešė, kad ieškovas bus atleistas, vadovaujantis DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovas atsisakė pasirašyti. Atsakovė nurodė, kad išmokėti atlyginimą buvo uždelsta ne dėl atsakovės, o būtent dėl ieškovo kaltės. Ieškinio pateikimo dieną, t.y. 2013-08-10, atsakovė jau buvo išmokėjusi ieškovui priklausantį darbo užmokestį. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino ieškovo M. B. atleidimą iš darbo neteisėtu ir panaikino atsakovės UAB ,,ADLEX statyba“ 2013-04-25 įsakymą Nr. B-176 „Dėl atleidimo iš darbo“; negrąžino ieškovo į darbą ir nurodė, kad darbo sutartis Nr. 271, sudaryta 2013-04-03 tarp M. B. ir UAB ,,ADLEX statyba“ yra nutraukta teismo sprendimu pagal DK 297 straipsnio 4 dalį nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisė neišmokėto darbo užmokesčio dalį; 995,26 Lt išeitinę išmoką, 8 190,64 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2013-04-26) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2014-01-02 įskaitytinai); priteisė ieškovui iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (pradedant skaičiuoti nuo 2014-01-03) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, nustatant, kad vidutinis ieškovo darbo dienos užmokestis yra 47,62 Lt (privalomi mokėjimai neišskaičiuoti), taikant penkių dienų darbo savaitės režimą ir 40 darbo valandų laiko trukmę, iš atsakovės ieškovui priteisė 80,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovės priteisė į valstybės biudžetą 144,00 Lt žyminio mokesčio neturtinio pobūdžio reikalavimo patenkinimui, 280 Lt už turtinio pobūdžio reikalavimo patenkinimą ir 30,00 Lt už procesinių dokumentų įteikimą, iš viso: 454,00 Lt; iš atsakovės priteisė į valstybės biudžetą 560,00 Lt išlaidų už ieškovui valstybės suteiktą antrinę teisinę pagalbą ir procesinių dokumentų įteikimą; nurodė sprendimo dalį dėl 995,26 Lt ieškovui M. B. iš atsakovės UAB ,,ADLEX statyba“ priteisimo vykdyti skubiai. Likusioje dalyje ieškovo ieškinio reikalavimus atmetė.

Teismas sprendė, jei ieškovas nėra pasirašęs minėtos sutarties, tai nedaro jos negaliojančia, kadangi dėl to tarp šalių ginčo nėra. Nurodė, jog ieškovas teisme nekėlė reikalavimo dėl to, kad šalys nesusitarė dėl išbandymo laikotarpio darbo sutartyje, dėl to pripažino, kad šalys, sudarant darbo sutartį, susitarė iš esmės dėl visų darbo sutarties sąlygų tinkamai, o taip pat ir dėl išbandymo, bei darbo užmokesčio, ir šios sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms DK, įstatymų, kitų norminių teisės aktų nuostatoms. Teismas nurodė, kad nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, jog ginčo šalys darbo sutartyje susitarė dėl didesnio darbo užmokesčio, nei jis nurodytas sutartyje. Teismas nurodė, kad darbo sutartyje vien tik įrašas apie išbandymo terminą nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jis yra nustatytas darbdavio iniciatyva, todėl konstatavo, kad išbandymas nustatytas abiejų šalių naudai. Teismas nusprendė, kad darbdavys nepagrįstai atleido ieškovą iš darbo pagal DK 107 straipsnio 1dalį, kadangi atsakovė neprašė pasiaiškinimo iš ieškovo; tarnybinis pranešimas pateiktas 2013-04-26, o ieškovas atleistas iš darbo 2013-04-25; atsakovė apie atleidimą iš darbo privalėjo ieškovą įspėti prieš tris darbo dienas. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į ieškovo darbo dienų skaičių, atsakovė dar privalo papildomai ieškovui sumokėti 145,17 Lt. Nurodė, kad nesant atsakovės kaltės dėl darbuotojui neišmokėto darbo užmokesčio dalies ir kitų išmokų, ieškovo ieškinio reikalavimas priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką atmestinas. Nurodė, kad teismui ankstesnį ieškovo ieškinį atsisakius priimti ne dėl ieškovo kaltės, o vėliau teismui priėmus jo ieškinį atsakovei, yra pagrindas atnaujinti ieškinio senatį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „ADLEX statyba“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014-01-02 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismas priims sprendimą; priimti naujus įrodymus; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; pakartotinai apklausti liudytoją A. J. ir iškviesti liudytoją L. S.; informuoti Šiaulių apygardos tesimo pirmininką apie teisėjo J.S. elgesį.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

Teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, neatskleidė bylos esmės, neįvertino įrodymų visumos, nepašalino jų prieštaravimų, vertino ir pasisakė tik dėl tų įrodymų, kurie palankesni ieškovui, pažeidė įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas.

Teismas rėmėsi liudytojo A. J. parodymais, nors liudytojas A. J. nebuvo atsakingas už UAB „ADLEX statyba“ darbuotojų darbo kontrolę, nes jis dirbo UAB „Psyops Constructions", todėl negalėjo patvirtinti ar paneigti aplinkybės apie darbuotojų atsisakymą dirbti laikotarpiu nuo 2013-04-22 iki 2013-04-25 imtinai.

Teismas, sprendime pasisakydamas apie 2013-04-26 tarnybinį pranešimą, neatsižvelgė į tai, kad statybos darbų vadovo įsakyme dėl L. S. paskyrimo į objektą Nr. ŠIAU – 002 dvyliktame punkte yra įtvirtinta, jog visa informacija pateikiama raštu, o pateikta žodžiu per tris kalendorines dienas turi būti įforminta raštu, todėl jis tarnybinį pranešimą surašė grįžęs į (duomenys neskelbtini).

Teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantės direktorius ieškovui 2013-04-22 pateikė pranešimą, jog ieškovas nepraėjo bandomojo laikotarpio ir bus atleistas. Prašė pasirašyti pranešime, tačiau ieškovas atsisakė. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis pranešimas 2013-04-26 sukurtas. Mano, kad pateikė tinkamus įrodymus, jog pranešimas sukurtas 2013-04-22.

Teismas netinkamai taikė ieškinio senatį darbo teisiniuose santykiuose reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos. Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas nurodydamas, jog ieškovas senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, nepagrįstai suteikė prioritetą ieškovo interesams.

Atsiliepimas

Ieškovas M. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apylinkės teismo 2014-01-02 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Ieškovo nuomone, teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei tinkamai taikė išeitinę išmoką ir kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką reglamentuojančias materialines teisės normas bei nenukrypo nuo šiais klausimais suformuotos teismų praktikos. Nesutinka su apeliantės teiginiu, kad teismas turėjo taikyti senatį. Nurodo, kad ginčo atveju pirmiausia, buvo atsisakyta priimti ieškovo ieškinį, nors teismas galėjo jį perduoti kitam tos pačios instancijos teismui. Taikant ieškinio senatį pirmiausia, turi būti atsižvelgiama į ieškovo veiksmus ir jo kaltę. Nesutinka su apeliantės teiginiais, kad liudytojas A. J. dirbo ne UAB „ADLEX statyba". Ieškovas mano, kad apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014-01-02 sprendimą nėra teisinio pagrindo. Apeliantė apeliaciniu skundu nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo, nes teismas teisingai taikė ir aiškino materialines ir procesines teisės normas, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, priėmė išsamų, objektyvų, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atskleidė bylos esmę. Ieškovas mano, kad nėra pagrindo bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka, pakartotinai apklausti liudytoją A. J. bei kviesti liudytoju L. S..

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Dėl ieškinio senaties taikymo

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju tai nėra ieškinio senaties terminas, kuris galėtų būti pagrindu atmesti M. B. reikalavimus. Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad ieškinio senaties terminai nuo procesinių terminų skiriasi savo paskirtimi ir sukuria skirtingus teisinius padarinius. Ieškinio senatimi ribojamas visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principo veikimas. Tai užtikrina civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Ieškinio senaties terminai reglamentuojami įstatymo (materialiosios teisės normų) ir sukuria materialiuosius teisinius padarinius (pvz., ieškinio senaties termino praleidimas sudaro savarankišką teisinį pagrindą atmesti ieškinį). Tuo tarpu procesiniai terminai reglamentuojami proceso teisės normų. Procesiniu terminu laikomas įstatymo ar teismo nustatytas laikotarpis, per kurį teismas, byloje dalyvaujantys ir kiti asmenys privalo ir gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Procesiniai terminai, priešingai negu ieškinio senaties terminai, sukuria procesinius teisinius padarinius (sukuria procesines teises ir pareigas). Procesinių terminų paskirtis – užtikrinti operatyvų ir ekonomišką bylų išnagrinėjimą. Taigi ieškinio senaties ir procesiniai terminai skiriasi tiek teisiniu reglamentavimu, tiek jais sukuriamais teisiniais padariniais. Pasibaigus ieškinio senaties terminui, teisė kreiptis į teismą su ieškiniu ir asmens subjektinė teisė neišnyksta (CK1.126 straipsnio 1 dalis), o pasibaigus procesiniam terminui teisė atlikti procesinį veiksmą išnyksta, t. y. procesinė subjektinė teisė pasibaigia (CPK75 straipsnio 1 dalis). Procesinius terminus, priešingai negu ieškinio senaties terminus (CK1.126 straipsnio 2 dalis), teismas taiko nepriklausomai nuo šalių valios. Teismų praktikoje yra minimi procedūriniai terminai, tačiau jie pripažįstami giminingais procesiniams terminams, turinčiais skirtumų nuo ieškinio senaties terminų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. C. v. VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centras, bylos Nr. 3K-3-393/2009; 2010 m. vasario 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. G. v. Šilutės pirmoji gimnazija, bylos Nr. 3K-3-96/2010). Šie procedūriniai terminai nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-711/2013). Įvertinus šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo ir pripažino, kad ieškovas praleido terminą ieškiniui pateikti dėl svarbių priežasčių.

Dėl darbo sutarties nutraukimo

Atsižvelgiant į darbo sutarties šalių lygiateisiškumą, darbuotojas turi teisę ginčyti jo atleidimą iš darbo Darbo kodekso107 straipsnio 1 dalies pagrindu ir šioje byloje darbdavys privalo įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t. y. kad darbuotojas dėl savo dalykinių ar asmeninių savybių nesugeba ar negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį. Neigiamą išbandymo rezultatą darbdavys gali įrodinėti visomis CPK 177 straipsnyje numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Tačiau teismas, nagrinėdamas tokias bylas, negali spręsti tų klausimų, kurie pagal įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio prerogatyva, t. y. teismas negali pripažinti, kad darbuotojas tinka pavestam darbui. Darbo kodekso107 straipsnio 1 dalies norma draudžia darbdaviui savavaliauti, tai yra nutraukti darbo sutartį be jokių motyvų ir įrodymų, patvirtinančių, kad darbuotojas nesusitvarkė su jam pavestu darbu, ir todėl jis netinka pavestam darbui. Dėl to teismo pareiga nagrinėjant tokias bylas – patikrinti, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, jog darbuotojas neišlaikė išbandymo. Toks pripažinimas laikytinas pagrįstu ir yra teisėtas, jeigu darbdavys pateikia konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad per išbandymo laikotarpį darbuotojas netinkamai atliko darbą.

Nagrinėjamu atveju apeliantė pateikė ieškovui Pranešimą dėl bandomojo laikotarpio nepraėjimo (b.l.39, 1 t.). Kolegija neturi pagrindo abejoti, kad šis dokumentas tikrai buvo darbdavio priimtas 2013-04-22, tačiau tuo pačiu negalima daryti visiškai pagrįstos išvados, kad ieškovas tikrai atsisakė susipažinti su jo turiniu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai detaliai aiškinosi aplinkybes dėl drausminės nuobaudos taikymo. Tuo tarpu darbdavys neketino atleisti ieškovą iš darbo kitaip, nei numatyta DK 107 straipsnyje. To neginčijo ir pats ieškovas. Tokiu atveju vertintinas tik imperatyvaus reikalavimo raštu įspėti ieškovą apie darbo sutarties nutraukimą DK 107 straipsnio pagrindu termino pažeidimą. Kolegija pripažįsta, kad ieškovas nebuvo tinkamai įspėtas dėl būsimo darbo sutarties nutraukimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiu 2013 m. balandžio 25 d. įsakymą Nr.B-176 (b.l.6, 1 t.). Iš nurodyto Pranešimo negalima daryti išvados, kaip konkrečiai ieškovas netinkamai atliko savo pareigas. Teismui pateiktos Vidaus darbo tvarkos taisyklės neįrodo, kad darbuotojai buvo su jomis supažindinti (b.l.63-66. 1 t.). Darbo sutarties, kurią savo parašu būtų patvirtinęs ieškovas, teismui nepateikta. Esant tokioms aplinkybėms, darbdavys neįrodė, kad ieškovas netinkamai atliko savo darbą. Apeliantė remiasi kitos bylos nustatytomis aplinkybėmis, tačiau joje nurodyti faktai nėra analogiški šiuo metu nagrinėjamai bylai, joje darbuotojas buvo atleistas iš darbo dėl kitų priežasčių, kitaip buvo vertinamas jo elgesys.

` Dėl įrodymų vertinimo

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miesto projektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DNSB „Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. 3K-3-177/2011). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo įrodymus ir jų pagrindu priėmė sprendimą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai. Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik liudytojo A. J. parodymais, tačiau įvertino byloje esančių įrodymų visetą. Kolegija pažymi, kad pati apeliantė nebuvo tiek aktyvi, kad dalyvautų teismo posėdžiuose, o tuo pačiu atėmė sau galimybę teikti teismui žodinius paaiškinimus, kurie yra vienas iš svarbių įrodymų. Ji raštu paprašė bylą nagrinėti nedalyvaujant atsakovės atstovui (b.l.134, 1 t.). Esant tokioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodytas prašymas pakartotinai apklausti liudytoją A. J. nepagrįstas, kadangi tai buvo padaryta pirmosios instancijos teisme. Ieškovas atsisakė prašymo apklausti liudytoją L. S., teismas šį prašymą patenkino. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjama darbo byla turi būti išnagrinėta kaip įmanoma operatyviau, kadangi jos rezultatas yra itin svarbus abiems proceso šalims. Net darbo bylose, kuriose yra ginamas viešasis interesas, teismas neturi pagrindo rinkti įrodymus, pažeisdamas šalių interesų pusiausvyra principą. Ieškovas ir atsakovė buvo tinkamai atstovaujami, todėl negalima spręsti, kad jie yra kuri nors silpnesnė proceso šalis.

Apeliantės nepasitenkinimas bylą nagrinėjusio teisėjo veiksmais turėjo būti išreiškiamas pačiame bylos nagrinėjimo procese. Byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantė reiškė teisėjui nušalinimą. Galima daryti pagrįstą prielaidą, kad tik priėmus nepalankų apeliantei sprendimą, ji suabejojo teisėjo nešališkumu. Kolegija neturi pagrindo vertinti teisėjo elgesio teismo posėdyje, tai yra daroma administracinės priežiūros tvarka.

Dėl priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio

Pripažinus, kad darbuotojas iš darbo atleistas nepagrįstai ir nustačius, kad darbo sutartis yra nutraukiama teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (darbuotojui nepageidaujant ar nesant galimybių jį grąžinti į darbą), turi būti taikoma DK 300 straipsnio 4 dalis, t. y. priteisiama kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką – kaip viena įstatymo nustatytų garantijų darbuotojui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad DK297 straipsnyje (ginčo nagrinėjimo metu – DK 300 straipsnyje) numatytos išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas. Kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje D. G. v. A. V. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-545/2010; 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. UAB ,,Prisma LT“, bylos Nr. 3K-3-276/2011). Kompensacija negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti jos socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad kompensacijos dydis turėtų būti proporcingas nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams. Įstatyme įtvirtintas darbuotojo „teisėtas lūkestis“ gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (DK300 straipsnio 4 dalis), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. UAB ,,Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008). Nustatydamas kompensacijos dydį, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, svarsto, ar konkretus, priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatytos kompensacijos tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. 73–oji DNSB „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011).

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, skiriant kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, privalu atsižvelgti ne tik į ieškovo gautą vidutinį darbo užmokestį atsakovės įmonėje, bet ir į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, t. y. ieškovo nepertraukiamo darbo stažą, taip pat į aplinkybę, kad teisminis darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpis iš esmės dėl ieškovo procesinių veiksmų užsitęsė. Būdamas atleistas iš darbo 2013-04-25, ieškinį pagal teismingumą jis pateikė tik 2013-09-11 (b.l.1, 1 t.). Galima daryti išvadą, kad ieškovas dėl savo teisinio neišprusimo ar suklaidinimo pirmiausia kreipėsi ne pagal teismingumą, tačiau negalima taip pat įvertinti, kad patį ieškinį Šiaulių apylinkės teismui jis paruošė 2013-08-10 (b.l.1, 1 t.). Taigi, jis dar visą mėnesį delsė pateikti ieškinį tinkamai institucijai. Ieškovas apeliantės įmonėje dirbo nuo 2013 m. balandžio 8 d. iki 2013 m. balandžio 25 d., ieškovo darbo stažas šioje įmonėje buvo tik 18 dienų. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus nustatytą teisinį reglamentavimą ir konkrečios nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, kad darbdavio ir darbuotojo nesiejo ilgalaikiai darbo teisiniai santykiai, įvertinus kompensacijos paskirtį, darbuotojo ir darbdavio interesus, siekiant užtikrinti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo bei šalių pusiausvyros principų tinkamą taikymą, kad pirmosios instancijos teismo priteista kompensacija už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo neteisėto atleidimo dienos (2013 m. balandžio 26 d.) iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (2014 m. sausio 2 d.) sudaro per didelę sumą (8190,64 Lt), pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 8190,64 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2014 m. sausio 2 d.), ir 47,62 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014 m. sausio 3 d. (pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo diena) iki sprendimo įvykdymo, keistina, priteisiant ieškovo naudai iš viso – 2000 Lt kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2014 m. balandžio25 d.) (DK 36 straipsnio 1 dalis). Kolegija taip pat nustatė, kad ieškovas nuo 2014-01-06 įsidarbino MB „Maniukas“ (b.l.91, 2 t.).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantė prašė bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321straipsnio 1 dalis), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai.

Kolegija atsižvelgia ir į tai, kad pati apeliantė pirmosios instancijos teisme nepageidavo būti išklausyta, o teikė tik rašytinius įrodymus. Iš esmės net įvertinus liudytojo A. J. įrodymus kaip šališkus ir palaikančius tik ieškovo poziciją, teismui pakako kitų įrodymų priimti objektyvų sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kaip matyti iš kolegijai pateiktų įrodymų, apeliantė prašo priteisti 3300 Lt bylinėjimosi išlaidų (b.l.72-75,88-89, 2 t.). Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tik tokiu atveju, jei yra patenkinami reikalavimai. Šiuo gi atveju apeliantės apeliacinis skundas iš esmės atmestas. Tai, kad ieškovo vienas reikalavimas sumažintas, nereiškia, kad ieškovo reikalavimai apeliacinėje instancijoje buvo atmesti. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad VšĮ „Karių teisių gynimo centras“ turi įregistravęs tokią veiklos rūšį, kaip teisinių paslaugų teikimas. Pažymėtina ir tai, kad Teisinių paslaugų teikimo sutartis buvo sudaryta ne su atsakove (b.l.85-86, 2 t.), už klientą ir kontorą (taip tekste) pasirašė vienas ir tas pats asmuo.

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. nutartimi apeliantei buvo atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismas priims šioje byloje nutartį (sprendimą) (b.l.56, 2 t.). Šia nutartimi iš apeliantės valstybei priteisiama 318 Lt žyminio mokesčio suma.

Ieškovui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba (b.l.70, 2 t.). Iš esmės nepatenkinus apeliacinio skundo, iš atsakovės valstybei priteisiama 240 Lt suma (CPK 99 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui M. B. iš atsakovės UAB „ADLEX statyba“ priteista kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką, pakeisti ir ją sumažinti iki 2000 Lt. Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „ADLEX statyba“ (įmonės kodas 302337880, buveinės adresas Perkūniemio g. 43-54, Vilnius) į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) 318 Lt (trys šimtai aštuoniolika litų) bylinėjimosi išlaidų pirmojoje instancijoje ir į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5630) 240 Lt (du šimtai keturiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje už ieškovui suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

TeisėjaiDanutė BurbulienėVytautas KursevičiusBirutė Simonaitienė