Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. S. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 25 d. nutarties pripažinti dėl bankroto pasibaigusios uždarosios akcinės bendrovės „Ringesta“ bankrotą tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Suinteresuoto asmens A. S. iniciatyva visas bendrovės turtas buvo perkeltas į kitą juridinį asmenį UAB „Slėnis“ ir parduotas už mažesnę nei rinkos kaina, siekiant išvengti preliminarių sutarčių vykdymo. Buvęs bendrovės vadovas sąmoningai suteikė išieškojimo pirmenybę vėliau atsiradusiai kreditorei UAB „Slėnis“, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

18. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria tenkintas pareiškėjos (kreditorės) prašymas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ir atsakingo dėl tyčinio bankroto asmens nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl faktinių aplinkybių

20. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-463-1092/2020 atsisakė iškelti UAB „Ringesta“ bankroto bylą ir iškėlė restruktūrizavimo bylą. Teismas nurodė, kad nors juridinis asmuo turi nemokios bendrovės požymių, tačiau yra pagrindas manyti, jog bendrovė turi galimybių išsaugoti ir plėtoti veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais.

21. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d., 2019 m. lapkričio 22 d. ir 2020 m. kovo 5 d. nutartimi patvirtintas restruktūrizuojamos UAB „Ringesta“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas.

23. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 20 d. nutartimi UAB „Ringesta“ restruktūrizavimo byla nutraukta, neiškeliant bankroto bylos.

24. Pagal LITEKO duomenis UAB „Ringesta“ vadovas 2020 m. spalio 30 d. pateikė teismui prašymą iškelti bendrovei bylą. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 24 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla.

25. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Ringesta“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris patikslintas 2021 m. kovo 5 d., 2021 m. kovo 31 d. ir 2021 m. gegužės 14 d. nutartimis. Bankroto bylą nagrinėjančio teismo 2021 m. liepos 7 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

26. Kreditorė UAB „Inkomsta & Co“ 2022 m. liepos 4 d. pateikė prašymą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ir apriboti BUAB „Ringesta“ vadovo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

27. Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. priėmė sprendimą dėl bendrovės pabaigos. Bendrovė iš Juridinių asmenų registro išregistruota 2022 m. spalio 5 d.

Dėl nemokumo momento ir bendrovės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą

28. Sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, ypač svarbus juridinio nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius šį faktą galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp įvardytų veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1789-241/2017; 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-736-798/2018 ir kt.). Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-219/2019).

29. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Ringesta“ nemoki vėliausiai tapo 2020 m. balandžio 20 d. ir nuo šio momento bendrovės vadovas turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Bendrovės nemokumo momentą pirmosios instancijos teismas nustatė įvertinęs finansinių ataskaitų duomenis. Apeliantas neginčija apskųsta nutartimi nustatyto juridinio asmens nemokumo momento, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis 2020 m. balandžio 20 d. žinojo apie bendrovės nemokumą. Nesutikimas iš esmės grindžiamas tuo, kad tą pačią dieną vykusiame akcininkų susirinkime bendrovės dalyvių pozicijos dėl bendrovės nemokumo ir bankroto bylos inicijavimo nesutapo.

30. JANĮ 5 straipsnyje įtvirtinta, kad pareigą inicijuoti nemokumo procesą turi: 1) juridinio asmens vadovas, jeigu juridinis asmuo yra nemokus; 2) juridinio asmens likvidatorius, jeigu juridinio asmens likvidavimo metu paaiškėja, kad juridinis asmuo yra nemokus. Juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą (JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

32. Pagal LITEKO duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad 2020 m. balandžio 20 d. įvyko UAB „Ringesta“ neeilinis visuotinis akcininkų susirinkimas, kuriame dalyvavo akcininkai A. S., turintis 50 proc. bedrovės akcijų, ir M. Ž., turintis 50 proc. bedrovės akcijų. A. S., būdamas bendrovės vadovu ir vienu iš akcininkų, susirinkime pranešė, kad nutraukus bendrovei restruktūrizavimo bylą atsinaujino palūkanų ir delspinigių skaičiavimas, taip pat išieškojimo procesai. Bendrovės finansiniai įsipareigojimai kasdien didėja, sąskaitos areštuotos, bendrovė negali atlikti einamųjų mokėjimų ir yra nemoki, todėl jai turi būti keliama bankroto byla. A. S. siūlė bendrovės bankrotą vykdyti ne teismo tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nurodytu momentu A. S. neabejotinai suprato, kad jo vadovaujama bendrovė nemoki ir jai keltina bankroto byla.

33. Pagal JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punktą bendrovės vadovas turi pareigą informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumą ir siūlyti spręsti finansinių sunkumų klausimą, tačiau bendrovės dalyvių sutikimas inicijuoti bendrovės nemokumo procesą neprivalomas. Taigi, aplinkybė, kad vienas iš bendrovės dalyvių nepritarė siūlymui kelti juridiniam asmeniui bankroto bylą, nepaneigia apskųstos nutarties išvados, jog bendrovės vadovas A. S. 2020 m. balandžio 20 d. žinojo, kad bendrovė nemoki ir neeiliuoja JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos pareigos vykdymo.

34. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad apeliantas nepateikė duomenų, kad kito bendrovės dalyvio nurodytos aplinkybės ir (ar) argumentai sudarė realų pagrindą suabejoti bendrovės nemokumu. Apeliantas taip pat neįrodinėjo, kad JANĮ nustatyta tvarka inicijuoti nemokumo procedūras jam sutrukdė kitos objektyvios, nuo jo valios nepriklausančios priežastys, galinčios pateisinti pareigos nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą nevykdymą (CPK 178 straipsnis).

35. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįsta skundžiamos nutarties išvadą, kad apeliantas tik 2020 m. spalio 30 d. pateikdamas teismui prašymą iškelti bendrovei bylą pažeidė JANĮ nustatytą pareigą inicijuoti juridinio asmens nemokumo procesą, nes vėliausiai 2020 m. balandžio 20 d. žinojo, kad jo vadovaujama bendrovė nemoki.

Dėl tyčinio bankroto požymių

36. Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

37. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyti požymiai, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

38. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tais atvejais, kai bendrovė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios bendrovės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti bendrovės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į bendrovės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų bendrovei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą. Esminis tyčinio bankroto elementas yra bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į bendrovės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, bendrovė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi bendrovė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios bendrovės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei bendrovės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios bendrovės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Dėl to kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

39. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas).

40. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė tyčinio bankroto požymius. Nesutikimas iš esmės grindžiamas tuo, kad bendrovei priklausančio nekilnojamojo turto sandorius sudarė ne bendrovės valdymo organai, bet priverstinį išieškojimą vykdantys antstoliai. Apelianto vertinimu, tai, kad bendrovė pasinaudojo CPK 704 straipsnio 1 dalyje įtvirtina teise pasiūlyti turto pirkėjus, negali būti laikoma neteisėtais bendrovės vadovo veiksmais.

41. CPK 704 straipsnyje įtvirtinta skolininko teisė iki varžytynių pasiūlyti areštuoto turto pirkėją ir nustatytos pagrindinės šios teisės įgyvendinimo taisyklės. Skolininkas gali pats arba pavesti kitiems asmenims surasti areštuoto turto pirkėją iki varžytynių paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje (CPK 704 straipsnio 1 dalis). Skolininko pasiūlytam pirkėjui turtas gali būti parduodamas už kainą, ne mažesnę kaip turto arešto akte nurodyta areštuoto turto vertė, arba mažesnę kainą, kurios užtenka visiškai padengti įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms (CPK 704 straipsnio 2 dalis). Turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui realizavimo būdas priverstiniame vykdymo procese pripažįstamas prioritetiniu, siekiant išlaikyti skolininko ir išieškotojo interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-219/2017, 26 punktas). Vis dėl to, ši skolininko teisė nėra absoliuti.

42. Juridiniam asmeniui tapus nemokiam taikomos JANĮ normos, kurios yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju (CPK 1 straipsnis).

43. Pagal bendrąją taisyklę teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo išieškojimas iš juridinio asmens turto šio turto realizavimas stabdomas, išskyrus JANĮ 30 straipsnio 3 dalyje nurodytą išimtį, kai teismas leidžia antstoliui baigti vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka. Likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens nekilnojamasis turtas turi būti parduodamas iš varžytynių (JANĮ 90 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44. Juridinio asmens turto, kuris buvo areštuotas iki nemokumo bylos iškėlimo, klausimus sprendžia nemokumo bylą iškėlęs teismas (JANĮ 30 straipsnio 1 dalis). Jeigu antstolis iki bankroto bylos iškėlimo juridiniam asmeniui dienos yra paskelbęs apie juridinio asmens turto pardavimą, nemokumo bylą nagrinėjantis teismas gali leisti jam baigti vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka ir gautą pinigų sumą, atskaičius sprendimo vykdymo išlaidas, pervesti į kreditorių sąskaitą (JANĮ 30 straipsnio 3 dalis). Teisės doktrinoje pažymima, kad aptariama išimtis įstatyme įtvirtinta atsižvelgiant į tai, jog, esant minėtoms aplinkybėms, turto realizavimo sustabdymas būtų netikslingas ir ekonomiškai nenaudingas. Tačiau tokiu atveju už parduotą skolininko turtą gauta suma, atskaičiavus sprendimo vykdymo išlaidas, pervedama į kreditorių sąskaitą. Todėl priverstinio vykdymo proceso metu realizavus turtą tenkinami ne išieškotojo konkrečioje vykdymo byloje reikalavimai, o visų skolininko kreditorių reikalavimai nemokumo procese (Jokubauskas, R. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija. Ksiegarnia Akademicka, 2021, p. 83).

45. Taigi, aptartas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad juridiniam asmeniui (skolininkui) tapus nemokiu, CPK 704 straipsnyje įtvirtinta teisė iki varžytynių pradžios pasiūlyti vykdymo procese realizuojamo turto pirkėją yra ribojama. Tokiu teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti ne pavienių išieškotojų, bet visų nemokaus juridinio asmens kreditorių interesus.

46. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Ringesta“ priklausantis turtas skolininko pasiūlytam pirkėjui parduotas laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 19 d. iki 2020 m. spalio 3 d., t. y. nuo nustatyto juridinio asmens nemokumo momento iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Visas vertingas bendrovės nekilnojamasis turtas, išskyrus keletą sandėliukų, vykdymo procese parduotas kreditorei UAB „Slėnis“. Apeliantas šių aplinkybių neginčija. Minėta, kad nemokaus juridinio asmens turtas realizuojamas JANĮ nustatyta tvarka, todėl delsimas inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylos iškėlimą ir sprendimai siūlyti išieškojimą vykdantiems antstoliams parduoti areštuotą bendrovės turtą pasiūlytiems pirkėjams, pažeidė vykdymo procese nedalyvaujančių nemokios bendrovės kreditorių interesus, todėl priešingai nei teigia apeliantas, aptarti bendrovės vadovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais.

47. Apeliacinės instancijos teismo vertimu, vien tai, kad turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas yra specialia tvarka vykdymo procese sudaromas areštuoto turto perleidimo sandoris (CPK 704 straipsnis) nėra kliūtis vertinti ar toks sandoris nepažeidžia kreditorių interesų ir (ar) jam (ne)būdingi tyčinio bankroto požymiai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 704 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus atitinkančios kainos pasiūlymas yra skolininko ir jo pasiūlyto pirkėjo pasirinkimas (susitarimas). Jei tokia kaina yra suderinama su vykdymo procese antstolio atliekamo išieškojimo iš turto jo pardavimo tikslais, tuomet antstolis, patikrinęs, kad nėra teisinių kliūčių patvirtinti turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, tvirtina tokį aktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-69-313/2021, 55 punktas). Taigi, turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto sudarymui pirmiausiai būtina skolininko valia perleisti areštuotą turtą konkrečiam pirkėjui, o kainos, atitinkančios CPK 704 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, pasiūlymas yra skolininko ir pasiūlyto pirkėjo susitarimas.

48. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Ringesta“ priklausantis nekilnojamasis turtas kreditorei UAB „Slėnis“ vykdymo procese parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, nustatytą bendrovės restruktūrizavimo byloje, t. y. butai, esantys (duomenys neskelbtini), perleisti už 19,44 – 27,5 proc. mažesnę kainą; sandėlis – dirbtuvės, esantis (duomenys neskelbtini), perleistas už 64,58 proc. mažesnę kainą (perleidimo kaina 85 000 Eur, 2019 m. rugpjūčio 8 d. turto vertinimo ataskaitoje nustatyta vertė 240 000 Eur). Apeliantas pirmosios instancijos teismo nustatytų perleisto nekilnojamojo turto kainų skirtumo neginčija, įrodymų, kad turtas susijusiai bendrovei perleistas už realią (tikrąją) rinkos kainą nepateikė (CPK 178 straipsnis).

49. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad buvusio bendrovės vadovo delsdamas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir sprendimas siūlyti antstoliui areštuoto turto pirkėjus lėmė tai, jog vykdymo procese bendrovei priklausantis nekilnojamasis turtas buvo perleistas už mažesnę nei rinkos vertę, o gautos lėšos, didžiąja dalimi, atiteko vienai, su bendrovės vadovu giminystės ryšiais susijusiai, kreditorei. Taip apeliantas sudarė sąlygas patenkinti išskirtinai vienos kreditorės finansinius reikalavimus ir atitinkamai pažeidė kitų kreditorių interesus. Jeigu apeliantas nebūtų delsęs inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylos, antstolių vykdomosios bylos būtų sustabdytos ir bendrovei priklausančio turto realizavimo procedūra vyktų JANĮ nustatyta tvarka, o gautos lėšos paskirstytos visiems kreditoriams. Nekilnojamojo turto realizavimas be varžytynių apribojo galimybes parduoti turtą didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui ir pablogino nemokios bendrovės finansinę padėtį. Remdamasis aptartais bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose nustatytus tyčinį bankrotą kvalifikuojančius kriterijus.

50. Nagrinėjamo ginčo atveju nustatyta, kad bendrovė finansinių sunkumų turėjo jau 2019 metais ir dėl to jai buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Restruktūrizavimo byla 2020 m. kovo 20 d. nutartimi nutraukta, bendrovės vadovui teigiant, jog juridinio asmuo yra mokus. Ši nutartis įsiteisėjo 2020 m. balandžio 2 d. UAB „Slėnis“ 2020 m. balandžio 7 d., t. y. praėjus penkioms dienoms nuo nutarties nutraukti restruktūrizavimo bylą, pateikė antstolei V. D. prašymą šešiose vykdomosiose bylose pakeisti pirminius UAB „Ringesta“ išieškotojus naująją išieškotoja UAB „Slėnis“ (DOK-17420), 2020 m. sausio 21–30 d. sudarytų reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pagrindu. A. S. 2020 m. balandžio 20 d. (praėjus mėnesiui nuo nutarties nutraukti restruktūrizavimo bylą priėmimo) juridinio asmens dalyviams pranešė, kad bendrovės veiklos atkūrimo planai nepasiteisino, bendrovė nemoki ir jai keltina bankroto byla, tačiau kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo delsė. Antstolės V. D. kontoroje 2020 m. gegužės – liepos mėnesiais užvestos keturios naujos vykdomosios bylos pagal išieškotojos UAB „Slėnis“ pateiktus vykdomuosius raštus (DOK-17420). UAB „Ringesta“ priklausęs nekilnojamasis turtas UAB „Slėnis“ be varžytynių perleistas laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 19 d. iki 2020 m. spalio 3 d. Sudarius šiuos sandorius bendrovės į balansą įrašyto turto vertė sumažėjo nuo 635 631 Eur iki 31 388 Eur. Užbaigus turto realizavimo procedūras ir bendrovėje iš esmės nelikus vertingo turto, kurio pakaktų kitų nemokios bendrovės kreditorių reikalavimų patenkinimui, A. S. pradėjo nemokumo proceso inicijavimą ir 2020 m. spalio 30 d. pateikė prašymą iškelti bendrovei bankroto bylą. Bankroto proceso metu buvo gauta tik 15 350,01 Eur suma, kurios iš esmės pakako tik administravimo išlaidoms apmokėti (DOK-10846). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti apelianto veiksmai nuo restruktūrizavimo bylos nutraukimo ir bankroto iškelti bendrovei pateikimo ir jų pobūdis patvirtina jo sąmoningą siekį sumažinti nemokios bendrovės turtą ir laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, turtą perleisti išskirtinai tik vienai kreditorei, taip pažeidžiant kitų kreditorių teises ir teisėtus jų interesus. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad apelianto atsakingas už tyčinį bendrovės bankrotą.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

51. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias JANĮ nuostatas dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti apskųstą teismo nutartį nėra pagrindo. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

52. Pagrindinis CPK įtvirtintas principas, pagal kurį dalyvaujantiems byloje asmenims paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra „pralaimėjęs moka“, reiškiantis, kad ginčą laimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidas padengia ginčą pralaimėjusi šalis (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

53. Atskirasis skundas atmetamas, todėl apeliantas neįgijo teisės į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis). Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.