- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-22
- Bylos Nr.
- e2A-606-258/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-39146-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Kisielienė
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- A. Z., T. Š.
- Kategorijos
- 3.1.7.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.4.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimo pagal pareiškėjų A. Z. ir T. Š. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad T. Š. (mergautinė pavardė S.), gimusi 1937 m. gruodžio 23 d. Mažųjų Jakintonių kaime, Vilniaus srityje, vadovaujantis 1919 m. Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę bei 1939 m. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamuoju įstatymu, iki Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. buvo laikoma Lietuvos piliete. Pareiškime nurodė, jog nustačius šį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas A. Z. turėtų galimybę pagrįsti savo teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas nurodė, jog suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, tačiau suinteresuotas asmuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu atsisakė tenkinti prašymą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, jog pareiškėjo senelė T. Š. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikoma Lietuvos piliete. 1919 metais priimto Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafo 1 punktas nurodo, kad Lietuvos piliečiais laikomi asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena. 1939 metais priimti Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo (VŽ, 1939 m. spalio 27 d. Nr. 671-4946) 3 punkte nurodoma, jog Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pakeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šių Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais. Pareiškėja T. Š. gimė (duomenys neskelbtini) Mažųjų Jakintonių kaime, šiuo metu esančiame Baltarusijos Respublikoje. Pareiškėjos tėvas M. gimė tame pačiame kaime 1912 m. Pareiškėjos seneliai (jos tėčio tėvai) I. ir A. S., gimę 1873 m. ir 1881 m., taip pat nuolat gyveno Mažųjų Jakintonių kaime. Mažųjų Jakintonių kaimas pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Rusijos taikos sutartį buvo tuometinės Lietuvos teritorijoje, o vadovaujantis šios sutarties VI straipsniu, taip pat 1919 m. laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę, visi asmenys, gyvenę šiuose kaimuose sutarties pasirašymo metu, buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Vilniaus krašto okupacijos metu minimas kaimas priklausė Lenkijai, tačiau visą Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai 1939 metais priimtas Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamais įstatymas šios srities gyventojams grąžino Lietuvos pilietybę.
Atsiliepimas
Suinteresuotasis asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nurodė, kad jų duomenimis pareiškėja T. Š. yra Lietuvos Respublikos pilietė (jai išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas). Nagrinėjant klausimą, ar pareiškėja iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikoma Lietuvos Respublikos piliete, būtina įvertinti, kokie asmenys buvo laikomi Lietuvos piliečiais pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę, priimto 1919 m. sausio 9 d., 1 straipsnyje buvo nustatyta, jog Lietuvos piliečiais buvo laikomi asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena. Suinteresuoto asmens manymu, pareiškėjų pateikti duomenys nepatvirtina, jog T. S. gyveno Vilniaus krašto teritorijoje, atitekusioje Lietuvai.
Teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme pareiškėjų atstovas pareiškimą palaikė jame nurodytais argumentais. Prašė pareiškimą tenkinti ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja T. Š. (mergautinė pavardė S.), gimusi (duomenys neskelbtini) Mažųjų Jakintonių kaime, Vilniaus srityje, iki Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. buvo laikoma Lietuvos Respublikos piliete.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjų A. Z. ir T. Š. pareiškimą tenkino: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja T. Š. (mergautinė pavardė S.), gimusi (duomenys neskelbtini) Mažųjų Jakintonių kaime, Vilniaus srityje iki Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. buvo laikoma Lietuvos piliete.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo (įsigaliojusio 1939 m. spalio 27 d.) 3 straipsnį reikšminga yra aplinkybė, ar 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną joje nurodyti gyventojai galėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais. Pagal pastarojo įstatymo 1 straipsnį, Lietuvos piliečiais buvo laikomi asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena. Pagal Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 4 dalį, Lietuvos pilietybės turėjimą iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinančiais dokumentais gali būti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta apie asmens Lietuvos pilietybę, jeigu tokių dokumentų nėra - dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. Tai reiškia, kad Lietuvos pilietybės turėjimą iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinantys įrodymai (jų leistinumo prasme) įstatymo nėra ribojami (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2005-04-19 sprendimas administracinėje byloje Nr. A11 – 421/2005).
Nagrinėjamu atveju, byloje pateiktų rašytinių įrodymų visuma - archyvinėse pažymose fiksuoti įrašai apie pareiškėjos T. Š. (S.), jos tėvų ir senelių gimimo, santuokos, krikšto faktus, įrašai rinkėjų ar gyventojų sąrašuose, archyviniai įrašai buto - ūkio lape apie pareiškėjos šeimos sudėtį ir jų gyvenamąją vietą bei liudytojų L. Z. ir B. V. parodymai patvirtina, jog iki 1940 m. birželio 15 d. pati pareiškėja T. Š. bei jos tėvai gyveno Mažųjų Jakintonių kaime. Sutinkamai su 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Taikos Sutarties su Rusija (toliau – „Taikos sutartis“) 2 straipsniu, Ašmenos apskrities, Salų valsčiaus, Mažųjų Jakintonių kaimas pateko į Lietuvos Respublikos teritoriją pagal Taikos sutarties priedą, nustatantį valstybės sieną tarp Lietuvos ir Rusijos. Taikos sutarties 6 straipsnyje nurodyta: „Asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoje, taip pat asmenys, kurie prieš 1914 metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilinius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis, - tuo pačiu pripažįstami Lietuvos Valstybės piliečiais. 1939 m. spalio 10 d. buvo pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos – Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis. Seimas 1939 m. spalio 27 d. priėmė Vilniaus miesto ir jos srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą, kurį Respublikos Prezidentas paskelbė 1939 m. spalio 27 d. Kaip nustatyta šio įstatymo 3 straipsnyje: „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 dienos Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais“.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantas (suinteresuotas asmuo) prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Suinteresuoto asmens nuomone, Mažųjų Jakintonių kaimo gyventojų (taip pat ir pareiškėjos) pilietybės santykiai nepateko į Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo reguliavimo sritį – pagal šį įstatymą pareiškėja nelaikytina Lietuvos Respublikos piliete.Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus krašto gyventojai pripažįstami Lietuvos piliečiais tik tuo atveju, jei 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos su Rusija taikos sutarties ratifikavimo dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir jei šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ir jo srityje. Šio reikalavimo pareiškėja neatitiko – ji neturėjo gyvenamosios vietos Vilniaus mieste ar jo srityje, perduotoje Lietuvai.Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamasis įstatymas priimtas po to, kai Lietuvos-SSRS sutartimi buvo nustatytos konkrečios perduodamos Vilniaus krašto dalies ribos, laikytina, kad ir įstatyme kalbama būtent apie tokiomis ribomis apibrėžtą Vilniaus kraštą. Apeliantas pažymi, kad Mažųjų Jakintonių kaimas pagal Lietuvos-SSRS sutartį į Vilniaus kraštą, perduodamą Lietuvai, nepateko.Suinteresuotas asmuo, remdamasis teisės doktrinos šaltiniais, teigia, jog pareiškėjų duomenys nepatvirtina, kad pareiškėja T. Š. gyveno Vilniaus krašto teritorijoje, atitekusioje Lietuvai – pareiškėjų pateikti paaiškinimai ir dokumentai leidžia daryti priešingą išvadą, kad pareiškėja gimė Baltarusijos Respublikai atitekusioje teritorijoje. Juridinis faktas, kad pareiškėja iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikoma Lietuvos piliete, galėtų būti nustatytas tik tuo atveju, jei Mažųjų Jakintonių kaimas priklausytų Lietuvai.
Atsiliepimas
Pareiškėjai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja T. Š. gimė (duomenys neskelbtini) Mažųjų Jakintonių kaime, šiuo metu esančiame Baltarusijos Respublikoje, kuriame taipogi 1912 metais gimė pareiškėjos tėvas M. (dalyje dokumentų įrašytas kaip M.), bei atitinkamai 1873 m. ir 1881 m. pareiškėjos seneliai (jos tėčio tėvai) I. ir A. S., kurie taipogi nuolat gyveno Mažųjų Jakintonių kaime. Vadovaudamasis šiomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjos senelis I. S. gimė 1873 metais Mažųjų Jakintonių kaime, šiame kaime jis visą laiką gyveno, nuo 1900 metų kaimo gyventojų sąrašuose buvo įrašyta jo žmona A.. Pareiškėjos tėvas M. taipogi gimė tame pačiame kaime, jame gyveno su pareiškėjos mama. Tiek Mažųjų Jakintonių kaimas pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Rusijos taikos sutartį buvo tuometinės Lietuvos teritorijoje, o vadovaujantis šios sutarties VI straipsniu, o taip pat 1919 m. laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę, visi asmenys, gyvenę šiuose kaimuose sutarties pasirašymo metu, buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Taigi, nepaisant to, kad gimė okupuotame Vilniaus krašte 1937 metais, pareiškėja visiškai atitiko 1919 m. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę bei 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Rusijos taikos sutarties reikalavimus bei iki Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. buvo laikoma Lietuvos piliete.
Migracijos departamento pozicija, jog Lietuvai negrąžintos Vilniaus srities dalies gyventojai neteko teisės atkurti Lietuvos pilietybės prieštarauja oficialiai Lietuvos Respublikos pozicijai, kuria yra grindžiamas Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas, valstybės tęstinumas, o taip pat aplinkybėms, kuriomis grindžiamas Rusijos Federacijai, kaip Sovietų Sąjungos teisių perėmėjai, pateiktas reikalavimas atlyginti okupacijos padarytą žalą. Tiek byloje esanti D. Ž. monografija, tiek joje nurodyti teisės šaltiniai patvirtina, kad 1939 m. spalio 10 d. Sutartį ir jos Papildomą protokolą Lietuva buvo priversta pasirašyti naudojant prievartą, Sovietų Sąjungai grasinant karinių veiksmų panaudojimu. Lietuvos Respublika oficialiai pripažįsta, jog būtent privertimu pasirašyti 1939 m. spalio 10 d. Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos-Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį buvo pradėta Lietuvos okupacija, kuri formaliai pasibaigė 1940 m. birželio 15 d. ultimatumu bei vėliau įvykdytu Lietuvos prijungimu prie Sovietų Sąjungos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja T. Š. (mergautinė pavardė S.) gimė (duomenys neskelbtini) Mažųjų Jakintonių kaime, šiuo metu esančiame Baltarusijos Respublikoje. Minėtą aplinkybę patvirtina pareiškėjos gimimo liudijimo nuorašas bei Baltarusijos Nacionalinio istorijos archyvo Gardino m. archyvinė pažyma. Gimimo liudijime nurodyti pareiškėjos tėvai – M. S. ir M. S.. Archyvinėje pažymoje nurodyta, jog Vilniaus vaivadijos Vilniaus-Trakų apskrities Gervėčių bažnyčios 1937 metų metrikų knygoje yra (duomenys neskelbtini) gimimo įrašas Nr. 242 (krikštas – gruodžio 26 d.), Jakintonių kaime, gimė kūdikis vardu T., pas sutuoktinius M. ir M. S. (2014 m. lapkričio 24 d. archyvinė pažyma Nr. 3-4/1962-3932). Pareiškėjos tėvas M. gimė tame pačiame Mažųjų Jakintonių kaime 1912 metais. Šią aplinkybę patvirtina Baltarusijos Nacionalinio istorijos archyvo Gardino m. išduota 1912 m. Vilniaus gubernijos Vilniaus apskrities Gervėčių bažnyčios gimimo metrikos įrašo kopija. Pareiškėjos seneliai I. ir A. S., gimę 1873 m. ir 1881 m., taip pat nuolat gyveno Mažųjų Jakintonių kaime.
Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos T. Š. gimimo vietos priklausomumo Lietuvos Respublikai. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas sutinka su aplinkybe, jog pareiškėja T. Š. gimė 1937 m. gruodžio 23 d. Mažųjų Jakintonių kaime, tačiau nesutinka su tuo, jog tuo metu Mažųjų Jakintonių kaimas priklausė Lietuvos Respublikos teritorijai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėja iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikoma Lietuvos piliete. Pareiškėjai savo nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia tuo, jog apeliantas klaidingai aiškina susiklosčiusias faktines aplinkybes, kadangi Lietuva buvo okupuota ir dėl to negali būti laikoma, jog pareiškėja iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo laikoma Lietuvos piliete.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog siekiant įvertinti tiek pareiškėjų, tiek apelianto argumentų pagrįstumą, būtina įvertinti byloje esančius įrodymus ir nesančių įrodymų būtinumą tam, kad būtų galima patvirtinti arba paneigti tai, jog iki 1940 m. birželio 15 d. pareiškėja T. Š. buvo laikoma Lietuvos piliete. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog nustatydamas, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Nagrinėjamo ginčo atveju aktualūs yra 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Rusijos sutartis bei 1939 m. spalio 27 d. papildomas protokolas prie sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir SSRS, kurie patvirtintų, jog Mažųjų Jakintonių kaimas buvo perduotas kartu su perduotu Vilniaus kraštu, ir todėl buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog Mažųjų Jakintonių kaimas buvo perduotas kartu su perduotu Vilniaus kraštu, t. y. priklausė Lietuvos Respublikai. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog juridinis faktas, kad pareiškėja iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikoma Lietuvos piliete, galėtų būti nustatytas tik tuo atveju, jei Mažųjų Jakintonių kaimas priklausytų Lietuvai. Nesant byloje įrodymų, kad pareiškėja T. Š. (mergautinė pavardė S.) (duomenys neskelbtini) gimė teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Rusijos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu tarp Lietuvos Respublikos ir SSRS, pareiškėjų reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo netenkintinas.
Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Atsižvelgiant į tai, kad suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinis skundas tenkinamas, pareiškėjų prašymas dėl 500 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vadovaujantis išdėstytu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016m. vasario 17d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą pareiškėjų A. Z. ir T. Š. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.