- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-01
- Bylos Nr.
- I1-7514-279/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02058-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- J. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta įstatymo nustatyta tvarka. Šalys prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Esant šioms aplinkybėms byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau ir atsakovės atstovas, ir VST) 7500 Eur neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde bei atsiliepime į skundo atsiliepimą (toliau pareiškėjo pateikti procesiniai dokumentai vadinami skundu) (b. l. 1-6, 111-115) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2019 m. liepos 16 d. buvo etapuojamas iš vienos pataisos įstaigos į kitą netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, kad konvojavimo automobiliuose nebuvo įrengti saugos diržai ar saugos pagalvės, todėl konvojavimo metu jautėsi nesaugiai. Nurodė, kad konvojavimo metu jam nebuvo leidžiama naudotis tualetu. Konvojavimo metu jam nebuvo skiriamas šiltas maistas, buvo suteikiamas tik sausas davinys, kurio konvojavimo metu atsidaryti nebuvo galimybių, todėl kelionių metu jausdavosi alkanas. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Atsakovės atstovė VST atsiliepimu (b. l. 14-20) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad VST konvojuoja konvojuojamuosius transporto priemonėmis – specialiaisiais automobiliais, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. VST naudojamas tarnybinis transportas, tame tarpe ir specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu. Nurodė, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte, numatančiame specialiosios konvojavimui skirtos transporto priemonės įrengimo reikalavimus, nėra įtvirtinta, kad joje turi būti įrengti saugos diržai. Pažymėjo, kad reikalavimas prisegti kiekvieną konvojuojamąjį asmenį saugos diržais taikomas tik tada, jeigu asmuo konvojuojamas kitomis (nespecialiosiomis) transporto priemonėmis. Dėl tualetų atsakovės atstovas nurodė, kad konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose patiems prašant, vadovaujantis Taisyklių 134 punktu. Pareiškėjas skunde nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad jis kreipėsi į konvojaus pareigūnus dėl išvedimo į tualetą pasikeitimo punktuose ir kad jam nebuvo leista pasinaudoti tualetu. VST nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų konvojavimo sąlygų kreipėsi į konvojaus pareigūnus, o šie į jo prašymus nereagavo. Dėl maitinimo konvojavimo metu nurodė, kad Konvojavimo taisyklių 98.5 punkte nustatyta, kad konvojuoti nepriimami konvojuojamieji, neaprūpinti maisto daviniu, jei konvojuojamojo lydėjimas iki paskirties punkto (ir atgal) truks ilgiau kaip 6 valandas, tačiau teisės aktai nenustato VST pareigos aprūpinti konvojuojamuosius maistus. Bylos duomenimis pareiškėjo konvojavimas užtruko nuo 1 valandos 45 minučių iki 3 valandų 30 minučių. VST nurodė, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl konvojavimo pažeidimų yra abstraktaus pobūdžio ir deklaratyvūs, todėl atmestini.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą dėl VST vykdomo netinkamo konvojavimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1) nurodė, kad jis netinkamomis sąlygomis VST buvo konvojuojamas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2019 m. liepos 16 d. ir prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovei atstovaujantys VST vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo byloje taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą (b. l. 18-19), t. y. pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. taikyti ieškinio senatį. Teismas pažymi, kad byloje ieškinio senatis skaičiuojama ne nuo pareiškėjo skundo gavimo teisme dienos (2020 m. rugpjūčio 7 d.), o nuo pareiškėjo skundo surašymo dienos (2020 m. rugpjūčio 4 d.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, byloje spręstinas klausimas dėl ieškinio senaties termino taikymo laikotarpiui nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2017 m. rugpjūčio 4 d.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių konvojavimo sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į LVAT suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pavyzdžiui, žiūrėti 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015).
Pareiškėjo teigimu (b. l. 1) laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2019 m. liepos 16 d. jis buvo konvojuojamas VST netinkamomis sąlygomis, tačiau iš bylos duomenų nustatyta, kad skundą dėl žalos atlyginimo teismui pareiškėjas surašė 2020 m. rugpjūčio 4 d. (b. l. 1), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.
LVAT, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, yra pažymėjęs, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Byloje nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties ir nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą senaties terminą. Dėl šios priežasties VST prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas, atmetant pareiškėjo skundo reikalavimo dalį priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2017 m. rugpjūčio 4 d.
Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki 2019 m. liepos 16 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).
Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu VST pareigūnai konvojavo pareiškėją planinių konvojų mašrutais: Kaunas-Pravieniškės-Marijampolė-Kybartai-Pravieniškės-Kaunas; Kaunas-Panevėžys-Šiauliai-Panevėžys-Kaunas; Vilnius-Klaipėda-Vilnius; Vilnius-Kybartai-Vilnius (b. l. 15, 82-102).
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais Iveco (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Mercedes Benz (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir Volkswagen (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 15).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad konvojavimo automobiliuose nebuvo įrengti saugos diržai ar saugos pagalvės, todėl konvojavimo metu jautėsi nesaugiai.
Svarstant dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų saugumo aspektu pažymėtina, kad transporto priemonėms, kuriomis atliekamas konvojavimas, yra taikomi Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintuose Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimuose, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintuose Techniniuose motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimuose, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintose Konvojavimo taisyklėse (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) ir kituose teisės aktuose nustatyti specialieji reikalavimai. Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą, specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros konvojuoti.
Konvojavimo taisyklių 146 punkte nustatyta, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse (kuriuo vykdomas konvojavimas) turi būti nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai; tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas; veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai); techniškai tvarkingas sudegusio kuro išmetamų dujų vamzdis; radijo, mobiliojo ir kitos ryšio priemonės; pritvirtinti arba uždedami ant specialiojo automobilio, specialiojo autobuso stogo mėlynos spalvos švyturėliai (atitinkantys Lietuvos standartą ICS 43.040.20); du gesintuvai (vienas pritvirtintas kabinoje, antras – kėbule prie įėjimo (išėjimo); elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai; du kelių motorinės transporto priemonės pirmosios pagalbos rinkiniai. Nei minėtame Konvojavimo taisyklių punkte, nei kitose šio ar kitų teisės aktų nuostatose nėra reikalavimo specialiosiose transporto priemonėse įrengti saugos diržus. Teismas pažymi, kad šiuo aspektu LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Konvojavimo taisyklės nenustato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržų, todėl dėl jų nebuvimo nėra pagrindo konstatuoti VST neteisėtus veiksmus (žiūrėti, pavyzdžiui 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015; 2016 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1772-624/2016; 2016 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3697-525/2016). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių faktinių aplinkybių dėl jam realiai kilusių neigiamų padarinių, susijusių su saugos diržų nebuvimu, t. y. pareiškėjas nepagrindė, kad dėl saugos diržų neįrengimo konkrečiu atveju jis nukrito, susižeidė ar patyrė kitokių neigiamų pasekmių.
Papildomai pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 145 punkte nustatyta, kad konvojuotojų pareiga prieš pradedant vykdyti konvojavimą patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę; 147 punkte – kad draudžiama lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka konvojavimo taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų. Konvojavimo metu patyręs nepatogumų konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris, pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą, apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale.
Pareiškėjas skunde nenurodė, kada, kokiomis aplinkybėmis, kuriems pareigūnams skundėsi dėl netinkamų konvojaus sąlygų. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į konvojaus pareigūnus (b. l. 21-63, 103).
Specialiuosiuose konvojavimo automobiliuose sėdimos vietos konvojuojamiesiems konvojuoti yra techniškai įrengtos pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Konvojavimo taisyklių 146 punkte, numatančiame specialiosios konvojavimui skirtos transporto priemonės įrengimo reikalavimus, nėra įtvirtinta, kad joje turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamajam asmeniui. Pagal Tarybos direktyvos Nr. (77/541 /EEB) dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių motorinių transporto priemonių saugos diržus ir keleivio apsaugos sistemas, suderinimo 15 priedą, saugos diržų įrengimas N2 tipo transporto priemonių kėbule, kuriomis buvo vykdomas konvojavimas, neprivalomas. Teismas atkreipia dėmesį, jog Konvojavimo taisyklėse saugos diržų panaudojimas nustatytas tik tuo atveju, kai du konvojuotojai konvojuoja du konvojuojamuosius ne specialiu konvojavimui skirtu transportu (Konvojavimo taisyklių 163 punktas), kitais atvejais saugos diržų panaudojimas nėra įtvirtintas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiais automobiliais, šie automobiliai atitiko techninius reikalavimus, taigi, darytina išvada, kad saugos diržų įrengimas juose nebuvo privalomas.
Į bylą pateiktos Valstybės įmonės ,,Regitra“ transporto priemonėms išduoti registracijos pažymėjimai, UAB „Kauno techninės apžiūros centras“ išduotos konvojaus automobilių Techninės apžiūros rezultatų kortelės, Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ Techninės apžiūros rezultatų kortelės (b. l. 63-81) patvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo etapuojamas pareiškėjas, visiškai atitinka techninius reikalavimus.
Iš teismui pateiktų dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas ginčo nagrinėtinu laikotarpiu buvo konvojuotas specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir įrangos reikalavimų patikra buvo atlikta. VST pateiktos konvojavimui skirtų automobilių techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina nagrinėjamu ginčo laikotarpiu naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems reikalavimams. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentas, kad konvojavimo automobiliuose nesant įrengtų saugos diržų ar saugos pagalvių jautėsi nesaugiai, atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad konvojavimo metu jam nebuvo sudaryta galimybė naudotis tualetu.
Dėl negalėjimo pasinaudoti tualetu, teismas pažymi, kad konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose tik patiems prašant, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 134 punktu, apie tai įrašoma konvojaus kelionės žiniaraštyje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kreipiantis į VST pareigūnus dėl išvedimo į tualetą, ši teisė pareiškėjui nebuvo suteikta. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai, jog jam nebuvo leidžiama pasinaudoti tualetu vertintini kaip deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmetami.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad konvojavimo metu jam nebuvo skiriamas šiltas maistas, kad konvojavimo metu neturėjo galimybių atsidaryti skirto sauso davinio, todėl kelionių metu jausdavosi alkanas.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas – pagal racionalaus maitinimo normas. To paties straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – Maitinimo organizavimo taisyklės), 32 punkte numatyta, kad kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių, o išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių. Maitinimo organizavimo taisyklių 34 punktas nurodo, jog kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę; asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Konvojavimo taisyklių 98.5 punkte nurodoma, kad nepriimami konvojuoti konvojuojamieji, neaprūpinti maisto daviniu, jeigu konvojuojamojo lydėjimas iki paskirties punkto (ir atgal) truks ilgiau kaip 6 valandas. Remiantis išvardintų teisės aktų nuostatomis, sprendžiama, kad pareiga užtikrinti pareiškėjo maitinimą nustatyta kalinimo įstaigoms, iš kurių pareiškėjas išvykdavo ar atvykdavo konvojumi. Teismas vertina, kad Konvojavimo taisyklės neįpareigoja konvojaus pareigūnų sudaryti sąlygas konvojuojamiesiems suvalgyti jiems skirtą sausą davinį, kontroliuoti konvojuojamiesiems skiriamo sauso davinio sudėtį. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentas, kad konvojavimo metu jam nebuvo skiriamas šiltas maistas, kad konvojavimo metu neturėjo galimybių atsidaryti skirto sauso davinio, todėl kelionių metu jausdavosi alkanas, atmetamas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovės atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl konvojavimo metu patirtų nepatogumų atsakovės atstovui, todėl nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Pareiškėjo skunde išsakyti nusiskundimai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais. Teismas atkreipia pareiškėjo dėmesį, kad pats savaime asmens konvojavimas sukelia tam tikrus nepatogumus. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.