Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Procesinio dokumento kategorija 2.6.8.8; 2.6.8.9; 2.6.20.1; 3.1.7.6; 3.2.6.1;

2020 m. spalio 28 d.

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės UAB „FES Baltic“ ieškinį atsakovei „PFS Services“, SIA dėl skolos už suteiktas paslaugas priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, jog 2018-11-23 ieškovė su atsakove sudarė Paslaugų teikimo sutartį Nr. 2018/11/23-01 R3, kuria ieškovė – paslaugų teikėja įsipareigojo sutartyje numatytomis sąlygomis teikti atlygintinas paslaugas, o atsakovė (užsakovė) įsipareigojo už jas sumokėti (e. 1t., b. l. 16-21). Paslaugų apimtis, kiekiai, terminai ir kainos yra nurodytos sutarties priede (e. 1t., b. l. 24). Šalys pasirašė Atliktų darbų aktą Nr. FES 18/12/10-01 F2 (e. bylos 1t., b.l. 27). 2018-12-10 Atliktų darbų aktas Nr. FES 18/12/10-01 F2 ir 2018-12-21 Atliktų darbų aktas Nr. FES 18/12/21-01 F2 atsakovės nepasirašyti (e. bylos 1t., b. l. 487,63). Ieškovė išrašė PVM sąskaitas faktūras 14173,20 Eur sumai (e. 1t., b. l. 28,46,61).

Teisingam bylos išnagrinėjimui būtina tinkamai kvalifikuoti ginčo santykius ir nuspręsti, kokios materialinės teisės normos jiems taikytinos. Kasacinio teismo ne kartą išaiškinta, jog teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams, yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016).

Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma. Sutarties šalių valia, jei ji neprieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis), negali būti ignoruojama ne tik pačių sutarties šalių, bet ir sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių. Sutarties laisvės principas apima ir šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus bei nustatyti joje sąlygas, būdingas skirtingų rūšių sutartims. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad šalys gali sudaryti mišrias sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015-03-31 nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-177-687/2015).

CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Tačiau kasacinio teismo yra pažymėta, jog ginčui dėl sutarties turinio bei jo sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis).

Bylos medžiaga nustatyta, jog ieškovė įsipareigojo siųsti 8 darbininkus laikinam įdarbinimui pas atsakovę inžinierinių sistemų montavimo darbams atlikti. Sutarties 5.2.1 punkte numatyta, jog paslaugų teikėjas (ieškovė) įsipareigoja paslaugas teikti kokybiškai, laiku, laikydamasis įstatymų, nusistovėjusios profesinės veiklos, taisyklių, standartų, profesinės veiklos etikos ar sutarties sąlygų, o užsakovė (atsakovė) įsipareigojo pilnai ir laiku apmokėti už tinkamai atliktas paslaugas pagal paslaugų teikėjo pateiktas PVM sąskaitas faktūras (Sutarties 5.1.11 punktas). Taip pat šalys sutarė, jog užsakovas privalo kontroliuoti, kaip paslaugų teikėjo darbuotojai atlieka savo pareigas ir teikia paslaugas bei nedelsiant informuoti paslaugų teikėją apie nustatytus pažeidimus (Sutarties 5.1.8 punktas); paslaugų teikėjas įsipareigoja užtikrinti, kad paslaugų teikimo objekte darbuotojai paklustų užsakovo nustatytai tvarkai ir duodamiems nurodymams, susijusiems su paslaugų teikimu konkrečiame objekte (Sutarties 5.2.4 punktas), užsakovui pageidaujant, pateikti jam dokumentus, įrodančius, kad paslaugų teikėjo darbuotojai yra tinkami atlikti paslaugas tiek Lietuvos teritorijoje, tieks ir kitoje Europos Sąjungos šalyje (Sutarties 5.2.5 punktas). Vadovaujantis aukščiau aptartomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis bei atsižvelgiant į Sutarties turinio kontekstą, galima pagrįstai teigti, jog ieškovės atsakomybė apsiribojo pateiktų darbuotojų kvalifikacijos, įgūdžių, jų darbo drausmės užtikrinimu, tačiau neapėmė jos atsakomybės dėl atsakovės siekiamo darbo rezultato, t. y. nenumatė paslaugų teikėjo atsakomybės už jo darbuotojų atliekamo darbo kokybę. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog ieškovės darbuotojai vykdė atsakovės statybos objekte Latvijoje inžinierinių sistemų montavimo darbus, už darbuotojų išdirbtą laiką ieškovė išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, kuriose mokėtina suma paskaičiuota pagal fiksuojamas išdirbtas valandas, pritaikant valandinį tarifo atlygį, nevertinant į darbo rezultatų ar jo kokybės. Įvertinus tai, jog ieškovė jokių funkcijų atsakovės statomame objekte Rygoje neatliko, taigi, akivaizdu, kad galimybės kontroliuoti atsakovės pavaldumui suteiktų ir objekte dirbusių laikinųjų darbuotojų darbo kokybės neturėjo.

Vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis bei Sutarties turinio analize, galima pagrįstai teigti, jog darbų kontrolę ir priežiūrą vykdė pati atsakovė, taigi, ji pati ir prisiėmė atsakomybę už laikinųjų darbuotojų darbų kokybę. Kita vertus, Sutarties 5.2.5 punktas numatė užsakovo teisę pareikalauti pateikti jam dokumentus, įrodančius, kad paslaugų teikėjo darbuotojai yra tinkami atlikti pareigas Europos Sąjungos teritorijoje, tačiau duomenų, jog šia teise paslaugos teikimo metu buvo pasinaudota, kaip ir duomenų, kad tuo metu būtų keliami klausimai dėl darbuotojų netinkamos kvalifikacijos, į bylą nepateikta (CPK 178 straipsnis). Tuo remiantis atsakovės teiginiai, jog objekte inžinierines sistemas montavo Ukrainos ir Baltarusijos piliečiai, neturintys leidimo gyventi Lietuvoje ar Latvijoje, ar neturintys reikiamos kvalifikacijos, yra nesavalaikiai, todėl vertintini kritiškai. Taip pat nesutiktina, jog darbo kokybės trūkumus galimai lėmė netinkama darbuotojų kvalifikacija. Toks vertinimas remiasi prielaidomis, nes darbo kokybę gali lemti daugelis veiksnių : projektavimo klaidos, netinkamas darbo organizavimas, netinkamų medžiagų panaudojimo ir daug kitų priežasčių, nepriklausančių ieškovės įtakos. Atsižvelgiat į tai, atsakovės argumentai dėl netinkamos darbuotojų kvalifikacijos, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl darbuotojų darbo laiko apskaitos

Iš sudarytos sutarties matyti, jog teikiamų paslaugų kaina skaičiuojama pagal darbo valandų skaičių, taikant šalių sulygtus valandinio darbo įkainius. Suteiktų paslaugų kiekį ieškovė grindžia į bylą pateiktais Išdirbtų valandų žymėjimo aktais Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 bei Atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktais (e. bylos 1t., b. l. 30, 37, 48, 55, 63, 64). Pažymėtina, jog Išdirbtų valandų žymėjimo aktai Nr. 1 ir Nr. 2 yra pasirašyti abiejų šalių.

Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsiskirsdamas į ieškinį, turi įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015). Nagrinėjamu atveju siekdama paslaugų kainos sumažinimo, paslaugų kiekio neatitikimus privalo įrodyti atsakovė.

Atsakovės teigimu, Išdirbtų valandų žymėjimo aktuose pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, nes ieškovės darbuotojai visą juose nurodomą laiką nebuvo statybų objekte. Savo atsikirtimus atsakovė grindžia į bylą pateiktu EDLUS sistemos, kurios pagalba registruojami darbuotojai, patenkantys į statybų objekto teritoriją, išrašu (DOK -49000). Juo remiantis atsakovė atliko paskaičiavimus, jog ieškovės darbuotojai faktiškai dirbo 185 valandomis mažiau, nei nurodė ieškovė. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad Sutarties 5.1.8 punktu šalys susitarė, jog pareiga apie pažeidimus nedelsiant informuoti paslaugų teikėją (ieškovę) tenka atsakovei. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais matyti, kad atsakovės atsakingas darbuotojas 2017-12-17 el. laišku informavo, jog tą dieną nėra trijų darbuotojų, tačiau, kaip matyti, Išdirbtų valandų žymėjimo akte Nr.3 trijų darbuotojų trūkumas gruodžio 17 dieną yra atžymėtas (e. bylos 1t., b. l. 64). 2019 m. sausio 3 d. el. laiške, siųstame ieškovei, yra kabama apie žmonių dingimą iš objekto, tačiau jokių konkrečių duomenų nei apie laikotarpį, nei dingusių darbuotojų skaičių, šiame laiške nėra. Pastebėtina, kad ši pretenzija pareikšta jau po paslaugų teikimo. Kitų duomenų, patvirtinančių aplinkybes, kad atsakovė būtų nedelsiant informavusi paslaugų teikėją apie darbuotojų drausmės pažeidimus, kaip tai numato šalių sutartinės nuostatos, byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai teigti, jog pati atsakovė netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, nepranešdama apie darbuotojų trūkumą objekte, jeigu tokie būdavo. Tuo remiantis naujai teikiami įrodymai, gauti iš trečiųjų asmenų, šiuo atveju generalinio rangovo SIA Merks, dėl ieškovės darbuotojų dirbtų valandų skaičiaus statybos objekte nuo 2018-11-26 iki 2018-12-21, vertintini kritiškai. Kaip matyti šie duomenys yra selektyvūs, išskiriant tik ieškovės nuomotų darbuotojų darbo valandas bei nurodant darbuotojų priklausymą juridiniam asmeniui UAB „FES Baltic“, kuris, kaip žinia, jokių funkcijų statybos objekte nevykdė. Visa tai sudaro pagrindo abejoti šių įrodymų patikimumu. Apibendrinant konstatuotina, kad atsakovė nepateikė patikimų įrodymų, leidžiančių paneigti ieškovės žiniaraščiuose nurodytą dirbtų darbo valandų skaičių ir nesudaro pagrindo jais nesivadovauti. Be kita ko, pastebėtina, jog Išdirbtų valandų žymėjimo aktai Nr. 1 ir Nr. 2, pasirašyti ir atsakovės.

Aiškinant ir taikant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011-02-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011 ir kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011-08-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011ir kt.).

Vadovaujantis nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teismo vertinimu, bylos medžiaga bei joje esantys rašytiniai įrodymai, jų visuma leidžia pagrįstai teigti, jog ieškovė suteikė atsakovei paslaugų už 14173,20 Eur sumą, todėl atsakovė turi pareigą už jas sumokėti (CK 6.716 straipsnio 1 dalis).

Dėl netesybų mažinimo

Sutarties 9.1 punktu šalys numatė, jog jei užsakovas pavėluoja sumokėti už paslaugas ar praleidžia kitos piniginės prievolės, kylančios iš Sutarties, įvykdymo terminą, jis privalo mokėti paslaugų teikėjui 5 procentus dydžio delspinigius nuo pavėluotos mokėti sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Nagrinėjamu atveju ieškovė, taikydama šią sutartinę nuostatą, reikalauja iš atsakovės priteisti 14 000 Eur netesybų, kurias kaip nurodo ieškinyje, geranoriškai sumažino daugiau kaip 3,6 karto. Atsakovė su tokiu delspinigių dydžiu nesutinka, laikydama jas aiškiai per didelėmis, prašo jas mažinti iki 0,02 proc.

Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.

Kasacinis teismas savo nutartyse nėra nustatęs universalaus netesybų dydžio, kuris būtų pripažintinas protingu kiekvienos bylos atveju, todėl teismas, spręsdamas netesybų mažinimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju turi atsižvelgti į nagrinėjamos bylos faktinę situaciją, o ne vadovautis kitoje byloje nurodyti protingu delspinigių dydžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-358-916-2017, 43 p.). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad netesybos mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1094/2003).

Įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).

Neprotingai didelės netesybos turi būti mažinamos tiek, kad būtų užtikrinta prievolės šalių interesų pusiausvyra – tiek skolininko interesas, jog netesybos išliktų kompensuojamojo pobūdžio ir nebūtų baudinės, tačiau taip pat turi būti gerbiamas kreditoriaus interesas, kad netesybos atliktų ir sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės funkciją, todėl mažinant netesybas neturi būti visiškai pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), o toks pažeidimas būtų, jei netesybos būtų mažinamos iki realiai patirtų ar minimalių nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

Pažymėtina, kad įstatyme sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ arba „neprotingai didelės netesybos“ nėra įstatyme sukonkretintos (CPK 258 straipsnio 3 dalis). Dėl to kriterijus, kuriuos taikant sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos vertina netesybas teismai, nagrinėdami konkrečią bylą.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką, mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais – nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų, teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta. Teismas, nustatydamas ar netesybos, palyginus su nuostoliais, pernelyg didelės, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.). vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-08-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008 ir kt.).

Teismo vertinimu, ieškovės priskaičiuota delspinigių suma – 14 000 Eur – savo vertine išraiška yra labai didelė, ir lyginant ją su visa suteiktų paslaugų kaina, sudarančia 14 173,20 Eur, labiau panaši į baudinę sankciją, o ne kompensacinio pobūdžio, todėl svarstytinas šios sumos proporcingumas atsakovės padarytam pažeidimui (CK 6.258 straipsnio 3 dalies (netesybos neprotingai didelės) aspektu). Ieškovė teigia, jog dėl skolos nesumokėjimo laiku, ji patyrė finansinių sunkumų, skolinosi pinigines lėšas su palūkanomis. Tačiau ši aplinkybė nėra pakankama realiai patirtų nuostolių įvertinimui, todėl vertintina kritiškai. Pažymėtina, kad paslaugos pagal sutartį yra suteiktos, todėl atsižvelgiant į kompensuojamąjį netesybų, kaip civilinės atsakomybės formos, pobūdį, teismas daro išvadą, kad vadovaujantis CK 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, ieškovės apskaičiuotų 14 000 Eur delspinigių dydį tikslinga sumažinti iki 1417 Eur, kurie sudaro 10 procentų paslaugų kainos. Toks netesybų dydis laikytinas protingu, atitinka įprastą praktiką, taip pat užtikrins šalių interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų įgyvendinimą (CK 1.5 straipsnis. Lietuvos Apeliacinio teismo 2020-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-414-943/2020 ir kt.). Remiantis išdėstytu, ieškinio reikalavimas dėl delspinigių priteisimo tenkintinas iš dalies bei priteistina iš atsakovės 1417 Eur delspinigių, likusi ieškinio dalis atmestina.

Ieškovė prašo priteisti 40 Eur, kaip išieškojimo išlaidų kompensaciją, vadovaujantis Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymu. Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – Įstatymas) taikymo sritis apibrėžta plačiai – jis taikomas visoms komercinėms sutartims, kurios atitinka jo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą apibrėžtį ir nepatenka į taikymo srities išimtis, nustatytas Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje. Sutarties patekimas į minėto teisės akto materialiąją taikymo sritį gali būti nustatomas taikant šiuos kriterijus: 1) sutarties subjektinės sudėties – tokia sutartis turi būti sudaryta tarp dviejų ir daugiau ūkio subjektų inter se (tarpusavyje) arba tarp vieno ar daugiau ūkio subjektų vienoje pusėje bei vienos ar daugiau valstybės institucijų kitoje pusėje; 2) komercinės sutarties kriterijaus; 3) sutarties dalyko – pagal sutartį turi būti arba perduodamos prekės, arba teikiamos paslaugos, arba atliekami darbai, arba atliekami keli iš šių veiksmų; 4) sutarties atlygintinumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-413-378/2016). Pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 Eur sumą. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, ieškovės reikalavimas tenkintinas ir iš atsakovės priteistina 40 Eur išieškojimo išlaidų kompensacija.

CK 6.37 straipsnyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tenkinus ieškinį ir esant ieškovės prašymui dėl procesinių palūkanų priteisimo, tenkintinas ieškovės reikalavimas priteisti 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (15630,20 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. kovo 18d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 ir 3 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, jos turėtas išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų reikalavimų daliai. (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 79 straipsnį, bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnis).

Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 635 Eur žyminis mokestis, 2426 Eur advokato pagalbai apmokėti , 48 Eur vertimo išlaidų, 113,97 Eur dokumentų įteikimo išlaidų (viso 3122,97 Eur) (e. bylos 1t., b. l. 103, 108, 113, e. bylos 2t., b. l. 133,134, 3 t., b. l. 80-88, DOK- 185300). Atsakovė pateikė duomenis apie 2050,22 EUR patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1900 Eur advokato pagalbai apmokėti bei 150 Eur vertimo išlaidos (DOK-184722).

Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju ieškinys buvo patenkintas iš dalies (55,48 proc.), iš atsakovės proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovei priteistina 1732,62 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovės, proporcingai atmestų reikalavimų daliai atsakovei priteistina 912,66 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi bylinėjimosi išlaidos priteistos iš abiejų šalių, teismas, vadovaudamasis civilinio proceso nuostatomis, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas atlikti priešpriešinį piniginių sumų įskaitymą, nustatant, jog iš atsakovės ieškovei priteistina 819,96 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93 str., 259, 263, 265, 268, 270 str. str., teismas

nusprendė:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės SIA „PFC Services“, įmonės kodas 40103544807, 14 173,20 EUR (keturiolika tūkstančių vieną šimtą septyniasdešimt tris eurus 20 ct) skolos už suteiktas paslaugas, 1417 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus septyniolika eurų) delspinigių, 40 Eur (keturiasdešimt eurų) kompensacijos bei 819,96 Eur (aštuonis šimtus devyniolika eurų 96 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovės UAB „FES Baltic“ , į.k. 303388365, naudai.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.