Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. Š. ir A. L. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo, kuriuo ieškovės A. S. ieškinys patenkintas iš dalies, o atsakovo A. L. priešieškinis atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-351-154/2013 pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovams A. Š., R. Š., A. L., V. L. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, taip pat pagal atsakovo A. L. priešieškinį ieškovei A. S. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliantų prašymų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis, kadangi apeliacinio proceso metu šalys ir jų atstovai neteikia teismui paaiškinimų, o pasako kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (CPK 324 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje dalyvaujantys asmenys apeliacinės instancijos teismui yra pateikę procesinius dokumentus, kuriuose išdėstė savo poziciją, nauji įrodymai, kuriuos būtų būtina ištirti, teikiami nebuvo, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo pripažinti, kad būtinas žodinis šios bylos nagrinėjimas.

Viena iš civilinių teisinių kreditavimo formų yra paskolos sutartis. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis, o tai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių suderintos valios išreiškimo nepakanka. Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir šios sutarties šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui. Dėl to tuo atveju, jei šalis, išreiškusi sutikimą perduoti paskolos dalyką, vis dėlto jo neperduos, arba kita šalis šio dalyko nepriims, reiškia, jog paskolos sutartis nesudaryta. Kartu tai reiškia, kad ir paskolos gavėjas neįsipareigoja paskolos davėjui grąžinti paskolos dalyką. Iš paskolos sutarties kylančios pareigos grąžinti paskolos dalyką ir sumokėti palūkanas už naudojimąsi paskolos dalyku tenka tik paskolos gavėjui, o paskolos davėjas šios sutarties pagrindu įgyja reikalavimo teisę susigrąžinti paskolinto turto ekvivalentą su atlygiu už paskolą arba be jo. Taigi esminėmis paskolos sutarties sąlygomis pripažintina paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas paskolos davėjui grąžinti pinigus arba paskolinto suvartojamojo daikto ekvivalentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010). Aukščiau išdėstyti kasacinio teismo išaiškinimai įgalina konstatuoti, kad CK 6.875 straipsnio nuostatos dėl paskolos sutarties ginčijimo yra taikomos tuo atveju, kai nekyla abejonės, kad formaliąja prasme paskolos sutartis yra sudaryta, t. y. paskolos sutartyje (paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente) aiškiai nurodyta apie pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimą (sąvoka ,,perdavimas“ suprantama kaip paskolos davėjo perdavimas paskolos dalyko paskolos gavėjui bei pastarojo – paskolos gavėjo – gavimas ir priėmimas paskolos dalyko). Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia (priklausomai nuo negaliojimo pagrindų – niekine ar nuginčijama). Nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas. Pastaruoju atveju įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2007 m. spalio 30 d. paskolos rašte fiksuojama aplinkybė apie tai, kad atsakovai A. L. ir A. Š. pasiskolino iš ieškovės A. S. ir O. P. keturis 560 000 Lt (eurų?) vertės žemės sklypus bei įsipareigojo grąžinti iki 2009 m. spalio 30 d. (paskolos rašto originalas - t. 1, b. l. 83). Teisėjų kolegija pažymi, kad 2013 m. kovo 7 d. specialisto išvada patvirtinta, kad 2007 m. spalio 30 d. paskolos rašte įrašą „A. Š.“ parašė ir šalia pasirašė ne A. Š., ne A. L. nevertino minėto paskolos raštelio pagrindu kylančių pasekmių apeliantui A. Š., tik akcentavo išvadą, jog minėtame paskolos raštelyje nėra pasirašiusi ieškovė. Teisėjų kolegija, įvertindama į bylą pateiktą Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadą dėl rankraštinių įrašų 2007 m. spalio 30 d. paskolos rašte apie A. Š. ir A. Š. parašo identifikavimo galimybių, turi pagrindą spręsti, kad tas paskolos raštas neturi įtakos bei nesukelia jokių prievolinių teisinių pasekmių apeliantui A. Š..

Remiantis teismų praktika pažymėtina, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti atitinkamą faktą labiau buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-156/2009). CPK 180 straipsnyje nurodyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Šiuo atveju, ieškovė nepateikė nei vienos paskolos sutarties (kaip tiesioginio įrodymo) ar kokio kito rašytinio įrodymo (kaip netiesioginio įrodymo), patvirtinančio paskolinių teisinių santykių tarp ieškovės ir atsakovo A. Š. atsiradimą, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo faktą, o rėmėsi subjektyviais ir bylos baigtimi suinteresuotų liudytojų parodymais. Paskolos sutarties su A. Š. sudarymo fakto, o tuo labiau paskolos dalyko perdavimo A. Š. fakto neįrodo ir byloje pateiktas atsakovo A. L. „Pasiaiškinimas“, kurio surašymo laikas, aplinkybės ir tikslas, atsižvelgiant į paties „Pasiaiškinimo“ autoriaus A. L. reiškiamą poziciją dėl ginčo šioje byloje, kelia pagrįstų abejonių, visų pirma, kiek tai susiję su ieškovės reikalavimu atsakovui A. Š.. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, byloje esančių įrodymų analizės pagrindu konstatuoja, jog ieškovė neįrodė turinti pagrįstą kreditorinio reikalavimo teisę į apeliantą A. Š. dėl 500 000 Lt skolos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą leistinumo, pakankamumo, sąsajumo, objektyvumo aspektais, neteisingai įvertino byloje esančią medžiagą, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl nagrinėdamas ieškovės reikalavimo priteisti skolą iš A. Š. faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes ir iš dalies patenkindamas ieškinį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas neaptarė bei neįvertino prieštaringų ir nenuoseklių ieškovės paaiškinimų, nebuvo paneigta aplinkybė, kad apeliantas A. Š. paskolos raštą pasirašė kaip liudytojas, nepasisakyta dėl byloje esančių įrodymų, kurie neleidžia patvirtinti pinigų perdavimo pagal paskolos sandorį atsakovui A. Š. fakto, todėl šis teismas nepagrįstai tenkino ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo iš solidariuoju skolininku nurodyto A. Š..

Dėl paskolos teisinių santykių pagal ieškovės reikalavimą atsakovui A. L.

Byloje nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 500 000 Lt skolą priteisė solidariai iš atsakovų A. Š. ir A. L.. Kaip jau nurodyta, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovas A. Š. pripažintas solidariuoju bendraskoliu pagal ieškovės ieškinį ir iš kurio priteista skola solidariai su atsakovu A. L., laikytina nepagrįsta ir neteisėta. Padariusi tokią teisinę išvadą, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo likusios dalies, kuria priteista skola iš atsakovo A. L. bei atmestas jo priešieškinis dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Apeliantas A. L. apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo santykius kvalifikavo kaip paskolos santykius, o ne kaip jungtinės veiklos teisinius santykius. CK 6.969 straipsnis pateikia jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties sampratą. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti (CK 6.969 str. 4 d.). Teisėjų kolegija pažymi, jog priešieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių apeliantas negrindė santykių pagal susitarimą dėl jungtinės veiklos atsiradimu, o tokias aplinkybes atskleidžia tik apeliaciniame skunde. Atsakovo A. L. priešinio ieškinio reikalavimas buvo grindžiamas išimtinai aplinkybėmis, kuriomis remdamasis jis įrodinėjo pinigų pagal paskolos sutartį ar sutartis su ieškove (2009 m. spalio 1 d. skolos raštą ar kitus skolos raštus) neperdavimo jam faktą. Teisėjų kolegijos nuomone, vertindamas ieškinio ir priešieškinio reikalavimų pagrįstumą pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo analizuoti ginčo šalių santykių susietumo jungtinės veiklos sutarties aspektu, nes tokiu būdu jis išėjo tiek už ieškinio, tiek už priešieškinio ribų. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai kvalifikavo, jog ieškovę ir atsakovą A. L. siejo paskoliniai teisiniai santykiai, ir neturėjo pagrindo šių asmenų ryšių analizuoti susitarimo dėl jungtinės veiklos teisinių santykių sukūrimo aspektu, nes ginčo šalys savo procesiniuose dokumentuose tuo nesirėmė (ginčo šalys savo reikalavimų ir atsikirtimų negrindė prievolėmis pagal jungtinės veiklos sutartį, kurios sudarymo ir vykdymo sąlygas reguliuoja CK šeštos knygos LI skyriaus normos). Esant tokiai procesinei teisinei situacijai gali būti svarstoma dėl CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostatos, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, taikymo. Visgi iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad teismas pasisakė ir dėl ginčo šalių santykių kvalifikavimo pagal jungtinės veiklos sutartims būdingus požymius, nors, kaip jau minėta, savo procesiniuose dokumentuose šalys tuo ir nesirėmė. Kasacinio teismo išaiškinta, kad CPK 306 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis, kuriomis draudžiama grįsti apeliacinį skundą, nelaikytini apeliacinio skundo argumentai, kurių atsiradimą lemia pirmosios instancijos teismo sprendimas, t. y. apelianto skunde išdėstyti argumentai, kuriais jis kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendime pirmą kartą nurodytus motyvus. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013, 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012). Atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija pasisako dėl atsakovo A. L. apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl ginčo šalių santykių teisinio kvalifikavimo. Kaip jau nurodyta aukščiau, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ginčo šalis šioje byloje – ieškovę ir atsakovą A. L. siejo paskolos teisiniai santykiai. Pagal duomenis byloje, ieškovės pinigų skolinimas atsakovui tuo tikslu, kad šis turėtų lėšų statyti gyvenamuosius namus ieškovei priklausančiuose žemės sklypuose, o pardavus žemės sklypus su juose pastatytais namais – ir atsiskaityti su ieškove, ir pasidalinti pelną, nesitransformavo į jungtinės veiklos santykius. Susitarimui dėl jungtinės veiklos vykdymo būtinos įstatyme numatytos tam tikros sąlygos, kurios leidžia apibūdinti tokio rūšies sandorius pagal atitinkamus esminius požymius bei atriboti juos nuo kitų civilinėje apyvartoje sudaromų sandorių. Kaip matyti iš bylos duomenų, yra patenkintas ieškovės reikalavimas dėl skolos, kurios atsiradimą ieškovė grindžia išimtinai pinigų atsakovui paskolinimu, įformintu 2009 m. spalio 1 d. skolos raštu. Nei šiame paskolos rašte, nei atsakovo A. L. „Pasiaiškinime“ dėl skolos rašto surašymo aplinkybių nėra jokios užuominos, kad konkretūs šalių veiksmai buvo atliekami įgyvendinant susitarimą ne dėl pinigų skolinimo, o dėl jungtinės veiklos (pvz., ieškovės pinigų kaip jungtinės veiklos dalyvio įnašo, bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo ir pan.). Šalių faktiniai tarpusavio santykiai apskritai neatitinka jungtinės veiklos sutarčių sudarymo ir vykdymo sąlygų ir pagrindų, kuriuos nustato ir reguliuoja specialiosios CK normos dėl tokių sandorių (CK 6.969 – 6.982 str.). Jungtinės veiklos sutartis turi būti rašytinė, o šio reikalavimo nesilaikymas daro sutartį negaliojančia (CK 6. 969 str. imperatyvas). Ieškovės ir atsakovo A. L. nesiejo rašytinė sutartis, kurioje buvo aptartos esminės jungtinės veiklos sutarčių sąlygos (sutarties tikslas, bendrų įnašų sudėtis, dydis, įnešto ir sukurto turto tapimas bendros nuosavybės objektu, jo apskaitos tvarkymo klausimai ir pan.). Šios aplinkybės leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu teisiniu vertinimu ir išvada dėl ginčo šalis siejusių santykių kvalifikavimo, konstatuojant, kad ginčo šalis siejo paskoliniai, bet ne jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Atsakovo A. L. apeliaciniu skundo argumentai dėl jungtinės veiklos sutarties su ieškove sudarymo šios teismo išvados nepaneigia, todėl yra atmetami.

Apeliantas A. L. taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino jo priešieškinyje išdėstytų motyvų, įrodymų bei paaiškinimų. Teisėjų kolegija sutinka, jog ieškovės paaiškinimuose dėl reikšmingų bylos aplinkybių stinga nuoseklumo ir tolygumo, tačiau pats A. L. Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. posėdyje, davęs priesaiką sakyti tiesą, pripažino, kad visus sandorius su ieškove sudarydavo ir grynuosius pinigus gavo jis, o ne A. Š. (pridėta byla Nr. 2-1226-124/2009, b. l.51-53). Be kita ko, tame posėdyje A. L. taip pat patvirtino, kad paskolos rašteliuose jis atliko pataisymus ieškovės prašymu, nes santykiai su ieškove visada buvo geri. Pirmosios instancijos teismo 2013 m. kovo 6 d. posėdyje šioje byloje atsakovas A. L. taip pat pripažino, kad jo pasirašytame skolos rašte nurodyti 500 000 Lt yra iš dalies skola, kad jis negali atsakyti, kiek yra skolingas A. S. (žr. teismo posėdžio protokolo 8-10 lapus – t. IV, b. l. 133-135).

Be to, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovę ir apeliantą A. L. siejo ne vien paskoliniai santykiai. Ieškovė 2007 m. spalio 25 d. įgaliojo atsakovą A. L. įkeisti žemės sklypus už atsakovo A. L. vardu iš AB DnB NORD banko gaunamą kreditą. Minėtas įgaliojimas galiojo iki 2008 m. lapkričio 25 d. (t. 1; b. l. 38). 2007 m. lapkričio 19 d. hipotekos lakštu buvo įkeisti keturi žemės sklypai, kurių bendra vertė buvo 549 000 Lt, o atsakovui A. L. buvo suteiktas 219 6000 Lt banko kreditas (t. 1; b. l. 39-42). Be to, atsakovas A. L. parašė 2009 m. spalio 1 d. datuotą pasiaiškinimą dėl 2009 m. spalio 1 d. paskolos rašto surašymo ir 500 000 Lt (kaip paskolos dalyko) gavimo aplinkybių. Kad toks paaiškinimas būtų surašytas esant CK 1.91 straipsnyje nurodytoms ar kitokioms aplinkybėms, kurios lemtų A. L. valios ydingumą šio pasiaiškinimo faktinio surašymo metu, byloje nenustatyta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esančiame atsakovo A. L. parašytame 2009 m. balandžio 1 d. paskolos rašte (originalas – t. 3, b. l. 80) fiksuojama, kad A. L. ir A. Š. nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. spalio 1 d. pasiskolino iš A. S. 500 000 Lt, kuriuos grąžinti reikės pagal lito ir euro santykį (144 810 EUR). Minėtame paskolos rašte taip pat nurodyta, kad „...500 000 Lt A. S. padavė A. Š., aš pinigų į rankas negavau“. Toks atsakovo A. L. surašytas paskolos raštas netiesiogiai patvirtina 500 000 Lt perdavimo paskolos gavėjui faktą, tačiau šioje nutartyje jau aptartų įrodymų vertinimo pagrindu negalima pripažinti, kad tokios sumos paskolos gavėju buvo A. Š., o ne A. L.. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovo A. L. atžvilgiu, tinkamai ištyrė ir įvertino surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines aplinkybes. Apeliantas A. L. neįrodė, jog jis nesiskolino iš ieškovės 500 000 Lt pinigų ir jų negavo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš apelianto A. L. priteista skola ir palūkanos, laikytina pagrįsta ir teisėta.

Apeliantas A. L. priešieškiniu prašė pripažinti nesudaryta ir negaliojančia paskolos sutartį, sudarytą su A. S. laikotarpiu tarp 2008 m. spalio 1 d. ir 2009 m. spalio 1 d., įformintą 2009 m. spalio 1 d. paskolos raštu dėl 500 000 Lt sumos. Pirmosios instancijos teismas apelianto priešieškinį atmetė.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas priešieškinį, iki galo neištyrė priešieškinio motyvų bei įrodymų, o atmetė priešieškinį vieninteliu motyvu – nustatęs, kad ieškovė 2008 m. spalio 1 d. atsakovams terminuotai iki 2009 m. spalio 1 d. paskolino ir perdavė 500 000 Lt, kad 2009 m. spalio 1 dienos data surašytu paskolos raštu buvo pratęstas paskolos grąžinimo terminas iki 2010 m. birželio 1 d., o žodžiu šis terminas pratęstas iki 2010 m. spalio 1 d. Aukščiau išdėstytų teismo išvadų dėl paskolos sutarties sudarymo ir 500 000 Lt pinigų pagal tą sutartį perdavimo atsakovui A. L. pagrindu šio atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl paskolos sutarties sudarymo ir paskolos dalyko perdavimo aplinkybių atmetami. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju buvo įrodytas 500 000 Lt skolinimo apeliantui A. L. faktas, nėra teisinio pagrindo paskolos sutartį pripažinti nesudaryta ir negaliojančia. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto A. L. priešieškinį.

Atsakovo A. Š. apeliaciniame skunde neargumentuojamas nesutikimas su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nebuvo tenkintas šio atsakovo prašymas dėl baudos ieškovei skyrimo. Prašydamas skirti baudą ieškovei, apeliantas apsiriboja bendro pobūdžio nuoroda, jog ieškovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis pareikšdama nesąžiningą ieškinį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindų išvadai, kad ieškovė būtų akivaizdžiai nesąžiningai piktnaudžiavusi procesinėmis teisėmis. Šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi ieškovės ieškinys atsakovui A. L. atmetamas dėl įrodymų, kuriais grindžiamas reikalavimas, stokos (įrodymų nepakankamumo), bet ne dėl akivaizdžiai nepagrįsto ieškinio pareiškimo, todėl apelianto A. Š. prašymas dėl baudos ieškovei paskyrimo netenkinamas.

Dėl kitų apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų teisėjų kolegija iš esmės nepasisako, nes jie nedaro įtakos teisingam byloje nagrinėtų klausimų išsprendimui (CPK 185 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir kitų procesinių klausimų

Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.).

Byloje nustatyta, kad ieškovė už ieškinį sumokėjo 1 000 Lt žyminio mokesčio (t. 1; b. l. 6, 81), taip pat už ieškinio paruošimą ir atstovavimą teisme – 1700 Lt (t. 1; b. l. 7; t. 5; b. l. 18). Apeliantas A. Š. už atsiliepimo į ieškinį surašymą bei atstovavimą sumokėjo 1 815 Lt (t. 1; b. l. 142), už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo sumokėjo 102 Lt žyminį mokestį (t. 2; b. l. 37-39), taip pat 100 Lt žyminį mokestį už atskirąjį skundą (t. 2; b. l. 102) bei 1 210 Lt už atstovavimą (t. 5; b. l. 36). Apeliantas A. L. už priešieškinį sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio dalį (t. 4; b. l. 6), nuo kitos žyminio mokesčio dalies Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 21 d. nutartimi buvo atleistas (t. 4; b. l. 77). Taip pat apeliantas A. L. už apeliacinį skundą sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio dalį (t. 5; b. l. 167), Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi jis buvo atleistas nuo nesumokėtos žyminio mokesčio dalies – 4 617,50 Lt sumokėjimo, o dar 4 617,50 Lt dalies žyminio mokesčio mokėjimas jam buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo (t. 6; b. l. 12-13).

Byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudarė 140,51 Lt (t. 1; b. l. 57; t. 4; b. l. 49, 121). Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gegužės 9 d. nutartimi atidėjo ieškovei dalies žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimą iki sprendimo byloje priėmimo (t. 1; b. l. 76-77). Iš 2014 m. balandžio 2 d. pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų matyti, kad apeliantui A. Š. buvo teikiama valstybės antrinė teisinė pagalba, už kurią advokato užmokestis sudarė 360 Lt (t. 6; b. l. 59).

Šiaulių apygardos teismas 2013 m. birželio 14 d. sprendimu priteisė ieškovei iš apeliantų A. L. ir A. Š. po 1 370 Lt bylinėjimosi išlaidų. Taip pat priteisė valstybei iš apelianto A. Š. 4 278,70 Lt žyminio mokesčio bei procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakeičiamas, nes tenkinamas atsakovo A. Š. apeliacinis skundas ir atmetamas jam pareikštas ieškinys, todėl atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš ieškovės atsakovui A. Š. priteistina 3 227 Lt jo patirtų bylinėjimosi išlaidų suma. Ieškovei priteisiama iš atsakovo A. L. 2 700 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Į valstybės biudžetą priteisiamos iš ieškovės tokios sumos: 1) nuo A. Š. apeliaciniu skundu ginčytos 543 495,50 Lt sumos mokėtinas 9 443,55 Lt žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo apeliantas buvo atleistas; 2) ½ dalis – 4 217,28 Lt ieškovei atidėto mokėti žyminio mokesčio, tenkančio mokėti nuo 543 495,50 Lt ieškinio sumos, įvertinus ieškovės sumokėtą žyminio mokesčio dalį (1 000 Lt); 3) 360 Lt apeliantui A. Š. teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Į valstybės biudžetą iš atsakovo A. L. priteisiamos tokios sumos: 1) 4 617,50 Lt atidėto mokėti žyminio mokesčio dalis už apeliacinį skundą; 2) ½ dalis – 5 217,28 Lt ieškovei atidėto mokėti žyminio mokesčio, tenkančio mokėti nuo 543 495,50 Lt ieškinio sumos; 3) 140,51 Lt dokumentų siuntimo išlaidų.

Išsprendus bylą apeliacine tvarka ir priėmus atsakovui A. Š. palankų teismo procesinį sprendimą, turi būti panaikinamos šiam atsakovui taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovei A. S. priteista solidariai iš atsakovo A. Š. 500 000 Lt skolos, 43 497,50 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metinės palūkanos. Šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovui A. Š. atmesti.

Pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir ją išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovei A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 700 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovui A. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 227 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovės A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 14 020,83 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo A. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 9975,29 Lt bylinėjimosi išlaidų.“

Sprendimo dalis, kuriomis patenkintas A. S. ieškinys atsakovui A. L., atmestas A. S. ieškinys atsakovėms V. L. ir R. Š., atmestas atsakovo A. L. priešieškinis, atmestas prašymas dėl baudos ieškovei A. S. paskyrimo, palikti nepakeistas.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartimi (iš dalies pakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartimi) atsakovui A. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) taikytas laikinąsias apsaugos priemones – turto, turtinių teisių ir piniginių lėšų areštą.