Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 3 d. - laisvės atėmimu dešimčiai metų;

- pagal BK 302 str. 1 d. - laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta subendrinta galutinė bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2011 m. kovo 29 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. laikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. P. nuteistas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo ir laikė narkotines ir psichotropines medžiagas, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo ir laikė didelį kiekį narkotinės medžiagos bei neteisėtai įgijo ir laikė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, t. y. 2010 m. rugsėjo mėn., tiksliau nenustatytą dieną ir valandą, Kauno rajone, aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), tiksliau nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens vardu M., pastarajam pažadėjęs vėliau sumokėti 30000 Lt, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo: didelį kiekį – ne mažiau nei 1598,541 g, narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių; labai didelį kiekį – ne mažiau nei 309,336 g, psichotropinės medžiagos – amfetamino; ne mažiau nei 1,794 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino; ne mažiau nei 1,698 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos; ne mažiau nei 2,234 g narkotinės medžiagos – kokaino; ne mažiau nei 0,235 g psichotropinės medžiagos – 1-benzilpiperazino (BZP); ne mažiau nei 0,583 g psichotropinės medžiagos – 2-CB (4-bromo-2,5-dimethoxyphenylethylamine, MFT), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos - TFMPP (1-(3-(trifluorometilfenil)-piperazinas), kurias nuo įsigijimo vietos neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, nugabeno į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. kovo 28 d., apie 15 val., dalį šių neteisėtai, turint tikslą platinti, įgytų ir bute, esančiame, (duomenys neskelbtini), laikytų narkotinių ir psichotropinių medžiagų, t. y. 3,068 g psichotropinės medžiagos – amfetamino bei augalinės kilmės medžiagų mišinius, kurių sudėtyje yra: iš viso 173,776 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, iš viso 0,462 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, iš viso 0,243 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, iš šio buto pasiėmė ir neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, laikė prie savęs, kol 2011 m. kovo 28 d. 15 val. 10 min. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), jas asmens kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai, o likusias neteisėtai turint tikslą platinti įgytas narkotines ir psichotropines medžiagas: didelį kiekį – 1555,317 g, narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių; labai didelį kiekį – 305,937 g, psichotropinės medžiagos – amfetamino; 1,682 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino; 1,698 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos; 2,234 g narkotinės medžiagos – kokaino; 0,235 g psichotropinės medžiagos – 1-benzilpiperazino (BZP); 0,583 g psichotropinės medžiagos – 2-CB (4-bromo-2,5-dimethoxyphenylethylamine, MFT), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos - TFMPP (1-(3-(trifluorometilfenil)-piperazinas neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, iki 2011 m. kovo 28 d. 15 val. 35 min. laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kol jas kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Taip pat, jis nuteistas už tai, kad nuo nenustatyto laiko bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo laikė fizinio asmens dokumentą – Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą V. V., kol šį dokumentą 2011 m. kovo 28 d. 15 val. 35 min. kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p., pagal BK 260 str. 3 d. paskirtą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę ir pagal BK 302 str. l d. paskirtą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam K. P. paskirti laisvės atėmimą aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies prokuroras neginčija.

Prokuroro nuomone, apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o tuo pačiu nuteistajam paskirta neteisinga bausmė.

Plačiai aptardamas BK 41 str. 2 d. ir 54 str. 3 d. nuostatas, prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teisme valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė baigiamosiose kalbose pažymėjo, jog šioje byloje BK 260 str. 3 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui bei siūlė taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir K. P. paskirti švelnesnę nei numatytą sankcijoje laisvės atėmimo bausmę.

Skundžiamame nuosprendyje tik deklaratyviai konstatuota, kad skiriant bausmę nuteistajam vadovaujamasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str., tačiau teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir nuosprendyje neaptarė BK 54 str. 2 d. 1-4 p. nuostatų. Prokuroras mano, kad ši aplinkybė bei nepakankamas bausmės tikslų išsiaiškinimas, turėjo įtakos teismui paskiriant neteisingą ir aiškiai prieštaraujančią teisingumo principui bausmę.

Skunde prokuroras apeliuodamas į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, akcentuoja, kad ši aplinkybė nulėmė operatyvų, greitą ir išsamų bylos išnagrinėjimą teisme.

Nuteistasis 2010 m. rugsėjo mėn. įgytas narkotines ir psichotropines medžiagas iki 2011 m. kovo 28 d., t. y. daugiau nei 6 mėnesius, neplatino, šios medžiagos nepasiekė vartotojų, nesukėlė neigiamų pasekmių. Dėl to yra pagrindas pripažinti, jog žala konkretiems asmenis, jų sveikatai nebuvo padaryta. Ši aplinkybė mažina nuteistojo K. P. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei turi įtakos parenkant teisingą bausmę.

Teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis K. P. pirmą kartą neteisėtai disponavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis bei kratos metu pats parodė kur minėtos medžiagos buvo laikomos.

Be to, teismas nesivadovavo taisykle, kad nė vienas iš BK 41 str. 2 d. numatytų bausmės tikslų nelaikytinas pagrindiniu, o skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į tikslų visumą. Todėl apeliantas mano, kad aptartos aplinkybės suponuoja išvadą, jog bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskiriant K. P. švelnesnę nei BK 260 str. 3 d. sankcijoje numatyta bausmė. Paskyrus nuteistajam K. P. apeliaciniame skunde prašomą laisvės atėmimo bausmę, visi įstatymo numatyti bausmės tikslai būtų pasiekti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal BPK 320 str. 3 d., teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Prokuroras teismo išvadų dėl K. P. nuteisimo pagal BK 260 str. 3 d. ir 302 str. str. 1 d. bei bausmės, paskirtos pagal pastarąjį baudžiamąjį įstatymą, neginčija, todėl ir kolegija šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nerevizuoja.

Apeliaciniame skunde yra ginčijamos teismo išvados dėl bausmės, paskirtos pagal BK 260 str. 3 d., dydžio ir BK 54 str. 3 d. nuostatų netaikymo.

Su šiais prokuroro apeliacinio skundo teiginiais sutikti negalima.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 str.) apžvalgoje“ nurodyta, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas ir teisingas bausmes tada, kai nėra pagrindų atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, taikant tik baudžiamojo arba auklėjamojo poveikio priemones. Skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Paminėto principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 str. 2 d. 5 p.) yra ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Teismo sprendimais, kai paskiriama pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė, formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus.

BK 54 str. 3 d. numatyta, kad šis įstatymas taikomas tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 str. nuostatoms. Ilgametėje teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad taikant BK 54 str. 3 d., turi būti nurodomos byloje nustatytos išimtinės aplinkybės, leidžiančios manyti, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu, nes bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-3/2010, 2K-128/2011 ir kt.).

Tačiau priešingai nei teigia prokuroras, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta jokių išimtinų aplinkybių, leidžiančių taikyti nuteistajam K. P. BK 54 str. 3 d. nuostatas.

Apeliaciniame skunde nurodomi duomenys - K. P. prisipažinimas ir pagalba išaiškinti jo padarytą nusikalstamą veiką, atliekant kratą parodymas kur buvo laikomos skundžiamame nuosprendyje nurodytos medžiagos, kurių nuteistasis, prokuroro teigimu, neplatino ir jomis disponavo pirmą kartą, šiuo atveju, arba prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, arba pirmosios instancijos teismo jau atitinkamai įvertintos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad prieš atliekant kratą skundžiamame nuosprendyje nurodytame bute, K. P. buvo paskelbtas nutarimas daryti tokį procesinį veiksmą bei pareikalauta atiduoti šiame nutarime nurodytus daiktus, tačiau jis (K. P.) „<...nieko neatsakė...>“ (1 t. 36 b. l.). Šios procesinės prievartos priemonės atlikimo metu narkotinės ir psichotropinės medžiagos, nurodytos skundžiamame nuosprendyje, buvo surastos „<...kambaryje ant stalo...>“, „<...po stalu esančiame kibire...>“, „<...ant grindų po stalu...>“, „<...ant grindų prie spintos...>“ (1 t. 36-38 b. l.), t. y. jos nebuvo paslėptos, o laikomos atvirose ir matomose vietose, nereikalaujančiose ypatingų paieškos priemonių ir (ar) būdų.

Šiame protokole nėra nurodyti jokie K. P. paaiškinimai, pareiškimai ar kokios nors pastabos dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų buvimo ir (ar) laikymo vietos, ar jo nurodymai kur tokių medžiagų pareigūnams reikia ieškoti.

Taigi, kolegijos nuomone, paminėtos aplinkybės nepatvirtina apeliacinio skundo argumento apie kratos metu nuteistojo geranoriškai nurodytą vietą, kur jis laikė narkotines ir psichotropines medžiagas.

Be to, priešingai nei teigia prokuroras apeliaciniame skunde, K. P. pirmosios instancijos teisme pripažino, kad narkotines medžiagas jis platino - „<...turėjau svarstykles, maišelių, narkotines ir psichotropines medžiagas pakavau ir palaipsniui pardavinėjau. Klubuose susipažindavau su žmonėmis, kuriems reikėdavo tų medžiagų ir parduodavau. „Žolę“ pardavinėjau gramais...>“, „<...kratos metu buvo išimta kas buvo likę, ko nepardaviau...>“, „<...narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis pradėjau prekiauti <...> išėjęs iš įkalinimo įstaigos...>“, „<...pardavinėjau mažais kiekiais. Aš pirkau didesnį kiekį, nes kaina mažesnė perkant didelį kiekį...>“, „<...man skambindavo asmenys, kurie norėdavo įsigyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų...>“ (3 t. 114-115 b. l.).

Minėtus nuteistojo parodymus iš dalies patvirtina ir tai, kad pas nuteistąjį rankose ir drabužių kišenėse sulaikymo metu buvo rasti ir paimti 6 polietileniniai maišeliai jau su supakuotomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, t. y. paruoštomis tolimesniam platinimui (1 t. 28, 32, 82-85, 88-96 b. l.).

Analogiškas narkotinių ir psichotropinių medžiagų neteisėto platinimo aplinkybes jis nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu „<...tiek amfetaminą, tiek „žolę“ aš parduodavau po 30-40 litų už gramą...>“, „<...asmenys, norintys iš manęs įsigyti narkotikų, susisiekdavo su manimi telefonu, su jais dažniausiai susitikdavau ir narkotikus parduodavau įvairiose Šiaulių miesto vietose...>“ (2 t. 114-115 b. l.). Tačiau tokius parodymus nuteistasis ikiteisminio tyrimo pareigūnams davė tik 4-oje apklausoje, įvykusioje 2011 m. gruodžio mėn., t. y. tik po beveik 8 mėnesių laiko nuo jo sulaikymo ir ikiteisminio tyrimo pradžios. Ikiteisminio tyrimo metu pirmosiose apklausose jis iš viso atsisakė duoti parodymus dėl jam pareikštų įtarimų (2 t. 107, 109-110, 111 b. l.). Be to, tiek apygardos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu jis atsisakė nurodyti asmenį, iš kurio įsigijo labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, bei neįvardino asmenų, kuriems pardavinėjo šias medžiagas (2 t. 114-115, 116, 121 b. l.; 3 t. 114 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, remiantis paminėtų duomenų visetu, negalima daryti išvados, kad nuteistasis padėjo išaiškinti jo padarytą nusikalstamą veiką ar joje dalyvavusius asmenis bei kad jo platinamos narkotinės ir psichotropinės medžiagos nepasiekė vartotojų ir nesukėlė neigiamų pasekmių. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo išaiškinti tokie asmenys ar ankstesni nuteistojo minėtų medžiagų platinimo faktai, kurie, pagal prokuroro skunde nurodytus duomenis, vyko daugiau nei 6 mėnesius, rodo atitinkamą atlikto ikiteisminio tyrimo kokybę ir pareigūnų kvalifikaciją, o ne nuteistojo veikos mažesnį pavojingumo laipsnį.

Pirmosios instancijos teismas nuteistojo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p., todėl dar kartą vertinti tokius duomenis, kolegija neturi pagrindo.

Taigi, šioje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog K. P. paskirta laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui.

Pagal BK 61 str. 2 d. reikalavimus, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pas skiriamos bausmės dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio.

Priešingai nei teigia prokuroras, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam K. P. laisvės atėmimo bausmę, tiek minėto baudžiamojo įstatymo (BK 61 str.), tiek BK 41 str. ir 54 str. 2 d. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų skaičių (padarytos dvi nusikalstamos veikos) ir pavojingumo laipsnį (padarė veikas, priskiriamas labai sunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijai), kaltininko asmenybę (anksčiau teistas ir teistumas neišnykęs, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojami neigiamai (3 t. 51 b. l.), buvo oficialiai įspėtas pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą (3 t. 53 b. l.), iki nusikaltimų padarymo nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio (3 t. 52 b. l.), jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (dėl veikų padarymo prisipažino ir nuoširdžiai gailisi) ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Nuteistajam K. P. už labai sunkaus nusikaltimo padarymą paskirta sankcijoje numatyta minimali bausmė. Priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, skiriant K. P. bausmes, jų individualizavimo ir teisingumo principai nepažeisti. Pagal BK 260 str. 3 d. nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė jokiu būdu nėra per griežta, neprieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui bei suformuotai teismų praktikai daugumoje analogiškų baudžiamųjų bylų (kasacinės nutartys Nr. 2K-612/2011, 2K-547/2011, 2K-356/2011 ir kt.).

Baudžiamasis įstatymas ir teismų praktika imperatyviai nereikalauja, kad teismas baigiamajame bylos nagrinėjimo dokumente nurodytų BK 54 str. 3 d. nuostatų netaikymo motyvus. Todėl ir šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokių motyvų nenurodė.

Kitokių oficialių ir teisėtais būdais gautų duomenų apie BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymo sąlygų ir pagrindų buvimą kaltinančioji institucija teismui nepateikė.

Pažymėtina ir tai, kad teismas nėra saistomas prokuroro pozicijos dėl kaltininkui skirtinos bausmės dydžio.

Taigi, nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.