Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo (pareiškėjo) M. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 18 d. nutarties priimtos civilinėje byloje Nr. e2-10241-1134/2023 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Izovoltas“ ieškinį atsakovui M. B. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

0 I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

20. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo netenkintas atsakovo pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

21. Pažymėtina, kad pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį, išnagrinėjęs pareiškimą, teismas panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.

Dėl neatvykimo į teismo posėdį

22. Pagal CPK 285 straipsnio 1 dalį sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių. CPK 285 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas už akių dėl neatvykusio ar procesinio dokumento nepateikusio atsakovo gali būti priimtas tik dėl tų ieškinio reikalavimų ir jį pagrindžiančių aplinkybių, apie kuriuos atsakovui buvo pranešta šio kodekso nustatyta tvarka. Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. Taigi viena iš esminių sąlygų priimti sprendimą už akių yra tinkamas priešingos šalies informavimas apie jai pareikšta ieškinį, t. y. tinkamas procesinių dokumentų įteikimas.

23. CPK 287 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad pareiškime turi būti nurodytos aplinkybės, liudijančios neatvykimo į teismo posėdį ir teismo neinformavimo iki teismo posėdžio priežasčių svarbumą, taip pat įrodymai, pagrindžiantys šias aplinkybes; aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, bei įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes (straipsnio 2 dalis). Taigi teismas, nagrinėjantis pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, turi įvertinti tiek aplinkybes, susijusias su asmens, prieš kurį priimtas sprendimas už akių, pasyvumu, tiek su teismo sprendimo už akių pagrįstumu, t. y. spręsti, ar šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui, ir ar pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2012).

24. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. vasario 9 d. teismo nutartimi byla paskirta nagrinėti teismo posėdyje 2023 m. kovo 27 d. 9.00 val. Atsakovas ir jo atstovas buvo tinkamai informuoti apie teismo posėdžio vietą ir laiką, tačiau 2023 m. kovo 27 d. 9.00 val. vykusiame teismo posėdyje nei atsakovas, nei jo atstovas nedalyvavo, neatvykimo priežasčių nenurodė. Pareiškimo nagrinėti bylą atsakovui nedalyvaujant teisme nebuvo gauta. Ieškovės atstovas teismo posėdyje ieškinį palaikė ir prašė priimti sprendimą už akių. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek atsakovas, tiek jo atstovas nesirūpino laiku ir rūpestingai informuoti teismą apie neatvykimą į paskirtą teismo posėdį, t. y. sąžiningai nesinaudojo savo procesinėmis teisėmis. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas ir/ar jo atstovas į teismo posėdį neatvyko be pateisinamos priežasties, neatvykimo priežastys teismui nebuvo žinomos, kitų prašymų atidėti bylos nagrinėjimą iki teismo posėdžio nepateikė. Kadangi ieškovė išreiškė valią, esant CPK numatytiems pagrindams, priimti sprendimą už akių atsakovui, pirmosios instancijos teismas nustatęs CPK 285 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes sprendimui už akių priimti, 2023 m. balandžio 3 d. pagrįstai jį priėmė (CPK 285 straipsnio 1 dalis).

Dėl sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo

25. Pagal CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punktą pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo turi būti nurodytos aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, bei šias aplinkybes pagrindžiantys įrodymai. Pažymėtina, kad bylos šalies, siekiančios sprendimo už akių peržiūrėjimo, pateikti įrodymai turi besąlygiškai patvirtinti tai, jog priimtas sprendimas yra akivaizdžiai neteisingas ir turėtų būti panaikintas, nepaisant šalies netinkamo naudojimosi savo procesinėmis teisėmis, t. y. jos procesinio pasyvumo, laiku nesirūpinant savo teisių ir interesų apsauga (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-84-464/2020).

26. Taigi, siekdamas savo pareiškime nurodyto rezultato, atsakovas turėjo pateikti tokius duomenis, kurie leistų pagrįstai suabejoti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu. Pažymėtina, jog priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Taigi, teismas formaliai įvertino pateiktus ieškovės įrodymus ir ieškinį tenkino.

27. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

28. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota teismui nepasisakius dėl atsakovo argumentų, kad atsakovo neteisėti veiksmai negali būti vertinami kaip žalos atsiradimo pagrindas.

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto, tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, jog visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

30. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-438-370/2022).

31. Bylos duomenimis nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismas 2021 m. liepos 8 d. nutartimi UAB „Riedmena“ iškėlė nemokumo (bankroto) bylą. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. sausio 12 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios UAB „Riedmena“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą bendrai 19 752,82 Eur sumai, t. y. teismas patvirtino ieškovės kreditorinį reikalavimą 18 938,22 Eur (95,88 proc. visų reikalavimo dydžių) sumai; VMI prie LR finansų ministerijos kreditorinį reikalavimą 120,20 Eur (0,6 proc. visų reikalavimo dydžių) sumai; VSDFV Kauno skyriaus kreditorinį reikalavimą 694,40 Eur (3,52 proc. visų reikalavimo dydžių) sumai. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1728-852/2022 nutarė pripažinti likviduojamos dėl bankroto UAB „Riedmena“ bankrotą tyčiniu; pripažinti buvusį likviduojamos dėl bankroto UAB „Riedmena“ vadovą atsakovą už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingu asmeniu. Šioje nutartyje teismas konstatavo, kad jog buvusio bendrovės vadovo M. B. vadovavimo laikotarpiu bendrovė tapo nemokia ir jos finansinė padėtis pablogėjo dėl sąmoningai blogo valdymo ir sandorių, sudarytų žinant, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. spalio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1041-407/2022 nutarė Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

32. Pažymėtina, jog minėtomis teismų nutartimis buvo nustatyta, jog atsakovas ėjo bendrovės direktoriaus pareigas nuo 2019 m. kovo 26 d. iki 2021 m. balandžio 15 d.; bendrovės vardu neteisėti sandoriai, kurie pažeidė kreditorių teises, buvo sudaryti 2019 m. birželio 14 d. – 2020 m. spalio 12 d. Bankroto byloje ieškovės nepatenkinti finansiniai reikalavimai atsirado 2020 m. kovo 31 d. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybe, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju yra akivaizdu, jog ieškovės reikalavimas (bankroto byloje) susidarė atsakovui jau tapus bendrovės direktoriumi bei po atsakovo veiksmų, dėl kurių kilo tyčinis bendrovės bankrotas. Šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovės reikalavimas bankrote (bei šioje byloje reikalauti nuostoliai) susidarė atsakovui jau tapus UAB „Riedmena“ direktoriumi bei po atsakovo veiksmų, dėl kurių kilo tyčinis įmonės bankrotas. Pažymėtina, jog apeliantas sprendime nustatytos prezumpcijos dėl egzistuojančio priežastinio ryšio taikyti civilinę atsakomybę jam, nepaneigė, t. y. neteikė jokių paaiškinimų ar įrodymų, todėl apelianto teiginiai dėl priežastinio ryšio neegzistavimo bei pirmosios instancijos teismo motyvų šiuo klausimu nebuvimo yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

33. Apeliantas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatliko argumentų, susijusių su bankroto administravimo išlaidų realumu, vertinimo bei nepagrįstai įrodinėjimo naštą dėl administravimo išlaidų pagrindo perkėlė atsakovui.

34. Nagrinėjamu atveju matyti, jog ieškovės argumentai ir bankroto administravimo išlaidų detalizacijos buvo pateiktos byloje kartu su ieškiniu ir dubliku. Pažymėtina, jog apeliantas turėjo galimybę atsiliepimu / tripliku/ atskiruoju skundu teikti savo paaiškinimus ir (ar) įrodymus, kurie paneigtų faktines aplinkybes dėl bankroto administravimo išlaidų. Tačiau apeliantas su procesiniais dokumentais byloje neteikė jokių įrodymų ir (ar) pagrįstų paaiškinimų, kurie galėtų paneigti sprendimu už akių nustatytas faktines aplinkybes dėl bankroto administravimo išlaidų realumo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atsakovo teiginiai, susiję su administravimo išlaidų realumu niekaip nepagrindžia priimto sprendimo už akių neteisėtumo ar nepagrįstumo.

35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje nurodyta, kad atsakovams, siekiantiems sprendimo už akių peržiūrėjimo, nepakanka pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti savo nesutikimą ar abejones teismo priimtu sprendimu – atsakovų pateikti įrodymai turi besąlygiškai patvirtinti tai, jog priimtas sprendimas yra akivaizdžiai neteisingas ir turėtų būti panaikintas nepaisant atsakovų netinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365-690/2018). Nagrinėjamu atveju matyti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą už akių ir skundžiamą nutartį, įvertino visus byloje esančius įrodymus, kuriais ieškovė rėmėsi skaičiuodama bankroto administravimo išlaidas. Apeliantas byloje neteikė jokių įrodymų ir (ar) pagrįstų teiginių, kurie paneigtų sprendime už akių/ skundžiamoje nutartyje nustatytas faktines aplinkybes dėl bankroto administravimo išlaidų. Nagrinėjamu atveju matyti, jog apeliantas tik deklaratyviai nurodo savo nesutikimą ar abejones teismo priimtu sprendimu už akių. Taigi, apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nemotyvavo savo išvadų dėl bankroto administravimo išlaidų realumo, yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

36. Nors apeliantas teigia, kad įrodinėjimo našta buvo neteisėtai perkelta jam, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, t. y. apeliantas teigdamas, jog administravimo išlaidos galimai nėra realios, savo teiginius nepagrindė jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai, dėl neteisėtai perkeltos jam įrodinėjimo naštos taip pat atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

37. Kaip jau buvo minėta, atsakovui, siekiančiam sprendimo už akių peržiūrėjimo, nepakanka pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti savo nesutikimą ar abejones teismo priimtu sprendimu – atsakovo pateikti įrodymai turi besąlygiškai patvirtinti tai, jog priimtas sprendimas yra akivaizdžiai neteisingas ir turėtų būti panaikintas nepaisant atsakovo netinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovo pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodytos aplinkybės neturi įtakos teismo sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui.

38. Nors apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atmesti pareiškimą vien dėl to, kad atsakovo nurodytos neatvykimo į teismo posėdį aplinkybės buvo pripažintos nereikšmingomis, tačiau kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo pareiškimą ne tik dėl neatvykimo į teismo posėdį, bet ir dėl kitų nustatytų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju matyti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjo atsakovo pareiškimo teiginius/įrodymus ir pagrįstai nustatė, kad atsakovo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo faktinę situaciją vertinti kitaip, nei tai buvo padaryta priimant teismo sprendimą už akių.

39. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškime peržiūrėti teismo sprendimą už akių nenustatyta ir antroji aplinkybė, o būtent tai, kad tiek su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tiek su atskiruoju skundu apeliantas nepateikė įrodymų ir duomenų, galinčių turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

40. Teismas pažymi, kad rungimosi principas reikalauja, kad šalis įrodytų aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą. Nagrinėjamu atveju atsakovas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, kurie galėtų turėti įtakos teismo sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, bei nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad priimtas teismo sprendimas akivaizdžiai yra neteisingas (CPK 178, 185 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos faktinius duomenis bei teisinę situaciją konstatuoja, kad atsakovas nenurodė jokių svarbių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių abejoti priimto sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu, pareiškimą grindė deklaratyviais teiginiais, todėl atsakovo pateikti argumentai negali turėti įtakos priimto teismo sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui.

41. Nors apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nepateikė jokių atsakovo teiginių ir argumentų, kuriais buvo grindžiamas pareiškimas, vertinimo, todėl teismo nutartis yra nemotyvuota, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014).

Dėl procesinės bylos baigties

42. Nustačius, kad atsakovas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nepagrindė aplinkybės, jog negalėjo būti priimtas sprendimas už akių, taip pat nenurodė naujų su bylos dalyku susijusių aplinkybių bei įvertinus tai, kad atsakovas nei kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nei su atskiruoju skundu nepateikė priimtame teismo sprendime už akių konstatuotų argumentų paneigiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis), kurie galėtų turėti įtakos priimto teismo sprendimo už akių teisėtumui bei pagrįstumui, yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina pirmosios instancijos teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl šios priežasties panaikinti ar pakeisti teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 18 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43. Kiti apelianto argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

44. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

45. Atsižvelgus į tai, kad šia nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, ieškovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovo atskirąjį skundą parengimą, tačiau tokių įrodymų, ieškovė, pagrindžiančių jos apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

46. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apelianto atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.