Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2818-828/2024 pagal ieškovės N. L. ieškinį atsakovui E. K. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – ir VTAS).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Atsiliepimų į pateiktą apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovo E. K. apeliaciniu skundu, be to absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

13. Tarp šalių kilo ginčas dėl šalių nepilnamečiams vaikams teiktino išlaikymo dydžio. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo pakeistas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimu nustatytas išlaikymo dydis ir iš atsakovo E. K. nepilnamečių vaikų G. K., V. K., D. K. išlaikymui priteista po 150 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, kiekvienam iš vaikų. Apeliantas su šiuo sprendimu nesutinka bei prašo ieškovės ieškinį atmesti, paliekant pirmiau minėtu sprendimu nustatytą išlaikymo dydį – po 100 Eur kiekvienam iš vaikų. Pasak atsakovo, nuo minimo sprendimo praėjo tik vieneri metai, taigi vaikų poreikiai negalėjo taip padidėti, o bylos duomenimis nustatytos aplinkybės nepagrindžia esminio šalių turtinės padėties pasikeitimo, sąlygojančio išlaikymo padidinimą.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, skundžiamą teismo sprendimą, apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį išdėstytus teisinius argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, išsamiai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde dėstomais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei pateiktu jų vertinimu, todėl išsamiai jų nebekartoja, o pasisako tik dėl apeliacinio skundo motyvų. Pažymėtina, jog apeliaciniu skundu iš esmės yra keliami analogiški klausimai kaip ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei į kuriuos jau atsakyta skundžiamu sprendimu. Tai, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl šalių vaikams reikalingo išlaikymo dydžio neatitiko apelianto lūkesčių nedaro skundžiamo sprendimo savaime neteisėtu.

15. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal CK 3.201 straipsnio 1 dalį, teismas gali sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Sistemiškai aiškinant CK 3.201 straipsnį, darytina išvada, kad išlaikymo dydžio peržiūrėjimas galimas ne tik iš esmės pasikeitus tėvų turtinei padėčiai, bet ir nepilnamečių vaikų poreikiams. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydis gali būti peržiūrėtas (pakeistas) dviem pagrindais: 1) įvykus esminiam tėvų turtinės padėties pasikeitimui; 2) pasikeitus nepilnamečio vaiko poreikiams. Asmuo gali remtis abiem pagrindais, reikalaudamas pakeisti teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydį (pvz., savo turtinės padėties esminiu pablogėjimu ir nepilnamečio vaiko poreikių sumažėjimu (reikalaujant sumažinti išlaikymo dydį); savo turtinės padėties esminiu pablogėjimu ir nepilnamečio vaiko poreikių padidėjimu (reikalaujant padidinti išlaikymo dydį); ir kt.). Bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo pagrindo, tas asmuo, kuris reikalauja pakeisti teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydį, turi pagrįsti, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą tą padaryti (CPK 12 ir 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-313/2018). Taigi, ši, pirmiau aptarta, kasacinio teismo praktika paneigia vieną iš apelianto skundo argumentų, jog teismo sprendimu priteisto išlaikymo peržiūrėjimas iš esmės galimas tik esant esminiam šalių turtinės padėties pasikeitimui.

16. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-10910-956/2022 buvo patvirtinta ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kurios 2.1. punktas numatė, jog „<...> nepilnamečių vaikų tėvas E. K., nepilnamečių vaikų: G. K., V. K. ir D. K. išlaikymui nuo pareiškimo dėl santuokos nutraukimo bendru abiejų sutuoktinių sutikimu padavimo teismui dienos mokės po 100 Eur kiekvienam, iki vaikų pilnametystės, periodinėmis išmokomis kas mėnesį <...>. 2024 m. vasario 21 d. pirmosios instancijos teisme buvo gautas ieškovės ieškinys, kuriuo buvo prašoma padidinti nustatytą išlaikymo dydį, kadangi vaikams paaugus, padidėjo jų poreikiai, be to, ieškovė su vaikais persikėlė gyventi į miestą, dėl ko padidėjo būsto ir kt. išlaidos. VTAS byloje pateiktoje išvadoje nurodė, jog 100 Eur suma, mokama kiekvienam iš vaikų, šiai dienai nėra pakankama net būtinųjų vaiko poreikių patenkinimui (analogiškos pozicijos VTAS laikėsi ir 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimo priėmimo metu). Kaip ir minėta pirmiau, atsakovas nemano, jog vaikų poreikiai yra iš esmės padidėję bei šiuo metu mokamas išlaikymas nėra pakankamas.

17. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, teismas, nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet ir skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Plėtodamas pirmiau nurodytą praktiką, kasacinis teismas nurodė, kad nors orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau tokio dydžio išlaikymas paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, kurių bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas įrodinėti, teikdamas detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020, 21 ir 22 punktai).

18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, tai yra, jog dėl amžiaus, papildomų poreikių atsiradimo, šeimos persikėlimo į miestą išaugo vaikų išlaikymo išlaidos, sprendė, kad byloje yra nustatytas pakankamas pagrindas (realus vaikų poreikių padidėjimas) pakeisti anksčiau nustatytą atsakovo teikiamo išlaikymo vaikams dydį. Visgi, įvertinęs šalių turtinę padėtį bei turimus kitus išlaikytinius, teismas konstatavo, jog nepilnamečių G. K., V. K., D. K. išlaikymui šiuo metu jų tėvų galima teikti suma yra apie 300 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui (papildomai įvertinant, jog valstybė skiria dar apie 150 Eur išmoką kiekvienam vaikui), ir atsakovo dalis šioje išlaikymo prievolėje šiuo metu turi būti 150 Eur. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šia pirmosios instancijos teismo išvada.

19. Kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje iš šalių paaiškinimų, ieškovė po Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimo priėmimo iš (duomenys neskelbtini) kaimo kartu su vaikais persikėlė gyventi į Panevėžį, gyvena nuomojamame būste ((duomenys neskelbtini) kaime taip pat gyveno ne jai nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje vietoje). Kaip bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškino ieškovė, į miestą ji persikėlė, kadangi pradėjo dirbti, o važinėti 40 km nuo (duomenys neskelbtini) kiekvieną dieną per toli, taip pat ir vaikams mieste geriau – mokykla, būreliai, prieš tai dukra lankė (duomenys neskelbtini) gimnaziją į kurią važinėdavo, taip pat ją reikėdavo vežti į Panevėžį psichologo konsultacijoms. Šalių nepilnamečiai vaikai, kuriems skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo 12, 7 ir 3 gyvena kartu su ieškove, lanko ugdymo įstaigas, užsiima kita veikla. Nors ieškovė ir nedetalizavo vaikų būtiniesiems poreikiams patiriamų išlaidų, tačiau, kaip akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, akivaizdu, jog šalių vaikams yra būtinas pilnavertis maitinimas, priemonės laisvalaikiui, ugdymui, gydymui ir pan.. Taip pat, natūralu, jog vaikams yra būtina ir jų ūgį, dydį bei sezoną atitinkanti apranga ir avalynė – laisvalaikio apranga, mokyklinės uniformos, šokio užsiėmimams reikalinga speciali avalynė ir apranga (V. K. lanko šokio būrelį), dėl ko yra patiriamos nuolatinės išlaidos. Teisėjų kolegija pažymi, jog po 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimo priėmimo, kuriuo šalys sutarė dėl 100 Eur dydžio atsakovo teiktino išlaikymo, mokyklą (1 klasę) pradėjo lankyti antroji šalių dukra – V. K., kuri taip pat lanko ir šokių būrelį, ir nors, pagal ieškovės paaiškinimus, šis būrelis yra nemokamas, tačiau papildomai kainuoja baleto apranga – vien „tapkytės“ kainavo 15 Eur. Šalių sūnus nuo 2023 m. vasario 6 d. Panevėžyje lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Kaip akcentuota ir skundžiamame sprendime, vaikai gyvena su ieškove, ji privalo užtikrinti jiems tiek gyvenamąją vietą, tiek kitų jų poreikių (medicininių, ugdymo, laisvalaikio ir kt.) patenkinimą, būtent ieškovei tenka kasdienė šalių vaikų priežiūra bet kuriuo metu, o iš esmės tiksliai įvertinti absoliučiai visų vaikų poreikių net nėra įmanoma, kadangi pastarieji gali skirtis priklausomai nuo sezono, veikų sveikatos būklės, socialinių aplinkybių ir pan., tačiau tai nereiškia, jog išlaidos vaikų išlaikymui nėra patiriamos. Įvertinusi šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija neturi faktinio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada dėl padidėjusių šalių vaikų poreikių, taip pat atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą kasacinio teismo praktiką, tai yra, jog vaikams tenkančių išlaikymo išlaidų, nesiekiančių minimalios mėnesinės algos dydžio, kaip, kad yra ir nagrinėjamu atveju, nėra reikalinga įrodinėti byloje teikiant detalius šių išlaidų įrodymus, konstatuoja, jog ieškovė savo procesinę pareigą pagrįsti vaikų poreikius įvykdė.

20. Akcentuotina, jog atsakovas ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadą dėl pakitusių vaikų išlaikymo išlaidų, jokių įrodymų, kurie patvirtintų vaikų poreikius esant mažesniais nei, kad sprendė pirmosios instancijos teismas ar, kad, pavyzdžiui, jis kokia kita forma papildomai teiktų paramą vaikams, kas leistų spręsti esant teisiniam pagrindui mažinti atsakovo teiktino išlaikymo dydį piniginę forma, neteikė (CPK 178 straipsnis).

21. Sutiktina su apeliantu, jog nuo šalių susitarimo dėl vaikams teiktino išlaikymo dydžio praėjo santykinai neilgas laiko tarpas, tačiau pritarti apelianto argumentams, jog per beveik du metus laiko vaikų poreikiai negalėjo padidėti, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju poreikių padidėjimą nulėmė tiek vaikų amžius, sveikatos būklė, tiek padidėjusios užimtumo galimybės persikėlus gyventi į miestą, tiek ir gyvenant mieste išaugusios pragyvenimo išlaidos. Apeliantas skunde tvirtina, jog sprendimas persikelti gyventi į miestą, taip prisiimant prievolę mokėti nuomos mokestį, buvo ieškovės N. L. pasirinkimas, ir atsakovui negali būti perkeliamos šio pasirinkimo materialinės pasekmės, tačiau šioje dalyje atkreiptinas dėmesys, jog, kaip akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, ieškovės bei šalių vaikų persikėlimas buvo nulemtas ekonominių priežasčių ir visiškai atitinka ir vaikų interesus – ieškovė įsidarbino Panevėžio mieste (kaip ji paaiškino teismo posėdžio metu, važinėti kiekvieną dieną po 40 km yra per toli, gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) taip pat jiems nepriklausė), pagerėjo vaikų užimtumas, arčiau yra ugdymo įstaigos, taigi tiek gyvenimo sąlygos tiek popamokinės veiklos galimybės neabejotinai yra geresnės bei palankesnės vaikams. Šią aplinkybę bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iš esmė pripažino ir pats apeliantas. Visiškai natūralu, jog ieškovė siekia geresnių sąlygų šalių vaikams bei tokio jos elgesio laikyti vien asmeniniu jos pasirinkimu, kartu nulemiančiu visų su šiuo sprendimu susijusių, padidėjusių prievolių priskyrimu tik ieškovei, nėra pagrindo.

23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vystytis vaikui. Tėvai turi ne teisę, bet pareigą išlaikyti savo vaikus ir šį išlaikymą teikti proporcingai savo turtinei padėčiai. Kaip akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolė yra absoliuti, ir rūpestingo ir sąžiningo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartas reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti. Be to, tėvai privalo iš anksto įvertinti savo esamą turtinę padėtį, pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaikais, netinkamas tėvų pareigų vykdymas ar visiškas jų nevykdymas gali būti pateisinami tik išimtiniais atvejais, nepriklausančiais nuo jų valios, priešingu atveju atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004). Be to, vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-915/2015).

24. Bylos duomenimis apeliantas nuo 2023 m. gruodžio 26 d. yra registruotas Užimtumo tarnyboje, kaip ieškantis darbo asmuo, gauna apie 400 Eur nedarbo draudimo išmoką, jam priklauso nedidelės vertės automobilis, taip pat be šalių vaikų turi dar du išlaikytinius – 3 metų sūnų ir nė 1 metų neturinčią dukrą. Tačiau, priešingai apelianto teiginiams, šios aplinkybės jau buvo įvertintos ir pirmosios instancijos teismo bei šių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, jog atsakovo (kaip ir ieškovės) galimybės teikti visų vaikų poreikius atitinkantį išlaikymą akivaizdžiai mažesnės ir todėl konstatavo, jog nepilnamečių G. K., V. K., D. K. išlaikymui šiuo metu jų tėvų galima teikti suma yra apie 300 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui (papildomai įvertinant, jog valstybė skiria dar apie 150 Eur išmoką kiekvienam vaikui), ir atsakovo dalis šioje išlaikymo prievolėje šiuo metu turi būti 150 Eur. Teisėjų kolegija pritardama skundžiamame sprendime padarytai išvadai, konstatuota nagrinėjamu atveju nesant paneigta, jog atsakovas objektyviai gali teikti skundžiamame sprendimą nurodyto dydžio išlaikymą, tai yra po 150 Eur kiekvienam iš vaikų.

25. Teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto argumentus dėl jo galimybės dirbti bei užsidirbti nebūvimo. Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė internetinės svetainės www.esveikata.lt ekrano kopijas, kuriose užfiksuota sveikatos istorija nuo 2023 m. lapkričio 28 d. iki 2024 m. balandžio 10 d., iš kurios matyti buvę planinės pagalbos apsilankymai šeimos klinikoje, VšĮ „Respublikinė Panevėžio ligoninė“ bei odontologijos klinikoje, tačiau ties minėtais įrašais jokių kitų duomenų, aktualių nagrinėjamam klausimui, nėra nurodyta. Tiesa, ties 2023 m. gruodžio 8 d. apsilankymo įrašu yra nurodytos diagnozės – „(duomenys neskelbtini)“, tačiau jokios kitos informacijos nėra fiksuota, tai yra šis įrašas neatspindi jokios realios informacijos apie atsakovo sveikatos būklę ar deklaruojamą apsunkintą gebėjimą dirbti. Pasak atsakovo duotų paaiškinimų, jam praeityje buvo lūžusi ranka, prasidėjo sąnario artrozė bei yra reikalinga operacija ir dėl savo sveikatos būklės jis iš esmės negali dirbti. Visgi, kaip akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, duomenų, jog apelianto darbingumas būtų sumažintas teisės aktų nustatyta tvarka byloje nėra pateikta. Pažymėtina, jog vadovaujantis CPK 178 straipsnio nuostatomis, būtent šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, taigi, šiuo atveju, atsakovas pirmosios instancijos teismui privalėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo sveikatos būklę, tačiau, konstatuotina, jog šios pareigos atsakovas neįvykdė, o pirmiau minėti, pateikti sveikatos istorijos duomenys, neleidžia spręsti esant nuolatinai apsunkintoms apelianto galimybėms dirbti bei užsidirbti pakankamai lėšų tiek paties pragyvenimui tiek išlaikymo vaikams teikimui. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog neįgalumo nustatymas yra trunkamasis procesas bei nuo sveikatos pablogėjimo iki neįgalumo nustatymo paprastai praeina nemažas laiko tarpas. Visi, teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip ir nurodo pats apeliantas, sveikata jam pablogėjo dar 2023 m. gruodį, tai yra prieš beveik 10 mėnesių, tačiau jokių duomenų kurie leistų spręsti bent jau apie prasidėjusį darbingumo lygio nustatymo procesą apeliantas byloje nėra pateikęs (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgusi į pirmiau aptartas faktines aplinkybe, teisėjų kolegija visas abejones vertina vaiko interesų naudai, taigi pripažintina, jog nėra jokio pagrindo išvadai, kad atsakovo turtinė padėtis neleidžia vaikui teikti 150 Eur dydžio išlaikymo. Dar kartą akcentuotina, jog sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti, ir bet koks darbingo asmens neveikimas šiuo klausimu nepateisinamas.

26. Taip pat konstatuotina, jog pagrindo spręsti, jog ieškovė būtų buvusi atleista nuo įrodinėjimo pareigos, kaip, kad teigia apeliantas, nėra, kadangi ji ieškinio reikalavimus grindė į bylą teiktais įrodymais bei teisme pateiktais paaiškinamais tiek apie vaikų išlaikymui patiriamas išlaidas, tiek apie savo turtinę padėtį, kuriuos ir vertino pirmosios instancijos teismas, kartu su išsireikalautais duomenimis apie ieškovės gaunamas pajamas bei valstybės teikiamą parama vaikams. Tai, kad apelianto nuomone, šie įrodymai nėra pakankami, nereiškia pareigos įrodyti ieškinio reikalavimus pažeidimo (CPK 178 straipsnis).

27. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).

28. Atsižvelgusi į pirmiau aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija konstatuoja, jog keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei klausimas nėra sprendžiamas, kadangi atsakovui apeliacinės instancijos teisme buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, ją apmokant 100 procentų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.