Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą atsakovės S. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 31 d. sprendimo ir 2017 m. rugsėjo 11 d. papildomo sprendimo, priimtų civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. A. ieškinį atsakovei S. L. dėl nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus pripažinimo bei atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pagal atsakovės S. L. priešieškinį ieškovui A. K. A. dėl skolos raštelio pripažinimo negaliojančiu bei nekilnojamųjų daiktų valdymo teisių pažeidimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimų negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Atsakovė S. L. kartu su apeliaciniais skundais pateikė naujus įrodymus: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) 2017 m. rugpjūčio 25 d. pažymą apie E. P. išmokėtas išmokas, VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. rugpjūčio 7 d. pažymą apie R. L. išmokėtas išmokas, 2017 m. rugpjūčio 7 d. pažymą apie R. L. valstybinį socialinį draudimą, Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo ir R. L. sudarytų paskolos sutarčių kopijas, 1999 m. lapkričio 18 d. E. P. ir V. D. sudarytos sutarties kopiją, 2000 m. vasario 3 d. notarės liudijimo kopiją ir 1994 m. kovo 3 d. piniginių lėšų naudojimo neatlygintinai sutarties kopiją. Ieškovas A. K. A. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. papildomo sprendimo pateikė naują įrodymą – Lietuvos banko informaciją apie Rusijos rublio ir lito santykį (kursą) 1994 metais. Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išreiškė prieštaravimus dėl atsakovės pateiktų įrodymų priėmimo. Ieškovo nuomone, atsakovė naujus įrodymus pateikė pažeisdama CPK 314 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, be to, ieškovas išreiškė abejones dėl pateiktų įrodymų patikimumo ir ryšio su byloje sprendžiamo šalių ginčo ribomis. CPK 314 straipsnis nustato ribojimus pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti piktnaudžiavimo procesu galimybę, skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).Teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovė, apeliacinės instancijos teismui pateikdama naujus įrodymus, nepagrindė CPK 314 straipsnyje numatytų išskirtinių sąlygų egzistavimo. Kolegijai susipažinus su pateiktais dokumentais, nelieka abejonių, jog apie šių duomenų egzistavimą atsakovei buvo (arba turėjo ir galėjo būti) žinoma dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Jų savalaikiu gavimu (išreikalavimu) turėjo būti pasirūpinta būtent tame teisme. Kaip matyti iš pateiktų dokumentų turinio, jais atsakovė siekia įrodinėti aplinkybę dėl savo finansinių galimybių savarankiškai įrengti įsigytą ginčo butą. Tačiau pareiga šią aplinkybę įrodinėti jai buvo žinoma ir turėjo būti vykdoma pirmosios instancijos teisme. Vadinasi, negalima sutikti su atsakovės pozicija, jog nurodytos aplinkybės įrodinėjimo pareiga, priėmus apskųstuosius teismo sprendimus jai tapo siurprizine. Vien tai, jog pirmosios instancijos teisme atsakovės pateiktų įrodymų nepakako pagrįsti atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinio argumentams, nesudaro pagrindo nepaisant įstatyme įtvirtinto naujų įrodymų priėmimo išimtinumo, jų priėmimo sąlygų išskirtinumo, aukštesnės instancijos teismuose tęsti įrodinėjimo procesą teikiant papildomus ir pirmosios instancijos teismo nevertintus duomenis, juolab tokius, apie kurių egzistavimą tame teisme nebuvo užsimenama. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir / ar fakto klaidų ištaisymui. Įvertinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė naujus įrodymus pateikė nesilaikydama CPK 314 straipsnyje apibrėžtų sąlygų, nepagrindė šioje proceso įstatymo normoje numatytos išimties taikymo būtinumo, todėl juos (naujus įrodymus) atsisakoma priimti. Ieškovas A. K. A. atsiliepime į apeliacinį skundą dėl papildomo teismo sprendimo išdėstė prieštaravimus dėl atsakovės naujai pateiktų įrodymų priėmimo. Ieškovas, grįsdamas prieštaravimą dėl atsakovės pateiktos 1994 m. kovo 3 d. sutarties kopijos priėmimo, pateikė duomenis apie 1994 metų Rusijos rublio ir lito kursą, kas, jo nuomone, paneigia atsakovės pateikto įrodymo reikšmę šalių ginčui. Atsakovės naujo įrodymo forma pateiktą 1994 m. kovo 3 d. sutarties kopiją atsisakyta priimti (nutarties 30 punktas), todėl įvertinusi ieškovo pateiktų duomenų ryšį su atsisakytu priimti atsakovės nauju įrodymu, teisėjų kolegija atsako priimti ir ieškovo pateiktus duomenis apie Rusijos rublio ir lito kursą.

Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo ir apeliacinio skundo dėl papildomo teismo sprendimo turinio

Lietuvos apeliaciniame teisme 2018 m. birželio 5 d. gauti atsakovės S. L. rašytiniai paaiškinimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Teisėjų kolegija, išanalizavusi rašytinių paaiškinimų turinį, atkreipia dėmesį, jog šiame procesiniame dokumente nurodomos naujos faktinės aplinkybės dėl atsakovės psichinės sveikatos būklės, buvusios ginčui aktualiu metu, išsamiai akcentuojami ieškovo asmenybės bruožai, išskiriant jų įtaką dėl atsakovės pasirašyto ir priešieškiniu ginčijamo skolos raštelio, nurodomi papildomi argumentai dėl byloje atliktų ekspertinių tyrimų turinio, dėstomos pirmosios instancijos teisme neįvardintos ir neanalizuotos aplinkybės, nors kliūčių šias aplinkybes atskleisti pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija atsakovės procesiniame dokumente įžvelgia apeliacinio skundo pildymo požymius (CPK 323 straipsnyje numatytas draudimas), todėl atsisako rašytinius paaiškinimus priimti ir vertinti.Apeliaciniu skundu atsakovė S. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. papildomą sprendimą. Atsakovė skunde nurodė, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovui priklauso ginčo garažų nuosavybės dalis. Šalys sutaria, jog už parduotą atsakovės butą gauti pinigai buvo investuoti į ginčo butą. Apeliantės teigimu, patvirtinęs šią aplinkybę teismas turėjo ir privalėjo vertinti tik aplinkybes, susijusias su įsigyto buto įrengimu, nes įsigyti garažai nebuvo remontuojami ir rekonstruojami. Teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių joje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas (CPK 277 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apskųstojo papildomo sprendimo turinys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su ieškovo pateiktu prašymu priimti papildomą sprendimą, konstatavo, kad išnagrinėjus bylą ir priėmus sprendimą dėl šalių ginčo, liko neišspręstas ieškinio reikalavimas dėl palūkanų priteisimo, todėl šioje dalyje nusprendė priimti papildomą sprendimą. Taip pat teismas konstatavo, kad 2017 m. liepos 31 d. sprendime yra rašymo apsirikimų – nors teismo motyvuojamojoje dalyje pasisakyta dėl šalių bendrosios dalinės nuosavybės tiek į ginčo butą, tiek į du garažus, pasisakyta dėl šių turto objektų vertės ir po turto atidalijimo tenkančių šalims nuosavybės dalių, tačiau formuluojant sprendimo rezoliucinę dalį, joje buvo nurodyta, jog ieškovo naudai kompensacija priteisiama tik už jam priklausiusią buto dalį. Tokį neatitikimą (trūkumą) pripažinęs rašymo apsirikimu, teismas, vadovaudamasis klaidų teismo sprendime ištaisymo institutu, papildomame sprendime (taisydamas rašymo apsirikimą) 2017 m. liepos 31 d. sprendimo rezoliucinę dalį išdėstė nauja redakcija, kurioje dalintinu turtu yra įvardintas ne tik ginčo butas, bet ir garažai.Nustatytos aplinkybės lemia, jog papildomas teismo sprendimas buvo priimtas tik dėl neišspręsto ieškinio reikalavimo priteisti palūkanas. Papildomo teismo sprendimo dalis dėl rašymo apsirikimų ištaisymo negali būti laikoma savarankišku sprendimu dėl anksčiau priimtu teismo sprendimu neva neišspręsto garažų (boksų) atidalijimo reikalavimo. Juolab kad apskųstame papildomame sprendime visiškai nėra tokių motyvų, kuriuos apeliaciniu skundu dėl papildomo sprendimo ginčija apeliantė. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo pozicija, jog toks atsakovės procesinis elgesys, kuomet dėl papildomo teismo sprendimo buvo pateiktas apeliacinis skundas, kuriame pateikti argumentai visiškai nesusiję su apskųstu procesiniu sprendimu (rašymo apsirikimų ištaisymu), atsižvelgiant į tai, jog tuo metu jau buvo pasibaigęs terminas apeliaciniam skundui dėl teismo 2017 m. liepos 31 d. sprendimo paduoti, laikytinas neleistinu apeliacinio skundo dėl 2017 m. liepos 31 d. sprendimo pildymu (išnykus apeliacinio skundo pildymo procesinei galimybei, CPK 323 straipsnis). Susipažinusi su atsakovės apeliacinio skundo dėl papildomo teismo sprendimo turiniu, teisėjų kolegija turi pagrindą išvadai, jog apeliantė šiuo procesiniu dokumentu neleistinai išplečia šalių ginčo ribas, nurodydama pirmosios instancijos teisme nenagrinėtas aplinkybes ir naują poziciją dėl ginčo buto bei garažų atskirumo, nors tokių procesinių veiksmų nebuvo imtasi pirmosios instancijos teisme. Nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog atsakovės apeliaciniu skundu dėl papildomo teismo sprendimo pažeidžiamas ir CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas. Dėl šios priežasties apeliacinio proceso metu nei atsakovės rašytiniuose paaiškinimuose, nei apeliaciniame skunde dėl papildomo teismo sprendimo pateikti argumentai nevertinami. Kita vertus, kolegija akcentuoja, jog tiek papildomas teismo sprendimas, tiek procesinis sprendimas dėl klaidų teismo sprendime ištaisymo nėra autonomiški, o tai lemia, jog naikinant ar keičiant sprendimą dėl ginčo esmės, naikinami ir šio sprendimo pagrindu priimti kiti teismo procesiniai sprendimai (nagrinėjamu atveju – papildomas teismo sprendimas).

Dėl priešieškinio reikalavimo

Ieškovas A. K. A. teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti jo nuosavybės teises į 203/303 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir garažų, esančių (duomenys neskelbtini) (boksai G-11 ir G-12), atidalinti ieškovo dalį iš bendrosios nuosavybės priteisiant ieškovui iš atsakovės 70 627,92 Eur kompensaciją už ieškovui tenkančią turto dalį. Ieškovas ieškinį grindė tuo, jog su atsakove gyvendami faktinėje santuokoje jie susitarė įsigyti bendrą turtą (ginčo butą su garažais). Ieškovas aiškino, jog neįrengtas butas su garažais buvo įsigytas atsakovės vardu, tačiau į jo įrengimą buvo investuota 203 000 Lt (58 792,86 Eur) ieškovo lėšų. Šiuos argumentus ieškovas grindė atsakovės 2005 m. rugsėjo 16 d. pasirašytu skolos rašteliu, kuriuo atsakovė tokias aplinkybes (dėl ieškovo lėšų investavimo) patvirtino. Ieškovas prašė jam tenkančią ginčo turto dalį atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir jo naudai iš atsakovės priteisti piniginę kompensaciją pagal abiejų šalių į įsigytą ginčo turtą investuotų lėšų santykį. Atsakovė su ieškinio reikalavimais nesutiko, neigė šalių susitarimą dėl bendro turto įgijimo, tvirtino asmeninėmis lėšomis įsigijusi ir įrengusi ginčo turtą. Atsakovė byloje pareiškė priešieškinį, kuriame prašė 2005 m. rugsėjo 16 d. skolos raštelį pripažinti negaliojančiu. Priešieškinį atsakovė grindė pozicija, jog pasirašydama skolos raštelį nesuprato jo esmės, skolos raštelio pasirašymo metu buvo gydoma Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, be to, buvo paveikta ieškovo grasinimų, gąsdinimo ir moralinio spaudimo. Įvertinusi byloje sprendžiamo ginčo esmę ir šalių pozicijas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju priešieškiniu ginčijamo skolos raštelio teisėtumo ir jo galiojimo klausimas yra vienas esminių. Tai lemia būtinybę apeliacinės kontrolės metu pirmiausia įvertinti apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas atsakovės priešieškinis, teisėtumą ir pagrįstumą. Šalys ginčijamam rašteliui suteikė esminę reikšmę, todėl tik įvertinus jo atsiradimo aplinkybes bus sąlygos vertinti teismo sprendimo dalį dėl ieškinio reikalavimų – ginčo turto pripažinimo bendrąja šalių nuosavybe ir atidalijimo iš bendrosios nuosavybės. Atsakovės ginčijamame 2005 m. rugsėjo 16 d. skolos raštelyje nurodyta: „Buto statybai Arūnas man davė 203 000 Lt pinigų sumą. Arūno giminės ir vaikai į šiuos pinigus pretenduoti negali. Aš, S. L., pripažįstu, kad A. A. į buto (duomenys neskelbtini) statybą investavo 203 000 Lt pinigų sumą ir buvo pagrindinis buto statytojas“. Iš atsakovės priešieškinio dalyko ir jo pagrindą sudarančių aplinkybių matyti, jog skolos raštelį atsakovė ginčijo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.89 straipsnyje (savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu) ir 1.91 straipsnyje (dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu) nurodytais pagrindais. Teismas atsakovės priešieškinį atmetė konstatavęs, kad atsakovė neįrodė teiginių, jog ginčo raštelį pasirašė jos atžvilgiu ieškovo naudoto spaudimo ir grasinimų įtakoje. Atmesdamas reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kaip sudaryto savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti asmens, teismas vadovavosi teismo ekspertizės išvada bei byloje surinktų įrodymų visuma, kuri nepatvirtino atsakovės argumentų. Atsakovė, nesutikdama su teismo sprendime pateiktomis išvadomis, apeliaciniame skunde toliau ginčija 2005 m. rugsėjo 16 d. skolos raštelio teisėtumą. Ji tvirtina, kad skolos raštelis buvo išgautas pasinaudojant jos bejėgiška būkle, jos atžvilgiu ieškovui panaudojus psichologinę prievartą. Atsakovės teigimu, byloje yra pakankamai faktinių aplinkybių, kurios sudaro pagrindą skolos raštelį pripažinti negaliojančiu. Taigi, atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Išvadą dėl ginčijamo raštelio teisėtumo CK 1.89 straipsnyje nurodyto sandorio negaliojimo pagrindo aspektu pirmosios instancijos teismas grindė ekspertinio tyrimo išvada, jos pagrįstumą įvertinęs kitų įrodymų visumos kontekste. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, jog nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012; kt.). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Pagrindas nesiremti eksperto išvada ar jos dalimi gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvada neišplaukia iš tyrimo eigos, yra neišsami, neaiški, pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, neįvertintos tam tikros reikšmingos aplinkybės, prieštarauja kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, kitais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008).Teismų praktikoje itin svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008).Nagrinėjamu atveju byloje susiklostė procesinė situacija, kuomet tą pačią faktinę aplinkybę (dėl atsakovės gebėjimo ginčui aktualiu metu suprasti savo veiksmus) pagrindžia iš esmės vienodos galios, tačiau savo turiniu (išvadomis) skirtingi įrodymai.Pirmosios instancijos teismas įvertinęs abiejų byloje atliktų ekspertizių aktų turinį ir išvadas, teismo posėdyje apklausęs liudytojus bei atsakovę gydžiusį gydytoją, nusprendė vadovautis pirmosios ekspertizės išvada. Teismas konstatavo, kad antrosios (eksperto K. D. atliktos) ekspertizės išvada prieštarauja atsakovės gydymo medicininėje dokumentacijoje užfiksuotiems duomenims apie atsakovės psichinę būklę. Tuo pagrindu teismas padarė išvadą, jog atsakovė ginčo raštelio pasirašymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismo atliktas išsamus įrodymų vertinimas atitinka įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesui keliamus reikalavimus. Atsakovė pirmosios instancijos teismo įvertintų ekspertinio tyrimo, kurio metu konstatuota, jog atsakovės psichinės sveikatos būsena nebuvo tokia, kuri neleistų jai suprasti sudaromo sandorio reikšmės, išvadų nepaneigė, nesukėlė abejonių dėl šio tyrimo objektyvumo, nenuginčijo pirmosios instancijos teismo suformuluotų pastabų dėl eksperto K. D. atlikto (antrojo) ekspertinio tyrimo trūkumų. Juolab kad pirmosios ekspertizės išvadų (nepalankių atsakovei) patikimumą patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai (medicininiai dokumentai, liudytojų parodymai, šalių paaiškinimai). Tai sudaro pagrindą teigti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijamas skolos raštelis negali būti pripažintas negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnį, yra pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad atsakovė neįrodė teiginių, jog raštelį pasirašė jos atžvilgiu panaudoto spaudimo ir grasinimų įtakoje. Teisėjų kolegija pastebi, jog atsakovė, nesutikdama su tokia teismo išvada, apeliaciniame skunde tik pakartoja pirmosios instancijos teisme išdėstytas ir šio teismo jau įvertintas aplinkybes dėl atsakovei susidėjusių sunkių aplinkybių, ieškovo naudoto psichologinio smurto, grasinimų ir spaudimo. Tačiau nurodytos aplinkybės, laikytinos sandorių negaliojimo kriterijumi, yra atsietos nuo objektyvių faktinių duomenų, kurie galėtų patvirtinti ieškovo įtaką atsakovės ydingos valios formavimuisi. Kaip minėta, visas atsakovės nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamas CK 1.91 straipsnyje įtvirtintų pagrindų egzistavimas, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino. Atsakovės skundo argumentai nesukuria pagrindo išvadai, jog tam tikros aplinkybės ar konkretūs įrodymai teismo liko neįvertinti. Tokiais argumentais atsakovė iš esmės siekia pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo peržiūros. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012). Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Atsakovė, nesutikdama su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Atsakovė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia atsakovės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik atsakovės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovė pateikia savo subjektyvią nuomonę atskirai dėl kiekvieno įrodymo, kai įrodymų vertinimo proceso aiškinimas teismų praktikoje suponuoja tai, jog teismas iš pradžių kiekvieną įrodymą įvertina atskirai, o išvadas dėl įrodinėtų aplinkybių daro vertinant įrodymų visetą. Vien tai, kad teismas priėmė procesinį sprendimą, kuris nėra palankus atsakovei, nesudaro pagrindo konstatuoti tokių požymių ar faktų buvimo. Kaip matyti iš apskųsto sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino šalių pateiktus įrodymus, pasisakė dėl visų esminių šalių argumentų. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog pirmiau aptarti atsakovės skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų vertinimo proceso išsamumu ir objektyvumu, todėl sprendžia, jog atsakovės priešieškinis dėl skolos raštelio pripažinimo negaliojančiu atmestas pagrįstai.

Dėl ieškinio reikalavimų

Byloje kilo ginčas dėl šalių bendro gyvenimo laikotarpiu įgytos nuosavybės bei bendro turto atidalijimo. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ginčo objektu esantis turtas (butas ir du garažai) buvo įsigytas atsakovės vardu šalims gyvenant kartu (t. y. faktinėje santuokoje). Byloje nebuvo ginčo dėl aplinkybės, jog atsakovės vardu pirktas butas buvo neįrengtas. Šalys iš esmės skirtingai aiškino to turto įsigijimo aplinkybes ir tikslus: atsakovė tvirtino butą įsigijusi ir jį įrengusi asmeninėmis lėšomis, o ieškovas aiškino į jo įrengimą investavęs savo 203 000 Lt (58 792,86 Eur). Ieškovas įrodinėjo tarp šalių buvusį susitarimą dėl šio turto įgijimo bendron nuosavybėn, o atsakovė tokio susitarimo aplinkybę neigė. Ieškovas pareiškė ieškinį tiek dėl ginčo nekilnojamojo turto, tiek dėl kilnojamųjų (namų apyvokos) daiktų pripažinimo šalių bendrąja daline nuosavybe bei dėl jam (ieškovui) tenkančios to turto dalies atidalijimo. Ieškovas prašė iš atsakovės priteisti piniginę kompensaciją pagal jam tenkančią turto dalį, kurios vertė apskaičiuota atsižvelgiant į šalių investuotų lėšų santykį (proporcijas). Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl kilnojamųjų daiktų pripažinimo bendra nuosavybe atmetė, likusioje dalyje ieškinį patenkino – pripažino ieškovo nuosavybės teisę į 203/303 dalis ginčo buto ir garažų, iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalijo ieškovui priklausančias turto dalis, priteisdamas ginčo turtą natūra atsakovei, o ieškovo naudai iš atsakovės priteisdamas 69 877,56 Eur piniginę kompensaciją ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Tokio sprendimo priėmimą lėmė teismo nustatytos aplinkybės dėl šalių susitarimo bendrai įsigyti ginčo turtą bei dėl šalių investuotų lėšų į tą turtą. Teismas nustatė, kad atsakovė į ginčo turtą investavo 100 000 Lt, o ieškovas – 203 000 Lt. Tuo pagrindu teismas sprendė, kad ieškovo lėšos sudaro 203/303 dalis, atsakovės – 100/303 dalis visų investicijų į tą turtą. Teismas ginčo turtą atidalijo pagal nurodytą šalių investuotų lėšų proporciją, atsižvelgęs į turto vertintojų nustatytą dabartinę turto rinkos vertę. Atsakovės išreikšta pozicija apeliaciniam teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose patvirtina, jog atsakovė siekia ieškinio atmetimo, pripažįstant, kad ginčo turtas įgytas jos asmeninės nuosavybės teise.Pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog šalių faktiniai santuokiniai santykiai tęsėsi nuo 1998 metų iki 2013 metų, pagrįstai nurodė, jog ginčui spręsti taikytinos 1964 metų Civilinio kodekso normos, reglamentavusios jungtinę veiklą. Kadangi sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis), dėl to šioje byloje jungtinės veiklos sutarties formos vertinimui turi būti taikomi 1964 metų CK 41-43 straipsnių reikalavimai, taip pat CK 472-474 straipsnių nuostatos.1964 metų CK 472 straipsnis numatė, jog jungtinės veiklos sutartimi du ar kelis asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. CK 474 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog pasiekti tikslui, nurodytam CK 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Pagal 1964 metų CK 474 straipsnio 2 dalį bendrąja daline jungtinės veiklos dalyvių nuosavybe laikomi jų įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas.Sprendžiant klausimą dėl jungtinės veiklos sutarties sampratos, teismų praktikoje yra pažymėta, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 metų CK 472, 474 straipsniai); sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 metų CK 474 straipsnio l dalis, 121 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-482/2010 ir kt.). Pagal 1964 metų CK 474 straipsnį bendras turtas galėjo būti kuriamas bendros jungtinės veiklos dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu, dalyvių įnešti pinigai galėjo būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos, taip pat bendros pajamos, gautos iš kartu tvarkomo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, tai dalyvavimas, siekiant bendro ūkinio tikslo, gali būti darbas bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nesant rašytinės jungtinės veiklos sutarties, tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais), tik 1964 metų CK 58 straipsnio, reglamentavusio sandorio negaliojimą dėl įstatymo nustatytos formos nesilaikymo, 2 dalyje buvo nustatytas draudimas remtis viena iš įrodinėjimo priemonių – liudytojų parodymais. Nepaisant to, teismai, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes, gali taikyti įstatyme nustatyto draudimo remtis liudytojų parodymais, kai nesilaikyta įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos, išimtį, jeigu gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nebuvo jungtinę veiklą patvirtinančios rašytinės sutarties, nes tai neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010). Tai reiškia, jog tokio pobūdžio ginčuose pagal 1964 metų CK ir jo taikymo praktiką teismuose susitarimą jungtinės veiklos sutarties pagrindu sukurti bendrąją dalinę nuosavybės teisę galima įrodinėti visomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-84/2014).Kaip minėta pirmiau, pagal 1964 metų CK 472 straipsnį bendras turtas galėjo būti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu; dalyvių įnešti pinigai galėjo būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos ar bendros pajamos, gautos iš kartu tvarkomo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, tai dalyvavimas, siekiant bendro ūkinio tikslo, gali būti darbas bendrame ūkyje. Taigi bendrajai dalinei kartu gyvenusių ir bendrai ūkį tvarkiusių asmenų nuosavybei konstatuoti būtina nustatyti šių juridinių faktų visumą: 1) jungtinės veiklos dalyvių susitarimą užsiimti bendra veikla; 2) šių asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos tikslo; 3) sutarties dalyvių įnašų pinigais ar kitokiu turtu faktą ir dydį; 4) jungtinės veiklos rezultato sukūrimo ar įgijimo faktą. Ne sutuoktiniai (sugyventiniai, sužadėtiniai ar pan.) gali įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.73 straipsnio 2 dalis, 1964 metų CK 123 straipsnis), tačiau tokiems santykiams netaikoma turto bendrumo prezumpcija – susitarimas įsigyti turtą bendrąja daline nuosavybe kiekvienu atveju turi būti įrodytas. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluotos nuostatos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-332-2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą. Tokį sugyventinių jungtinės veiklos santykių ir jų pagrindu įgyto turto teisinio statuso nustatymo aiškinimą patvirtina ir nuosekliai plėtojama kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010 ir kt.).Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės apeliacinio skundo argumentus, juose įžvelgia akivaizdų nenuoseklumą vertinant ginčui reikšmingą aplinkybę – jungtinės veiklos susitarimo sudarymą. Atsakovė, vienu atveju apeliuoja į tai, jog pirmosios instancijos teismui nustačius tarp šalių buvusį susitarimą dėl jungtinės veiklos (bendro turto įsigijimo, sukūrimo), esą turėjo būti vertinamos tik aplinkybės, susijusios su įgyto turto remontu ir įrengimu. Kitu atveju atsakovė tvirtina, kad 2005 m. rugsėjo 16 d. skolos raštelis (ginčytas priešieškiniu) nepatvirtina tarp šalių buvus susitarimą kurti bendrąją nuosavybę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą ginčo santykių teisinį reguliavimą ir jo aiškinimą teismų praktikoje, nepagrįstais pripažįsta atsakovės apeliacinio skundo argumentus, jog ginčui reikšmingas jungtinės veiklos santykių sąlygas ieškovas įrodinėjo esą neleistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Kaip minėta, įvertinus nesusituokusių asmenų turtinių santykių ypatumus, šių sąlygų egzistavimą galima įrodinėti visomis įrodinėjimo priemonėmis, taigi tiek rašytiniais įrodymais, tiek liudytojų paaiškinimais. Atsakovės argumentų kontekste įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad šalys nuo 1998 metų iki 2013 metų, taigi ir ginčo turto įgijimo (sukūrimo) metu gyveno faktinėje santuokoje. Nors šalių paaiškinimai dėl šių santykių esmės išsiskyrė (ieškovui įvardijus lūkesčius, kad tokie tarpusavio santykiai transformuosis į oficialią santuoką, o atsakovei tai neigiant), tiek ieškovas, tiek atsakovė iš esmės pripažįsta gyvenę kaip šeima, bendrai tvarkę buitį, kartu atostogavę, bendravę su draugais ir artimaisiais, vienas kitą rėmę, o ir tretiesiems asmenims, be kita ko, valstybės institucijoms nurodydavo esantys sugyventiniai. Byloje nustatytos ir pirmosios instancijos teismo įvertintos aplinkybės – šalių apsigyvenimas kartu, atsakovės asmeninės nuosavybės teise priklausiusio buto pardavimas, netrukus prasidėjusi naujo būsto paieška ir derybos, statomo buto su garažais pirkimo sandorio sudarymas, ginčo turto įrengimo darbai, įrengto buto išnuomavimas trečiajam asmeniui, buto trūkumų šalinimas, darbų fiksavimas užrašuose, pajamų iš buto nuomos gavimas, paskirstymas ir deklaravimas, atsakovės verslo liudijimai, suteikiantys teisę verstis nuomos veikla, kitos iš bylos duomenų nustatytos aplinkybės, jog butas buvo pasirinktas, nupirktas ir įrengtas pagal šalių pageidavimus bei poreikius (pvz. pirties bute įrengimas pagal ieškovo poreikius, turimą patirtį ir pageidavimus, atsijungimas nuo centralizuotų šildymo sistemų), teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina tarp šalių buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos rezultato sukūrimo kooperuojant finansinius išteklius, darbą ir nematerialias vertybes, savo patirtį ir gebėjimus (CPK 185 straipsnis). Nurodytų aplinkybių turinys ir seka patvirtina, kad ginčo turtas buvo įsigytas kaip šalių bendra investicija, turint lūkesčių ateityje naudojantis tuo turtu tęsti bendrą gyvenimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog 2005 m. rugsėjo 16 d. skolos raštelis, kurio atsakovė įstatymų nustatyta tvarka nenuginčijo, ieškovui buvo išduotas jau po ginčo turto įsigijimo (sukūrimo), todėl negali būti pripažintas susitarimu vykdyti jungtinę veiklą, tačiau vertintinas kaip atsakovės patvirtinimas, kad toks susitarimas dėl jungtinės veiklos buvo sudarytas praeityje (dar iki raštelio pasirašymo). Pagal byloje nustatytas aplinkybes pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kuriomis konstatuotas tarp šalių buvęs susitarimas jungtinės veiklos teisinių santykių pagrindu bendrąja daline nuosavybe įsigyti ginčo turtą (butą su garažais), vadinasi, susitarimas dėl jungtinės veiklos tikslo ir siekiamo rezultato sukūrimo. Nors atsakovė apeliaciniame skunde siekia įrodyti, jog jos finansinė padėtis (turėti ištekliai) leido savarankiškai asmeninės nuosavybės teise įsigyti ginčo turtą, bei bando paneigti ieškovo finansinį pajėgumą prisidėti prie ginčo turto sukūrimo jo nurodyta įnašų dalimi, tokie argumentai nepaneigia susitarimo dėl jungtinės veiklos ir jos tikslo elementų egzistavimo. Tokiu būdu (pripažinus tarp šalių buvusį susitarimą dėl jungtinės veiklos ir jos objekto) byloje spręstinas ginčas dėl šalims tenkančių nuosavybės dalių bendrame turte. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 metų CK 474 straipsnio l dalis, 121 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, jog toks teisinis reguliavimas sukuria jungtinės veiklos dalyvių lygių įnašų prezumpciją. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė, pardavusi jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, gavo 100 000 Lt (28 962 Eur), kuriuos panaudojo ginčo turto pirkimui. Dėl šios aplinkybės nesutarimo tarp šalių nėra. Teismas konstatavo, kad atsakovė, nurodytą sumą sumokėjusi pardavėjui už ginčo turtą, daugiau lėšų, reikalingų turto (buto) įrengimui ir remontui neskyrė, nes jos turtinė padėtis to neleido. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, kadangi ieškovo finansinė padėtis buvo geresnė, todėl ginčo turtas buvo įrengtas ieškovo lėšomis (gautomis pajamomis ir santaupomis), o atsakovės pasirašytas skolos raštelis patvirtina aplinkybę, jog tuo tikslu ieškovas į turtą investavo 203 000 Lt (58 792,86 Eur). Tuo pagrindu teismas nusprendė, kad ieškovo investuotos į ginčo turtą lėšos sudaro 203/303 dalis, atsakovės – 100/303 dalis visų įnašų. Atsakovės apeliacinio skundo argumentų analizė įgalina manyti, jog ji, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, įrodinėja savų finansinių išteklių pakankamumą ginčo turto įrengimui, kartu neigdama teismo nustatytas aplinkybes dėl ieškovo finansinio pajėgumo. Atsakovė pirmosios instancijos teisme nurodė, jog buto įrengimui ir remontui būtinas lėšas ji gavo iš tėvo E. P.. Teismas šią aplinkybę pripažino neįrodyta įvertinęs atsakovės ir jos tėvo sudarytą paskolos sutartį, įžvelgęs esminių prieštaravimų tarp atsakovės reikštos pozicijos ir liudytojo E. P. paaiškinimų. Nors atsakovė, nesutikdama su tokiu teismo vertinimu, akcentuoja galimus procesinius pažeidimus liudytojo apklausos metu, tačiau, kolegijos vertinimu, tai nesudaro pagrindo abejoti ginčijamomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Įvertinus liudytojo apklausos metu užfiksuotus duomenis, konstatuotina, kad atsakovės įtarimai dėl liudytojo apklausos procedūros galimų pažeidimų nepasitvirtino. Priešingai, teisėjų kolegija liudytojo parodymuose pastebi nenuoseklumą ir akivaizdžius neatitikimus pirminei atsakovės pozicijai dėl lėšų turėjimo šaltinio. Konstatavus tokius neatitikimus, abejonių kelia ir apeliaciniam teismui atsakovės pateiktuose procesiniuose dokumentuose dėstomi argumentai, nurodant vis kitokius E. P. paskolos atsakovei lėšų turėjimo šaltinius, apie kuriuos apklausos pirmosios instancijos teisme metu liudytojas net neužsiminė. Be to, vertinant tokius atsakovės argumentus, įžvelgtini požymiai, jog apeliacinis skundas grindžiamas ir tomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), o nustačius CPK 314 straipsnyje įtvirtintų sąlygų pažeidimą, šias aplinkybes patvirtinantys (atsakovės nuomone) nauji įrodymai nebuvo priimti. Atsakovė nepaneigė byloje nustatytų aplinkybių dėl sudėtingų atsakovės ir jos tėvo tarpusavio santykių ginčui aktualiu metu, todėl nėra pagrindo manyti, jog rimtų asmeninių nesutarimų turėję atsakovė ir jos tėvas galėjo susitarti dėl paskolos sandorio, juolab tokiomis atsakovei palankiomis sąlygomis, kurios buvo įtvirtintos paskolos sutartyje. Atmestinas atsakovės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas esą netinkamai vertino atsakovės tėvų buto pardavimo aplinkybes. 1999 m. lapkričio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties turinys patvirtina, kad iš esmės visą parduodamo buto kainą E. P. gavo prieš pasirašydamas tą sutartį, todėl nėra pagrindo išvadai, jog šios lėšos buvo panaudotos ne naujo buto E. P. šeimai pirkimui, o perduotos atsakovei. Nurodyti atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesukelia kolegijai abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvados vertinant atsakovę ir jos tėvą siejusių paskolinių santykių realumą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo paaiškinimus, pateiktus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, konstatavo, kad ginčui aktualiu metu (sukuriant ginčo turtą) ieškovo turtinė padėtis leido jam į ginčo turtą investuoti 2005 m. rugsėjo 16 d. skolos raštelyje nurodytą sumą. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su atsakovės skundo argumentais, kuriais kvestionuojamas toks pirmosios instancijos teismo vertinimas. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog ieškovas savo finansinį pajėgumą grindė įvairiais finansiniais šaltiniais. Tuo tikslu jis nurodė turėjęs santaupų, kurį laiką finansiškai sėkmingai dirbęs Vokietijoje, nors tokių aplinkybių objektyviais ir patikimais duomenimis nepagrindė. Ieškovas aiškino iš skolininkų atgavęs skolas, gavęs darbinių pajamų, pensiją, pats skolinęsis ginčo turto įrengimui panaudotas lėšas iš trečiojo asmens, kuriam skolą vėliau grąžino pardavęs žemės sklypą. Teisėjų kolegijos vertinimu, išvardintų pajamų šaltinių (išskyrus gautą paskolą) egzistavimas pats savaime nepagrindžia teiginių, jog buto įrengimui, kuris truko pakankamai trumpą laiką, ieškovas turėjo bent jau tokią sumą, kurią nurodė investavęs. Byloje nustatyta, kad ieškovas turėjo kitą būstą, kitų nekilnojamojo turto objektų, įvairių pomėgių ir veiklų (pvz., automobilių restauravimo); jo paties teikti paaiškinimai liudija apie ieškovo aktyvų bei turiningą laisvalaikį, organizuotas šventes bei atostogas, automobilių ir kito vertingo turto pirkimą ir pan. Tokios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog ieškovo reguliariai gaunamos pajamos buvo skiriamos ir kitiems poreikiams, o pirmosios instancijos teismas ieškovo turtinę padėtį galėjo įvertinti pernelyg pozityviai. Atsižvelgiant į ieškovo asmenines savybes (atidumas, nuoseklus planavimas, skaičiavimas, proceso fiksavimas, dėmesys detalėms) labiau tikėtina, jog toks asmuo priimdamas sprendimą dėl investavimo į bendrą turtą (taigi dar iki atsakovės buto pardavimo ir ginčo turto pirkimo), turėjo prognozuoti galimas išlaidas ir būti įsitikinęs savo finansiniu pajėgumu, t. y. dar sudarydamas susitarimą dėl jungtinės veiklos turėjo laisvai disponuoti nurodyta būsimų investicijų suma. Tačiau surinktų įrodymų visuma, atsižvelgiant į paties ieškovo nurodytus finansavimo šaltinius, kurie negali būti pripažinti konkrečiais ir užtikrintais (realiai prognozuotinais), nepatvirtina, kad ieškovas tokia pinigų suma realiai disponavo. Nors atsakovės pasirinkta įrodinėjimo apie savo lėšų turėjimą taktika (dėl paskolinių santykių su tėvu) nepasiteisino, teisėjų kolegijos neįtikina ir ieškovo argumentai dėl itin prasto (iš esmės nulinio ar neigiamo) atsakovės finansinio pajėgumo. Šiame kontekste būtina atsižvelgti į nesusituokusių asmenų gyvenimo kartu teisinių santykių specifiką, aplinkybę, jog susitarimą dėl jungtinės veiklos sudarė tuo metu iš esmės šeimos statusą turėję ir artimus asmeninio pobūdžio ryšius palaikę asmenys. Tokia asmeninių santykių specifika lemia, kad aplinkybes, įvykusias prieš keliolika metu, objektyviais duomenimis pagrįsti dažnu atveju yra sudėtinga arba net neįmanoma. Ji taip pat lemia, jog ir atsakovės reikalavimas, kad ieškovas savo investicijas į ginčo turtą pagrįstų konkrečias išlaidas už pirkinius ir darbus patvirtinančiais rašytiniais įrodymais, nurodytų panaudotas medžiagas, jų kiekius ir pan., neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsakovės finansinę padėtį vertindamas pernelyg neigiamai, o ieškovo – itin pozityviai, pagrindinio įrodymo, kuriuo grindžiama esminė ieškinio aplinkybė – ieškovo nurodyto dydžio investicijos, reikšmę suteikė 2005 m. rugsėjo 16 d. skolos rašteliui. Kolegijos vertinimu, tas skolos raštelis laikytinas atsakovės patvirtinimu, jog iki jo pasirašymo ieškovas ir atsakovė, gyvendami kartu, sudarė jungtinės veiklos susitarimą dėl ginčo turto įgijimo bendrosios nuosavybės teise. Atsakovė raštelį pasirašė praėjus keleriems metams po tokio susitarimo įgyvendinimo, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog šiuo dokumentu buvo įvirtintas šalių susitarimas, paneigiantis ar pakeičiantis jungtinės veiklos dalyvių lygių įnašų, o kartu ir lygių dalių bendrojoje nuosavybėje, prezumpciją. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant klausimą dėl tokio bendro turto sukūrimo, būtina įvertinti ir atsižvelgti į bendro gyvenimo nesusituokus specifiką, kartu gyvenančių asmenų ryšių pobūdį, taip pat į tai, jog bendrai gyvenančių asmenų gaunamas darbo atlyginimas gali būti naudojamas abiejų asmenų kasdieniams poreikiams tenkinti, vienas iš sugyventinių gali prisidėti prie bendro ūkio savo darbu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014). Taigi ir nagrinėjamu atveju patvirtinimą apie jungtinės veiklos pagrindu sumokėtas lėšas (įnašus) būtina vertinti ir kitų ieškovo bei atsakovės gyvenimo kartu aplinkybių kontekste. Tokiomis aplinkybėmis pripažintina tai, jog pradiniu kapitalu jungtinei veiklai tapo pajamos, gautos pardavus asmeninį atsakovės būstą; atsakovės dalyvavimas ginčo turto paieškoje, jo įrengime (nebūtinai visais atvejais finansuojant ar prisidedant prie finansavimo), gaunant pajamas iš ginčo turto nuomos. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (pvz., išlaidų sąsiuvinis) patvirtina, kad atsakovė šiame procese aktyviai dalyvavo, įrašai sąsiuvinyje patvirtina, jog išlaidos buto apdailai, įrengimui, trūkumų šalinimui buvo traktuojamos kaip bendros šalių išlaidos. Taipogi nėra pagrindo daryti prielaidą, jog tokie užrašai buvo pildomi jungtinės veiklos dalyvių įnašų apskaičiavimo tikslu. Įrengus butą, jis buvo išnuomotas, o atsakovė iš jo nuomos gautas pajamas perduodavo ieškovui. Aplinkybės, susijusios su pajamomis iš buto nuomos, teisėjų kolegijos vertinimu, gali būti pripažįstamos ir savotišku kompensacijos ieškovui mokėjimu. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnešti pinigai gali būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos. Pajamos gali būti bendros, tarp jų – gautos iš kartu vedamo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys veda bendrą ūkį, tai dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).2005 m. rugsėjo 16 d. skolos raštelio atsiradimą būtina įvertinti ir kitų aplinkybių kontekste. Pavyzdžiui, šio dokumento turinys neleidžia daryti vienareikšmės išvados, jog tokiu būdu šalys siekė susitarimo, paneigiančio (šalinančio) jungtinės veiklos dalyvių lygių įnašų prezumpciją. Raštelio tekstas leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog raštelio surašymu buvo siekiama suteikti formą pačiam bendros nuosavybės faktui, jį įteisinti rašytiniu būdu, bet ne nustatyti šalių dalis bendrojoje nuosavybėje ar akcentuoti, jog ieškovo vaidmuo ginčo turto sukūrime buvo esminis (CK 6.193 straipsnis). Priešingu atveju liktų nepaaiškintina formuluotė raštelio tekste, kad ieškovo artimieji neturi teisės pretenduoti į jo investuotus pinigus. Nors susitarimo (kuriuo, manytina, buvo siekiama apriboti ieškovo artimųjų teisę į ginčo turtą (jo dalį), įgyvendinimo galimybė abejotina, atsižvelgiant į tai, jog raštelį vienašališkai pasirašė tik atsakovė, visgi tai leidžia manyti, kad šalys siekė ne konkrečių dalių bendrojoje nuosavybėje (ar dalyvių įnašų proporcijų) nustatymo, o pripažinimo, jog kaip atsakovės asmeninė nuosavybė išviešintas ginčo turtas iš tiesų yra bendras turtas, kuris ieškovo mirties atveju liktų atsakovės nuosavybėje. Šią aplinkybę patvirtina ieškovo iniciatyva parengtas, tačiau atsakovės nepasirašytas 2005 m. gruodžio 21 d. atsakovės patvirtinimas. Pažymėtina, jog šiame netrukus po ginčijamo skolos raštelio pasirašymo parengtame patvirtinime nebėra nuorodų nei dėl ieškovo investuotų lėšų, nei dėl ieškovo įvardijimo pagrindiniu buto statytoju. Priešingai, juo siekta įtvirtinti šalių susitarimą, kurio pagrindu šalys taptų ginčo turto bendrasavininkiais lygiomis dalimis, turinčiais išimtinę teisę paveldėti kiekvieno jų dalį (vienam iš bendrasavininkų mirus). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šio patvirtinimo atsakovė nepasirašė, tačiau ieškovas nepaneigė nei jo egzistavimo, nei to, jog jis buvo parengtas būtent ieškovo iniciatyva. Tad šis rašytinis duomuo (patvirtinimo projektas) laikytinas netiesioginiu įrodymu, kuriuo remiantis gali būti aiškinamas 2005 m. rugsėjo 16 d. skolos raštelio turinys. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, formuoja labiau tikėtiną išvadą, jog 2005 m. rugsėjo 16 d. skolos rašteliu buvo po įvykusio fakto (turto sukūrimo) užfiksuotas šalių susitarimas dėl ginčo turto įgijimo jungtinės veiklos pagrindu, tačiau neleidžia šio raštelio laikyti susitarimu, paneigiančiu (šalinančiu) įstatyme įtvirtintą jungtinės veiklos dalyvių lygių įnašų prezumpciją. Juolab kad ir surinkti duomenys neleidžia daryti vienareikšmės išvados, jog atsakovei asmeninės nuosavybės teise įsigijus ginčo turtą, ji nei finansiškai, nei darbu, nei nematerialiomis vertybėmis ar kitokiu būdu neprisidėjo prie ginčo turto sukūrimo. Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškovui tenka 203/303 dalys, o atsakovei 100/303 dalys jungtine veikla sukurto ginčo turto (buto ir garažų) bendrosios nuosavybės, pripažįsta nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, jog skolos raštelis nepaneigia jungtinės veiklos dalyvių lygių įnašų prezumpcijos, laikytina, kad ginčo turtas jungtinės veiklos pagrindu sukurtas lygiais dalyvių įnašais, todėl ir dalintinas tarp jų lygiomis dalimis. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės pastabėjimu apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas esą turėjo atsižvelgti į tai, jog įsigyti garažai nereikalavo įrengimo ar remonto. Kolegija pažymi, jog ginčo garažai buvo įsigyti kartu su butu. Nors jie yra savarankiški nekilnojamojo turto objektai, ši aplinkybė nepaneigia nagrinėjamu atveju buvus šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos, kurio tikslas buvo ne tik ginčo butas, bet ir garažai. Nėra prielaidų manyti, jog šalys, sudarydamos jungtinės veiklos susitarimą, dėl garažų padarė aiškią išlygą dėl šio turto įgijimo atsakovės asmeninės nuosavybės teise. Bylos duomenys patvirtina, kad visas ginčo turtas buvo įgytas kaip vienas bendras kompleksas, kuris buvo naudojamas abiejų šalių. Beje, atsakovė, išduodama ieškovui ilgalaikį įgaliojimą dėl disponavimo garažais (suteikdama plačias teises, pvz., įrengti dirbtuves, sudaryti nuomos bei kitas sutartis), sudarė sąlygas ieškovui faktiškai bendru turtu naudotis ir disponuoti savo nuožiūra, išvengiant kliūčių, sietinų su tuo, jog šis turtas buvo registruotas kaip atsakovės asmeninis. Kita vertus, tokie atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kuriais akcentuojamos garažų atskirumo nuo buto savybės, taigi ir skirtingas šių daiktų teisinis likimas, jų (argumentų) nenurodžius pirmosios instancijos teisme, laikytini siurpriziniais, teikiamais pažeidžiant CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą. Pirmosios instancijos teismas bendrą šalių turtą vertino vadovaudamasis ieškovo pateiktu įrodymu – turto vertintojos UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ atlikto vertinimo ataskaita, kurioje nurodyta, kad 2017 m. vasario 13 d. ginčo turto rinkos vertė yra 104 300 Eur (buto – 92 600 Eur, garažo bokso Nr. 11 – 5 900 Eur, garažo bokso Nr. 12 – 5 800 Eur). Teisėjų kolegija nepagrįstomis pripažįsta atsakovės skunde išreikštas abejones dėl ieškovo pateiktos turto vertinimo ataskaitos objektyvumo ir pagrįstumo. Iš teismo sprendimo motyvų aiškiai matyti, jog turto vertės nustatymo įrodymas buvo pateiktas ir teismo įvertintas tik ieškovui priteistinos kompensacijos nustatymo tikslu. Todėl nėra pagrindo iš esmės vertinti apeliacinio skundo argumentą, jog šis įrodymas neva nepagrindžia šalių susitarimo sudarymo fakto ar ieškovo į ginčo turtą investuotų sumų dydžio. Sutiktina su teismo išvada, jog, ginčydama turto vertinimo išvadas, atsakovė nepateikė savo teiginius pagrindžiančių objektyvių duomenų (CPK 12, 178 straipsnis). Nepagrįstu pripažintinas apeliacinio skundo argumentas, jog turto vertinimas buvo atliktas parenkant neaktualaus laikotarpio (2014-2016 m.) palyginamuosius objektus. Ginčo turto įvertinimas atliktas taikant lyginamąjį metodą. Taikant šį metodą, reikalaujama surinkti informaciją apie ne mažiau kaip trijų per paskutinius 36 mėnesius įvykusių analogiško arba panašaus turto sandorių kainas (žr. LR finansų ministro įsakymų patvirtintą Turto ir verslo vertinimo metodiką). Metodikoje pateiktas detalus turto vertinimo tvarkos reguliavimas sudaro sąlygas turto vertės nustatymo tikslu taikyti pataisas, kurios leidžia koreguoti vertinamo turto rinkos vertę, be kita ko, atsižvelgiant ir į palyginamųjų objektų sandorių sudarymo laikotarpį. Taigi, vertinant 2014-2016 metų laikotarpiu įvykusių sandorių duomenis, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Išanalizavusi turto vertinimo ataskaitos turinį, teisėjų kolegija nenustatė jo trūkumų, todėl nesivadovauti šia ataskaita nėra pagrindo.Teismas, įvertinęs aplinkybę dėl šalių konfliktinių santykių, sprendė, jog nėra galimybės bendrą turtą padalinti natūra. Teismo taikyto bendro turto padalijimo būdo, turtą paliekant atsakovei, o ieškovo naudai priteisiant kompensaciją pinigais, šalys neginčija. Vadinasi, bylos apeliacinio nagrinėjimo metu konstatavus, jog šalių dalys bendrojoje nuosavybėje yra lygios, apskųstas teismo sprendimas pakeistinas, ginčo turtą pripažįstant atsakovės asmenine nuosavybe, o ieškovo naudai priteistą piniginę kompensaciją sumažinant iki sumos, atitinkančios pusę to turto vertės - 52 150 Eur (104 300 Eur : 2).

Dėl šalių ginčo teisinio kvalifikavimo ir ieškinio teisinio pagrindo pakeitimo aplinkybių

Atsakovė apeliaciniame skunde prašo įvertinti ieškovo procesinius veiksmus, kuomet jis, suvokdamas, kad negalės pagrįsti pradinio ieškinio (dėl paskolinių santykių), pateikė patikslintą ieškinį, kuriame įrodinėjo jungtinės veiklos teisinių santykių egzistavimą ir suformulavo materialųjį reikalavimą dėl jam priklausančios dalies atidalijimo iš bendrosios nuosavybės. Proceso įstatyme nurodyta, jog iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą. Dėl ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo teismui yra pateikiamas rašytinis pareiškimas, kuris turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Vėlesnis ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo (CPK 141 straipsnio 1 dalis). Atsakovė apeliuoja, jog ieškovas, pradinį ieškinį grindęs paskoliniais santykiais, po dviejų bylinėjimosi metų patikslino ieškinį, jį grįsdamas jungtinės veiklos teisiniais santykiais ir reikalaudamas nebe paskolos grąžinimo, o jam priklausančios dalies atidalijimo iš bendro turto, sukurto jungtinės veiklos pagrindu. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis nenustatė aplinkybių, jog ieškinio tikslinimas (koregavimas) pažeidė proceso įstatyme nustatytą tvarką ar iš esmės pažeidė atsakovės procesines teises. Nėra pagrindo netikėti ieškovo argumentais, jog ieškinio tikslinimo būtinybę lėmė objektyvios aplinkybės – naujų įrodymų, leidžiančių tiksliau kvalifikuoti šalių teisinius santykius ir ginčo pobūdį, gavimas. Be to, tiek pradinio, tiek patikslinto ieškinio atveju atsakovės įrodinėjamų aplinkybių turinys iš esmės nesikeitė – abiem atvejais atsakovės pozicija dėl ginčo buvo grindžiama tuo, jog ginčo turtas buvo įgytas jos asmeninės nuosavybės teise, neigiant šalis siejusių turtinių santykių bendrumą bei 2005 m. rugsėjo 16 d. skolos raštelio teisėtumą ir atitiktį tikrajai atsakovės valiai. Nėra pagrindo išvadai, jog ieškovo pozicija po ieškinio patikslinimo iš esmės pasikeitė, kadangi ir paskoliniai santykiai (pradinis ieškinys) buvo grindžiami ieškovo investicijomis į atsakovės vardu registruotą turtą. Tokios aplinkybės leidžia pritarti ieškovo nuostatai, jog patikslintu ieškiniu iš esmės buvo keičiamas tik ieškinio teisinis pagrindas, kuris nėra privalomas ieškinio elementas.

Dėl bylos procesinės baigties

Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant apskųstų teismo sprendimų (sprendimo ir papildomo sprendimo) teisėtumą bei pagrįstumą, todėl kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei teisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, todėl pagrįstai konstatavo tarp šalių buvusį susitarimą dėl ginčo turto (buto ir dviejų garažų) įgijimo (ir sukūrimo) jungtinės veiklos pagrindu. Tačiau spręsdamas dėl ieškovo dalies atidalijimo iš bendro turto klausimą, teismas nepagrįstai nukrypo nuo jungtinės veiklos dalyvių lygių įnašų prezumpcijos, netinkamai vertindamas tiek šalių susitarimo sąlygas, tiek 2005 m. rugsėjo 16 d. skolos raštelio turinį. Apeliacinės kontrolės metu nustatyta, jog šalių dalys jungtine veikla sukurtame turte yra lygios. Dėl šios priežasties apskųstas teismo sprendimas pakeičiamas, pripažįstant ieškovo nuosavybės teisę į pusę (1/2 dalį) ginčo turto (buto ir dviejų garažų), kuris po padalijimo pripažįstamas atsakovės nuosavybe, o ieškovo naudai iš atsakovės priteisiama 52 150 Eur dydžio piniginė kompensacija už jam tenkančią ginčo turto dalį, taip pat priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą kompensacijos sumą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nagrinėjamu atveju pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atliktinas šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų perskirstymas.CPK 93 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovo pareikšto (patikslinto) ieškinio suma 70 627,92 Eur. Ieškovo naudai iš atsakovės priteisiama 52 150 Eur kompensacija už jam tenkančią turto dalį. Konstatuotina, kad ieškovo patenkintų ieškinio reikalavimų mastas sudaro 74 procentus ieškinio sumos, todėl ieškovui atlygintina 74 procentai jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei – 26 procentai jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsikirtimais į ieškinį. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas patyrė tokias bylinėjimosi išlaidas: 1 463,31 Eur žyminio mokesčio, 4 900,50 Eur už teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme, 1 000 Eur už turto vertinimą, 100 Eur antstoliui, 24,34 Eur už dokumentų vertimą, 78,80 Eur išlaidų renkant įrodymus, 1815 Eur už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Bendra ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų suma 9 381,95 Eur. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų santykį, iš atsakovės ieškovo naudai priteistina 6 942,64 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.Iš pateiktų mokėjimo dokumentų nustatyta, kad atsakovė patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 1 070 Lt (309,90 Eur) žyminio mokesčio už priešieškinį, 2 000 Lt (579,24 Eur) už teisinę pagalbą (advokatei B. R. ir advokatui E. L. pagal pateiktus kvitus), 237,49 Eur už ekspertizės atlikimą, 600 Eur už pakartotinės ekspertizės atlikimą, 2 212,50 Eur už teisinę pagalbą (advokatui T. V. pagal suteiktų teisinių paslaugų ataskaitą), 116,89 Eur už faktinių aplinkybių konstatavimą, 300 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Atsakovės priešieškinis buvo atmestas pagrįstai, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su priešieškinio reikalavimais (žyminis mokestis už priešieškinį, teismo ekspertizės išlaidos, priešieškinio parengimo išlaidos) neatlygintinos. Tokiu būdu pagal nustatytą patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų santykį, atsižvelgiant ir į išlaidų ryšį su atsikirtimais į ieškinį, skirstytinomis atsakovės bylinėjimosi išlaidomis pripažintina 2 919,01 Eur suma (289,62 Eur (pusė 579,24 Eur sumos, atsižvelgiant į tai, jog į šią sumą įskaitytos ne tik apsiliepimo, bet ir priešieškinio parengimo išlaidos) už advokatės B. R. ir E. L. suteiktas teisines paslaugas, 2 212,50 Eur už advokato T. V. suteiktas teisines paslaugas, 116,89 Eur už faktinių aplinkybių konstatavimą, 300 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą). Pripažinus, jog pagal patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų santykį atsakovė turi teisę į 26 procentų dydžio šių išlaidų atlyginimą, jos naudai iš ieškovo priteistina 758,94 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 31 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Priešieškinį atmesti, o ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti ieškovo A. K. A. nuosavybės teisę į 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), į 1/2 dalį garažų (boksai Nr. G-11 ir G-12), esančių (duomenys neskelbtini).

Atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovui A. K. A. priklausančią buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir garažų (boksai Nr. G-11 ir G-12), esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės dalį tokiu būdu: ieškovui A. K. A. priteisti iš atsakovės S. L. 52 150 Eur kompensaciją, o butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir garažus (boksai Nr. G-11 ir G-12), esančius (duomenys neskelbtini), pripažinti atsakovės S. L. asmenine nuosavybe.

Priteisti ieškovui A. K. A. iš atsakovės S. L. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 52 150 Eur kompensacijos sumą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo visiško įvykdymo.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti“.

Priteisti ieškovui A. K. A. iš atsakovės S. L. 6 942,64 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovei S. L. iš ieškovo A. K. A. 758,94 Eur bylinėjimosi išlaidų.