- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-07-10
- Bylos Nr.
- eA-1851-662/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00392-2024-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- E. K.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Ryčio Krasausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. K. skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja E. K. (toliau – ir pareiškėja) skunde prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 24S22806, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 24S25448, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Lietuva) nuo 2024 m. sausio 22 d. iki 2026 m. liepos 21 d. (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) (toliau – ir Sprendimai). Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:
2.1. Baltarusijos Respublikoje (toliau – ir Baltarusija), kad nereikėtų sumokėti už įgytą aukštąjį išsilavinimą, ji pagal sutartį 2011–2016 metais dirbo tyrėja, darbas buvo susijęs su nusikaltimų, susijusių su piliečių turima nuosavybe, tyrimu, t. y. siekiant apsaugoti fizinius asmenis, nukentėjusius nuo nusikalstamų veiksmų, tačiau ne siekiant ginti valdžios interesus. Pareiškėjai tyrėjos darbas nepatiko, nes nuolat buvo duodamos konkrečios instrukcijos, nesant galimybės nuspręsti kaip geriau pasielgti konkrečioje situacijoje, todėl, baigiantis darbo valstybinėje įstaigoje terminui, ji pradėjo mokytis anglų kalbos. Pasibaigus sutarties terminui, kuriam buvo įdarbinta, ji pradėjo studijas programinės įrangos kūrimo srityje ir 2017 m. įgijo verslo analitiko profesiją.
2.2. Nuo 2017 m. kovo mėn. ji dirbo privačiame sektoriuje, verslo analitike, o po 2020 m. įvykusių Baltarusijos prezidento rinkimų ir Rusijos Federacijai (toliau – ir Rusija) įsiveržus į Ukrainos teritoriją, pasisiūlė būti perkeliama į tą pačią įmonę Lietuvoje. Toks apsisprendimas buvo susijęs su tuo, kad ji dirbo su užsakovais, kurie yra užsieniečiai. Siekį pakeisti šalį nulėmė tai, kad Baltarusijoje pasidarė nesaugu gyventi, ypač tiems asmenims, kurie nepalaikė Baltarusijos vidaus ir užsienio politikos, tarp kurių buvo ir pareiškėja.
2.3. Atvykusi į Lietuvą ir gavusi leidimą gyventi, nuo 2022 m. gegužės 13 d. ji darbą tęsė uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „EPAM SISTEMOS“ ir savo planus siejo su šia šalimi, t. y. užsiregistravo į lietuvių kalbos kursus ir aktyviai bendrauja su vietos gyventojais, kurie padeda integruotis. Gimus dukrai ((duomenys neskelbtini)) nuo 2023 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjai yra suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Dukra yra maitinama motinos pienu, todėl, sprendžiant klausimą dėl leidimo panaikinimo, yra svarbu analizuoti motinos ir vaiko santykį bei nesudaryti sąlygų, kad motina būtų atskirta nuo kūdikio. Tarp gimusios dukters ir motinos yra užsimezgęs itin artimas ir stiprus emocinis ryšys, todėl, panaikinus leidimą gyventi Lietuvoje, pareiškėjai grėstų atskyrimas nuo kūdikio, o tai neatitiktų mažamečio vaiko interesų.
2.4. Praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. spalio 30 d. raštą Nr. 18-11490 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo“ (toliau – ir VSD išvada), nusprendė panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendimas Nr. 1 iš esmės buvo priimtas dėl to, kad 2023 m. gegužės mėn. pabaigoje pareiškėja užpildė klausimyną, kuriame reikėjo atsakyti į klausimus, susijusius su darbo santykiais, ryšiais su kilmės valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybomis, požiūriu į Rusijos užsienio politiką Ukrainos atžvilgiu ir kt.
2.5. Migracijos departamentas panaikino išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje uždraudžiant į Lietuvą atvykti 2,5 metus būtent dėl pateiktų atsakymų į klausimyną, paaiškėjus aplinkybėms apie buvusią darbovietę tyrimų komitete, kuriame pareiškėja dirbo tyrėja. Migracijos departamentas nevertino aplinkybių, kad pareiškėja 2022 m. kovo mėn. atvyko į Lietuvą ir čia gyvena, su Lietuvą ją sieja darbiniai santykiai. Gimus dukrai, pareiškėja siekia užtikrinti ir sukurti saugias gyvenimo sąlygas gimusiam vaikui, kurių negalima užtikrinti Baltarusijoje. Daug asmenų, kurie dalyvavo mitinguose prieš Baltarusijos valdžią, yra suimti, nepagrįstai nuteisti, todėl, esant tokiai Baltarusijos politikai, pareiškėjai gyventi su kūdikiu tokioje šalyje yra nesaugu. Pareiškėja yra atsakinga už tai, kad vaikui sudarytų saugias ir tinkamas sąlygas gyventi, vystytis, užtikrinti jo tinkamą ugdymą, todėl gyvenimas su vaiku nesaugioje šalyje neatitiktų vaiko interesų bei poreikių.
2.6. Nors Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėja nuo 2022 m. gegužės 10 d. 10 kartų vyko į Baltarusiją, tačiau nepažymėjo, kad nuo 2023 m. vasaros pareiškėja į Baltarusiją vyko tik vienintelį kartą. Baltarusijoje liko gyventi pareiškėjos tėvai, kurių sveikatos būklė yra sudėtinga: pareiškėjos tėvui šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) metai, o motina yra sulaukusi (duomenys neskelbtini) metų. Pareiškėjos tėvas yra neįgalus asmuo, kuriam nustatyta (duomenys neskelbtini) neįgalumo grupė. Nors VSD išvadoje akcentuojama aplinkybė, jog pareiškėja, dirbdama tyrėja ir tirdama baudžiamuosius nusikaltimus, susijusius su asmenų nuosavybe, privalėjo būti lojali šiai šaliai, tačiau neatkreiptas dėmesys į tai, kad Baltarusijoje 2011–2016 metais buvo visai kitokia geopolitinė situacija, t. y. tuo metu tiek Lietuva, tiek Baltarusija bendradarbiavo įvairiose srityse.
2.7. Sprendime Nr. 1 nurodyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. spalio 30 d. gavo VSD raštą Nr. 18-11490, tačiau sprendimas, atsižvelgiant į šį raštą, buvo priimtas tik 2024 m. sausio 19 d. Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 7 dalyje ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 131 punkte numatyta, kad Migracijos departamentas sprendimą turi priimti ne vėliau kaip per 14 dienų nuo tokios informacijos gavimo, o šiuo atveju sprendimas buvo priimtas šį terminą praleidus beveik 6 kartus.
2.8. Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, todėl turi būti panaikinti.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:
4.1. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD, išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, kadangi pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos, todėl, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.
4.2. Vertinant pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva, nustatyta, kad pareiškėja turėjo Šengeno vizas, galiojusias nuo 2018 m. balandžio 2 d. iki 2022 m. balandžio 1 d. Pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvoje yra deklaruojama nuo 2022 m. gegužės 25 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja 2022 m. gegužės 13 d. įdarbinta UAB „EPAM SISTEMOS“ (nuo 2023 m. spalio 27 d. iki 2026 m. liepos 6 d. yra vaiko priežiūros atostogose). Migracijos departamento vertinimu, šie pareiškėjos ryšiai su Lietuva yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai.
4.3. Vertinant pareiškėjos šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, nustatyta, kad Lietuvoje gyvena jos nepilnametė dukra (gim. (duomenys neskelbtini)), turinti Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) pilietybę, kuriai Migracijos departamentas 2023 m. spalio 11 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, galiojantį nuo 2023 m. spalio 16 d. iki 2025 m. balandžio 27 d. Pareiškėjos dukra yra tiesioginės priklausomybės ryšiu susijusi su tėvo I. M. teisiniu statusu Lietuvoje, turinčiu leidimą laikinai gyventi, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4(1) punkte (ES mėlynoji kortelė) nustatytu pagrindu, galiojantį nuo 2022 m. balandžio 27 d. iki 2025 m. balandžio 27 d. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėja nėra susituokusi. Nors pareiškėja Lietuvoje gyveno ir gyvena, turėdama leidimą laikinai gyventi ar vizą, tai neįrodo, kad asmuo integravosi į Lietuvos visuomenę ar palaiko vieningą Europos Sąjungos poziciją, be to, vien tai, kad asmuo turi leidimą laikinai gyventi ir dirba Lietuvoje, nepaneigia asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas vadovavosi ne vien VSD išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą visų turimų duomenų visumoje. Pareiškėjos nurodomas darbas Lietuvoje neįrodo, kad pareiškėja būtų pasiekusi aukštą integracijos lygį Lietuvoje bei nepaneigia VSD konstatuotos galimos grėsmės.
4.4. Įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įvertintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 metai) bei tai, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjos nepilnametė dukra, kuri turi JAV pilietybę ir kuriai Migracijos departamentas 2023 m. spalio 11 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi, o esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, pareiškėjai panaikinus leidimą laikinai gyventi, atsižvelgus į Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 ir 39 punktus bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, pareiškėjai nustatytas 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis, kuris vertintinas kaip proporcingas. Šiuo metu Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo dėl pareiškėjos grąžinimo ar išsiuntimo į Baltarusijos Respubliką.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė, kad:
6.1. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis įpareigoja VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD 2023 m. spalio 30 d. raštu Nr. 18-11490 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo“ pateiktas vertinimas, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi pareiškėja, 2011–2016 m. dirbdama Baltarusijos Respublikos tyrimų komitete, privalėjo būti lojali Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
6.2. VSD vertinimu, pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijas prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti.
6.3. Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“ patvirtintos Nacionalinio saugumo strategijos 16 punkte, taip pat Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“.
6.4. Pareiškėjos skunde dėstomų argumentų bei reikalavimų nepagrįstumą patvirtina naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose administracinėse bylose. Priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės.
II.
7. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.
8. Teismas aptarė Įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalių, 133 straipsnio 5 ir 8 dalių, Aprašo 76, 79 punktų nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
9. Teismas kritiškai vertino pareiškėjos argumentus, kad Sprendimas Nr. 1 priimtas, nesant pakankamai duomenų apie pareiškėjos keliamą grėsę valstybės saugumui ir neatsižvelgus į individualias nagrinėjamo atvejo aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja 2011–2016 m. dirbo Baltarusijos Respublikos tyrimų komitete, t. y. valstybės institucijoje, kurioje privalėjo būti lojali Baltarusijos valdžiai ir jos vykdomai politikai, buvo statutinė pareigūnė, davė priesaiką tarnauti Baltarusijos Respublikai, turėjo leitenanto laipsnį, buvo įgijusi kapitono laipsnį, yra įtraukta į rezervo sąrašą. Ši aplinkybė, ją vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos ir Baltarusijos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
10. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Teismas vertino, kad pareiškėjos nurodytos priežastys – darbas Baltarusijos tyrimų komitete truko 5 metus, įsidarbino privalėdama atidirbti nemokamas studijas, persikvalifikavo ir dirbo privačiame sektoriuje (verslo analitike); nepritaria 2020 m. įvykusiems Baltarusijos Respublikos prezidento rinkimams, dalyvavo mitinguose; su Lietuva sieja savo ateitį ir siekia integruotis Lietuvoje; nepalaiko ryšių su buvusiais kolegomis; nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje; gyvendama Lietuvoje į Baltarusiją vykdavo lankytį tėvų – savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su Baltarusijos Respublikos tyrimų komiteto kolegomis yra išnykusi. Pareiškėja nors ir nurodo, kad nėra lojali Baltarusijos valdžiai, teikia paramą Ukrainai, tačiau, teismo vertinimu, yra tikėtina, kad pareiškėja gali palaikyti ryšius su vidaus tarnybos struktūrose (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvę kolegos ir pan.) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
11. Teismas pažymėjo, kad iš Sprendimų turinio matyti, jog Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, t. y. vertino šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius Lietuvoje. Vertindamas pareiškėjos ryšius Lietuvoje, atsakovas nustatė, kad pareiškėja turėjo Šengeno vizas, galiojusias nuo 2018 m. balandžio 2 d. iki 2022 m. balandžio 1 d.; pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvoje yra deklaruojama nuo 2022 m. gegužės 25 d.; VSDFV informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja 2022 m. gegužės 13 d. įdirbinta UAB „EPAM SISTEMOS“ (nuo 2023 m. spalio 27 d. iki 2026 m. liepos 6 d. yra vaiko priežiūros atostogose). Vertindamas pareiškėjos šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas nustatė, kad Lietuvoje gyvena jos nepilnametė dukra (gim. (duomenys neskelbtini)), turinti JAV pilietybę, kuriai Migracijos departamentas 2023 m. spalio 11 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte bei 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu ir galiojantį nuo 2023 m. spalio 16 d. iki 2025 m. balandžio 27 d.; pareiškėjos dukra yra tiesioginės priklausomybės ryšiu susijusi su tėvo teisiniu statusu Lietuvoje, turinčiu leidimą laikinai gyventi, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4(1) punkte (ES mėlynoji kortelė) nustatytu pagrindu ir galiojantį nuo 2022 m. balandžio 27 d. iki 2025 m. balandžio 27 d.; Migracijos departamento duomenimis, pareiškėja nėra susituokusi.
12. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, jog Sprendimuose remtasi tik VSD išvada, bet neįvertinta individuali situacija. Teismas akcentavo, kad vien tai, jog pareiškėja nuo 2022 m gegužės mėn. dirbo Lietuvoje, o (duomenys neskelbtini) pareiškėjai gimė dukra, be kita ko, turinti JAV pilietybę, ir yra tiesioginės priklausomybės ryšiu susijusi su tėvo teisiniu statusu Lietuvos Respublikoje, savaime nėra reikšmingesnės nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl šios aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti, kad Migracijos departamento Sprendimai yra neproporcingi. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjai anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjos biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).
13. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į Baltarusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Baltarusijos vaidmens vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą (šią aplinkybę teismas pripažino visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 1 d.) ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, teismas sprendė, kad nėra jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimu. Pareiškėja nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad Sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
14. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad šiuo atveju 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis yra proporcingas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvą pažeidžia pareiškėjos teises.
15. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad Sprendimai priimti atlikus individualų asmens ir surinktų objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas ir pagrįstas išvadas, todėl nėra pagrindo juos naikinti pareiškėjos skunde nurodytais motyvais.
16. Teismas nurodė, kad, pareiškėjos skundą atmetus, prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrįstumas nesprendžiamas.
III.
17. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą. Pareiškėja taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
18. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
18.1. Pirmosios instancijos teismo teiginys, jog pareiškėja gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui vien dėl jos atliktų tyrėjos funkcijų 2011–2016 m. (tiriant fizinių asmenų atliktus nusikaltimus nuosavybei) tyrimų komitete yra visiškai nepagrįstas. Byloje nėra nustatytų jokių aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų pareiškėjos akivaizdų lojalumą Baltarusijos Respublikos valdžios politikai, jos vedamai politikai, pasikeitus geopolitinei situacijai. VSD pateikė tik bendro pobūdžio informaciją apie galimus Baltarusijos žvalgybos tarnybų veikimo kitose valstybėse metodus. Todėl Migracijos departamento nurodytos deklaratyvios nuostatos nėra pakankamos vienareikšmiškai konstatuoti, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tiek Migracijos departamentas, tiek VSD pareiškėjai perkėlė įrodinėjimo naštą dėl neįmanomos įrodyti aplinkybės dėl ryšių su buvusiais kolegomis nebuvimo.
Šalies argumentai
18.2. Pareiškėja, atvykusi į Lietuvą, pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Migracijos departamentas, spręsdamas klausimą dėl leidimo pareiškėjai išdavimo (2022 m.), turėjo kreiptis į VSD, siekiant įvertinti, ar pareiškėja nekelia grėsmės valstybės saugumui. Prieš išduodant leidimą gyventi Lietuvoje, turėjo būti įsitikinama, ar pareiškėja atitinka visus reikalavimus, ar jos asmenybė nekelia grėsmės. 2022 m. balandžio 27 d. buvo priimtas sprendimas pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. VSD nematė jokių aplinkybių, kad pareiškėja galėtų kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Nei Migracijos departamentas, nei VSD nepateikė teismui jokios naujos reikšmingos informacijos, keliančios grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, kuri būtų atsiradusi po to, kai pareiškėjai buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvoje.
18.3. Migracijos departamentas neatliko savarankiško tyrimo, rėmėsi tik VSD išvadoje pateiktu vertinimu. Iš Migracijos departamento Sprendimų turinio matyti, kad pareiškėjos situacijos individualus vertinimas yra siejamas su pareiškėjos darbu tyrimų komitete, tačiau nėra vertinama, kad pareiškėja privačiame sektoriuje pradėjo dirbti nuo 2017 m. ir jame dirbo iki pat atvykimo į Lietuvą. Gavusi leidimą gyventi Lietuvoje, ji įsidarbino taip pat privataus kapitalo įmonėje UAB „EPAM SISTEMOS“. Pareiškėja Lietuvoje pradėjo lankytis nuo 2017 m., tačiau tokių duomenų Migracijos departamentas nevertino. Taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėja lankėsi ne tik Lietuvoje, tačiau lankėsi kitose pasaulio šalyse, kurios nėra siejamos su Baltarusija (pvz., JAV). Lietuvoje gyvena pareiškėjos mažametė dukra ir pareiškėjos sugyventinis (dukters tėvas), todėl būtina tinkamai įvertinti pareiškėjos socialinius ryšius. Pareiškėja gyvena kartu su savo dukterimi ir dukters tėvu. Tiek pareiškėjos sugyventiniui (dukters tėvui), tiek jos dukrai yra išduoti leidimai gyventi Lietuvoje. Su šiais artimiausiais asmenimis pareiškėją sieja stiprūs socialiniai ryšiai. Pareiškėjos sugyventinis yra įsitvirtinęs Lietuvoje, yra sukūręs darbo santykius. Pareiškėjos šeima yra sukūrusi itin stiprius socialinius ir ekonominius santykius su Lietuva, kurie tęsiasi nuo 2017 m. Be to, pareiškėja veikė aktyviai, siekdama kuo greičiau palikti Baltarusijos Respubliką, ir Lietuvoje praleido tiek laiko, kiek leido įstatymai.
Žemesnės instancijos teismas
18.4. Nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimuose įvertintos pareiškėjos individualios aplinkybės, tačiau neanalizavo, ar atsakovo priimti sprendimai atitinka VAĮ reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui. Priimtame administraciniame akte turi būti pateikti aiškūs ir pakankami motyvai. Migracijos departamento Sprendimuose padaryta išvada, kad pareiškėja gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, grindžiama tik dėl pareiškėjos darbovietės 2011–2016 m., visiškai neatsižvelgiant į kitas darbovietes, buvusias nuo 2017 m., bei į pačios pareiškėjos elgesį, veiksmus. Todėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens teiginiai apie grėsmę valstybės saugumui yra itin formalūs ir iš esmės grindžiami tik bendrąja prevencija.
18.5. Pareiškėja, gyvendama Lietuvoje daugiau nei vienerius metus, nepadarė pažeidimų ar nusikalstamų veikų, kurios galėtų duoti pagrindą išvadai dėl galimos grėsmės Lietuvos valstybei. Nei Sprendimuose, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo pateikti duomenys apie ankstesnius pareiškėjos veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą. Nenustačius konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjos tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui laikytina akivaizdžiai formalia.
18.6. Sprendime Nr. 1 nurodyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. spalio 30 d. gavo VSD raštą Nr. 18-11490, tačiau sprendimas, atsižvelgiant į šį raštą buvo priimtas tik 2024 m. sausio 19 d. Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje ir Aprašo 131 punkte numatyta, kad Migracijos departamentas sprendimą turi priimti ne vėliau kaip per 14 dienų nuo tokios informacijos gavimo, o šiuo atveju sprendimas buvo priimtas šį terminą praleidus beveik šešis kartus. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių visiškai neįvertino.
Atsiliepimas
19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
20. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja, kad:
20.1. Pareiškėja, pasirinkdama darbą tyrimų komitete Baltarusijos Respublikoje, žinojo, kad personalui keliami itin griežti reikalavimai, o tokių institucijų personalo politika nėra autonomiška – ją formuoja aukščiausia Baltarusijos valdžia, t. y. pareiškėja privalo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą politiką. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės savaime nereiškia, kad ji neturėjo ryšių su režimui lojaliais asmenimis ar kad jos ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir ji nebegali kelti grėsmės. Šios aplinkybės buvo įvertintos ne tik Migracijos departamento, bet ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose bei padarytos pagrįstos ir motyvuotos išvados, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
20.2. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad ginčijamame sprendime turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys, pagrindžiantys pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Pagal suformuotą teismų praktiką, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Be to, toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jos baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, užtenka įvertinti pačios pareiškėjos klausimyne pateiktą informaciją ir byloje nustatytas kitas su pareiškėja susijusias aplinkybes (ekonominius, socialinius ir šeiminius ryšius su Lietuva), kurių pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė. Šiuo atveju buvo įvertinti ir pareiškėjos ryšiai su Lietuva – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai, tačiau jie nenusveria pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.
20.3. Migracijos departamento Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus.
21. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
22. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, papildomai pažymi, kad:
22.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjos keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vienos Baltarusijos pilietės teisėms ir interesams.
22.2. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Todėl pareiškėja apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas jos keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, turėjo suabejoti jos lojalumu Baltarusijos valdžiai.
Žemesnės instancijos teismas
22.3. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes. Pareiškėjai VSD ir Migracijos departamento nurodytų aplinkybių įrodymais nepaneigus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui.
22.4. Iš Migracijos departamento Sprendimų turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjos situacijos vertinimas, t. y. vertinti jos šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuva, iš kurių matyti, kad pareiškėja nėra pasiekusi ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Pareiškėjos siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Tai, kad pareiškėjai anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, taip pat nėra pakankamas pagrindas paneigti VSD teisės reikšmingas pareiškėjos biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui, atsižvelgiant į pasikeitusią situaciją.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 24S22806, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760119252, galiojantis iki 2025 m. gegužės 5 d., ir 2024 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 24S25448, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvą nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.
24. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. balandžio 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą, priėjęs išvados, kad Migracijos departamento Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti, įvertinus individualią pareiškėjos situaciją, draudimo atvykti į Lietuvą terminas yra proporcingas, todėl nėra pagrindo juos naikinti.
25. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teismo padarytomis išvadomis dėl Migracijos departamento Sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.
26. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. gegužės 12 d. užpildė klausimyną, kuriame nurodė, kad 2011–2016 m. dirbo Baltarusijos Respublikos tyrimų komitete, baudžiamųjų bylų tyrėja. VSD atliko pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir pateikė atsakovui išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas, atsižvelgęs į VSD išvadą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo panaikino pareiškėjai išduotą leidimą, nes jos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atitinkamai, Migracijos departamentui panaikinus pareiškėjai išduotą leidimą, Sprendimu Nr. 2 buvo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą nuo šio sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metus).
28. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvą, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
29. Pagal ginčui aktualios Įstatymo redakcijos 4 straipsnio 4 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 7 dalis nustato, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
30. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1165-415/2024). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsieniečiui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1066-629/2024).
31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuva ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023).
32. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023).
33. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtais įrodymų vertinimo principais ir taisyklėmis, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimų ir VSD išvadoje išdėstytas aplinkybes, kitus į bylą pateiktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju VSD išvadoje pateikta informacija, vertinant ją kartu su aplinkybe, jog 2011–2016 m. pareiškėja dirbo Baltarusijos Respublikos tyrimų komitete, t. y. valstybės institucijoje, kurioje privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, pagrindžia išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas panaikinti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
35. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, sukeliančių pagrindą abejoti VSD, kaip kompetentingos institucijos, galinčios vertinti kylančią grėsmę valstybės saugumui, išvadoje pateikta informacija. Tai, kad pareiškėja nuo 2017 m. savo noru nebedirba Baltarusijos Respublikos tyrimų komitete, kuriame dirbo baudžiamųjų bylų tyrėja, pakeitė profesiją ir pradėjo dirbti ekonominio pobūdžio darbą privataus kapitalo įmonėse, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl pareiškėjos ryšių su Baltarusijos Respublikos tyrimų komitetu, t. y. valstybės institucija, yra išnykusi, neaktuali ir nereikšminga, sprendžiant keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimą. Kaip minėta, sprendžiant šį klausimą, atliekamas iš esmės tik perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, kurio metu vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, siekiant nustatyti, ar pagrįsta manyti, jog užsieniečio darbas Baltarusijos Respublikos institucijose kelia grėsmę valstybės saugumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių išvadą, kad toks manymas yra pagrįstas ir pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui.
36. Kartu pažymėtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjai anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjos biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).
37. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad nebuvo įvertinta jos individuali situacija, t. y. kad pareiškėja Lietuvoje pradėjo lankytis nuo 2017 m., Lietuvoje gyvena jos mažametė dukra ir sugyventinis (dukros tėvas), tiek pareiškėjos sugyventiniui, tiek jos dukrai yra išduoti leidimai gyventi Lietuvoje, pareiškėjos sugyventinis yra įsitvirtinęs Lietuvoje, yra sukūręs darbo santykius, su šiais asmenimis pareiškėją sieja stiprūs socialiniai ryšiai.
38. EŽTT yra išaiškinęs, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93; ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014; 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1149-968/2024).
39. Iš Migracijos departamento Sprendimų turinio matyti, kad atsakovas įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjos šeiminiais ryšiais: Lietuvoje gyvena jos nepilnametė dukra, gim. (duomenys neskelbtini), turinti Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę, kuriai Migracijos departamentas 2023 m. spalio 11 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas, laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis, kai Lietuvoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų, kuris turi leidimą gyventi) ir galiojantį nuo 2023 m. spalio 16 d. iki 2025 m. balandžio 27 d.; pareiškėjos dukra yra tiesioginės priklausomybės ryšiu susijusi su tėvo I. M. teisiniu statusu Lietuvoje, turinčiu leidimą laikinai gyventi, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4(1) punkte (ES mėlynoji kortelė) nustatytu pagrindu ir galiojantį nuo 2022 m. balandžio 27 d. iki 2025 m. balandžio 27 d.; Migracijos departamento duomenimis, pareiškėja nėra susituokusi.
40. Pakartotinai įvertinus bylos duomenis, sutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja neturi ilgalaikių ryšių su Lietuva, pareiškėja nėra pasiekusi aukšto integracijos lygio Lietuvoje, pareiškėjos ryšiai su Lietuva yra tik ekonominio (darbo) pobūdžio. Nors pareiškėja ir jos šeima siekia gyventi Lietuvoje, tačiau pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvą ir leisti jai laikinai gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad faktinėmis aplinkybėmis panašioje administracinėje byloje pateiktas toks pats vertinimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024).
41. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kiek tai susiję su skundžiamų Sprendimų neatitikimu VAĮ nustatytiems administraciniam aktui keliamiems reikalavimams, teisėjų kolegija pažymi, Migracijos departamento Sprendimuose įvertintos pareiškėjos individualios aplinkybės, pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento Sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Tai, kad pareiškėjai yra aiškus priimtų Sprendimų teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai, matyti ir iš procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, kuriais pareiškėja nesutinka su šiais Sprendimais. Todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai aptariamu aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
42. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
43. Apibendrindama, tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nustatytas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį nėra jokio pagrindo naikinti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
44. Atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos E. K. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.