Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2020-01-06 · Civilinė byla Nr. e2-1987-592/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-01-06
Bylos Nr.
e2-1987-592/2020
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-31181-2019-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Igoris Kasimovas
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Neo finance“
Atsakovas
J. K.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-1987-592/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31181-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.4; 2.6.8.10; 3.2.6.6.1 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMAS U Ž AKIŲLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 6 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Igoris Kasimovas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Neo finance“ ieškinį atsakovui J. K. dėl skolos priteisimo, priimdamas sprendimą už akių.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 1948,26 Eur negrąžinto kredito, 207,31 Eur palūkanų, 24 procentų mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (1948,26 Eur) nuo kreipimosi į teismą iki visiško kredito grąžinimo, 1391,81 Eur tarpininkavimo mokesčio, 3,69 Eur sutartinių palūkanų nuo 2019 m. birželio 5 d. iki kreipimosi į teismą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, jog 2019 m. balandžio 4 d. ieškovas su atsakovu sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. K743226216 dėl 1965,49 Eur vartojimo kredito 60 mėnesių laikotarpiui, t. y. iki 2024 m. balandžio 4 d. Atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį) – 1426,91 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma 24 proc.) ir 166,22 Eur tarpininkavimo mokestį. Ieškovo teigimu atsakovas sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdo.

Atsakovui ieškinio, jo priedų kopijos ir teismo pranešimai įteikti CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovas atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė, todėl vadovaujantis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, esant ieškovo prašymui, teismas priima sprendimą už akių.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad šalys 2019 m. balandžio 4 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. K743226216 (toliau – Sutartis), kurios pagrindu ieškovas, veikdamas kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, atsakovui suteikė 1965,49 Eur dydžio kreditą 60 mėnesių laikotarpiui (iki 2024 m. balandžio 4 d.), o atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį) – 1426,91 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma 24 proc.) ir 166,22 Eur tarpininkavimo mokestį. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad tarp šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai (CK 6.886 straipsnis). Ieškovas ieškinyje nurodo, jog atsakovas nevykdo savo sutartinius įsipareigojimus, todėl 2019 m. spalio 9 d. pranešimu ieškovas sutartį nutraukė. Duomenų, kad atsakovas iki kreipimosi į teismą būtų atsiskaitęs su ieškovu, byloje nėra (CPK 12, 178 straipsniai).

CK 6.38 straipsnyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 dalis numato kiekvieno asmens pareigą tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Konstatuotina, kad atsakovas, nevykdydamas savo įsipareigojimų, pažeidė sutartinę prievolę. Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovas su ieškovu visiškai atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), taip pat į tai, jog atsakovas savo prievolės neginčija (CPK 12 straipsnis), vadovaujantis CK 6.38 straipsnio 1 dalimi, 6.189 straipsnio 1 dalimi, 6.256 straipsnio 1-2 dalimis, ieškovo naudai iš atsakovo priteistina 1948,26 Eur skolos ir 207,31 Eur palūkanas iki kreipimosi į teismą dienos (2019 m. spalio 17 d.).

Sutarties 6.1 punkte nustatyta, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, sutarties specialioje dalyje nurodytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi suteikta pinigų suma iki visiško kredito sumokėjimo dienos. Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovo priteistina: 3,69 Eur palūkanų nuo 2019 m. birželio 5 d. iki 2019 m. spalio 17 d., 24 procentų mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (1948,26 Eur) nuo 2019 m. spalio 17 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos (CK 6.872 straipsnio 2 dalis, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta).

Tarp šalių susiklosčiusius santykius reglamentuojantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas (toliau - Vartojimo kredito įstatymas) numato, jog tam tikri asmenys gali teikti Vartojimo kredito tarpininko paslaugas ir už tai gauti atitinkamą atlyginimą, tačiau ieškovė nurodo, jog veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, kreditus teikia savo vardu, todėl neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 23 punkto apibrėžimo. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 6 dalį tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamas atlygis gali būti skaičiuojamas tik nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų (ne grąžintinų) įmokų. Įvertinus Bendrųjų sąlygų 5.3. punkte numatytą tarpininkavimo mokesčio paskaičiavimo metodą matyti, jog pastarasis neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 6 dalyje numatyto atlyginimo skaičiavimo būdo, todėl tuo labiau nėra aišku, kokia yra atsakovui paskaičiuoto tarpininkavimo mokesčio paskirtis. Pažymėtina, kad šio mokesčio dydis sudaro apie 80 proc. suteikto vartojimo kredito sumos.

Vartojimo sutarties, vartotojo ir verslininko sąvokos apibrėžtos CK 6.228¹ straipsnyje, vartotojo ir verslininko sampratų apibrėžtis pakartota ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalyse. CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje vartotojas apibūdinamas kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis; šio straipsnio 3 dalyje verslininkas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą.

CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Nesąžiningų sąlygų kontrolė, pirma, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018).

Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos taikymo aspektu suformuotą praktiką vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2017 m. gegužės 16 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. birželio 13 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-227-916/2018)

Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai.

CK 6.228⁴ straipsnio 6 ir 8 dalys nustato teisines pasekmes, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, kad aiškumo ir suprantamumo reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis nustato, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, ir, vartotojas (atsakovas), būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turėjo ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas (ieškovė) sutarties sąlygų pagrindu, akivaizdu, kad įgijo nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją (atsakovą). Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.

Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 1391,81 Eur tarpininkavimo mokesčio. Vartojimo kredito sutarties Specialiosiose sąlygose numatyta, kad tarpininkavimo mokestis (procentas nuo kiekvienos grąžintos įmokos) yra 4,90 procento ir jo bendra suma pritaikius nuolaidą yra 166,22 Eur. Tarpininkavimo mokestis yra apskaičiuotas sudarant vartojimo kredito sutartį. Šis mokestis pagal sutarties sąlygas mokamas nepriklausomai nuo to, ar sutartinės prievolės yra vykdomos tinkamai ar ne. Pažymėtina, kad 166,22 Eur tarpininkavimo mokestis su nuolaida yra įskaičiuotas ir į 3558,62 Eur bendrą vartojimo kredito gavėjo mokamą sumą (1965,49 Eur kredito suma + 1426,91 Eur palūkanos + 166,22 Eur tarpininkavimo mokestis). Įvertinus nurodytas aplinkybes, šalių susitarimas dėl tarpininkavimo mokesčio 166,22 Eur dalyje yra aiškus ir pagrįstas, todėl tenkintinas.

Atsakovui pažeidus savo sutartinius įsipareigojimus, ieškovas taip pat prašo priteisti tarpininkavimo mokesčio dalį, kurios atsakovas neprivalėtų mokėti, jei prievolės būtų vykdomos tinkamai. Pagal Vartojimo kredito sutarties bendrosios dalies 5.3.2 punktą tarpininkavimo mokestis yra apskaičiuojamas taip: 1,2 (viena ir dvi dešimtosios) procento per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus 5.3.1 punkte nustatyta tvarka priskaičiuotą sumą. Šiame punkte apskaičiuota tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis per mėnesį yra ne didesnė nei 30 (trisdešimt) eurų. Šalys susitarė, kad vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, sutarties 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai yra taikoma 100 procentų nuolaida. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, sutarties 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai nuolaida nebetaikoma ir vadovaujamasi sutarties 5.14 punktu (Vartojimo kredito sutarties bendrosios dalies 5.4 punktas). Kredito sutarties 5.11 punkte įtvirtinta, kad bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, tarpininkavimo mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį. Jei vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 (trisdešimt dienų), nuo 31 (trisdešimt pirmos) vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui.

CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Analizuojant šią teisės normą matyti, kad kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Vartojimo kredito sutartyje nustatyta tarpininkavimo mokesčio nuolaida yra taikoma tik tuo atveju, jeigu vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį (jos nepažeidžia). Atsižvelgiant į, tai teismo vertinimu, tokia nuolaida iš esmės yra turtinio pobūdžio paskata skolininkui tinkamai ir laiku vykdyti sutartines prievoles, priešingu atveju, kredito gavėjas patirs finansinių nuostolių. Sąlyginė nuolaida, kai jos pabaiga (netaikymas) susieta su pagrindinės prievolės pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją, kuri iš esmės pasireiškia nubaudimo forma. Tai atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal CK 6.71 straipsnį. CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Prievolės esmė dėl to, kad netesybos sutartyje pavadintos nuolaida, nesikeičia. Priešingas aptariamų sutarties sąlygų dėl nuolaidos netaikymo aiškinimas reikštų sutarties aiškinimą sutartį parengusios šalies (verslininko) naudai ir vartotojo, silpnesniosios vartojimo teisinių santykių šalies, nenaudai. Tai būtų nesuderinama su CK 6.193 straipsnyje įtvirtintais sutarčių aiškinimo principais. Tokia sąlyga yra neskaidri ir nesąžininga vartotojo atžvilgiu, nes vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, negali numatyti, koks mokestis jo atžvilgiu bus taikomas ir kaip jis galėtų įtakoti jo dydį (Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1684-480/2019).

Nagrinėjamu atveju, teismas, įvertinęs minėtas Vartojimo kredito sutarties nuostatas bei Sutartyje numatyto tarpininkavimo mokesčio dalies pobūdį, jo mokėjimo atvejus bei apskaičiavimo būdą, laiko, kad šiuo konkrečiu atveju savo esme tarpininkavimo mokesčio dalis (1225,59 Eur) laikytina tam tikra netesybų forma, todėl šis reikalavimas atmestinas. Tokios pozicijos laikosi ir aukštesnės instancijos teismai (Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1684-480/2019, 2019 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-119-254/2019; Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1596-794/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Pažymėtina, kad ieškovas nereiškia reikalavimo dėl netesybų priteisimo, todėl teismas negali užeiti už ieškinio ribų. Be to, taip pat turi būti sprendžiamas netesybų pagrįstumo klausimas (ar taikytinos netesybos, koks jų dydis protingas ir pan.).

Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 2325,48 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2019 m. spalio 30 d. - iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (patenkinta 65 proc. ieškinio reikalavimų), ieškovui iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 52 Eur žyminio mokesčio (80 Eur x 65 proc.) ir 160 Eur už advokato pagalbą (246,01 Eur x 65 proc.) (CPK 88, 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 279, 285-288, 307 straipsniais,

nusprendžia:

Patenkinti ieškinį iš dalies.

Priteisti ieškovui UAB „Neo finance“, j. a. k. 303225546, iš atsakovo J. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 1948,26 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 26 ct) negrąžinto kredito, 207,31 Eur (du šimtus septynis eurus 31 ct) palūkanų iki 2019 m. spalio 17 d., 24 procentų dydžio palūkanas už priteistą 1948,26 Eur negrąžintą kredito sumą nuo 2019 m. spalio 18 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, 166,22 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt šešis eurus 22 ct) tarpininkavimo mokesčio, 3,69 Eur (tris eurus 69 ct) palūkanų nuo 2019 m. birželio 5 d. iki 2019 m. spalio 17 d., 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 2325,48 Eur nuo 2019 m. spalio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 212 Eur (du šimtus dvylika eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Atmesti kitą ieškinio dalį.

Išaiškinti atsakovui, kad per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos jis turi teisę teismui paduoti pareiškimą dėl sprendimo peržiūrėjimo.

Šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti apeliacine ar kasacine tvarka.

Ieškovė turi teisę per 20 dienų apskųsti sprendimą Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas Igoris Kasimovas