Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2S-445-618/2024

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-04-11
Bylos Nr.: e2S-445-618/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-33-3-00298-2024-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Larisa Šimanskienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Praho“
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Anrivis“

Kategorijos

3.3.2.3Atskirojo skundo nagrinėjimas
3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui

Civilinė byla Nr. e2S-445-618/2024Teisminio proceso Nr. 2-33-3-00298-2024-8Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.3; 3.1.18.1.1.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. balandžio 11 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Larisa Šimanskienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Praho“ atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Anrivis“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Praho“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Anrivis“ kreipėsi su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 42 515,92 Eur skolą, 7 566,25 Eur delspinigius, 12,50 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 40 Eur skolos išieškojimo išlaidas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Reikalavimų įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės nekilnojamąjį turtą – prekybos paskirties pastatą, unikalus Nr. (duomenys neviešinami), esantį (duomenys neviešinami), ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neviešinami), 951/2455 dalį, neviršijant ieškinio sumos (50 082,17 Eur) ir priteistinų bylinėjimosi išlaidų (2 542,00 Eur), t. y. neviršijant 52 624,17 Eur sumos, arba padaryti įrašą viešajame registre apie draudimą atsakovei perleisti jai priklausantį prekybos paskirties pastatą, unikalus Nr. (duomenys neviešinami), esantį (duomenys neviešinami), ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neviešinami), 951/2455 dalį. Nurodė, jog prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones susijęs su ieškovės gauta svarbia informacija (telefono ekrano nuotrauka su susirašinėjimu žinutėmis) apie tai, jog atsakovė ketina perleisti trečiajam asmeniui savo vienintelį nekilnojamąjį turtą – statomą prekybos paskirties pastatą ir po juo esančią žemės sklypo dalį, kurį visą atsakovė 2023 m. lapkričio 6 d. yra įkeitusi hipoteka. Ieškovei šią telefono ekrano nuotrauką 2024 m. sausio 27 d. pateikė atsakovės kontrahentas, su kuriuo atsakovė yra sudariusi kitos (likusios) dalies žemės sklypo, būtino automobilių stovėjimo aikštelei įrengti, preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį. Duomenų bazės www.ocredo.com duomenimis, uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Praho“ vienintelė savininkė yra UAB „Rostal“, kurios vienintelis savininkas yra J. J., kuris yra I. J. tėvas. I. J. yra galutinis UAB „Praho“ naudos gavėjas ir pagrindinius sprendimus priimantis asmuo, su juo ieškovė derino svarbiausius rangos sutarties pasirašymo ir vykdymo metu iškilusius klausimus. Atsakovės planui pavykus, t. y., atsakovei perleidus trečiajam asmeniui savo vienintelį turtą (statomą pastatą ir po juo esančio žemės sklypo dalį), ieškovė ir kiti kreditoriai prarastų galimybę atgauti savo uždirbtus pinigus, nes atsakovė už turimą nekilnojamąjį turtą gautus pinigus panaudotų įkaito turėtojo turimiems reikalavimams patenkinti, o likutį (jei toks būtų) – savo nuožiūra. Pastato vidutinė rinkos vertė (2023 m. gruodžio 14 d. 53 procento baigtumo) – tik 70 200 Eur, o viso žemės sklypo – tik 11 000 Eur, o atsakovei priklauso tik 951/2455 dalis žemės sklypo, todėl šios dalies žemės sklypo vidutinė rinkos vertė dar mažesnė. Kokią sumą begautų atsakovė už parduotą nekilnojamąjį turtą, su ieškove, vadinama „kaimiečiais“, nebebūtų atsiskaityta. Nuo atsiskaitymo su hipotekos turėtoju likęs pinigų likutis tuoj pat galėtų būti pervestas į atsakovės akcininkės / savininkės UAB „Rostal“ banko sąskaitą, nes, kaip matyti iš pateikiamų UAB „Praho“ ataskaitų, „Kiti tiekėjai 4432“ ir „kitos finansinės skolos 4422“ (toliau – ir ataskaitos), atsakovė 2024 m. sausio 17 d. yra skolinga UAB „Rostal“ 86 034,00 Eur sumą. Kad pinigų neliks kreditoriams, galima spręsti ne tik iš I. J. verslo logikos (geriau sau, nei kitam), bet ir telefono ekrano nuotraukos pirmosios žinutės turinio, kurioje įsiskolinimo ieškovei („kaimiečiams“) sumokėjimas vertinamas paniekinamai. Ieškovės manymu, UAB „Praho“ ataskaitoje „Kiti tiekėjai 4432“ nurodytas 48 034,00 Eur sumos įsiskolinimas UAB „Rostal“ yra galimai fiktyvus, nes ieškovei, kaip generalinei rangovei, nėra žinoma, kad UAB „Rostal“ būtų teikusi kokias nors paslaugas ar prekes atsakovei. „Sodros“ duomenimis, UAB „Rostal“ 2023 m. vasario 18 d. buvo tik 1 darbuotojas. Galimai UAB „Rostal“ išrašyta (-os) sąskaita (-os) yra suklastotos siekiant sukurti galimybę UAB „Praho“ nesėkmingos veiklos atveju išsaugoti dalį lėšų, nukreipiant jas savininkui pagal galimai suklastotą (-as) sąskaitą (-as). Ieškovė atsakovę pasitelkė konkrečiam tikslui – prekybos paskirties pastatui, esančiam (duomenys neviešinami), pastatyti, o vėliau – išnuomoti tarptautiniam prekybos tinklui „Pepco“. Atsakovės registracijos adresas ((duomenys neviešinami)) sutampa su statomo pastato adresu. Tačiau iš telefono ekrano nuotraukoje esančios pirmosios žinutės matyti I. J. ketinimai, atsakovei pardavus statomą pastatą, – perrašyti sutartį su „Pepco“, todėl pastato pardavimas reikštų veiklos tikslo išnykimą, o kreditoriams skolinga atsakovė savininkui taptų nebereikalinga, t. y. bankrutuotų, ką supranta ir telefono ekrano nuotrauką ieškovei pateikęs atsakovės kontrahentas. Atsakovė kito turto neturi, tačiau turi skolų kitiems rangovams (Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr. eL2-1866-892/2024 dėl 82 203,42 Eur skolos, 7 331,35 Eur delspinigių priteisimo), turi įsipareigojimų tretiesiems asmenims, kylančių iš paskolų, reikalingų pastato statybai finansuoti, ir kylančių iš sąskaitų už atliktus darbus ir (ar) įsigytas prekes. UAB „Praho“ ataskaitų duomenimis, atsakovė 2024 m. sausio 17 d. skolinga įvairiems kreditoriams iš viso 42 4605,26 Eur sumą. Rekvizitai.lt duomenimis, UAB „Praho“ dirba vienas darbuotojas – vadovas, UAB „Praho“ kreditavimo rizika – aukščiausia. Be to, iš atliekamų mokėjimų nesavalaikiškumo, delsimo atsiskaityti ir atskirų mokėjimų dydžių, paskolų / kreditavimo poreikio galima išvada, kad atsakovei 50 082,17 Eur ieškinio suma yra didelė. Ieškovės manymu, netaikius ketinamo parduoti nekilnojamojo turto arešto ar disponavimo draudimo, ieškinio patenkinimo atveju kiltų grėsmė, jog ieškinio reikalavimai bus neįvykdyti arba jų įvykdymas bus labai apsunkintas, nes ir laimėjusi šį procesą ieškovė neturėtų galimybės išieškoti priteistos sumos ir jos atžvilgiu teisingumas nebūtų įgyvendintas. Be to, ieškovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones labai tikslingai ir pagrįstai – neleisti atsakovei perleisti vienintelio jos nekilnojamojo turto, t. y. prašo areštuoti konkretų nekilnojamąjį turtą, kuris yra vienintelis reikšmingas atsakovės turimas dalykas ir kurį atsakovė ketina parduoti, taip siekdama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, arba padaryti įrašą viešajame registre apie draudimą atsakovei perleisti jai priklausantį konkretų nekilnojamąjį turtą. Prašomos taikyti alternatyvios laikinosios apsaugos priemonės niekaip netrukdys atsakovei toliau vystyti savo veiklą – baigti statyti ir įrengti pastatą ir jį išnuomoti, todėl dėl tokių priemonių taikymo atsakovė neproporcingų suvaržymų ar nuostolių nepatirs.

Žemesnės instancijos teismas

3. Plungės apylinkės teisme 2024 m. vasario 6 d. gautas ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo papildymas, kuriame ieškovė atkreipė dėmesį į atsakovės sutarčių neįvykdymo aspektą: 1) Rangos sutartyje (5.1 punkte) numatytas pastato pastatymo terminas (iki 2023 m. gruodžio 15 d.) yra pasibaigęs, o pastatas iki šiol galutinai nepastatytas ir neįrengtas; 2) Nuomos sutartyje (1 skyriuje), sudarytoje su „Pepco“, numatytas imperatyvus patalpų perdavimo terminas – ne vėliau kaip iki 2023 m. spalio 1 d. – yra suėjęs; 3) Preliminariosios sutarties, kurią atsakovė yra sudariusi dėl kitos (likusios) dalies žemės sklypo, būtinos automobilių stovėjimo aikštelei įrengti, sudarymo terminas – iki 2024 m. sausio 3 d. (Nekilnojamojo turto registro išrašo 7.1. punktas) – yra pasibaigęs, o pagrindinė sutartis nesudaryta, nuosavybės teisė neįgyta. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovės veikla nestabili, o veiklos tikslas neįgyvendintas, todėl tikėtina, kad, pardavusi vienintelį turimą nekilnojamąjį turtą, atsakovė nevykdys teismo sprendimo dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Plungės apylinkės teismas 2024 m. vasario 6 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą; taikė laikinąsias apsaugos priemones ieškovės ieškinio reikalavimui užtikrinti – padarė įrašą viešajame registre dėl atsakovės nekilnojamojo turto – prekybos paskirties pastato, unikalus Nr. (duomenys neviešinami), ir 951/2455 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neviešinami), esančių (duomenys neviešinami), perleidimo, įkeitimo kitiems asmenims ar kitokio nuosavybės teisės pakeitimo ar apribojimo bei turto vertės sumažinimo draudimo, šią laikinąją apsaugos priemonę paliko galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; nurodė nutartį vykdyti skubiai. Pagrindiniai argumentai:

4.1. Pažymėjo, kad atsakovė galbūt susiduria su finansinėmis problemomis, neturi finansinių galimybių atsiskaityti su kreditoriais, be to, nelinkusi vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, ir šie duomenys kelia abejonių dėl stabilios šios įmonės veiklos ir finansinės padėties. Tokias išvadas teismas padarė patikrinęs LITEKO duomenis apie teismuose nagrinėjamas bylas, kuriose dalyvauja atsakovė.

4.2. Konstatavo, kad ieškovės pateikti įrodymai (telefono ekrano nuotraukos su susirašinėjimo žinutėmis) patvirtina atsakovės ketinimą tretiesiems asmenims perleisti vienintelį nekilnojamąjį turtą. Teismas vertino, jog atsakovė gali perleisti turtą tretiesiems asmenims.

4.3. Nurodė ir tai, kad atsakovei ieškinio suma yra didelė ir gali objektyviai padidinti atsakovės galimo palankaus sprendimo neįvykdymo riziką.

4.4. Pažymėjo, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, todėl teismas jas turi taikyti tik tokias ir tik tiek, kiek būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Atsakovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Pagrindiniai argumentai:

5.1. Nurodė, kad ieškovė tikėtiną nesąžiningumą grindžia kažkokio „I.“ (kaip ieškovė teigia, I. J.) ieškovės neįvardijamam kontrahentui atsiųstomis žinutėmis, kuriose neva yra teigiama apie ieškovės prašomo areštuoti turto pardavimą. Ieškovė I. J. įvardija kaip galutinį UAB „Praha“ naudos gavėją. Pažymi, kad ieškovės pateikta ekrano nuotrauka, kurioje yra matomos neaiškaus „I.“ parašytos žinutės, nepatvirtina, kad šios žinutės yra gautos, kaip ieškovė teigia, iš I. J.. Žinutėse neatsispindi telefono numeris, neatsispindi „Igno“ pavardė ar kiti duomenys, pagal kuriuos „I.“ būtų įmanoma identifikuoti kaip I. J.. Taip pat iš žinučių turinio nėra aišku, apie kokio turto perleidimą jose yra kalbama, t. y. iš šių žinučių turinio iš esmės nėra pagrindo teigti, kad UAB „Praha“ ruošiasi perleisti ieškovės prašomą areštuoti turtą.

5.2. Ieškovė kaip galutinį UAB „Praha“ naudos gavėją įvardija I. J.. Nėra aišku, kokių įrodymų pagrindu ieškovė, taip pat ir teismas daro tokią išvadą. Iš su ieškiniu pateiktų įrodymų (išrašo iš Juridinių asmenų registro) yra matoma, kad vienintelė UAB „Praha“ akcininkė yra UAB „Rostal“, ieškovė teigia, kad UAB „Rostal“ vienintelis akcininkas neva yra I. J. tėvas J. J.. Šias savo prielaidas ieškovė grindžia www.okredo.lt pateikta schema. Pažymi, kad nurodytos svetainės platinama informacija negali būti laikoma patikima, kadangi tai nėra valstybinė institucija ar įstaiga, valdanti patikimus ir patikrintus duomenis. Ieškovė teigdama, kad UAB „Rostal“ vienintelis akcininkas yra J. J., tai gali įrodyti tik išrašu iš Juridinių asmenų registro, tačiau šiuo atveju toks išrašas nėra pateiktas, dėl to negalima teigti, kad UAB „Rostal“ vienintelis akcininkas yra J. J.. Netgi ir darant prielaidą, kad J. J. yra UAB „Rostal“ vienintelis akcininkas, iš esmės nėra aišku, dėl kokios priežasties ieškovė būtent I. J. įvardija kaip galutinį UAB „Praha“ naudos gavėją. Iš pateiktų prielaidų neaišku, kurį I. J. (gyvenantį Lietuvoje ar užsienyje, J. J. sūnų ar kitą I. J.) ieškovė turi omenyje. Kaip nurodo pati ieškovė, I. J. nėra nei UAB „Praha“, nei UAB „Rostal“ nei vadovas, nei dalyvis, dėl to nėra aišku, kokiu pagrindu yra teigiama, kad būtent I. J. yra faktinis UAB „Praha“ vadovas bei galutinis naudos gavėjas. Atkreipia dėmesį, kad I. J. netgi nefigūruoja ieškovės pateiktoje schemoje iš www.okredo.lt svetainės, dėl to visi ieškovės teiginiai apie I. J. sąsajas su nurodytomis įmonėmis yra tik prielaidos, kuriomis rėmėsi teismas. Dėl to nėra pagrindo taikant laikinąsias apsaugos priemones vadovautis ieškovės pateiktomis nenustatyto asmens, įvardinto kaip „I.“, žinutėmis, apie kurias yra pasisakyta anksčiau. Vien tik ieškovės pateiktos prielaidos bei tariamos sąsajos iš esmės negali būti laikomos pakankamomis nekilnojamojo turto arešto, kaip laikinosios apsaugos priemonės, taikymui.

5.3. Pažymi, kad atsakovė niekada neatsisakė savo pareigos bendradarbiauti su ieškove bei vykdyti savo įsipareigojimų. Kartu su šiuo skundu yra teikiamas šalių susirašinėjimas, iš kurio yra matoma, kad atsakovė nuo ieškovės nesislapsto, šalys bendrauja ir derybų būdu bando išspręsti susiklosčiusią situaciją, gaunant finansavimą iš kredito įstaigų ir atsiskaitant už atliktus darbus. Nėra pagrindo teigti, kad atsakovė nagrinėjamu atveju yra nesąžininga. Atsakovei priklausantis pastatas ir žemės sklypas yra įkeisti hipoteka, t. y. parduodant pastatą ar žemės sklypą pirma eile turės būti atsiskaityta su įkaito turėtoju, o ne su ieškove. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad, netgi atsakovei perleidus turtą tretiesiems asmenims, už šio turto perleidimą gautos lėšos būtų skirtos ne ieškovės, o hipotekos turėtojo reikalavimams tenkinti, būtent todėl atsakovė siekia gauti finansavimą iš kredito įstaigos, o pradėta byla ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės tam užkerta kelią. Viešuosiuose registruose matyti, kad atsakovei teismo yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, dėl ko kredito įstaiga gali atsisakyti teikti finansavimą. Taigi ieškovė savo veiksmais sukuria tokią situaciją, kuri užkerta kelią atsakovei gauti finansavimą, siekiant atsiskaityti su ieškove. Prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė savo veiksmais daro žalą pati sau. Šiuo atveju negalima teigti, jog turto pardavimas gali turėti įtakos galimai ieškovės naudai priimto teismo sprendimo įvykdymui, t. y. šiuo atveju nėra vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.

5.4. Nurodyti motyvai dėl atsakovės finansinių rodiklių iš esmės taip pat negali būti laikomi pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atsiliepimas

6. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai argumentai:

6.1. Nurodė, jog atsakovė atskirąjį skundą grindžia vienu svarbiausiu argumentu – kad niekaip nėra susijusi su I. J., kurio žinutėse yra informacijos apie atsakovės ketinimus perleisti tretiesiems asmenims jai priklausantį vienintelį nekilnojamąjį turtą, neatsiskaityti su ieškove, galbūt bankrutuoti. Kitaip tariant, jei „I.“ nesusijęs su atsakove, tai nėra jokio pagrindo teismui manyti, kad atsakovė žada parduoti savo vienintelį nekilnojamąjį turtą ir taip sukelti grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nurodė, kad svarbiausiais rangos sutarties vykdymo ir kitais esminiais verslo planavimo klausimais tiesiogiai bendravo su I. J. (konkrečiai – UAB „Anrivis“ vadovas kelis kartus asmeniškai buvo su juo susitikęs), pateikė teismui informacijos apie I. J. ir UAB „Praho“ sąsajas. Atsakovė neįrodinėja priešingų aplinkybių, tiesiog kritikuoja pateiktus įrodymus kaip nepakankamus. Akivaizdu, kad jei tokių sąsajų nebūtų, atsakovė nesudėtingai galėtų tai pagrįsti (pvz., nurodyti, kad I. J. nėra UAB „Rostal“ savininko J. J. sūnus, t. t.), tačiau to nedaro. Atsakovė nurodo, jog tai, kad pateiktoje telefono ekrano nuotraukoje matyti, kad baltame fone esančias žinutes parašė „I.“, nereiškia, kad jas parašė būtent I. J., o ne kažkoks kitas I.. Nurodė, kad teikia įrodymus apie tai, kad tel. numeris (duomenys neviešinami) yra būtent I. J. tel. numeris.

6.2. UAB „Praho“ vienintelė savininkė yra UAB „Rostal“, o pastarosios vienintelis savininkas yra J. J.. J. J. (gimęs (duomenys neviešinami) m.) yra I. J., viešumoje žinomo kaip „vieno jauniausių šalies milijonierių“ (https://www.15min.lt/gazas/galerija/i.-j.-vienas-jauniausiu-salies-milijonieriu-isigijo-prabangu-mercedes-benz-s63-amg-134908#_ , taip pat - https://www.lrytas.lt/zyme/i.-j.), tėvas. Taigi, artimais giminystės ryšiais su I. J. susijęs asmuo. Atskirajame skunde šis giminystės ryšys nepaneigtas. Teikia garso įrašą, kuriame I. J. nurodo UAB „Praho“ vadovui E. Ž., kaip jis turi kalbėti su jais ir ką sakyti. Iš įrašo turinio matyti, kad I. J. yra tas asmuo, kuris sprendžia dėl derybų sąlygų, piniginių sumų ir kitų esminių atsakovės ir ieškovės santykių. Teikia P. P. atsakymą į paklausimą. P. P. buvo atsakovės vienintelis savininkas, 2023 m. spalio 10 d. UAB „Praho“ akcijas pardavęs UAB „Rostal“. P. P. pridedamame 2024 m. vasario 19 d. rašte patvirtino to paties I. J., kuris „prisistato Ajus Group savininku“, aktyvų suinteresuotumą ir dalyvavimą UAB „Praho“ ir UAB „Rostal“ veikloje. Teikia atsakovės kontrahentės UAB „Dvaro keliai“ 2024 m. vasario 20 d. atsakymą į paklausimą. UAB „Dvaro keliai“ rašte taip pat patvirtino I. J. aktyvų suinteresuotumą ir dalyvavimą UAB „Praho“ ir UAB „Rostal“ veikloje. Teikia UAB „Pepco Lithuania“ atstovo 2024 m. sausio 18 d. el. laišką, iš kurio matyti, kad rašant atsakovui kreipiamasi ne į direktorių, bet „Sveiki, I.“. Iš el. laiško turinio matyti, kad kontrahentų atstovai 2024 m. sausio 18 d. buvo susitikę ir aptarė „objekto įgyvendinimo datas“. Kadangi el. laiške kreipiamasi į „I.“, darytina pagrįsta išvada, kad būtent I. J. atstovaudamas atsakovei dalyvavo šiame susirinkime. Be to, iš el. laiško turinio taip pat matyti, kad UAB „Pepco Lithuania“ atstovas būtent „I.“ prašo patvirtinti, „kad aukščiau išvardintos datos yra tinkamos ir parduotuvės atidarymui 2024 m. balandžio 4 d. kliūčių nematote“. Tai dar kartą patvirtina, kad būtent I. J. priima svarbiausius UAB „Praho“ sprendimus. Būtent I. J. ir yra galutinis UAB „Praho“ naudos gavėjas ir pagrindinius sprendimus priimantis asmuo. Pažymi, kad UAB „Dvaro keliai“ 2024 m. vasario 20 d. rašte minima ir ta pati pagrindinė priežastis, dėl kurios šioje byloje buvo pritaikyta skundžiama laikinoji apsaugos priemonė, – tai atsakovo ketinimas perleisti turtą. Tokia išvadą darytina iš 2024 m. vasario 20 d. rašte minimos aplinkybės, kad „I. J. prašė nesikreipti į teismą dėl turto arešto“. Toks prašymas neabejotinai reiškia tai, kad UAB „Praho“ nekilnojamojo turto areštas (ar apribojimas jį parduoti) yra ypač svarbi aplinkybė atsakovei ir ji jai nepriimtina, nes sutrukdytų atsakovės planams. Visa tai duoda įtikinamą pagrindą manyti, kad atsakovė iš tikrųjų planuoja parduoti savo vienintelį nekilnojamąjį turtą ir taip sukelti grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

6.3. Nurodė, kad nepagrįstas atsakovės argumentas, jog „iš žinučių turinio nėra aišku apie kokio turto perleidimą juose yra kalbama, t. y. iš šių žinučių turinio iš esmės nėra pagrindo teigti, kad UAB „Praho“ ruošiasi perleisti ieškovo prašomą areštuoti turtą“. Iš telefono ekrano nuotraukoje esančio susirašinėjimo turinio matyti, kad kalbama: 1) apie pastatą ir žemės sklypą, kurie atitinka UAB „Praho“ turimą vienintelį nekilnojamąjį turtą; 2) apie sutarties su „Pepco“ perrašymą, kas atitinka situaciją dėl pirmosios instancijos teismui pateiktoje Nuomos sutartyje, sudarytoje tarp UAB „Praho“ ir UAB „Pepco Lithuania“, numatyto patalpų perdavimo termino – ne vėliau kaip iki 2023 m. spalio 1 d. – pasibaigimo (Sutarties 1 skyrius) ir poreikio šį terminą „perrašyti“, t. y. nukelti vėlesniam laikui; 3) apie tai, kad nekilnojamojo turto pardavimo atveju susimokės įkaito turėtojui „profitusui“ (t. y. UAB sutelktinio finansavimo platformai „Profitus“), kas atitinka UAB „Praho“ situaciją dėl nekilnojamojo turto įkeitimo, matomo išraše iš NTR; 4) apie tai, kad yra sudaryta „preliminarkė“ ir reikia arba ją vykdyti, arba nutraukti, kas atitinka UAB „Praho“ ir P. P. situaciją dėl kitos (likusios) žemės sklypo dalies, būtinos automobilių stovėjimo aikštelei įrengti, preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo aplinkybių. Darytina išvada, kad iš telefono ekrano nuotraukoje esamo susirašinėjimo turinio matyti UAB „Praho“ planai ir verslo santykiai.

6.4. Mano, kad nepagrįstas atsakovės argumentas, jog, pardavus turtą, kreditorius vis tiek nieko negautų. Šį argumentą galima būtų svarstyti kaip kiek nors pagrįstą, jei atsakovė būtų pateikusi informaciją, kiek ji skolinga hipotekos turėtojui (t. y. UAB sutelktinio finansavimo platformai „Profitus“) ir kokia yra nebaigto statyti pastato ir žemės sklypo dalies rinkos vertė. Tačiau atsakovė sąmoningai tokios informacijos neteikia, taip siekdama suklaidinti teismą. Atsakovė faktiškai pasiskolino iš hipotekos turėtojo / paskolos davėjo 108 000 Eur, o atsakovės nekilnojamojo turto rinkos vertė, ieškovės vertinimu, yra apie 250 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė hipotekos turėtojui / paskolos davėjui turės grąžinti ne tik paskolos sumą, bet ir palūkanas ir atlikti kitus mokėjimus, atsakovei atsiskaičius su hipotekos turėtoju, liktų apie 100 000 Eur. Jei atsakovės planas pavyks ir atsakovė perleis trečiajam asmeniui savo vienintelį turtą – statomą pastatą ir po juo esančią žemės sklypo dalį, visi kiti kreditoriai, tarp jų ir ieškovė, prarastų galimybę atgauti savo uždirbtus pinigus, nes atsakovė už turimą nekilnojamąjį turtą gautus pinigus panaudotų įkaito turėtojo turimiems reikalavimams patenkinti, o likutį savo nuožiūra. Iš pirmosios instancijos teismui pateiktos telefono ekrano nuotraukos pirmosios žinutės matyti, kad I. J. rašo apie tai, kad nekilnojamojo turto pardavimo atveju susimokės įkaito turėtojui „profitusui“ (t. y. UAB sutelktinio finansavimo platformai „Profitus“) ir darys „ką nori tą pačią dieną“. Iš šios žinutės akivaizdu, kad su kreditoriais atsiskaityti neketinama. Pažymi tai, kad net nesvarbu, kokią sumą gautų atsakovė už parduotą nekilnojamąjį turtą, ieškovė įsitikinusi, kad su ieškove būtų vengiama atsiskaityti. Nuo atsiskaitymo su hipotekos turėtoju likęs pinigų likutis tuoj pat galėtų būti pervestas į atsakovės akcininkės / savininkės UAB „Rostal“ banko sąskaitą, kadangi, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui pateiktų UAB „Praho“ ataskaitų „Kiti tiekėjai 4432“ ir „Kitos finansinės skolos4422“, atsakovė 2024 m. sausio 17 d. iš viso buvo skolinga savininkei UAB „Rostal“ 86 034 (48 034 + 38 000) eurų sumą. Mano, kad pateikiamoje UAB „Praho“ ataskaitoje „Kiti tiekėjai 4432“ nurodytas 48 034 Eur sumos įsiskolinimas UAB „Rostal“ yra galimai fiktyvus (ir jis gali būti toliau didinamas), kadangi ieškovei, kaip generalinei rangovei, turinčiai nemažai informacijos apie UAB „Praho“ veiklą, nėra žinoma, kad UAB „Rostal“ būtų teikusi kokias nors paslaugas ar prekes atsakovei. „Sodros“ duomenimis, UAB „Rostal“ 2023 m. vasario 18 d. buvo tik 1 darbuotojas, taip yra ir dabar. Mano, kad UAB „Rostal“ išrašyta (-os) sąskaita (-os) yra galimai suklastota (-os) siekiant sukurti galimybę UAB „Praho“ nesėkmingos veiklos atveju išsaugoti dalį lėšų, nukreipiant jas savininkui pagal galimai suklastotą (-as) sąskaitą (-as). Visi atsakovės aktyvai už parduotą nekilnojamąjį turtą nuplauks į savininkės UAB „Rostal“ ir kitų su I. J. susijusių asmenų sąskaitas kaip atsiskaitymai už tariamas skolas, o kitų kreditorių reikalavimai liks nepatenkinti.

6.5. Argumentą, jog dėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės kredito įstaiga gali atsisakyti teikti finansavimą, ieškovė savo veiksmais sukuria tokią situaciją, kuri užkerta kelią atsakovei gauti finansavimą, siekiant atsiskaityti su ieškove, paneigia pati atsakovė ankstesniu savo argumentu teigdama, kad už šio turto perleidimą gautos lėšos būtų skirtos ne ieškovės, o tik hipotekos turėtojo reikalavimui tenkinti. Neaišku, kokiu pagrindu atsakovė būtų finansuojama, kai turi tik skolų ir vienintelį nebaigtą statyti pastatą su žemės sklypo dalimi. Jei atsakovė savo nekilnojamąjį turtą parduotų, akivaizdu, kad joks kreditorius atsakovės nebefinansuotų, jei savo nekilnojamąjį turtą įkeistų papildomai sumai, tai net ir pardavus pastatą su ieškove nebūtų atsiskaityta, kadangi, visų pirma, būtų tenkinamas hipotekos turėtojo padidėjęs finansinis reikalavimas. Akivaizdu, kad savo sofistiniais vienas kitam prieštaraujančiais argumentais atsakovė siekia suklaidinti teismą, ne atsiskaityti su kreditoriais, bet įgyti galimybę parduoti savo nekilnojamąjį turtą arba jį papildomai įkeisti. Tokios galimybės realizavimu būtų suinteresuotas tik atsakovės savininkas ir galutinis naudos gavėjas, iš esmės veikiantys prieš kreditorių interesus.

6.6. Nurodo, kad iš pridedamo 2024 m. kovo 4 d. NTR išrašo 7.1 punkto matyti, kad atsakovė 2024 m. kovo 1 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį dėl likusių 1504/2455 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neviešinami), įsigijimo. Taigi atsakovė rado galimybę, kaip atsiskaityti su likusios dalies žemės sklypo pardavėju ir įsigyti papildomą turtą, nors atsiskaityti su ieškove tokios galimybės neranda, nepagrįstai teigdama, jog „dėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės kredito įstaiga gali atsisakyti teikti finansavimą“. Atsakovė skunde pateikdama argumentus, kad pritaikant laikinąsias apsaugos priemones buvo pažeisti ekonomiškumo ir proporcingumo principai, pati nenurodo, kokia kita laikinoji apsaugos priemonė in concreto būtų ekonomiškesnė ir (ar) proporcingesnė, todėl šie atsakovės argumentai laikytini deklaratyviais. Be to, iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad į šiuos principus buvo atsižvelgta, – pritaikyta švelnesnė laikinoji priemonė nei areštas. Teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešajame registre dėl ginčo nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perleidimo draudimo, laikinai apriboja vieną iš nuosavybės teisės sudedamųjų dalių – disponavimą turtu, tačiau nedraudžia atsakovei vykdyti savo ūkinės veiklos bei sutartinių įsipareigojimų.

6.7. Pažymi, kad kartu su atskiruoju skundu pateiktas „šalių susirašinėjimas, iš kuriuo yra matyti, kad atsakovas nuo ieškovo nesislapsto, šalys bendrauja ir derybų būdu bando išspręsti susiklosčiusią situaciją“ yra sukurptas atsakovės, nes po šio susirašinėjimo atsakovė nei bendrauja, nei derybų būdu bando išspręsti susiklosčiusią situaciją, kitaip tariant, jokių veiksmų nesiima. Iš šio susirašinėjimo nėra pagrindo teigti, kad atsakovė nagrinėjamu atveju dėl vienintelio savo turto pardavimo yra sąžininga.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu ir patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

8. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė susirašinėjimo su ieškove kopiją. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė P. P. 2024 m. vasario 19 d. raštą; UAB „Dvaro keliai“ 2024 m. vasario 20 d. raštą; garso įrašą – telefoninį pokalbį; UAB „Praho“ ir P. P. žemės sklypo dalies preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį; etapinio finansavimo paskolos sutartį; 2024 m. kovo 4 d. NTR išrašą su istorija.

9. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

10. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas).

11. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo išnagrinėtas neinformuojant atsakovės (CPK 147 straipsnis), todėl ji iki šio procesinio klausimo išsprendimo neturėjo galimybės teismui pateikti savo pozicijos ir ją pagrindžiančių įrodymų, pripažįsta egzistuojant pagrindą priimti atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus ir juos vertinti sprendžiant dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Ieškovei įrodymai buvo pateikti kartu su atskiruoju skundu ir ji turėjo galimybę dėl jų pasisakyti atsiliepime į atskirąjį skundą (CPK 42 straipsnis). Ieškovės pateikti nauji įrodymai nepriimtini, kadangi juos ieškovė turėjo ir galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje esantys duomenys yra pakankami teisingam bylos pagal atsakovės atskirąjį skundą išnagrinėjimui.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo pagrindų

12. Ieškovė ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį turtą arba padaryti įrašą viešajame registre apie draudimą atsakovei perleisti jai priklausantį turtą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios sąlygos yra kumuliacinės. Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).

13. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, argumentus ir pateiktus įrodymus nėra pagrindo nuspręsti, jog ieškovių reiškiami reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ar kad ieškovės pasirinko neleistiną, aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą, todėl pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – ieškinio prima facie pagrįstumą – laikė įrodyta. Šios sąlygos egzistavimo atsakovė atskiruoju skundu neginčija.

14. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, įvertino ieškinyje nurodytus motyvus, ieškovės prie ieškinio pateiktus įrodymus bei aplinkybes, kuriomis buvo įrodinėjamas atsakovės (jos valdymo organų) nesąžiningumas, ir nusprendė, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės pagrindžia atsakovės nesąžiningumą, todėl įvertino, jog egzistuoja ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Atsakovė su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka.

15. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje yra išaiškinta, kad teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, jog galutinis teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).

16. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai taip pat lemia, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą bei poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus (atliekamus) veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019).

17. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, galimos šios padėties pokyčio perspektyvos yra tos aplinkybės, kurias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendžiantis teismas turėtų vertinti tik atsižvelgdamas į asmens atliktus, atliekamus ir galimus atlikti nesąžiningus veiksmus, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, jog atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai. Jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę, atsakovo turto bei piniginių lėšų areštas neturėtų būti taikomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-513-464/2018; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019 ir kt.).

18. Pažymėtina, jog prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kaip ir bet kuris asmens teikiamas procesinis prašymas ar dokumentas, turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 178 straipsnis). Pagrįsti prašymą yra pareiškėjo, o ne teismo pareiga. Asmuo, pagrįsdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo nurodyti teismui ne tik prielaidas, bet ir konkrečias aplinkybes ir įrodymus, patvirtindamas, jog laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmimas sukels CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovė savo prašymą pagrindė.

19. Ieškovė galimą atsakovės nesąžiningumą grindė tuo, kad atsakovė ketina perleisti trečiajam asmeniui savo vienintelį nekilnojamąjį turtą – statomą prekybos paskirties pastatą ir po juo esančią žemės sklypo dalį, kurį visą atsakovė 2023 m. lapkričio 6 d. yra įkeitusi hipoteka. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovės skola yra didelė, atsakovės veikla nestabili, o veiklos tikslas nėra įgyvendintas, todėl tikėtina, kad, pardavusi vienintelį turimą nekilnojamąjį turtą, atsakovė nevykdys teismo sprendimo dėl skolos ir delspinigių priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovės kartu su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai ir procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės kelia abejonių dėl atsakovės sąžiningumo.

20. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, turi būti vertinamas atsakovės buvęs, esamas arba ateityje galimas (prognozuojamas) elgesys sąžiningumo aspektu, t. y. ne hipotetinė, o reali grėsmė, kuri įvertinama pagal tokių priemonių taikymo prašančio asmens nurodytus argumentus bei įrodymus, kuriais grindžiamas šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimas. Iš 2024 m. vasario 2 d. Nekilnojamo turto registro išrašo matyti, kad vienintelis atsakovės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas yra žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neviešinami). Iš pateikto susirašinėjimo su „I.“ matyti, jog kalbama apie nekilnojamojo turto pardavimą, minimas „Pepco“. Ieškovės teikiami duomenys bei nurodomos aplinkybės dėl atsakovės nesąžiningumo nėra paneigtos.

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė atskirajame skunde tiesiog dėsto nesutikimo su ieškovės nurodytomis aplinkybėmis argumentus ir jokiais rašytiniais įrodymais nepagrindžia priešingų, nei ieškovė nurodė, aplinkybių. Ieškovės pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai (duomenys apie nekilnojamąjį turtą; pateiktas susirašinėjimas) duoda įtikinamą pagrindą manyti, kad atsakovė galbūt iš tikrųjų planuoja parduoti savo vienintelį nekilnojamąjį turtą ir taip sukelti grėsmę ieškovei galbūt palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Dėl galimo nesąžiningo vienintelio atsakovės nekilnojamojo turto pardavimo laikinoji apsaugos priemonė pagrįstai ir tikslingai buvo taikyta kaip priemonė jos vieninteliam esamam turtui išsaugoti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus vertino kaip pagrindžiančius tikėtiną atsakovės nesąžiningumą.

22. Pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumų ar ribojimų proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau, nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones taikytų tokia apimtimi, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą; proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteiktų nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-860-450/2023).

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržo atsakovės teisių daugiau, nei būtina būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, kadangi jas taikant apsiribota vien įrašo viešajame registre apie draudimą atsakovei perleisti jai priklausantį konkretų nekilnojamąjį turtą įregistravimu, todėl manytina, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės proporcingos, jas pritaikius yra išlaikoma proceso šalių interesų pusiausvyra.

24. Apibendrinant, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ir antra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo vykdymui – yra nustatyta ir apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą.

25. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

26. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas padaro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamos nutarties panaikinti ar pakeisti, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, jog patyrė 1 100 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.

28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, tai yra, kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo, nes dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018).

29. Ieškovės prašymas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų šioje proceso stadijoje nenagrinėjamas, nes šalių byloje patirtų išlaidų paskirstymo klausimas turės būti išspręstas galutiniame teismo sprendime dėl ginčo esmės, priklausomai nuo bylos procesinės baigties.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Larisa Šimanskienė