Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Giedrės Telksnienės ir Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. S. (toliau – ir apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. S. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir jai paskirta 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. S. paskirta 40 MGL (2 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnio 13 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2023 m. birželio 25 d. 15.48 val. iki 2023 m. birželio 26 d. 10.55 val. (viena para), vieną sulaikymo parą prilyginant dviejų MGL dydžio baudai ir D. S. paskirta galutinė 38 MGL (1 900 Eur) dydžio bauda.

Nustatyta, kad bauda turi būti sumokėta per dvidešimt keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dviejų) metų 3 (trijų) mėnesių terminui, termino pradžią skaičiuojant nuo 2023 m. birželio 26 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, konfiskuotas automobilis Cupra Formentor, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini).

Laikiną nuosavybės teisės apribojimą D. S. priklausančiam turtui – transporto priemonei Cupra Formentor, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), nuspręsta palikti iki nuosprendžio, turto konfiskavimo dalyje, įvykdymo dienos.

Paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumento – vairuotojo pažymėjimo paėmimą, specialiosios teisės sustabdymą, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus – vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini), perduoti Lietuvos kelių policijos tarnybai dėl perdavimo į Užsienio reikalų ministeriją.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. S. pripažinta kalta pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį dėl to, kad ji 2023 m. birželio 25 d. apie 15.26 val., Vilniaus raj., A3 kelyje 12 km, pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį Formentor, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdama neblaivi nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai neblaivumo tikrinimo metu nustatė, kad jos iškvėptame ore yra 1,73 promilės etilo alkoholio koncentracija.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

8.1. Prokurorės nuomone, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas, motyvuotas ir pagrįstas. Įvertinus D. S. apeliacinio skundo argumentus bei nagrinėjamo nuosprendžio pagrįstumą skundžiamais aspektais, apeliantės skundas atmestinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios D. S. apeliacinis skundas atmetamas.

9. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nuteistoji D. S. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, kaltės ir jai inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, neginčija ir jai paskirtos baudžiamosios poveikio priemonės (uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones) trukmės, tačiau mano, kad teismas nepagrįstai netaikė BK 40 straipsnio nuostatų ir neatleido jos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Be to, apeliaciniu skundu nuteistoji nesutinka su jai paskirta baudžiamojo poveikio priemone (turto (automobilio) konfiskavimu) ir prašo neskirti minėtos baudžiamojo poveikio priemonės, o nusprendus ją taikyti, išieškoti ne daugiau nei pusę konfiskuotino turto vertės, šią pinigų sumą sumokant per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir įvertinusi priimto skundžiamo nuosprendžio bei apeliacinio skundo argumentus, proceso dalyvių prašymus, patikrinusi baudžiamąją bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad naikinti ar keisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. liepos 12 d. nuosprendį nėra pagrindo.

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

11. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą D. S. atžvilgiu netaikyti laidavimo instituto iš esmės motyvavo tuo, kad nenustatė BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos sąlygos, jog yra pagrindo manyti, kad apeliantė laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Atsižvelgiant į tai, kad nėra ginčo dėl kitų BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų privalomų sąlygų egzistavimo laidavimo instituto taikymui, aukštesnės instancijos teismas pasisakys tik šios sąlygos vertinimo kontekste.

12. Kaip jau buvo minėta, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017). Pažymėtina, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, t. y. teismo išvada, kad asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų ir laikysis įstatymų turi būti pagrįsta objektyviais duomenimis, kurie leistų teigti, jog asmuo nusikalto atsitiktinai, arba priešingai, yra linkęs daryti nusikaltimus arba kitaip pažeisti įstatymus, taip pat turi būti įvertintos aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką bei elgesį praeityje. Teismas, išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog kaltininkas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, be kita ko, gali motyvuoti ir atsižvelgdamas į asmens padarytus administracinius nusižengimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, 2K-114-628/2019).

13. Aukštesnės instancijos teismas, pritardamas skundo motyvams ir žemesnės instancijos teismo išvadoms, pažymi, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatytos pavienės laidavimo instituto taikymo sąlygos – D. S. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, viso baudžiamojo proceso metu neabejotinai pripažino savo kaltę padarius nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi, realios žalos, kurią nuteistoji turėtų atlyginti, padaryta nebuvo. Visgi, teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantės skundo motyvu, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta laidavimo sąlyga, suteikė pernelyg didelę reikšmę jos padarytiems administraciniams nusižengimams. Nors nuteistoji D. S. skunde nurodo, kad ji yra bausta administracine tvarka už vairavimą esant neblaiviai tik vieną kartą, o paskirta nuobauda nebegalioja, tačiau priešingai, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, toks Kelių eismo taisyklių pažeidimas – pasikartojantis vairavimas neblaivumo būsenos, negali būti eliminuojamas nuo atsakomybės prieš visuomenę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad informacija apie asmens padarytus administracinius nusižengimus yra viena iš jo asmenybę charakterizuojančių duomenų. Be to, sprendžiant klausimą dėl galimybės asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą kuomet jam inkriminuojama nusikalstama veika, numatyta BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, itin svarbu tinkamai įvertinti jo padarytus administracinius nusižengimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbu paminėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išdėstytą poziciją, jog jeigu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių, ar asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tai paprastai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui daryti atitinkamas išvadas ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Sprendžiant šį klausimą, neturi likti neaiškumų ar abejonių dėl to, ar iš tiesų visos aplinkybės yra tokios aiškios, kad galima būtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-127-628/2021).

14. Atkreiptinas dėmesys, kad iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus duomenų matyti, jog D. S. penkerių metų laikotarpiu administracine tvarka bausta šešis kartus (1 t., b. l. 110–114). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, visi nuteistosios padaryti administraciniai nusižengimai išimtinai susiję su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, pavyzdžiui, nustatyto leistino greičio viršijimas (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 416 straipsnio 3, 4, 5 dalis), stovėjimo nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimo pažeidimas (ANK 417 straipsnio 2 dalis), be to, vienas iš nuteistosios padarytų administracinių nusižengimų buvo transporto priemonės vairavimas esant neblaiviai (ANK 422 straipsnio 5 dalis), kai jai nustatytas 1,08 promilių neblaivumas, dėl ko D. S. buvo paskirta nuobauda – bauda, ir specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas vieniems metams. Taigi, nuteistoji per savo vairavimo patirtį ir per pastaruosius trejus metus jau antrą kartą yra baudžiama už vairavimą esant neblaiviai. Tai tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui kelia pagrįstą abejonę, kad nuteistoji laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, įvertinus tai, kad iš ankstesniojo savo teisei priešingo poelgio ji nepasimokė ir pakartotinai vairavo automobilį neblaivi. Ši aplinkybė taip pat neleidžia teigti, kad toks apeliantės pakartotinis poelgis gali būti vertinamas kaip atsitiktinis, nes apeliantė, vieną kartą jau bausta už analogišką teisei priešingą poelgį ir žinodama dėl to galinčias kilti teisines pasekmes, vis tik pasirinko taip veikti dar kartą. Nors nuteistoji apeliaciniame skunde akcentuoja, kad paskirta administracinė nuobauda už 2020 metais padarytą administracinį nusižengimą negalioja, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, tai neturi svarios reikšmės sprendžiant laidavimo instituto taikymo klausimą, nes nagrinėjamu atveju svarbus būtent faktas, jog nuteistoji pakartotinai pasirinko analogiško veikimo modelį, kuris šiuo atveju užtraukė apeliantei dar griežtesnę – baudžiamąją atsakomybę. Be kita ko, apeliantės teiginiai, kad kiti jos padaryti KET pažeidimai yra nesusiję su alkoholio vartojimu ir nevertintini kaip šiurkštūs, šios situacijos teisinio vertinimo dėl laidavimo taikymo galimybės taip pat nekeičia. Šiame kontekste pažymėtina, jog ir administracinio baustumo buvimas yra vertintinas BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto aspektu. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad vienai ar kitai išvadai, be kita ko, gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis, taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, 2K-114-628/2019). Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek panašaus pobūdžio administracinio nusižengimo, tiek kitų Kelių eismo taisyklių pažeidimų padarymas rodo, jog nuteistoji D. S. iš ankstesnių administracinių nusižengimų nepasimokė, o tai neigiamai apibūdina nuteistosios asmenybę ir rodo, kad nuteistoji nėra linkusi laikytis įstatymų, todėl pagrindo daryti išvados apie BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos egzistavimą nėra.

15. Nuteistoji kaip vieną iš argumentų apeliaciniame skunde įvardina ir tai, kad jos neteisėtais veiksmais niekam nebuvo padaryta žala, tačiau pažymėtina, kad BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, t. y. laikoma baigta nuo momento, kuomet asmuo pradeda vairuoti automobilį neblaivus ir siekiant jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn nereikalaujama, jog atsirastų tam tikri padariniai, tokie kaip žalos kilimas. Be to, pažymėtina ir tai, kad D. S. padarė vieną iš šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jai nustatytas vidutinis (1,73 promilių) neblaivumo laipsnis, kuris antrojo neblaivumo patikrinimo metu tik didėjo (antrojo neblaivumo patikrinimo metu nustatyta 1,80 promilių neblaivumas) (1 t., b. l. 18). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu D. S. paaiškino, jog buvo Joninių šventė, kuri tęsėsi dvi dienas, 23 d. vakare pradėjo vartoti, 24 d. link vakaro labiau, bet tai buvo stiprus alkoholis, o iš 24 d. į 25 d. naktį vartojo iki ryto. Kai ji atsigulė miegoti 6.00 val. ryto, ją pažadino sesers skambutis, po kurio labai susinervino, negalėjo nei valgyti, nei miegoti. Nuteistosios teigimu, iki tol nevartojo alkoholinių gėrimų ir jautėsi gerai, todėl ji, norėdama padaryti gerą darbą sutuoktiniui, apie 15.00 val. išvyko užpilti kuro (1 t., b. l. 146–147). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistosios argumentą, kad alkoholio koncentracija galėjo padidėti nuo streso. Nustatytas neblaivumo laipsnis tik patvirtina, kad apeliantė, būdama neblaivi ir tai suvokdama, vis tik priėmė sąmoningą sprendimą automobilį vairuoti būdama apsvaigusi nuo alkoholio, o ne klysdama dėl savo būsenos, kas neabejotinai patvirtina, jog nuteistoji yra linkusi rinktis teisei priešingo elgesio modelį, o aplinkybė, jog D. S. pavyko išvengti realių neigiamų padarinių susidarė tik atsitiktinumo dėka. Ne mažiau svarbu ir tai, kad apeliantė, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, automobilį vairavo apie 15.26 val., savaitgalį, kai įprastai tokiu metu rajoniniame kelyje eismas yra intensyvus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aptartos aplinkybės, visų aukščiau aptartų duomenų kontekste, tik sustiprina išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog ji bus linkusi laikytis visuomenėje nustatytos tvarkos bei įstatymų.

16. Apeliantė skunde nurodo ir tai, kad teismas iš esmės nepagrįstai suabejojo prašomo paskirti laiduotojo S. L. (nuteistosios uošviu) galimybe daryti jai teigiamą įtaką. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs galimą laiduotoją S. L. charakterizuojančias aplinkybes, jo vertybines nuostatas bei baustumą administracine tvarka (ne kartą baustas administracine tvarka už nustatyto greičio viršijimą) padarė pagrįstą išvadą, kad jis nėra linkęs preciziškai laikytis KET, o tai sudaro pagrindą abejoti, kad galimas laiduotojas S. L. gebės rodyti tinkamą pavyzdį nuteistajai. Kita vertus, įvertinus tai, kad dėl šios nutarties 10–15 punktuose išdėstytų aplinkybių D. S. negali būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės net ir esant tinkamam laiduotojui, plačiau dėl pirmosios instancijos teismo motyvų sprendžiant S. L. tinkamumo būti laiduotoju teisėjų kolegija nepasisako ir iš naujo šių aplinkybių nevertina.

17. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, aukštesniojo teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas motyvuotai nusprendė, kad D. S. neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos sąlygos. Nenustačius BK 40 straipsnyje numatytų būtinųjų sąlygų dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą visumos, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai neatleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo

19. BK 72 straipsnio 1–2 dalyse numatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis, neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje, kelių transporto priemonė yra laikoma nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo priemone ir atitinka BK 72 straipsnio nuostatose nurodytus konfiskuotino turto požymius. BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

20. BK 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nustatytais pagrindais, įskaitant BK 40 straipsnį, gali būti skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Pažymėtina, kad asmens nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi. Nuteistajam asmeniui baudžiamojo poveikio priemonė skiriama imperatyviai kartu su bausme, todėl tokiais atvejais turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Tuo tarpu asmenį atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleidžiant asmenį nuo bausmės BK X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleidžiant iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, tačiau jų taikymo ir parinkimo klausimas paliekamas spręsti teismui.

21. Nustačius, kad turtas yra konfiskuotino pobūdžio, teismas pirmiausia turi įvertinti ar šis turtas gali būti konfiskuotinas BK 72 straipsnio 1–4 dalyse numatytais pagrindais, o tik jų nesant, svarstyti galimybę taikyti konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi. Tokiu atveju teismas turi pateikti sprendimo konfiskuoti ne turtą, o jo vertę atitinkančią pinigų sumą, motyvus bei įvertinti ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus ir yra proporcinga. Nagrinėjamu atveju aukštesnės instancijos teismui nenustačius teisinio pagrindo tenkinti apeliacinio skundo dalyje dėl laidavimo instituto taikymo ir konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog D. S. turi būti nuteista už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje padarytą nusikalstamą veiką, šiuo atveju BK 72 straipsnio nuostatos yra taikomos imperatyviai. Atsižvelgiant į tai, kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su motyvacija dėl BK 72 straipsnio nuostatų netaikymo, plačiau neaptariami.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – turto (automobilio) konfiskavimą, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Apeliaciniu skundu nuteistoji prašo išieškoti ne daugiau nei pusę konfiskuotino turto vertės, atsižvelgiant į tai, kad automobilis yra įgytas santuokoje ir laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (CK 3.92 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į vienodas sutuoktinių teises, susijusias su bendrąja jungtine nuosavybe, CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Taigi esant nustatytam faktui, kad vienas iš sutuoktinių (bendraturčių) leido kitam asmeniui laikinai pasinaudoti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiu turtu (šiuo atveju transporto priemone), preziumuojama, kad jis veikia kito sutuoktinio (bendraturčio) sutikimu. Todėl nustačius, kad vieno sutuoktinio leidimu bendras turtas buvo panaudotas uždraustai veikai daryti, tokio turto bendraturtis (sutuoktinis) netampa „trečiuoju asmeniu“ BK 72 straipsnio 5 dalies prasme, o žalos, atsiradusios dėl bendraturčio neteisėtų veiksmų sumažėjus bendrajai jungtinei nuosavybei, atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, t. y. analogišku būdu, kai BK uždraustą veiką, naudodamas bendrosios jungtinės nuosavybės turtą, padaro vienas iš sutuoktinių (bendraturčių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-13-458/2021). Nagrinėjamu atveju automobilis atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje numatytą konfiskuotino turto sampratą ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, turi būti konfiskuojamas. Nei pirmosios instancijos teismas, nei nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo BK 72 straipsnio 3 dalyje nustatyto imperatyvo. Priešingos išvados neleidžia daryti ir apeliantės argumentas, jog automobilis yra šeimos turtas, kadangi pagal teismų praktiką tai, kad konfiskuotinas turtas priklauso bendrai sutuoktiniams, nėra pagrindas jo nekonfiskuoti ir tai nerodo sprendimo konfiskuoti turtą neproporcingumo padarytam teisės pažeidimui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-353-870/2020, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-13-458/2021, 2K-112-942/2021). Aukštesniojo teismo vertinimu, ši baudžiamojo poveikio priemonė laikytina proporcinga D. S. padarytai nusikalstamai veikai. Apeliantės nurodomos teigiamai ją charakterizuojančios aplinkybės, šeimos ar sutuoktinio valdomai įmonei poreikis naudotis automobiliu, negali būti laikomos išskirtinėmis aplinkybėmis, leidžiančioms netaikyti automobilio konfiskavimo ar svarstyti galimybę taikyti konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad minėtos aplinkybės egzistavo dar iki jai padarant nusikalstamą veiką ir jai buvo žinomos, t. y. ji aiškiai suvokė, jog transporto priemonės turėjimas yra reikalingas, tačiau atitinkamos aplinkybės nuo nusikalstamo veikimo nesulaikė bei neprivertė susimąstyti apie ateityje galinčias kilti neigiamas pasekmes.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą taikyti transporto priemonės konfiskavimą, tinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas ir teisės taikymo klaidų nepadarė, todėl nuteistosios apeliacinis skundas šioje dalyje taip pat atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistosios D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. liepos 12 d. nuosprendžio.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.