- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-25
- Bylos Nr.
- e2A-215-560/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-02874-2024-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Dainius Rinkevičius, Rosita Patackienė
- Atsakovas
- L. S.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės, Rositos Patackienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), veikdama Kauno apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „KLINSIMO truck driver service and consulting“ ieškinį atsakovui L. S. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „KLINSIMO truck driver service and consulting“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo L. S. 8 358,50 Eur žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1140-638/2023 ieškovei iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas UAB „SBS Legale“, nutartis įsiteisėjo 2023 m. spalio 3 d. Minėta nutartimi ieškovės vadovas įpareigotas per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti paskirtam nemokumo administratoriui juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla. Pagal valstybės įmonės „Registrų centras“ Juridinių asmenų registro duomenis nuo 2021 m. gegužės 28 d. iki bankroto bylos iškėlimo ieškovės direktoriumi buvo atsakovas. Iš 2023 m. gruodžio 6 d. bylų (dokumentų) perdavimo akto Nr. 1 matyti, kad atsakovas perdavė nemokumo administratoriui įmonės dokumentus, tačiau bankroto bylos iškėlimo dienos balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, kreditorių, debitorių, turto sąrašai neperduoti. Nemokumo administratorius, peržiūrėjęs įmonės dokumentus nustatė, kad ieškovė turėjo turto, kurio atsakovas administratoriui neperdavė, 484,56 Eur sumai. Be to, iš byloje esančio apdraustųjų asmenų sąrašo matyti, kad visi ieškovės darbuotojai (vairuotojai) buvo atleisti iki 2023 m. kovo 31 d. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas, kaip ieškovės vadovas, atleidęs visus darbuotojus, būtų ketinęs tęsti įmonės veiklą, siekęs atkurti jos mokumą. Atsakovas vėliausiai 2023 m. balandžio 1 d., kai skola Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) tapo pradelsta, žinojo (turėjo žinoti), kad ieškovė neturės galimybės sumokėti įsiskolinimų kreditoriams, todėl jam kilo pareiga inicijuoti ieškovės nemokumo procedūras, tačiau atsakovas šios pareigos nevykdė ir 2023 m. balandžio 21 d. nutraukė savo darbo santykius su įmone. Per laikotarpį nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo skolos VMI, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau ir VSDFV) Kauno skyriui dėl priskaičiuotų delspinigių išaugo 348,94 Eur (100,63 + 348,94) suma ir liko nepadengtos. Taigi ieškovei dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (savalaikio bankroto procedūrų neinicijavimo) buvo padaryta 348,94 Eur dydžio žala dėl padidėjusių (išaugusių) įsipareigojimų kreditoriams.
Žemesnės instancijos teismas
4. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 29 d. sprendimu už akių ieškinys patenkintas – ieškovei iš atsakovo priteista 8 358,50 Eur žalos atlyginimas ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (8 358,50 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. kovo 13 d.) iki sprendimo už akių visiško įvykdymo, o valstybei iš atsakovo priteistas 188 Eur žyminis mokestis ir 15,86 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos.
Šalies argumentai
5. Atsakovas pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriame prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. balandžio 29 d. sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, priteisti iš ieškovės atsakovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
6. Nurodė, kad teismo sprendime už akių konstatuotų aplinkybių nepagrindžia ieškovės pateikti įrodymai, teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisingas. Ieškinyje nepagrįstai nurodyta, kad neišrašytos sąskaitos už ieškovės darbuotojų komandiruotės dienas. Ieškinyje neatsižvelgta į tai, kad kelionės automobiliu iš ieškovės buveinės iki Gemmeke Logistic GmbH&Co ir GGL GmbH buveinės trukmė 15 val. (į abi puses kelionės trukmė 30 val.). Kelionė į komandiruotę ir atgal sudaro beveik 4 darbo dienų valandas. Gemmeke Logistic GmbH&Co ir GGL GmbH neapmoka nuvykimo į komandiruotę ir grįžimo iš jos laiko bei išlaidų. Ieškinyje taip pat neatsižvelgta į tai, kad kelionės automobiliu iš ieškovės buveinės iki FET-Logistik GmbH buveinės trukmė 12:24 val. (į abi puses kelionės trukmė 24:28 val.). Kelionė į komandiruotę ir atgal sudaro beveik 3 darbo dienų valandas. FET-Logistik GmbH neapmoka nuvykimo į komandiruotę ir grįžimo iš jos laiko bei išlaidų.
Atsiliepimas
7. Ieškovė atsiliepime į atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo prašė pareiškimo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, o tuo atveju, jeigu sprendimas už akių būtų panaikintas ir byla atnaujinta, ieškinį tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
8. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 18 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 29 d. sprendimas už akių panaikintas ir civilinės bylos nagrinėjimas iš esmės atnaujintas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Kauno apylinkės teismas 2024 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei BUAB „KLINSIMO truck driver service and consulting“ 8 298,50 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (8 298,50 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. kovo 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 840,95 bylinėjimosi išlaidas. Teismas priteisė valstybei iš atsakovo 187 Eur žyminį mokestį, 15,75 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.
10. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1140-638/2023 ieškovei iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas UAB „SBS Legale“, nutartis įsiteisėjo 2023 m. spalio 3 d. Pagal valstybės įmonės „Registrų centras“ Juridinių asmenų registro duomenis nuo 2021 m. gegužės 24 d. iki bankroto bylos iškėlimo ieškovės direktoriumi buvo atsakovas. Iš 2023 m. gruodžio 6 d. bylų (dokumentų) perdavimo akto Nr. 1 matyti, kad atsakovas perdavė nemokumo administratoriui įmonės dokumentus, tačiau bankroto bylos iškėlimo dienos balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, kreditorių, debitorių, turto sąrašai neperduoti. Nemokumo administratorius, peržiūrėjęs įmonės dokumentus, nustatė, kad ieškovė turėjo turto, kurio atsakovas administratoriui neperdavė, už 484,56 Eur sumą. Atsakovas nemokumo administratoriui šio turto neperdavė, tokiu būdu neįvykdė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 57 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos ir padarė įmonei 484,56 Eur dydžio žalą. Atsakovo neteisėti veiksmai priežastiniu ryšiu yra susiję su atsiradusia žala. Atsakovas tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek jo atstovas 2024 m. liepos 31 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad neginčija ir sutinka su šiuo ieškinio reikalavimu, todėl teismas tenkino šią ieškinio dalį.
11. Iš byloje esančio apdraustųjų asmenų sąrašo matyti, kad visi ieškovės darbuotojai (vairuotojai) buvo atleisti iki 2023 m. kovo 31 d. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas, kaip ieškovės vadovas, atleidęs visus darbuotojus, būtų ketinęs tęsti įmonės veiklą, siekęs atkurti jos mokumą. Skolos kreditoriams, kurių reikalavimai liko nepadengti, tapo pradelstos 2023 m. balandžio 1 d. (VMI) ir 2023 m. balandžio 16 d. (VSDFV Kauno skyriui). Per laikotarpį nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo skolos VMI, VSDFV Kauno skyriui dėl priskaičiuotų delspinigių išaugo 448,94 Eur (100,63 + 348,94) suma ir liko nepadengtos. Atsakovas tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek atsakovo atstovas 2024 m. liepos 31 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad neginčija ir sutinka su šiuo ieškinio reikalavimu, todėl teismas šį reikalavimą tenkino.
12. Ieškovė atsakovo veiksmų neteisėtumą grindžia aplinkybėmis, kad atsakovas nuo 2022 m. spalio mėn. kiekvieną mėnesį pradėjo neišrašyti PVM sąskaitų faktūrų už visą faktiškai darbuotojų komandiruotėse išbūtą laiką, atitinkamai paslaugų pirkėjams nepateikė PVM sąskaitų faktūrų už visas suteiktas paslaugas, neįtraukė jų į įmonės apskaitą, o įmonė atitinkamai negavo pajamų iš paslaugų pirkėjų ir dėl to per šešis mėnesius neteko 7 495 Eur pajamų. Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė į bylą objektyvių įrodymų, pagrindžiančių susitarimo tarp ieškovės ir Gemmeke Logistic, FET-Logistik ir GGL dėl apmokėjimo tik už faktiškai išdirbtą darbuotojo dienų skaičių buvimą. Ieškovės atstovė 2024 m. liepos 31 d. teismo posėdžio metu nurodė, jog iškėlus ieškovei bankroto bylą, nemokumo administratoriui nebuvo perduoti jokie rašytiniai susitarimai, susirašinėjimai su užsakovais ar kt., kurie patvirtintų ieškovės ir užsakovų susitarimą nemokėti už darbuotojų nuvykimo į komandiruotę ir grįžimo dienas. Atsakovas teigdamas, kad tokios rašytinės sutartys su Gemmeke Logistic ir FET-Logistik buvo (ir buvo perduotos nemokumo administratoriui), turėjo šią aplinkybę įrodyti, tačiau nepagrįstai perkeldamas įrodinėjimo pareigą ieškovei ne tik neteikė į bylą įrodymų apie tokių susitarimų buvimą, tačiau ir neprašė teismo išreikalauti tokius duomenis iš juos turinčių asmenų. Atsakovas 2024 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdžio metu patvirtino, jog rašytinis susitarimas su įmone GGL GmbH apskritai nebuvo sudarytas. Atsakovas teigdamas, kad užsakovai mokėjo tik už faktiškai išdirbtą darbuotojo dienų skaičių, taip pat neteikė į bylą jokių duomenų apie darbuotojų faktiškai išdirbtas dienas (vairuotojų kortelių duomenų, užsakovų ataskaitų apie darbuotojų faktiškai išdirbtas dienas ir pan.)
13. Atsakovo įrodinėjamą aplinkybę, kad užsakovai (Gemmeke Logistic, FET-Logistik ir GGL GmbH) apmokėdavo tik už faktiškai išdirbtą darbuotojo dienų skaičių, kuris nesutampa su darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pažymėtomis darbuotojų komandiruočių dienomis, paneigia byloje esančių darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir išrašytų sąskaitų faktūrų duomenys. 2022 m. rugpjūčio mėn. ir rugsėjo mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenys visiškai sutampa su išrašytų sąskaitų faktūrų duomenimis, t. y. minėtuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytos komandiruočių dienos visiškai sutampa su sąskaitose faktūrose nurodytų dienų skaičiumi. Taip pat 2022 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenys apie darbuotoją V. P. visiškai sutampa su išrašytų sąskaitų faktūrų duomenimis, t. y. minėtuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytos komandiruočių dienos sutampa su sąskaitose faktūrose nurodytų dienų skaičiumi. Taip pat ir 2022 m. lapkričio bei gruodžio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenys apie darbuotoją Ž. S. visiškai sutampa su išrašytų sąskaitų faktūrų duomenimis, t. y. minėtuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytos komandiruočių dienos visiškai sutampa su sąskaitose faktūrose nurodytų dienų skaičiumi. Tas pats paminėtina ir apie 2022 m. spalio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenis apie darbuotojus M. D., M. Š., D. Š., 2022 m. lapkričio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenis apie darbuotoją M. Š., 2022 m. gruodžio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenis apie darbuotoją M. Š., 2023 m. sausio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenis apie darbuotoją M. Š., 2023 m. vasario mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenis apie darbuotojus D. Š., M. Š., 2023 m. kovo mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenis apie darbuotoją M. C., t. y. minėtuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytos komandiruočių dienos visiškai sutampa su sąskaitose faktūrose nurodytų dienų skaičiumi. Taigi, minėti duomenys patvirtina aplinkybę, kad užsakovai (Gemmeke Logistic, FET-Logistik ir GGL GmbH) apmokėdavo ieškovei šiais konkrečiais atvejais už visas darbuotojų komandiruotės dienas, pažymėtas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose.
Atsiliepimas
14. Atsakovo teigimu, kelionė į komandiruotę ir atgal į Gemmeke Logistic GmbH&Co ir GGL GmbH sudaro beveik 4 darbo dienų valandas (į abi puses kelionės trukmė 30 val.), o kelionė į komandiruotę ir atgal į FET-Logistik GmbH sudaro beveik 3 darbo dienų valandas (į abi puses kelionės trukmė 24:28 val.), už kurias užsakovai neapmoka. Atsakovas 2024 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad 2 darbo dienos buvo žymimos kaip komandiruotės dienos nuvykimui į komandiruotę ir 2 darbo dienos parvykimui iš komandiruotės. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad skirtumas tarp darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytų komandiruotės dienų ir išrašytose sąskaitose faktūrose nurodyto dienų skaičiaus niekada nebūdavo 4 darbo dienos Gemmeke Logistic GmbH&Co ir GGL GmbH atveju ir 3 darbo dienos FET-Logistik GmbH atveju, t. y. dažniausiai skirtumas yra 1-2 dienos, o kai kuriais atvejais 3, 6 ar net 17 dienų. Pastebėtina tai, kad pavyzdžiui, 2023 m. vasario mėn. darbuotojai V. P. ir Ž. S. buvo komandiruoti į tą pačią įmonę (GGL GmbH), tačiau V. P. atveju skirtumas tarp 2023 m. vasario mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodytų komandiruotės dienų skaičiaus ir išrašytų sąskaitų faktūrų duomenų yra 3 darbo dienos, o Ž. S. atveju – 1 darbo diena. Atsakovo pozicijos nenuoseklumas tiek dėl darbuotojų vykimo į komandiruotę, tiek dėl komandiruočių žymėjimo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose patvirtina atsakovo atsikirtimų į ieškinį nepagrįstumą. Atsakovas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytų duomenų teisingumo neginčijo. Atsakovas teigdamas, kad užsakovai mokėjo tik už faktiškai darbuotojų išdirbtą laiką, tokių duomenų (kiek darbuotojai faktiškai dirbo) į bylą neteikė. Atsakovo teigimu, ieškovė tokių duomenų ir neturėjo (jais nedisponavo), o atsakovas sąskaitas faktūras išrašydavo tik pagal užsakovų ir darbuotojų pateiktą informaciją. Taigi, atsakovas faktiškai nekontroliavo duomenų apie darbuotojų išdirbtą laiką, nereikalavo iš užsakovų pateikti ataskaitas apie vairuotojų kortelių duomenis (faktiškai išdirbtą darbuotojų laiką), kas tik patvirtina aplinkybę, kad tokie duomenys atsakovui nebuvo būtini (reikalingi), nes sąskaitos faktūros buvo (turėjo būti) išrašomos pagal bendrą darbuotojų komandiruočių dienų skaičių. Atsakovas paslaugų pirkėjams nepateikė šių sąskaitų faktūrų visai sumai apmokėjimui ir neįtraukė jų į įmonės apskaitą, dėl ko įmonė negavo pajamų. Tokie atsakovo veiksmai laikytini neteisėtais CK 6.246 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme.
Žemesnės instancijos teismas
15. Pagal ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes, remiantis darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir išrašytų sąskaitų faktūrų duomenimis, 2023 m. kovo mėn. sąskaitos faktūros buvo neišrašytos už 8 dienas (nuostolis – 1 135 Eur), 2023 m. vasario mėn. – už 7 dienas (nuostolis – 1 010 Eur), 2023 m. sausio mėn. – už 6 dienas (nuostolis – 840 Eur), 2022 m. gruodžio mėn. – už 5 dienas (nuostolis – 715 Eur), 2022 m. lapkričio mėn. – už 5 dienas (nuostolis – 715 Eur), 2022 m. spalio mėn. – už 22 dienas (nuostolis – 3 080 Eur). Byloje nesant duomenų, patvirtinančių, kad darbuotojas M. C. 2023 m. vasarį (2 dienas, už kurias neišrašyta sąskaita faktūra) buvo komandiruotas būtent į FET-Logistik GmbH, nuostolių dydis už šias dienas apskaičiuotinas taikant 140 Eur už dieną įkainį, t. y. 2 d. × 140 Eur. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškovei priteistinų nuostolių dydis mažino 30 Eur suma (310 Eur – 280 Eur), t. y. nuo 7 495 Eur iki 7 465 Eur sumos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Atsakovas L. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. spalio 7 d. sprendimą dalyje dėl 7 465 Eur žalos atlyginimo.
17. Nurodė, kad ieškovė privalo pateikti įrodymus, kurie pagrįstų, kad būtent sąskaitų neišrašymas dėl atsakovo kaltės sukėlė žalą ieškovei. Kadangi atsakovas teigia, kad egzistavo rašytiniai susitarimai, nustatantys mokėjimus tik už faktiškai išdirbtas darbo dienas, ieškovė turėtų įrodyti priešingai, t. y., kad tokie susitarimai neegzistuoja ar nebuvo vykdomi tinkamai. Atsakovas teigia, kad egzistavo susitarimai su Vokietijos įmonėmis „Gemmeke Logistic“ ir „FET-Logistik“, pagal kuriuos buvo numatyta apmokėti tik už faktiškai išdirbtas darbuotojų dienas, o ne už nuvykimo ir parvykimo iš komandiruotės laiką. Rašytinis susitarimas su įmone GGL GmbH nebuvo sudarytas, kadangi GGL GmbH galiojo su „Gemmeke Logistic“ sudarytas susitarimas. Nemokumo administratoriui perduota 70 lapų paslaugų pirkimo ir teikimo sutarčių. Po ginčijamo sprendimo priėmimo atsakovui pavyko surasti nemokumo administratoriui perduotą 2022 m. rugpjūčio 26 d. susitarimo kopiją su Vokietijos įmone „Gemmeke Logistic“. Užsakovai „Gemmeke Logistic“ (po reorganizacijos GGL GmbH) ir „FET-Logistik“ nemokėjo už nuvykimo ir parvykimo iš komandiruotės laiką, o apmokėjo tik už faktiškai išdirbtas darbuotojų dienas. Atsakovas teikia naujus įrodymus ir prašo juos priimti, teigia, kad pateikus šiuos įrodymus tampa akivaizdu, kad atsakovas veikė laikydamasis sudarytų sutarčių sąlygų ir nebuvo teisinio pagrindo reikalauti apmokėjimo už laikotarpį, kuris sutartyse aiškiai numatytas kaip neapmokamas. Naujai rasti dokumentai esmingai keičia bylos aplinkybes, jų prijungimas prie bylos padėtų atsakovui tinkamai apsiginti nuo ieškinio ir užtikrintų jo teisę į teisingą procesą.
18. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismo išvados apie darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir išrašytų sąskaitų faktūrų duomenų ne/sutapimus yra nepagrįstos. Atsakovas įrodinėjo, kad tam tikrais laikotarpiais (2022 m. rugpjūtis ir rugsėjis bei spalio-gruodžio mėn.) vairuotojai negrįžo į Lietuvą ir dėl to darbo laiko apskaitos žiniaraščiai bei sąskaitose faktūrose nurodytos dienos sutapo, tai yra išimtinis atvejis, kai darbo laiko apskaitos žiniaraščiai sutapo su sąskaitų duomenimis dėl vairuotojų darbo pobūdžio ir veiklos organizavimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apibendrino, kad visada buvo apmokama už visas komandiruotės dienas remdamasis vien tik kelių mėnesių duomenimis (rugpjūčio-rugsėjo ir spalio - kovo mėn.). Atsakovas teigia, kad šie mėnesiai buvo išimtys dėl darbuotojų specifinių darbo sąlygų, kai jie dirbo nepertraukiamai pas užsakovą ir negrįžo į Lietuvą. Komandiruotės laikotarpis gali apimti laikotarpius, kai darbuotojas faktiškai nedirba (pvz., savaitgalius arba perėjimo laikotarpį tarp užsakymų), tačiau buvimas komandiruotėje nereiškia automatinio apmokėjimo. Užsakovų sutartimis nustatyta, kad apmokėjimas vykdomas tik už faktiškai dirbtas dienas, o ne už visas komandiruotės dienas. Įmonės dažnai naudoja mokesčių planavimo strategijas, siekdamos optimizuoti išlaidas, įskaitant darbo užmokesčio ir dienpinigių apskaitą, kad būtų efektyviau valdoma mokesčių našta. Įmonės pasirinkimas teikti darbuotojams dienpinigius, kurie yra neapmokestinami, yra teisėtas ir ekonomiškai pagrįstas.
Atsiliepimas
19. Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti.
20. Nurodė, kad su apelianto prašymu priimti visiškai naujus, pakankamai didelės apimties įrodymus ieškovė nesutinka, nes su apeliaciniu skundu nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, kad egzistavo rimtos ir pateisinamos priežastys, sukliudžiusios atsakovui teikiamus duomenis surasti ir pateikti pirmosios instancijos teismui iki bylos išnagrinėjimo pabaigos. Iš apelianto motyvų akivaizdu, kad atsakovas, atstovaujamas advokato, nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios turėjo teikiamus dokumentus, juos galėjo pateikti į bylą, taip pat turėjo galimybę susipažinti su nemokumo administratoriui perduotais dokumentais (jei manė, kad šios sutartys yra pas nemokumo administratorių), galėjo prašyti teismą įpareigoti nemokumo administratorių sudaryti sąlygas susipažinti su dokumentais ir šiuos pateikti į bylą, tačiau sąmoningai pasirinko tokių įrodymų į bylą nerinkti ir (ar) neteikti. Apeliaciniame skunde nenurodomos jokios priežastys, objektyviai sukliudžiusios ar galėjusios sukliudyti atsakovui anksčiau pateikti prie skundo pridėtų dokumentų kopijas. Kaip galima matyti iš pateiktų elektroninių laiškų, atsakovas turėjo ir iki šiol turi prieigą prie įmonės elektroninio pašto dėžutės, neįrodinėja, kad tokią prieigą buvo kada nors praradęs. Atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme sąmoningai pasirinko neteikti įrodymų, kuriuos pavėluotai prašo priimti apeliacinės instancijos teisme, todėl priimant papildomus įrodymus atsakovui būtų nepagrįstai leista piktnaudžiauti procesu.
21. Su skundu teikiamų dokumentų turinys leidžia teigti, kad jos atsakovo negalėjo būti perduotos įmonės administratoriui kaip veiklos sutartys, nes Vokietijos įmonės „FET- Logistik“ 2022 m. rugsėjo 9 d. susitarimo projektas yra juodraštinis, šalių nepasirašytas, teikiamas word formatu, o „Gemmeke Logistic“ 2022 m. rugpjūčio 26 d. susitarimo kopija el. laiške pavadinta kaip „preliminarioji sutartis“. Teikiami įrodymai neatitinka leistinumo ir patikimumo, autentiškumo reikalavimų. Neaišku, kurie dokumentai išversti advokato, kurie UAB „Mažas pasaulis“, vertimas nėra patvirtintas įstatymo nustatyta tvarka, t. y. vertimai nepatvirtinti vertėjo. Nėra duomenų, kas atliko vertimą, nėra duomenų (žymos), kad vertimą atlikęs asmuo įspėtas dėl atsakomybės, vertimai nepatvirtinti vertėjo parašu bei antspaudu ir pan. 2022 m. spalio 11 d. el. laiško paantraštė „AW: Konkretisierung Hr. C. M.“ iš vokiečių kalbos išversta „Betonas p. C. M.“, nors akivaizdu, kad „konkretizierung“ iš vokiečių kalbos turėtų būti verčiama į „konkretizavimas“, ne „betonas“. Taigi kyla abejonių vertimų kokybe ir teisingumu. Nesavalaikis įrodymų pateikimas neleidžia teismui ir ieškovei įsitikinti teikiamų įrodymų patikimumu, autentiškumu, kad teikiami įrodymai tikrai buvo pridėti prie el. laiškų ir prieš teikiant teismui jų turinys nebuvo keistas. Apeliantas iš esmės siekia naujų aplinkybių ir naujų įrodymų pagrindu iš naujo nagrinėti šią bylą, kas neatitinka apeliacijos esmės. 2024 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdyje atsakovas pripažino, kad su „GGL sutartis nebuvo sudaryta, tai dukterinė Gemmeke įmonė“, tačiau apeliaciniame skunde nurodo anksčiau byloje neminėtą, visiškai naują aplinkybę, kad visgi „Rašytinis susitarimas su įmone GGL GmbH nebuvo sudarytas, kadangi GGL GmbH galiojo su „Gemmeke Logistic “ sudarytas susitarimas (po 2023 m. reorganizacijos GGL ta pati įmonė, tuo pačiu adresu. Nekilo ginčas, kad GGL GmbH yra buvusi įmonė „Gemmeke Logistic “). Šie atsakovo apeliacinio skundo teiginiai negali būti vertinami ir turi būti atmetami, nes į bylą atsakovas ne tik nepateikė įrodymų nei minėtų įmonių ryšiui, nei tariamai reorganizacijai ir įsipareigojimų pagal sutartis perėmimui pagrįsti. Atsakovas neperdavė ir, kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, iš užsakovų nereikalavo jokių ataskaitų, tachografų duomenų apie vairuotojų faktiškai išdirbtą laiką. Neteisėti atsakovo veiksmai nulėmė įmonės nemokumą ir jos bankroto bylos iškėlimą.
22. 2024 m. gegužės 20 d. pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovas nenurodė, kad su užsakovais buvo sudaryti rašytiniai susitarimai, teismo posėdyje nurodė, kad susitarimas buvo žodinis. Vėliau atsakovas jau ėmė teigti, kad rašytiniai susitarimai visgi buvo, tačiau galiausiai, atsakydamas į ieškovės atstovės klausimą pripažino, kad rašytinis susitarimas su įmone GGL GmbH nebuvo sudarytas. Net laikant, kad 2022 m. rugpjūčio 26 d. susitarimas su Vokietijos įmone „Gemmeke Logistic“ buvo sudarytas ir egzistavo kaip galutinis vykdytinas sandoris, jis kaip tik patvirtina ieškovės argumentus - kad užsakovė įsipareigojo mokėti už kiekviena parą 140 Eur, tik neturėjo mokėti jokios papildomos priemokos už savaitgalius, papildomų pašalpų-kompensacijų už kelionės laiką. Atsakovas byloje niekaip neįrodinėjo kiek, kada ir iš kur, kokiu transportu įmonės darbuotojai vyko į paskyrimo vietas, kada iš jų grįžo. Atsakovas ne tik neteikė konkrečių paaiškinimų, bet ir neprašė kviesti liudytojais darbuotojų, neteikė įrodymų iš užsakovų, kurie įrodytų, kad dienų sutapimas buvo išimtinis atvejis, o ne sutarta atsiskaitymo norma. Atsakovas deklaratyviai teigia, neva savaitgaliai buvo neapmokamas laikas. Nors prieštaravimuose dėl sprendimo už akių ir rašytiniuose paaiškinimuose atsakovas kategoriškai laikėsi pozicijos, kad kelionės pirmyn-atgal laikas sudarė 4 darbo dienas, 3 darbo dienas, ir jokių kitų paaiškinimų nenurodė, 2024 m. liepos 31 d. posėdyje atsakovo atstovas jau ėmė teigti, kad kelionė truko 2 dienas, kad buvo kažkokie tariami ir byloje nepateikti suderinimai su darbuotojais, mokėti jiems neįvardintą sutartą rinkos darbo užmokestį. Toks pozicijos keitimas, nenuoseklumas rodo atsakovo atsikirtimų į ieškinį nepagrįstumą. Atsakovas už tam tikras dienas nerašydavo sąskaitų be jokios logikos ar sistemos ir neįrodė priešingai. Atsakovo neveikimas labai tikėtina buvo sąmoningas ir tyčinis, veikiant įmonės akcininko ir su juo susijusių asmenų naudai, Lietuvos įmonės ir jos kreditorių naudai nereikalaujant dalies apmokėjimo iš su akcininku susijusių asmenų. Tai, apie ką dėsto apeliantas, laikytina mokesčių vengimu, o ne „mokesčių planavimu“. Darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenys yra įsipareigojimų darbuotojams, mokesčių institucijoms teisingo apskaitymo prielaida, todėl sąmoningas klaidingų duomenų pirminiuose buhalteriniuose dokumentuose nurodymas yra dokumentų klastojimas ir mokesčių vengimas, o ne teisėtas elgesys. Atsakovas, teigiantis, kad egzistavo pagrindas nerašyti sąskaitų už visas dienas, šio pagrindo egzistavimą turėjo įrodyti, be kita ko, turėjo įrodyti, kad buvo sudaryti ir vykdomi atitinkami susitarimai su užsakovais, kad sąskaitų nerašymą lėmė realiai egzistavusios priežastys, susijusios su darbuotojų darbo laiku Vokietijoje, kad faktinis darbo laikas buvo trumpesnis, nei nurodyta žiniaraščiuose ir trumpesnis būtent 53 dienomis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
23. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
Dėl naujų įrodymų
24. Atsakovas su apeliaciniu skundu teikia į bylą naujus įrodymus: 2022 m. rugpjūčio 26 d. susitarimą su Vokietijos įmone „Gemmeke Logistic“, susitarimo su Vokietijos įmone „FET-Logistik“ sutarties projektą, tris susirašinėjimo nuotraukas ir prašo šiuos rašytinius įrodymus prijungti prie bylos. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Šiuo atveju atsakovas teikiamus naujus įrodymus galėjo teikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus būtų atsisakęs priimti. Apeliantas nurodo, jog šiuos įrodymus rado įmonės elektroniniame pašte, kas patvirtina, jog jis visą laiką, kai byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, prieigą prie šių įrodymų turėjo. Taip pat teismas atkreipia dėmesį, jog apelianto teikiami įrodymai nėra tinkamai išversti į lietuvių kalbą – nėra patvirtinti dokumentą vertusio asmens, taip pat kaip pagrįstai nurodo ieškovė – yra tikėtina, jog ir pats vertimas yra atliktas neteisingai. Atsakovas nenurodo, kodėl būtinybė teikti šiuos duomenis iškilo vėliau ir kodėl jų neteikė pirmosios instancijos teismui, todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pagrindo priimti atsakovo teikiamus naujus įrodymus nėra.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
25. Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1140-638/2023 ieškovei iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas UAB „SBS Legale“, nutartis įsiteisėjo 2023 m. spalio 3 d. Pagal valstybės įmonės „Registrų centras“ Juridinių asmenų registro duomenis nuo 2021 m. gegužės 24 d. iki bankroto bylos iškėlimo ieškovės direktoriumi buvo atsakovas. Ieškovė, atstovaujama nemokumo administratoriaus, kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo (patikslinus ieškinio reikalavimus) 8 328,50 Eur dydžio žalą, kurią sudaro: 484,56 Eur žala dėl nemokumo administratoriui neperduoto įmonės turto, 348,94 Eur žala dėl savalaikio bankroto procedūrų neinicijavimo ir padidėjusių (išaugusių) įsipareigojimų kreditoriams, 7 495 Eur žala dėl netinkamo finansinės apskaitos organizavimo pagal Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymą (netinkamo paslaugų apskaitymo, sąskaitų išrašymo klientams, klientų atsiskaitymo už atitinkamas įmonės suteiktas paslaugas netinkamos kontrolės).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
26. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kurioje teismas tenkino ieškovės ieškinio reikalavimą ir priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 7 465 Eur žalos atlyginimo. Šis ieškinio reikalavimas tenkintas nustačius, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas netinkamai apskaitė paslaugas, netinkamai išrašė sąskaitas klientams, netinkamai kontroliavo klientų atsiskaitymą už įmonės suteiktas paslaugas.
27. Bendrovės valdymo organams, tame tarpe ir vienasmeniam valdymo organui – vadovui, yra taikomas reikalavimas vykdyti fiduciarines pareigas – rūpestingumo (CK 2.87 straipsnio 1 dalis) ir lojalumo (CK 2.87 straipsnio 2–6 dalys). Į šias pareigas, be kita ko, įeina ir draudimas painioti vadovo asmeninius interesus su juridinio asmens interesais bei pareiga elgtis sąžiningai, protingai ir apdairiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad CK 2.87 straipsnyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (1–6 dalys), ir kt. Šie veiklos principai įpareigoja bendrovės valdymo organus veikti išimtinai bendrovės interesais, t. y. užtikrinti stabilią, efektyvią, konkurencingą jos, kaip rinkos dalyvio, veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs valdymo organų rūpestingumo pareigą, kuri reiškia, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006, 2014 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014, 2016 m. birželio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016).
28. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta bendrovės vadovo pareiga veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai teismų praktikoje suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018). Įstatymuose ir kituose teisės aktuose bei bendrovės dokumentuose bendrovės valdymo organams nustatytų pareigų – tiek įtvirtinančių konkrečias funkcijas, tiek fiduciarinių – vykdymas reiškia, kad jos turi būti vykdomos ne tik bendrovės dalyvių – akcininkų interesais, bet ir atsižvelgiant į bendrovės kreditorių interesus, ypač tada, kai prastėja įmonės finansinė padėtis ir ji turi daug skolinių įsipareigojimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės vadovas privalo derinti visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus ir siekti jų pusiausvyros. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015). Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jie privalo atlyginti padarytą žalą.
29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018 41 punktas; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018 41 punktas). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog įmonės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017 14 punktas).
30. Šiuo atveju atsakovas, minėta, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 7 465 Eur žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad remiantis darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir išrašytų sąskaitų faktūrų duomenimis, 2023 m. kovo mėn. sąskaitos faktūros buvo neišrašytos už 8 dienas (nuostolis – 1 135 Eur), 2023 m. vasario mėn. – už 7 dienas (nuostolis – 980 Eur), 2023 m. sausio mėn. – už 6 dienas (nuostolis – 840 Eur), 2022 m. gruodžio mėn. – už 5 dienas (nuostolis – 715 Eur), 2022 m. lapkričio mėn. – už 5 dienas (nuostolis – 715 Eur), 2022 m. spalio mėn. – už 22 dienas (nuostolis – 3 080 Eur), todėl priteisė ieškovės naudai iš atsakovo 7 465 Eur.
31. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas laikėsi pozicijos, jog rašytinis susitarimas su įmone GGL GmbH apskritai nebuvo sudarytas (2024 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdis). Atsakovas apeliaciniame skunde jau priešingai nurodo, kad egzistavo susitarimai su Vokietijos įmonėmis „Gemmeke Logistic“ ir „FET-Logistik“, pagal kuriuos buvo numatyta apmokėti tik už faktiškai išdirbtas darbuotojų dienas, o ne už nuvykimo ir parvykimo iš komandiruotės laiką, rašytinis susitarimas su įmone GGL GmbH nebuvo sudarytas, kadangi GGL GmbH galiojo su „Gemmeke Logistic“ sudarytas susitarimas. Bylos nagrinėjamo ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir pagrindas bei atsiliepime į ieškinį nurodyti atsikirtimo pagrindai. Pirmosios instancijos teismas nagrinėja bylą būtent bylos šalių nustatytose ginčo ribose. CPK 312 straipsnio įtvirtinta bylos ribų apeliacinės instancijos teisme taisyklė, pagal kurią apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Nurodytos teisės normos užtikrina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nagrinėtų apeliacine tvarka bylą tik tokios apimties, kokią ją nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas naujus šalių argumentus ir aplinkybes, kuriomis nebuvo remtasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nagrinėtų bylą naujais aspektais, kas neatitiktų apeliacinio proceso paskirties - patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis reiškia, kad apeliacinės instancijos teisme negalima kelti jokių naujų reikalavimų ar juos grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo nagrinėjimo pakartojimui, jo paskirtis yra kita, t. y. pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas, juolab kad ir bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles, kurios įrodinėjimo apimtimi nėra identiškos procesui pirmosios instancijos teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-275-464/2017). Įstatymų leidėjo įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teisme reikšti naujus reikalavimus bei teikti naujus įrodymus taip pat reiškia ir draudimą remtis naujomis aplinkybėmis, dėl kurių nepasisakė / kurių netyrė pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-578-464/2016). Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas neįrodinėjo apie rašytinių susitarimų egzistavimą su GGL GmbH, atsakovo teigimu, tokių susitarimų nebuvo. Aplinkybes, jog teisiniuose santykiuose su GGL GmbH galiojo su „Gemmeke Logistic“ sudarytas susitarimas, apeliantas nurodė tik apeliaciniame skunde. Šių argumentų atsakovui neteikus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas jais negali remtis apeliaciniame procese, todėl apeliacinės instancijos teismas nevertina ir nepasisako dėl atsakovo argumentų, susijusių su rašytinių susitarimų egzistavimu su GGL GmbH.
32. Apeliantas teigia, kad ieškovė privalo pateikti įrodymus, kurie pagrįstų, kad būtent sąskaitų neišrašymas dėl atsakovo kaltės sukėlė žalą ieškovei. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas nuo 2022 m. spalio mėn. kiekvieną mėnesį pradėjo neišrašyti PVM sąskaitų faktūrų už visą faktiškai darbuotojų komandiruotėse išbūtą laiką, atitinkamai paslaugų pirkėjams nepateikė PVM sąskaitų faktūrų už visas suteiktas paslaugas, neįtraukė jų į įmonės apskaitą, todėl įmonė atitinkamai negavo pajamų iš paslaugų pirkėjų, kas patvirtina įmonei sukeltą žalą.
33. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir išrašytų sąskaitų faktūrų duomenų nesutapimų. Atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teigė, kad kelionė į komandiruotę ir atgal į Gemmeke Logistic GmbH&Co ir GGL GmbH sudaro beveik 4 darbo dienų valandas (į abi puses kelionės trukmė 30 val.), o kelionė į komandiruotę ir atgal į FET-Logistik GmbH sudaro beveik 3 darbo dienų valandas (į abi puses kelionės trukmė 24:28 val.), už kurias užsakovai neapmoka. Taip pat atsakovas laikėsi pozicijos, kad tam tikrais laikotarpiais (2022 m. rugpjūtis ir rugsėjis bei spalio-gruodžio mėn.) vairuotojai negrįžo į Lietuvą ir dėl to darbo laiko apskaitos žiniaraščiai bei sąskaitose faktūrose nurodytos dienos sutapo, tai yra išimtinis atvejis, kai darbo laiko apskaitos žiniaraščiai sutapo su sąskaitų duomenimis dėl vairuotojų darbo pobūdžio ir veiklos organizavimo. Tačiau šiuos atsakovo teiginius paneigia byloje surinkti įrodymai. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, skirtumas tarp darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytų komandiruotės dienų ir išrašytose sąskaitose faktūrose nurodyto dienų skaičiaus niekada nebūdavo 4 darbo dienos Gemmeke Logistic GmbH&Co ir GGL GmbH atveju ir 3 darbo dienos FET-Logistik GmbH atveju, kaip teigė atsakovas. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus nustatė, kad dažniausiai skirtumas yra 1-2 dienos, o kai kuriais atvejais 3, 6 ar net 17 dienų. Apeliantas teigdamas, jog aplinkybė, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai bei sąskaitose faktūrose nurodytos dienos sutapo buvo išimtinis atvejis, nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, neprašė apklausti liudytojų, nepateikė duomenų iš užsakovų. Apeliantas nors ir teigia, kad užsakovai mokėjo tik už faktiškai išdirbtą darbuotojų dienų skaičių, neteikia į bylą įrodymų, kurie leistų nustatyti, koks tas faktiškai išdirbtas laikas iš tiesų buvo.
34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo pozicija šioje byloje yra prieštaringa ir besikeičianti: prieštaravimuose dėl sprendimo už akių ir rašytiniuose paaiškinimuose atsakovas teigė, kad kelionės pirmyn-atgal laikas sudarė 4 darbo dienas, 3 darbo dienas, tačiau 2024 m. liepos 31 d. teismo posėdyje atsakovo atstovas teigė, kad kelionė truko 2 dienas, kad egzistavo kažkokie tariami ir byloje nepateikti suderinimai su darbuotojais, mokėti jiems neįvardintą sutartą rinkos darbo užmokestį, o 2024 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdžio metu atsakovas jau teigė, kad vienas iš darbuotojų „pragėrė“ darbą, taigi paskutinę dieną buvo forminamas jo atleidimas, kitas darbuotojas perėjo dirbti į kitą įmonę, dėl ko atsirado skirtumai tarp darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir išrašytų sąskaitų faktūrų duomenų. Šie atsakovo besikeičiantys teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, nėra grindžiami įrodymais ir yra laikytini gynybine pozicija, o toks atsakovo pozicijos nenuoseklumas tiek dėl darbuotojų vykimo į komandiruotę, tiek dėl komandiruočių žymėjimo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose patvirtina atsakovo atsikirtimų į ieškinį nepagrįstumą.
35. Atsakovo teiginiai, kad egzistavo susitarimas su užsakovais (Gemmeke Logistic, FET-Logistik ir GGL GmbH) dėl apmokėjimo tik už faktiškai išdirbtą darbuotojo dienų skaičių, yra paneigti byloje surinktais įrodymais. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, išrašytos sąskaitos faktūros patvirtina, kad daugeliu atvejų užsakovai Gemmeke Logistic, FET-Logistik ir GGL GmbH apmokėdavo už visas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytas darbuotojų komandiruočių dienas. Atsakovas nurodo, kad ieškovė duomenų apie darbuotojų faktiškai išdirbtą laiką neturėjo, nes atsakovas sąskaitas faktūras išrašydavo tik pagal užsakovų ir darbuotojų pateiktą informaciją. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas iš esmės nekontroliavo duomenų apie darbuotojų išdirbtą laiką, nereikalavo iš užsakovų pateikti ataskaitas apie vairuotojų kortelių duomenis (faktiškai išdirbtą darbuotojų laiką). Tai rodo, kad kadangi tokie duomenys atsakovui kaip įmonės vadovui nebuvo reikalingi, vadinasi sąskaitos faktūros buvo išrašomos pagal bendrą darbuotojų komandiruočių dienų skaičių. Šios aplinkybės patvirtina, jog tomis dienomis, kai atsakovas išrašė sąskaitas faktūras ne pagal darbuotojų komandiruočių dienų skaičių, o dėl nežinomų aplinkybių mažesnes – jis šiais savo veiksmais sukėlė įmonei žalą. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto dienų, kuriomis nebuvo išrašytos sąskaitos faktūros, apskaičiavimo (2023 m. kovo mėn. sąskaitos faktūros buvo neišrašytos už 8 dienas (nuostolis – 1 135 Eur), 2023 m. vasario mėn. – už 7 dienas (nuostolis – 980 Eur), 2023 m. sausio mėn. – už 6 dienas (nuostolis – 840 Eur), 2022 m. gruodžio mėn. – už 5 dienas (nuostolis – 715 Eur), 2022 m. lapkričio mėn. – už 5 dienas (nuostolis – 715 Eur), 2022 m. spalio mėn. – už 22 dienas (nuostolis – 3 080 Eur)), todėl žalos dydis laikytinas įrodytu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad ieškovė įrodė visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas: atsakovo neteisėtus veiksmus (nepagrįstai mažesnių sąskaitų faktūrų išrašymas atsakovams, nei įmonės darbuotojai buvo komandiruotėse), padarytos žalos faktą (įmonė neteko 7 465 Eur pajamų) ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (dėl atsakovo, kaip įmonės vadovo atliktų neteisėtų veiksmų, įmonė neteko pajamų) (CPK 178 straipsnis).
36. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas laikomas nepagrįstu, nes įrodinėjimo pareigos paskirstymas buvo pritaikytas neteisingai. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka ir pažymi, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas teigia, kad teismas neanalizavo jo pateiktų įrodymų, tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai analizavo byloje esančią medžiagą ir vertino visus esančius neaiškumus. Apeliantas iš esmės nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovo ieškinio reikalavimus, teismo nebuvo įvertinti. Teismo sprendimas yra išsamiai motyvuotas ir priimtas išanalizavus bylos medžiagą ir grindžiamas byloje esančiais įrodymais.
5. Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06- 01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
6. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šio apeliacinio skundo motyvais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
37. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, yra pagrindas ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo tenkinti, ieškovei iš atsakovo priteisiant 2 178 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Atsakovo L. S. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2024 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo L. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės BUAB „KLINSIMO truck driver service and consulting“, į. k. 305760266, 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.