Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-873-577/2016

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-03-22
Bylos Nr.: 2A-873-577/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-11018-2015-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Jadvyga Mardosevič
Atsakovas: UAB „Admita“
Ieškovas: UAB DK „PZU Lietuva“

Kategorijos

2.5.39Draudimas

Civilinė byla Nr. 2A-873-577/2016(Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11018-2015-8)Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.39.; 2.5.39.2.5.5.; 2.5.39.2.6.1.; (S) 3.3.1.; 3.3.1.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2016 m. kovo 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Admita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Admita“

dėl žalos atlyginimo regreso teise.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ (draudikas), vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPD įstatymas) 11 str. 7 d., ieškiniu prašo priteisti iš draudėjo (atsakovo) draudiko išmokėtą sumą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-05-06 šalys sudarė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. AYAS 01 7621286, (toliau – draudimo sutartis), kuria buvo apdrausta atsakovui priklausančio automobilio „SEAT LEON“, v/n (duomenys neskelbtini) civilinė atsakomybė. 2010-05-27 Rygoje įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis „TOYOTA COROLLA VERSO“, v/n (duomenys neskelbtini); kaltu dėl šio autoįvykio pripažintas atsakovui priklausančio automobilio SEAT vairuotojas. Atsakovas draudimo įmoką pagal privalomojo draudimo sutartį sumokėti vėlavo, tačiau draudimo apsauga jo apdraustai transporto priemonei vis tiek buvo taikoma. Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui sumokėjęs 938,17 EUR dydžio draudimo išmoką, prašo ją priteisti iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovas su ieškiniu nesutinka, tvirtina, jog pagal TPVCAPD įstatymo 11 str. 6 d. nuostatas draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko net ir tuo laikotarpiu, kai draudėjas nebuvo sumokėjęs draudimo įmokos ar buvo nuo jos atleistas. Atsakovo teigimu, pats ieškovas nepasinaudojo draudimo sutarties sąlygų 29 punkte nustatyta draudiko teise vienašališkai nutraukti draudimo sutartį ar ją stabdyti. Todėl pats ieškovas pavėluoto draudimo įmokos sumokėjimo nelaikė esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 str. 2 d. 2 p.); be to, ieškovas draudimo įmoką iš atsakovo priėmė. Pasak atsakovo, draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPD įstatymo 22 str. 2 dalyje įvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Atsakovo vertinimu, ieškovas nepagrindžia, kodėl reikalaujama priteisti suma iš atsakovo yra tapati sumai, kurią ieškovas išmokėjo kaip draudimo išmoką; ieškovo pateikta pažyma negali būti vertinama kaip įrodymas, pagrindžiantis išmokos sumokėjimo faktą. Prašo ieškinį atmesti.

Rašytiniuose paaiškinimuose ieškovas papildomai nurodė, kad vienašališkai nutraukti draudimo sutartį yra jo teisė, bet ne pareiga; draudikas turi teisę grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtas sumas nepriklausomai nuo to, ar pasinaudojo teise draudimo sutartį nutraukti savo iniciatyva, kai draudėjas sutarties nevykdo ar netinkamai vykdo, ir jei tai yra esminis sutarties pažeidimas (TPVCAPD įstatymo 7 str. 2 d.). Mano, esą turi teisę į visos draudimo išmokos grąžinimą. Pažymėjo, kad nukentėjusiajam buvo pervesta 553,93 LVL, kuri pagal tos dienos valiutų santykį atitinka 2014-10-22 draudimo išmokos mokėjimo pažymoje nurodytą draudimo išmokos sumą eurais, neskaitant žalos reguliavimo išlaidų; žalos mokėjimo pavedimo nepateikė todėl, kad šiuo atveju tarp ieškovo ir jo filialo Latvijoje buvo padaryta užskaita.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį tenkino; iš atsakovo ieškovui priteisė 938,17 EUR nuostolių atlygimui, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą (938,17 EUR) sumą nuo bylos iškėlimo (2015 m. kovo 30 d.) ir iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Įvertinęs bylos medžiagą, pirmos instancijos teismas konstatavo, jog būdamas atsakovui priklausančio automobilio draudiku ir 2010-05-27 Rygoje įvykus draudimo įvykiui, ieškovas privalėjo išmokėti draudimo išmoką, nors ir esant draudėjo (atsakovo) laiku nesumokėtai nustatyto dydžio draudimo įmokai, draudimo sutartis nebuvo nutraukta ir draudimo apsauga jo apdraustai transporto priemonei buvo taikoma. TPVCAPD įstatymo 11 str. 7 d. pagrindu sprendė, jog ieškovas, kaip atsakovui priklausančios transporto priemonės draudikas išmokėjęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalai atlyginti draudimo išmoką, įgijo teisę reikalauti iš atsakovo atlyginti jam dėl padarytos žalos išmokėtas sumas. Atsižvelgdamas į atsakovo veiklos, kuri susijusi su transporto priemonių nuoma, pobūdį, į tai, kad atsakovui turėjo būti gerai žinomi galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė pažeidus sutartines nuostatas, į tai, kad draudimo įmoka sumokėta ženkliai praleidus sutartyje nurodytą terminą, sprendė, kad iš atsakovo yra pagrindas priteisti visą ieškovo sumokėtą sumą.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas UAB „Admita“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-01 sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti. Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas netinkamai tyrė ir vertino įrodymus, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažeidė procesines teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Nurodo, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad draudimo išmokos sumokėjimo faktą patvirtina byloje esanti pažyma – išmoka Latvijos filialui buvo atlyginta įskaičius šalių tarpusavio skolinius reikalavimus, o nukentėjusiam asmeniui - mokėjimo pavedimu buvo pervesta 553,93 LVL suma pagal Lietuvos banko pateiktą lito ir užsienio valiutų santykį 2013-06-06. Į bylą pateiktas 2013-06-06 mokėjimo dokumentas Nr. 106744, kuriame nurodyta, kad išmokos mokėtojas – If P&C Insurance AS Latvijos filialas, o išmokos gavėju nurodytas – „Batic Taxi”, RAB, t.y. nukentėjusio asmens Kasko draudikas, bet ne UAB „PZU Lietuva“ Latvijos filialas. Be to, mokėjimo dokumentas Nr. 106744 nėra nei pasirašytas atsakingo asmens, nei patvirtintas antspaudu, todėl tokio įrodymo leistinumas vertintinas kritiškai. Apelianto nuomone, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „PZU Lietuva“ Latvijos filialas atlygino ginčo sumą nukentėjusiajam asmeniui, o į bylą pateiktame 2013-09-17 UAB „PZU Lietuva“ Latvijos filialo pranešime nėra jokių tiesioginių nuorodų, leidžiančių jį susieti su eismo įvykio žalos kompensavimu ir iš to kylančia regreso teise. Draudimo išmokos mokėjimo pažyma nepatvirtina atliktos ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio, neturi privalomų rekvizitų, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, todėl ji negali būti laikoma apskaitos dokumentu, įrodančiu išmokos sumokėjimo užskaitos būdu faktą. Pasak apelianto, TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Tuo tarpu pirmos instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, tik formaliai nurodė, kad apeliantui dėl jo vykdomos veiklos turi būti žinomi galimi teisiniai padariniai ir pasekmės. Be to, pirmos instancijos teismas nepagrįstai 3 mėnesių įmokos sumokėjimo vėlavimą laikė žymiu, nors kasacinio teismo praktikoje net ilgesnis vėlavimas laikomas nežymiu. Todėl, apelianto teigimu, teismas tik formaliai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, netaikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų sistemiškai su TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta ieškovo teise, ko pasėkoje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Be to, pasak apelianto, pirmos instancijos teismas pažeidė CPK 178, 185 straipsniuose numatytas įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, įrodymų pakankamumo, išsamaus įrodymo įvertinimo principus, sprendime rėmėsi išskirtinai ieškovo teiginiais. Nepaisant apelianto iškeltų abejonių dėl ieškovo pateiktų įrodymų, patvirtinančių automobilį vairavusio asmens atsakomybę, pirmos instancijos teismas netyrė šios aplinkybės ir dėl iškeltų abejonių nepasisakė sprendime. Apelianto vertinimu, ieškovas nepateikė jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „PZU Lietuva“ Latvijos filialas atlygino (kompensavo) nuostolius, ir kad UAB „PZU Lietuva“ sumokėjo draudimo išmoką UAB „PZU Lietuva“ Latvijos filialui (atlikdamas užskaitą).

Atsiliepimas

Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad nesutinka su skundu, todėl prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškina, jog nagrinėjamu atveju žalos draudimo išmokų mokėjimo grandinė buvo tokia: If P&C Insurance AS Latvijos filialas yra nukentėjusio asmens Kasko draudikas, kuris pirmasis atlygino nukentėjusiajam žalą, ką pagrindžia ieškovo pateiktas 2013-06-06 mokėjimo dokumentas Nr. 106744. Toliau If P&C Insurance AS Latvijos filialas kreipėsi į tuometinį UAB DK „PZU Lietuva“ korespondentą Latvijoje – draudimo kompaniją BALVA AAS, šią aplinkybę patvirtina 2010-05-29 raštas dėl draudimo kompensacijos išmokėjimo, 2013-06-12 atgręžtinis reikalavimas byloje Nr. 48156225. Iki 2013-04-15 UAB DK „PZU Lietuva“ korespondentas Latvijoje buvo BALVA AAS, o nuo 2013-04-15 juo tapo UAB DK „PZU Lietuva“ Latvijos filialas. Taigi tuo metu, kai If P&C Insurance AS Latvijos filialas pateikė pretenziją, UAB DK „PZU Lietuva“ korespondentas Latvijoje buvo BALVA AAS, o pakeitus korespondentą, bylą perėmė kitas korespondentas – UAB DK „PZU Lietuva“ Latvijos filialas. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis kreipėsi į Kasko draudiką, o ne į atsakovo draudiką, todėl žalą atlyginęs Kasko draudikas If P&C Insurance AS Latvijos filialas įgijo teisę išmokėtos sumos reikalauti iš įvykio kaltininko draudiko UAB DK „PZU Lietuva“ (korespondento Latvijoje – UAB DK „PZU Lietuva“ Latvijos filialo). Atsižvelgiant į tai, kad 2013-06-06 mokėjimas Nr. 106744 buvo atliktas internetu, todėl apelianto šio dokumento kritiškas vertinimas, kad pastarasis nėra pasirašytas atsakingo asmens ir patvirtintas antspaudu, laikytinas nepagrįstu. Pasak ieškovo, tiek 2013-09-17 UAB DK „PZU Lietuva“ Latvijos filialo raštas dėl kompensacijos sumokėjimo, tiek 2013-07-31 draudimo išlaidų aktas, tiek anksčiau nurodyta išmokų mokėjimo grandinė besąlygiškai paneigia apelianto argumentus, jog byloje trūksta dokumentų, įrodančių, kad UAB „PZU Lietuva“ Latvijos filialas išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Nors apeliantas ir pažymi, kad byloje pateikta draudimo išmokos mokėjimo pažyma nepatvirtina atliktos ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio, todėl ji negali būti laikoma apskaitos dokumentu, įrodančiu išmokos sumokėjimą užskaitos būdu faktą, bei atkreipia dėmesį, kad draudimo išmokos mokėjimo pažymoje esančios nuorodos ir veiksmažodžio liepiamoji nuosaka „išmoką mokėti pavedimu“, mokėjimo pavedime nurodyti jų „bylos Nr. GC/2012/024“, leidžia daryti išvadą, kad aptariama pažyma gali būti laikoma iš esmės tik vidiniu dokumentu, nurodančiu ieškovo atsakingiems asmenims tam tikrus atliktinus veiksmus, tačiau ieškovo vertinimu, kaip tik šios apelianto nurodytos aplinkybės, priešingai, parodo, jog draudimo išmokos mokėjimo pažyma patvirtina tarp ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ Latvijos filialo atliktą draudimo išmokos užskaitą, nes pagal LR CK 6.131 str. 1 d. įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Pagal to paties straipsnio 2 d. įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai. Vidiniai draudikų dokumentai, iš kurių matoma, kad viena šalis pranešė kitai apie draudimo išmokos sumos įskaitymą, yra užtektinas įrodymas šiam faktui konstatuoti. Akcentavo, jog apelianto samprotavimai dėl draudikui grąžintinos sumos dydžio irgi yra nepagrįsti; pirmos instancijos teismas vertino ne tik įmokos įmokėjimo pavėlavimo trukmę (terminą), bet ir tai, jog apeliantas pagal savo veiklos pobūdį nuolat susiduria su nuomojamų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl sprendė, kad jam turi būti žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatų. Taip pat ieškovas pažymėjo, jog prie eismo kaltininką patvirtinančių įrodymų ieškovas pateikė Privalomojo sausumos priemonių draudimo savininkų civilinės atsakomybės informacinės sistemos pažymą apie kelių eismo įvykį (protokolo Nr. EZ092745) bei 2010-05-27 ieškovo prašymą išmokėti Kasko žalos atlyginimą, kuriame detaliai išdėstytos įvykio aplinkybės ir nurodytas kaltininkas; pagal TPVCAPDĮ 15 str. 3 d. pakankamu eismo įvykio kaltininko įrodymu laikytinas kompetentingų institucijų dokumentas, todėl „Latvijos Transporto priemonių draudėjų biuro” pateikti duomenys laikomi tinkamais įrodymais, patvirtinančiais eismo įvykio aplinkybes ir kaltininką. Atsakovas, savo ruožtu, nukentėjusiojo nurodytų eismo įvykio aplinkybių nepaneigė ir kito kaltininko nenurodė, todėl preziumuojama, kad su jomis sutinka.

Ieškovas prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikė papildomus įrodymus: 2010-05-29 raštą dėl draudimo kompensacijos išmokėjimo, 2013-06-12 atgręžtinį reikalavimą byloje Nr. 48156225, 2013-07-31 draudimo išlaidų aktą, 2015-08-12 UAB DK „PZU Lietuva“ raštą dėl užskaitos žalos byloje Nr. 2013/096244 ir prašė juos priimti, pridėti prie nagrinėjamos bylos. Ieškovas nurodė, jog papildomus įrodymus teikia siekdamas atskleisti tikrąsias ginčo faktines aplinkybes, kurios buvo klaidingai vertinamos atsakovo. Šių įrodymų anksčiau pateikti nebuvo būtinybės (CPK 314 str.), o tokia būtinybė iškilo tik dėl atsakovo apeliaciniu skundo. Teismas ieškovo papildomus įrodymus prijungė prie nagrinėjamos bylos, nustatė apeliantui terminą dėl papildomai pridėtų įrodymų nuomonei pateikti. Apelianto vertinimu, ir papildomai pateikti įrodymai neįrodo nuostolių išmokėjimo fakto; pasak apelianto, draudimo išmokos pažymos turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad tam tikro dydžio išmoką reikia sumokėti, o ne įskaityti. 2015-08-12 raštas negali būti laikomas vienos šalies valios išraiška atlikti įskaitymą, todėl negalima laikyti, kad ginčo suma buvo įskaityta, o ieškovas įrodė išmokos sumokėjimo faktą atliekant įskaitymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2010-05-06 šalys sudarė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. AYAS 01 7621286, (toliau – draudimo sutartis), kuria buvo apdrausta atsakovui priklausančio automobilio „SEAT LEON“, v/n (duomenys neskelbtini) civilinė atsakomybė. 2010-05-27 Rygoje įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis „TOYOTA COROLLA VERSO“, v/n (duomenys neskelbtini); kaltu dėl šio autoįvykio pripažintas atsakovui priklausančio automobilio SEAT vairuotojas. Ieškovas teigia, jog dėl 2010-05-27 eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovas išmokėjo 938,17 Eur dydžio draudimo išmoką; padarytą žalą, jos dydį ir atlyginimą grindžia: 2013-09-17 PZU Lietuva, UAB DK Latvijos filialo prašymu kompensuoti išmokas, 2010-08-11 važtaraščiu-sąskaita, 2013-06-06 mokėjimo nurodymu Nr. 106744, 2014-10-22 draudimo išmokos pažyma. Ieškovo įsitikinimu, jis turi į atsakovą regreso teisę, nes atsakovas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala trečiajam asmeniui, todėl ieškiniu buvo prašoma iš atsakovo priteisti 938,17 Eur žalos atlyginimo. Atsakovas su ieškovo reikalavimais nesutiko, tvirtino, kad draudikui pavėluotai priėmus draudimo išmoką, draudikas neturi teisės susigrąžinti iš draudėjo draudiko išmokėtas dėl padarytos žalos sumas. Taip pat nurodė, jog grąžintinos draudikui sumos dydis nebūtinai turi sutapti su padarytos žalos išmokėtų draudimo sumų dydžiu; teigė, kad ieškovas neįrodė, jog reikalaujama suma yra jo išmokėta nukentėjusiajam, t.y. ieškovas neįrodė draudimo išmokos sumokėjimo fakto. Pirmos instancijos teismas ieškinį tenkino; konstatavo, kad ieškovas, kaip atsakovui priklausančios transporto priemonės draudikas išmokėjęs nukentėjusiajam trečiajam asmeniui žalai atlyginti draudimo išmoką, įgijo teisę reikalauti iš atsakovo atlyginti jam dėl padarytos žalos išmokėtas sumas. Padaręs išvadą, jog atsakovui, kaip juridiniam asmeniui, kurio veikla susijusi su transporto priemonių nuoma, turi būti gerai žinomi teisiniai padariniai ir atsakomybė pažeidus civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties nuostatas, atsižvelgęs į tai, kad draudimo įmoka sumokėta ženkliai praleidus sutartyje nurodytą terminą, sprendė, jog yra pagrindas ieškinį tenkinti visą apimtimi. Atsakovas su pirmos instancijos teismo sprendimo nesutiko, prašo jį panaikinti, priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą iš esmės grindžia tokiais argumentais: a/ pirmos instancijos teismas netyrė įrodymų visumos, formaliai nurodė, kad draudimo išmokos sumokėjimo faktą patvirtina draudimo išmokos mokėjimo pažyma, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas įrodė draudimo išmokos sumokėjimo faktą ir patirtos žalos dydį.; b/ priteisdamas visą ieškovo reikalaujamą sumą nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, nevertino ir neanalizavo abiejų šalių veiklos pobūdžio, šalių elgesio, kad ieškovas pavėluotai sumokėtą draudimo įmoką priėmė ir sutarties nenutraukė, nepagrįstai 3 mėnesių įmokos sumokėjimo vėlavimo terminą laikė žymiu; c/ pirmos instancijos teismas visiškai netyrė iškeltų atsakovo abejonių dėl eismo įvykį ir automobilį vairavusio asmens kaltę patvirtinančių įrodymų patikimumo ir leistinumo.

TPVCAPDĮ tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Vienas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo bruožų yra jo privalomumas. Galiojančiame teisiniame reguliavime įtvirtintų nuostatų dėl šios rūšies draudimo sutarčių tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti ir transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012 ir kt.).

Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo (TPVCAPDĮ 11 str. 6 d.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013).Tačiau Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Taigi TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta teisinė kompensuojamojo pobūdžio sankcija, kuri taikoma įstatymo ir sutarties nustatytas pareigas pažeidusiam draudėjui, o draudimo įmokų mokėjimas yra viena iš draudėjo pareigų. Ir dalies įmokos sumokėjimas, ir jos sumokėjimas ne sutartyje nurodytu terminu yra laikytini sutarties pažeidimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013).

TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų padarinių (draudėjo pareiga grąžinti draudikui draudimo išmoką) atsiradimas yra siejamas su tam tikrų sąlygų buvimu: 1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą; 2) per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba 3) žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju šias aplinkybes pirmos instancijos teismas nustatė, t. y. atsakovas iki draudimo sutartyje nustatyto termino (2010-05-06) nesumokėjo draudimo įmokos, ji sumokėta tik 2010-09-09, o per tą laikotarpį, kai draudimo įmoka nebuvo sumokėta (nuo 2010-05-06 iki 2010-09-09, įvyko draudžiamasis įvykis (2010-05-27). Šių aplinkybių neginčija ir byloje dalyvaujantys asmenys. Apeliantas teigia, jog pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai netyrė iškeltų atsakovo abejonių dėl eismo įvykį ir automobilį vairavusio asmens kaltę patvirtinančių įrodymų patikimumo ir leistinumo. Visų pirma, pažymėtina, kad apeliantas teiktuose procesiniuose dokumentuose (atsiliepime) jokių argumentų dėl jo abejonių dėl eismo įvykį ir automobilį vairavusio asmens kaltę patvirtinančių įrodymų patikimumo ir leistinumo nekėlė. Išklausius teismo posėdžio garso įrašą nustatyta, jog bylos nagrinėjimo iš esmės metu atsakovo atstovės buvo iškeltos abejonės tik dėl aptariamų ieškovo pateiktų įrodymų patikimumo. Taip pat pastebėtina, jog atsakovas nei bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde jokių argumentų dėl civilinės atsakomybės už eismo įvykį nebuvimo ar taikytinos atsakomybės dydžio nenurodė, anksčiau jokių pretenzijų ar klausimų dėl asmens, sukėlusio autoįvykį, kaltės nekėlė, jokių įrodymų, kurie paneigtų asmens, sukėlusio autoįvykį, kaltę ar civilinės atsakomybės už autoįvykį buvimą, nepateikė; tokių argumentų (įrodymų) nenurodo ir apeliaciniame skunde, deklaratyviai teigdamas, kad pažyma apie kelių eismo įvykį, kuri, kaip matyti iš jos turinio, gauta iš Privalomojo Sausumos transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimo (PCAG) informacinės sistemos, kurios šaltinis Vidaus reikalų ministerijos Informacijos centras, informacinių sistemų pagalba (internetas), yra be parašo. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal TPVCAPDĮ 15 str. 3 d. nuostatas pakankamu eismo įvykio kaltininko įrodymu laikytinas kompetentingų institucijų dokumentas. Šiame kontekste pažymėtina, kad „Latvijos Transporto priemonių draudėjų biuras” užtikrina Latvijos sausumos transporto priemonių savininkų civilinės teisinės atsakomybės privalomo draudimo informacijos sistemos veikimą, ši informacinė sistema talpina kompetentingų institucijų duomenis, įskaitant Kelių policijos, apie: eismo įvykio protokolą, dalyvius, transporto priemones, transporto priemonių pažeidimus, KET pažeidimus bei pažeidėjus, todėl minėti rašytiniai dokumentai laikomi tinkamais įrodymais, patvirtinančiais eismo įvykio aplinkybes ir kaltininką. Pats apeliantas, skunde teigdamas, jog neva kreipėsi į ieškovą, prašydamas pateikti autoįvykį patvirtinančius dokumentus, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Pažymėtina, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Esant nurodytam, aptariamų apelianto argumentų kontekste, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti pirmos instancijos teismo aukščiau įvardintų įrodymų (jų leistinumo, įrodomosios vertės) vertinimo taisyklių pažeidimo, apelianto argumentai laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Apeliantas apeliuoja į tai, jog pirmos instancijos teismas, priteisdamas visą ieškovo reikalaujamą sumą, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, nevertino ir neanalizavo abiejų šalių veiklos pobūdžio, šalių elgesio, nepagrįstai 3 mėnesių įmokos sumokėjimo vėlavimo terminą laikė žymiu; neatsižvelgė į tai, tai kad ieškovas pavėluotai sumokėtą draudimo įmoką priėmė ir sutarties nenutraukė. Tačiau su tokias apelianto argumentais irgi sutikti negalima.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, ši TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Nurodytoje TPVCAPDĮ 22 straipsnio normoje inter alia nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys, svarbu yra ir tai, kad ginčo šalys yra juridiniai asmenys, vienam jų (ieškovui) draudimas yra įprasta komercinė veikla ir jam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, o kitam (atsakovui) – bendrovės pagrindinė veikla yra transporto paslaugos, taip pat yra svarbios kitos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012, ir kt. ).

Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas, nustatydamas grąžintinos sumos dydį, akcentavo, jog atsakovo veikla susijusi su transporto priemonių nuoma; apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmos instancijos išvadomis, jog atsakovo veiklos pobūdis suponuoja išvadą, kad jam turi būti žinomi galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė pažeidus Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybė privalomojo draudimo sutartines nuostatas. Taip pat, vertinant tai, kad draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2010-05-06, o sumokėta 2010-09-09, nėra pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo išvada, kad draudimo įmokos sumokėjimo terminas buvo praleistas ženkliai. Vadovaujantis aukščiau išdėstytu ginčo klausimo teisiniu reglamentavimu, apelianto nurodytos aplinkybės, kad ieškovas pavėluotai sumokėtą draudimo įmoką priėmė ir draudimo sutarties nenutraukė, nesudaro pagrindo ieškovo reikalaujamos sumos mažinti; kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą ieškovo išmokėtą ir iš atsakovo reikalaujamą priteisti sumą mažinti, apeliantas nenurodo. Taigi, atsižvelgiant į jau aptartas byloje turinčias reikšmės nustatant grąžintinos sumos dydį aplinkybes, draudimo išmokos ir draudimo įmokos dydžių santykį, į tai, kad kasacinio teismo praktikoje nagrinėjant tokio pobūdžio bylas akcentuojama, jog yra svarbus ir gintinas, priteisiant kompensavimo išlaidų dalį, draudiko interesas laiku gauti finansines įplaukas iš draudėjų, taip garantuojant draudikų stabilią finansinę būklę, užtikrinančią efektyvią draudimo apsaugos teikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-671/2013 ir kt.), sutiktina su pirmos instancijos išvada, kad ieškovas turi reikalavimo teisę į visos draudimo išmokos susigrąžinimą iš atsakovo.

Taip pat atmestini apelianto argumentai dėl pirmos instancijos teismo padarytų išvadų ir įrodymų, susijusių su draudimo išmokos sumokėjimo faktu, vertinimu.

Atkreiptinas dėmesys, jog kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-10-18 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 -10- 01 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-01-10 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; 2013 m. gruodžio 20 d. d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB Nr. 3K-3-697/2013; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015).

Nagrinėjamu atveju ieškovas, siekdamas pagrįsti draudimo išmokos sumokėjimo faktą, pateikė teismui 2014-10-22 draudimo išmokos mokėjimo pažymą, kurioje nurodyta, jog ieškovo išmoka UAB DK „PZU Lietuva“ Latvijos filialui buvo atlyginta įskaičius šalių tarpusavio skolinius reikalavimus. Aptariamos draudimo išmokos mokėjimo mechanizmą ieškovas detaliai paaiškino atsiliepime į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, jog If P&C Insurance AS Latvijos filialas yra nukentėjusio asmens Kasko draudikas, kuris pirmasis atlygino nukentėjusiajam žalą, ką patvirtina ieškovo pateiktas 2013-06-06 mokėjimo dokumentas Nr. 106744. If P&C Insurance AS Latvijos filialas kreipėsi į tuometinį UAB DK „PZU Lietuva“ korespondentą Latvijoje – draudimo kompaniją BALVA AAS, tą patvirtina 2010-05-29 raštas dėl draudimo kompensacijos išmokėjimo. Iki 2013-04-15 UAB DK „PZU Lietuva“ korespondentas Latvijoje buvo BALVA AAS, o nuo 2013-04-15 juo tapo UAB DK „PZU Lietuva“ Latvijos filialas. Tuo metu, kai If P&C Insurance AS Latvijos filialas pateikė pretenziją, UAB DK „PZU Lietuva“ korespondentas Latvijoje buvo BALVA AAS, o pakeitus korespondentą, bylą perėmė kitas korespondentas – UAB DK „PZU Lietuva“ Latvijos filialas. Duomenų, kurie paneigtų ieškovo nurodytą paaiškinimą dėl atliktų mokėjimų mechanizmo, byloje nėra, todėl teismas neturi pagrindo laikyti nepagrįstu ar juo nesivadovauti. Taip pat ieškovas papildomai pateikė: 2010-05-29 raštą dėl draudimo kompensacijos išmokėjimo; 2013-06-12 atgręžtinį reikalavimą byloje Nr. 48156225, kuris patvirtina, kad If P&C Insurance AS Latvijos filialas kreipėsi į tuometinį UAB DK „PZU Lietuva“ korespondentą Latvijoje; 2013-07-31 draudimo išlaidų aktą, kuris patvirtina, jog UAB DK „PZU Lietuva“ Latvijos filialas išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiojo Kasko draudikui If P&C Insurance AS Latvijos filialui, 2015-08-12 UAB DK „PZU Lietuva“ raštą dėl užskaitos žalos byloje Nr. 2013/096244. Apeliantas, susipažinęs su papildomai pateiktais rašytiniais įrodymais, tvirtina, kad ir papildomi dokumentai neįrodo draudimo išmokos sumokėjimo fakto, tačiau iš esmės savo nesutikimą grindžia ieškovo padaryto įskaitymo, kaip ūkinės operacijos tarp juridinių asmenų, netinkamu įforminimu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovo papildomai pateiktus rašytinius įrodymus, iš kurių matyti, jog atlikto įskaitymo šalys viena kitai pranešė apie draudimo išmokos sumos įskaitymą, neįžvelgia pagrindo spręsti dėl CK 6.131 straipsnio, reglamentuojančio įskaitymo tvarką, nuostatų pažeidimo. Teismo vertinimu, ieškovo pateiktų įrodymų pakanka draudimo išmokos sumos įskaitymo faktui konstatuoti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išvardintas kasacinio teismo suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles, į byloje surinktų tiek nagrinėjant bylą pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismuose įrodymų visumą, sprendžia, jog nagrinėjamo ginčo kontekste nėra pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo pozicija, kad ieškovas pagrįstai reikalauja jo sumokėtos draudimo išmokos, ir jo reikalavimai tenkintini. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas vertino į bylą pateiktus įrodymus nepažeisdamas CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).

Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais, todėl konstatuoja, jog apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 320, 327, 329 - 330 str.). Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir įvertino į bylą pateiktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš apelianto ieškovui priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme t.y. 186,47 Eur; apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto UAB „Admita“, į.k. 125323158, ieškovui UAB DK „PZU Lietuva“, į.k. 110057869, ieškovo patirtas 186,47 Eur (šimtas aštuoniasdešimt šešis eurus 47 centus) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Jadvyga Mardosevič