Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-205-881/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-04-01
Bylos Nr.: e2A-205-881/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00778-2019-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bajoras, Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Ieškovas: individualios įmonės „Periodont“

Kategorijos

2.6.16.1Bendrosios nuomos sutarties nuostatos
2.6.16.12Kiti su nuoma susiję klausimai

Civilinė byla Nr. e2A-205-881/2021Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00778-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.1; 2.6.16.12 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 1 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės individualios įmonės „Periodont“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl nuomotų patalpų pagerinimo išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė individuali įmonė (toliau – IĮ) „Periodont“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 284 596 Eur dydžio patalpų pagerinimo išlaidas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad 1997 m. spalio 27 d. ji (tuometinis pavadinimas – A. P. individuali įmonė) sudarė su Vilniaus miesto savivaldybės administracija Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartį Nr. 1208 dėl 481,71 kv. m ploto negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos. 1997 m. gruodžio 15 d. šalys sudarė sutartį dėl nuomos sutarties papildymo, kuria susitarė papildyti sutartį dėl patalpoms reikalingo remonto. Nuo 1997 m. iki 2007 m. ieškovė atliko šių patalpų rekonstrukciją. 2001 m. spalio 29 d. ieškovės užsakymu buvo atlikta Ekonominė finansinė ekspertizė, kurios metu nustatyta, kad apžiūrėtoje patalpų dalyje atliktų nuomininko investuotomis lėšomis remonto darbų vertė 2001 m. sausio 1 d. kainomis yra 405 972 Lt. 2002 m. birželio 17 d. raštu ieškovė buvo informuota, kad dalis patalpų pagerinimui ieškovės panaudotų lėšų (viso 208 663 Lt) bus kompensuota privatizavimo metu. 2003 m. vasario 3 d. ieškovė pasirašė 2003 m. sausio 15 d. sutartį dėl nuomos sutarties pakeitimo, kuria pakeistas nuomojamų patalpų plotas. 2004 m. rugpjūčio 25 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą patalpas įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašus. 2004 m. gruodžio 14 d. atlikus patalpose remonto darbų vertės nustatymo ekspertizę, nustatyta, kad ieškovė bendrai investavo į nuomojamų patalpų remontą 642 190 Lt. 2005 m. rugsėjo 29 d. ieškovė buvo informuota, kad pastatas bus privatizuojamas viešo aukciono būdu. 2006 m. kovo 20 d. ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydama kompensuoti patalpų rekonstrukcijai investuotas lėšas. 2006 m. birželio 12 d. ieškovė kreipėsi su prašymu leisti atlikti patalpų kapitalinį remontą. 2006 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija (toliau – Komisija) 2007 m. balandžio 11 d. nutarė patvirtinti, kad pastato vertės padidėjimas dėl ieškovės investuotų lėšų patalpų pagerinimui – 6,37 proc., dėl to pastato privatizavimo metu ieškovei galės būti kompensuojama ne daugiau kaip 941 758 Lt (272 751,97 Eur) suma. 2012 m. gegužės 16 d. buvo sudarytas Susitarimas dėl nuomos sutarties pakeitimo, kuriuo pakeistas nuomotojas į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Šiaurės miestelis“. 2015 m. balandžio 20 d. ieškovė buvo informuota, kad vykdant Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-37-381/2015 patalpos buvo perduotos Vilniaus miesto savivaldybei. 2015 m. gegužės 5 d. ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, su prašymu pakeisti nuomos sutartį, perrašant ją ieškovės vardu, ir spręsti dėl nuomininkui mokėtinos kompensacijos. 2015 m. gegužės 21 d. Komisijos protokolo Nr. A16-458/15 (2.1.28-AD4) pagrindu įrašas dėl kompensavimo už išnuomoto turto pagerinimą buvo išbrauktas iš privatizavimo programos. 2015 m. liepos 13 d. ieškovė pasirašė naują nuomos sutarties redakciją, kurioje neliko sąlygų susijusių su kompensacija dėl atliktų pagerinimų. 2016 m. gegužės 25 d. ieškovė informuota apie įvykusį viešą aukcioną, kurio pagrindu pastatas parduotas UAB „Spaudos įmonių grupė“.

3. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir nuomos sutarties sąlygas, egzistuoja visos sąlygos nuomininkui reikalauti padarytų nuomoto savivaldybės turto pagerinimų išlaidų atlyginimo, kurie bendrai sudaro 284 596 Eur dydį. 2017 m. balandžio 11 d. komisija buvo nustačiusi, kad ieškovės investuotos lėšos patalpų pagerinimui sudaro 6,37 proc. pastato vertės, dėl to privatizavimo metu ieškovei galėtų būti kompensuojama 941 758 Lt (272 751,97 Eur) suma, tačiau ekspertas, byloje pateikęs išvadą, nustatė, jog dėl ieškovės atliktų remonto darbų pastato vertės padidėjimas yra 6,64 proc., dėl to ieškovei turėtų būti kompensuota 982 653,60 Lt (284 596 Eur) pagerinimo išlaidų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė ieškovei IĮ „Periodont“ iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 272 751,97 Eur patalpų pagerinimo išlaidoms atlyginti ir 8 250 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas; priteisė atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai iš ieškovės IĮ „Periodont“ 12,51 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl nuomotų patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo.

6. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad nagrinėjamoje byloje turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (toliau – VSTPĮ), galiojusio iki 2014 m. spalio 1d., 10 straipsnio 13 dalis numačiusi, jog nuomos metu dėl privatizavimo objekto pagerinimo padarytas išlaidas nuomininkui Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigydamas privatizavimo objektą, nes nuo 2014 m. spalio 1 d. panaikinus savivaldybės turto privatizavimo institutą buvo panaikintos ir bet kokios išlygos dėl nuomininko padarytų išlaidų atlyginimo.

7. Teismas sprendė, kad nors Vyriausybės 2004 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 1523 nuomojamas pastatas buvo įtrauktas į savivaldybėms priklausančio turto privatizavimo sąrašą, o 2016 m. gegužės 20 d. įvyko Pastato viešasis aukcionas, kurio nugalėtoju tapo UAB „Spaudos įmonių grupė“. 2016 m. birželio 14 d. tarp UAB „Spaudos įmonių grupė“ bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos buvo pasirašyta Pastato pirkimo–pardavimo sutartis, t. y. nuomotos patalpos buvo privatizuotos, tačiau tai nėra teisinis pagrindas atsisakyti taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.501 straipsnio ir Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau Disponavimo įstatymas) nuostatas. Teismo vertinimu, sprendžiant ginčą dėl nuomotų patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo, turi būti taikomos minėtų įstatymų (CK 6.501 straipsnio ir Disponavimo įstatymo) nuostatos, o ne VSTPĮ 10 straipsnis, kuriuo nebuvo siekiama apibrėžti investicijų į išnuomotą valstybės ar savivaldybės turtą atlikimo tvarką, o buvo nustatytos procedūrinės taisyklės. Nepriklausomai nuo to, kad iki 2014 m. spalio 1 d. (VSTPĮ galiojimo pabaiga) neįvyko pastato (patalpų) privatizavimas, ieškovė turi teisę reikalauti nuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo kitu teisiniu pagrindu.

8. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-729-232/2017 pagal ieškovės IĮ „Periodont“ ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir UAB „Spaudos įmonių grupė“ dėl patalpų pagerinimo išlaidų priteisimo ir administracinio akto panaikinimo ieškinys atsakovei UAB „Spaudos įmonių grupė“ (aukciono laimėtojai) dėl patalpų pagerinimo išlaidų priteisimo buvo atmestas.

Atsiliepimas

9. Atsakovė, nesutikdama su ieškinio reikalavimais, pasisakė, kad ieškovė, atlikdama išsinuomoto turto remonto darbus, tiesiog pritaikė patalpas profesinei veiklai, t. y. odontologijos klinikos įrengimui. Teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad neatlyginamos lėšos, kurios buvo investuotos pritaikyti patalpas konkrečiai veiklai, tačiau atsakovės poziciją, jog ieškovė, atlikdama išsinuomoto turto remonto darbus, tiesiog pritaikė patalpas profesinei veiklai, paneigia į bylą pateikti įrodymai.

Žemesnės instancijos teismas

10. Teismas sprendė, kad ieškovės nuo 1997 m. iki 2002 m. atlikti stogo remonto, patalpų apšildymo reguliavimo sistemos, šildymo vamzdžių keitimo, elektros instaliacijos remonto darbus vertintini kaip būtini remonto ir rekonstrukcijos darbai pastato (patalpų) funkcionalumui ir statinio naudojimo paskirties, mechaninio atsparumo ir pastovumo reikalavimams užtikrinti. Neatlikus minėtų darbų patalpos (pastatas) galėjo tapti avarinės būklės ir netinkamas eksploatuoti, neatitinkantis esminių statinio reikalavimų, nes buvo remontuojamos stogo konstrukcijos, šildymo sistema. Nors 1999 m. rugsėjo 21 d. rašte nurodyta, kad atliktas remontas pritaikant patalpas naudoti periodontologinei klinikai (ką būtų pagrindas vertinti, kad lėšos investuotos pritaikyti patalpas konkrečiai veiklai), tačiau pagal 1997 m. spalio 27 d. Nuomojamų pastatų ir patalpų perdavimo ir priėmimo aktą, patalpos du metus nebuvo naudojamos, joms buvo reikalingas remontas pagal patvirtintą projektą (nuo drėgmės pažeistų sienų nudažymas, pakopų remontas ir t. t.). Taigi, perdavimo metu patalpos buvo tokios būklės, kad jų nebuvo galima eksploatuoti, jos neatitiko higienos normų ir saugaus naudojimo reikalavimų, todėl buvo reikalingas remontas nepriklausomai nuo to, kokiai paskirčiai patalpos būtų naudojamos. Įrodymų, kad patalpos buvo įrengtos specifinei veiklai vykdyti, atsakovė nepateikė.

11. Teismo vertinimu, pasirašydamos nuomos sutartį, šalys susitarė dėl patalpų rekonstravimo ar remonto darbų atlikimo nuomininko lėšomis, vėliau Vilniaus miesto savivaldybės negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdyje buvo duotas sutikimas dėl atskirų darbų atlikimo, tokiu būdu suteikiant leidimą atlikti remonto darbus. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad nuomininkas (ieškovė) turėjo nuomotojo (atsakovės) leidimą daryti išnuomoto daikto pagerinimus tiek sutarties, tiek administracinio akto pagrindu.

12. Teismas nustatė, kad egzistuoja ir trečioji būtina sąlyga taikyti CK 6.501 straipsnio 1 dalį, t. y. nustatytas nuomininko turėtų būtinųjų išlaidų dydis. Ginčo dėl to, kad ieškovė patalpų nuomos laikotarpiu į patalpų remontą ir rekonstrukciją investavo 272 751,97 Eur, nėra. Šias išvadas teismas padarė vadovaudamasis 2001 m. spalio 29 d. ieškovės užsakymu atlikta Ekonomine finansine ekspertize, kurios metu buvo nustatyta, kad patalpų dalyje (345,22 kv. m) atliktų nuomininko investuotomis lėšomis remonto darbų vertė 2001 m. sausio 1 d. buvo 405 972 Lt. 2004 m. gruodžio 14 d. UAB „Projektų analizė“ atliktos ekspertizės metu nustatyta, kad ieškovė į nuomojamų patalpų remontą investavo 642 190 Lt. Komisijos 2006 m. birželio 6 d. posėdžio metu patvirtinta, kad ieškovė 1997–1998 m. laikotarpiu į patalpų remontą investavo 642 190 Lt (185 991,08 Eur) sumą. Komisija 2007 m. balandžio 11 d. posėdyje patvirtino, jog investicijų suma 941 758 Lt (272 751,97 Eur), o pastato vertės padidėjimas dėl ieškovės atliktų investicijų – 6,37 proc. patalpų vertės.

13. 1997 m. spalio 27 d. Nuomos sutarties 5.6 punkto 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu nuomininkas šalių susitarimu pagerina patalpų būklę, jis turi teisę į padarytų tuo tikslu būtinųjų išlaidų atlyginimą pinigais arba medžiagomis, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato kitas sąlygas. Teismas padarė išvadą, kad šalių sutartimi nenustatyta kitokių išlaidų atlyginimo taisyklių. Įrodymų, kad ieškovei būtų atlyginta pinigais ar medžiagomis, nepateikta.

14. Teismas, įvertinęs, kad 2007 m. birželio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės raštu Nr. A51-10432-(5.1-EKD-5) ieškovė buvo informuota apie pastato įrašymą į privatizavimo programą ir nustatytą pradinę pardavimo kainą, o privatizavimo biuletenyje buvo įtraukta sąlyga dėl nuomininko pastatui, adresu Vilniuje, Universiteto g. 2, pagerinti padarytų išlaidų (941 758 Lt) grąžinimo, teismas sprendė, jog ši aplinkybė patvirtina, jog atsakovė pripažino ieškovės padarytų investicijų pagrįstumą, taigi ieškovė turi teisę į išlaidų, patirtų dėl nuomoto turto remonto, atlyginimą laikotarpiu nuo 1997 m. iki 2002 m. (CK 6.501 straipsnio 1 dalis, Disponavimo įstatymo 2 dalis, 13 straipsnio 3 dalis ir 14 straipsnio 7 dalis). Priešingu atveju atsakovė nepagrįstai praturtėtų nuomininko sąskaita, o tai prieštarautų bendriesiems teisės ir civilinių santykių teisinio reglamentavimo principams.

15. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad patalpos visiškai nusidėvėjo, dėl ko ieškovė prarado teisę į investuotų lėšų atlyginimą. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad praėjus ilgam laikotarpiui po remonto darbų patalpos natūraliai nusidėvėjo, nėra svarbi reiškiamo reikalavimo tenkinimui. Atsakovė buvo pripažinusi turto vertės padidėjimą (Komisijos 2007 m. balandžio 11 d. posėdyje patvirtinta, kad pastato vertės padidėjimas dėl ieškovės atliktų investicijų tuo metu siekė 6,37 proc.). Be to, atsakovė nepateikė įrodymų, kad ieškovei, naudojantis patalpomis nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu, patalpos būtų praradę vertę ta procentine dalimi, kuria ieškovė investavo į remontą.

16. Pagal teismo eksperto 2019 m. gruodžio 17 d. išvadą, prekybos – gydymo pastato (duomenys neskelbtini), santykinis vertės padidėjimas dėl šiam objektui 1997–2002 m. sausio 1 d. atliktų remonto darbų, apskaičiuotas lyginamuoju metodu, 2002 m. birželio 19 d. buvo 6,64 proc. Prekybos – gydymo pastate (duomenys neskelbtini), esančių IĮ „Periodont“ nuomotų 481,71 kv. m ploto patalpų santykinis rinkos vertės padidėjimas dėl pastatui 1997–2002 m. sausio 1 d. atliktų remonto darbų, apskaičiuotas lyginamuoju metodu, 2002 m. birželio 19 d. buvo 16,69 proc. Po teismo ekspertizės išvados gavimo, atsižvelgusi į eksperto nustatytą pastato vertės (14 799 000 Lt) padidėjimo procentą (6,64 proc.), ieškovė patikslino ieškinio reikalavimus padidindama ieškinio sumą, prašydama priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 284 596 Eur dydžio patalpų pagerinimo išlaidas.

17. Teismas nutarė nesivadovauti teismo eksperto išvada dėl turto vertės padidėjimo nustatymo, kadangi reikšmingo skirtumo tarp teismo eksperto padarytos išvados dėl procentinės vertės padidėjimo nėra, t. y. skirtumas labai nedidelis – 0,27 proc. (2007 m. balandžio 11 d. posėdyje patvirtinta, kad pastato vertės padidėjimas dėl ieškovės atliktų investicijų sudarė 6,37 proc. patalpų vertės, o teismo eksperto nustatytas pastato vertės procentas – 6,64 proc.), tačiau 2007 m. atliktas vertinimas laikytinas iš esmės tikslesniu dėl pakankamai trumpo termino nuo remonto pabaigos. Tuo tarpu teismo ekspertas vertino patalpų vertės padidėjimą, praėjus apie 20 metų, kai patalpų būklė iš esmės pasikeitė tiek dėl natūralaus nusidėvėjimo, tiek dėl to, kad patalpos šiuo metu neeksploatuojamos (pagal teismo eksperto užfiksuotą vaizdą fotonuotraukose patalpos iš dalies apleistos, kai kuriose vykdomi remonto darbai).

18. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra sąžininga ir teisinga, nustatant atlygintiną turto vertės padidėjimo sumą, vadovautis Komisijos 2007 m. balandžio 11 d. posėdyje patvirtintu pastato vertės padidėjimo dėl ieškovės atliktų investicijų procentu (6,37 proc.), kuris sudaro q272 751,97 Eur, kadangi vertinimas buvo atliktas aktualiu laikotarpiu, tokiam turto vertės padidėjimo procentui ginčo laikotarpiu pritarė tiek ieškovė, tiek atsakovė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

19. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamo sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo tenkintas iš dalies, ieškinį atmetant visa apimtimi arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismas ginčo santykius reglamentuojančias normas ir teismų praktiką aiškino pažeisdamas viešąjį interesą, nes priteistos lėšos yra viešojo sektoriaus nuosavybė, o sprendimu iš esmės buvo įteisintas nepagrįstas ieškovės praturtėjimas.

19.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišskyrė investicijų atlikimo laikotarpių, todėl ginčas buvo išspręstas neteisingai. Ieškovei buvo priteista visa prieš 14-22 metus atlikta investicijų suma, nepaisant to, kad dalis investicijų buvo atliktos jau esant įstatyminiam draudimui savivaldybei atlyginti bet kokius nuomininko padarytus pagerinimus ir ieškovė pati šias investicijas nudėvėjo iki 2016 m. eksploatuodama patalpas verslo reikmėms.

19.3. Apeliantei nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas patalpų vertės padidėjimą, rėmėsi 2007 m. pastato rinkos verte, kai pastatas viešo aukciono būdu buvo parduotas 2016 m. Ieškovė pagerinimo išlaidų atlyginimo pradėjo reikalauti ne 2007 m., o tik 2016 m., nutraukus nuomos sutartį ir pardavus pastatą trečiajam asmeniui.

Atsiliepimas

19.4. Atsakovė nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VSTPĮ 10 straipsnio 13 dalis negali būti teisinis pagrindas, sprendžiant dėl nuomininko teisės į atliktų pagerinimų išlaidų atlyginimą egzistavimo, nes teismas kaip ieškinio tenkinimo pagrindą nurodė minėto įstatymo pagrindu priimtus aktus (Komisijos sprendimus, jų pagrindu ieškovei pateiktus raštus, pastatui 2007 m. atliktą rinkos vertės nustatymą). Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčo santykiams VSTPĮ įstatymas nėra taikomas, negalėjo vadovautis jo galiojimo metu priimtais ir su šiuo įstatymu derintais dokumentais.

19.5. Joks teisės aktas neįpareigoja savivaldybės parduoti privatiems asmenims nuosavybės teise valdomo turto. Ieškovė žinojo ir turėjo suprasti, kad pastatas galėjo būti neprivatizuojamas pagal tuo metu galiojančius teisės aktus ir tokiu būdu ieškovė neįgytų teisės į laisva valia padarytų pastato pagerinimų išlaidų atlyginimą.

19.6. Būtent su valstybės / savivaldybės turto privatizavimu iki 2014 m. spalio 1 d. galiojęs teisinis reglamentavimas siejo pagerinimo išlaidų atlyginimą ir tą patvirtina tuo metu galiojusio specialiojo VSPTĮ nuostatų analizė. Iki 2014 m. spalio 1 d. pastatas privatizuotas nebuvo, nors iki teisinio reglamentavimo pasikeitimo aukciono konkursai buvo skelbiami ne vieną kartą ir tai savaime nepažeidžia nei įstatymų reikalavimų, nei ieškovės lūkesčių į pagerinimo išlaidų atlyginimą.

19.7. Ieškovė iki 2014 m. spalio 1 d. teisinio reglamentavimo pasikeitimo neįgijo subjektinės teisės reikalauti kokių nors pagerinimo išlaidų atlyginimo pagal 1997 m. nuomos sutartį, nes pastatas iki 2014 m. spalio 1 d. nebuvo privatizuotas. Įgyta teisė pripažįstama ir nuo pažeidimų ginama jos atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu, o atliktų veiksmų atitiktis teisės aktuose įtvirtintam teisiniam reglamentavimui tikrinama pagal jų atlikimo metu galiojusias teisės normas.

19.8. Pirmosios instancijos teismas priėmė prieštaringą sprendimą, kuriame nurodoma, kad VSPTĮ ginčo santykiams nėra taikomas, tačiau ieškovės naudai buvo priteistos patalpų pagerinimo išlaidos pagal 2007 m. nustatytą pastato rinkos vertę ir santykinį jos padidėjimą dėl investicijų atlikimo, kurie buvo nustatyti dar galiojant VSPTĮ reglamentavimui dėl tokių investicijų atlyginimo momento ir tvarkos. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva, tačiau tai nereiškia, kad teismas gali vienu metu ir netaikyti konkretaus teisinio reglamentavimo, ir taikyti tokio reglamentavimo pagrindu priimtus aktus.

19.9. Jeigu laikyti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė VSPTĮ, sprendime nepagrįstai neatsižvelgta į Disponavimo įstatymą bei jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką. Pagal Disponavimo įstatymo 4 straipsnio 4 punktą savivaldybės turtu yra laikomas ir finansinis turtas, t. y. savivaldybės biudžeto lėšos, kurios turi būti naudojamos pagal tuos pačius Disponavimo įstatyme įtvirtintus savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, įskaitant viešosios teisės, principus. Analogiškai – savivaldybė negali atlyginti patalpų pagerinimo išlaidų ieškovei, jeigu tai prieštarautų savivaldybės veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimams ir viešajam interesui. Draudimas savivaldybėms atlyginti bet kokias nuomininko padarytas išlaidas atsirado 2002 m. gegužės 23 d., priėmus Disponavimo įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. IX-900, įtvirtinant imperatyvų draudimą atlyginti valstybės (savivaldybės) ilgalaikio materialiojo turto nuomininkui už padarytus išsinuomoto turto pagerinimus.

Žemesnės instancijos teismas

19.10. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-1075/2019, kurioje išaiškinta, kad pagerinimo išlaidos galėtų būti kompensuojamos tik esant šių sąlygų visetui, t. y. nustačius, jog ieškovės teisė reikalauti išsinuomoto turto pagerinimų išlaidų atlyginimo atsirado iki 2002 m. birželio 19 d. ir tokia teisė kildinama iš patalpų nuomos sutarties, sudarytos iki 2002 m. birželio 19 d. Ieškovės nurodomos investicijos vyko dviem etapais: pirmasis etapas vyko 1997–1998 m., antrasis etapas – 2006 m. Per visą šį laikotarpį į patalpas buvo investuota 941 758 Lt (272 751,97 Eur), kurių dalis hipotetiškai galėjo būti kompensuota ieškovei, jeigu pastatas būtų sėkmingai privatizuotas iki 2014 m. spalio 1 d. teisinio reglamentavimo pasikeitimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komisijos 2006 m. birželio 6 d. posėdžio metu buvo patvirtinta, kad ieškovė 1997–1998 m. laikotarpiu į patalpas investavo 642 190 Lt (185 991,08 Eur), kurie galėjo būti kompensuojami patalpų privatizavimo metu. Šie patalpų remonto ir rekonstrukcijos darbai buvo atlikti galiojant tarp šalių 1997 m. spalio 27 d. sudarytai nuomos sutarčiai.

19.11. Tuo tarpu antrojo investicijų etapo išlaidos, t. y. 299 568 Lt (86 760,89 Eur), buvo patirtos jau galiojant vienareikšmiškam ir besąlyginiam Disponavimo įstatymo draudimui atlyginti ieškovei patirtas patalpų remonto išlaidas. Šioms išlaidoms leidimas buvo duotas tik 2006 m. rugsėjo 26 d. Šis prejudicinis faktas yra nustatytas įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendime Nr. e2-729-232/2017. Minėtas sprendimas buvo žinomas pirmosios instancijos teismui. Byloje nebuvo ginčo, kad ieškovė investicijas atliko dviem etapais, tuo pagrindu buvo skiriama ekspertizė, siekiant nustatyti patalpų vertės padidėjimo procentą dėl pirmojo etapo investicijų, tačiau pirmosios instancijos teismas ieškovė investicijų į atskirus etapus neišskyrė.

19.12. Tuo atveju, jeigu ieškovė turi teisę reikalauti patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo, ieškovė galėtų reikšti pretenzijas tik dėl 1997–1998 m. atliktų investicijų atlyginimo. Tuo tarpu 2006 m. atliktos investicijos negalėtų būti atlyginamos, kadangi Disponavimo įstatymo išimtis (iki 2014 m. spalio 1 d.) buvo taikoma tik nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. birželio 19 d. atžvilgiu.

19.13. Pirmosios instancijos teismas priteisė patalpų remonto išlaidas tiek už 1997–1998 m., tiek už 2006 m. laikotarpius, nors 2006 m. išlaidų atlyginimas prieštarauja teisės aiškinimo taisyklei. Be to, ieškovei buvo priteistos visos patirtos išlaidos, o ne vertės padidėjimo procentas. Patalpų pagerinimo išlaidos galėtų būti atlyginamos tik tokiu atveju, jeigu jos atitiktų teismų praktikoje suformuotus atlygintinumo požymius, t. y., ar daiktas iš tiesų buvo pagerintas, ar turėtas nuomotojo leidimas ir pan.

19.14. Ieškovė investicijas į patalpas atliko prieš 21-22 metus (pirmojo etapo atveju) ir prieš 13 metų (antrojo etapo atveju). Šie remonto / rekonstrukcijos darbai šiuo metu nei pastato, nei patalpų vertės nedidina, nes yra nudėvėti pačiai ieškovei nuomos sutarties galiojimo metu eksploatuojant ginčo patalpas. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant dėl daikto pagerinimo, turi būti atsižvelgta ir į tai, jog per nuomos (panaudos) sutarties galiojimo laiką dalis nuomininko (panaudos gavėjo) atliktų statybos – remonto darbų gali susidėvėti, netekti savo vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008). Šiuo atveju, ekspertizės akte toks nusidėvėjimas įvertintas nebuvo, nes ekspertas pagal ieškovės užduotus klausimus vertino tik santykinį vertės padidėjimą 2002 m. birželio 19 d. Tai, kad 1997–1998 m. atlikti rekonstrukcijos darbai buvo visiškai nudėvėti patvirtina ir 2007 m. pastato vertinimo ataskaita, kurioje nurodyta, jog po visų atliktų remonto darbų (1997– 2006 m. laikotarpiu) pastato vertė padidėjo tik 6,37 proc., t. y. net mažiau nei nustatyta ekspertizės akte.

19.15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 1 priedėlyje pateiktais ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvais, veiklai naudojamų naujų pastatų ir pastatų, įtrauktų į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, rekonstravimo nusidėvėjimo laikotarpis yra 8 metai. Nagrinėjamu atveju pastatas yra kultūros vertybė, įtraukta į minėtą registrą, todėl bet kokie jo (ar jį sudarančių patalpų) rekonstravimo darbai yra laikomi nusidėvėjusiais per 8 metų laikotarpį, vadinasi, nei 2016 m., parduodant pastatą viešo aukciono būdu, nei šiuo metu, statybos darbai jokios pridėtinės vertės Pastatui (įskaitant Patalpas) nebesuteikė (-ia).

19.16. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad natūralus patalpų nusidėvėjimas nėra svarbi aplinkybė, vertinant ieškinio pagrįstumą. Atsakovė 2007 m. patvirtino 6,37 proc. santykinį pastato vertės padidėjimą dėl ieškovės atliktų investicijų. Į patalpas padarytos investicijos per ilgą jų naudojimo laikotarpį neteko savo vertės. Taip pat nesuprantama, kokią reikšmę patalpų nusidėvėjimui gali turėti 2007 m. nustatytas jų santykinis vertės padidėjimo procentas – minėtas padidėjimo procentas buvo nustatytas pastato privatizavimo procedūroms, kurių metu pastatas parduotas nebuvo, tuo tarpu ieškovė patalpas naudojo ne iki 2007 m., bet iki pat 2016 m. Pirmosios instancijos teismo vertinimas apie 2007 m. galimai buvusį patalpų vertės padidėjimą dėl ieškovės atliktų investicijų 1997–2006 m. laikotarpiu yra nelogiškas, nes pagerinimo išlaidos priteistos ne 2007 m., o 2020 m., ieškovei iki pat 2016 m. naudojant patalpas savo veikloje.

19.17. Jeigu vertinti, kad ieškovė įgijo teisę reikalauti patalpoms padarytų išlaidų atlyginimo, tai ieškovė neįrodė reikalavimo teisės pagrįstumo pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį, kurią ieškovė nurodo kaip ieškinio pagrindą.

19.18. Ieškovė neįrodinėjo, kad visos investicijos buvo skirtos realiam patalpų pagerinimui, o ne verslo poreikių pritaikymui, t. y. konkrečiai jos veiklai. Tą patvirtina 1999 m. rugsėjo 21 d. Patalpų apžiūros aktas, kuriame konstatuota, kad patalpos buvo pritaikytos konkrečiai, specifinei veiklai – periodontologinei klinikai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų apie patalpų pritaikymą konkrečiai ieškovės veiklai, nors sprendime rėmėsi apžiūros aktu. Reikalavimai patalpoms, kuriose ketinama teikti tokio pobūdžio medicinines paslaugas (higienos normos ir pan.), skiriasi nuo, pvz., administracinių patalpų. Visi ieškovės atlikti remonto darbai buvo skirti tam, kad patalpose būtų vykdoma specifinė veikla, iš kurios neabejotinai buvo gauta ekonominės naudos.

19.19. Atsakovė neigia, kad ji pati sutiko atlyginti skundžiamu sprendimu priteistą sumą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komisijos 2007 m. balandžio 11 d. posėdyje patvirtinus, kad pastato vertės padidėjimas dėl ieškovės atliktų investicijų tuo metu siekė 6,37 proc., o pastato privatizavimo metu ieškovei hipotetiškai galėtų būti kompensuota ne daugiau kaip 941 758 Lt (272 751,97 Eur) suma, nereiškia savivaldybės įsipareigojimo šias išlaidas atlyginti, nes tokia savivaldybės pozicija susiformavo dar galiojant VSPTĮ ir jo lydimiesiems teisės aktams, pagal kuriuos patalpų privatizavimo atveju pagerinimo išlaidas būtų atlyginęs potencialus pirkėjas, ir tai neturi nieko bendro su CK 6.501 straipsnio 1 dalies reglamentavimu. Pirmosios instancijos teismas minėto protokolo turinį iškraipo, nurodydamas neva atsakovė įsipareigojo atlyginti visą 272 751,97 Eur sumą ieškovei. Pasitarimų protokolai nėra laikomi savivaldybių priimamu teisės aktu ir neturi teisinės galios.

19.20. 1997–1998 m. investicijos sudarė 185 991,08 Eur, t. y. kur kas mažiau nei prašoma priteisti ieškiniu. Tuo atveju, jeigu ši suma yra pagrįsta, tai ieškovei galėtų būti atlyginamas tik vertės padidėjimo procentas, o ne visa šių išlaidų suma. Pirmosios instancijos teismo skaičiavimo metodas yra nepagrįstas, nes teismas rėmėsi 2007 m. vertinimo metu nustatytomis procentinės vertės padidėjimo išraiška bei 2007 m. nurodyta pastato rinkos verte, kuri yra neaktuali nagrinėjamam ginčui.

19.21. Nors sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad byloje nebuvo pagrindo vadovautis atlikta patalpų vertės padidėjimo ekspertize, tačiau dėl visai kitų nei nurodoma sprendime priežasčių. Teismo ekspertas, atlikdamas teismo ekspertizę, pažeidė jos atlikimą reglamentuojančius teisės aktus. Ekspertizės akte ekspertas rėmėsi tik vienu turto vertinimo metodu, t. y. lyginamuoju, ir juo nustatytas santykinis vertės padidėjimo dėl atliktų remonto darbų padidėjimas yra nepagrįstas ir prieštaraujantis finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos nuostatoms (57 ir 58 punktams). Teismui nusprendus ekspertizės aktu nesivadovauti, į bylą nebuvo pateikti įrodymai apie patalpų vertės padidėjimą jų pardavimo dieną, t. y. ieškinio tenkinimas neturėjo objektyviais ir aktualiais skaičiavimais paremto teisinio pagrindo. Ekspertas, taikydamas lyginamąjį metodą, rėmėsi ne analogiškais ar panašiais sandoriais, bet savarankiškai pasirinktu būdu – 2019 m. parengtais rinkos vertę įtakojančių veiksnių įtakos tyrimais. To daryti ekspertas negalėjo, nes retrospektyvinio vertinimo metu turi būti vadovaujamasi teisės aktais ir dokumentais, kurie galiojo verslo vertės nustatymo dieną. Santykinis pastato ir patalpų vertės padidėjimas buvo nustatinėjamas 2002 m. birželio 19 d., todėl ekspertas negalėjo remtis 2019 m. išleistais tyrimais. Ekspertizės aktu vadovautis taip pat negalima, nes byloje nėra pateikta kitų įrodymų apie patalpų vertės padidėjimą dėl 1997–1998 m. atliktų remonto darbų, todėl ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės nėra įrodytos.

Atsiliepimas

20. Ieškovė IĮ „Periodont“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl VSTPĮ 10 straipsnio 13 dalies taikymo / netaikymo ginčo santykiams

20.1. Atsakovė apeliaciniu skundu reikalauja pakeisti sprendimą dalyje, kuria ieškinys buvo tenkintas iš dalies, ieškinį atmetant visa apimtimi arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Reikšdama alternatyvųjį reikalavimą apeliantė nenurodo nei vieno motyvo, kodėl ginčas galėtų būti perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantė nenurodo nei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nei įrodymų, kurių trūksta ginčo esmei atskleisti.

Žemesnės instancijos teismas

20.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo situacijai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-1075/2019 suformuotą praktiką. Priešingai nei nurodo apeliantė, kasacinio teismo nutartyje suformuluoti išaiškinimai privalo būti taikomi kaip precedentas analogiškoje ginčo situacijoje, kadangi tiek kasacinio teismo nagrinėtoje byloje, tiek šioje byloje ginčas yra kilęs tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos – nuomotojo, ir patalpų nuomininko; abejais atvejais nuomos santykiai yra susiklostę nuo 1997 m. iki 2016 m.; nors kasacinio teismo nagrinėtoje byloje nuomotas patalpas Vilniaus miesto savivaldybės nusprendė parduoti jau pasikeitus teisiniam reglamentavimui (po 2014 m. spalio 1 d.), tačiau abiem atvejais dalis pastato patalpų remonto darbų buvo atlikti iki 2002 m. birželio 19 d.; remonto darbai atlikti gavus nuomotojo leidimą, užfiksuoti statinio ekonominėje finansinėje ekspertizėje; nuomotojas patvirtino, kokia investicijų į remontą suma bus kompensuojama – leidimai ir patvirtinimai priimti VSTPĮ teisinio reglamentavimo pagrindu, kurie sudarė prielaidas privatizavimo procedūrų vykdymui.

20.3. Aplinkybė, kad ginčo pastatas buvo įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą, neturi reikšmės, nes tiek kasacinio teismo nagrinėtoje situacijoje, tiek ginčo situacijoje esminės nagrinėtos aplinkybės buvo: 1) kada tarp šalių prasidėjo nuomos santykiai, 2) kada atlikti patalpų pagerinimo darbai, 3) kada patvirtinta atliktų investicijų kompensuojama suma, bei 4) kada privatizuotos ginčo patalpos (pastatas) – ar iki 2014 m. rugsėjo 30 d., ar po. Jeigu ginčo patalpos būtų privatizuotos iki 2014 m. rugsėjo 30 d., kompensavimo mechanizmui būtų taikytas VSTPĮ numatytas teisinis reglamentavimas, tačiau privatizavimas įvyko po to, o nuomininkų teisės liko pažeistos. Taigi, kasacinis teismas suformulavo precedentą, numatantį, koks teisinis reglamentavimas turi būti taikomas ginčo situacijoje.

20.4. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčo santykiams VSTPĮ įstatymas nėra taikomas, negalėjo vadovautis jo galiojimo metu priimtais ir su šiuo įstatymu derintais dokumentais, nes tokia pozicija neatitinka kasacinio teismo praktikos, kurioje išaiškinta, jog 2000 m. kovo 16 d. VSPTĮ 10 straipsnio papildymo įstatymo Nr. VIII-1575 rengimo dokumentai (lot. travaux preparatoires) leidžia daryti išvadą, kad minėtu įstatymo reglamentavimu buvo siekiama ne apibrėžti nuomininko materialiąją teisę į išlaidų dėl padarytų pagerinimų valstybės ar savivaldybės turtui atlyginimą, bet nustatyti kitų teisės aktų pagrindu atsiradusios nuomininko materialiosios teisės specialų įgyvendinimo būdą (procedūrines taisykles). Toks aiškinimas atitinka VSPTĮ tikslą, kadangi juo buvo siekiama nustatyti valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą (VSPTĮ 2 straipsnio 1 dalis), o ne apibrėžti investicijų į išnuomotą valstybės ar savivaldybės turtą atlikimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, VSPTĮ 10 straipsnio 13 dalis negali būti teisinis pagrindas, sprendžiant dėl nuomininko teisės į atliktų pagerinimų išlaidų atlyginimą egzistavimo. Todėl dėl atsakovės ginamos teisės atsiradimo teisinio pagrindo ir šios teisės turinio turi būti sprendžiama vadovaujantis CK ir kitų įstatymų nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybei ar savivaldybėms priklausančio turto nuomos teisinius santykius.

Šalies argumentai

20.5. Apeliantės teigimu, joks teisės aktas neįpareigojo ir neįpareigoja savivaldybės parduoti privatiems asmenims nuosavybės teise valdomo turto, kadangi tai yra savivaldybės, kaip turto savininkės, apsisprendimo teisė.

20.6. Skundo teiginys, kad ieškovė iki 2014 m. spalio 1 d. teisinio reglamentavimo pasikeitimo neįgijo subjektinės teisės reikalauti pagerinimo išlaidų atlyginimo pagal 1997 m. Nuomos sutartį, kadangi pastatas iki 2014 m. spalio 1 d. nebuvo privatizuotas, prasilenkia su teisėtų lūkesčių principu.

Dėl Disponavimo įstatymo taikymo / netaikymo ginčo santykiams

20.7. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad net ir laikant, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė VSPTĮ, sprendime buvo ignoruotas Disponavimo įstatymas. Apeliantė nepagrįstai nurodo neva ieškovė 1997–1998 m. laikotarpiu į patalpas investavo 185 991,08 Eur, kurie galėjo būti kompensuojami patalpų privatizavimo metu. Tuo tarpu antrojo investicijų etapo išlaidos sudaro 86 760,89 Eur. Apeliantės antrojo etapo išlaidų paskaičiavimas nėra teisingas. Byloje yra pateiktas Komisijos posėdžio 2007 m. kovo 20 d. protokolas Nr. 200-12, kuriuo leista kompensuoti pastato privatizavimo metu ne daugiau kaip 941 758 Lt (208 663 Lt; 642 190 Lt; 90 905 Lt). Taigi, minėtame sprendime dėl nuomininko atliktų pagerinimo darbų kompensavimo apeliantės kompetentinga komisija sutiko, kad antruoju patalpų remonto etapu atlygintinos pagerinimo išlaidos sudaro 90 905 Lt (26 327,90 Eur) sumą. Atitinkamai, nuomotoja patvirtino, kad už pirmojo etapo metu atliktus remonto darbus bus kompensuojama 850 853 Lt (246 424,06 Eur) suma.

20.8. Atsakovė komisijų posėdžių protokolais taip pat patvirtino, kad dėl 1997–2002 m. atliktų remonto darbų patalpų pagerinimui išleista 850 853 Lt (246 424,06 Eur) suma. Vis dėlto, iškilus teisminiam ginčui ir įvertinus civilinės bylos medžiagą, ieškovei tapo aišku, kad 2002 m. birželio 17 d. atsakovė nepagrįstai pripažino patalpų pagerinimo remonto išlaidas tik 208 663 Lt sumai, o likusias 1997–2002 m. (iki 2002 m. kovo mėn.) patirtas remonto išlaidas priskyrė susijusioms su Patalpų pritaikymu periodontologinės klinikos veiklai.

20.9. Priešingai nei nurodo apeliantė, ieškovei buvo priteistos ne remonto darbų išlaidos, o pastato vertės padidėjimas. Nuomos santykių metu atsakovė analizavo ieškovės pateiktus rašytinius dokumentus, patvirtinančius tiesiogiai patirtas išlaidas už remonto darbus, tuomet atmetė dalį remonto išlaidų, nurodydama, kad jos patirtos siekiant pritaikyti patalpas periodontologinei veiklai ir užfiksavo remonto išlaidų sumą, kurią sutiktų kompensuoti privatizavimo metu, atsižvelgiant į pastato vertės padidėjimą. Pastato vertės padidėjimas buvo įvertintas 2007 m. balandžio 4 d. UAB „Census Optimus“ Turto vertės nustatymo pažymoje, kurioje įvertinta, kad dėl remonto darbų pastato vertė padidėjo 942 000 Lt (arba 6,37 proc.), tačiau kadangi dalies remonto išlaidų apeliantė nesutiko kompensuoti, o faktiškai patirtų kompensuotinų išlaidų suma buvo 941 758 Lt, tik minėta suma ir buvo patvirtinta, kaip kompensuotina privatizavimo metu.

20.10. Apeliantė teigia, kad privatizuotos patalpos visiškai nusidėvėjo, tačiau nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio tokį teiginį. Be to, apeliantė turėjo galimybę teismo posėdžio metu pateikti klausimus ekspertui dėl pastato remonto darbų nusidėvėjimo masto, tačiau šia teise nepasinaudojo. Apeliantės teigimu, ginčo santykiams turėtų būti taikomi Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 1 priedėlyje pateikti ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvai. Tačiau minėto įstatymo 1 priedėlyje pateikti normatyvai yra taikytini mokestiniais tikslais, siekiant tam tikrą laikotarpį sumažinti ilgalaikį turtą įsigijusio asmens mokestinę naštą. Tuo tarpu ginčo situacijoje, sprendžiant faktišką pastato nusidėvėjimą tokie normatyvai nėra taikytini, todėl apeliantė neįrodė, kad patalpų remonto darbai yra nusidėvėję ir jų vertė neturėtų būti kompensuojama.

20.11. Ginčo situacijai aktualioje kasacinio teismo nutartyje buvo vertinami nuomininko atlikti turto pagerinimai (atlikti 1997–2001 m.), o patalpos nuomininko buvo naudojamos iki 2016 m. Minėtoje civilinėje byloje, nuomininkui priteista visa faktiškai patirtų pirmojo etapo remonto darbų investicijų suma nebuvo mažinta jokia nusidėvėjimo verte, todėl jokios korekcijos netaikytinos ir ginčo atveju.

20.12. Reikalavimo teisę į pagerinimo išlaidų atlyginimą ieškovė įgijo būtent 2007 m. balandžio 19 d., kai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyrius pranešė ieškovei, kad Komisija 2007 m. balandžio 11 d. posėdyje (protokolas Nr. 200-17) nutarė patvirtinti, jog pastato vertės padidėjimo procentas dėl ieškovės investuotų lėšų patalpų pagerinimui sudaro 6,37 proc., dėl ko pastato privatizavimo metu ieškovei galės būti kompensuojama ne daugiau nei 272 751,97 Eur suma. Taigi, vertės padidėjimo procentas nustatytas pagrįstai, jis iš esmės atitiko Ekspertizės akte nustatytą vertės padidėjimo dydį.

Dėl CK 6.501 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo

20.13. Ieškovė taip pat nesutinka su skundo argumentu, kad ji neįrodė reikalavimo teisės pagrįstumo pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovės nuo 1997 m. iki 2002 m. atlikti stogo remonto, patalpų apšildymo reguliavimo sistemos, šildymo vamzdžių keitimo, elektros instaliacijos remonto darbai vertintini kaip būtini remonto ir rekonstrukcijos darbai pastato (patalpų) funkcionalumui ir statinio naudojimo paskirties, mechaninio atsparumo ir pastovumo reikalavimams užtikrinti, o ne patalpas pritaikyti specifiniams nuomininko poreikiams. Neatlikus minėtų darbų patalpos (pastatas) galėjo tapti avarinės būklės ir netinkamas eksploatuoti, neatitinkantis esminių statinio reikalavimų, nes buvo remontuojamos stogo konstrukcijos, šildymo sistema.

20.14. Apeliantė skunde teigia, kad Komisijos 2007 m. balandžio 11 d. posėdyje patvirtinus, jog pastato vertės padidėjimas dėl ieškovės atliktų investicijų tuo metu siekė 6,37 proc., o pastato privatizavimo metu ieškovei hipotetiškai galėtų būti kompensuota viso ne daugiau kaip 272 751,97 Eur suma, nereiškia savivaldybės įsipareigojimo šias išlaidas atlyginti. Šis apeliantės argumentas prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kurioje nurodyta, kad nuomotojas (panaudos davėjas), davęs leidimą darbams, gerinantiems daiktą, negali atsisakyti atlyginti pagerinimui būtinų išlaidų tuo pagrindu, kad atlikti pagerinimai jam nebūtini ar kad daiktas galėjo būti naudojamas ir jo nepagerinus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017). Be to, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-887-798/2019 konstatuota, kad Komisijos protokolas, kuriuo leidžiama atlikti patalpų remonto darbus, laikomas tinkamu nuomotojo sutikimu atlikti remonto darbus CK 6.501 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi nagrinėjamu atveju toks nuomotojo sutikimas buvo išduotas.

20.15. Apeliantė byloje pasirinko pasyvią poziciją nesutikti su visais ieškovės teikiamais įrodymais ir argumentais, tačiau savo iniciatyva jokių įrodymų ar prašymų neteikė. Apeliantė į bylą nepateikė įrodymų, kad patalpų vertės padidėjimas ieškinio tenkinimo metu būtų ne 6,37 proc. Juolab, kad vertės padidėjimo procentas 2007 m. ir 2002 m. iš esmės nesikeitė. Be to, nepateikta ir duomenų, patvirtinančių, kokia pastato (patalpų) vidutinė rinkos vertė buvo ieškinio patenkinimo metu.

20.16. Priešingai nei nurodo apeliantė, teismo ekspertas rėmėsi ne tik vienu turto vertinimo metodu, o dvejais – ekspertiniu ir santykinio palyginimo kriterijų skirtumų įvertinimo būdais. Be to, teismo ekspertas, taikydamas ekspertinį tyrimo metodą, vadovavosi kitų specialistų (KTU mokslininkų) parengtu elektroniniu leidiniu „Pataisos kriterijų įtaka biurų, gamybinės / sandėliavimo bei prekybos / komercinės paskirties turto tipams“ bei jame išskirtais būklės kriterijaus ir jo subkriterijų statistiniais rezultatais. Akivaizdu, jog minėtas leidinys, paremtas ekspertų apklausomis nacionaliniu mastu yra labiausiai tinkamas šaltinis ekspertinio tyrimo metodo taikymui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

22. Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo ieškinys dėl nuomotų patalpų pagerinimo išlaidų priteisimo tenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

23. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį iš dalies, priteisdamas ieškovei IĮ „Periodont“ iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 272 751,97 Eur patalpų pagerinimo išlaidoms atlyginti. Skundžiamu sprendimu konstatuota, kad nustatant atlygintiną turto vertės padidėjimo sumą, teisinga vadovautis Komisijos 2007 m. balandžio 11 d. posėdyje patvirtintu pastato vertės padidėjimo dėl ieškovės atliktų investicijų procentu (6,37 proc.), kuris sudaro 272 751,97 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą vadovavosi kasacinio teismo praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-1075/2019. Teismas konstatavo, kad sprendžiant ginčą dėl nuomotų patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo, turi būti taikomos CK 6.501 straipsnio ir Disponavimo įstatymo nuostatos, o ne VSTPĮ 10 straipsnis, kuriuo nebuvo siekiama apibrėžti investicijų į išnuomotą valstybės ar savivaldybės turtą atlikimo tvarkos, o buvo nustatytos procedūrinės taisyklės. Teismo vertinimu, nepriklausomai nuo to, kad iki 2014 m. spalio 1 d. (VSTPĮ galiojimo pabaiga) neįvyko pastato (patalpų) privatizavimas, kurio pasekmėje pirkėjas, įgijęs privatizavimo objektą, būtų sumokėjęs turto pagerinimo išlaidas, ieškovė turi teisę reikalauti nuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo kitu teisiniu pagrindu.

24. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-1075/2019, kadangi nesutampa nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos faktinės bylos aplinkybės.

25. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Vienodos teismų praktikos formavimą užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis).

26. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, be kita ko, nurodyta, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Taigi teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Dėl to teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

27. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009).

28. Taip pat kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (sprendimo pagrindas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-1075/2019, pateiktais išaiškinimais, nes paminėtoje byloje, kaip ir nagrinėjamu atveju, buvo sprendžiamas ginčas dėl VSTPĮ 10 straipsnio 13 dalyje įtvirtintų teisės normų, reglamentuojančių nuomininko teisę į išnuomoto valstybės ar savivaldybės turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, aiškinimo ir taikymo. Nors, pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, gali skirtis kai kurios faktinės aplinkybės bylose, tačiau tai nesudaro pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atvejų bylų faktinės aplinkybės taip reikšmingai nesutampa, jog nebūtų pagrindo vadovautis minėtoje kasacinio teismo nutartyje suformuota praktika tarp šalių kilusiam ginčui spręsti.

30. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje išaiškinta, kad 2000 m. kovo 16 d. VSTPĮ 10 straipsnio papildymo įstatymo Nr. VIII-1575 rengimo dokumentai (travaux preparatoires) leidžia daryti išvadą, jog minėtu įstatymo reglamentavimu buvo siekiama ne apibrėžti nuomininko materialiąją teisę į išlaidų dėl padarytų pagerinimų valstybės ar savivaldybės turtui atlyginimą, bet nustatyti kitų teisės aktų pagrindu atsiradusios nuomininko materialiosios teisės specialų įgyvendinimo būdą (procedūrines taisykles). Toks aiškinimas atitinka VSTPĮ tikslą, kadangi juo buvo siekiama nustatyti valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo tvarką (VSTPĮ 2 straipsnio 1 dalis), o ne apibrėžti investicijų į išnuomotą valstybės ar savivaldybės turtą atlikimo tvarką. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis negali būti teisinis pagrindas, sprendžiant dėl nuomininko teisės į atliktų pagerinimų išlaidų atlyginimą egzistavimo. Todėl dėl ginamos teisės atsiradimo teisinio pagrindo ir šios teisės turinio turi būti sprendžiama vadovaujantis CK ir kitų įstatymų nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybei ar savivaldybėms priklausančio turto nuomos teisinius santykius. VSTPĮ pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje nustatyta draudimo atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas įgyvendinimo ir taikymo išlyga turi būti aiškinama taip, kad draudimas atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas netaikomas tuo atveju, kai nuomininko teisė reikalauti išsinuomoto turto pagerinimų išlaidų atlyginimo atsirado iki 2002 m. birželio 19 d. pagal nuomos sutartis, sudarytas iki 2002 m. birželio 19 d., net jeigu šie išnuomoto turto pagerinimai pabaigti po minėtos datos. Nuo 2002 m. birželio 19 d., vykdant valstybės ar savivaldybės turto nuomos sutartis, nepriklausomai nuo to, jog pačiose sutartyse nebuvo įtvirtinta nuostata, kad išnuomoto turto pagerinimų išlaidos nebus atlyginamos, taip pat po 2002 m. birželio 19 d. keičiant sudarytas valstybės ar savivaldybės turto nuomos sutartis, šių sutartinių santykių dalyvių elgesys ir nuomos sutarčių pakeitimai turėjo atitikti VSTPĮ įtvirtintą imperatyvą, draudžiantį atlyginti išnuomoto turto pagerinimų išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-1075/2019).

31. Kasacinis teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nuomininko teisė į padarytų pagerinimų išlaidų atlyginimą atsirado iki 2002 m. birželio 19 d., klausimas dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo turėtų būti sprendžiamas pagal kasacinio teismo suformuotą CK 6.501 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo taisyklę (2019 m. gegužės 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-1075/2019).

32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1997 m. spalio 27 d. ieškovė ir atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija sudarė Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartį Nr. 1208 dėl 481,71 kv. m ploto negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos. 1997 m. gruodžio 15 d. šalys sudarė sutartį dėl nuomos sutarties papildymo, kuria susitarė papildyti sutartį dėl patalpoms reikalingo remonto, o 1999 m. gegužės 24 d., 2003 m. sausio 15 d., 2012 m. gegužės 16 d. šalys sudarė susitarimus dėl nuomos sutarties papildymo. Taigi, kaip matyti iš nustatytų faktinių aplinkybių, nuomos sutarčių objektas buvo savivaldybei priklausantis turtas, t. y. viešosios nuosavybės objektas, kuris įstatymų leidėjo valia valdomas, naudojamas ir juo disponuojama viešosios teisės aktuose nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK nuostatos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis) bei į aukščiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.501 straipsnyje įtvirtintas teisės normas, spręsdamas dėl nuomininko teisės į savivaldybei nuosavybės teise priklausiusio išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą.

33. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ar yra pagrindas priteisti ieškovei nuomotų patalpų pagerinimo išlaidas, nustatė visas tam reikalingas būtinąsias sąlygas, t. y. nuomininkas (panaudos gavėjas) pagerino išsinuomotą (naudotą neatlygintinai) daiktą; nuomininkas (panaudos gavėjas) turėjo nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko (panaudos gavėjo) turėtų šiam tikslui būtinųjų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių.

34. Pirmosios instancijos teismas vertino: 1999 m. rugsėjo 21 d. patalpų apžiūros aktą, kuriame nurodyta, kad Komisijos pavedimu apžiūrėjus patalpas (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog būtinai reikalingas pastato stogo remontas, pakeičiant ne tik stogo dangą, bet ir kai kurias stogą laikančiąsias konstrukcijas; 1999 m. rugsėjo 28 d. posėdyje buvo pritarta minėto apžiūros akto išvadoms; nors 1999 m. rugsėjo 21 d. rašte nurodyta, kad atliktas remontas pritaikant patalpas naudoti periodontologinei klinikai, tačiau pagal 1997 m. spalio 27 d. Nuomojamų pastatų ir patalpų perdavimo ir priėmimo aktą nustatyta, kad patalpos du metus nebuvo naudojamos, joms reikalingas remontas pagal patvirtintą projektą. Remiantis šiais duomenimis pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad patalpų perdavimo ieškovei metu patalpos buvo tokios būklės, jog jų apskritai negalima buvo eksploatuoti, patalpos neatitiko higienos normų ir saugaus naudojimo reikalavimų, patalpoms reikalingas remontas nepriklausomai nuo to, kokiai paskirčiai jos bebūtų naudojamos. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad pagal 1997 m. spalio 27 d. Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutarties Nr. 1208 5.5 punkto 2 dalį šalys susitarė, jog rekonstravimo ar remonto darbai gali būti atliekami nuomininko lėšomis, o pagal sutarties 5.6 punkto 2 dalį susitarė, kad nuomininkui šalių susitarimu pagerinus patalpų būklę, jis turi teisę į padarytų tuo tikslu būtinųjų išlaidų atlyginimą pinigais arba medžiagomis, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato kitų sąlygų. Be kita ko, šalys 1997 m. gruodžio 15 d. susitarė ir dėl Negyvenamųjų pastatų ir patalpų 1997 m. spalio 27 d. sutarties papildymo, į susitarimą įtraukdamos 15 punktą, numatantį, kad patalpoms reikalingas remontas, kurį reikia atlikti per 4 mėnesius, o remonto metu nuomininkas nuomos mokesčio nemokės. Dar daugiau, 1999 m. sausio 19 d. Komisijos posėdyje buvo pritarta, kad būtų atliktas stogo remontas. Byloje šalys neginčijo, kad ieškovė patalpų nuomos laikotarpiu į patalpų remontą ir rekonstrukciją investavo 272 751,97 Eur. Komisijos 2006 m. birželio 6 d. posėdžio protokolu patvirtinta, kad ieškovė 1997–1998 m. į patalpų remontą investavo 642 190 Lt (185 991,08 Eur), o Komisija 2007 m. balandžio 11 d. posėdyje patvirtino, jog investicijų suma iš viso sudaro 941 758 Lt (272 751,97 Eur), o pastato vertės padidėjimas dėl ieškovės atliktų investicijų yra 6,37 proc. patalpų vertės.

35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010 ir kt.). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012 ir kt.).

36. Įvertinus visas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei vadovaujantis kasacinio teismo praktika, suformuota ginčo teisinių santykių aspektu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai konstatuota, jog ieškovė turi teisę į išlaidų, patirtų 1997–2002 m. dėl nuomoto turto remonto, atlyginimą. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis grindė savo procesinius dokumentus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujų reikšmingų bylai įrodymų, kurie paneigtų apeliantės prievolę atlyginti ieškovei nuomotų patalpų remonto išlaidas, apeliantė nepateikė (CPK 178 straipsnis).

37. Nagrinėjamu atveju yra svarbu tai, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas priteisti iš atsakovės 272 751,97 Eur patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą vadovavosi Komisijos 2007 m. balandžio 11 d. posėdžio protokole nustatytomis aplinkybėmis, jog pastato vertės padidėjimas dėl ieškovės atliktų investicijų sudaro 272 751,97 Eur sumą. Tačiau atsižvelgiant į visas išdėstytas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, egzistuojantį teisinį reguliavimą ir suformuotą teismų praktiką, sutiktina su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovės naudai turėjo būti priteistos tik tos patalpų pagerinimo išlaidos, kurios buvo patirtos iki 2002 metų. Byloje nėra ginčo, kad nuomotų patalpų pagerinimo darbai vyko dviem etapais, t. y. 1997–1998 m. ir 2006 m. Per visą šį laikotarpį ieškovė į patalpas investavo iš viso 272 751,97 Eur. Komisijos 2007 m. balandžio 11 d. posėdžio protokole nurodyta ieškovės atliktų investicijų suma (941 758 Lt (272 751,97 Eur)) apima patalpų pagerinimo išlaidas tiek už 1997–1998 m., tiek už 2006 m. laikotarpį. Taigi ieškovei turėjo būti priteistos tik tos išlaidos, kurios į ginčo patalpų pagerinimą buvo investuotos 1997–1998 m., t. y. pirmajame etape, kuris buvo įgyvendintas iki 2002 m., kuomet buvo pakeistas Disponavimo įstatymas.

38. Kadangi Komisijos 2006 m. birželio 6 d. posėdžio protokolas patvirtina, kad ieškovė 1997–1998 m. į patalpų remontą investavo 642 190 Lt (185 991,08 Eur), teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovei gali būti atlyginama tik ši dalis patalpų pagerinimo išlaidų.

39. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktiką, kuri reikšminga nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad yra pagrindas ieškovei priteisti nuomotų patalpų pagerinimo išlaidas, patirtas iki 2002 metų (iki teisinio reglamentavimo pasikeitimo) neteisingai nusprendė priteisti ieškovei visą 272 751,97 Eur sumą, todėl šioje dalyje skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, ieškovės reikalavimą tenkinant iš dalies ir priteisiant ieškovei iš atsakovės 185 991,08 Eur sumą patalpų pagerinimo išlaidoms atlyginti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

40. Kadangi byloje nėra ginčo, kokį patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo dydį, įvertinusi patalpų stovį, specifiką, remonto pobūdį bei reikalingumą ir kitas reikšmingas aplinkybes, buvo nusprendusi patvirtinti Komisija 2007 m. balandžio 11 d. posėdyje (faktiškai ieškovė buvo patyrusi daugiau išlaidų), teisėjų kolegija atskirai nepasisako dėl apeliantės argumentų, susijusių su patalpų nusidėvėjimu, specifiškumu bei pritaikymu konkretiems verslo poreikiams.

41. Pagal EŽTT praktikoje suformuluotus principus pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą; visgi teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialiųjų ar proceso) argumentų aspektus (Ruiz Torija v. Spain, No. 18390/91, 9 December 1994). Į esminius apeliacinių skundų argumentus buvo atsakyta, dėl kitų skundų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, pakeisdama tik ieškovei priteisiamos sumos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

42. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

43. Ieškiniu buvo prašoma priteisti iš atsakovės 284 596 Eur dydžio patalpų pagerinimo išlaidų. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovei priteisus 185 991,08 Eur sumą, buvo patenkinta 65,35 proc. ieškovės reikalavimų.

44. Ieškovė pirmosios instancijos teisme nurodė, kad patyrė 10 609 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas (3 109 Eur žyminio mokesčio išlaidos, 2 500 Eur ekspertizės skyrimo išlaidos ir 5 000 Eur atstovavimo išlaidos), todėl atsižvelgiant į tenkinamą ieškinio reikalavimo dalį, ieškovei priteisiama 6 927,68 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, suma.

45. Atsakovė prašė priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidų (eksperto atvykimas į teismo posėdį), patirtų pirmosios instancijos teisme, todėl jai priteisiama 103,95 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, suma, šią sumą išskaitant iš ieškovei priteisiamos 6 927,68 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos (6 927,68 Eur – 103,95 Eur = 6 823,73 Eur).

46. Ieškovė prašo priteisti 3 000 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, rengiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą. Teismui pateikti dokumentai (banko mokėjimo nurodymas) įrodo, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje patyrė 3 000 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Šios ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos) nustatytus tokių paslaugų teikimo maksimalius dydžius (1 381 Eur x 1,3 (Rekomendacijų 8.11 punktas)), todėl yra mažinamos iki 1 795,30 Eur. Be to, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas sprendimas yra pakeičiamas, t. y. atsakovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra proporcingai sumažinamos (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nusprendė priteisti ieškovės naudai 185 991,08 Eur patalpų pagerinimo išlaidų, t. y. 31,80 proc. mažesnę sumą nei priteisė pirmosios instancijos teismas, todėl ieškovei iš atsakovės priteisiamos 68,2 proc. sudarančios bylinėjimosi išlaidas, t. y. 1 224,39 Eur.

47. Apeliantė (atsakovė) nei prašymo, nei duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 20 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti ieškovei individualiai įmonei „Periodont“ iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 185 991,08 Eur (šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt vieną eurą ir aštuonis euro centus) patalpų pagerinimo išlaidas.

Priteisti ieškovei individualiai įmonei „Periodont“ iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 6 823,73 Eur (šešis tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt tris eurus ir septyniasdešimt tris euro centus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Priteisti ieškovei individualiai įmonei „Periodont“ iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 1 224,39 Eur (tūkstantis du šimtai dvidešimt keturi eurai ir trisdešimt devyni euro centai) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Marius BajorasVilija MikuckienėAsta Radzevičienė