Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Pauliukėno,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (Palangos) prokuroro S. Petravičiaus apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2024-10-25 nuosprendžio, kuriuo V. G. dėl nusikalstamos veikų, numatytų BK 145 straipsnio 2 dalyje, 163 straipsnyje išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžiu baudžiamosios bylos medžiaga perduota įgaliotai institucijai (Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui) administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 73 straipsnyje, teisenai pradėti. J. D., K. G., K. G. ir H. G. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Nuosprendžiu procesinės išlaidos iš V. G. nepriteistos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. G. buvo kaltinamas, bet išteisintas dėl to, kad piktnaudžiavo savo kaip tėvo teisėmis ir pareigomis: nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiko iki 2022-03-25, namuose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas mažamečių vaikų K. G., H. G. ir nepilnamečio K. G. tėvu, turėdamas teisę ir pareigą auklėti savo vaiką, būdamas atsakingas už savo vaiko auklėjimą ir vystymąsi, privalėdamas rūpintis savo vaiko sveikata, jo dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdamas vaikui sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje, piktnaudžiavo šiomis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. K. G., K. G. ir H. G. atžvilgiu, fiziškai ir psichiškai juos gniuždė: nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2022-03-25, K. G. psichologiškai gniuždė sistemingai įžeidinėdamas tokiais žodžiais kaip: „debilas“, „susna“, „paršas“, „mėsos gabalas“, „tešla“, „motinos subinlaižys“, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku K. G. neišgėrus arbatos, ranka trenkė jam per galvą, o arbatos puodelį išmetė per langą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laikotarpiu nepilnametis K. G., gavęs mažesnį pažymį, buvo apšaukiamas, jam buvo draudžiama turėti draugų, 2022-03-04, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, V. G. atsisakė nuvežti į ligoninę sergančią mažametę H. G., draudė ją gydyti vaistais, taip pat nuo 2013 m. tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas iki 2022-03-25, nepilnamečių K. G., K. G. ir H. G. akivaizdoje, įžeidinėjo, tyčiojosi ir naudojo fizinį smurtą nukentėjusiųjų motinos J. G. atžvilgiu, tokiu būdu sistemingai psichiškai ir fiziškai gniuždė nukentėjusiuosius K. G., K. G. ir H. G..

2. Be to, V. G. buvo kaltinamas, bet išteisintas dėl to, kad sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą: nuo 2013 m. tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas iki 2022-03-25, namuose, adresu (duomenys neskelbtini), naudodamas psichinę prievartą baugino sutuoktinę J. G. žodžiais: „sumušiu“, „užmušiu“, „suėsiu gyvą“, „pizė tau bus“, nepilnamečių vaikų K. G., K. G. ir H. G. akivaizdoje sakydavo: „linkiu jums patapti psichiniais ligoniais, kuria yra ir jūsų motina“, grasindavo nukentėjusiajai žodžiais: „duosiu į snukį“, nukentėjusiąją žemindavo žodžiais: „ubage“, „invalide“, „stora boba“, „šaltiena“ „dvasios ubage“, naudodamas fizinę prievartą, konfliktų metu nukentėjusiajai užlauždavo rankas už nugaros, stumdavo į sieną, tokiais veiksmais sistemingai, naudodamas psichinę ir fizinę prievartą, psichiškai ir fiziškai gniuždė nukentėjusiąją J. G..

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.

6. Prokuroro apeliaciniame skunde nesutinkama su įrodymų vertinimu, laikomasi pozicijos, jog V. G. dėl abiejų veikų išteisintas nepagrįstai. Apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį ir bylos medžiagą, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

7. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-67-746/2015). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

8. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje T. prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kiti).

9. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog aptartų reikalavimų laikytasi, pirmosios instancijos teismas išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo, vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumą, nustatydamas jų tarpusavio ryšius. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei motyvuotomis išvadomis ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. G. išteisintas pagrįstai.

10. V. G. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą, nes nuo 2013 m. tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas iki 2022-03-25, namuose, naudodamas psichinę prievartą, baugino sutuoktinę J. G. žodžiais: „sumušiu“, „užmušiu“, „suėsiu gyvą“, „pizė tau bus“, nepilnamečių vaikų K. G., K. G. ir H. G. akivaizdoje sakydavo: „linkiu jums patapti psichiniais ligoniais, kuria yra ir jūsų motina“, grasindavo nukentėjusiajai žodžiais: „duosiu į snukį“, nukentėjusiąją žemindavo žodžiais: „ubage“, „invalide“, „stora boba“, „šaltiena“ „dvasios ubage“, naudodamas fizinę prievartą, konfliktų metu nukentėjusiajai užlauždavo rankas už nugaros, stumdavo į sieną, tokiais veiksmais sistemingai, naudodamas psichinę ir fizinę prievartą, psichiškai ir fiziškai gniuždė nukentėjusiąją J. G..

11. Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas terorizavo žmogų, grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką, arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. BK 145 straipsnio 2 dalyje įvardytos dviejų rūšių veikos: 1) žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką; 2) sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Šioje byloje aktuali antroji veikos rūšis – sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Bauginimas gali reikštis grasinimais nužudyti ar sutrikdyti sveikatą, sunaikinti ar sugadinti turtą; tai tokie veiksmai, kurie sukelia kitam žmogui baimę, nerimą, įtampą, nesaugumo jausmą. Bauginimu gali būti pripažįstami įvairaus pobūdžio veiksmai, kaip antai: įžeidinėjimai, grasinimai; kai kurie chuliganiški veiksmai, kaip antai: gąsdinantys telefono skambučiai, triukšmo kėlimas, siekiant sukelti baimę, nerimą ir pan. Be to, baudžiamajai atsakomybei pagal minimą požymį būtinas bauginančių veiksmų sistemingumas. Objektyviai sistemingumas reikalauja bent trijų bauginamojo pobūdžio veiksmų, padarytų per tam tikrą, nelabai ilgą laiko tarpą ir rodančių kaltininko elgesio kryptingumą. Negali būti vertinami kaip sistemingi keli per tam tikrą laiko tarpą padaryti veiksmai, kurių nesieja bendras sumanymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-300/2013, 2K-423-303/2016, 2K-205-942/2022, 2K-207-594/2024 ir kt.). Nusikaltimo, nurodyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, požiūriu sistemingumas reikalauja bendro sumanymo įbauginti asmenį. Sistemingas bauginimas visuomet būna nukreiptas į konkretų asmenį, siekiant jam sukelti psichologinį diskomfortą. Veiksnių, kuriuos nukentėjusysis sieja su neigiamu psichologiniu poveikiu, visuma yra individualaus pobūdžio, todėl, vertinant bauginimo (grasinimo) realumą, labai svarbu atsižvelgti į tai, kaip jį suprato nukentėjusysis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2013, 2K-278-489/2022), tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis bauginimo (grasinimo) fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-300/2013, 2K-347/2014). Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas. Nors grasinimo (bauginimo) realumui konstatuoti nėra būtina, kad grasinantysis (bauginantysis) realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis pagal grasinimo (bauginimo) išraišką ir kitas aplinkybes turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-699/2016, 2K-172-788/2017, 2K-269-303/2020 ir kt.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 145 straipsnyje nurodyti nusikalstami veiksmai gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Be to, nors bauginimo priežastis ir motyvas padarytos veikos vertinimui reikšmės neturi, nes tai nėra būtini subjektyvieji BK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymiai, tačiau nepaneigiama jų netiesioginė reikšmė veikos kvalifikavimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-327-326/2016, 2K-269-303/2020, 2K-242-594/2023). Šie požymiai gali būti svarbūs nustatant kaltininko tyčios kryptingumą, realumą (nustatant grasinimo (bauginimo) realumą, atsižvelgtina į grasinimo (bauginimo) motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ir kt.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-222/2016).

12. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo V. G. pateikto kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį elementus, ištyrė, motyvuotai įvertino byloje surinktus įrodymus bei padarė išvadą, jog V. G. veiksmuose nenustatyti šio nusikaltimo požymiai. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymima, jog V. G. inkriminuotas sistemingas, nuo 2013 m. iki 2022-03-25 vykdytas psichinės prievartos (vienu atveju tiesioginiai nuolatiniai grasinimai padaryti pavojingą gyvybei, sveikatai veiką, kitu atveju bauginančios atmosferos kūrimu, nuolat įžeidinėjant, žeminant žodžiais, rankų užlaužimai, stūmimai į sieną) naudojimas prieš sutuoktinę, taip V. G. siekė sąmoningai sudaryti sutuoktinei baimės ir nerimo atmosferą, sunkiai pakenčiamas gyvenimo sąlygas, o toks elgesys negali būti traktuojamas vien tik kaip santuokoje gyvenančių asmenų nesutarimai ir konfliktai. Tokie apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo V. G. veiksmus vertinti kitaip nei tai padaryta skundžiamame nuosprendyje. Būtent iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl V. G. inkriminuoto šio kaltinimo pagrįstumo, vertino įrodymų visumą, išvadas išsamiai motyvavo, o tai, jog įrodymai buvo įvertinti kitaip nei to pageidavo prokuroras, nereiškia, jog toks vertinimas prieštarauja įstatymo reikalavimams.

13. V. G. teisme pripažino, kad yra pastūmęs žmoną, kai ji mojuodavo rankomis jam prieš veidą, tačiau specialiai jos, kaip teigia, nestūmė, negrasino užmušti, sumušti, nors yra sakęs, kad „stora“, „invalidė“, „dvasios ubagė“, tačiau tai buvo kaip atsakas, kai jam pasakydavo, kad jis „debilas“, „sutrauka“, „susna“. Iš bylos duomenų visumos (šeimos narių pasakojimų) matyti, jog šeimoje per daug metų susiklostė konfliktiški santykiai (J. D. užsimena, jog jau po pirmojo sūnaus gimimo prasidėjo žeminimai, įžeidinėjimai), kai tarp V. G. ir jo sutuoktinės dažnai kildavo konfliktų tarp jų ir dėl vaikų auklėjimo, kuriuos matydavo ir patys vaikai, nukentėjusioji ilgą laiką toleravo užgaulų V. G. bendravimą ir pati yra jį vadinusi nepagarbiais žodžiais (apie tai nurodė pats V. G., K. G.), būdavo, kad, kai ji pasakydavo, kad kvies policiją, išteisintasis sėsdavo į mašiną ir pabėgdavo iš namų, todėl nėra pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai dėl to, jog vertinant bylos duomenų visumą, stokojama pagrįstumo nukentėjusiosios manymui apie grasinimų realumą. Kaltinime nurodyti fiziniai veiksmai – rankos užlaužimai, stūmimas į sieną, abstraktūs, neaišku, kada jie vyko, pati nukentėjusioji detaliau ir nuosekliau apie šiuo veiksmus nenurodė (minėjo fizinį smurtą 2014 metais, vėliau pavienius pastūmimus, rankos užlaužimą 2022 metų kovo mėnesį), vaikai apie aptariamus V. G. veiksmus užsiminė (yra matę, kad tėvas stūmė mamą, o pasak K., tėvas užlaužė mamai rankas), tačiau, kaip teisingai pastebėta ir nuosprendyje, tiek pati J. D., tiek vaikai daug kalbėjo apie visą gyvenimo su V. G. laiką, todėl spręsti apie kokias ir kada vykusias konkrečias situacijas kalbėjo šeimos nariai, sudėtinga. Dėl kokių nors fizinių sužalojimų nukentėjusioji operatyviai nesikreipė, medicininio tyrimo metu teismo ekspertas sužalojimų, ar kokių nors kitų pokyčių, kurie galėtų būti susieti su pačios nukentėjusiosios minėtu rankos užlaužimu 2022 m. kovo mėn., nenustatė (pokyčių yra, tačiau nėra galimybės nustatyti jų atsiradimo laiko). Taip pat ir J. D. psichologinio tyrimo metu neįžvelgta objektyvių duomenų, kurie leistų teigti, kad nustatyti sutrikimai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su galimai nukentėjusiosios atžvilgiu padarytomis veikomis. Kaip galima spręsti iš bylos duomenų visumos, nepagarbus, užgaulus bendravimas tarp sutuoktinių šeimoje per daugelį metų buvo tapęs jiems įprastu, tad vertinama, jog įžeidūs išteisintojo žodžiai būdavo išsakomi iš pykčio, spontaniškai, kilusio eilinio konflikto metu, o ne sistemingai kaip siekis įbauginti nukentėjusiąją, įrodymų visuma neduoda pagrindo V. G. veiksmuose įžvelgti kryptingą elgesį siekiant įgyvendinti nusikalstamą sumanymą sistemingai bauginti nukentėjusiąją. Be abejo, V. G. elgesys šeimoje nebuvo tinkamas ir priimtinas, tačiau vertinti, tai kaip BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą sistemingą bauginimą, atsižvelgiant į ištirtų įrodymų visumą, taip pat nėra pagrindo, dėl ko V. G. pagrįstai pagal šį kaltinimą išteisintas.

14. V. G. buvo kaltinamas ir pagal BK 163 straipsnį, kad piktnaudžiavo savo kaip tėvo teisėmis ir pareigomis dėl ko nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2022-03-25, namuose, K. G., K. G. ir H. G. atžvilgiu, fiziškai ir psichiškai juos gniuždė: K. G. psichologiškai gniuždė sistemingai įžeidinėdamas kaltinime nurodytais žodžiais, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku K. G. neišgėrus arbatos, ranka trenkė jam per galvą, o arbatos puodelį išmetė per langą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laikotarpiu nepilnametis K. G., gavęs mažesnį pažymį, buvo apšaukiamas, jam buvo draudžiama turėti draugų, 2022-03-04, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, V. G. atsisakė nuvežti į ligoninę sergančią mažametę H. G., draudė ją gydyti vaistais, taip pat nuo 2013 m. tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas iki 2022-03-25, nepilnamečių K. G., K. G. ir H. G. akivaizdoje, įžeidinėjo, tyčiojosi ir naudojo fizinį smurtą nukentėjusiųjų motinos J. G. atžvilgiu, tokiu būdu sistemingai psichiškai ir fiziškai gniuždė nukentėjusiuosius K. G., K. G. ir H. G..

15. Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Pagal BK 163 straipsnį, kaltininkas baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas nustačius, kad jis piktnaudžiavo tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis. Šios nusikaltimo sudėties apsaugos objektas yra vaikas ir šeima; veika įvardyta kaip piktnaudžiavimas turimomis teisėmis (pareigomis) fiziškai ar psichiškai gniuždant vaiką, paliekant jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgiantis su vaiku. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553-942/2015, 2K-157-495/2021). Šio apysunkio nusikaltimo sudėtis yra formalioji; kaltė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo elgesio su vaiku pavojingo pobūdžio suvokimą ir norą taip veikti. Įrodinėjant šioje specialiojoje normoje nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, svarbu atsižvelgti ir į socialinę tikrovę, t. y. kad kaltinamieji dažniausiai gyvena kartu su vaikais, juos sieja ypatingas žmogiškasis ryšys, jie atsakingi ne tik už vaikų gerovę, bet ir už poelgius, tam tikrais atvejais privalo imtis aktyvių veiksmų koreguodami vaiko elgesį ir pan. Šių aplinkybių vertinimas padeda atsakyti į klausimą, ar tėvų vaikui taikytos poveikio priemonės pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu. Kita vertus, vaiko mušimas ar kitokie tikslingi veiksmai, sukeliantys jam fizinį skausmą, patys savaime rodo nusikalstamą jų pobūdį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227-788/2017, 2K-32-489/2024).

16. Iš skundžiamo nuosprendžio vėlgi matyti, jog pirmosios instancijos teismas kaltinimo pagal BK 163 straipsnį kontekste, daug dėmesio skyrė bylos duomenų išsamiam analizavimui, vertinimui, ar jie atitinka BK 163 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius bei padarė išvadą, kad V. G. veiksmai nukentėjusiųjų atžvilgiu nevertintini kaip pavojingi tokiu laipsniu, jog galėtų būti kvalifikuojami kaip nusikalstama veika ir dėl šios veikos V. G. išteisino. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymima, jog tėvai privalo susilaikyti nuo kraštutinių, žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi darančių poveikio priemonių, o V. G. pasirinkti vaikų auklėjimo metodai vaikus laikė nuolatinėje baimėje bei juos psichiškai ir fiziškai gniuždė, todėl V. G. tyčia naudodamas tokius auklėjimo metodus turėjo tikslą laikyti vaikus nuolatinėje baimėje ir negalėjo nesuprasti, kad dėl tokių jo taikomu metodų vaikai kenčia, yra žeminami bei žalojami. Kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia išsamiai argumentuotų bei bylos duomenų visumą paremtų skundžiamo nuosprendžio argumentų.

17. V. G., duodamas parodymus procese, paaiškino, kokiomis aplinkybėmis, kokiais žodžiais pavadindavo savo sūnų. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visų šeimos narių parodymus, sugretinęs juos tarpusavyje bei su duomenų visuma, pripažino, jog išteisintasis iš tiesų yra vadinęs sūnų K. „paršu“, „mėsos gabalu“, „tešla“, „motinos subinlaižiu“, taip pat yra apšaukęs K. dėl gauto mažesnio pažymio, tačiau vertino, jog nėra pakankamai įrodymų dėl draudimo turėti draugų (kurių vaikai ir taip mažai turėjo), sudavimo per galvą neišgėrus arbatos (apie tai nurodė tik K. G., kuris pyksta ant tėvo dėl pastarojo elgesio, J. D. tokio įvykio nematė), o aplinkybės dėl H. G. gydymo yra susijusios su tėvų nuomonių skirtumais (gydymas antibiotikais be realios mediko apžiūros, patekimo pas gydytojus sunkumai dėl karantino priemonių taikymo). Apeliaciniame skunde nesama argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Iš esmės visi nukentėjusieji pripažino, kad ginčai tarp V. G. ir K. vyko tik dėl to, jog K. neklausė tėvo – valgė saldumynus, žiūrėjo filmus internete, žaidė kompiuterinius žaidimus, nors išteisintasis norėjo, jog vaikas laiką leistu lauke, prie pamokų. V. G. kaip tėvo siekis, jog vaikai sveikai maitintųsi, sportuotų, gerai mokytųsi, mažai naudotų išmaniuosius įrenginius, nėra nusikalstamas, o tėvo reikalavimai vaikams nebuvo neįgyvendinami (duomenys apie K. pažangumą leidžia spręsti, kad vaikas protingas, aukštas pasiekimų vidurkis, taip pat ir K. motyvuotas mokytis, ugdymo pasiekimai geri; vaikus kaip protingus apibūdino liudytojomis apklaustos (duomenys neskelbtini) darbuotojos). K. diagnozavus sveikatos problemas (duomenys neskelbtini), buvo nutrauktos šokių pamokos, V. G. rūpinosi vaiko reabilitacija. Bylos duomenų visuma patvirtina ir tai, jog abu tėvai neturėjo vieningos bendros auklėjimo tvarkos ir taisyklių, kas sukeldavo konfliktų tarp sutuoktinių (vienas užtardavo vieną vaiką, o kitas kitą vaiką), K. ir tėvo, ir tai sukeldavo vaikams neigiamus išgyvenimus. Pagrįsta skundžiamo nuosprendžio išvada, jog nenustatyta aplinkybių, kad V. G. veikė tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą ir siekdamas, jog sūnūs be jokios priežasties, tik dėl išteisintojo nepamatuotų įgeidžių ar norų patirtų stresą ir psichologinį diskomfortą, kita vertus, dėl šeimoje susiklosčiusių konfliktiškų santykių, susijusių su vaikų auklėjimu, nepavykstant palenkti K., jog jis laikytųsi tėvo taisyklių, V. G., kaip teisingai apibendrinta nuosprendyje, savo pralaimėjimą prieš sūnaus nepaklusimą tėvo taisyklėms, išreiškė užgauliais žodžiais, kurie vaikui buvo skaudūs. Įvertinus visumą bylos duomenų, apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog V. G. auklėjimo metodai koreguojant vaiko elgesį nagrinėjamoje situacijoje nebuvo tokie drastiški, kraštutiniai kad turėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę, o taikytos poveikio priemonės K. gali būti vertinamos administracinių nusižengimų normų kontekste.

18. Apeliaciniame skunde pripažįstama, jog visapusiškam V. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 163 straipsnyje, ištyrimui, tikslinga atlikti vaikų psichiatrinį - psichologinį tyrimą ir sutinkama su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais argumentais, kad teismas nėra specialistas, galintis nustatyti V. G. veiksmų poveikį vaikų psichinei sveikatai, nes tam būtinos specialios žinios. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras palaikė prašymą dėl detalesnio vaikų psichinės sveikatos ištyrimo. Iš bylos medžiagos matyti, jog, siekiant nustatyti, ar prieš nepilnamečius K. ir K. G. buvo padarytos nusikalstamos veikos (ar tėvas V. G. prieš juos naudojo kokį nors smurtą, ar tai kaip nors paveikė vaikus, buvo piktnaudžiaujama tėvo teisėmis), nukentėjusiesiems tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu buvo paskirtos ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės, kurios taip ir nebuvo atliktos, tiriamiesiems atsisakius į jas vykti. Apygardos teismo posėdyje tiek išteisintasis, tiek ir nukentėjusioji J. D. nepritarė tokios ekspertizės skyrimui, kuri tai motyvavo vaikų nesutikimu. Šiuo klausimu apygardos teismas nemato perspektyvos bei galimybių surinkti daugiau įrodymų, dar kartą skiriant prokuroro prašomą ekspertizę. Juolab, atsižvelgiant į nukentėjusiųjų poziciją, baigiamosiose kalbose paminėtas aplinkybes apie tai, kad šeima susitaikė, gyvena kartu, todėl versti prievarta atlikti specialų tyrimą, siekiant surinkti papildomų įrodymų, netikslinga ir gali atnešti daugiau žalos nei naudos.

19. Atsižvelgdama į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė teisingą išvadą dėl V. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių nebuvimo, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti tenkinamas. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

20. Klaipėdos apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – VGTPT) pažyma dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo valstybės naudai, kurioje nurodoma, kad teikiant antrinę teisinę pagalbą V. G., buvo patirtos 343,75 Eur dydžio išlaidos. Šios išlaidos nepriteisiamos. Atsižvelgiama, jog apeliacinis procesas vyko valstybinio kaltintojo, t. y. valstybės, iniciatyva, paduodant apeliacinį skundą išteisintojo V. G. padėtį bloginančiais pagrindais. Pats išteisintasis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė. Gynyba apeliacinės instancijos procese buvo būtina, o prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (Palangos) prokuroro Svajūno Petravičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinti.