Kauno apylinkės teismo sprendimas

2016-02-08 · Civilinė byla Nr. 2-800-151/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-02-08
Bylos Nr.
2-800-151/2016
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-12316-2015-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rita Ulejevienė
Ieškovas
UAB „Kompleksinė statyba“
Atsakovas
UAB „Frankas“
Advokatai
Raimondas Lignugaris
Civilinė byla Nr. 2-800-151/2016Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12316-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 3.2.6.1.; 2.5.11.; 3.1.7.5.;
KAUNO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 8 d.Kaunas

Kauno apylinkės teismo teisėja Rita Ulejevienė, sekretoriaujant Jurgitai Radauskaitei, dalyvaujant ieškovo UAB „Kompleksinė statyba“ atstovui Rolandui Janiškai, atsakovo UAB „Frankas“ atstovui advokatui Raimondui Lignugariui, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Kompleksinė statyba“ ieškinį atsakovui UAB „Frankas“ dėl nekokybiško daikto kainos grąžinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti ieškovui iš atsakovo 542,83 Eur sumą; šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (b.l. 37-39).

Ieškovas ieškinyje nurodė, atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad 2014-12-16 ieškovas iš atsakovo įsigijo daugiafunkcinį radiacijos lygio matavimo prietaisą - dozimetrą - radiometrą „RAD-35". Už įsigytą prekę pagal atsakovo išrašytą 2014-12-16 išankstinę sąskaitą - faktūrą Nr. 2014/12/16/19 ieškovas iš anksto atsakovui sumokėjo visą 542,83 Eur (1 874,29 Lt) sulygtą prekės kainą, ką patvirtina pridedamas 2014-12-17 banko mokėjimo pavedimas. Atitinkamai, ieškovas tikėjosi, kad atsakovo parduodamas matavimo prietaisas atitiks jam keliamus kokybės reikalavimus ir techninius rodiklius bei galės būti naudojamas pagal tiesioginę paskirtį, tačiau įvyko priešingai. Įsigytas matavimo prietaisas neatitiko esminių kokybės reikalavimų ir buvo visiškai netinkamas naudoti pagal tiesioginę jo paskirtį: šio prietaiso rodmenys būdavo netikslūs, klaidingi ir iškraipyti (pavyzdžiui, matuojant tą patį objektą, prietaisas kaskart rodydavo skirtingus duomenis ir pan.). Tuo tarpu ieškovo ūkinėje - komercinėje veikloje, kuri yra griežtai kontroliuojama, būtina nuolat atlikti tikslius prekių radiacijos lygio matavimus bei tikrinti, ar nustatytas radiacijos lygis atitinka nustatytas normas, kadangi priešingu atveju ieškovas pažeistų teisės aktų reikalavimus, už ką grėstų atitinkamos sankcijos. Tačiau su iš atsakovo įsigytu prietaisu to padaryti paprasčiausiai buvo neįmanoma. Dėl prietaiso defektų ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovą, kuris iš pradžių bandė taisyti prietaisą, vėliau pakeisti į kitą tokį patį prietaisą, tačiau defektų pašalinti taip ir nepavyko. Ieškovas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo parduotas matavimo prietaisas visiškai neatitiko esminių kokybės reikalavimų, atsakovas nesugebėjo pašalinti daikto trūkumų ar pakeisti į tinkamos kokybės prietaisą, todėl ieškovas pasinaudojo vienu iš įstatyme numatytų pirkėjo teisių gynimo būdu ir atsisakė sutarties. 2015-05-27 ieškovas registruota pašto siunta išsiuntė atsakovui nekokybišką prekę (tai patvirtina 2015-05-27 UAB „Tolimojo keleivinio transporto kompanija" siuntimo kvitas). Atsakovas šią prekę (matavimo prietaisą) atsiėmė, tačiau pinigų ieškovui taip ir negrąžino. Todėl šią sumą - 542,83 Eur prekės kainą - ieškovas prašo teismo iš atsakovo priteisti.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo ieškinio netenkinti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas (b.l. 53-54).

Atsakovas atsiliepime nurodė, atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad ieškovas 2014 m. gruodžio mėnesį nusipirko radiacijos matuoklį RAD-35. Po kurio laiko ieškovo direktorius Rolandas Janiška pradėjo reikšti pretenzijas, kad prietaisas yra nekokybiškas, netiksliai rodo duomenis ir grąžino matuoklį. Tuomet prietaisas buvo pakeistas nauju, išsiunčiant naują radiacijos matuoklį RAD-35 Nr. 35-11079. 2015 m. gegužės 27 d. ieškovas grąžino prietaisą per Tolimojo keleivinio transporto kompaniją ir atsiuntė pretenziją. Siekiant įsitikinti ar gerai veikia prietaisas, 2015-06-12 AB „Vilniaus metrologijos centras“ buvo atlikta patikra. Akredituota institucija išdavė 2015-06-12 Kalibravimo liudijimą Nr. 766821–R.3-00-21, kuris kartu su radiacijos matuokliu buvo išsiųstas ieškovui. Ieškovas ginčo radiacijos matuoklį RAD-35 Nr. 35-11079 kartu su kalibravimo liudijimu vėl grąžino atsakovui. Radiacijos matuoklis iki šiol saugomas atsakovo patalpose. 2015-07-10 ieškovui buvo išsiųstas pranešimas apie saugojimo įkainius, kuris buvo įteiktas 2015-07-13. Ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo pagrindžiančio ieškinį ir patvirtinančio įrodymus, kad prietaisas yra nekokybiškas. Mano, kad radiacijos matuoklis ieškovui tapo tiesiog nereikalingas ir ieškovo atstovas tokiu būdu nusprendė neteisėtai susigrąžinti pinigus. Kadangi ieškinyje nenurodytas faktinis ieškinio pagrindas, t.y. ieškinio reikalavimas nepagristas įrodymais, todėl nepagrįstas ir ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas

Bylos medžiaga bei šalių paaiškinimais nustatytina, kad 2014 12 16 ieškovas įsigijo iš atsakovo daugiafunkcinį radiacijos lygio matavimo prietaisą – dozimetrą-radiometrą “RAD-35”. 2014 12 16 atsakovas pateikė ieškovui sąskaitą-faktūrą serija išankstinė Nr. 2014 12/16/19, 1874 Lt t.y. 542,83 Eur (43 b. l.), kurią ieškovas 2014 12 17 vietinio mokėjimo nurodymu apmokėjo (44 b. l.). Ieškovas nurodė, kad matavimo prietaisas neatitiko esminių kokybės reikalavimų, nes yra netinkamas naudoti pagal tiesioginę paskirtį. Nurodo, kad prietaiso rodmenys būdavo netikslūs, nes kaskart matuojant tą patį objektą, prietaisas rodydavo skirtingus duomenis. Ieškovas matavimo prietaisą grąžino atsakovui, kuris, kaip teigia, pakeitė kitu, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Tik iš netiesioginių įrodymo, atsakovo rašto ieškovui, kuriame nurodoma, kad ieškovas antrą kartą grąžina prietaisą pagal sąskaitą faktūrą Nr. D02568, galima teigti, kad buvo siunčiamas kitas prietaisas (56 b. l.). 2015 05 28 ieškovas kreipėsi su pretenzija prašydamas pakeisti prietaisą nurodydamas, kad jis vis tiek blogai veikia arba grąžinti sumokėtus pinigus (45 b. l.) bei nurodo, kad 2015 05 27 grąžino prietaisą autobusu (45 b. l.). Atsakovas su ieškiniu nesutinka bei šią aplinkybę įrodinėja 2015 06 12 kalibravimo liudijimu Nr. 766821-R1.3-00-21, išduotu Vilniaus metrologijos centro (55 b. l.) ir teigia, kad prietaisas dirba gerai. Po prietaiso kalibravimo, prietaisas buvo grąžintas ieškovui, tačiau ieškovas 2015 07 13 prietaisą vėl grąžino atsakovui (57 b. l.). Ieškovas teigia, kad prietaisas neveikia ir pateikia taip pat UAB „Vilniaus metrologijos centras” raštą Nr. 2012 12 10 Nr. S-454, kuriame nurodoma, kad ieškovo įsigytas prietaisas nėra įtrauktas į Lietuvos matavimo priemonių registrą, todėl prietaiso rodmenų patikimumas ir prietaiso kokybė yra nežinoma ir nurodo, kad tik iš ieškovo pateikto aprašymo matyti, kad ieškovo įgyto prietaiso rodmenys yra nestabilūs laike (70 b. l.). Šis raštas neįrodo konkretaus ieškovo įgyto prietaiso kokybės, nes yra kalbama apie prietaisus RAD-35 apskritai, o konkretaus ieškovo prietaiso kokybė nebuvo tiriama.

Bylos esmė yra matavimo prietaiso dozimetro-radiometro “RAD-35” kokybė. Nei iš ieškovo, nei iš atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų teismas negali nustatyti, ar jis yra tinkamas matavimams atlikti. Iš pateiktų į bylą įrodymų negalima net nustatyti, koks prietaisas buvo pateiktas ieškovui, nes nei viena šalis nepateikė prietaiso indentifikavimo įrodymų. Prietaisas iš atsakovo ieškovui ir atgal keliavo tris kartus, tačiau koks tai konkretus prietaisas byloje duomenų, nei sąskaitose, nei raštuose, nei prietaiso persiuntimuose nėra. Atsakovas pateikia, kad prietaisui Nr. 35-11079 išduotas kalibravimo liudijimas, tačiau, ar tai būtent tam prietaisui buvo išduotas kalibravimo liudijimas, kuris buvo pateiktas ieškovui, teismas taip pat nustatyti negali. Taip pat teigtina, kad ieškovas taip pat nepateikė nei vieno įrodymo, kad prietaisas netinkamai veikia, nes pagrindinis ieškovo įrodymas byloje yra ieškovo atstovo paaiškinimas.

Teismas išaiškino ieškovui teisę turėti byloje atstovą – advokatą, nurodė, ekspertizės būtinumą, nes teismas neturi specialių žinių šias aplinkybes nustatyti, tačiau ieškovo atstovas atsisakė advokato pagalbos ir prašė bylą nagrinėti pagal byloje esančius rašytinius įrodymus.

Įrodinėjimą reglamentuojančios teisės normos yra vienos svarbiausių civilinio proceso teisėje. Tik pasitelkusios įrodinėjimo institutą šalys gali įrodyti savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrįstumą, o teismas, atsižvelgdamas į šalių nurodytas aplinkybes bei aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, nustatyti, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja ar neegzistuoja.

„Įrodinėjimo pareigos“ sąvokos vartojimo šalininkai paprastai teigia, kad už šios pareigos nevykdymą šaliai gali būti taikomos sankcijos – priimamas nepalankaus sprendimas, todėl šalys turi pareigą įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus. Įrodinėjimas yra šalių pareiga, nes už jos nevykdymą arba netinkamą įvykdymą gali būti taikomos sankcijos – priimamas nepalankus sprendimas. Galima teigti, kad įrodinėjimo našta – tai šalies teisė ir būtinybė įstatymų nustatyta tvarka įrodyti savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrįstumą, kurią lemia teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi.

Įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. K. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-540/2009). Kasacinis teismas taip pat pripažįsta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-552/2010).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinio teismo praktika dėl šių įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo yra nuosekli ir išsami. Šis teismas savo nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje S. S. v. antstolė R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2008). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią – atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti, turi būti motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009).

Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. antstolis V. M., bylos Nr. 3K-3-217/2010; 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. J. P., bylos Nr. 3K-3-62/2010; kt.).

CPK 42 straips­nio 1 da­ly­je, 46 straips­nio 2 da­ly­je, 47 straips­nio 2 da­ly­je, 50 straips­ny­je ir 54 straips­nio 1 da­ly­je nu­sta­ty­ta, kad ša­lys ir ki­ti da­ly­vau­jan­tys by­lo­je as­me­nys tu­ri tei­sę teik­ti teismui įro­dy­mus. Pa­gal CPK 12 ir 178 straips­nius ša­lys pri­va­lo įro­dy­ti ap­lin­ky­bes, ku­rio­mis grindžia sa­vo rei­ka­la­vi­mus bei at­si­kir­ti­mus, iš­sky­rus at­ve­jus, kai yra re­mia­ma­si ap­lin­ky­bė­mis (faktais), ku­rių ne­rei­kia įro­di­nė­ti (CPK 182 straips­nis). Tai­gi įro­di­nė­ti tu­rin­čias reikš­mės ci­vi­li­nė­je by­loje aplin­ky­bes (įro­di­nė­ji­mo da­ly­ką) yra ša­lių ir ki­tų da­ly­vau­jan­čių by­lo­je as­me­nų ir tei­sė, ir parei­ga. Šias tei­ses ir pa­rei­gas mi­nė­ti as­me­nys įgy­ven­di­na nu­ro­dy­da­mi tei­siš­kai reikš­min­gas aplinky­bes, rink­da­mi ir pa­teik­da­mi teis­mui įro­dy­mus bei da­ly­vau­da­mi juos ti­riant ir ver­ti­nant. Nevyk­dant įrodinė­ji­mo pa­rei­gų ar­ba ne­tin­ka­mai jas vyk­dant, įro­di­nė­ji­mo sub­jek­tui (daž­niau­siai proce­so ša­liai) ga­li at­si­ras­ti nei­gia­mų pa­da­ri­nių – teis­mas ga­li ieš­ki­nį, prie­šieš­ki­nį, pa­reiš­ki­mą ir kitus pro­ce­si­nius do­ku­men­tus grą­žin­ti juos pa­da­vu­siems as­me­nims trū­ku­mų ša­li­ni­mo tvar­ka (CPK 115, 138 straipsniai), at­si­sa­ky­ti pri­im­ti pa­vė­luo­tai pa­teik­tus įro­dy­mus, jei­gu tai už­vil­kins by­los nagrinėjimą (CPK 142 straips­nio 3 da­lis, 181 straips­nio 2 da­lis, 227 straips­nio 2 da­lis), ar­ba, išnagri­nė­jus by­lą, net­gi at­mes­ti ieš­ki­nį, prie­šieš­ki­nį, pa­reiš­ki­mą, pra­šy­mą.

Įsta­ty­mų lei­dė­jas nu­sta­tė ne tik įro­di­nė­ji­mo pa­rei­gas, bet ir jų pa­skirs­ty­mo tai­syk­les. Pa­čios ben­driau­sios tai­syk­lės yra su­for­mu­luo­tos CPK 12, 178 ir 179 straips­niuo­se. Įrodinė­ji­mo pa­rei­ga pagal šias tai­syk­les ten­ka tam, kas tei­gia – ieš­ko­vui rei­kia įro­dy­ti ieški­nio, at­sa­ko­vui – prie­šieš­ki­nio, pa­reiš­kė­jui – pa­reiš­ki­mo ar pra­šy­mo fak­ti­nį pa­grin­dą. CPK 182 straips­ny­je iš­var­dy­tos ap­lin­ky­bės, ku­rių ne­rei­kia įro­di­nė­ti. Ki­ta ver­tus, kai kurio­se ci­vi­li­nė­se by­lo­se ma­te­ria­li­nės tei­sės nor­mos nu­sta­to ki­to­kį įro­di­nė­ji­mo pa­rei­gų pa­skirs­ty­mą. Jo­se nu­ro­do­ma, ku­ri ša­lis ir ką kon­kre­čiai tu­ri įro­dy­ti. Dalyvau­jan­tys by­lo­je as­me­nys ir teis­mas tu­ri iš­si­aiš­kin­ti kiek­vie­no­je by­lo­je, ar įro­di­nė­ji­mo pareigoms nu­sta­ty­ti pa­kan­ka CPK nor­mų, ar rei­kia va­do­vau­tis ki­tų įsta­ty­mų (daž­niau­siai materialinės tei­sės nor­mų) nu­ro­dy­ta įro­di­nė­ji­mo pa­rei­gų pa­skirs­ty­mo tvar­ka. Kai ma­te­ria­li­nės tei­sės nor­mos nu­sta­to ki­to­kią įro­di­nė­ji­mo pa­rei­gų pa­skirs­ty­mo tvar­ką ne­gu CPK nor­mos, rei­kia vadovautis ma­te­ria­li­nės tei­sės nor­mo­mis nu­sta­ty­ta bei teis­mų prak­ti­kos su­for­muo­ta įrodinėji­mo tvar­ka.

Teis­mas tu­ri tei­sę rink­ti įro­dy­mus sa­vo ini­cia­ty­va tik CPK ir ki­tų įsta­ty­mų nu­sta­ty­tais atvejais. To­kie at­ve­jai yra nu­ma­ty­ti CPK 184 straips­nio 1 da­ly­je, 212 straips­nio 1 daly­je, 219 straips­ny­je, 320 straips­nio 2 da­ly­je, 376 straips­nio 1 da­ly­je, 414 straips­nio 1 da­ly­je, 443 straipsnio 8 da­ly­je, CK 2.118 straips­ny­je, 2001 m. ko­vo 20 d. Įmo­nių bankro­to įsta­ty­mo Nr. IX-216 9 straips­ny­je, 2001 m. ko­vo 20 d. Įmo­nių re­struk­ūrizavimo įsta­ty­mo Nr. IX-218 6 straips­ny­je ir kt.

Taigi teismas apžvelgęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl įrodinėjimo pareigos nustato, kad nei ieškovas, nei atsakovas neįrodė ir neatsikirto į pateiktą reikalavimą. Ieškovas nepateikė rašytinių įrodymų, kad prietaisas dozimetras-radiometras RAD 35, yra nekokybiškas, veikia, tačiau netinkamai, to paties objekto rodmenis rodo skirtingai, o atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovui buvo išsiųstas būtent tas prietaisas, kuriam buvo išduotas kalibravimo liudijimas Nr. 766821-R1.3-00-21, todėl ieškovo reikalavimas dėl netinkamos prietaiso kokybės atmestinas, o atsakovas, nors ir nesant tokio reikalavimo, įpareigotinas grąžinti ieškovui dozimetrą-radiometrą RAD-35, Nr. 35-11079. Teismas tokį įpareigojimą atsakovui numatė todėl, kad ateityje nekiltų papildomų ginčų tarp šalių.

Tiek ieškovas, tiek atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas prašo priteisti 20,00 Eur žyminio mokesčio ir 150,00 Eur atstovavimo išlaidų, atsakovas prašo priteisti 350,00 Eur atstovavimo išlaidų (b.l. 5, 40, 42, 71-72).

Ieškinį atmetus iš ieškovo atsakovui priteistina 350,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 str., 88 str. 1 d. 6 p.).

Iš ieškovo taip pat priteistinos teismo procesinių dokumentų įteikimo išlaidos - 5,80 Eur - valstybei (LR CPK 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 str., 263-270 str., teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Įpareigoti atsakovą UAB „Frankas“, į. k. 303033503, per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovui UAB „Kompleksinė statyba“ į. k. 123757768, dozimetrą-radiometrą RAD-35, Nr. 35-11079.

Priteisti iš ieškovo UAB „Kompleksinė statyba“, į. k. 123757768, atsakovui UAB „Frankas“, į. k. 303033503, 350,00 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovo UAB „Kompleksinė statyba“, į. k. 123757768, 5,80 Eur (penkis eurus 80 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Išieškotojas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.

TeisėjaRita Ulejevienė