Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Danutės Burbulienės ir Vytauto Kursevičiaus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. R. ir R. R. apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. R. ieškinį atsakovui R. R. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir atsakovo R. R. priešieškinį ieškovei K. R. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo bei santuokinio turto padalijimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.

6. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

7. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkinti ieškinys ir priešieškinis dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo, santuokos nutraukimo ir klausimų, susijusių su santuokos nutraukimu išsprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

8. Byloje pateikti du apeliaciniai skundai. Ieškovė nesutinka su santuokoje įgyto turto padalinimu, laiko, jog teismas netinkamai nustatė automobilio vertę ir nepagrįstai atsakovui už automobilį priteisė kompensaciją. Taip pat mano, kad teismas nepagrįstai priteisė atsakovui santuokoje sukauptų piniginių lėšų dalį bei neatsižvelgė, jog santuokos metu atsakovas kaupė lėšas pensijų kaupimo fonde, turėjo lėšų gyvybės draudimo sąskaitoje bei iš šeimos lėšų įvykdė asmeninius finansinius įsipareigojimai, kurių teismas neapskaičiavo ir iš atsakovui priteistos kompensacijos sumos neatėmė. Tuo tarpu atsakovas nesutinka su nepilnamečiams vaikams priteistu išlaikymo dydžiu bei išlaikymo įsiskolinimu, ir mano, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai paskirstė šalims jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Dėl kiekvieno iš šalių pateiktų apeliacinių skundu, teisėjų kolegija pasisako atskirai.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

9. Atsakovas R. R. prašo prijungti naujus įrodymus, kuriais grindžia apeliacinio skundo reikalavimą – sumažinti priteistą nepilnamečiams vaikams išlaikymą.

10. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad įrodymus dėl būsimų mažesnių pajamų pateiks vėliau, nes atsakovui tik iki 2019-12-31 bus mokamas priedas prie algos, po šios datos, pajamos dėl nebeskiriamo priedo, mažės. Taigi, įvertinusi prašomo pridėti dokumento turinį, apelianto paaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas išvadai, jog naujų įrodymo būtinybė iškilo vėliau, nes šių dokumentų nebuvo galima pateikti anksčiau vien dėl pačių dokumentų pobūdžio. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme būtinumas pagrįstas, todėl atsakovo prašymas tenkintinas.

Dėl ginčo esmės

11. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės K. R. ir atsakovo R. R. santuoka sudaryta (data neskelbtina) (rajono) savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Sutuoktiniams (data neskelbtina) gimė dukra S. R., o (data neskelbtina) – sūnus V. R. Atsakovo R. R. vardu santuokos metu registruota transporto priemonė „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuria naudojasi ieškovė K. R. Šalys neturi santuokoje įgyto nekilnojamojo turto ir įsipareigojimų kreditoriams. Ieškovė ir atsakovas santuokinių ryšių nepalaiko nuo 2016 m. lapkričio 2 d., kartu negyvena ir atsakovas nori nutraukti santuoką. Ieškovė dirba ir gauna per mėnesį vidutiniškai 715 Eur atlyginimą. Atsakovas taip pat dirba ir gauna per mėnesį vidutiniškai 1 303 Eur atlyginimą. Šalių nepilnamečiai vaikai S. R. ir V. R. lanko lopšelį-darželį (pavadinimas neskelbtinas), (muzikos) mokyklą, o dukra S. papildomai lanko šokių pamokas. Telšių apylinkės teismas 2019 m. sausio 28 d. priteisė iš atsakovo laikiną išlaikymą dukrai S. ir sūnui V. kiekvienam vaikui po 200 Eur nuo 2019 m. sausio 23 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi, civilinėje byloje Nr. e2-5415-215/2016, buvo priteistas iš atsakovo laikinas išlaikymas dukrai S. ir sūnui V. kiekvienam vaikui po 130 Eur nuo 2016 m. gruodžio 28 d.

Dėl ieškovės K. R. apeliacinio skundo argumentų

13. Atsakydama į šį ieškovės argumentą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog objektyvus dalijamo turto vertės nustatymas yra viena iš esminių teisingo turto padalijimo garantijų. Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis). Bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamo turto vertę turi sutuoktiniai (CPK 178, 382 straipsnio 4 punktas). Dėl nurodytų priežasčių teismas gali nustatyti dalijamo turto vertę ir jos nustatymo momentą tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias vykdydamos savo procesines pareigas yra pateikusios ginčo šalys, išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus. Nustatydamas padalijamo turto vertę teismas turėtų atsižvelgti į bylos nagrinėjimo metu įvykusius dalijamo turto pokyčius. Turto vertė gali būti nustatoma remiantis VĮ Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais; šalys taip pat gali sutarti dėl dalijamo turto vertės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

16. Vertinant šiuos ieškovės argumentus, teisėjų kolegija pastebi, kad ieškovės pozicija tiek dėl lėšų panaudotų automobilio pirkimui, tiek dėl piniginių lėšų, buvusių ieškovės vardu AB „Šiaulių bankas“ ir „Swedbank“, AB sąskaitose, viso 11 216,97 Eur sumos, nėra nuosekli. Teigdama atsiliepimą į atsakovo priešieškinį, ieškovė nurodė, jog automobiliui įsigyti 10 000 Lt buvo paimta iš jos iki santuokos sutaupytų lėšų, o 5 000 Lt dovanojo jos tėvai. Taip pat nurodė, kad atsakovui palikus šeimą, nuo 2016 m. lapkričio iki 2017 m. liepos mėn. (7 mėnesiai) ji nedirbo, o atsakovo mokamo laikino išlaikymo vaikams išlaikyti nepakako, todėl vaikų poreikių tenkinimui išleido 4 506 Eur sukauptų šeimos lėšų, o savo poreikių tenkinimui – 5 749,35 Eur. Apeliaciniame skunde, ieškovė jau nurodo, kad automobilio pirkimui be tėvų dovanotų 5000 Lt, panaudojo dar 15 000 Lt iš jos iki santuokos sutaupytų lėšų. Be to, apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad iš piniginių lėšų – 5000 Eur sumos, buvusios „Swedbank“, AB banko sąskaitoje, 2900 Eur ieškovė pervedė į AB Šiaulių banko sąskaitą, todėl tik 2900,00 Eur yra šeimos lėšos ir ½ dalis (tik 1450 Eur) šių lėšų priklauso atsakovui. Dar daugiau, ieškovės teigimu, „Swedbank“, AB banke sukauptas bendras šeimos lėšas (5000 Eur), kurias ji nuėmė nuo sąskaitos, panaudojo nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimui, tad pusė šių lėšų, priklausančių atsakovui taip pat buvo panaudotos jo nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimui ir kompensacija už pasiimtas iš „Swedbank“, AB banko lėšas iš ieškovės neturėjo būti priteista. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nenuoseklūs, besikeičiantys ir prieštaraujantys vieni kitiems ieškovės argumentai, kelia abejonės dėl jų patikimumo. Iš ieškovės apeliaciniame skunde nurodomų argumentų lieka nebeaišku, kaip ieškovė 5000 Eur, buvusių „Swedbank“, AB banko sąskaitoje, kuriuos visus išgrynino ir panaudojo vaikų poreikių tenkinimui, iš tos pačios sumos dar 2900 Eur pervedė į AB „Šiaulių banko“ sąskaitą. Kita vertus, šių ieškovės nurodomų argumentų kontekste, teisėjų kolegija pritaria atsakovo atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodytiems argumentams, kad jeigu ieškovė panaudojo bendras šeimos lėšas vaikų poreikiui tenkinti, tai neturėjo reikšti reikalavimo priteisti iš atsakovo nepilnamečiams vaikams išlaikymo įsiskolinimo, bet tokį reikalavimą, ieškovė ieškinyje reiškė.

17. Pabrėžtina, jog CK 3.87 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymo nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ši įstatymo nustatyta prezumpcija įtvirtina santuokinio turto teisinio režimo apibrėžtumo siekį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2014). Kilus ginčui dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad konkretus turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, turi paneigti šią įstatymo nustatytą prezumpciją (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Taigi tais atvejais, kai bendro turto režimas nustatytas įstatyme, preziumuojama, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis).

18. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).

19. Taigi, atsižvelgdama į materialines teisės normas, reglamentuojančias sutuoktinių turto teisinį režimą, byloje esančius įrodymus, kasacinio teismo praktiką įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais (šios nutarties 26 punktas), ginčijamo sprendimo motyvus bei ieškovės apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė motyvuotas ir teisingas išvadas, jog byloje nėra jokių duomenų ne tik, kad AB „Šiaulių bankas“ ir „Swedbank“, AB bankų sąskaitose buvusios piniginės lėšos, kurias ieškovė išgrynino, yra ieškovės asmeninė nuosavybė, bet ir kad santuokoje įgytas turtas – automobilis Oper Zafira, buvo įgytas išimtinai iš ieškovės asmeninių ir jos tėvų dalies dovanotų, būtent, asmeniškai ieškovei, lėšų. Ir vertinti padarytų išvadų kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigia ir ieškovės pateikti į bylą rašytiniai įrodymai: AB „Šiaulių banko“ 2016-11-24 kasos išlaidos orderis, „Swedbank“, AB grynųjų pinigų išmokėjimo kvitas ir 2013-03-08 dovanojimo sutartis. Šie įrodymai iš esmės tik pagrindžia, kad būnant santuokoje, šalys ieškovės vardu buvę sukaupę bendrų lėšų bankų sąskaitose ir niekaip nepagrindžia, kad lėšos buvo išimtinai ieškovės asmeninė nuosavybė, kaip ir nepagrindžia fakto, kad ieškovės tėvai dovanojimo sutartimi būtų perdavę dalį piniginių lėšų (1448 Eur (5000 Lt)) asmeniškai ieškovei. Juo labiau, kad ieškovė nereiškė reikalavimo dėl automobilio pripažinimo jos asmenine nuosavybe. Apibendrindama, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovė neįrodė, jog piniginės lėšos bankų sąskaitose ir automobilis yra jos asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš ieškovės kompensaciją atsakovui už ieškovei atitinkančią didesnę turto dalį.

20. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas padalijo tik kilnojamąjį turtą - transporto priemonę bei pinigines lėšas, neatsižvelgdamas į tai, jog santuokos metu atsakovas kaupė lėšas pensijų kaupimo fonde, turėjo lėšų gyvybės draudimo sąskaitoje bei iš šeimos lėšų įvykdė asmeninius finansinius įsipareigojimai.

21. Pažymėtina, kad apeliacijos paskirtis – neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė (CPK 301 straipsnis). CPK 312 straipsnyje imperatyviai nurodyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo apeliacinės kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui. Ieškovė K. R. nereiškė savarankiško reikalavimo dalinti pensijų, gyvybės draudimų ar įmokų už studijų paskolas, tokio reikalavimo nereiškė ir atsakovas, šie reikalavimai nebuvo sprendžiami pirmosios instancijos teisme, todėl tokie reikalavimai pareikšti apeliaciniame skunde negali būti nagrinėjami. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija ieškovės argumentų dėl atsakovo kauptų pensijų, gyvybės draudimų ar įmokų už studijų paskolų, plačiau neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų

22. Apeliaciniu skundu atsakovas R. R. nesutinka su priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžiu. Savo poziciją grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ir priteisdamas vaikams iš atsakovo išlaikymo dydį, neatskaičiavo kiekvienam vaikui iš biudžeto gaunamas išmokas (50,16 Eur). Atsakovo nuomone, jeigu pagal kasacinio teismo praktiką vaikui išlaikyti turėtų užtekti 1 MMA, tai iš jo (430 Eur) atėmus 50 Eur, kuriuos gauna ieškovė, tėvams prie vaiko išlaikymo prisidėti lieka 380 Eur, kas reiškia po 190 Eur iš kiekvieno tėvo. Šiuos atsakovo apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

23. Pažymėtina, kad atsakovo minimos išmokos vaikui tikslas – mažinti vaikų skurdą ir socialinę atskirtį, nuosekliai didinti finansinę paramą vaikus auginančioms šeimoms. Ši išmoka iš esmės yra vaiko turtas. Teikiant vaikams valstybės piniginę paramą išmokos vaikui būdu yra siekiama pagerinti vaikų padėtį, sudaryti jiems geresnes sąlygas, užtikrinti, kad vaikų poreikiai būtų visapusiškiau patenkinti. Vadinasi, šios išmokos paskirtis nėra mažinti tėvų teikiamą išlaikymo vaikams dydį. Juolab, tėvai negali atsisakyti vykdyti arba perkelti vykdyti kitiems asmenims pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

24. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad, kaip minėta, aptariama išmoka yra skirta suteikti papildomą finansinę paramą vaikams ir juos auginantiems tėvams. Todėl, jei valstybės mokamos išmokos vaikui dydžiu būtų mažinama tėvų išlaikymo pareiga vaikams, vaikų padėtis nė kiek nepagerėtų, nebūtų sudarytos sąlygos geriau ir visapusiškiau patenkinti vaiko poreikius. Tokia situacija nesiderintų nei su išmokų vaikams paskirtimi, nei su geriausių vaiko interesų prioriteto principu, reiškiančiu, kad priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas).

25. Be to, paminėtina ir tai, kad jei valstybės mokamos išmokos dydžiu būtų mažinama atskirai gyvenančių tėvų išlaikymo pareiga, išsituokusių tėvų vaikai atsidurtų blogesnėje padėtyje nei susituokusių ar kartu gyvenančių vaikų tėvai (gaunamos valstybės išmokos nebūtų išskaičiuojamos iš vaikams teikiamo abiejų tėvų išlaikymo), kas pažeistų vaikų lygiateisiškumo, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Apibendrindamas tai, kas paminėta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad valstybės skiriama išmoka vaikui nesudaro pagrindo mažinti tėvų išlaikymo prievolės vaikui dydžio.

26. Atsakovas apeliaciniu skundu taip pat prašo mažinti pirmosios instancijos teismo priteistą išlaikymo dydį, priteisti po 130 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui, nurodo, kad jo atlyginimas nuo 2020 metų pradžios sumažėjo, prideda tai pagrindžiančius įrodymus. Atsakovo nuomone, teismas neįvertino šalių turtinės padėties, kad atsakovas neturi automobilio, o ieškovė jį turi, taip pat, kad ieškovės nurodomos vaikų poreikiams reikalingos sumos akivaizdžiai per didelės. Su šiais atsakovo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

27. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad nustatant išlaikymo vaikui dydį būtina įvertinti vaiko poreikius. Vaikai turi lygias teises gauti išlaikymą, tačiau kiekvienam iš jų skiriamo išlaikymo dydis gali skirtis priklausomai nuo objektyvių ir subjektyvių priežasčių, vaiko poreikių: gyvenimo sąlygų užtikrinimo, sveikatos priežiūros, fizinio ir dvasinio lavinimo bei kitų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2011). Tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, kokių priemonių asmuo ėmėsi, kad pasididintų savo gaunamas pajamas, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Be to, svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi kitų išlaikomų asmenų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016).

28. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas yra pajėgus teikti kiekvienam vaikui 230,00 Eur dydžio išlaikymą. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs visas abejones, kylančias dėl šalių pateiktų paaiškinimų bei įrodymų pagrįstumo, šalių nepilnamečių vaikų naudai, atsižvelgdamas į tėvų turtinę padėtį, ir šiai teismo išvadai nepritarti, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Ieškovė, be kita ko, teikė pirmosios instancijos teismui įrodymus dėl vaikų išlaikymui skirtų išlaidų, kurių poreikis šiuo metu neišnyko ir nesumažėjo. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovė nurodytos išlaidos vaikų poreikiams akivaizdžiai per didelės, jo nuomone vaikams išlaikyti į mėnesį pakaktų vos ne perpus mažesnės sumos, tačiau 230 Eur kiekvienam vaikui į mėnesį suma, kurią atsakovui priteisė teismas, teisėjų kolegijai atrodo protinga, atsižvelgiant, kad tiek byloje apklaustų šalių paaiškinimai, tiek bylos medžiaga rodo, jog vaiko tėvai buvo pajėgūs teikti didesnį nei minimalius vaikų poreikius užtikrinantį išlaikymą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad dėl sveikatos būklės ar kitų pateisinamų aplinkybių atsakovas yra negalintis mokėti tokio dydžio išlaikymo savo vaikams.

29. Tokių pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia ir atsakovo pateikti kartu su apeliaciniu skundu įrodymai dėl jo kintamo atlyginimo dydžio. Bylos nagrinėjamo metu pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad ieškovės pajamos 715 Eur, atsakovo 1300-1400 Eur per mėnesį. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad 2020-01-20 veiklos vertinimo išvadoje nenustatyta pareiginės algos kintamoji dalis, nes veikla įvertinta patenkinamai, tačiau kaip matyti iš veikos vertinimo išvados, turinio, tai yra tik siūlymas, pati veiklos vertinimo išvada neturi numerio, antspaudo, kas reiškia, jog ji yra tinkamai neįforminta. Juo labiau, iš papildomų atsakovo prie apeliacinio skundo pateiktų dokumentų matyti, jog (rajono) savivaldybės mero 2019 m. sausio 23 d. potvarkiu (toliau – ir Potvarkis) „Dėl pareiginės algos kintamosios dalies nustatymo R. R. Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui nuo 2019 m. vasario 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d. yra nustatyta pareiginės algos kintamoji dalis 30 procentų (Potvarkio 2 punktas). Atsakovas nepateikė įrodymų, kad šis Potvarkis yra panaikintas ar pakeistas, todėl teisėjų kolegija daro išvada, kad remtis atsakovo tinkamai neįforminta veiklos vertinimo išvada, esant galiojančiam Potvarkiui dėl pareiginės algos kintamo dydžio (papildomų 30 procentų prie pastovios beveik 1000 Eur algos atskaičius mokesčius), nėra jokio teisinio pagrindo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas turėtų teikti išlaikymą kitiems asmenims, todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, jog teismas, priteisdamas tik šiek tiek didesnį nei ½ dalis 1 ??? atskaičius mokesčius, priteisė iš atsakovo nepilnamečiams vaikams „prabangos“ išlaikymą ar, kad teismas neturėjo priteisti išlaikymo įsiskolinimo. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes (ieškovės ir atsakovo gaunamas pajamas, sveikatos būklę, išlaikytinių skaičių, tai, kad ieškovei tenka didesnė kasdieninė rūpinimosi ir priežiūros vaikais, našta), pagrįstai nustatė, kad atsakovas turi teikti kiekvienam vaikui kas mėnesį 230 ?ur išlaikymą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmos instancijos

30. Atsakovas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tuo aspektu, jog neteisingai paskirstytos bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas prašo sumažinti iš jo priteistas išlaidas advokato pagalbai apmokėti iki 900 Eur.

31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie atsakovo argumentai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo, nuosekliai bei motyvuotai išdėstė sprendime bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą. Teismas įvertino, jog byloje buvo teiktas ieškinys ir priešieškinis, procentaliai apskaičiavo patenkintų ieškinio bei priešieškinio reikalavimų dalis, atskirai išskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas: sumokėtą valstybei žyminį mokestį ir teisinės pagalbos išlaidas. Kaip matyti iš teismo sprendimo turinio, patenkinus 80,76 proc. ieškinio reikalavimų, teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 1 453,68 Eur (1 800 Eur x 80,76 proc.) : 100 = 1 453,68 Eur) teisinės pagalbos išlaidų (CPK 88 straipsnio 6 dalis, 93 straipsnio 2 dalis). Patenkinus 99,02 proc. priešieškinio reikalavimų, atsakovui iš ieškovės priteisė 594,12 Eur (600 Eur x 99,02 proc.) : 100 = 594,12 Eur) teisinės pagalbos išlaidų (CPK 88 straipsnio 6 dalis, 93 straipsnio 2 dalis). Taigi atlikus įskaitymą, atsakovo patirtos teisinės pagalbos išlaidos pirmosios instancijos teisme – 859,56 Eur, todėl mažinti atsakovui pirmosios instancijos teismo priteistų jam ieškovės patirtų teisinės pagalbos išlaidų dalies iki jo pageidaujamos sumos, nėra jokio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

32. Šalys teikdamos apeliacinius skundus, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atmetus apeliacinius skundus, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje klausimas nesvarstytinas.

33. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniuose skunduose nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas sprendžia, jog sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, kad nėra pagrindo jį keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.