Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-10-03 · Civilinė byla Nr. 2-1341-553/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-10-03
Bylos Nr.
2-1341-553/2018
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00757-2015-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Aldona Tilindienė
Pareiškėjas
E. B., uždarosios akcinės bendrovės „E projektai“
Suinteresuotas asmuo
P. Š., Č. Š.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2-1341-553/2018Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00757-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.11, 3.2.6.12.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 3 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjų E. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „E projektai“ atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 8 d. nutarties, kuria atsisakyta bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių energija“ bankrotą pripažinti tyčiniu, bei Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. papildomos nutarties, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, priimtų civilinėje byloje Nr. B2-234-264/2018 pagal pareiškėjų E. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „E projektai“ pareiškimą dėl atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių energija“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys P. Š. ir Č. Š.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjai (kreditoriai) E. B. ir UAB „E projektai“ kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti BUAB „Kėdainių energija“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad BUAB „Kėdainių energija“ nemokumas Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalies prasme turėtų būti konstatuojamas nuo 2015 m. gegužės 31 d., nes įmonės pradelsti įsipareigojimai 2015 m. gegužės 31 d. akivaizdžiai viršijo pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertę, tačiau esant faktiniam įmonės nemokumui įmonės vadovas P. Š. ir kontrolinį akcijų paketą turintis įmonės akcininkas Č. Š. neteikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas). P. Š. vadovaujama įmonė toliau blogino savo finansinę padėtį ir augino skolas kreditoriams. Taip pat BUAB „Kėdainių energija“ nuosavam kapitalui tapus mažesniam kaip ½ įmonės įstatuose nustatyto kapitalo dydžio, nei P. Š., nei Č. Š. nesiėmė veiksmų tam, kad įmonės akcininkai svarstytų nuostolių padengimo klausimą, nuosavo kapitalo atkūrimui iki minimalios įstatyme įtvirtintos ribos.

2. P. Š. vadovavimo BUAB „Kėdainių energija“ laikotarpiu buvo sudaryti ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, be to, P. Š. BUAB „Kėdainių energija“ vardu priėmė sprendimus, kurie taip pat įmonei buvo ekonomiškai nenaudingi (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas). 2015 m. kovo 18 d. BUAB „Kėdainių energija“ su UAB „Astiblė“, kurios vadovė buvo P. Š. motina V. Š., sudarė lengvojo automobilio nuomos sutartį, 2015 m. balandžio 1 d. sudarė ekonomiškai nenaudingą 22 kv.m bendro ploto (vieno kambario) buto nuomos sutartį su savo darbuotoju E. M., tačiau išsinuomotu butu niekada nesinaudojo, už nuomą kas mėnesį mokėjo po 358,33 Eur dydžio nuomos mokestį. P. Š. nusprendė 2015 m. liepos 30 d. sudaryti su FIRST OPPORTUNITY OŪ susitarimus dėl 2014 m. kovo 24 d. BUAB „Kėdainių energija“ ir FIRST OPPORTUNITY OŪ (ankstesni pavadinimai – UAB „Bionovus“ ir UAB „Pirmoji galimybė“) biokuro tiekimo sutarties Nr. 08(14)-42 ir technikos nuomos sutarties Nr. 03(14)-17) nutraukimo ir grąžinti išsinuomotą medienos smulkinimo techniką FIRST OPPORTUNITY OŪ. Tai pagrindinei įmonės ūkinei komercinei veiklai (biokuro gamybai ir biokuro tiekimui katilinėms) reiškė reikalingos technikos praradimą. Negalėdama tiekti biokuro pagrindiniam klientui įmonė tik dar labiau apsunkino savo finansinę padėtį ir sudarė prielaidas įmonės skolų kreditoriams nuolatiniam didėjimui iki pat bankroto bylos iškėlimo. Be to, P. Š. kas mėnesį išsimokėdavo sau 2 316,96 Eur dydžio darbo užmokestį, nors su buvusiais darbuotojais E. B. ir L. S. praktiškai nebuvo atsiskaitoma. Iki pat 2015 m. rugpjūčio 31 d. dalis įmonės darbuotojų toliau dirbo, jiems buvo mokamas darbo užmokestis, nors BUAB „Kėdainių energija“ veiklos nevykdė, pajamų negavo.

3. Atsiskaitymus iki bankroto bylos iškėlimo BUAB „Kėdainių energija“ vykdė, pažeisdama Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas). BUAB „Kėdainių energija“ neturėjo teisės mokėti einamojo darbo užmokesčio P. Š., neatsiskaitydama su anksčiau teisę gauti darbo užmokestį įgijusiais darbuotojais. Be to, būdama nemoki ir turėdama 94 396,48 Eur pradelstų įsipareigojimų įmonė 2015 m. rugpjūčio 31 d. atsiradusį UAB „Astiblė“ 5 268,98 Eur dydžio reikalavimą įskaitė į UAB „Astiblė“ įsiskolinimą už biokuro žaliavą.

4. P. Š. vadovavimo laikotarpiu BUAB „Kėdainių energija“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai (formalūs BUAB „Kėdainių energija“ balanso 2015 m. rugpjūčio 31 d. duomenys, atspindintys įmonės turimo turto struktūrą, visiškai neatitiko realios bendrovės finansinės padėties), taip pat vengta mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

5. BUAB „Kėdainių energija“ tyčinis bankrotas yra preziumuojamas, nes P. Š. vadovavimo BUAB „Kėdainių energija“ laikotarpiu įmonės atsiskaitymai su trečiaisiais asmenimis iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi, akivaizdžiai pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, taip pat nuo 2015 m. gegužės 31 d., esant UAB „Kėdainių energija“ nemokumui, nebuvo vykdomas ĮBĮ reikalavimas dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo, o įmonės darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

Atsiliepimas

6. BUAB „Kėdainių energija“ bankroto administratorė UAB „Verslo konsultantai“ atsiliepime nurodė, kad sutinka, jog BUAB „Kėdainių energija“ pradelsti įsipareigojimai 2015 m. gegužės 31 d. viršijo pusės į bendrovės balansą įrašyto turto vertę. Įmonės direktorius P. Š. bei akcininkas Č. Š. pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 38 straipsnio 3 dalyje nustatytą imperatyvų reikalavimą sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą. P. Š., tapęs BUAB „Kėdainių energija“ vadovu 2015 m. kovo 18 d., taip pat negalėjo nežinoti, kad bendrovės padėtis buvo visiškai bloga, tačiau nesiėmė jokių veiksmų susidariusiai padėčiai ištaisyti. Pareiškėjai pagrįstai nurodo, kad iki bankroto bylos iškėlimo BUAB „Kėdainių energija“ vykdė atsiskaitymus, pažeisdama CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.

7. Kreditorė UAB „Litexim“ atsiliepime nurodė, kad palaiko kreditorių E. B. ir UAB „E projektai“ prašymą BUAB „Kėdainių energija“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

8. Suinteresuoti asmenys P. Š. ir Č. Š. atsiliepime į kreditorių prašymą nurodė, kad pareiškimas pripažinti BAUB „Kėdainių energija“ bankrotą tyčiniu paduotas nepagrįstai ir neteisėtai, todėl atmestinas. Svarstytinas buvusio įmonės vadovo E. B. atsakomybės dėl tyčinio įmonės bankroto bei atsakomybės prieš įmonės kreditorius klausimas. Nurodė, kad vadovo P. Š. elgesys ir priimti sprendimai buvo nukreipti į įmonės veiklos tęstinumo išsaugojimą ir tik supratęs, jog bendrovės veiklos nepavyks išsaugoti, kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įstatymo nustatyta tvarka. Kreditoriai visiškai eliminuoja galimą E. B. atsakomybę tiek prieš įmonės kreditorius, tiek dėl įmonės privedimo prie bankroto tyčia, nors jis buvo įmonės vadovas vienerius metus. Visų įmonei vadovavusių vadovų veiksmai, veikla, sandorių sudarymas, elgesys turi būti vertinami, priimant sprendimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.

Žemesnės instancijos teismas

9. Kėdainių rajono apylinkės teismas 2017 m. sausio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-29-336/2017, iškeltoje pagal BUAB „Kėdainių energija“ ieškinį atsakovei UAB „E projektai“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, pripažino vadovo veiksmus (sandorių sudarymą) kaip pateisinamus tuo, jog vis dėlto buvo siekiama išsaugoti įmonės veiklą.

10. Kreditoriai nepagrindžia ir neįrodo faktinio nemokumo atsiradimo momento, todėl teigti, kad P. Š. pavėluotai kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo, nėra jokio teisinio pagrindo. Įmonės vadovu P. Š. tapo 2015 m. kovo 18 d., t.y., nuo vadovo pasikeitimo iki nurodomo faktinio bendrovės nemokumo (2015 m. gegužės 31 d.) praėjo du su puse mėnesio. Bankroto administratoriaus nurodytas faktinis nemokumo momentas – 2015 m. gegužės 31 d. yra tik prielaida, kurios nepatvirtina byloje esantys duomenys. Absoliučiai didžioji dalis pradelstų įmonės skolų atsirado bendrovės vadovu būnant dar E. B.; įmonės vadovu būnant P. Š. įmonės įsipareigojimai kreditoriams išaugo labai nežymiai. Bankroto administratoriaus ataskaitoje pažymėta, kad bendrovės veikla nuo pat įsteigimo momento buvo nuostolinga. Esant tokiai įmonės būklei E. B., būdamas tuometiniu bendrovės vadovu ir akcininku bei turėjęs pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir pareigą priimti teisingus sprendimus įmonėje, atliko priešingus įmonės įsteigimo tikslams veiksmus, t.y., nutraukė traktoriaus nuomos sutartį, nors žinojo, kad be traktoriaus įmonė negalės vykdyti veiklos, ką patvirtino ir Kėdainių rajono apylinkės teismas savo 2017-01-03 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-29-336/2017.

11. Visą buvimo vadovu laikotarpį P. Š. stengėsi išsaugoti įmonę ir jos veiklos tęstinumą; įmonė tęsė savo veiklą, atsiskaitinėjo su kreditoriais, turėjo debitorių, aktyviai veikė derindama tarpusavio skolas su kreditoriais ir veiklos tęstinumas iki 2015 m. liepos mėnesio pabaigos nekėlė jokių abejonių. Buvo sudaryti atsiskaitymo atidėjimo susitarimai su didžiausiais kreditoriais dėl 69 785,41 Eur skolos atidėjimo. Šiuo atveju, faktinio įmonės nemokumo nebuvo.

12. UAB „Kėdainių energija“ veiklos tęstinumą sąlygojo 2015 m. vasario 17 d. sudaryta biokuro tiekimo sutartis su UAB „Bionovus“ (vėliau pavadinimas OU „First Opportunity“), kuriai UAB „Kėdainių energija“ įsipareigojo tiekti biokurą, tačiau 2015 m. liepos mėn. pabaigoje UAB „Bionovus“ informavo, kad ateityje biokuro nebepirks, tuomet paaiškėjo, jog tolesnis įmonės veiklos tęstinumas nėra galimas, nes įmonė nebegalės atsiskaityti su kreditoriais. 2015 m. liepos 30 d. buvo sudarytas susitarimas tarp UAB „Kėdainių energija“ ir OU „First Opportunity“ (UAB „Bionovus“) dėl 2015 m. vasario 17 d. biokuro tiekimo sutarties nutraukimo. Tą pačią dieną buvo nutraukta ir 2014 m. kovo 24 d. sudaryta technikos nuomos sutartis, pagal kurią UAB „Kėdainių energija“ nuomojosi iš UAB „Bionovus“ (OU „First Opportunity“) mobilų medienos smulkintuvą su hidromanipuliatoriumi. Esant tokiai situacijai, nutraukus sutartį su pagrindiniu įmonės klientu, įmonės veiklos tęstinumas nebuvo galimas, todėl buvo pradėti rengti dokumentai teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. 2015 m. rugsėjo 9 d. buvo pateiktas UAB „Kėdainių energija“ vadovo P. Š. ieškinys Kauno apygardos teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

13. Nurodė, kad Č. Š. buvo tik įmonės akcininkas ir nėra niekada oficialiai vadovavęs įmonei, todėl vien buvimo akcininku faktas savaime nelemia jo civilinės atsakomybės. Kreditoriai neįrodinėja faktinių aplinkybių, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus atliko Č. Š., o nenustačius veiksmų neteisėtumo nėra pagrindo taikyti atsakomybės prieš kreditorius.

14. Suinteresuoti asmenys P. Š. ir Č. Š. pateikė teismui prašymą priimti papildomą sprendimą (nutartį) ir priteisti jiems iš pareiškėjų E. B. ir UAB „E projektai“ visas bylinėjimosi išlaidas, nes 2018 m. birželio 8 d. nutartimi teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir paskirstymo klausimo.

Atsiliepimas

15. Atsiliepimu į prašymą dėl papildomo sprendimo (nutarties) priėmimo pareiškėjai E. B. ir UAB „E projektai“ prašė suinteresuotų asmenų prašymą atmesti. Nurodė, kad prašymas yra nekonkretus ir nepagrįstas: jame nenurodytas prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis bei jį pagrindžiantys įrodymai. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas tarp pareiškėjų ir suinteresuotų asmenų apskritai negali būti nagrinėjamas, nes negali būti nustatyta šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, kadangi teismas nenustatė, jog UAB „Kėdainių energija“ privesta prie bankroto sąmoningais tiek suinteresuotų asmenų P. Š. ir Č. Š., tiek pareiškėjo E. B. veiksmais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

16. Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 8 d. nutartimi pareiškėjų E. B. ir UAB „E projektai“ pareiškimą suinteresuotiems asmenims P. Š., Č. Š. dėl UAB „Kėdainių energija“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė; nutarė už ekspertizės atlikimą iš teismo depozitinės sąskaitos pervesti į ekspertės M. O. sąskaitą 2 000 Eur iš lėšų, 2017 m. liepos 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. 10109 Swedbank AB įmokėtų V. Š. už suinteresuotus asmenis P. Š. ir Č. Š. į Kauno apygardos teismo depozitinę sąskaitą.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintos sąlygos

17. Remdamasis į bylą pateiktais UAB „Kėdainių energija“ 2014 m., 2015 m. rugpjūčio 31 d. balansų duomenimis, ekspertizės akto, kurio duomenys nėra paneigti byloje esančiais rašytiniais įrodymais, išvadomis, teismas sprendė, kad UAB „Kėdainių energija“ nemokia tapo 2015 m. vasario 28 d. iki P. Š. paskyrimo (2015 m. kovo 26 d.) eiti įmonės vadovo pareigas, pastarąsias pareigas einant E. B..

18. Teismas sprendė nesant pagrindo P. Š., Č. Š. bei E. B. veiksmus pripažinti kaip sukėlusius ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintus tyčinio bankroto požymius. Nors formaliai vertinant P. Š., Č. Š. bei E. B. turėjo pareigą kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo dar iki 2015 m. rugsėjo 18 d., kadangi įmonės nemokumas nustatytas 2015 m. vasario 28 d., o įmonės nuosavas kapitalas tapo neigiamas dar 2014 metais, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės aplinkybė, ar minėtas pareigas nurodyti asmenys vykdė tinkamai, ar netinkamai, nes bendrovės mokumo būklės nelemia tų pareigų vykdymo (ne)tinkamumas. Be to, netinkamas tokių pareigų vykdymas, nesant kitų duomenų, negali savaime įrodyti kokius nors bendrovės savininko (vadovo) nesąžiningus veiksmus, siekiant tyčia pabloginti bendrovės turtinę padėtį, išvengti kreditorių reikalavimų tenkinimo, nuslėpti tikrąją bendrovės padėtį, t. y. kad buvo nuosekliai įgyvendinamas siekis bendrovę privesti prie bankroto (pvz. žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-283-330/2018).

19. Įvertinęs pareiškėjo E. B. teismo posėdyje duotus paaiškinimus, 2015 m. vasario 17 d. biokuro tiekimo sutarties bei 2014 m. kovo 24 d. technikos nuomos sutarties su FIRST OPPORTUNITY OŪ (UAB „Bionovus“) nutraukimo priežastis, P. Š. paaiškinimus, teismas sprendė kad, įmonės nemokumą lėmė ne sąmoningai blogas įmonės valdymas, o verslo nesėkmė (įmonė veikė tik apie 1 metus ir 6 mėnesius; nuo įmonės įsteigimo įmonės veikla nebuvo pelninga; nutraukta sutartis su pagrindiniu produkcijos pirkėju; nutraukta technikos nuomos sutartis). Todėl teismas sprendė, kad nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.

20. Nenustačius, kad akcininkas Č. Š. faktiškai žinojo apie įmonės nemokumą, nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus, nevykdant pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

21. Teismas sprendė, kad negalima daryti išvados, jog šalys įrodė egzistuojant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos sąlygos

22. Teismas nustatė, kad 2015 m. kovo 18 d. tarp BUAB „Kėdainių energija“ ir UAB „Astiblė“, kurios vadovė buvo P. Š. motina V. Š., buvo sudaryta lengvojo automobilio nuomos sutartis. Taip pat BUAB „Kėdainių energija“ 2015 m. balandžio 1 d. sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį su E. M.. BUAB „Kėdainių energija“ vadovas P. Š. 2015 m. liepos 30 d. sudarė su FIRST OPPORTUNITY OŪ susitarimus dėl 2015 m. vasario 17 d. biokuro tiekimo sutarties ir 2014 m. kovo 24 d. technikos nuomos sutarties nutraukimo ir grąžinimo išsinuomotą medienos smulkinimo techniką FIRST OPPORTUNITY O?. Teismas vertino, kad vien minėtų sandorių sudarymas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti buvus sudarytiems nuostolingiems ar ekonomiškai nenaudingiems įmonei sandoriams. Įmonė nemokia tapo 2015 m. vasario 28 d., įmonės vadovu būnant E. B.. Nors pareiškėjai nurodo, kad minėti sandoriai įmonei buvo ekonomiškai nenaudingi, tačiau šiems argumentams pagrįsti nepateikė jokių objektyvių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų.

23. Aplinkybė, kad transporto nuomos sutartis buvo sudaryta su įmone, kurios vadovė buvo P. Š. motina, ar tai, kad ankstesniu laikotarpiu įmonei nebuvo poreikio nuomoti transporto priemonę, negali būti laikoma pakankamu pagrindu įmonės sandorį pripažinti ekonomiškai nenaudingu įmonės ir kreditorių atžvilgiu. Transporto priemonės nuomos sutarties pagrindu 2015 m. rugpjūčio 31 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra 5 268,98 Eur sumai už automobilio naudojimąsi 5 mėnesius. Automobiliu nuo įmonės įsteigimo iki bankroto buvo naudotasi įmonės tikslais; UAB „Astiblė“ pinigai nebuvo mokami, nes buvo vykdomas sudengimas, kadangi BUAB „Kėdainių energija“ buvo skolinga UAB „Astiblė“, o UAB „Astiblė“ buvo skolinga BUAB „Kėdainių energija“. Teismo vertinimu, automobilio nuomos sutartis negalėjo lemti įmonės nemokumo.

24. Teismas nustatė, kad buto nuomos sutartis galiojo iki 2015 m. birželio 30 d. (5.1 punktas); pagal sutarties 4.1 punktą nuomos mokestis sudaro 358,33 Eur per mėnesį. Liudytojas E. M. parodė, kad UAB „Kėdainių energija“ butu niekada nesinaudojo, atlygis už buto nuomą nebuvo gautas. Teismas sprendė, kad šios sutarties sudarymas negalėjo vienareikšmiškai įtakoti įmonės nemokumo, kuris egzistavo dar 2015 m. vasario 28 d., ir dar labiau pabloginti nemokios įmonės padėties.

25. Teismas sprendė, kad galiojančių biokuro tiekimo ir technikos nuomos sutarčių, sudarytų su UAB „Bionovus“, nutraukimas nelaikytini nenaudingais įmonės vadovo P. Š. sprendimais, nes susitarimo turinys patvirtina, kad jis sudarytas abipusiu susitarimu, UAB „Bionovus“ pradėjus reorganizaciją ir nustojus užsakinėti produkciją, dėl ko UAB „Kėdainių energija“ pradėjo patirti didelius nuostolius. Teismo vertinimu, minėti argumentai paaiškina 2015 m. liepos 30 d. UAB „Bionovus“ ir UAB „Kėdainių energija“ sudaryto susitarimo aplinkybes. Nutraukus biokuro tiekimo sutartį, taip pat buvo nutraukta ir technikos nuomos sutartis, atsižvelgiant į biokuro tiekimo sutarties Nr. 08(15)-17 7.1. punkte įtvirtintas sąlygas.

26. Nutraukus biokuro sutartį anksčiau, nei iki technikos nuomos sutarties pabaigos, toliau vykdyti technikos nuomos sutartį vien tam, kad įgyti teisę įsigyti už likutinę vertę techniką, teismo vertinimu, būtų buvę neprotinga, atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis pirkėjas nustojo užsakinėti produkciją bei į tai, kad įmonės veikla buvo nuostolinga. Technikos įsigijimas nors ir už likutinę vertę, būtų dar labiau sumažinęs galimybes atsiskaityti su įmonės kreditoriais.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintos sąlygos

27. Teismas sprendė, kad pareiškėjų nurodomų atliktų mokėjimų pripažinimas prieštaraujančiais CK 6.930¹ straipsnio normai, atitiktų tik formalius ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytus tyčinio bankroto požymius, nes, vertinant byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, negalima daryti išvados, kad UAB „Kėdainių energija“ vadovas P. Š. atliko veiksmus, kuriais siekė bloginti įmonės finansinę padėtį, sumažinti kreditorių galimybes į reikalavimų patenkinimą.

28. Teismas nustatė, kad įmonė nemokia tapo 2015 m. vasario 28 d.; vėluojamų apmokėti skolų dydis šiai datai sudarė 68 722,80 Eur. Ekspertizės akte, vertinant bankroto tikimybę, nustatyta, kad bankroto galimybė buvo vertinant 2014 m. gruodžio 31 d., 2015 m. vasario 28 d. bei 2015 m. kovo 30 d. finansinių ataskaitų duomenis, tačiau nuo 2015 m. balandžio 30 d. įmonės rodikliai gerėjo. 2015 m. kovo 1 d. – 2015 m. balandžio 1 d., 2015 m. balandžio 1 d. – 2015 m. balandžio 30 d., 2015 m. gegužės 1 d. – 2015 m. gegužės 31 d. įmonės banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad buvo atsiskaitoma ne tik su pareiškėjų nurodomais asmenimis, bet atliekami mokėjimai ir kitiems įmonės kreditoriams (pvz. VMI, VSDFV). Tai, kad įmonė, nepaisant finansinių problemų, turėjo perspektyvų jas išspręsti, patvirtina byloje nustatyta aplinkybė, jog P. Š. sudarė atsiskaitymo atidėjimo susitarimus su didžiaisiais kreditoriais – UAB „Litexim“, ūkininku D. G., UAB „Stebulė“. Sudarius minėtus susitarimus su kreditoriais, iš 94 396,48 Eur net 69 785,41 Eur skolos buvo atidėta. Teismas pažymėjo, kad įmonės kreditoriai dėl bankroto bylos iškėlimo iki 2015 m. rugsėjo 18 d., kuomet Kauno apygardos teisme buvo gautas P. Š. pareiškimas dėl UAB „Kėdainių energija“ bankroto bylos iškėlimo, neinicijavo bankroto procedūrų.

29. Teismas sprendė, kad P. Š. veiksmais, pažeidusiais įstatyme įtvirtintą atsiskaitymų eilę, siekė ne apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet tęsti įmonės veiklą: mokėti einamuosius mokėjimus, išmokėti atlyginimus darbuotojams, atsiskaityti su kreditoriais. Teismas pažymėjo, kad atsiskaitydamas su pareiškėjų nurodomais kreditoriais ar išsimokėdamas sau atlyginimą P. Š. neperleido viso likusio ar didžiausios vertės įmonės turto, nepalikdamas galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais, todėl liko tikimybė, kad, įmonei tęsiant veiklą, su pastaraisiais bus atsiskaityta. Byloje nustatyti P. Š. neteisėti veiksmai, pažeidžiant atsiskaitymų eiliškumą, galėtų būti teisinis pagrindas jo civilinei atsakomybei kilti įstatymuose nustatytais atvejais, tačiau nesuponuoja pagrindo konstatuoti ĮBĮ reglamentuojamo tyčinio bankroto.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintos sąlygos

30. Teismas konstatavo, jog pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei yra pakankamas pagrindas manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Tačiau pareiškėjų nurodomas balanso duomenų vertinimas, nesant byloje įrodymų, kurie pagrįstų žalą įmonės kreditoriams, siekį nuslėpti įmonės turto iššvaistymą, pats savaime nepatvirtina aplaidaus ir / ar apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos vedimo, netinkamo jos tvarkymo, taip pat to, kad įmonės vadovas nesirūpino įmonės veikla, neužtikrino tinkamos įmonės dokumentų (turto) apsaugos. Nors ekspertizės akte ir nurodoma, kad nuo įmonės įsteigimo iki 2015 m. lapkričio 30 d. (įmonės vadovais būnant tiek E. B., tiek P. Š.) tvarkant buhalterinę apskaitą buvo nesilaikoma norminių aktų reikalavimų, tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams.

31. Teismas sprendė, kad pareiškėjai neįrodė, jog pareiškime nurodytais veiksmais suinteresuoti asmenys sąmoningai tyčia siekė privesti UAB „Kėdainių energija“ prie bankroto, t. y. neįrodytas priežastinio ryšio egzistavimas.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintos prezumpcijos

32. Teismas konstatavo, kad buvusio vadovo P. Š. veiksmai, pažeidžiantys CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymų eiliškumą, esminės įtakos įmonės mokumui (nemokumui) neturėjo, todėl nėra teisinio pagrindo bankroto pripažinimui tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.

33. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įstaigos valdymo ir įstaigos nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įstaigos valdymo ir nemokios įstaigos padėties esminio pabloginimo, todėl nėra pakankamo ir pagrįsto pagrindo pripažinti, kad UAB „Kėdainių energija“ bankrotas yra tyčinis.

34. Kauno apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 7 d. papildoma nutartimi priteisė suinteresuotam asmeniui P. Š. iš pareiškėjų E. B. ir UAB „E projektai“ po 500 Eur iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidoms atlyginti; priteisė suinteresuotam asmeniui Č. Š. iš pareiškėjų E. B. ir UAB „E projektai“ po 500 Eur iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

35. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi suinteresuoti asmenys P. Š. ir Č. Š. įpareigoti į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 2 000 Eur avansą ekspertizės išlaidoms padengti. Už suinteresuotus asmenis teismo nustatytą pareigą įvykdė V. Š.. 2 000 Eur avansas pervestas ekspertei M. O. jos atliktos ekspertizės išlaidoms apmokėti. Byloje nėra pateikta suinteresuotų asmenų prašymo dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo bei šias išlaidas pagrindžiančių rašytinių įrodymų. Teismas sprendė, kad suinteresuoti asmenys P. Š. ir Č. Š., nagrinėjant klausimą dėl UAB „Kėdainių energija“ bankroto pripažinimo tyčiniu,patyrė po 1 000 Eur išlaidų.

36. Teismas nustatė, kad pareiškėjų ir suinteresuotų asmenų priešingą suinteresuotumą bylos baigtimi patvirtina bylos medžiaga, pareiškėjų bei suinteresuotų asmenų išreikšta pozicija procesiniuose dokumentuose bei jų procesiniai veiksmai. Siekdami paneigti pareiškime nurodytas aplinkybes, suinteresuoti asmenys pateikė prašymą dėl UAB „Kėdainių energija“ finansinės – buhalterinės ekspertizės skyrimo. Pareiškėjų ir suinteresuotų asmenų ginčas lėmė suinteresuotų asmenų išlaidų ekspertizei apmokėti susidarymą. Šios aplinkybės sudaro pagrindą taikyti CPK 443 straipsnio 6 dalies išimtį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismas sprendė, kad teismo procesinis sprendimas yra priimtas pareiškėjų nenaudai, yra palankus suinteresuotiems asmenims P. Š. ir Č. Š., pareiškėjų ir suinteresuotų asmenų suinteresuotumas byloje nagrinėjamu klausimu dėl UAB „Kėdainių energija“ bankroto pripažinimo tyčiniu yra priešingas, suinteresuotų asmenų patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, todėl suinteresuotų asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas privalo atlyginti pareiškėjai.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

37. Pareiškėjai E. B. ir UAB „E Projektai“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno 2018 m. birželio 8 d. nutartį; priimti naują sprendimą – pripažinti UAB „Kėdainių energija“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

37.1. Esant faktiniam UAB „Kėdainių energija“ nemokumui 2015 m. gegužės 31 d., nei įmonės vadovas, nei akcininkas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo; nuosavam kapitalui tapus mažesniam nei ½ įmonės įstatuose nustatyto kapitalo dydžio, nuosavam kapitalui atkurti iki minimalios įstatyme įtvirtintos ribos. Nors teismo ekspertizės akte nurodyta, kad UAB „Kėdainių energija“ nemokia ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme gali būti laikoma nuo 2015 m. vasario 28 d., tačiau faktiškai nemokia ji tapo 2015 m. gegužės 31 d., nutraukus ūkinę komercinę veiklą. Konstatavęs P. Š. ir Č. Š. pareigos inicijuoti UAB „Kėdainių energija“ bankroto bylą pažeidimą, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tokiu neveikimu įmonė nebuvo privesta prie bankroto tyčia, t. y. kad įmonės bankrotą nulėmė verslo nesėkmė. Įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) gali pasireikšti akivaizdžiai pavėluotu bankroto bylos inicijavimu ir įsipareigojimų kreditoriams išvengimu dėl negalėjimo jų padengti. Nevykdydama ūkinės komercinės veikos įmonė mokėjo vadovui atlyginimą, darbo užmokestį darbuotojams, didėjo įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui. Teismas neteisingai taikė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas.

37.2. P. Š. vadovavimo UAB „Kėdainių energija“ laikotarpiu buvo sudaryti įmonei ekonomiškai nenaudingi sandoriai bei priimti įmonei nenaudingi sprendimai. Darydamas išvadą, kad automobilio nuomos sutartis nebuvo UAB „Kėdainių energija“ ekonomiškai nenaudingas sandoris, teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybių apie faktinį ūkinės komercinės veiklos nuo 2015 m. gegužės 31 d. nutraukimą. Taip pat ignoravo aplinkybę, kad P. Š. ir UAB „Astiblė“ vadovė yra susiję artimais giminystės ryšiais. Nors ir pripažinęs, kad 2015 m. balandžio 1 d. buto nuomos sutartis yra ekonomiškai nenaudinga įmonei, teismas nepagrįstai nusprendė, jog šis sandoris nelėmė įmonės nemokumo, taip pat nepablogino jos finansinės padėties. Minėtus sandorius teismas turėjo vertinti kaip tariamus, jų sudarymas rodo sisteminį ketinimą pabloginti jau nemokios įmonės padėtį ir apriboti selektyviai pasirinktų kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonė turtą. Galiojančių biokuro ir technikos nuomos sutarčių su FIRST OPPORTUNITY OŪ nutraukimas buvo ekonomiškai nenaudingas sprendimas. Teismas nepagrįstai rėmėsi subjektyviais P. Š. paaiškinimais, kad įmonė neturėjo teisinių galimybių tiekti biokurą. Net ir pagrindiniam klientui atsisakius pirkti biokurą, UAB „Kėdainių energija“ išliko galimybės su turima technika toliau gaminti biokurą ir tiekti jį kitiems asmenims. Paskutiniais mėnesiais iki bankroto bylos iškėlimo įmonei nebevykdant ūkinės komercinės veiklos ir esant nemokiai, P. Š. išsimokėdavo sau atlyginimą, mokėjo jį ir daliai darbuotojų, nors su buvusiais darbuotojais neatsiskaitė, tokie veiksmai taip pat vertintini, kaip nenaudingi įmonei. Teismas be pagrindo nepripažino, kad tokiais veiksmais P. Š. sąmoningai blogino įmonės finansinę padėtį ir tokiu būdu privedė ją prie bankroto.

37.3. UAB „Kėdainių energija“ atsiskaitymus vykdė, pažeisdama CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. FIRST OPPORTUNITY OŪ UAB „Kėdainių energija“ grąžintiną 10 851 Eur užstatą, pervedė tiesiogiai P. Š. ir ši suma buvo jam išmokėta kaip darbo užmokestis, neatsiskaitant su buvusiais darbuotojais. 2015 m. gegužės 31 d. turėdama pradelstų įsipareigojimų 94 396,48 Eur sumai, UAB „Kėdainių energija“ įskaitė 2015 m. rugpjūčio 31 d. atsiradusį reikalavimą UAB „Astiblė“, vykdė kitus vėliau atsiradusius kreditorių reikalavimus. Nors teismas pripažino, kad P. Š. pažeidė mokėjimų eiliškumą, tačiau nepagrįstai sprendė, kad tokiais veiksmai įmonė neprivesta prie bankroto. Teismas, nustatęs, kad įmonės veikos rezultatas už pirmus keturis 2015 m. mėnesius buvo teigiamas, 2015 m. gegužės 31 d. ūkinės komercinės veiklos nutraukimą turėjo vertinti, kaip įmonės valdymo organų veikimą(neveikimą), atitinkančius tyčinio bankroto požymius ir padariusius esminę įtaką įmonės negalėjimui atsiskaityti su kreditoriais. Tarp P. Š. ir Č. Š. neteisėtų veiksmų ir nemokios įmonės finansinės padėties pablogėjimo buvo tiesioginis priežastinis ryšys.

37.4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, nesant tyčinio bankroto prezumpcijos požymių, remdamasis tuo, kad tiek atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas, tiek pavėluotas bankroto bylos inicijavimas neturėjo esminės įtakos nemokumui. Tyčinio bankroto prezumpcijos požymiai kartu su ilgalaikiu neatsiskaitymu su darbuotojais sudaro pagrindą tyčinio bankroto pripažinimui, nepriklausomai nuo to, ar šie veiksniai turėjo esminės įtakos UAB „Kėdainių energija“ nemokumui. Suinteresuoti asmenys tyčinio bankroto prezumpcijos nenuginčijo.

38. Suinteresuoti asmenys P. Š. ir Č. Š. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą; Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 8 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

38.1. Apeliantai skunde dėsto tas pačias aplinkybes ir nurodo analogiškus argumentus, kaip ir pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, kuriuos teismas išsamiai aptarė ir pagrįstai atmetė. Ekspertizė byloje nustatė tiek teisinį, tiek faktinį UAB „Kėdainių energija“ nemokumą – 2015 m. vasario 28 d. Teismas detaliai ir argumentuotai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, remdamasis ne tik rašytiniais įrodymais, bet ir apklausęs bylos šalis, liudytojus. Teismas pagrįstai įvertino, kad UAB „Kėdainių energija“ nemokumą lėmė ne sąmoningas blogas įmonės valdymas, o verslo nesėkmė, todėl nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.

38.2. Teismas atidžiai išanalizavo apeliantų nurodytus galimai nenaudingus sandorius, jų sudarymo aplinkybes, jų įtaką bendrai įmonės veiklai ir finansinei padėčiai bei padarė teisingą ir vienareikšmę išvadą, kad sandorių sudarymas buvo skirtas įmonės tęstinei veiklai vykdyti, vien tokių sandorių sudarymas, neįrodžius P. Š. nelojalumo įmonei, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad sandoriai buvo įmonei nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi. Be to, apeliantai nepateikė teismui objektyvių argumentų ar įrodymų savo teiginiams pagrįsti.

38.3. Dėl atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimo apeliantai nurodo pavienius argumentus ir atskirus faktus, neatsižvelgdami į aplinkybių visumą ir P. Š. siekius. Teismas pagrįstai nustatė, kad faktinių aplinkybių visuma rodo, jog P. Š. savo veiksmais nors formaliai ir pažeidė įstatyme nustatytą atsiskaitymų eilę, tačiau tokiais veiksmais siekė ne apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, o tęsti įmonės veiklą: mokėti einamuosius mokėjimus, išmokėti atlyginimus darbuotojams, atsiskaityti su kreditoriais. P. Š. neperleido viso likusio ar didžiausios vertės įmonės turto, todėl liko tikimybė, kad tęsiant veiklą su ankstesniais kreditoriais bus atsiskaityta.

38.4. Teismas, nustatęs, kad nors P. Š. pažeidė CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, padarė išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, nes nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.

39. Pareiškėjai E. B. ir UAB „E Projektai“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. papildomą nutartį ir priimti naują sprendimą – suinteresuotų asmenų P. Š. ir Č. Š. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

39.1. Teismas nepagrįstai pritaikė CPK 443 straipsnio 6 dalyje nustatytą išimtį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Apeliantų ir suinteresuotų asmenų P. Š. ir Č. Š. skirtingas suinteresuotumas bylos baigtimi bei priešingi jų interesai savaime nesudaro pagrindo ekspertizės išlaidas priteisti iš apeliantų, be to, BUAB „Kėdainių energija“ bankroto administratorė UAB „Verslo konsultantai“ taip pat buvo suinteresuota įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau teismas dėl to nepasisakė.

39.2. Ekspertizė buvo paskirta P. Š. ir Č. Š. iniciatyva, todėl jie prisiėmė ekspertizės išlaidų atlyginimo riziką.

39.3. Nagrinėjamu atveju, dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, negali būti nustatytas byloje dalyvaujantis asmuo, kurio naudai priimtas sprendimas, nes tiek apeliantai, tiek suinteresuoti asmenys teikė argumentus, kad įmonė prie bankroto privesta tyčia. Teismas nenustatė nei E. B., nei P. Š. ar Č. Š. sąmoningų veiksmų, kuriais įmonė privesta prie bankroto.

40. Suinteresuoti asmenys P. Š. ir Č. Š. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apeliantų atskirąjį skundą dėl bylinėjimosi išlaidų atmesti kaip nepagrįstą; Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. papildomą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

40.1. Iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad apeliantų ir suinteresuotų asmenų interesai bei suinteresuotumas bylos baigtimi skiriasi. Apeliantų pareiškimą dėl BUAB „Kėdainių energija“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmetus, laikytina, kad teismo procesinis sprendimas priimtas apeliantų nenaudai.

40.2. Apeliantai ir suinteresuotieji asmenys bylos nagrinėjimo metu skirtingai aiškino įmonės privedimo prie bankroto priežastis; siekdami paneigti pareiškime nurodytas aplinkybes suinteresuoti asmenys pateikė prašymą dėl finansinės buhalterinės ekspertizės skyrimo; apeliantų ir suinteresuotų asmenų ginčas ir lėmė išlaidų ekspertizei apmokėti susidarymą. Suinteresuoti asmenys turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 443 straipsnio 6 dalies prasme.

40.3. Nepagrįstas apeliantų argumentas, kad paskirstant bylinėjimosi išlaidas nebuvo įtrauktas kitas suinteresuotas asmuo – BUAB „Kėdainių energija“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Verslo konsultantai“, nes bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą teismas sprendžia pagal savo vidinį įsitikinimą, pagal kiekvienoje byloje individualiai susiklosčiusią situaciją.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

41. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

42. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta BUAB „Kėdainių energija“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktuose bei 3 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais, bei papildomos nutarties, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentus.

Dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 8 d. nutarties

43. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

44. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 28 punktas).

45. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

46. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas).

47. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.

48. Pirmosios instancijos teismas atsisakė BUAB „Kėdainių energija“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nustatęs, kad įmonė nemoka laikytina nuo 2015 m. vasario 28 d., vadovo pareigas einant E. B.; tiek E. B., tiek P. Š. ir Č. Š. turėjo pareigą kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo dar iki 2015 m. rugsėjo 18 d., tačiau šios pareigos netinkamas vykdymas nelėmė įmonės nemokumo, jį lėmė verslo nesėkmė.

49. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos išvadomis, teigia, kad nors teismo ekspertizės akte nurodyta, kad UAB „Kėdainių energija“ nemokia ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme gali būti laikoma nuo 2015 m. vasario 28 d., tačiau faktiškai nemokia ji tapo 2015 m. gegužės 31 d., nutraukus ūkinę komercinę veiklą. Priešingai, nei teigia apeliantai, įmonės faktinis nemokumas – objektyvus negalėjimas vykdyti turtinių prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję – egzistuoja dar iki tol, kol įmonei iškeliama bankroto byla remiantis ĮBĮ nuostatomis, t. y. kol konstatuojamas teisinis (kvalifikuotas) įmonės nemokumas, apibūdinamas ne tik nesugebėjimu vykdyti įsipareigojimų, bet ir tam tikru pradelstų įsipareigojimų ir įmonės balanse apskaityto turto vertės santykiu (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Taigi, faktinis įmonės nemokumas (kai jai dar nebuvo iškelta bankroto byla) nustatomas pagal byloje esančių įrodymų visumą, tiriant faktines aplinkybes, įrodinėjamas konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1562/2014). Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, rėmėsi byloje esančiais balansų duomenimis, ekspertizės aktu, kuriuo, ištyrus tyrimui pateiktus UAB „Kėdainių energija“ buhalterinės apskaitos dokumentus, nustatyta, kad 2015 m. vasario 28 d. UAB „Kėdainių energija“ vėluotų apmokėti skolų dydis buvo 68 722,80 Eur, ši suma sudarė 54 procentus 2015 m. vasario 28 d. balanse nurodyto kaip turimo turto vertės, ir sprendė, kad UAB „Kėdainių energija“ faktiškai nemokia tapo 2015 m. vasario 28 d. Ši data reikšminga, vertinant ĮBĮ 20 straipsnyje nurodytų tyčinio bankroto požymių egzistavimą. Tuo tarpu teisinis nemokumas konstatuotas 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą UAB „Kėdainių energija“.

50. Apeliantai taip pat nurodo, kad įmonės vadovas P. Š. nesilaikė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, jog kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai, jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau vien savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto, juolab, jei įmonė, pablogėjus finansinei padėčiai dar kelerius metus vykdė veiklą, jos kreditoriai neinicijavo bankroto procedūrų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).

51. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti, nes pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, įvertino ne tik pateiktus rašytinius įrodymus, bet ir teismo posėdžių metu duotus šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus ir pagrįstai sprendė, kad UAB „Kėdainių energija“ nemokumą lėmė ne sąmoningas blogas įmonės valdymas, o verslo nesėkmė (įmonė veikė tik ~ 1 metus ir 6 mėnesius; nuo įmonės įsteigimo įmonės veikla nebuvo pelninga; nutraukta sutartis su pagrindiniu produkcijos pirkėju; nutraukta technikos nuomos sutartis), todėl nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Apeliantų argumentai nukreipti tik į pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo netinkamą vykdymą, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, juolab, kad nustačius faktinį nemokumą 2015 m. vasario 28 d., t. y. datai, kuomet įmonės vadovu buvo E. B. (vadovavęs įmonei nuo jos įregistravimo 2014 m. kovo 12 d., bei 30 procentų akcijų turėtojas), pastarasis taip pat turėjo pareigą inicijuoti bankroto bylos UAB „Kėdainių energija“ iškėlimą.

52. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018). Tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju nenustatyta.

53. Pareiškėjų nurodomus, kaip lemiančius bankroto pripažinimą tyčiniu sandorius ir įmonei nenaudingus sprendimus, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir pagrįstai sprendė, kad jų sudarymas negalėjo vienareikšmiškai įtakoti įmonės nemokumo, kuris egzistavo dar 2015 m. vasario 28 d., ar dar labiau pabloginti nemokios įmonės padėties. Apeliantai nesutikimo su pirmosios instancijos teismo motyvais nepagrindžia jokiais įrodymais, atskirajame skunde iš esmės pakartodami pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu argumentus. Todėl vien ta aplinkybė, kad teismas 2015 m. kovo 18 d. tarp BUAB „Kėdainių energija“ ir UAB „Astiblė“ sudarytos lengvojo automobilio nuomos sutarties, BUAB „Kėdainių energija“ 2015 m. balandžio 1 d. sudarytos buto nuomos sutarties bei 2015 m. liepos 30 d. susitarimų su OU „First Opportunity“ dėl 2015 m. vasario 17 d. biokuro tiekimo sutarties ir 2014 m. kovo 24 d. technikos nuomos sutarties nutraukimo ir išsinuomotos medienos smulkinimo technikos grąžinimo nevertino taip, kaip juos vertina apeliantai, nereiškia teismo išvadų nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad nors pareiškėjai nurodė, jog minėti sandoriai įmonei buvo ekonomiškai nenaudingi, tačiau šiems argumentams pagrįsti nepateikė jokių pakankamais įrodymais pagrįstų teisiškai reikšmingų argumentų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 5 268,98 Eur suma už automobilio nuomą ar tik vieną mėnesį galiojusios buto nuomos sutarties suma 358,33 Eur nėra reikšmingos, sprendžiant apie galimą nemokios įmonės padėties esminį pabloginimą. Biokuro tiekimo ir technikos nuomos sutartys nutrauktos ne vienašališkai, o abipusiu susitarimu, todėl negali būti vienareikšmiškai vertinamos, kaip įmonei nenaudingi sprendimai.

54. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

55. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017 20, 21 punktus; 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-324-915/2017 16, 24 punktus; 2017 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017 27, 28 punktus). Kasacinio teismo išaiškinta, kad tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (žr. pirmiau minėtos nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017 16 punktą).

56. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įmonė buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme 2015 m. vasario 28 d., vėluojamų apmokėti skolų dydis šiai datai sudarė 68 722,80 Eur. Ekspertizės aktu, vertinant bankroto tikimybę, nustatyta, kad bankroto galimybė buvo vertinant 2014 m. gruodžio 31 d., 2015 m. vasario 28 d. bei 2015 m. kovo 30 d. finansinių ataskaitų duomenis, tačiau nuo 2015 m. balandžio 30 d. įmonės rodikliai gerėjo. Išrašai iš įmonės banko sąskaitų 2015 m. kovo 1 d. – 2015 m. balandžio 1 d., 2015 m. balandžio 1 d. – 2015 m. balandžio 30 d., 2015 m. gegužės 1 d. – 2015 m. gegužės 31 d. patvirtina, kad buvo atsiskaitoma ne tik su pareiškėjų nurodomais asmenimis, bet atliekami mokėjimai ir kitiems įmonės kreditoriams (pvz. VMI, VSDFV). Be to, P. Š. sudarė atsiskaitymo atidėjimo susitarimus su didžiaisiais kreditoriais – UAB „Litexim“, ūkininku D. G., UAB „Stebulė“ ir iš 94 396,48 Eur net 69 785,41 Eur skolos buvo atidėta. Teismas pagrįstai sprendė, kad P. Š. veiksmais, pažeidusiais įstatyme įtvirtintą atsiskaitymų eilę, siekė ne apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet tęsti įmonės veiklą: mokėti einamuosius mokėjimus, išmokėti atlyginimus darbuotojams, atsiskaityti su kreditoriais. Be to, tokiu būdu neperleido viso likusio ar didžiausios vertės įmonės turto, nepalikdamas galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais, todėl liko tikimybė, kad, įmonei tęsiant veiklą, su pastaraisiais bus atsiskaityta. Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotieji asmenys pagrįstai nurodo, kad apeliantai akcentuoja pavienius argumentus ir atskirus faktus, neatsižvelgdami į aplinkybių visumą.

57. Apeliantų teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, nesant tyčinio bankroto prezumpcijos požymių. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamoje byloje netaikė minėtos tyčinio bankroto prezumpcijos, nes šios prezumpcijos taikymas yra siejamas su trijų sąlygų visuma, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tiek atsiskaitymų vykdymo eiliškumo pažeidimas, tiek nesavalaikis kreipimasis dėl bankroto bylos iškėlimo nesąlygojo UAB „Kėdainių energija“ tyčinio bankroto.

58. Nurodytų motyvų pagrindu spręstina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį netenkinti prašymo pripažinti UAB „Kėdainių energija“ bankrotą tyčiniu, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal EŽTT praktikoje suformuluotus principus pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą; vis dėlto teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (žr., pvz., Ruiz Torija v. Spain, No. 18390/91, 9 December 1994, par. 29–30). Į esminius atskirųjų skundų argumentus atsakyta, dėl kitų skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutarties

59. Pirmosios instancijos teismas papildoma nutartimi išlaidas už ekspertizės byloje atlikimą priteisė iš pareiškėjų E. B. ir UAB „E projektai“, taikydamas CPK 443 straipsnio 6 dalies išimtį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir nusprendęs, kad teismo procesinis sprendimas yra priimtas pareiškėjų nenaudai, yra palankus suinteresuotiems asmenims P. Š. ir Č. Š., pareiškėjų ir suinteresuotų asmenų suinteresuotumas byloje nagrinėjamu klausimu dėl UAB „Kėdainių energija“ bankroto pripažinimo tyčiniu yra priešingas, suinteresuotų asmenų patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, todėl suinteresuotų asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas privalo atlyginti pareiškėjai. Apeliantų teigimu, apeliantų ir suinteresuotų asmenų P. Š. ir Č. Š. skirtingas suinteresuotumas bylos baigtimi bei priešingi jų interesai savaime nesudaro pagrindo ekspertizės išlaidas priteisti iš apeliantų, be to, BUAB „Kėdainių energija“ bankroto administratorė UAB „Verslo konsultantai“ taip pat buvo suinteresuota įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.

60. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas, skirtas bankroto bylų nagrinėjimui, yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms. Taigi bankroto bylos nėra priskirtinos nagrinėtinoms CPK XXV skyriuje numatyta ypatingosios teisenos tvarka, todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo byloje klausimą papildoma nutartimi, nepagrįstai vadovavosi CPK 443 straipsnio 6 dalimi. Šiuo atveju bylinėjimosi išlaidos skirstytinos, remiantis bendrosiomis CPK 93 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis.

61. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, viena iš CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos taikymo sąlygų – teismo sprendimas, priimtas šalies naudai. Pagal šią teisės normą gauti iš kitos šalies savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (teismo procesinis sprendimas), o teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sprendžia tik esant sprendimui (teismo procesiniam sprendimui), priimtam (priimamam) šalies naudai, ir šiuo remdamasis. Aptariamos teisės normos prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Ji paaiškėja teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus (priimant) sprendimą dėl ginčo esmės. Tokiai proceso šaliai pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018 16, 17 punktus).

62. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjų E. B. ir UAB „E projektai“ pareiškimo dėl UAB „Kėdainių energija“ bankroto pripažinimo tyčiniu teismas netenkino, todėl jie laikytini pralaimėjusia bylą šalimi, tuo tarpu suinteresuotieji asmenys P. Š. ir Č. Š., patyrę išlaidas gindamiesi nuo jų atžvilgiu pareikštų reikalavimų, turi teisę į atitinkamų išlaidų atlyginimą. Ekspertizės atlikimo išlaidos priskiriamos bylinėjimosi išlaidoms (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl turi būti atlygintos iš bylą pralaimėjusios šalies.

63. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą iš esmės išsprendė teisingai, nors ir nurodė netinkamą procesinės teisės normą. Procesinės teisės normų pažeidimas ar netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui (nutarčiai) panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis), todėl šiuo atveju skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 8 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. papildomą nutartį palikti nepakeistas.

Teisėja Aldona Tilindienė