Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) V. Z. (V. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Desecotekos projektai“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus Mindaugo Kazlausko, ieškinį atsakovams V. Z. ir L. B. (L. B.) dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

9. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys buvo patenkintas ir iš atsakovų V. Z. ir L. B. ieškovės naudai solidariai priteista žala bei procesinės palūkanos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl žodinio apeliacinio proceso

10. Apeliaciniame skunde apeliantas (atsakovas) išreiškė prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

11. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis).

12. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka. Savo ruožtu apeliantas prašymo dėl žodinio bylos nagrinėjimo nepagrindė jokiais argumentais, t. y. apskritai nenurodė jokių argumentų / motyvų, kodėl byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Be to, į bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, kur byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, apeliantas (atsakovas) V. Z. savo paties apsisprendimu neatvyko. Taigi kolegijos vertinimu, skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti pakanka byloje surinktų įrodymų, todėl proceso tikslai gali būti pasiekti rašytinio proceso forma.

Dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų

13. CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

14. CPK 327 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) nustatomi šio Kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai; 2) neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

15. Be to, CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra numatytas absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas – sprendimas yra be motyvų.

16. CPK 330 straipsnyje numatyta, kad pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti yra materialinės teisės normų pažeidimas, yra jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino.

17. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja esant tiek CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tiek CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, tiek CPK 330 straipsnyje įtvirtintus pagrindus panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi jis priimtas ir byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta visiškai neatskleidus bylos esmės, teismui detaliai ir išsamiai neištyrus ir neįvertinus visų byloje esančių įrodymų, nenustačius ir nepritaikius ginčo situacijai ir teisingam bylos išnagrinėjimui aktualių materialinių teisės normų bei nesivadovavus jas aiškinančia teismų praktika, o iš esmės tik nurašius / nukopijavus (į sprendimo motyvuojamąją dalį) ieškinyje ieškovės nurodytus teiginius.

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad juridinio asmens vadovas civiline tvarka atsako ne tik už nepagrįstus verslo sprendimus, bet ir už specialiuose įstatymuose nustatytų imperatyvių pareigų, nustatytų valdymo organams, pažeidimą. Ypač svarbios imperatyvios pareigos, nustatytos vadovui, kai bendrovė tampa nemoki. Kai įmonė tampa nemoki Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) prasme ir jai iškeliama bankroto byla, bendrovės vadovams gali būti reiškiami reikalavimai ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio pagrindu, bet ir savarankiškais pagrindais, įtvirtintais JANĮ, nustatančiais vadovo atsakomybę už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, bendrovės turto ir finansinės atskaitomybės neperdavimą ir kt. Viena iš tokių imperatyvių pareigų, nustatytų bendrovės vadovui, kuria remiasi ieškovė, reikalaudama žalos atlyginimo – laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

19. Bendrovės (įmonės, juridinio asmens) vadovo civilinė atsakomybė savo teisine prigimtimi yra deliktinė, todėl civilinės atsakomybės prievolei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 41 punktą; kt.).

20. Sutiktina su atsakovo V. Z. apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad spręsdamas dėl ieškinio, pareikšto dviem atsakovams – buvusiems skirtingais laikotarpiais BUAB „Desecotekos projektai“ vadovams, pagrįstumo bei nuspręsdamas dėl jų solidarios civilinės atsakomybės už visus ieškovės ieškinyje nurodytus pažeidimus – 1) įmonės buhalterinės apskaitos netinkamą organizavimą; 2) mokesčių valstybės biudžetui nemokėjimą; 3) bankroto bylos neinicijavimą; 4) įmonės dokumentų ir turto neperdavimą nemokumo administratoriui po bankroto bylos iškėlimo; 5) įmonės turto neišsaugojimą / iššvaistymą / pasisavinimą, pirmosios instancijos teismas neindividualizavo kiekvieno iš atsakovų atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų.

21. JANĮ 2 straipsnio 7 punktas nustato, kad įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018, 55 punktas).

22. Tuo atveju, jei yra reiškiamas ieškinys dėl atsakomybės už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas), teismas turi įvertinti, ar ir kada ši pareiga kilo, ar bendrovės vadovas (vadovai) šią pareigą pažeidė ir kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės.

23. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendžiant dėl atsakomybės už žalą, padarytą pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, byloje turi būti nustatyta, kada įmonės vadovas sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016, 46 punktas). Tikslus (o ne apytikslis) momentas, nuo kada atsakovas gali būti laikomas pažeidusiu pareigą laiku inicijuoti bankroto bylą, turi esminę reikšmę, kadangi būtent nuo šio momento turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei ir kitiems kreditoriams šios pareigos pažeidimu padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022, 40 punktas).

24. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nustatant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu. Teismas turi nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir to paties vadovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Nustačius šių dydžių skirtumą, galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius patyrė įmonė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016).

25. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš byloje esančių Juridinių asmenų registro bei kitų duomenų, BUAB „Desecotekos projektai“ vadovu laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 19 d. iki 2019 m. sausio 23 d. buvo A. S., laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2021 m. rugpjūčio 10 d. atsakovas (apeliantas) V. Z. (vienintelio akcininko sprendimu atsakovas atleistas nuo 2021 m. liepos 27 d., naujas vadovas L. B. paskirtas nuo 2021 m. liepos 28 d.), laikotarpiu nuo 2021 m. rugpjūčio 10 d. iki 2022 m. sausio 19 d. atsakovas L. B., kuris tuo pačiu nuo pat 2019 m. sausio 17 d. buvo ir vieninteliu įmonės akcininku. Bankroto byla įmonei iškelta Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2022 m. sausio 14 d. Paskirtas nemokumo administratorius raginimą perduoti įmonės dokumentus ir turtą siuntė tik paskutiniam BUAB „Desecotekos projektai“ vadovui - L. B..

26. Vis dėlto, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, visiškai netyrė ir nevertino byloje esančių įrodymų kontekste, kokiu laikotarpiu ir kokiu statusu su įmone buvo susijęs kiekvienas iš atsakovų (kada, kokiu laikotarpiu, kuris iš atsakovų buvo įmonės vadovu – tiek de jure, tiek de facto, darbuotoju, akcininku); kokios teisės ir pareigos kiekvienam iš atsakovų atitinkamais aktualiais laikotarpiais kilo; kada ir kuriam ir atsakovų atsirado pareiga ir už kokius laikotarpius rengti ir teikti finansinės atskaitomybės dokumentus, rūpintis savalaikiu mokestinių prievolių valstybei vykdymui; kada įmonė tapo nemoki ir atitinkamai atsirado jos vadovo pareiga inicijuoti bankroto procesą; kuriam iš atsakovų vadovaujant, atitinkamai kada ir kuriam iš atsakovų atsirado pareiga perduoti nemokumo administratoriui įmonės dokumentus, turtą; ar ankstesnis įmonės vadovas buvo / nebuvo perdavęs paskutiniam iki bankroto bylos iškėlimo vadovui įmonės dokumentus ir turtą; kada atsirado įsiskolinimai / prievolės vienokiems ar kitokiems bankroto byloje patvirtintiems kreditoriams (kurių bankroto bylos duomenimis iš esmės yra tik du – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir Valstybinė mokesčių inspekcija); kokio dydžio įsiskolinimai egzistavo kiekvieno iš atsakovų vadovavimo laikotarpiu, kaip jie kito, kas tą sąlygojo; koks ir kokios vertės įmonės turtas egzistavo kiekvieno iš atsakovų vadovavimo laikotarpiu ir atitinkamai nebuvo perduotas ir t.t.

27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 5 straipsnio 1 dalį nemokumo procesą inicijuoti privalo juridinio asmens vadovas, jei juridinis asmuo yra nemokus, o 6 straipsnis įtvirtina juridinio asmens vadovo pareigas, esant juridinio asmens nemokumo tikimybei bei juridiniam asmeniui tapus nemokiam. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad, esant įmonės nemokumo faktui, įmonės vadovas privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014), nes pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-381/2021).

28. Visa tai atitinkamai suponuoja būtinumą byloje aiškiai ir tiksliai nustatyti įmonės nemokumo atsiradimo momentą ir tą asmenį, kuris tuo metu vadovavo įmonei bei kuriam atsirado šios imperatyvios pareigos, taip pat vertinti, ar šios pareigos nebuvo vykdytos, kokį laikotarpį, dėl kokių priežasčių, ypač turint omenyje tai, kad atsakovas V. Z. tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde akcentuoja ir kaip nesutikimo su ieškiniu pagrindą nurodo, jog atsakomybė dėl įmonės veiksmų turi tekti atsakovui L. B., kuris 2021 m. pradžioje buvo informuotas, kad įmonė taps nemoki dėl skolų valstybei, tačiau būtent L. B. neleido inicijuoti nemokumo procedūrų, žadėdamas naikinti skolas, ir vėliau parėmęs įmonės vadovavimą. Visos šios aplinkybės pirmosios instancijos teisme nebuvo tirtos ir atskleistos.

29. Šiame kontekste taip pat svarbu pažymėti, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai faktiškai nemokiai įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie padarė žalos laiku neinicijavę bankroto bylos, tai ši žala nėra padaryta bendrais šių asmenų veiksmais, jie nelaikytini bendraskoliais, kiekvienas iš jų individualiai atsako už savo veiksmais padarytą žalą, jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno iš jų civilinės atsakomybės sąlygų visetą, dėl jos turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes, žalos dydis dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą turi būti skaičiuojamas kiekvieno iš jų vadovavimo laikotarpiui atskirai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Taigi bendrovės vadovas, vėlavęs iškelti bankroto bylą, atlygina tik tą žalą, kuri teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su jo neteisėtais veiksmais ir atsirado per jo vadovavimo laikotarpį.

30. Solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės atveju taikoma tik tada, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkrečiam atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-686/2015; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018), pavyzdžiui, kai dėl vadovų kaltės dėl to, jog jie netinkamai tvarkė finansinius bendrovės dokumentus ir šie dokumentai yra prarasti, neteikė Juridinių asmenų registrui kasmetinių finansinės atskaitomybės ataskaitų, tinkamai neperdavė bendrovės dokumentų, negalima nustatyti, kurie kreditorių reikalavimai atsirado ar padidėjo kurio iš vadovų valdymo laikotarpiu. Tik tokiu atveju jų visų solidarioji atsakomybė būtų preziumuojama (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018 58 punktą).

31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas V. Z. vadovu buvo laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2021 m. rugpjūčio 10 d., nevertino, ar minėto atsakovo (apelianto) vadovavimo laikotarpiu iš tiesų jau buvo atsiradusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, o jei tokia pareiga buvo kilusi – kokio dydžio pradelsti įsipareigojimai susidarė būtent šio atsakovo vadovavimo laikotarpiu. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas neatribojo ir individualiai nenustatė kiekvieno iš atsakovų - V. Z. ir L. B. - civilinės atsakomybės sąlygų, neįvertino, koks žalos dydis dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos ieškovei iškėlimą buvo padarytas kiekvieno iš jų vadovavimo laikotarpiu.

32. Nagrinėjamu atveju ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovų ir bankroto proceso metu patvirtintas administravimo išlaidas, kurias, kaip nurodė, sudaro Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartimi nemokumo administratoriui nustatyta 3 210 Eur bazinio atlygio suma už bankroto proceso administravimą bei 1 200 Eur kitos bankroto proceso administravimo išlaidos, patvirtintos 2022 m. kovo 28 d. kreditorių susirinkime.

33. Teismų praktikoje išaiškinta, kad administravimo išlaidų kiekviename bankroto procese buvimą sąlygoja bankroto bylos iškėlimo faktas ir bankroto administratoriaus atlygintinai atliekamas būtinųjų bankroto procedūrų vykdymas. Bankroto procedūroms vykdyti patvirtintos administravimo išlaidos pačios savaime negali būti laikomos atsakovo neteisėtais veiksmais padaryta žala, nes kiekvienoje bankroto byloje jos yra tvirtinamos nepriklausomai nuo to, kas ir kada inicijavo juridinio asmens bankroto bylos iškėlimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-858-330/2020).

34. Tuo pačiu kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reguliuojančias bendrovės vadovo pareigą atlyginti žalą, padarytą dėl pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nevykdymo, yra nurodęs, kad dėl tokios pareigos pažeidimo žala gali kilti ne tik įmonei ir (ar) jos kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2019). Tai siejama su aplinkybe, kad laiku iškėlus bankroto bylą įmonė įprastai turi galimybes apmokėti ne tik bankroto administravimo išlaidas ir jų dalį, bet atskirais atvejais – ir visas skolas (kreditorių reikalavimus). Dėl to, ĮBĮ normos ir įpareigoja (nustato pareigą) įmonės atsakingus asmenis nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, tačiau atskirais atvejais dėl pavėluoto kreipimosi į teismą ar kitų priežasčių įmonės nemokumas yra tokio lygio, kad bankroto proceso metu gautų lėšų nepakanka ne tik kreditorių reikalavimams, bet ir administravimo išlaidoms padengti. Tokiu atveju pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidę asmenys privalo atlyginti ne tik kreditoriams padarytą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), bet ir administravimo išlaidas, kurios yra įmonės skola administratoriui ir kurių nėra galimybių padengti iš nemokios įmonės turto.

35. ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad kai įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, jos gali būti apmokamos asmens, pateikusio pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, lėšomis, kaip nurodyta šio įstatymo 10 straipsnio 10 dalies 1 punkte, arba iš administratoriaus lėšų, kaip nurodyta šio įstatymo 10 straipsnio 10 dalies 2 punkte. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalis nustato administratoriui, kuris, įmonei neturint turto ar turint jo nepakankamai administravimo išlaidoms padengti, prisiėmė riziką administruoti įmonę savo lėšomis, teisę bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę kreiptis į teismą dėl administravimo išlaidų atlyginimo priteisimo iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokiai pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos tokiai įmonei iškėlimo. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytas specialus pagrindas išieškoti administravimo išlaidas iš asmenų, kurie, pažeisdami įstatyme jiems nustatytą pareigą, įmonei tapus nemokiai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, taip dar labiau apsunkindami kreditorių bei įmonės turtinę padėtį ir apribodami galimybes tinkamai įvykdyti bankroto procedūras (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-858-330/2020).

36. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo tirta ir vertina, ar dėl pareigos inicijuoti bankroto procesą nevykdymo būtų ar nebūtų eliminuota galimybė bankroto procese padengti teismo paskirto nemokumo administratoriaus patirtas bankroto proceso administravimo išlaidas, taip pat nevertinta, ar realiai buvo ir kokio dydžio administravimo išlaidos patirtos, t. y. ar teismo ir kreditorių susirinkimo nustatytos / patvirtintos atitinkamo dydžio administravimo išlaidos realiai faktiškai jau buvo patirtos.

Dėl procesinės bylos baigties

37. Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes ir argumentus, įvertinus ginčo esmę bei reikšmę, matyti, kad nagrinėjamu atveju byla pilna apimtimi turi būti nagrinėjama iš naujo, todėl pirmosios instancijos teismui neatskleidus bylos esmės, jo priimtas sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų bei vertintinų įrodymų bylos nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą visa apimtimi iš naujo, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją, todėl yra pagrindas perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.