Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Burdulienės, Rūtos Petkuvienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. B. ir trečiojo asmens A. L. apeliacinius skundus dėl 2012-10-11 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovei L. B. ir atsakovui A. B., dėl iškeldinimo iš gyvenamosios ir negyvenamosios patalpos, byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje dalyvauja A. L..

Aprašomoji dalis

nustatė

I. Ginčo esmė

ieškovas ieškiniu prašė iškeldinti atsakovę L. B. ir atsakovą A. B. iš ieškovui R. P. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančių buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir garažo, esančio (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad 2010-07-20 A. B., atstovaujamas L. B., pardavė A. L. ir S. L. butą su terasa, esančius (duomenys neskelbtini), bei garažą, esantį (duomenys neskelbtini). 2010-07-20 nurodytas butas ir garažas buvo perduoti pagal priėmimo-perdavimo aktą, o nekilnojamųjų daiktų savininkų pasikeitimas buvo užregistruotas viešame registre. Atsakovai iš buto neišsikėlė ir garažo neatlaisvino. 2011-12-09 S. L. ir A. L. pardavė R. P. minėtą turtą. 2011-12-19 notaras patvirtino S. L. ir A. L. pareiškimą, kad R. P. jiems sumokėjo 1044633,81 Lt ir tokiu būdu pilnai atsiskaitė už perkamus parduodamus daiktus. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teisė į garažą ir butą perėjo R. P. ir N. P..

Atsakovė L. B. nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad 2010-02-17 buvo sudaryta preliminarioji sutartis dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise. Pirkėjas savo laisva valia sutiko, jog pardavėjas pilnai valdytų nupirktą turtą ir juo naudotųsi, taip pat už jį atsakytų visą atpirkimo teisės galiojimo laikotarpį. Atsakovės teigimu, sudarant pirkimo-pardavimo sandorį su A. L., jis apgavo atsakovę, nes buvo tartasi dėl pinigų skolinimo, tačiau atsakovė buvo suklaidinta ir pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, nors ginčo buto su terasa ir garažo ji nepardavė, o A. L. nenupirko.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2012-10-11 Vilniaus m. 2 apylinkės teismas sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti: iškeldinti atsakovą A. B., ir atsakovę L. B., iš gyvenamosios patalpos – buto su terasa, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir negyvenamosios patalpos – garažo, plane pažymėto G-13, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su visu jiems priklausančiu turtu; priteisti iš trečiojo asmens A. L., valstybės naudai jos patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, - 60,86 Lt.

Teismas nustatė, kad 2010-02-17 atsakovas A. B., atstovaujamas atsakovės L. B., ir S. L., atstovaujama A. L., pasirašė preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise. Šia sutartimi atsakovas įsipareigojo parduoti, o S. L. įsipareigojo nupirkti 211,23 kv. m bendro ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 37,18 kv. m bendro ploto garažą, esančius adresu (duomenys neskelbtini), už šioje sutartyje nurodytą kainą bei šioje sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Preliminarioje sutartyje šalys sulygo, kad pardavėjas ar bet kuris jo pasiūlytas kitas pirkėjas turi teisę per dvejus kalendorinius metus nuo šios sutarties sudarymo datos, tai yra iki 2012-02-17 imtinai, bet kuriuo metu pasinaudoti daikto atpirkimo teise.

2010-02-18 atsakovas A. B., atstovaujamas atsakovės L. B., ir S. L., atstovaujama A. L., pasirašė papildomą susitarimą Nr. 1 prie 2010-02-17 preliminariosios sutarties. Šiuo susitarimu šalys pakeitė 2010-02-17 sutarties sąlygas dėl atsakovo išsikėlimo iš perkamų objektų pardavėjui nepasinaudojus atpirkimo teise ir numatė, kad jeigu pardavėjas nepasinaudoja atpirkimo teise, tai jis įsipareigoja ne ginčo tvarka išsikraustyti iš parduoto buto ne vėliau, kaip atpirkimo teisės pasibaigimo dieną, o jeigu pardavėjas to nevykdo, pirkėjas sekančią dieną turi teisę savarankiškai, nesikreipdamas į teismą, iškeldinti pardavėją iš buto, nesuteikiant jam jokios kitos gyvenamosios patalpos (sutarties 14 p.). Šalys pastarajame susitarime kelis kartus pabrėžė, kad šiame susitarime nurodytoms sąlygoms teiks pirmenybę net tuo atveju, jei pagrindinėje pirkimo-pardavimo ir atpirkimo sutartyje bus nurodytos kitokios sąlygos (susitarimo 2, 15 p.).

2010-07-19 atsakovas A. B., atstovaujamas L. B., ir S. L., atstovaujama trečiojo asmens A. L., pasirašė dar vieną sandorį, įvardintą kaip preliminarus susitarimas prie būsimos pirkimo-pardavimo sutarties. Šiame susitarime šalys pabrėžė, kad šalys teiks pirmenybę šio ir būsimo susitarimo sąlygoms, jeigu jos skirsis nuo pagrindinėje pirkimo-pardavimo sutartyje ir atpirkimo sutartyje numatytų sąlygų (susitarimo 2, 17 p.).

2010-07-20 atsakovas A. B., iš vienos pusės, ir trečiasis asmuo A. L. bei S. L., iš kitos pusės, sudarė buto su terasa ir garažo pirkimo-pardavimo sutartį. Sutartimi atsakovas A. B. pardavė, o trečiasis asmuo A. L. ir jo sutuoktinė S. L. nupirko įkeistą butą su terasa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), bei įkeistą negyvenamąją patalpą – garažą (boksą ) G-13, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (sutarties 1.1.1., 1.1.2. p.). Sutartyje šalys numatė, kad butas su terasa ir garažas yra įkeisti. Kreditorius AB Parex bankas neprieštarauja, kad būtų parduotas butas su terasa ir garažas, kurie įkeisti AB Parex bankui hipotekos lakštu Nr. 01/1/2007/0006814, užtikrinant prievolių pagal 2007-03-02 kreditavimo sutartį BKS/785 (kredito gavėjai A. B., L. B.) įvykdymą. 2010-07-20 priėmimo-perdavimo aktu atsakovas A. B., atstovaujamas atsakovės L. B., perdavė nupirktą butą su terasa ir garažą, taip pat nekilnojamojo turto ir registro bylą trečiajam asmeniui A. L.. 2010-07-21 nekilnojamojo turto registre ir kadastre buvo registruota trečiojo asmens A. L. ir S. L. nuosavybės teisė tiek į ginčo butą su terasa, tiek į garažą. A. L. ir S. L. 2010-07-20 įsipareigojo įkeisti šį butą su terasa ir garažą AB Ūkio bankui, užtikrinant S. L. ir A. L. prievolių AB Ūkio bankui pagal kreditavimo sutartį įvykdymą.

2010-08-02 atsakovas A. B., atstovaujamas atsakovės L. B., ir trečiasis asmuo A. L. ir jo sutuoktinė S. L., atstovaujama A. L., pasirašė susitarimą, kuriuo pakeitė tam tikras 2010-07-20 buto su terasa ir garažo pirkimo-pardavimo sutarties nuostatas.

2011-12-09 S. L. ir A. L. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su ieškovu R. P.. Šia sutartimi S. L. ir A. L. pardavė R. P. ir jos sutuoktinės bendrojon jungtinėn nuosavybės ginčo garažą, esantį (duomenys neskelbtini), ir butą su terasa, esantį (duomenys neskelbtini). Sutartimi šalys nustatė, kad pardavėjai turi teisę naudotis neatlygintinai daiktais pagal tikslinę jų paskirtį be teisės leisti naudotis minėtu turtu tretiesiems asmenims iki 2012-06-09. Ieškovo nuosavybės teisės į ginčo butą su terasa ir garažą buvo registruotos nekilnojamojo turto registre.

Teismas konstatavo, kad ieškovas R. P. įrodė byloje, kad jis yra ginčo buto su terasa, savininkas ir kad atsakovai kliudo naudotis jam šiais objektais, jų neatlaisvindami. Nagrinėjamoje byloje nėra keliamas ginčas (nėra pareikštų reikalavimų) nei dėl šių duomenų pripažinimo neteisėtais, nei dėl nuosavybės teisės įgijimo pagrindo – 2011-12-09 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. R8-3759, sudarytos ieškovo ir trečiojo asmens A. L. ir jo sutuoktinės S. L., pripažinimo negaliojančia. Pagrindų ex officio (savo iniciatyva) pripažinti šį sandorį niekiniu ir konstatuoti niekinio sandorio teisines pasekmes, atsižvelgiant į toliau sprendime nurodomas aplinkybes, teismas taip pat nenustatė. Atsižvelgdamas į tai, teismas nevertina ieškovo sąžiningumo CK 4.96 str. prasme.

Ištyręs visumą byloje surinktų įrodymų, teismas nenustatė akivaizdaus pagrindo pripažinti 2010-07-20 buto su terasa ir garažo pirkimo-pardavimo sutartį niekine atsakovės L. B. atsikirtimuose nurodomu CK 1.87 str. pagrindu, nes į nagrinėjamą bylą nėra pateiktų akivaizdžių leistinų įrodymų, liudijančių paskolos suteikimo atsakovei L. B. faktą, jos grąžinimą užtikrinant ginčo butu su terasa ir garažu. Atsakovė neįrodė paskolos suteikimo fakto. Trečiojo asmens ir atsakovės iki 2010-07-20 buto su terasa ir garažo pirkimo-pardavimo sutarties sudarytose sutartyse minima atpirkimo teisė neleidžia teismui konstatuoti akivaizdų šalių susitarimą dėl atpirkimo teisės kaip paskolos užtikrinimo įkeitimu.

Kita vertus, teismas sutiko su atsakovės argumentais apie jos į bylą pateiktų 2010-02-17 preliminarios sutarties dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise, 2010-02-18 papildomo susitarimo Nr. 1 prie 2010-02-17 preliminarios sutarties ir 2010-07-19 preliminaraus papildomo susitarimo prie būsimo pirkimo-pardavimo sutarties reikšmingumo vertinant tikruosius sutarties šalių ketinimus jiems sudarant 2010-07-20 pirkimo-pardavimo sutartį, jų galimą reikšmę ieškovo R. P. šiai dienai reiškiamam reikalavimui dėl atsakovų iškeldinimo iš buto su terasa, esančio (duomenys neskelbtini), ir garažo, esančio (duomenys neskelbtini).

Iš pateiktų preliminarių sutarčių teismas darė išvadą, kad iki 2010-07-20 buto su terasa ir garažo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo šalis tam tikrais laikotarpiai saistė ikisutartiniai santykiai. Teismas konstatavo, kad trečiojo asmens A. L. ir atsakovo A. B. tikrieji ketinimai, sudarant 2010-07-20 buto su terasa ir garažo pirkimo-pardavimo sutartį, buvo ne ginčo objektų pirkimas-pardavimas, o jų pirkimas-pardavimas su atpirkimo teise (CK 6.417 str.), taip pat ginčo buto su terasa ir garažo panauda iki atpirkimo teisės pabaigos, t.y. 2012-08-20 (CK 6.629 str.). Kartu teismas pažymėjo, kad nemato akivaizdžių pagrindų tokio pobūdžio sandorį laikyti niekiniu.

Byloje nenustatyta aplinkybė, kad atsakovas A. B. siekė pasinaudoti ir naudojosi atpirkimo teise (CPK 178 str.). Teismas pasisakė dėl panaudos teisinių santykių, susiformavusių atsakovui A. B. pasirašius 2010-07-20 pirkimo-pardavimo sutartį, įtakos ieškovo R. P. atžvilgiu. Teismas nekonstatavo, kad ieškovui perėjo pareiga suteikti ginčo butą su terasa ir garažą panaudos pagrindais atsakovams iki 2012-07-20, nes apie tokių santykių susiformavimą jis nebuvo informuotas nei atsakovės (atsakovė jam prisistatė kaip buto savininkė), nei trečiojo asmens (trečiasis asmuo nurodė pateikęs susipažinti tik nuosavybės dokumentus, teismo sprendimus dėl atsakovės iškeldinimo), panaudos teisiniai santykiai nebuvo registruoti viešame registre (CK. 6.478 str. 2 d., 6.629 str. 2 d.). Kadangi ieškovo įgyta nuosavybės teisė į ginčo butą su terasa ir garažu yra ribojama nepagrįstai, kliudant jais naudotis ir valdyti, todėl ji gintina CK 4.98 str. pagrindu, patenkinant ieškinį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė L. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Nurodė, kad teismas neteisingai konstatavo aplinkybę tiek dėl vyraujančio teisinio santykio tarp atsakovo ir trečiojo asmens, tiek dėl ieškovo žinojimo apie panaudos sutartį. Atsakovų ir trečiojo asmens valia buvo nukreipta tik į paskolinius santykius, t.y. atsakovai su trečiuoju asmeniu sudarė ne pirkimo-pardavimo, bet paskolos sutartį. 2010-02-17 preliminarioji sutartis su atpirkimo teise bei visi po to sekę papildomi susitarimai buvo tik paskolinių teisinių santykių įforminimas. Atsakovas ir trečiasis asmuo siekė, kad trečiajam asmeniui būtų užtikrintas paskolos bankui grąžinimas, o atsakovams – užstato sugrąžinimas (atpirkimo teisė į nekilnojamąjį turtą). Tuo tarpu trečiasis asmuo pažeidė susitarimą ir neteisėtai perleido turtą ieškovui. Visuose papildomuose susitarimuose atsispindi paskoliniai, o ne turto pirkimo-pardavimo santykiai, nes pardavėjas (atsakovai) niekada nemoka pinigų pirkėjui (trečiajam asmeniui). Tiek preliminarioji, tiek pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis yra fiktyvios ir niekinės. Teismas turėjo konstatuoti, kad buvo sudaryta paskolos su užstatu sutartis, o ne pirkimo-pardavimo ir panaudos sutartis. Dėl to atsakovai turtu naudojasi nuosavybės teise, o ne panaudos teise.

Ieškovas tiek apie parduodamą butą, tiek apie jo kainą ir pardavimo sąlygas sužinojo ne iš tariamo savininko A. L., bet iš apeliantės – faktinės buto savininkės. Ieškovas gerai žinojo ir matė, kad bute gyvena apeliantė su šeima. Tačiau ieškovas nesiaiškino kokiu pagrindu bute gyvena pašaliniai asmenys, kas kelia abejonių dėl ieškovo rūpestingumo ir atidumo. Žinodamas, kad apeliantė su šeima bute gyvena teisėtai, ieškovas rizikavo pirkdamas butą iš A. L. dvigubai mažesne kaina.

Trečiasis asmuo A. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti teismo sprendimą dalyje kurioje teismas konstatavo aplinkybes, jog trečiojo asmens A. L. ir atsakovo A. B. 2010-07-20 sudaryta buto su terasa ir garažo pirkimo-pardavimo sutartis buvo ne ginčo objektų pirkimas-pardavimas, o jų pirkimas-pardavimas su atpirkimo teise (CK 6.417 str.), taip pat ginčo buto su terasa ir garažo panauda iki atpirkimo teisės pabaigos, t.y. 2012-08-20 (CK 6.629 str.). Taip pat prašė panaikinti sprendimą dalyje, kurioje teismas priteisė bylinėjimosi išlaidas iš A. L..

Nurodė, kad savo teisių įgyvendinimu šalys privalo rūpinti pačios. Tuo tarpu teismas ne tik paaiškino atsakovams, kad jie turi teisę kreiptis į teismą dėl teisių gynimo, tačiau sudarė prielaidas tokiam kreipimuisi, ėmėsi konstatuoti aplinkybes, kurių konstatavimas buvo perteklinis šioje byloje, t.y. dėl atsakovų ir S. L. siejančių ikisutartinių susitarimų ir jų įtakos sutarties aiškinimui. Atsakovė siekė įrodyti tik tai, kad tarp šalių buvo sudaryta ne turto pirkimo-pardavimo sutartis, o paskolos sutartis. Tačiau teismas sutartį analizavo dviem aspektais – kaip apsimestinį sandorį bei kaip pirkimo-pardavimo sutartį su atpirkimo teise, numatančią panaudos santykius. Teismas neįvertino, jog nustatė teises S. L., kuri nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą. Be to, byloje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir teismas nenustatė pagrindo spręsti dėl sutarties negaliojimo ex officio. Dėl to teismas neteisėtai ėmėsi tirti S. L. ir atsakovo A. B. ikisutartinius santykius.

Be to, teismas netinkamai įvertino įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo faktą, jog tikrieji šalių ketinimai buvo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį su atpirkimo teise bei numatant panaudą. Pirkėjai neįsipareigojo turtą valdyti taip, kad atsakovas A. B. galėtų įgyvendinti atpirkimo teisę, jie siekė sudaryti turto pirkimo-pardavimo sutartį be apribojimų, išskyrus įsipareigojimus bankui.

Ieškovas R. P. pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą – su skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2010-07-20 pirkimo-pardavimo sutartis nėra nuginčyta, todėl argumentai, liečiantys šios sutarties šalių ikisutartinius santykius, išeina už šio ginčo ribų. Ieškovas siekė nupirkti butą ir bendravo su ieškove, prisistatančia buto savininke. Jai vengiant sudaryti sutartį, ieškovas, gavęs informaciją apie tikruosius buto savininkus, teisėtai įsigijo butą. Iš esmės apeliacinis skundas liečia galimą ginčą tarp atsakovų ir trečiojo asmens. Argumentų, dėl kurių turėtų būti atsisakyta ginti ieškovo teises, nepateikta. Apeliantės teiginys dėl ieškovo nesąžiningumo yra deklaratyvus.

Trečiasis asmuo A. L. pateikė atsiliepimą į atsakovės L. B. apeliacinį skundą, kuriame su skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad apeliantės teiginiai dėl buto, kaip užstato ar įkaito, yra prieštaringi, neatitinka prievolės užtikrinimo priemonės esmei.

Atsakovė L. B. pateikė atsiliepimą į A. L. apeliacinį skundą, su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, trečiojo asmens apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.

Apeliantai išreiškė pageidavimą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 332 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Taigi šia išimtimi įstatymas būtent apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant nei į apelianto, nei į kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę šiuo klausimu, spręsti, ar sprendimui dėl apeliacinio skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliaciniams skundams išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apeliantų prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

Šioje byloje ieškovas, kaip daikto savininkas, reiškė ieškinį CK 4.98 str. pagrindu, reikalaudamas iškeldinti atsakovus iš jam priklausančio buto. Atsakovai nesutiko, kad ieškovui daiktas priklauso nuosavybės teise, taip pat nurodė, kad ieškovas buvo nesąžiningas įgijėjas.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo nurodytos atsakovų pirmosios instancijos teisme, tame tarpe, kad atsakovų ir trečiojo asmens valia buvo nukreipta tik į paskolinius santykius, t.y. atsakovai su trečiuoju asmeniu sudarė ne pirkimo-pardavimo, bet paskolos sutartį, dėl ko tiek preliminarioji, tiek pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis yra fiktyvios ir niekinės. Apeliantės teigimu, teismas turėjo konstatuoti, kad buvo sudaryta paskolos su užstatu sutartis, o ne pirkimo-pardavimo ir panaudos sutartis.

Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini.

Svarbu pažymėti, kad šioje byloje atsakovai nereiškė savarankiškų reikalavimų dėl sandorių nuginčijimo ir, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nebuvo pagrindo teismui ex officio spręsti dėl notariškai patvirtintų nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sandorių negaliojimo. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai detalizavo, apeliantė teismo motyvų nepaneigė ir apeliacinės instancijos teismas šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl pagrindo sandorį ex officio pripažinti negaliojančiu, yra nurodęs, kad savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012). Taigi, tik tokiais atvejais sandorių teisėtumo įvertinimas nelaikytinas pažeidžiančiu proceso rungimosi ir lygiateisiškumo principus. Šiuo atveju byloje nenustatyta ir apeliantė nenurodė faktų, pagrindžiančių, kad sandoris, kurio pagrindu ieškovas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus, yra akivaizdžiai niekinis.

Kita vertus, Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo kitą civilinę bylą Nr. 2-1260-661/2015, kurioje buvo nustatyti prejudiciniai faktai, o Lietuvos apeliacinis teismas 2016-06-06 nutartimi šį teismo sprendimą paliko nepakeistą. Minėtoje byloje buvo išnagrinėtos analogiškos, kaip ir šioje byloje, apeliantės nurodyti argumentai dėl sandorių negaliojimo. Teismai konstatavo, kad preliminarūs susitarimai nepatvirtina, kad šalių valia buvo sudaryti paskolos sutartį. Kaip matyti iš šių preliminarių susitarimų, juose, kaip ir pagrindinėje sutartyje, šalys tarėsi dėl buto pirkimo–pardavimo, o ne paskolos ieškovui suteikimo. Teismas neturėjo pagrindo pripažinti negaliojančia 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartį (ir 2010-08-02 susitarimą, kaip sudėtinę sutarties dalį), kaip apsimestinį sandorį ar sudarytą dėl apgaulės.

Taigi, dėl nurodytų motyvų ir konstatuotų faktų kitoje byloje, atmestini apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, kad sudaryti sandoriai yra niekiniai.

Ieškovas neginčija fakto, jog prieš įsigydamas butą, bendravo su apeliante, kad ji prisistatė kaip buto savininkė. Tačiau vien tai neįrodo, jog apeliantė turėjo teisėtą pagrindą gyventi bute, kurį įsigijo ieškovas. Apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, jog panaudos sutartis nebuvo išviešinta viešajame registre, jog pati atsakovė neinformavo ieškovo apie panaudos teisinius santykius ir, kaip matyti iš apeliacinio skundo, pati kvalifikavo susiklosčiusius su trečiuoju asmeniu santykius ne kaip pirkimo-pardavimo ir panaudos, bet kaip paskolos teisinius santykius ir save laikė buto savininke. Taip pat nepaneigta teismo išvada, jog trečiasis asmuo neinformavo ieškovo apie panaudos teisinius santykius, tuo labiau, kad ir 2011-12-09 pirkimo-pardavimo sutartyje pardavėjai patvirtino, jog daiktas nėra apsunkintas jokiomis daiktinėmis teisėmis (sutarties 8.1 p.). Taigi, ieškovo neinformavus nei apie panaudos sutartį, nei apie kitą atsakovų teisėtą naudojimosi butu pagrindą, taip pat ieškovui išsiaiškinus, kad atsakovė nėra buto savininkė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas negalėjo žinoti apie panaudos sutartį, todėl jam neperėjo pareiga suteikti butą panaudos pagrindais naudotis atsakovams.

Dėl išdėstyto, atsakovės apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl trečiojo asmens apeliacinio skundo

Apeliantas neskundžia bylos išnagrinėjimo rezultato, bet nesutinka su teismo sprendimo išvada, jog 2010-07-20 sutartis, sudaryta tarp atsakovo A. B. ir trečiojo asmens A. L. bei S. L., yra ne pirkimo-pardavimo, o pirkimas – pardavimas su atpirkimo teise, taip pat panauda iki atpirkimo teisės pabaigos.

Atmestinas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens – S. L.. Pirmosios instancijos teismas konstatavo: „Nurodytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad trečiojo asmens A. L. ir atsakovo A. B. tikrieji ketinimai, sudarant 2010-07-20 buto su terasa ir garažo pirkimo-pardavimo sutartį, buvo ne ginčo objektų pirkimas-pardavimas, o jų pirkimas-pardavimas su atpirkimo teise (CK 6.417 str.), taip pat ginčo buto su terasa ir garažo panauda iki atpirkimo teisės pabaigos, t.y. 2012-08-20 (CK 6.629 str.).“ Taigi, teismas darė išvadą tik dėl atsakovo A. B. ir trečiojo asmens A. L. valios, sudarant minėtą sutartį. Apie S. L. valią pirmosios instancijos teismas nepasisakė.

Kita vertus, pritartina apeliantui, kad minėtos teismo išvados yra perteklinės. Pirmosios instancijos teismas tai pat pripažino, kad trečiojo asmens prisiimtų prievolių pagal sutartį vykdymo tinkamumas, jų perėjimas ieškovui klausimas neturi jokios reikšmės šiai bylai ir šiuo atveju teismas galėjo pasisakyti tik dėl panaudos teisinių santykių, susiformavusių A. B. pasirašius 2010-07-20 pirkimo-pardavimo sutartį, įtakos ieškovo atžvilgiu. Tačiau kartu teismas konstatavo, kad ieškovui neperėjo pareiga suteikti ginčo butą panaudos pagrindais atsakovams, nes apie tokius santykius jis nebuvo informuotas. Tokiu atveju, aplinkybė buvo ar nebuvo tarp trečiojo asmens ir atsakovų susiformavę panaudos teisiniai santykiai, neturi jokios įtakos ieškovo šioje byloje reiškiamam reikalavimui dėl iškeldinimo. Dėl išdėstyto bei siekiant išvengti bereikalingų faktų konstatavimo, užtikrinti teisinį aiškumą, tuo labiau, kad tarp šalių vyksta kiti teisminiai ginčai, susiję su atsakovų ir trečiojo asmens sudarytų sandorių nuginčijimu, teisėjų kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju tikslinga pašalinti, kaip perteklinę šioje konkrečioje byloje, iš teismo sprendimo motyvuojamos dalies aukščiu

minėtą teismo išvadą. Atkreiptinas dėmesys, kad nors Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama kita civilinė byla Nr. 2-2981-614/2016 pagal A. B. ieškinį dėl 2010 m. liepos 20 d. sudarytos buto pardavimo sutarties (not.reg.Nr.3493-7) ir 2010 m. rugpjūčio 2 d. sudaryto susitarimo (not.reg.Nr.3789-7) su atsakovais A. L. ir S. L., pripažinimo negaliojančiais, tai nesudaro pagrindo vėl stabdyti šios bylos nagrinėjimą, kuris jau buvo sustabdytas iki įsiteisės sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-4294-565/2013, taip pat iki įsiteisės tesimo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-4011-661/2014, kuriose buvo ginčijami minėti sandoriai. Atsižvelgus į bylos nagrinėjimo trukmę, tolesnis bylos sustabdymas prieštarautų CPK civilinio proceso operatyvumo, ekonomiškumo principams. Kita vertus, paaiškėjus naujomis esminėms aplinkybėms, suinteresuoti asmenys turi teisę kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo CPK nustatyta tvarka.

Pažymėtina ir tai, kad kitoje minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1260-661/2015 įsiteisėjusiame teismo sprendime dėl tų pačių sandorių vertinimo buvo konstatuota priešinga išvada, t.y. kad toje byloje nėra pakankamai įrodymų spręsti, kad abiejų sutarties šalių valia buvo sudaryti buto pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartį; kad pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovų A. L. ir S. L. valia buvo įgyti nuosavybės teises į Butą ir Garažą. Tokia situacija papildomai patvirtina tikslingumą šioje byloje pašalinti iš tesimo motyvuojamosios dalies minėtą išvadą.

Pirmosios instancijos teismas priteisė iš trečiojo asmens A. L. valstybės naudai išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, iki 2012-04-27 - 60,86 Lt. Pažymėtina, kad ieškovas A. L. į ieškovą R. P. buvo pakeistas 2012-04-27 nutartimi CPK 45 str. 1 d. pagrindu (b.l. 112-114, t. 2). Vėliau A. L. byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu veikiančiu ieškovo pusėje. Kadangi ieškinys buvo patenkintas ir pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kad A. L. procesinis elgesys buvo netinkamas, teismas neturėjo pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidų iš šalies, kurios naudai priimtas teismo sprendimas (CK 93 str., 96 str.).

Kadangi šis klausimas yra procesinio pobūdžio ir pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, teismo sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina, panaikinant sprendimo dalį, kuria iš trečiojo asmens A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai priteistos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, - 60,86 Lt, taip pat pašalinant iš sprendimo motyvuojamosios dalies apelianto nurodytą motyvą.

Byloje nepateikti įrodymai apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl atitinkami prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestini.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė

2012-10-11 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Pašalinti iš 2012-10-11 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimo motyvuojamosios dalies šias išvadas: „Nurodytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad trečiojo asmens A. L. ir atsakovo A. B. tikrieji ketinimai, sudarant 2010-07-20 buto su terasa ir garažo pirkimo-pardavimo sutartį, buvo ne ginčo objektų pirkimas-pardavimas, o jų pirkimas-pardavimas su atpirkimo teise (CK 6.417 str.), taip pat ginčo buto su terasa ir garažo panauda iki atpirkimo teisės pabaigos, t.y. 2012-08-20 (CK 6.629 str.).“

Patikslinti 2012-10-11 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kuria iš trečiojo asmens A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai priteistos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, - 60,86 Lt, - šią dalį panaikinant.