- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-20
- Bylos Nr.
- 2K-356/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-9-00239-2009-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Antanas Klimavičius (pirm.), Dalia Bajerčiūtė, Viktoras Aidukas (pran.)
- Nuteistasis
- R. A.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 15 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 21 d. nutarties.
Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu R. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų šešiems mėnesiams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų šešiems mėnesiams.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 21 d. nutartimi nuteistojo R. A. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. A. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. kovo 24 iki 25 d. neteisėtai disponavo labai dideliu psichotropinių ir narkotinių medžiagų kiekiu, būtent: 2009 m. kovo 24 d., apie 23.00 val., prie savo namų, Kauno r., (duomenys neskelbtini), neteisėtai iš tyrimo nenustatyto asmens įgijo į 14 paketų supakuotų 12 kg baltos spalvos miltelių su labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos – 3288,03 g metamfetamino bei didelį kiekį narkotinės medžiagos – 3 plastikinius maišelius su 36,402 g kanapių dervos; šias neteisėtai įgytas psichotropinę ir narkotinę medžiagas nuo įgijimo momento iki 2009 m. kovo 25 d. 9.00 val. neteisėtai laikė prie savo namų, Kauno r., (duomenys neskelbtini), automobilyje „BMW 520“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruotame S. A. (S. A.) vardu; nuo 9.00 iki 9.50 val. šiuo automobiliu neteisėtai gabeno jas Kauno, Kaišiadorių, Jonavos r.; apie 9.50 val. paliko ir iki 10.55 val. laikė malkinėje B. ir M. R. sodo sklype Nr. (duomenys neskelbtini), sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini); nuo 10.55 iki 12.25 val. laikė sodo sklype esančio namo palėpėje, kur maišė metamfetaminą su gliukoze ir padarė 12 931,19 g baltos spalvos miltelių su labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos – 3 288,03 g metamfetamino; šiuos miltelius, turinčius savo sudėtyje labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos metamfetamino ir didelį kiekį narkotinės medžiagos 36,402 g kanapių dervos, supakavo ir suvakuumavo į 14 paketų, kuriuos tą pačią dieną plastikiniame maiše automobiliu „BMW 520“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai gabeno iš R. sodybos iki (duomenys neskelbtini), kur apie 12.50 val. buvo sulaikytas teisėsaugos pareigūnų.
Be to, R. A. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis, būtent: neteisėtai, neturėdamas leidimo, apie 1999 m., Kaune iš tyrimo nenustatyto asmens įgijo šaunamąjį ginklą – pistoletą SMITH&WESSON SW9F ir šaudmenis – devynis 9 mm kalibro Luger tipo šovinius šiam pistoletui, šį šaunamąjį ginklą ir šaudmenis nuo įgijimo momento neteisėtai nešiojo Lietuvos Respublikos teritorijoje, savo tyrimo nenustatytu automobiliu gabeno Kauno miesto, Kauno, Kaišiadorių, Jonavos rajonų teritorijomis į B. ir M. R. sodo sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir šioje sodyboje esančio namo palėpėje įgytą pistoletą bei šovinius laikė iki 2009 m. kovo 25 d., kai ginklas ir šoviniai buvo rasti kratos metu.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. A. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 21 d. nutartį dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“), kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo svarbių apeliacinio skundo argumentų, turinčių esminę reikšmę nustatant tikrąsias inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes, todėl padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą.
Kasatorius pažymi, kad šios instancijos teismas neatsakė į pagrindinį apeliacinio skundo argumentą, kad nusikalstamą veiką inicijavęs „Kęstas“ (iš jo kasatorius įgijo narkotinių, psichotropinių medžiagų) veikė su teisėsaugos pareigūnų žinia, jų kontroliuojamas ir pareigūnams perdavė informaciją apie būsimus kasatoriaus veiksmus, taigi nusikaltimas buvo išprovokuotas valstybės pareigūnų. Šį teiginį jis pagrindė konkrečiais bylos duomenimis. Liudytojai R. Š., Ž. Š. parodė, kad kasatoriaus sulaikymui buvo pradėta rengtis dar 2009 m. kovo 23 d., taigi jis buvo pradėtas sekti tuo metu, kai „Kęstas“ jam nebuvo perdavęs paketų su narkotine, psichotropine medžiagomis ir tarp jų nebuvo jokio susitarimo, todėl pareigūnai negalėjo turėti jokios informacijos, kad tuo metu kasatorius galėjo daryti su narkotinių, psichotropinių medžiagų disponavimu susijusį nusikaltimą. Liudytojai A. K. ir A. S. (kelių policijos pareigūnai) parodė, kad VSAT pareigūnų nurodymą nuvykti į (duomenys neskelbtini) kaimą ir ten sustabdyti kasatoriaus vairuojamą automobilį gavo 2009 m. kovo 25 d., apie 9.00–9.30 val., taigi pareigūnai kasatoriaus konkrečioje vietoje (duomenys neskelbtini)kaime) laukė dar tada, kai jis nebuvo išvykęs iš sodo namelio, todėl jie objektyviai negalėjo žinoti, kuria kryptimi šis važiuos, kurioje vietoje paliks ar kam perduos draudžiamas medžiagas. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad informacija apie kasatoriaus būsimą judėjimo kryptį būtų gauta vykdant kokias nors procesines prievartos priemones (pvz., telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę), byloje neatskleista ir nė vieno kito įrodymų šaltinio, iš kurio galėjo būti gauta tokia informacija. Kasatoriaus nuomone, visa tai patvirtina, kad VSAT pareigūnai disponavo dar bent vienu informacijos šaltiniu, kuris žinojo, jog pagal susitarimą su „Kęstu“ kasatorius gabens paketus būtent 2009 m. kovo 25 d. iš sodo namelio, (duomenys neskelbtini), ir važiuos būtent pro (duomenys neskelbtini) kaimą. Pagal byloje nustatytus ir atskleistus įrodymus tokia informacija disponavo tik kasatorius ir „Kęstas“, tai reiškia, kad būtent pastarasis bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis arba buvo jų kontroliuojamas asmuo. Apeliacinės instancijos teismas dalies šių argumentų nenagrinėjo ir į juos nepateikė jokių atsakymų. Nė viename iš apeliacinės instancijos teismo nurodytų įrodymų šaltinių nėra duomenų, iš kur VSAT pareigūnai žinojo apie būsimus kasatoriaus veiksmus, susijusius su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Savo išvadas apeliacinės instancijos teismas grindė liudytojo R. T. parodymais, tačiau šis teigė, kad sprendimas sustabdyti kasatoriaus automobilį buvo priimtas jam išėjus iš sodo namelio, t. y. 12.25 val., kai kelių policijos ir VSAT pareigūnų sulaikymo grupė kasatoriaus laukė (duomenys neskelbtini) kaime jau nuo 9.00–9.30 val.
Žemesnės instancijos teismas
Kasatoriaus nuomone, proceso dalyviams turi būti sudaryta galimybė aktyviai dalyvauti nustatant tikrąsias bylos aplinkybes (BPK 7 straipsnis), be to, teismas irgi privalo aktyviai siekti nustatyti tiesą byloje (Konstitucinio teismo 2006 m. sausio 16 d nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga dėl BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje; kasacinė nutartis Nr. 2K-655/2006). Apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11 punktas; kasacinė nutartis Nr. 2K-55/2006); tirti įrodymus nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme būtina, jeigu kitaip negali būti nustatytas apeliacinio skundo argumentų pagrįstumas ar nepagrįstumas (kasacinė nutartis Nr. 2K-655/2006). Nagrinėjamoje byloje teismai, be pagrindo ir jokių motyvų atsisakydami tirti ir tikrinti gynybos ginčijamas esminę reikšmę turinčias aplinkybes bei atlikti proceso veiksmus, padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų atlikdami įrodymų tyrimą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismuose gynyba prašė atlikti konkrečius proceso veiksmus, kurie leistų patvirtinti arba paneigti provokacijos versiją. Pirmosios instancijos teismo 2010 m. vasario 23 d. teisiamojo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė iškviesti ir apklausti visus pareigūnus, kuriems buvo leista veikti neidentifikuojant savęs, siekiant išsiaiškinti, iš kur jie žinojo, kur R. A. važiuos, taip pat išslaptinti dokumentus, susijusius su R. A. (nuo 2008 m. spalio 22 d. iki nusikaltimo padarymo momento). Tačiau teismas nusprendė iškviesti tik liudytoją R. T., kuris vadovavo sulaikymo operacijai, ir atmetė prašymą išslaptinti dokumentus vieninteliu motyvu – kaip pateiktą ne laiku, nors įrodymų tyrimas dar nebuvo baigtas. Liudytojui R. T. neatvykus į teismo posėdį, teismas netenkino gynybos prašymo kviesti jį pakartotinai, motyvuodamas tuo, kad R. A. neinkriminuoti įvykiai iki kovo 25 d., taigi pakeitė ankstesnį savo sprendimą dėl įrodymų tyrimo, atsisakė tikrinti gynybos versiją dėl provokavimo, be to, savo sprendimą pagrindė neteisingu motyvu, nes kasatoriui yra inkriminuota, kad jis nusikaltimą pradėjo daryti dar 2009 m. kovo 24 d. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme gynyba prašė atlikti įrodymą tyrimą, apklausti liudytojas L. A., D. Ž., siekiant išsiaiškinti aplinkybes dėl R. A. veiksmų paskutinėmis dienomis iki jo sulaikymo, taip pat susijusias su „Kęstu“, be to, buvo prašoma kviesti apeliaciniame skunde nurodytus asmenis, kuriems buvo leista veikti neatskleidžiant savo tapatybės (G., N., A. M., D. Š., R. , A. S., B. P., O. P., E. A.), tačiau teismas nutarė visus prašymus atmesti (išskyrus iškviesti ir apklausti liudytoją R. T.) nenurodant jokių tokio sprendimo motyvų. Kasatorius tvirtina, kad šie išvardyti pažeidimai yra esminiai, nes apribojo kasatoriaus teisę į gynybą (jis neturi galimybių gauti tokių įrodymų) ir suvaržė jo teisę reikalauti, kad būtų išsamiai ištirtos reikšmingos bylos aplinkybės bei atskleistas valstybės pareigūnų dalyvavimo nusikalstamoje veikoje vaidmuo.
Kasaciniame skunde išsamiai aptariama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika dėl specialių tyrimo metodų (tarp jų ir – nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų) vykdymo teisėtumo kriterijų, provokacijos požymių ir jos padarinių – gautų duomenų nepripažinimo įrodymais, taip pat valstybės atsakomybės pasitelkiant privačius asmenis įrodymams baudžiamajame procese rinkti (kasacinės nutartys Nr. 2A-P-6/2008, 2K-52/2001, 1A-70/2008, 2A-P-2/2009, 2K-7-141/2008, EŽTT sprendimai Ramanauskas prieš Lietuvą, Vanyan prieš Rusiją, Teixeira de Castro prieš Portugaliją, Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę, Khudobin prieš Rusiją, Pyrgiotakis prieš Graikiją, Vondel prieš Nyderlandų Karalystę, Heglas prieš Čekijos Respubliką bylose). Kasatorius pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta aplinkybių, leidžiančių manyti, jog ne „Kęstas“, o jis buvo nusikalstamos veikos iniciatorius – teisėsaugos institucijos nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo aktyvų vaidmenį. Kasatoriaus nuomone, pirmiau skunde išdėstytos aplinkybės leidžia manyti, kad „Kęstas“ galėjo veikti su VSAT pareigūnų žinia ir jų kontroliuojamas arba galėjo būti VSAT ar kitos teisėsaugos institucijos pareigūnas, kuriam ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi buvo leista veikti neatskleidžiant savo tapatybės, nes visą informaciją apie kasatoriaus veiksmus pareigūnai galėjo gauti tik iš „Kęsto“. Abiejų instancijų teismai atsisakė aiškintis šias aplinkybes, taigi nevykdė pareigos tikrinti gynybos versiją dėl provokacijos. Nusikalstamą veiką imituojantis elgesio modelis (toliau – NVIM) prieš kasatorių įstatymų nustatyta tvarka nebuvo sankcionuotas, todėl bet kokie valstybės pareigūnų ar su jų žinia veikiančių fizinių asmenų veiksmai, kuriais realiai atliekami nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai (nagrinėjamu atveju – „Kęsto“ veiksmai įkalbinėjant kasatorių už piniginį atlygį atlikti su narkotinių, psichotropinių medžiagų disponavimu susijusius veiksmus), yra neteisėti. Tokie veiksmai negalėjo būti vykdomi pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis dėl BPK 158, 160 straipsniuose numatytų procesinės prievartos priemonių taikymo, nes nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai neįeina į šių priemonių taikymo apimtį. Taigi kasatoriui taikyti apribojimai nebuvo pagrįsti jokia teisės norma ir numatyti įstatyme. Visų atliktų veiksmų, kuriais faktiškai buvo imituojama nusikalstama veika, metu surinkti duomenys negali būti pripažįstami leistinais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Kadangi nebuvo paneigta versija dėl naujos nusikalstamos veikos išprovokavimo, duomenų rinkimo procesas nuo pat pradžių buvo neteisėtas, todėl kratų, apžiūrų, objektų tyrimo metu nustatyti duomenys, taip pat kasatoriaus, liudytojų parodymai nėra leistini ir pakankami įrodymai apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti.
Teismų sprendimuose akcentuojami kitų tyrimų metu gauti duomenys, kurie suteikė pagrindą teisėsaugos institucijoms manyti, kad kasatorius gali vykdyti su narkotinių, psichotropinių medžiagų disponavimu susijusius nusikaltimus, būtent liudytojo V. P. parodymai, tačiau šio asmens nurodomos aplinkybės nėra niekaip susijusios su 2009 m. kovo 24–25 d. įvykdyta nusikalstama veika. Šie duomenys galėjo būti pagrindas priimti nutartį leisti prieš kasatorių vykdyti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, tačiau NVIM sankcionuotas nebuvo. Dėl to tokie teisėsaugos institucijų turėti duomenys nedaro teisėtų nesankcionuotų provokacinio pobūdžio veiksmų.
Taip pat kasatorius pažymi, kad pagal teismų praktiką apeliacinio skundo išnagrinėjimas nepranešus nuteistajam (išteisintajam) ar jo gynėjui arba jiems netinkamai pranešus apie teismo posėdžio datą ir laiką yra esminis BPK pažeidimas, nes tai suvaržo kaltinamojo teises, numatytas BPK 22 straipsnio 3 dalyje (kasacinės nutartys Nr. 2K-570/2003, 2K-633/2007). Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 322 straipsnio 2 dalies pažeidimą, nes jo apeliacinį skundą išnagrinėjo nepranešęs jam apie bylos nagrinėjimą, nors skunde buvo aiškiai išreikšta jo valia dalyvauti teismo posėdyje. Iš 2011 m. sausio 6 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad buvo pranešta, jog kasatorius neatvyko, tačiau nenurodyta apie neatvykimo priežastis, kad kasatoriui būtų įteiktas šaukimas ar pranešimas. Nors proceso dalyviai prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, tačiau tokie prašymai negali paneigti imperatyviojo įstatymo reikalavimo ir nuteistojo teisės asmeniškai dalyvauti procese. Nesant galimybės įteikti kasatoriui šaukimo, apeliacinis procesas negalėjo vykti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo R. A. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime prokuroras nesutinka su kasacinio skundo argumentais dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų atliekant įrodymų tyrimą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Prokuroras pažymi, kad BPK 324 straipsnio 4 dalies nuostatos neįpareigoja apeliacinės instancijos teismo proceso dalyvių prašymu besąlygiškai atlikti įrodymų tyrimą.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, priėmė sprendimą teismo posėdyje apklausti liudytoją R. T., tačiau, šiam neatvykus į teisiamąjį posėdį, jo neapklausė. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas visapusiškai išnagrinėti apeliacinį skundą, iš dalies patenkinęs R. A. gynėjo prašymą atlikti įrodymų tyrimą, nutarė apklausti liudytoją R. T., nes šis vadovavo R. A. sulaikymui ir galėjo suteikti visą informaciją apie galimą nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų panaudojimą prieš jį bei jo sulaikymo aplinkybes 2009 m. kovo 25 d. Apeliacinis teismas atmetė R. A. gynėjo prašymą apklausti liudytojas L. A., D. Z. (kurios, pasak gynėjo, galėjo patvirtinti R. A. veiksmus bei aplinkybes, susijusias su „Kęstu“), motyvuodamas tuo, kad visas aplinkybes apie „Kęstą“ ir savo veiksmus R. A. jau nurodė. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, prokuroras daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas nuteistojo gynėjo prašymą ištirti įrodymus, nuteistojo teisių nesuvaržė, o įrodymų tyrimo apimtį nustatė atsižvelgdamas į bylai reikšmingas aplinkybes, kurios turėjo įtakos vertinant R. A. apeliaciniame skunde išdėstytus teiginius apie galimą provokavimą padaryti nusikaltimą ir kitas aplinkybes.
Prokuroras tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino gynybos versiją, jog „Kęstas“, iš kurio kasatorius įsigijo draudžiamų medžiagų, galėjo veikti su pareigūnų žinia, taip pat motyvuotai atmetė R. A. teiginius apie provokavimą padaryti nusikalstamą veiką. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne pagal duomenis, gautus atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus; byloje nėra duomenų, jog atliekant ikiteisminį tyrimą dėl R. A. inkriminuotų nusikaltimų buvo sankcionuoti ir atliekami nusikalstamą veiką imituojantys veiksniai; informacija apie tai, kad R. A. yra susijęs su narkotinių medžiagų laikymu, gabenimu, buvo gauta atliekant tyrimo veiksmus kituose ikiteisminiuose tyrimuose dėl kitų asmenų padarytų veikų, kurie yra susiję su R. A.; informaciją apie R. A. veiksmus pareigūnai gavo atlikdami procesinius veiksmus, numatytus BPK 158, 160 straipsniuose; baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu R. A. procesinės prievartos priemonės, numatytos BPK 158, 160 straipsniuose, buvo taikomos, nes buvo gauta duomenų apie jo padarytus sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, numatytus BK 199 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje apklaustas V. P. parodė, kad 2008 m. R. A. siūlė jam už piniginį atlygį vežioti amfetaminą iš Lietuvos į Norvegiją). Apeliacinės instancijos teismas įvertino tą aplinkybę, kad R. A. buvo sulaikytas 2009 m. kovo 25 d. įtariant jį disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, taip pat gavus duomenų iš liudytojų Ž. Š., R. Š., parodžiusių apie R. A. veiksmus 2009 m. kovo 25 d. prie stebimo namo, nešiojant paketus; objektų tyrimo metu gautus duomenis, kad automobilyje ir R. A. žmonai L. K. priklausančiame bute bei sodo name buvo rasta narkotinės ir psichotropinės medžiagų, narkotinių medžiagų pėdsakų. Be to, vertindamas R. A. teiginius apie galimą provokavimą daryti nusikaltimą, teismas atsižvelgė ir į liudytojo R. T., dirbusio VSAT specialistu, parodymus, kad R. A. nebuvo taikomi nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, kad duomenys apie R. A. veiklą, susijusią su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, buvo gauti dar iki jo sulaikymo, kad 2010 m. kovo 25 d., prieš sulaikymą, R. A. nešiojo paketus, t. y. atliko veiksmus, sukėlusius įtarimą, jog R. A. gabens didelį kiekį narkotinių, psichotropinių medžiagų, todėl buvo nutarta R. A. sustabdyti ir patikrinti. Prokuroro nuomone, teismas įvertino visas kasatorius nurodytas aplinkybes, todėl visiškai išnagrinėjo apeliacinį skundą. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šias aplinkybes, byloje surinktus ir ištirtus įrodymus vertino tiek atskirai, tiek kaip visumą, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo R. A. teiginiai apie jam taikytus nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, provokavimą daryti nusikaltimą laikytini nepagrįstais bei deklaratyviais.
Atsakydamas į kasacinio skundo argumentus dėl esminio BPK 322 straipsnio 2 dalies pažeidimo, prokuroras nurodo, kad šaukimas R. A. atvykti į 2011 m. sausio 6 d. apeliacinio teismo posėdį buvo įteiktas R. A. žmonai L. A., su kuria nuteistas turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą Kauno r., (duomenys neskelbtini). Taigi nuteistajam tinkamai ir laiku buvo pranešta apie šį teismo posėdį, todėl jo neatvykimas nesukliudė nagrinėti bylos apeliacine tvarka. Be to, prokuroras pažymi, kad su tokia bylos nagrinėjimo tvarka, t. y. neatvykus nuteistajam, sutiko ir jo gynėjas. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, prokuroras daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka neatvykus nuteistajam, nepažeidė BPK 322 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. A. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 4 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 322 straipsnio 2 dalies taikymo
Skunde kasatorius neginčija savo dalyvavimo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, veikų kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, 253 straipsnio 1 dalį ar bausmių skyrimo klausimų; kasaciniame skunde pateikiami argumentai dėl netinkamo baudžiamojo proceso įstatymo normų taikymo, neteisėtai renkant, vertinant įrodymus, susijusius R. A. veiksmais disponuojant narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis (BPK 20 straipsnis), netinkamai išnagrinėjus apeliacinį skundą (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 322 straipsnio 2 dalis).
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose; pagal BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalis apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, o jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad šių nuostatų nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, tačiau, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 21 d. nutarties turinys patvirtina, kad šis teismas atsakė į visus esminius nuteistojo R. A. apeliacinio skundo argumentus, pateikdamas motyvuotas išvadas dėl bylos įrodymų gavimo teisėtumo, jų vertinimo ir kitų skunde keliamų klausimų. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepatikrino gynybos šalies keliamos versijos, jog narkotines ir psichotropines medžiagas R. A. perdavęs asmuo (jo įvardytas „Kęstu“) bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis ir išprovokavo kasatorių padaryti BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą. Šią gynybos versiją apeliacinės instancijos teismas patikrino ir motyvuotai paneigė, o tai, kad detaliai neatsakyta į kiekvieną skunde nurodomą prielaidą, nėra įstatymo pažeidimas.
Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų leistinumo kriterijus apibrėžtas BPK 20 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Tai reiškia, kad, spręsdamas, ar išnagrinėti bylos duomenis pripažintini įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams, ir nustatyti, ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais.
Kasaciniame skunde R. A. nepagrįstai teigia, kad jam buvo taikytas nesankcionuotas nusikalstamos veikos imitavimo modelis (BPK 159 straipsnis) ir jis buvo išprovokuotas „Kęsto“, veikusio su teisėsaugos institucijų žinia, padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, todėl ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau gauti duomenys negali būti pripažįstami atitinkantys įrodymų leistinumo reikalavimą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad prieš R. A. buvo vykdomi nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai (BPK 159 straipsnis). Bylos medžiaga patvirtina, kad teisėsaugos institucijoms kitų tyrimų metu gavus duomenų apie galimą R. A. vykdomą neteisėtą veiklą, susijusią su disponavimu narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis (šią informaciją patvirtino ir kaip liudytojas byloje apklaustas V. P.), pagal prokurorų prašymus buvo priimtos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartys, leidžiančios taikyti procesines prievartos priemones, numatytas BPK 158 straipsnyje (savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai) ir BPK 160 straipsnyje (slaptas sekimas). Jokių rašytinių duomenų apie nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimą pagal BPK 159 straipsnį byloje nėra; kaip liudytojai apklausti pareigūnai atlikę slapto sekimo veiksmus R. Š. ir Ž. Š. bei R. T., tiesiogiai vadovavęs nuteistojo sulaikymo operacijai, paneigė šių veiksmų vykdymą. Tai, kad R. A. buvo pradėtas sekti nuo 2009 m. kovo 23 d. (liudytojų R. Š, Ž. Š. parodymai), t. y. iki paketo su narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis jam perdavimo, ar kad pasitelkti į pagalbą kelių policijos pareigūnai iš anksto jo laukė kelyje, Kaišiadorių r., (duomenys neskelbtini) (liudytojų A. K., A. S. parodymai), nereiškia, jog pareigūnai iš anksto žinojo būsimus R. A. veiksmus, apie kuriuos neva informaciją jiems galėjo suteikti tik „Kęstas“. Byloje tokių faktų nenustatyta, be to, pareigūnai, įtardami neteisėtus R. A. veiksmus, stebėjo galimas jo pasirodymo vietas, kuriose jis iš tiesų ir pasirodė. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad, vertindami bylos duomenis, teismai vadovavosi leistinais įrodymais (gautais taikant sankcionuotas procesines prievartos priemones), taigi nepažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių reikalavimų.
Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai išsprendė gynybos pateiktus prašymus, todėl padarė esminių BPK pažeidimų atlikdami įrodymų tyrimą. Su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Pagal BPK 270 straipsnį pirmosios instancijos teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir, išsiaiškinęs, ar pateikti prašymai turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui, objektyvaus sprendimo priėmimui, priimti dėl jų motyvuotą nutartį. Tų pačių reikalavimų privalo laikytis ir apeliacinės instancijos teismas (BPK 324 straipsnio 2 dalis). Teismas gali atmesti bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus tik tais atvejais, kai prašoma išaiškinti aplinkybes, kurios jau nustatytos surinktoje bylos medžiagoje, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi pažymėtina tai, kad BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė teikti įrodymus nėra absoliuti, nes jos įgyvendinimas priklauso nuo to, kiek konkretūs įrodymai turi įtakos bylos aplinkybių tyrimo išsamumui.
Bylos medžiaga patvirtina, kad visi gynybos šalies prašymai pirmosios instancijos teismo 2010 m. vasario 23 d. teisiamajame posėdyje, išklausius proceso dalyvių nuomonės dėl jų, teismo buvo apsvarstyti ir motyvuotai išspręsti protokoline teismo nutartimi, juos patenkinus iš dalies, t. y. atsižvelgus į tai, kiek jie turi reikšmės išsamiam bylos išnagrinėjimui (patenkinti prašymai iškviesti į posėdį ir apklausti specialistę I. Žvyronaitę, liudytojus R. M., R. T., prašymas išslaptinti duomenis atmestas kaip pateiktas ne laiku), taigi išspręsti laikantis BPK 270 straipsnyje įtvirtintų taisyklių. 2010 m. kovo 4 d. teisiamajame posėdyje svarstant įrodymų tyrimo užbaigimo klausimą į teismo posėdį neatvykus liudytojui R. T., teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonės, nusprendė liudytojo pakartotinai nekviesti, taigi, kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, atsisakė detaliau tikrinti gynybos versiją dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, nors pirmiau buvo priėmęs priešingą sprendimą, be to, klaidingai nurodė, kad R. A. neinkriminuoti įvykiai iki 2009 m. kovo 25 d. Tačiau šie teismo pažeidimai buvo ištaisyti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, iškvietus ir teismo posėdyje apklausus liudytoją R. T. Kita vertus, 2011 m. sausio 6 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje kiti gynybos prašymai, išklausius proceso dalyvių nuomonės, buvo atmesti, nenurodžius jokių motyvų. Tai neatitinka BPK 324 straipsnio 2 dalies normos reikalavimų, tačiau šis procesinis pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistojo gynėjo prašomos iškviesti į teismo posėdį liudytojos L. A. ir D. Ž. būtų kaip nors susijusios su nagrinėjamos bylos įvykiais (tokių aplinkybių R. A. niekada nenurodė). Kitų liudytojų, t. y. pareigūnų, vykdžiusių procesinių prievartos priemonių taikymą, apklausų pripažinti būtinomis taip pat nėra pagrindo, nes šiems pareigūnams vadovavęs liudytojas R. T. nurodė visas su tuo susijusias reikšmingas bylos aplinkybes. Taigi nėra pagrindo laikyti, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Taip pat, skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 322 straipsnio 2 dalies pažeidimą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas; šiame posėdyje turi teisę dalyvauti ir nuteistasis, tačiau nuteistojo, jeigu jam buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą (BPK 322 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nuteistojo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažįstamas būtinu ir tais atvejais, kai nuteistasis pageidauja dalyvauti teismo posėdyje (pavyzdžiui, kasacinės nutartys Nr. 2K-221/2009, 2K-376/2010, 2K-215/2011).
Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis R. A. savo apeliaciniame skunde išreiškė pageidavimą dalyvauti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tačiau, nors šaukimai buvo įteikiami per jo žmoną L. A., su kuria jis gyveno savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Kauno r., (duomenys neskelbtini), posėdžiuose (2010 m. lapkričio 17 d., 2010 m. gruodžio 16 d., 2011 m. sausio 6 d. teismo posėdžiai) jis nedalyvavo. 2011 m. sausio 6 d. teismo posėdyje, kuriame byla buvo nagrinėjama iš esmės, R. A. nedalyvavo; teismo šaukimas, informuojantis apie posėdžio laiką ir vietą, jam buvo įteiktas per jo žmoną L. A.; nuteistojo interesams atstovavęs gynėjas prašė bylą nagrinėti nuteistajam nedalyvaujant. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad R. A. buvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, todėl, išnagrinėjus bylą nedalyvaujant nuteistajam, BPK 322 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo R. A. kasacinį skundą atmesti.