Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Agrokultas“ ieškinį atsakovams A. I., K. Z. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

8.8. Atsakovai visiškai pripažino ieškinį, sutiko su atsakomybės solidarumu, neįrodinėjo savo atsakomybės dalių, todėl teismas pagrįstai abu atsakovus pripažino solidariai atsakingus.

8.9. Ta aplinkybė, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje galbūt klaidingai buvo nurodytas 6 proc. metinių palūkanų dydis, nereiškia sprendimo nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

16. Apeliantas kartu su skundu pateikė naują įrodymą – atsakovo A. I. teiktą prašymą Juridinių asmenų registrui dėl naujo bendrovės vadovo paskyrimo. Apelianto teigimu, šis įrodymas pagrindžia jo teiginius apie skundžiamame teismo sprendime neteisingai nustatytą apelianto vadovavimo bendrovei laikotarpį.

17. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti.

18. Atsižvelgdama į tai, kad apelianto pateiktu nauju įrodymu grindžiami jo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, susiję su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, iš esmės paaiškėjusiomis po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, teisėjų kolegija daro išvadą, jog objektyvi būtinybė pateikti šį naują įrodymą iškilo apeliacinės instancijos teisme, todėl tą įrodymą priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl bendrovės nemokumo momento; dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo

19. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovai yra atsakingi už bendrovei kilusią žalą dėl laiku neįvykdytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo ir dėl bendrovės turto bei dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui. Atsakovas K. Z., nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į jų visumą, neteisingai nustatė jo vadovavimo bendrovei laikotarpį. Atsakovo įsitikinimu, nepagrįsta teismo išvada, kad dėl 2018 metų pradžioje atsiradusio bendrovės nemokumo būtent jam buvo kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, kurios nevykdymas, bendrovės dokumentus ir valdymą tuo metu perduodant kitam atsakovui A. I., sąlygojo žalos bendrovei bei jo kreditoriams atsiradimą.

20. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, joms iš esmės pritaria bei pripažįsta įrodyta aplinkybę, kad ieškovė tapo nemoki atsakovo K. Z. vadovavimo bendrovei laikotarpiu, todėl būtent šiam atsakovui buvo atsiradusi pareiga kreiptis į teismą iškelti bendrovei bankroto bylą. Šios aplinkybės nustatymui nedaro įtakos skundžiamame sprendime iš dalies neteisingai nurodytas atsakovo vadovavimo bendrovei laikotarpis (turint omenyje vadovavimo bendrovei pabaigos momentą).

21. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonės administracijos vadovas privalo veikti išimtinai įmonės interesais, įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą, jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011 ir kt.). Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, nes jis yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

22. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad, esant įmonės nemokumo faktui, įmonės vadovas privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Bendrovės vadovo veiksmai kvalifikuojami kaip neteisėti, jei pagal byloje nustatytas aplinkybes vadovas žinojo arba turėjo žinoti, kad bendrovė yra nemoki. Šis sužinojimo momentas priklauso nuo faktinių aplinkybių, t. y. kada vadovas turėjo objektyvią galimybę susipažinti su bendrovės finansiniais dokumentais, o tai gali priklausyti nuo vadovo valdymo laikotarpio, bendrovės dydžio, aplinkybės, ar buvęs vadovas tinkamai perdavė dokumentus, ir pan. Kasacinio teismo praktikoje vadovo veiksmų teisėtumas vertinamas pagal vadovo objektyvaus elgesio standartą, kuris reiškia, kad valdymo organo narys savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Dėl to sprendžiant dėl vadovo sužinojimo apie nemokumą momento, vertintina ne tik aplinkybė, ar jis faktiškai žinojo apie nemokumą, bet ir tai, ar jis neprivalėjo žinoti apie nemokumą atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes.

23. Apeliantas pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė jo vadovavimo bendrovei laikotarpį. Byloje esantys įrodymai, o taip pat kartu su apeliaciniu skundu apelianto pateiktas naujas įrodymas patvirtina, kad atsakovas K. Z. bendrovei vadovavo nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2017 m. lapkričio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytą datą – 2018 m. sausio 3 d. buvo tik atliktas atitinkamas įrašas viešajame registre apie pasikeitusį bendrovės vadovą. Tačiau reikia pažymėti, kad ši pirmosios instancijos teismo neteisingai nustatyta faktinė aplinkybė neturi teisinės reikšmės apelianto atsakomybės taikymui, nes kaip matyti iš bylos duomenų, bendrovė nemoki tapo būtent apelianto vadovavimo bendrovei laikotarpiu.

24. Nustatyta, kad UAB ,,Agrokultas“ buvo įsteigta 2016 metų spalio mėnesį, tačiau nuo įsteigimo iki 2017 metų jokios veiklos nevykdė ir neturėjo apyvartos (ši aplinkybė matyti iš byloje esančių Juridinių asmenų registrui pateiktų bendrovės 2016 m. finansinės atskaitomybės dokumentų). Bendrovės 2017 m. finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui nebuvo pateikti, o kaip jau buvo nurodyta, 2018 m. gruodžio 19 d. bendrovei iškelta bankroto byla. Byloje nėra jokių duomenų, kad 2017 metais bendrovė būtų turėjusi kokį nors turtą (finansinį, materialųjį ar kitokį), išskyrus bendrovės 2 500 Eur dydžio įstatinį kapitalą, fiksuotą jos įsteigimo metu. Galima pagrįstai manyti, kad jeigu ir buvo kažkiek vykdoma aiškiai neapibrėžta bendrovės veikla (ji nepatvirtinta bendrovės veiklos apskaitos dokumentais), ji nepadėjo sukaupti bendrovės turto, o tik sudarė sąlygas bendrovės kreditoriniams įsipareigojimams atsirasti arba didėti. Byloje esantis Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimas patvirtina, kad bendrovė nesumokėjo darbuotojui darbo užmokesčio už 2017 metų birželio ir liepos mėnesius. Darytina išvada, kad dar nuo 2017 metų birželio mėnesio buvo atsiradę įsiskolinimai bendrovės darbuotojams ir tai rodė bendrovės negebėjimą atsiskaityti pagal savo prievoles, nes, kaip jau pažymėta, nėra duomenų, kad bendrovė būtų turėjusi kokį nors turtą. Pagal apelianto vadovavimo bendrovei laikotarpiu galiojusios Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) redakcijos 8 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalėjo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

25. Kaip jau minėta, būtent vadovas yra atsakingas už įmonės veiklos organizavimą, jos kontrolę, todėl jam geriausiai buvo ir turėjo būti žinomos aplinkybės, susijusios su įmonės finansine padėtimi ir pradelstais įsipareigojimais kreditoriams. Šiuo atveju teigtina, kad bendrovės vadovas, t. y. apeliantas K. Z., atsiradus pradelstiems bendrovės įsiskolinimams turėjo nedelsdamas kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, nes nėra duomenų, kad įmonė turėjo turto, iš kurio galėjo būti tenkinami kreditoriniai reikalavimai. Bankroto byla ieškovei iškelta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi pagal kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktą prašymą. Užuot kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, apeliantas bendrovės valdymą perdavė kitam asmeniui – atsakovui A. I., kuris pareigos inicijuoti bankroto bylos bendrovei iškėlimą taip pat nevykdė. Atsakovas K. Z. dėl savo aplaidaus neveikimo neįvykdė pareigos laiku kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „Agrokultas“ iškėlimo, todėl jam kyla pareiga atlyginti žalą, atsiradusią kaip tokio neveikimo padarinys. Nors pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad atsakovas K. Z. vadovavo bendrovei iki 2018 m. sausio 3 d. (apeliantas nustojo bendrovei vadovauti 2017 m. lapkričio 26 d.), tuo pačiu neteisingai nustatė, kad bendrovė tapo nemoki skundžiamame sprendime nurodytą 2018 m. sausio 3 d., nuo kurios skaičiavo bendrovei padarytą žalą, visgi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad šios klaidos teismo sprendime turėjo įtakos teisingam bylos išsprendimo rezultatui. Remdamasi šios nutarties 24 punkte nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovui K. Z. tenka pareiga atlyginti savalaikiu nesikreipimu į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo padarytą žalą jos kreditoriams (CPK 185 straipsnis).

Dėl atlygintinos žalos dydžio

26. Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė priteistinos žalos dydį, nes žala dėl pareigos inicijuoti bankroto bylą nevykdymo yra laikoma ne bendrovės bankroto byloje patvirtintų visų kreditorinių reikalavimų suma, o tik bendrovės skolų padidėjimas, atsiradęs konkretaus vadovo vadovavimo laikotarpiu dėl to, jog toks vadovas nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad bankroto administravimo išlaidos nelaikomos žala, kilusia dėl laiku neįvykdytos pareigos kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.

27. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014 ir kt.) Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014, 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas ar akcininkas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 416- 469/2015).

28. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei iš atsakovų 74 486,18 Eur žalos atlyginimą, nusprendė, kad būtent tokio dydžio nuostolius bendrovė patyrė dėl jos vadovų neteisėtų veiksmų (neveikimo) laiku nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo. Skundžiamame sprendime teismas pažymėjo, kad atsakovai bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo konkretaus žalos dydžio susidarymo konkretaus vadovo vadovavimo bendrovei laikotarpiu. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas nurodytą bendrovės įsiskolinimo kreditoriams sumą laikė ta suma, kuri liks nepadengta ieškovės bankroto byloje. Apeliantas teigia, kad ieškovė byloje nepateikė duomenų, susijusių su bendrovės skolų dinamika. Tačiau byloje nustatyta, kad bendrovė nevykdė jai įstatymu nustatytos pareigos Juridinių asmenų registrui teikti finansinės atskaitomybės dokumentus, taip pat konstatuota, jog atsakovai nevykdė pareigos tinkamai ir laiku perduoti visus bendrovės dokumentus ieškovės bankroto administratoriui. Atsakovams nepateikus bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų nei Juridinių asmenų registrui, nei ieškovės bankroto administratoriui, nei teismui, pirmosios instancijos teismas vadovavosi tais duomenimis, kurie buvo pateikti byloje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas įpareigoja įrodyti nurodomas aplinkybes, tačiau apeliantas, teigdamas, kad visus bendrovės dokumentus perdavė naujajam vadovui, nepateikė įrodymų (priėmimo perdavimo akto ar kito dokumento), patvirtinančių tokius deklaratyvius paaiškinimus (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantas, nesutikdamas su teismo priteistos žalos dydžiu, nepateikė jokių duomenų, kad likusi nepatenkintų bendrovės kreditorinių įsipareigojimų dalis yra apskaičiuota neteisingai, kad dalis jų galėtų būti patenkinta įmonės bankroto metu gautomis lėšomis ar kisti kokiu nors kitu būdu.

29. Apeliantas teisingai nurodo, kad sprendžiant dėl atlygintinos žalos dydžio, svarbu įvertinti, kada susidarė įsipareigojimai kreditoriams, nes atlyginama tik ta žala, kuri kilo būtent dėl neteisėto delsimo kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Šiuo atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, beveik visi bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai susidarė apelianto vadovavimo bendrovei laikotarpiu, nes bendrovė nuo 2017 m. birželio mėnesio jau buvo faktiškai nemoki. Šią aplinkybę patvirtina prie ieškinio pridėti ieškovės kreditorių pareikštų finansinių reikalavimų atsiradimo laiką pagrindžiantys dokumentai (b. l. 35-80).

30. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo žalos atlyginimą priteisti solidariai iš abiejų atsakovų, nes solidarioji atsakomybė nėra preziumuojama, o skirtingu laikotarpiu vadovavęs vadovas atsako individualiai pagal atskirai kiekvienam vadovui nustatinėjamas civilinės atsakomybės sąlygas.

31. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje yra įtvirtinta dalinė skirtingais laikotarpiais vadovavusių bendrovės valdymo organų deliktinės atsakomybės taisyklė: tuo atveju, kai žalos dalis, priskirtina konkrečiam vadovavimo laikotarpiui, gali būti aiškiai išskirta iš bendros žalos masės, nes ieškovas gali disponuoti žiniomis ne tik apie atsakovo vadovavimo laikotarpį, bet ir konkrečius finansinius įmonės duomenis jam atsistatydinus, tuomet nėra pagrindo taikyti solidarumo prezumpciją. Skundžiamame sprendime teismas akcentavo, kad atsakovai bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo, jog padaryta žala nėra bendra, vadovavimo bendrovei laikotarpiu jie neišsaugojo bendrovės dokumentų ir jų neperdavė bankroto administratoriui, todėl nėra galimybės atskirti atsakovų atsakomybės dėl konkrečios bendrovei padarytos žalos. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada negalima visiškai sutikti, tačiau pagal CPK 313 straipsnio nuostatas apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas sudaro tik atsakovo K. Z. pateiktas apeliacinis skundas ir jame nurodytų argumentų pagrįstumo bei teisingumo įvertinimas. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad nustačius, jog beveik visi ieškovės bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai susidarė apelianto vadovavimo bendrovei laikotarpiu ir pagal tai išskiriant (individualizuojant) konkretų iš kiekvieno atsakovo priteistinos žalos dydį, būtų pabloginta apelianto teisinė padėtis, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsakovų solidariosios atsakomybės taikymo paliekama nepakeista (CPK 185 straipsnis).

32. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo priteista 3 000 Eur ieškovės bankroto administravimo išlaidoms patvirtinta suma negalėjo būti vertinama kaip bendrovei padaryta žala dėl pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Administravimo išlaidų kiekviename bankroto procese buvimą sąlygoja bankroto bylos iškėlimo faktas ir bankroto administratoriaus atlygintinai atliekamas būtinųjų bankroto procedūrų vykdymas. Bankroto procedūroms vykdyti patvirtintos administravimo išlaidos pačios savaime negali būti laikomos atsakovo neteisėtais veiksmais padaryta žala, nes kiekvienoje bankroto bylose jos yra tvirtinamos nepriklausomai nuo to, kas ir kada inicijavo juridinio asmens bankroto bylos iškėlimą.

33. Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reguliuojančias bendrovės vadovo pareigą atlyginti žalą, padarytą dėl pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nevykdymo, yra nurodęs, kad dėl tokios pareigos pažeidimo žala gali kilti ne tik įmonei ir (ar) jos kreditoriams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2019). Tai siejama su aplinkybe, kad laiku iškėlus bankroto bylą įmonė įprastai turi galimybes apmokėti ne tik bankroto administravimo išlaidas ir jų dalį, bet atskirais atvejais – ir visas skolas (kreditorių reikalavimus). Dėl to ĮBĮ normos ir įpareigoja (nustato pareigą) įmonės atsakingus asmenis nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, tačiau atskirais atvejais dėl pavėluoto kreipimosi į teismą ar kitų priežasčių įmonės nemokumas yra tokio lygio, kad bankroto proceso metu gautų lėšų nepakanka ne tik kreditorių reikalavimams, bet ir administravimo išlaidoms padengti. Tokiu atveju pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidę asmenys privalo atlyginti ne tik kreditoriams padarytą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), bet ir administravimo išlaidas, kurios yra įmonės skola administratoriui ir kurių nėra galimybių padengti iš nemokios įmonės turto.

34. ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad kai įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, jos gali būti apmokamos asmens, pateikusio pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, lėšomis, kaip nurodyta šio įstatymo 10 straipsnio 10 dalies 1 punkte, arba iš administratoriaus lėšų, kaip nurodyta šio įstatymo 10 straipsnio 10 dalies 2 punkte. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalis nustato administratoriui, kuris, įmonei neturint turto ar turint jo nepakankamai administravimo išlaidoms padengti, prisiėmė riziką administruoti įmonę savo lėšomis, teisę bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę kreiptis į teismą dėl administravimo išlaidų atlyginimo priteisimo iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokiai pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos tokiai įmonei iškėlimo. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytas specialus pagrindas išieškoti administravimo išlaidas iš asmenų, kurie, pažeisdami įstatyme jiems nustatytą pareigą, įmonei tapus nemokiai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, taip dar labiau apsunkindami kreditorių bei įmonės turtinę padėtį ir apribodami galimybes tinkamai įvykdyti bankroto procedūras. Ieškovės pareikštame ieškinyje reikalavimas priteisti ieškovės bankroto byloje patvirtintas administravimo išlaidas kaip žalos atlyginimą nėra grindžiamas ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje numatytu pagrindu. Ieškovės bankroto byla nebuvo iškelta supaprastinto bankroto proceso tvarka (supaprastinta ieškovės bankroto proceso tvarka buvo patvirtinta jau to proceso eigoje), nėra duomenų, kad skiriamas ieškovės bankroto administratorius būtų prisiėmęs riziką administruoti ieškovę savo lėšomis. Ieškovės bankroto byloje teismo buvo patvirtinta 3000 Eur bankroto administravimo išlaidų sąmata visam bankroto proceso laikotarpiui, kurioje 1 665 Eur buvo numatyta bankroto administratoriaus atlyginimui ir 1 335 Eur kitoms administravimo išlaidoms. Prašydama priteisti iš atsakovų ieškovės bankroto byloje patvirtintas administravimo išlaidas kaip žalos atlyginimą, ieškovė nepateikė įrodymų, kiek buvo faktiškai patirta kitų sąmatoje nurodytų administravimo išlaidų, o jeigu buvo patirta – kieno lėšomis jos apmokėtos. Taip pat nepateikta duomenų, kad ieškovės bankroto administratorius būtų naudojęs savo lėšas vykdant ieškovės bankroto administravimą. Prašymas priteisti ieškovės administravimo išlaidoms patvirtintą sumą ieškovės nebuvo grindžiamas ir aplinkybe, kad per visą ieškovės bankroto procesą jos administratorius neturės galimybės gauti administravimo išlaidų sąmatoje numatyto dydžio atlyginimo. Darytina išvada, kad reikalavimui priteisti žalos atlyginimą, kurį sudaro visa ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų suma, nebuvo įrodytos visos būtinosios deliktinės atsakomybės taikymo atsakovams, laiku neinicijavusiems bankroto bylos ieškovei iškėlimo, sąlygos. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ieškovės bankroto administravimo išlaidoms skirtą 3 000 Eur sumą traktuoti kaip atsakovų neteisėtų veiksmų padarinius ir priteisti ieškovei kaip žalos atlyginimą, todėl šia suma mažintinas apskųstu sprendimu priteistas iš atsakovų žalos ieškovei atlyginimas (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl procesinių teisės normų pažeidimo

35. Apeliantas skunde teigia, kad priimdamas tokio turinio skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, priėmė siurprizinį atsakovui sprendimą, neužtikrino tinkamo teisminio proceso ir dėl to neteisingai išsprendė bylą. Anot apelianto, ieškovė pareikštu ieškiniu prašė atsakovams taikyti atsakomybę tik dėl bendrovės turto ir dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui, bylos nagrinėjimo eigoje teismas neanalizavo aplinkybių, susijusių su atsakovų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymu. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus kaip nepagrįstus.

36. Proceso įstatyme apibrėžtos nuostatos ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias reiškiamą reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas pagal ieškovo pasirinktą pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdą. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko ir pagrindo tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente yra nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Ieškovas ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jų nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui. Tačiau, kaip minėta, teisinė ieškinio aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškovo nurodytas teisinis ieškinio kvalifikavimas teismui neprivalomas ir šio nesaisto. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai ar neteisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas galutinai išsiaiškina ginčo esmę, šalių suformuluotus reikalavimus, o išnagrinėjęs ginčą sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas ir koks neturėtų būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2014 ir kt.).

37. Šioje byloje ieškovė, pateikdama ieškinį, nurodė ne tik, jos nuomone, ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes (ieškinio pagrindą), bet ir suformulavo aiškų bei konkretų reikalavimą (ieškinio dalyką) – solidariai priteisti iš atsakovų žalos atlyginimą. Ieškovė ieškinyje išdėstė kilusiam ginčui nagrinėti aktualias aplinkybes ir teigė, kad žala atlygintina tokiais faktiniais pagrindais: atsakovai neperdavė bankroto administratoriui jokio bendrovės turto ir dokumentų, o tokių dokumentų neturėdamas, ieškovės bankroto administratorius neturi galimybių patikrinti ir nustatyti, ar bendrovė buvo tapusi nemoki anksčiau, nei jai iškelta bankroto byla ir ar atsakovai nėra dėl to atsakingi. Kaip matyti iš ieškinio turinio, jame ieškovė darė prielaidą, kad bendrovė tapo nemoki dar vadovaujant apeliantui ir nurodė esant tikėtina, jog apeliantas pažeidė įstatyminę pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, be to, ieškovė kėlė ir klausimą, ar bendrovė neprivesta prie bankroto tyčia. Ieškovė įrodinėjo visų šios rūšies ieškinio tenkinimui galimų sąlygų buvimą. Ieškinyje buvo suformuluotos aiškios prielaidos atsakovų atsakomybei taikyti būtent pirmosios instancijos teismo nustatytu pagrindu, todėl negalima sutikti su apeliantu, kad teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Tokios išvados nepaneigia ir apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teismas neuždavė aktualių klausimų, susijusių su atsakovų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo įgyvendinimu. Kaip matyti iš bylos duomenų, teismas tinkamai ištyrė ir įvertino nurodytas faktines ginčo aplinkybes, išanalizavo pateiktus įrodymus ir priėmė iš esmės teisingą sprendimą (CPK 263 straipsnis).

38. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino tinkamo proceso, nepasiūlė atsakovui pasirūpinti atstovavimu, bylą išnagrinėjo vieno itin trumpai vykusio teismo posėdžio metu.

39. Pasirengimo bylų nagrinėjimui teisme stadijos paskirtis – galutinai suformuluoti ieškinio dalyką, išsiaiškinti šalių nuomonę dėl įrodymų, sudaryti sąlygas, kad byla būtų išnagrinėta jau pirmame teismo posėdyje. Pasirengimą bylų nagrinėjimui teisme reglamentuoja CPK XIV skyriaus pirmasis skirsnis. Pradiniai teismo veiksmai priėmus ieškinį aptarti CPK 225 straipsnyje. Pagal nurodyto straipsnio 7 punktą, atlikus šio straipsnio 1–6 punktuose nurodytus konkrečioje byloje reikalingus veiksmus ir gavus atsakovo bei trečiųjų asmenų atsiliepimus į ieškinį ar pasibaigus jų pateikimo terminui, parenkamas pasirengimo nagrinėti bylą teisme būdas – parengiamojo teismo posėdžio ar paruošiamųjų dokumentų būdu. Tais atvejais, kai teismas mano, kad papildomi pasirengimo nagrinėti bylą veiksmai nereikalingi, priima CPK 232 straipsnyje nurodytą nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Tai reiškia, kad tam tikrais atvejais gali būti neskiriamas nei parengiamasis teismo posėdis, nei taikomas pasirengimas paruošiamųjų dokumentų būdu. Kiekvienu atveju dėl pasirengimo būdo sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes. Pagrindinis kriterijus, sprendžiant šį klausimą (skirti parengiamąjį teismo posėdį, nustatyti pasirengimą paruošiamųjų dokumentų būdu arba iš karto skirti teismo posėdį) – ar taip bus garantuotas pasirengimo greitumas ir jo išsamumas. Greitas ir išsamus pasirengimas nagrinėti bylą teismo posėdyje lemia viso teismo proceso operatyvumą ir reiškia tinkamą proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principo (CPK 7 straipsnis) įgyvendinimą, atitinka vieną civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis). Kiek įmanoma greitesnio bylos išnagrinėjimo siekis turi būti derinamas su pagrindiniu proceso tikslu – teisingai išspręsti šalių ginčą.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė paminėtas procesines teisės normas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, gavęs ieškovės ieškinį teismas įpareigojo atsakovus pateikti atsiliepimus į ieškinį, tačiau atsakovai atsiliepimų nepateikė. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. lapkričio 29 d. priimtoje nutartyje įvertinęs ieškovės reiškiamo reikalavimo pagrindą ir dalyką, byloje pateiktus įrodymus dėl momento, kada atsakovams galėjo atsirasti pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo bei nuo to momento iki bankroto bylos iškėlimo susidariusius ieškovės kreditorių finansinius reikalavimus, laikėsi nuostatos, kad byla geriau ir išsamiau bus išnagrinėta parengiamajame teismo posėdyje, kuriame šalys turės galimybę pateikti atitinkamus paaiškinimus, todėl paskyrė parengiamąjį teismo posėdį. Teismo šaukimuose atsakovams buvo aiškiai nurodyta, kad teismas turi teisę parengiamojo teismo posėdžio metu pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš karto po parengiamojo teismo posėdžio. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo pažymos, bylos šalys buvo aiškiai informuotos apie bylos nagrinėjimą iš esmės. Atsakovai jokių įrodymų į bylą neteikė, prašymų nereiškė ir visiškai sutiko su pareikštu ieškiniu, todėl teismo posėdžio trukmės trumpumas savaime nesudaro pagrindo manyti, kad byla buvo išnagrinėta netinkamai, o priimtas sprendimas – neteisingas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu elgėsi pasyviai ir lengvabūdiškai. Pasinaudodamas apeliacijos teise atsakovas pasirūpino jo teisiniu atstovavimu, o vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nepasiūlė atsakovui pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba bylą nagrinėjant pirmąja instancija, nesudaro pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad teisminis procesas buvo netinkamas (CPK 185 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė aktualias materialinės teisės normas, nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Tačiau pasisakydamas dėl bankroto administravimo išlaidų priskyrimo ieškovės patirtai žalai, kilusiai dėl atsakovų neįvykdytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą iš dalies tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, sumažinant ieškovei iš atsakovų priteistą sumą iki 71 486,18 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimą ir ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Agrokultas“ (j. a. k. 304409549) solidariai iš atsakovų A. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) bei K. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistą žalos atlyginimą sumažinti iki 71 486,18 Eur (septyniasdešimt vieno tūkstančio keturių šimtų aštuoniasdešimt šešių eurų 18 ct).