- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-06
- Bylos Nr.
- e2A-529-777/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-10-3-00127-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Dobrovolskis, Jolanta Gailevičienė, Kristina Domarkienė
- Atsakovas
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos priežiūros departamento
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Jūros Smeltė“
- Trečiasis asmuo
- V. B.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos priežiūros departamento apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jūros Smeltė“ ieškinį atsakovei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos priežiūros departamentui, trečiajam asmeniui V. B. dėl privalomųjų nurodymų ir savavališkos statybos aktų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – Inspekcija) 2017 m. rugpjūčio 18 d. savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. rugpjūčio 18 d. privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. rugpjūčio 18 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-(duomenys neskelbtini) bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas ieškovės naudai. Nurodė, kad savavališkos statybos aktas ir privalomi nurodymai ieškovei yra surašyti už tai, kad ji nuomojamame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), stovinčius 3 statinius sujungė į vieną I grupės nesudėtingą statinį savavališkai, tam neturėdama privalomo statybą leidžiančio dokumento.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:
Žemesnės instancijos teismas
2.1. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1300-243/2016 konstatavo, kad kioskai, adresu (duomenys neskelbtini), neturi CK įtvirtinto esminio nekilnojamųjų daiktų požymio – tvirto sujungimo su žeme, dėl kurio būtų negalima juos perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės. Dėl šių aplinkybių teismas konstatavo, jog ginčo prekybos kioskai atitinka prekybos įrenginių požymius, jiems nei Statybos įstatymo, nei STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nuostatos nėra taikomos. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1640-556/2017 Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovo vertinimu, atsakovas siekia iš naujo aiškinti aplinkybes dėl kioskų statuso ir jų priskyrimo statiniams, kai šios aplinkybės jau yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuris turi prejudicinę reikšmę šioje byloje ir iš naujo nėra įrodinėtinos.
2.2. Iš atsakovo pateiktos 2017 m. liepos 25 d. situacijos schemos matyti, kokiu būdu 3 kioskai yra sumontuoti vienas greta kito ir kad nė vienas iš trijų vienas greta kito stovinčių kioskų neturi vientisos stogo ir grindų dangos bei vientisos bendros vidinės erdvės, neįmanoma iš vieno kiosko vidumi patekti į kitą kioską. Mano, jog šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad kioskai nėra sujungti į vieną statinį, kioskų išorinės sienos ar vidinės pertvaros nėra išardytos ir taip nepagamintas 1 didelis kioskas ar kitoks statinys. Nurodė, kad iš kioskų projektų „Prekyvietė 1“ ir „Prekyvietė 2“ matyti, kad kioskų karkasas pagamintas iš medžio, sienos iš medžio lentų, stogas iš medžio skiedrų, kioskų matmenys: 3000 x 4000, 3000 x 2050. Teigia, jog tas pats kioskų medžiagiškumas ir dydis yra nurodytas atsakovo 2017 m. liepos 25 d. situacijos schemoje, tai, ieškovo nuomone, leidžia daryti išvadą, jog skundžiami atsakovo sprendimai yra surašyti dėl tų pačių kioskų, pagamintų projektų „Prekyvietė 1“ ir „Prekyvietė 2“ pagrindu.
2.3. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1300-243/2016 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1640-556/2017 konstatuota, kad ieškovas turi teisę gauti leidimus prekybai iš ginčo kioskų jų išdėstymo vietose, po to Palangos miesto savivaldybės administracija 2017 m. gruodžio 6 d. išdavė leidimus prekybai iš 8 kioskų, įskaitant ir tuos tris kioskus, dėl kurių atsakovas 2017 m. rugpjūčio 17 d. surašė skundžiamą savavališkos statybos aktą ir privalomus nurodymus.
2.4. Kioskų sumontavimas greta vienas kito nelaikytinas statinio pastatymu ar statybos darbais. Mano, jog nurodyti motyvai leidžia daryti išvadą, kad atsakovo 2017 m. rugpjūčio 18 d. savavališkos statybos aktas Nr. (duomenys neskelbtini) yra neteisėtas. Teigia, jog atsakovo 2017 m. rugpjūčio 18 d. privalomasis nurodymas nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. rugpjūčio 18 d. privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. (duomenys neskelbtini) yra tiesiogiai susiję su atsakovo 2017 m. rugpjūčio 18 d. savavališkos statybos aktu, todėl panaikinus savavališkos statybos aktą, naikintini ir minėti du privalomieji nurodymai, kurie surašyti atsakovui neteisėtai nustačius savavališką statybą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmai 2018 m. spalio 17 d. sprendimu bylos dalį dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2017 m. rugpjūčio 18 d. savavališkos statybos akto Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo nutraukė. Kitą ieškinio dalį tenkino visiškai. Panaikino Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2017 m. rugpjūčio 18 d. privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2017 m. rugpjūčio 18 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. (duomenys neskelbtini).
4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:
4.1. Nurodė, kad byloje keliamas klausimas, koks turėtų būti taikomas terminas ieškiniui dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2017 m. rugpjūčio 18 d. privalomųjų nurodymų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo paduoti. Nustatė, kad vieno mėnesio procesinis teisės kreiptis į teismą terminas skaičiuotinas nuo 2017 m. spalio 12 d. ir įvertinus aplinkybę, kad į teismą buvo kreiptasi tik 2018 m. kovo 6 d., laikė, kad ieškovė šį terminą yra praleidusi ir jos ieškinys vien tuo pagrindu turėtų būti atmestas.
4.2. Nurodė, kad institucija 2018 m . gegužės 17 d. pranešime ieškovės atstovei nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 18 d. savavališkos statybos aktas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. rugpjūčio 18 d. privalomieji nurodymai ieškovei buvo siųsti registruotu paštu 2017 m. rugpjūčio 22 d., adresu (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), tačiau grįžo neįteikti. Teigia, jog tai patvirtina ir kartu pateikti pašto siuntos vokai, todėl pranešimas apie surašytą savavališkos statybos aktą ir privalomuosius nurodymus buvo paskelbtas 2017 m. spalio 4 d. laikraštyje „Lietuvos žinios“. Pažymėjo, jog vis dėlto Reglamento STR 1.05.01:2017 124 punktas numato ne alternatyvią, o imperatyvią pareigą minėtus pranešimus paskelbti ir specialiame interneto tinklalapyje www.planuojustatyti.lt., tačiau atsakovė tokių duomenų nepateikė.
4.3. Nurodė, kad interneto tinklalapyje www.planuojustatyti.lt nepaskelbus pranešimo apie 2017 m. rugpjūčio 18 d. surašytus dokumentus, ieškovei buvo apribota teisė ir galimybė ne tik apie juos sužinoti, bet ir susipažinti bei laikantis procesinių terminų apskųsti. Nurodė, kad apie surašytus dokumentus ieškovė sužinojo iš Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. vasario 6 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. AM-KLA-ANR-N-69-2018, kurį ieškovė per atstovę gavo 2018 m. vasario 12 d., nes šiame nutarime ir minimi skundžiamas statybos aktas bei privalomieji nurodymai. Nustatė, kad sužinojusi apie priimtus dokumentus, ieškovės atstovė kreipėsi į Instituciją dėl jų atsiuntimo, ir juos gavo 2018 m. vasario 19 d. Pažymėjo, kad ieškinys teismui pateiktas 2018 m. kovo 6 d., todėl laikė, kad ieškovė nepraleido termino kreiptis į teismą dėl priimtų aktų apskundimo.
4.4. Nurodė, kad savavališkos statybos akte yra fiksuotos tik nustatytos savavališkos statybos faktinės aplinkybės, tačiau jokių valinio pobūdžio pareigų ieškovei nenustatyta. Šio akto pagrindu buvo priimti privalomieji nurodymai, kurie ir sukėlė teisines pasekmes ieškovei. Darė išvadą, kad savavališkos statybos aktas neturi individualiam administraciniam aktui būdingų požymių: nėra teisės taikymo aktas, nelemiantis administracinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo, neturi privalomojo pobūdžio. Kitaip tariant šis aktas pats savaime negali sukelti teisinių pasekmių ir negali būti ginčo teisme dalyku, kadangi tiesioginio poveikio teisėms ar įstatymų saugomiems interesams nedaro. Konstatavo, jog materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas, todėl civilinės bylos dalį dėl 2017 m. rugpjūčio 18 d. savavališkos statybos akto Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo nutraukė kaip nenagrinėtiną teisme.
4.5. Nurodė, kad prie nagrinėjamos bylos teismas pridėjo Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėtas administracines bylas Nr. eI-1933-243/2015 ir eI-1300-243/2016. Pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1300-243/2016 konstatavo, kad UAB „Jūros Smeltė“ priklausantys ginčo prekybos kioskai nėra nekilnojamieji daiktai, atitinka prekybos įrenginių požymius, jiems nei Statybos įstatymo, nei STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nuostatos nėra taikomos, todėl reikalavimas pateikti supaprastintą statybos projektą ir rašytinį Kultūros paveldo departamento pritarimą dėl to, kad jie pastatyti kultūros paveldo objekto teritorijoje, yra nepagrįsti. O Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1933-243/2015, konstatuota, kad Palangos miesto savivaldybės administracija su 2015 m. gegužės 22 d. prašymu išduoti leidimus prekybai iš aštuonių kioskų yra gavusi visą reikšmingą medžiagą, įskaitant ir kioskų projektus „Prekyvietė I“ ir „Prekyvietė II“, kurie 2011 m. birželio 15 d. suderinti su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniu padaliniu ir 2010 m. birželio 1 d. bei 2011 m. birželio 23 d. suderinti su Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriumi, taip pat, kad Palangos miesto savivaldybės administracijos reikalavimas pateikti kioskų kaip I grupės nesudėtingo statinio (kiosko) projektą statybai yra nepagrįstas. Nurodė, kad šie sprendimai yra įsiteisėję, todėl yra galiojantys ir taikytini, o atsižvelgiant į tai, kad ginčai buvo sprendžiami tarp tų pačių šalių ir dėl tų pačių objektų, sprendimuose nustatytos aplinkybės yra aktualios bei turi prejudicinę galią ir šioje byloje sprendžiamam klausimui.
4.6. Nurodė, kad pats institucijos faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas patvirtina, kad kioskus galima perkelti iš vienos vietos į kitą jų neišardžius, nepermontavus, neperrinkus ar kitaip pažeidus, kad objektai neturi pamatų, nėra patvariai sujungti su žeme. Jie yra mobilūs, perkelti į kitą vietą, nepraranda savo vertės ir gali būti toliau naudojami pagal paskirtį. Teigia, jog iš ieškovės ir atsakovės pateiktų fotonuotraukų akivaizdžiai matyti, jog visi kioskai yra identiški, pastatyti pagal projektus „Prekyvietė 1“ ir „Prekyvietė 2“.
4.7. Nurodė, kad perkėlus du kioskus į kitą vietą, prie jau anksčiau stovėjusio kiosko, jie taip pat buvo pastatyti kaip ir anksčiau – ant betoninių plytelių paremiant juos medinėmis konstrukcijomis (stulpais), o ne stabiliai ant pamatų. Pažymėjo, jog tai, kad kioskai tarpusavyje dar buvo sujungti sijomis, kurios pritvirtintos prie kioskų apačios, automatiškai jiems nekilnojamo daikto statuso nesuteikia, nes šios sijos yra lengvai nuardomos ir jokio patvaraus sąlyčio su žeme nesuteikia. Darė išvadą, kad kioskai ir toliau išlieka mobilūs.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Atsakovas (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. spalio 17 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovės UAB „Jūros Smeltė“ ieškinys, ir šią ieškinio dalį atmesti.
6. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
Šalies argumentai
6.1. Apeliantas, nesutinkamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ginčo objektas gali būti perkeliamas į kitą objektą, nurodė, kad tariamą galimybę ginčo objektą perkelti į kitą vietą jo neišardžius, nepermontavus, neperrinkus ar kitaip pažeidus paneigia byloje pateikti rašytiniai įrodymai – situacijos fotonuotraukos, pridėtos prie Palangos miesto savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 4 d. rašto Nr. (4.12)-D3-2376. Teigia, jog jose aiškiai matyti, kad ginčo objekto pastatyti ant jo dabartinės faktinės buvimo vietos (sklype esančios kalvos) nebuvo įmanoma neatlikus ardymo, montavimo, statybos darbų, nes objektas ne atkeltas iš kitos vietos be jokios papildomos intervencijos į jį, o statomas vietoje atliekant statybos darbus, panaudojant atskiras buvusių kilnojamųjų daiktų (kioskų) konstrukcines dalis ir įrengiant naujas laikančiąsias konstrukcijas (pvz., įrengiant vientisas medines sijas ir medinius stulpus – taip pat žiūrėti aktą, faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktus), užtikrinančias šio objekto mechaninį atsparumą ir pastovumą. Atkreipė dėmesį, jog kartu su Palangos miesto savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 4 d. raštu Nr. (4.12)-D3-2376 pateiktos fotonuotraukos vaizdžiai iliustruoja šio objekto statybos eigą, atliekamų statybos darbų pobūdį. Mano, kad tuo visiškai paneigiama pirmosios instancijos teismo išvada dėl objekto mobilumo jo neišardžius, nepermontavus ir pan.
6.2. Apelianto vertinimu, aplinkybė, kad šis objektas neturi pamatų, nėra esminė, kadangi net ir jų nesant, šio statinio sąlyčio su žeme patvarumas yra užtikrinamas kitais būdais. Teigia, jog tiek nelygus reljefas, tiek ir prie jo pritaikytos papildomos statinio konstrukcijos, be kita ko, tarnauja patvariam šio statinio sąlyčiui su žeme, kurio užtikrinimui nebėra būtina įrengti dar ir pamatus. Mano, jog tai reiškia, kad pastačius statinį ant nelygaus pagrindo, įterpus jį tarp šalia esančių medžių (0,25–0,80 cm atstumu nuo saugotinų želdinių kamienų – šią aplinkybę įrodo paties ieškovo pateiktas Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. vasario 6 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AM-KLA-ANR_N-69-2018), statinys buvo pritaikytas prie individualios vietovės ypatumų ir kitoje vietoje tokiu pat būdu negalėtų būti pastatytas.
6.3. Nurodė, kad inspekcija neginčija Klaipėdos apygardos administracinio teismo administracinėse bylose Nr. eI-1933-243/2015 ir Nr. eI-1300-243/2016 nustatytų aplinkybių dėl tose bylose įrodinėjimo dalyku buvusių kioskų kaip kilnojamųjų daiktų savybių. Teigia, jog inspekcija nesutinka su vertinimu, kad tų pačių kioskų perkėlimas į kitą vietą ir jų atskirų dalių panaudojimas statant naują statinį bei įrengiant naujas laikančiąsias konstrukcijas, užtikrinančias statomo statinio, kaip vientiso darinio, mechaninį atsparumą ir pastovumą, tvirtą sąlytį su žeme, yra tapatus padėčiai, kuri buvo įvertinta minėtose administracinėse bylose. Teigia, kad ieškovė atliko statybos darbus, kuriais iš atskirų konstrukcinių elementų sukūrė vieną bendromis laikančiosiomis konstrukcijomis apjungtą statinį, pasižymintį tvirtu sąlyčiu su žeme. Nurodė, kad dalies naujų laikančiųjų konstrukcijų bendrumas (apatinių sijų, bendrų išorinių sienų) lemia, kad tai yra vienas statinys, o ne keli kilnojamieji daiktai. Teigia, kad šiuo atveju statybos darbų eigoje buvo ne tik pakeistos tam tikros statinio dalys analogiškomis, bet įrengtos ir visai naujos konstrukcijos.
6.4. Dėl prejudicijos taikymo sąlygų, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertina išnagrinėtose administracinėse bylose nustatytas ir šioje civilinėje byloje nagrinėjamas aplinkybes. Teigia, jog jos nėra tapačios. Teigia, jog administracinėse bylose išanalizuoti ir įvertinti visai kitoje sklypo vietoje 2011 metais pastatytų kioskų požymiai, kurių vizualizacija, techniniai duomenys ir išdėstymo vietos pateiktos laikinų statinių (kioskų) projektuose „Prekyvietė I“ ir Prekyvietė II“ bei sklypo dangų plane, 2011 m. birželio 15 d. suderintuose su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniu padaliniu ir 2011 m. birželio 23 d. su Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriumi, ir šie požymiai nėra identiški civilinėje byloje nagrinėtoms ginčo statinio požymiams. Nurodė, kad priimtame teismo sprendime plačiau nebuvo analizuojamas klausimas dėl kioskų kaip nekilnojamųjų daiktų statuso, o buvo sprendžiami kiek kiti klausimai, tikrinant Palangos miesto savivaldybės veiksmų, jai atsisakius išduoti leidimus prekybai iš kioskų (tokio atsisakymo motyvo, kad kioskai nėra statiniai ir neatitinka nekilnojamojo daikto požymių, tuo metu nebuvo), pagrįstumą.
6.5. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, jog privalomieji nurodymai buvo surašyti netinkamam subjektui. Teigia, jog tarp UAB „Jūros Smeltė“ ir V. B. 2017 m. sausio 19 d. sudaryta sutartis, tačiau atkreipė dėmesį, kad ieškinys net nebuvo grindžiamas tuo pagrindu, t. y. pati ieškovė net neįrodinėjo šios aplinkybės. Priešingai, teigia, jog skaitant ieškinį susidaro įspūdis, jog pati ieškovė savo interesais atliko ginčo objekto statybos darbus. Nurodė, kad paminėta pirkimo–pardavimo sutartis neįrodo, kad parduoti kioskai yra tie patys objektai, kuriems surašytas savavališkos statybos aktas.
6.6. Taip pat nesutinka su argumentais, jog ieškovė nebuvo tinkamai informuota apie ginčijamus aktus. Teigia, jog apie ginčijamų aktų egzistavimą ieškovė turėjo objektyvią galimybę sužinoti žymiai anksčiau negu jai buvo įteiktas minėtas nutarimas administracinio nusižengimo byloje. Teigia, jog ieškovė nuo pat pradžių žinojo apie inspekcijos vykdomą tyrimą, kurio metu jai buvo surašyti šioje byloje skundžiami dokumentai. Atkreipė dėmesį, kad nors ieškovės atstovai per pašto siuntos saugojimo terminą neatsiimdavo jiems siunčiamų kvietimų dalyvauti patikrinimuose, tačiau su ieškovės atstovu ne kartą buvo bendrauta telefonu informuojant jį apie surašytus dokumentus ir kitas su tyrimu susijusias aplinkybes.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. spalio 17 d. skundžiamą sprendimo dalį palikti nepakeistą; atsisakyti prie bylos pridėti papildomus rašytinius įrodymus, pateiktus su apeliaciniu skundu; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
8. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.
8.1. Nurodė, kad iš teismo sprendimo motyvų matyti, kad teismas vertino atsakovo byloje pateiktus faktinių aplinkybių patikrinimo vietoje aktus, atsakovo atstovų paaiškinimus, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl statinio kaip nekilnojamojo daikto požymių, įsiteisėjusius teismų sprendimus, turinčius prejudicinę galią nagrinėjamai bylai, motyvuotai nurodė, kodėl atmeta konkrečius atsakovo argumentus. Taigi teismo sprendimas yra pagrįstas, rungimosi principas byloje nebuvo pažeistas, o atsakovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo atsikirtimus.
8.2. Nurodė, kad ieškovo byloje pateiktame UAB „Pietų saulės slėnis“ 2018 m. birželio 7 d. apžiūros akte, kurį parengė kvalifikuoti statybų specialistai, nurodyta, kad kiekvieną kioską galima nesudėtingai, automobilio kranu ar kitu mechanizmu perkelti į šalia numatytą vietą arba nesudėtingai transportuoti automobiline specialia platforma į pageidaujamą vietą. Mano, jog teismo sprendimas negali būti naikinamas remiantis atsakovo prielaidomis, kurios prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.
8.3. Nesutinka su apelianto argumentais, jog Palangos miesto savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 4 d. raštu Nr. (4.12)-D3-2376 pateiktos nuotraukos vaizdžiai iliustruoja ginčo objekto statybos eigą. Teigia, jog šiose atsakovo nurodytose nuotraukose tėra užfiksuoti sugedusių kioskų konstrukcijų keitimo naujomis konstrukcijomis darbai. Nurodė, kad nuotraukose nėra užfiksuotas ginčo objekto mobilumas jo neišardžius – iš nuotraukų nematyti, kad ginčo kioskai būtų perkeliami iš vienos vietos į kitą juos išardžius, nes nuotraukose kioskai užfiksuoti jau ant kalvos.
8.4. Pažymėjo, kad UAB „Pietų saulės slėnis“ 2018 m. birželio 7 d. apžiūros akte nurodyta, kad trys kioskai neturi statyboje įprastų pamatų: juostinių, gręžtinių, spraustinių ar kitų sudėtingų konstrukcijų pamatų, kioskai pastatyti ant ketvirtainiškos formos tašelių, kurie remiasi ant betoninių kvadratinių plytelių į paprastą žemės paviršių. Visi kioskai gali būti lengvai perkeliami arba kilnojami, nes yra sukonstruoti ant paprasto žemės paviršiaus, net nenuėmus augalinio dirvožemio sluoksnio, kioskai nėra įtvirtinti ar užinkaruoti ant žemės paviršiaus, todėl darė išvadą, kad juos galima nesudėtingai pastumti. Ieškovės vertinimu, ginčo objektai neturi tvirto sąlyčio su žeme, jie neturi pamatų ir nelaikytini nekilnojamaisiais daiktais.
8.5. Nurodė, kad trys vienas greta kito stovintys kioskai neturi vientisos stogo ir grindų dangos bei vientisos bendros vidinės erdvės, neįmanoma iš vieno kiosko vidumi patekti į kitą kioską. Šie duomenys paneigia atsakovo motyvus, kad kioskai yra sujungti į vieną statinį, pastatant I grupės nesudėtingą statinį.
Šalies argumentai
8.6. Ieškovės vertinimu, atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad išnagrinėtos administracinės bylos ir ši nagrinėjama civilinė byla nėra tapačios, nes skiriasi kioskų stovėjimo vieta, kioskų požymiai, kiti techniniai duomenys, nurodyti kioskų projektuose „Prekyvietė 1“ ir „Prekyvietė 2“. Teigia, jog kioskų stovėjimo vieta žemės sklypo atžvilgiu neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą, ar kioskai yra I grupės nesudėtingi statiniai ar kilnojamieji daiktai, nes minėta, kad ginčo objekto priskyrimą statiniui lemia tokie daikto požymiai kaip jo patvarus sąlytis su žeme ir galimybė perkelti daiktą jo neišardžius ir nesumažinus jo vertės. Teigia, jog ratukų ar kitų kioskų laikiklių turėjimas ar jų pakeitimas savaime nedaro ginčo kioskų nekilnojamaisiais daiktais. Atkreipė dėmesį, kad projektuose „Prekyvietė 1“ ir „Prekyvietė 2“ apskritai nėra nurodyti jokie kioskų atrėmimo mechanizmai, tai reiškia, jog ieškovas galėjo savo nuožiūra juos pasirinkti, o Klaipėdos apygardos administracinis teismas byloje Nr. eI-1300-243/2016, vertindamas kioskų projektus, konstatavo, kad pagal projektus ir vizualiai apžiūrėjus kioskus, kioskai nėra nekilnojamieji daiktai.
8.7. Nurodė, kad apeliantas siekė įrodyti, kad ieškovui nebuvo apribota galimybė laiku ir tinkamai sužinoti apie ginčijamus dokumentus. Teigia, jog atsakovas nurodė, kad su ieškovo atstovu ne kartą buvo bendrauta telefonu informuojant apie surašytus dokumentus ir kitas su tyrimu susijusias aplinkybes, tačiau ieškovas tai neigia, nurodė, kad nebendravo su atsakovo atstovu telefonu apie ginčijamus dokumentus ar kitas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės ir atsakovės (apeliantės) atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos privalomieji nurodymai nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų ir pašalinti savavališkos statybos padarinius, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos
12. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).
13. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo prie bylos pridėti ieškovės pateiktus 2017 m. spalio 16 d. ir 2017 m. lapkričio 23 d. prašymus dėl patikrinimų UAB „Jūros Smeltė“ valdomame objekte, adresu (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija nustatė, kad apeliantas tik susipažinęs su skundžiamu teismo sprendimu inicijavo naujų įrodymų pateikimą teismui. Iš pateiktų naujų įrodymų akivaizdu, jog apeliantas minėtus įrodymus turėjo ir galėjo pateikti dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, jog pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai atsisakęs priimti šiuos įrodymus bylos nagrinėjimo metu, todėl darytina išvada, jog šiuo atveju nėra teisinio pagrindo prie bylos pridėti apelianto naujai pateiktų įrodymų.
Dėl apeliacijos objekto
14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria bylos dalis dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2017 m. rugpjūčio 18 d. savavališkos statybos akto Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo nutraukta, neskundžiama (nėra apeliacijos objektas), todėl apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos sprendimo dalies nevertina ir dėl jos nepasisako.
Dėl kioskų priskyrimo nekilnojamųjų daiktų kategorijai
15. Byloje kilo ginčas dėl trijų kioskų priskyrimo nekilnojamųjų daiktų kategorijai. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nustatė, jog kioskai negali būti pripažįstami nekilnojamuoju daiktu, kadangi jį į kitą vietą galima perkelti be didelių išlaidų nepakeičiant jo paskirties bei nesumažinant jo vertės. Apeliantas su tokiomis teismo išvadomis nesutinka ir reikalauja, jog ginčo kioskai būtų priskirti nekilnojamųjų daiktų kategorijai.
16. Kaip teisingai pastebėjo tiek pirmosios instancijos teismas, tiek bylos šalys, statinio sąvoka pateikiama Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 84 dalyje. Statinys – nekilnojamasis daiktas (pastatas arba inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog statinys yra nekilnojamasis daiktas, kurį apibūdina trys požymiai: 1) daikto sukūrimas vykdant statybos darbus; 2) kuriant daiktą buvo vartojami statybos produktai; 3) daiktas yra tvirtai sujungtas su žeme. Statinio sąvoka turi būti aiškinama kartu su nekilnojamojo daikto sąvoką apibrėžiančiomis CK 1.98 ir 4.2 straipsnių nuostatomis, pagal kurias nekilnojamieji daiktai yra žemė ar kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės. Tokio daikto sąlytis su žeme turi būti patvarus, t. y. neleidžiantis be gana didelių sąnaudų perkelti jį į kitą vietą bei pasižymėti atsparumu, neleidžiančiu statiniui atsidurti kitoje vietoje veikiant įprastoms gamtos jėgoms (pvz., vėjui). Pakankamą tokio objekto sąsają su žeme, duodančia pagrindą jį pripažinti nekilnojamuoju daiktu, apibrėžia du esminiai požymiai – daikto paskirties pasikeitimas jį perkėlus ir galimybės daiktą perkelti iš esmės nesumažinus jo vertės nebuvimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012).
17. Nagrinėjamu atveju apeliantas, nesutikdamas su skundžiamo teismo sprendimo argumentais, nurodė, kad kartu su Palangos miesto savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 4 d. raštu Nr. ((duomenys neskelbtini) pateiktos fotonuotraukos iliustruoja, jog ginčo objekto pastatyti ant jo dabartinės faktinės buvimo vietos (sklype esančios kalvos) nebuvo įmanoma neatlikus ardymo, montavimo, statybos darbų. Mano, jog fotonuotraukos vaizdžiai iliustruoja šio objekto statybos eigą, atliekamų statybos darbų pobūdį, todėl šios aplinkybės paneigia išvadą dėl objekto mobilumo, jo neišardžius. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad skundžiami privalomieji nurodymai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) surašyti savavališkos statybos akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, kuriame nurodyti duomenys, užfiksuoti 2017 m. liepos 31 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu Nr. (duomenys neskelbtini). Iš kartu su minėtu faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu pateiktų fotofiksacijų matyti, kad visi trys ginčo kioskai yra pastatyti vienas greta kito, juos skiria tarpas, lyginant juos su į bylą pateiktomis 2016 m. gegužės 10 d. fotofiksacijomis (kuriose ginčo kioskai užfiksuoti savo pirminėje vietoje), jų išorės išvaizda iš esmės nėra pasikeitusi. Iš pateiktų fotofiksacijų taip pat matyti, jog kioskų stogai nesujungti, bendrų sienų neturi, vientisos grindų dangos bei vientisos bendros vidinės erdvės nėra. Visos šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog ginčo kioskai buvo perkelti į naują vietą, kurioje iki šiol ir yra, jų neišardžius, nepermontavus, neperrinkus ar kitaip pažeidus.
18. Nors 2017 m. rugpjūčio 18 d. savavališkos statybos akte Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodyta, kad visi trys atskiri statiniai yra sujungti į vieną laikančiomis apatinėmis sienas jungiančiomis medinėmis sijomis, pritvirtintomis prie pamatinių medinių stulpų, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi fotofiksacijas, atliktas 2017 m. liepos 31 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje metu, su šiomis išvadomis nesutinka. Iš pateiktų fotofiksacijų matyti, jog ginčo kioskai yra pastatyti ant kalvos, kurios paviršius nėra lygus, o minėta medinė laikančioji sija neatlieka kioskų sujungimo funkcijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėta medinė sija iš esmės atlieka kiosko horizontalumo išlyginimo funkciją, kad kioskas nestovėtų kreivai. Dar daugiau, iš pateiktų fotofiksacijų matyti, jog minėtos medinės sijos bei ginčo kioskai yra sujungti tik metaliniais kampainiais, kurie prisukti keliais medsraigčiais, todėl atsižvelgus į ginčo kioskų techninę specifikaciją bei įvertinus tai, kad jų sutvirtinimui nebuvo panaudota speciali technika, o sujungimus galima greitai ir nesudėtingai pašalinti, darytina išvada, jog ginčo nameliai neatitinka CK 4.2 straipsnyje įtvirtintų nekilnojamojo daikto požymių.
19. Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu.
20. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.
21. Iš į bylą pateiktų 2017 m. rugsėjo 6 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2017 m. spalio 11 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog po 2017 m. liepos 31 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. (duomenys neskelbtini) fiksuotos situacijos atsirado šie pasikeitimai: šiaurinėje pastato pusėje baigtos užkalti lentomis sienos, įstatytas langas, vakarinėje pusėje užkaltas sienos tarpas, tarp buvusių atskirų pastatų naujai rengiama stogo konstrukcija, apjungiant visus atskirus statinius į vieną, montuojant stogo konstrukcijas, pritvirtinant prie jų juodą plėvelės dangą. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo turinį, konstatuoja, kad apeliantė, esant nustatytoms aplinkybėms, mano, jog ieškovė atliko darbus, kuriais iš atskirų konstrukcinių elementų sukūrė vieną bendromis laikančiosiomis konstrukcijomis apjungtą statinį, pasižymintį tvirtu sąlyčiu su žeme. Nurodė, kad dalies naujų laikančiųjų konstrukcijų bendrumas (apatinių sijų, bendrų išorinių sienų) lemia, kad tai yra vienas statinys, o ne keli kilnojamieji daiktai, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės pateiktu situacijos vertinimu. Teisėjų kolegija nustatė, jog į bylą yra pateiktas 2018 m. birželio 7 d. „Kioskų apžiūros aktas“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame specialistai pateikė išvadą, kad: „visų trijų kioskų konstrukcijos (sienos, stogai, stovai, ant kurių stovi kioskai) yra lengvos, nesudėtingos, medinės. Visi trys kioskai nėra vienas bendras statinys ir nėra bendrų kioskus tarpusavyje jungiančių, vienas kito apkrovas perimančių konstrukcijų. Visi trys kioskai kaip ir yra nubraižyta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovo trijų kioskų eskize, neturi statyboje įprastų pamatų: juostinių, gręžtinių, spraustinių ar kitų sudėtingų konstrukcinių pamatų. Kioskai pastatyti ant medinių, ketvirtainiškos formos tašelių, kurie remiasi ant betoninių kvadratinių plytelių į paprastą žemės paviršių. Visi kioskai gali būti lengvai perkeliami, arba kilnojami (pasitelkus automobilinį kraną, arba kitą mechanizmą), nes yra sukonstruoti ant paprasto žemės paviršiaus, net nenuėmus augalinio dirvožemio sluoksnio. Kioskai nėra įtvirtinti, ar užinkaruoti ant žemės paviršiaus, todėl juos galima nesudėtingai pastumti (pasitelkiant tinkamą bei saugų mechanizmą). Užsakovo kioskų priežiūros darbai laikomi paprasto remonto darbais. Kioskams pastatyti, statybos leidimai nereikalingi“. Teisėjų kolegija nenustatė, kad ši specialisto išvada būtų nuginčyta, prašymų skirti papildomą ekspertizę byloje nepareikšta, todėl apeliacinės instancijos teismas ja remiasi bei konstatuoja, jog šia specialisto išvada nustatytos aplinkybės paneigia apelianto argumentus, jog naujai įrengtos konstrukcijos apjungė visus atskirus statinius į vieną pastatą, todėl jis laikytinas nekilnojamuoju daiktu.
Dėl prejudicijos taikymo
22. Pagrindinės teismo sprendimo prejudicialumo vertinimo taisyklės suformuluotos ir nuosekliai plėtojamos kasacinio teismo praktikoje. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Šia taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Praktines šios taisyklės taikymo nuostatas yra suformulavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir kiti teismai.
23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovė teikdama ieškinį nurodė, kad privalomieji nurodymai surašyti nepagrįstai, nes kioskai nėra statiniai, atitinkantys nekilnojamojo daikto požymius ir jiems Statybos įstatymo nuostatos netaikytinos. Ieškovės vertinimu, šias aplinkybės konstatavo Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1300-243/2016 bei 2015 m. gruodžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1933-243/2015.
24. Apeliaciniu skundu nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertina išnagrinėtose administracinėse bylose nustatytas ir šioje civilinėje byloje nagrinėjamas aplinkybes. Teigia, jog jos nėra tapačios. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo yra išsamiai pasisakęs ir suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017 17–18 punktus; 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017 18 punktą; kt.). Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, jog 2017 m. sausio 19 d. Kioskų pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė UAB „Jūros Smeltė“ pardavė trečiajam asmeniui V. B. 2 kioskus, esančius (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes atsiliepimu į ieškinį taip pat patvirtino ir V. B., jame nurodė, kad du iš trijų ginčo kioskų pagal 2017 m. sausio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį yra įsigijęs jis ir ieškovės nuomojamame sklype šiuos kioskus tik remontavo, po to būtų išgabenęs juos į (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, jog privalomųjų nurodymų surašymo momentu trečiasis asmuo V. B. buvo dviejų iš trijų ginčo kioskų savininkas, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybės, kad šis teismo sprendimas gali sukelti teisinius padarinius ir ankstesnėse administracinėse bylose, kuriose nustatyti faktai buvo pripažinti prejudiciniais šioje civilinėje byloje nedalyvavusiems asmenims (trečiajam asmeniui V. B.), suponuoja išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas negalėjo taikyti prejudicijos.
25. Dar daugiau, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, jog administracinėse bylose išanalizuoti ir įvertinti visai kitoje sklypo vietoje 2011 metais pastatytų kioskų požymiai, kurių vizualizacija, techniniai duomenys ir išdėstymo vietos nėra identiški civilinėje byloje nagrinėtoms ginčo statinio požymiams, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė prejudicijos taikymo taisykles, todėl šios aplinkybės iš skundžiamo teismo sprendimo šalintinos.
Dėl netinkamo subjekto
26. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, jog privalomieji nurodymai buvo surašyti netinkamam subjektui. Mano, jog paminėta pirkimo–pardavimo sutartis neįrodo, kad parduoti kioskai yra tie patys objektai, dėl kurių surašytas savavališkos statybos aktas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais argumentais. Remiantis byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog 2017 m. sausio 19 d. Kioskų pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė UAB „Jūros Smeltė“ pardavė trečiajam asmeniui V. B. 2 kioskus, esančius (duomenys neskelbtini). Parduodamas kioskas Nr. 1 yra 6 kv. m ploto ir pastatytas pagal projektą „Prekyvietė 2“, parduodamas kioskas Nr. 2 yra 12 kv. m ir pastatytas pagal projektą „Prekyvietė 1“. Parduodamo kiosko Nr. 1 kaina yra 900 Eur, parduodamo kiosko Nr. 2 kaina – 1 800 Eur. Taip pat atsiliepimu į ieškinį trečiasis asmuo patvirtino, jog yra įsigijęs du iš trijų ginčo kioskų. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), pažymi, kad apeliantas be subjektyvaus pasvarstymo į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ginčo kioskai nėra tie patys objektai, dėl kurių surašytas savavališkos statybos aktas, todėl atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog privalomieji nurodymai buvo surašyti netinkamam subjektui.
Dėl tinkamo informavimo
27. Apeliaciniu skundu nesutinkama su argumentais, jog ieškovė nebuvo tinkamai informuota apie ginčijamus aktus. Teigia, jog ieškovė nuo pat pradžių žinojo apie inspekcijos vykdomą tyrimą, kurio metu jai buvo surašyti šioje byloje skundžiami dokumentai. Atkreipė dėmesį, kad nors ieškovės atstovai per pašto siuntos saugojimo terminą neatsiimdavo jiems siunčiamų kvietimų dalyvauti patikrinimuose, tačiau su ieškovės atstovu ne kartą buvo bendrauta telefonu informuojant jį apie surašytus dokumentus ir kitas su tyrimu susijusias aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, jog minėtus argumentus ieškovė grindžia kartu su apeliaciniu skundu pateiktais naujais įrodymais, tačiau šios nutarties 13 punktu buvo atsisakyta prie bylos pridėti naujai ieškovės pateiktus įrodymus, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina ir plačiau dėl to nepasisako.
28. Teisėjų kolegija išanalizavusi skundžiamo teismo sprendimo argumentus dėl ieškinio senaties taikymo, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino dėl privalomųjų nurodymų ir savavališkos statybos aktų panaikinimo.
29. Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
31. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
32. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo priteisti iš apeliantės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro 1 350 Eur. Pagrįsdama patirtas bylinėjimosi išlaidas, ieškovė į bylą pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus: 2018 m. gruodžio 28 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 18-067 bei 2019 m. vasario 27 d. mokėjimo nurodymą Nr. 61, kuriuo ieškovė sumokėjo advokatei 1 350 Eur už teisinę pagalbą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 2018 m. II ketvirtis – 926,70 Eur), konstatuoja, kad ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme viršija Rekomendacijose nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, todėl prašomas priteisti išlaidų dydis mažintinas. Nustatyta, jog šiuo atveju maksimalus priteistinas bylinėjimosi išlaidų dydis sudaro 1 204,71 Eur, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje pateiktus duomenis dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų (1 350 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą), daro išvadą, jog ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies bei iš atsakovo priteistina ieškovei 1204,71Eur (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).
33. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos priežiūros departamento ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Jūros Smeltė“ 1 204,71 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.