- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-29
- Bylos Nr.
- 1S-330-719/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-86-1-00145-2014-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Artūras Ridikas
- Kategorijos
Teisėja Malvyra Bučienė Baudžiamoji byla Nr. 1S-330-719/2015
2015 m. birželio 29 d.
teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. nutarties
Aprašomoji dalis
nustatė:
Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartimi A. B., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 4 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ „Rokiškio psichiatrinė ligoninė“.
Šalies argumentai
VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ 2015 m. gegužės 7 d. teikimu kreipėsi į žemesnįjį teismą prašydama pratęsti priverčiamosios medicinos priemonės A. B. taikymą. Skundžiama nutartimi žemesnysis teismas šį teikimą tenkino ir pratęsė A. B. priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis taikymą.
A. B. skundu prašo pakeisti skundžiamą nutartį – pakeisti jam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, taikyti jam ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis ir leisti išvykti į pensionatą. Nurodo, kad jo būsena yra stabili, dirglumo nėra, pykčio ar nervingumo protrūkiai nebuvo pasikartoję. Taip pat jis teigia, kad niekada nevartojo alkoholinių gėrimų, kvaišalų ir būdamas pensionate pasižada laikytis vidaus tvarkos taisyklių, režimo ir elgtis drausmingai.
Teismo posėdyje prokuroras prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
BK 98 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. BK 98 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Iš esmės tokie patys reikalavimai nurodyti ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio 1 ir 2 dalyse.
Iš teismui pateiktoje medžiagoje esančios 2015 m. balandžio 30 d. komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. B. psichinė būsena išlieka nestabili – stebėtas dirglumas, pykčio protrūkiai, protesto reakcijos, jo elgesys neprognozuojamas. Pokalbio metu prasmingas bendravimas apsunkintas, atsako daugumoje ne į užduotą klausimą. A. B. mąstymas konkretus, intelektas žemas, emocijos primityvios, jis nekritiškas elgesio atžvilgiu, nesuvokia priverstinio gydymo esmės, iš socialinės globos namų gyventojų sąrašų išbrauktas. Todėl komisija rekomendavo tęsti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis.
VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ atstovas žemesniajame teisme sutiko su komisijos išvada, ją palaikė ir patvirtino, jog stebėjimo laikotarpiu A. B. nuotaikos nėra pastovios, jis epizodiškai dirglus, landžioja po kitas palatas, vagiliauja cigaretes, maistą, supykęs spjaudo ant lubų. Taip pat jis iš pensionato išrašytas ir neturi gyvenamosios vietos. Gyvendamas pensionate jis taip pat vagiliavo, neklausė pensionato darbuotojų, nenorėjo gerti vaistų ir gydytis.
Šios aplinkybės rodo, kad A. B. savo elgesio vertinimas nesikeičia, jis nekritiškas nei savo elgesiui, nei savo ligai. Visi duomenys apie dabartinę A. B. psichikos būseną leidžia pagrįstai manyti, kad nuo jo gydymo stacionare pradžios, t. y. nuo 2014 m. gegužės 27 d., praėjo palyginti nedidelis laiko tarpas tam, kad būtų galima padaryti neabejotiną išvadą, jog A. B. psichikos būklė pagerėjo tiek, kad sumažėjo jo pavojingumas ir dėl padarytos veikos pavojingumo bei jo psichikos sutrikimo A. B. nebereikia stebėti ir gydyti stacionare. A. B. skundo argumentai neįtikino aukštesniojo teismo, kad jo gydymas švelnesnėmis sąlygomis bus efektyvus ir nekels pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams.
Įvertinęs visas šias aplinkybes aukštesnysis teismas konstatuoja, kad žemesnysis teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, jog A. B. psichikos būsena nepagerėjo ir tenkindamas VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ teikimą pratęsė priverstinį A. B. gydymą stacionare. Žemesniojo teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, teismo išvadų, su kuriomis sutinka aukštesnysis teismas, A. B. skundo argumentai nepaneigia, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutartį nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
A. B. skundą atmesti ir Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartį palikti galioti.
Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.