Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) mažosios bendrijos „Litrestas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 27 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MV Group Distribution LT“ ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Litrestas“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl naujų įrodymų

10. Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – 2023 m. vasario 23-27 d. atsakovės atstovo M. I. susirašinėjimą el. paštu su ieškovės atstovu K. R., kurie, atsakovės teigimu, pagrindžia aplinkybę, kad atsakovė nesutiko ir atsisakė mokėti priskaičiuotus delspinigius.

11. Siekiant, kad bylos procesas vyktų operatyviai, šalys jo nevilkintų ir nepiktnaudžiautų savo procesinėmis teisėmis, visi įrodymai turi būti pateikiami pirmosios instancijos teisme. Byloje dalyvaujantys asmenys turi bendradarbiauti tarpusavyje ir su teismu, būti aktyvūs tiek rinkdami įrodymus, tiek teikdami teismui prašymus, tiek ir reaguodami į byloje esančius reikalavimus. Taip yra skatinamas šalių sąžiningas bylinėjimasis ir kiekvieno proceso dalyvio pareiga rūpestingai, laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus ir / ar argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į juos.

12. Bylos proceso eigai optimizuoti yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks įstatymo leidėjo įtvirtintas naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme reglamentavimas yra nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą ribotą apeliaciją, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan.

13. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad šiuo konkrečiu atveju aplinkybių, lemiančių būtinybę priimti naujus rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teisme, nenustatyta. Teikdama šiuos įrodymus su apeliaciniu skundu atsakovė (apeliantė) neįvardijo, kodėl jie negalėjo ir nebuvo pateikti laiku, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Bylos duomenimis, byla teisme buvo nagrinėjama dokumentinio proceso tvarka. Atsakovė, siekdama prieštaravimuose dėstomus argumentus pagrįsti įrodymais, neabejotinai galėjo ir turėjo visas galimybes aptartus įrodymus teikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsakovės atstovas nei teismo posėdžio pradžioje, nei iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nereiškė jokių prašymų teismui dėl papildomų įrodymų priėmimo byloje.

14. Atsižvelgiant į tai, kad apie naujai pateiktus įrodymus atsakovei buvo žinoma iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme, atsakovė galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui tokius įrodymus, tačiau pati nesiėmė aktyvių veiksmų tą padaryti anksčiau, nors yra atstovaujama profesionalaus teisininko, kuriam žinomos ar turi būti žinomos laiku nepateiktų įrodymų, kuriais šalis disponavo, vėlesnio pateikimo pasekmės, nenustačius, kad naujų dokumentų pateikimo būtinybė iškilo tik po to, kai buvo priimtas atsakovei nepalankus teismo sprendimas ar kad teismas būtų svarstęs jų priėmimo klausimą ir nepagrįstai atsisakęs juos priimti, taip pat atsižvelgiant į naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimo tikslus, prie apeliacinio skundo pridedami nauji dokumentai nepriimami, ir apeliacinės instancijos teismas jų nevertins.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Dėl apeliacinio skundo

16. Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1) atsakovė laikytina silpnesne ir mažiau patyrusia santykių šalimi, neturėjusia jokių galimybių keisti standartinių pirkimo – pardavimo Sutarties nuostatų ar dėl jų derėtis; 2) Sutarties 5.7 p. nustatytas įmokų įskaitymo eiliškumas prieštarauja CK teisės normoms; 3) Sutartyje šalių numatytas delspinigių dydis laikytinas neprotingai dideliu ir diskriminuojančiu atsakovę kaip silpnesnę šalį, be to, yra suėjęs ieškinio senaties terminas dėl delspinigių priteisimo; 4) ieškovė neturėjo teisės reikšti reikalavimo pagal Sutartį sumokėti palūkanas; 5) teismo priteistos išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra nepagrįstai didelės.

17. CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pagrindinė sutarčių paskirtis - reguliuoti asmenų tarpusavio santykius nurodant galimo ir privalomo elgesio ribas, taip pat atitinkamų įsipareigojimų nevykdymo teisines pasekmes. Šalys, sudarydamos sutartį, suderina sutarties sąlygas, nustatančias šalių teises ir pareigas. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis, remiantis CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, jos šalims turi įstatymo galią. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys Sutarties 8.1 punktu susitarė, kad jeigu atsakovė uždelsia sumokėti Sutartyje nurodytais terminais ne daugiau nei 183 dienas, atsakovė privalo mokėti ieškovei 0,2 procento dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną nuo uždelstos sumokėti sumos. Taigi šalys Sutartimi susitarė, kad atsakovės prievolių įvykdymas bus užtikrintas netesybomis. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė nustatytais terminais neapmokėjo ieškovės pateiktos 2022 m. rugpjūčio 26 d. sąskaitos, o skolą atsakovė apmokėjo po to, kai ieškovė 2023 m. vasario 9 d. elektroniniu laišku išsiuntė atsakovei 2023 m. vasario 9 d. Delspinigių aktą Nr. DEL-002027 dėl 179,75 Eur delspinigių, apskaičiuotų nuo 2022 m. rugsėjo 15 d. iki 2023 m. vasario 9 d., sumokėjimo. Atsižvelgiant į nurodytą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė turėjo teisę skaičiuoti Sutarties 8.1 punkte nurodyto dydžio delspinigius už uždelstą atsiskaityti laikotarpį.

18. Atsakovė byloje neįrodinėjo ir nepateikė teismui jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad prieš pasirašant Sutartį neturėjo galimybės iš anksto susipažinti su Sutarties sąlygomis ar kreipėsi į ieškovę su pasiūlymais pakeisti Sutarties sąlygas dėl netesybų, palūkanų dydžio, mokėjimo įskaitymo eiliškumo ar kt. Atsakovė pasirašydama Sutartį savo parašu patvirtino visas Sutartyje nurodytas sąlygas, o Sutarties 8.1. punkte patvirtino, kad numatyti delspinigių ir palūkanų dydžiai atitinka kompensuojamus minimalius ieškovės nuostolius ir šalys sutinka ir neprieštarauja dėl tokio dydžio delspinigių ir palūkanų nustatymo.

19. Atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovė laikytina silpnesne ir mažiau patyrusia santykių šalimi, nelaikytas pagrįstu. Esminė šalių nelygybė gali būti konstatuojama, esant CK 6.228 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą. Nagrinėjamu atveju nei viena iš šių aplinkybių nenustatyta. Atsakovė neįrodė, kad šalių nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties egzistavo sutarties sudarymo metu, taip pat atsakovė neįrodė, jog ieškovė turėjo pranašumą verslo ar derybų srityje, ar kad ieškovė nesąžiningai pasinaudojo atsakove dėl atsakovės silpnesnės ekonominės padėties ar kitų aplinkybių, kad atsakovė neturėjo galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovė neįrodinėja, kad, prieš pasirašant Sutartį, atsakovei nebūtų buvusios sudarytos galimybės susipažinti su Sutarties sąlygomis, įvertinti jų esmę ir galimas pasekmes. Pažymėtina, jog atsakovė Sutartį sudarė verslo tikslais laisva savo valia, tuo prisiimdama ir tam tikras rizikas bei aiškiai suvokdama įsipareigojimų esmę. Teismas pagrįstai atsižvelgė, jog atsakovė yra juridinis asmuo, jog atsakovė byloje tik deklaratyviai akcentavo esanti mažiau patyrusi pusė, kad Sutartis – tipinis prekių tiekimo sandoris, kurio sąlygoms suprasti nėra būtinos specifinės žinios ir kad atsakovės patirties ir (ar) žinių turėjimo faktai yra nereikšmingi, nes atsakovė - verslininkė. Kadangi atsakovė yra verslininkė, jai taikomi didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, taip pat ir sudarant sutartis. Kita vertus, sudarydama sutartį, atsakovė turėjo galimybę konsultuotis su teisininkais, taip pat kitų sričių specialistais. Kadangi tiek ieškovė, tiek atsakovė yra verslininkai jų teisinė padėtis yra lygiavertė, ir nėra pagrindo atsakovės laikyti silpnesne šalimi.

21. Iš aptartų Sutarties nuostatų matyti, kad šalys gana detaliai aptarė iš Sutarties jiems tenkančias teises ir pareigas bei atvejus dėl įmokų įskaitymo eiliškumo t. y. kad įmokos, gautos vykdant piniginę prievolę, pirmiausia skiriamos dengti netesyboms ir palūkanoms, po to ieškovės turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu ir galiausiai įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Pažymėtina, kad atsakovė byloje nepareiškė jokio priešpriešinio reikalavimo dėl minėtų Sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir (ar) nesąžiningomis, taigi nurodytos galiojančios sutarties nuostatos šalims yra privalomos ir turi joms įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Pagal teismų praktiką sutartimi nustatytoji įmokų paskirstymo tvarka skolininkui yra privaloma ir skolininkas negali jos vienašališkai keisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2006). Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė, gavusi atsakovės įmoką, pagrįstai remdamasi Sutarties 5.7 punktu įmoką pirmiausia skyrė apmokėti 179,75 Eur delspinigiams. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad prieš sudarant Sutartį dėl minėtų Sutarties nuostatų būtų prieštaravusi, taip pat, kad prieš atlikdama ginčo mokėjimą, būtų išreiškusi valią, jog nesutinka apmokėti delspinigių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šalių Sutarties sąlygomis dėl įmokų paskirstymo eiliškumo, o apeliantės pozicija, kuria nesutinkama su sutarties sąlygų vykdymu (dėl įmokų paskirstymo netinkamumo), teisinio vertinimo nekeičia.

22. Apeliantės nuomone, Sutartyje šalių numatytas delspinigių dydis laikytinas neprotingai dideliu ir diskriminuojančiu atsakovę kaip silpnesnę šalį. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė pradelsė įvykdyti Sutartinę piniginę prievolę daugiau kaip penkis mėnesius. Prievolę atsakovė įvykdė tik po to, kai ieškovė pateikė reikalavimą sumokėti delspinigius.

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-03 nutartyje civilinėje byloje 3K-3-71/2013 nurodyta, kad spręsdamas klausimą dėl reikalingumo mažinti susitartus delspinigius, teismas turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad svarbu įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo ir derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2012). Tais atvejais, kai sutarties šalys yra profesionalios verslininkės, sudariusios komercinę sutartį, tai reiškia, kad jos geba pamatuoti prisiimtą riziką, todėl galimas teismo įsikišimas į jų sutartinius santykius yra labai ribotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-313/2017).

24. Nagrinėjamu atveju šalių pasirašytos Sutarties 8.1. p. numatyti 0,2 procento dydžio delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną nuo uždelstos sumokėti sumos. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2008-08-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008 ir kt.). Netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Įvertinus aplinkybę, kad atsakovė savo prievolės nevykdė daugiau kaip penkis mėnesius, tai objektyviai leidžia spręsti dėl galimų tam tikrų ieškovės patirtų praradimų, ieškovei negalint disponuoti pinigais. Nagrinėjamu atveju sprendžiant priteistinų netesybų dydžio klausimą, taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad ginčo netesybos atsirado iš šalių sutartinių santykių, abi sutarties šalys yra privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo ir derybų srityje, galintys numatyti sutartinių įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas. Atsakovė nėra pateikusi patvirtinančių įrodymų, kad atsakovei nebuvo sudarytos galimybės iš anksto susipažinti su Sutarties sąlygomis, kad Sutarties sudarymas buvo jai neišvengiamas, kad iki Sutarties sudarymo ji būtų pateikusi ieškovei savo pasiūlymus dėl Sutarties sąlygų, nepateikė jokių įrodymų, kad vykdant Sutartį kreipėsi į ieškovę dėl Sutarties sąlygų pakeitimo. Byloje atsakovė nepateikė ir jokių įrodymų, kad po ieškovės delspinigių akto pateikimo, būtų kreipusi į ieškovę su nesutikimu dėl pagal Sutartį pareikalautų delspinigių. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad delspinigių sumos mažinimas ar Sutarties 8.1 punkto netaikymas atsakovės atžvilgiu būtų nesuderinamas su netesybų paskirtimi, taip pat iškreiptų šalių interesų pusiausvyrą ir paneigtų sutarties laisvės ir privalomumo principus (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad 179,75 Eur delspinigių suma buvo protinga ir adekvati ieškovės patirtų minimalių nuostolių suma. Nagrinėjamoje byloje ieškovė nereiškė jokio reikalavimo priteisti delspinigius, todėl teismas pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, jog atsakovės reikalavimas taikyti ieškinio senaties terminą yra neaktualus, nes ieškovė neprašė priteisti delspinigių, o įskaitytą delspinigių sumą apskaičiavo už trumpesnį nei šešių mėnesių laikotarpį.

26. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė sumokėjo 611,38 Eur 2023 m. vasario 20 d. mokėjimo nurodymu. Ieškovė, vadovaudamasi Sutarties 5.7 punkte nustatyta įmokų paskirstymo tvarka, dalį atsakovės sumokėtos sumos panaudojo 179,75 Eur delspinigiams, o likusią dalį (431,63 Eur) pagrindinei skolai apmokėti. Ieškovei atlikus tokį įmokų paskirstymą, atsakovė liko skolinga už prekes 179,75 Eur (611,38 Eur – 431,63 Eur). Atsakovė likusios skolos iki šiol nėra iki galo apmokėjusi. Dėl to atsakovė, vadovaudamasi Sutarties 8.1 punktu, būtent nuo šios likusios atsakovės skolos sumos (nuo 2023 m. kovo 19 d. iki 2023 m. spalio 5 d.) skaičiavo sutartines palūkanas. Taigi nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovės reikalaujamos priteisti palūkanos pagal Sutartį byloje buvo reikalaujamos ir skaičiuojamos nuo likusios atsakovės nesumokėtų prekių kainos dalies, o ne nuo delspinigių sumos, todėl apeliantės argumentai, kad palūkanos skaičiuojamos nuo ieškovės priskaičiuotų delspinigių, yra nepagrįsti.

27. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos 2015 m. kovo 20 d. redakcijos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio; toliau – Rekomendacijos).

28. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors ieškinio suma yra nedidelė, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė ieškovės patirtas išlaidas adekvačiomis, atsižvelgiant į šios bylos sudėtingumą, ieškovės atstovo paruoštus procesinius dokumentus ir laiko sąnaudas, į tai, kad prašomos priteisti išlaidos yra mažesnės, negu Rekomendacijose nustatyti maksimalūs jų dydžiai. Teismas, vertindamas nurodytas advokato teisinės pagalbos išlaidas, pagrįstai konstatavo, kad ieškovės patirtos išlaidos pagrįstos mokėjimo dokumentais ir atitinka CPK 98 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovės prašomas bylinėjimosi išlaidas už suteiktas teisines paslaugas.

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011). Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

30. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

31. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apeliantės bylos nagrinėjimo apeliaciniame procese jos patirtas atstovavimo išlaidas. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ieškovė pateikė teismui įrodymus apie patirtas 484 Eur dydžio išlaidas už suteiktas atstovavimo paslaugas. Vadovaudamasis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės patirtos išlaidos patvirtintos rašytiniais įrodymais, neviršija nustatytos maksimalios už tokias paslaugas priteistinos sumos, todėl teismas sprendžia, kad iš apeliantės ieškovei priteistinos 484 Eur dydžio išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 79, 93, 98 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovės mažosios bendrijos „Litrestas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 27 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės mažosios bendrijos „Litrestas“, juridinio asmens kodas 306041900, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „MV Group Distribution LT“, juridinio asmens kodas 121702328, 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų.