Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. ir trečiojo asmens L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-532-730/2017 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams A. L., S. L., R. P., N. P. dėl buto pirkimo – pardavimo sutarčių ir susitarimo pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, tretieji asmenys L. B. ir Vilniaus miesto 35-ojo notarų biuro notarė A. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su terasa ir garažu, 2010-07-20 pirkimo-pardavimo sutartį Nr.3493-7 ir 2010-08-02 susitarimą Nr.3789-7 nuo jų sudarymo momento; 2) pripažinti negaliojančia buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su terasa ir garažu, 2011-12-09 pirkimo-pardavimo sutartį Nr.R8-3759 nuo jos sudarymo momento; 3) taikyti dvišalę restituciją, pagal kurią A. L. ir S. L. grąžintų ieškovui minėtą butą su terasa ir garažą, o ieškovas sumokėtų 883 305,54 Lt A. L. ir S. L.; 4) taikyti dvišalę restituciją, pagal kurią R. P. ir N. P. grąžintų A. L. ir S. L. minėtą butą su terasa ir garažu, o A. L. ir S. L. sumokėtų R. P. ir N. P. kainą, mokėtą už butą.Ieškovas nurodė, kad 2010-07-20 tarp jo atstovės jo motinos L. B., veikiančios pagal įgaliojimą, ir atsakovų L. sudaryta ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, nes šalys iš tikro turėjo ketinimą sudaryti paskolos sutartį, perleidžiant butą kaip garantą dėl paskolos grąžinimo su teise per du metus butą atgauti. Esant 800 000 Lt kredito ir 23 984,71 Lt pradelstam mokėjimui banke, ieškovas siekė pasiskolinti pinigų ir jį atstovaudama L. B. su atsakovais susitarė, kad jie paskolins pinigų dvejiems metams, o kaip paskolos grąžinimo garantą, ieškovas turėjo įkeisti jam priklausantį butą. 2010-02-17 ieškovo atstovė L. B. ir atsakovė S. L. sudarė preliminarią sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise, pagal kurią šalys susitarė, kad ieškovas parduos butą už 1 800 000 Lt su po dvejų metų atpirkimo teise už ne mažiau nei 1 800 000 Lt. Kitą dieną – 2010-02-18 šalys sudarė papildomą susitarimą Nr.1 prie 2010-02-17 preliminarios sutarties, kuriame buto kaina jau buvo 1 000 000 Lt, o atpirkimo kaina – 1 280 000 Lt. Tačiau 2010-07-19 buvo sudarytas dar vienas papildomas susitarimas, kuriuo šalys įsipareigojo pasirašyti papildomą susitarimą prie pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties su atpirkimo teise. 2010-07-20 buvo sudaryta pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis, kur buvo kaina vis tik numatyta 1 800 000 Lt. 2010-08-02 šalys sudarė susitarimą, kuriuo pakeitė numatytas apmokėjimo sąlygas ir kainą, t. y. 1 000 000 Lt, nekeičiant sutarties 2.1.2 ir 2.1.3 p. numatytų sumų sumokėjimo, tačiau nieko neužsimenama apie 2.1.1. p., kuriuo neva L. B. gavo 800 000 Lt prieš pasirašant sutartį. Tai aiškiai parodo, kad tikroji šalių valia ne buto pirkimo- pardavimo sutarties sudarymas, o kiti santykiai, kuriais siekiama paslėpti paskolos teisinius santykius. Netrukus po buto pirkimo-pardavimo sutarties ir jos pakeitimo sudarymo, 2010-08-03 A. L. pervedė ieškovui A. B. 3 000 Lt, paskirtis nurodyta – paskola, 2010-08-12 S. L. pervedė į ieškovo sąskaitą 215 757 Lt, kurio paskirtis – kredito lėšos pagal 2010-07-20 sutartį; o kitą dieną – 2010-08-13 ieškovas A. L. pervedė 115 000 Lt, pavedimo paskirtis – pagal susitarimą. Jau 2010-05-12 SMS žinutėmis A. L. reikalavo grąžinti pinigus, po 2010-08-13 SMS žinutės ieškovas pervedė minėtas sumas į A. L. nurodytą sąskaitą. Po to jis ir toliau reikalavo pinigų grąžinimo. 2010-09-06 vykęs susirašinėjimas tarp L. B. ir A. L. parodo, jog jis ir toliau, jau po buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kai butas jam priklausė nuosavybės teise, reikalavo iš ieškovo ir iš L. B. paskolos grąžinimo, pripažino, kad suteikė paskolą bei reikalavo naujo paskolos grąžinimo užtikrinimo. Kadangi ieškovas neturėjo ketinimo parduoti jam nuosavybės teise priklausančio buto, o pasiskolinti pinigų, o atsakovų tikroji valia buvo juos paskolinti, užsitikrinant paskolos grąžinimą ir atgauti paskolintus pinigus, buto pirkimo-pardavimo sutartis kaip apsimestinis sandoris yra niekinė ir naikintina (CK 1.87 str. 1 d.). Asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu (CK 1.89 str.). L. B. jau 2007 m. buvo nustatyti praeinantys pasikartojantys smegenų išemijos paroksizmai. Šiai ligai būdinga, kad dėl jos sulėtėja mąstymas, blogėja dėmesio koncentracija, atmintis, galvos svaigimas, ūžimas ausyse, nuovargis, sutrikęs darbingumas, pablogėjęs naujų įvykių įsiminimas ir kt. 2008 m. ir 2009 L. B. buvo hospitalizuota dėl intensyvių stuburo juosmens skausmų, galvos svaigimo, koordinacijos sutrikimo ir pykinimo, pablogėjusio regėjimo, blogo miego. 2009-08-12 jai nustatytas 40 proc. darbingumo lygis, rekomenduojamas apsilankymas pas psichologą, tausojantis režimas. Nuo 2010 m. L. B. gydosi VšĮ RUL Psichosomatiniame skyriuje, jai konstatuoti įvairūs neurologinės būklės sutrikimai, gebėjimo priimti sprendimus bei panašūs sutrikimai. Nuo 2012-09-29 L. B. nustatytas neterminuotas vidutinių specialiųjų poreikių lygis po išeminio insulto. Tiek pasirašydama preliminarias, tiek pagrindinę buto pirkimo-pardavimo sutartį, tiek ir po to, L. B. gydėsi nuo lėtinės smegenų išemijos, ko pasėkoje negalėjo adekvačiai reaguoti į aplinką ir sudaromas sutartis, nesuprato jų reikšmės ir ryšium su tuo sudarė ypač nenaudingą sandorį ieškovui. L. B. ir A. L. susirašinėjimas parodo jos nestabilią psichinę ir emocinę būklę, nesusigaudymą aplinkoje ir sudarytų sandorių reikšmės nesupratimą­­­. Pasirašydama sandorius L. B. galvojo, kad pasirašo paskolos sutartį su buto įkeitimu ir nesuprato tikrosios sandorio esmės. Ieškovas prašė paskirti jo atstovės L. B. psichiatrinę ekspertizę.Sandoriai taip pat negaliojantys CK 1.91 straipsnio pagrindu – dėl apgaulės, kadangi atsakovai suklaidino ieškovo įgaliotinę dėl sudaromo sandorio esmės, ji dėl nesąžiningų tyčinių atsakovų veiksmų tikėjosi, kad yra sudaroma paskolos sutartis dvejiems metams, po kurių grąžinus paskolintus pinigus ieškovui bus grąžintas butas, nes atsakovai vis keisdami preliminarias sutartis taip klaidino L. B. dėl esminių sutarties sąlygų matydami ir pasinaudodami jos būsena. Atsakovai ir toliau veikdami nesąžiningai 2011-03-31 sudarė preliminariąją buto pirkimo-pardavimo sutartį, kuria įsipareigojo parduoti butą R. ir N. P., vėliau pardavė jiems butą už 1 400 000 Lt, t. y. daug žemesne kaina nei įsigijo patys, bei rinkos kaina. Tai rodo, kad atsakovai niekada neketino įsigyti buto, o siekė tik pasipelnyti tyčia apgaulingai veikdami. Tarp atsakovų A. ir S. L. ir R. ir N. P. sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis taip pat pripažintina negaliojančia nuo sudarymo momento, nes P. pripažintini nesąžiningais buto įgijėjais (CK 1.80 str., 4.96 str., 1 d., 1.5 str.). Nesąžiningais P. pripažintini dėl to, kad butą įsigijo mažesne nei rinkos kaina, ieškovo šeimai gyvenant bute, L. B. prisistačius kaip buto savininke ir aprodžius butą, derantis dėl kainos ir nurodžius, kad butas užstatytas kol ji sumokės atsakovams paskolą. Atsakovai niekada bute negyveno ir neketino gyventi, jie privalėjo domėtis ankstesnio sandorio teisėtumu ir žinojo visas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-1260-661/2015 jau yra išnagrinėjęs ieškovo A. B. reikalavimą dėl ginčo sandorių nuginčijimo CK 1.87 str. pagrindu (kaip apsimestinio sandorio) ir CK 1.91 str. pagrindu (dėl apgaulės) ir 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu atmetė šiuos ieškovo reikalavimus kaip neįrodytus. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. birželio 6 d. minėtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-107-407/2016), taigi teismo sprendimas patikrintas instancine tvarka ir yra įsiteisėjęs. Remdamasis CPK 137 str. 2 d. 4 p. ir 293 str. 1 d. 3 p. teismas konstatavo, jog šie nurodyti sandorių nuginčijimo pagrindai ir aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir byloje pakartotinai nėra ir negali būti nagrinėjami. Teismas nurodė, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra sandorių nuginčijimas CK 1.89 str. pagrindu. Nustatyta, kad 2010-07-20 ginčo sandorį ieškovas sudarė per atstovę – motiną L. B.. Ieškovas A. B. motinai L. B. buvo išdavęs tokio mąsto ir apimties įgaliojimą, kad sandorius ji galėjo sudaryti ir sudarė savo vertinimu ir savo nuožiūra. Ieškovas A. B. nurodo, kad ginčo sandorio sudarymo metu savo veiksmų reikšmės suvokti negalėjo ne jis, o jo motina (atstovė pagal įgaliojimą) L. B.. Toks reikalavimas argumentuojamas įgaliotinės L. B. sveikatos būkle. Trečiasis asmuo L. B. savo procesiniuose dokumentuose nurodė du pagrindus dėl ko ji negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti: pirma - tai jos sveikata, antra – jog kažkas ją hipnotizavo ar „kažko įpylė į kavą“. Išklausęs ir išanalizavęs ieškovo atstovės paaiškinimus, atsakovų atstovų paaiškinimus, trečiojo asmens L. B. ir notarės A. P. paaiškinimus, teismas konstatavo, jog į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų L. B. žodžius, jog jos mąstymas ar psichika buvo veikiami kokių nors trečiųjų asmenų hipnozės būdu ar kokių nors cheminių preparatų būdu (CPK 178 str.). Teismas ieškovo ir trečiojo asmens prašymu 2016-06-17 d. nutartimi paskyrė byloje trečiojo asmens L. B. teismo psichiatrinę ekspertizę. Ištyrę pateiktą bylos medžiagą, teismo pateiktą tiriamosios L. B. medicininę dokumentaciją ir betarpiškai pokalbio metu įvertinę tiriamosios psichiką, atlikę psichologinį tyrimą, ekspertų komisija pateikė išvadą, jog apibendrinus pateiktą medžiagą ir įvertinus tiriamosios psichikos sveikatos būseną, nustatyta, kad nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad 2010 m. L. B. būtų sirgusi lėtiniu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste ar kitu psichikos sutrikimu, kuris galėtų turėti esminės įtakos asmens gebėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti.Teismas, vadovaudamasis CPK 218 straipsniu, įvertinęs ekspertų komisijos išvadą kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pačios L. B. paaiškinimus teismo posėdžių metu ir šalių atstovų paaiškinimus, notarės A. P. paaiškinimus, nurodė, kad nėra pagrindo nesutikti su ekspertų komisijos duota išvada. Teismo vertinimu, byloje nėra įrodyta, kad A. B. atstovavusi L. B. 2010-07-20 sandorio sudarymo metu, ar 2010-08-02 susitarimo sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas ieškovo ieškinį dėl 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutarties (ir 2010-08-02 susitarimo, kaip sudėtinės sutarties dalies) pripažinimo negaliojančia, atmetė, kaip neįrodytą. Taip pat teismas nurodė, kad netenkinus šio ieškinio reikalavimo, pripažinti negaliojančia 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartį, nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimo dėl 2011-12-09 pirkimo–pardavimo sutarties, kuria butas buvo perleistas atsakovams R. ir N. P., pripažinimo negaliojančia, kadangi reikalavimas dėl šios sutarties nuginčijimo yra išvestinis, siejamas su 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimu (CPK 178 str.).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas A. B. ir trečiasis asmuo L. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas netinkamai išaiškino apsimestinio sandorio institutą, jį taikė tik formaliuoju pagrindu, nesiaiškino sutarčių sudarymo aplinkybių, todėl bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Šalis, sudarydama sandorius, veikė nesąžiningai ir tai įrodo aplinkybės, jog ji per trumpą laiką įkalbėjo kitus žmones suteikti jai įgalinimus, o po to įkeitusi kitų asmenų turtą, gavo paskolą iš banko. Tokią teismų praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarties dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009). Teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes bei priimdamas sprendimą nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Atsakovai A. L. ir S. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, susijusiais tik su sandorio negaliojimu pagal CK 1.87 straipsnį. Apeliantai susiaurino skundo ribas, pateikdami skundą dėl sprendimo dalies dėl sandorių negaliojimo CK 1.87 straipsnio pagrindu, kas nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi skundas pateiktas be apeliacinio skundo dalyko ir pagrindo, pateikiami argumentai nėra susiję su bylos nagrinėjimo dalyku.Atsakovai R. P. ir N. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad skundas neatitinka CPK 306 straipsnio šiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų. Apeliacinio skundo esmė yra tai, kad A. L., S. L. ir A. B. pirkimo-pardavimo sutartimi pridengė paskolos teisinius santykius ir paskolos sandorį. Tačiau iš byloje esančių įrodymų nėra galimybės apibrėžti netgi tariamos paskolos sumos. Byloje nustatyta, kad ieškovas turėjo įsiskolinimą bankui, kurį Lekavičiai padengė ir sumokėjo papildomus pinigus ieškovui. Kadangi pirkimai-pardavimai vyko naudojant bankų kreditavimą, šalys, norėdamos gauti kreditą, privalėjo savo valią įforminti taip, kaip to reikalavo bankas, t. y. pirkimu-pardavimu. Net pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise sandoris negalėjo būti sudarytas. Tai reiškia, kad sudarydamos pirkim-pardavimo sandorį šalys aiškiai suprato, kad jų padėtis yra sąlygota bankų kreditavimo ypatumų ir jokie šalių ankstesni preliminarūs susitarimai neturi teisinės galios.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patiktina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Nagrinėjamoje byloje ieškovas A. B. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), su terasa ir garažu, 2010-07-20 pirkimo-pardavimo sutartį Nr.3493-7 ir 2010-08-02 susitarimą Nr.3789-7 bei 2011-12-09 pirkimo-pardavimo sutartį Nr.R8-3759 negaliojančiais nuo jų sudarymo momento ir taikyti dvišalę restituciją. Ieškovas ieškinį grindė: CK 1.87 straipsnio pagrindu, teigdamas, kad 2010-07-20 pirkimo-pardavimo sutartis ir 2010-08-02 susitarimas yra apsimestiniai sandoriai, nes šalių tikrasis ketinimas buvo sudaryti paskolos sutartį; CK 1.91 straipsnio pagrindu, teigdamas, kad sudarant 2010-07-20 pirkimo-pardavimo sutartį ir 2010-08-02 susitarimą atsakovai suklaidino ieškovą atstovaujančią jo motiną dėl esminių sutarčių sąlygų; CK 1.89 straipsnio pagrindu, teigdamas, kad 2010-07-20 pirkimo-pardavimo sutartį ir 2010-08-02 susitarimą sudarė nors ir veiksni, tačiau sandorių sudarymo metu negalėjusi savo veiksmų suvokti ieškovą atstovavusi jo motina. Byloje nustatyta, kad ieškovas A. B. yra anksčiau kreipęsis į teismą su ieškiniu atsakovams A. L., S. L., R. P. ir N. P. (tretieji asmenys – L. B., A. P. ir BAB Ūkio bankas), prašydamas, vadovaujantis CK 1.87 straipsniu ir CK 1.91 straipsniu, pripažinti negaliojančiais 2010-07-20 pirkimo-pardavimo sutartį Nr.3493-7 ir 2010-08-02 susitarimą Nr.3789-7 bei 2011-12-09 pirkimo-pardavimo sutartį Nr.R8-3759 ir taikyti dvišalę restituciją. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1260-661/2015, minėtą ieškovo ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-107-407/2016, minėtas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Įstatyme numatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (CPK 279 str. 4 d.). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 293 straipsnio 1 dalies 3 puntu, konstatavo, jog CK 1.87 straipsnyje ir CK 1.91 straipsnyje nurodyti sandorių nuginčijimo pagrindai ir aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir byloje pakartotinai negali būti nagrinėjami, o šios bylos nagrinėjimo dalykas yra sandorių nuginčijimas CK 1.89 straipsnio pagrindu. Apeliaciniame skunde nėra nurodyti argumentai, paneigiantys paminėtą teismo išvadą. CK 1.89 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinio asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal šio asmens ieškinį.Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti teisėtumą civiliniuose santykiuose, nepaneigiant civilinių teisinių santykių stabilumo, įgytų teisių tęstinumo reikšmės. Todėl tam, kad sandoris nebūtų nuginčytas abejotinais pagrindais, kiekvienu sandorio ginčijimo atveju teismas turi analizuoti tiek ginčijamo sandorio turinį, tiek ir jo sudarymo aplinkybes, turėjusias reikšmės sandorio šalių apsisprendimui dėl sandorio sudarymo. Ypač sandorio sudarymo aplinkybės aktualios, kai ginčijami sandoriai, turintys valios trūkumų. Prie tokių sandorių su valios trūkumais priskiriami ir CK 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai, t. y. savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti, nors ir veiksnaus, fizinio asmens sudaryti sandoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016). Spręsdamas dėl CK 1.89 straipsnio pagrindu pareikšto reikalavimo pagrįstumo (sandorio negaliojimo) teismas privalo išaiškinti, ar asmuo, sudarydamas sandorį, dėl tam tikrų priežasčių (ligos, stresinės situacijos, alkoholio, psichotropinių ar kitokių medžiagų, veiksnių poveikio) buvo tokios sveikatos, psichikos būklės, kad nesuprato, kokį sandorį sudaro. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439-219/2017). Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovo A. B. (pardavėjo), atstovaujamo trečiojo asmens L. B., ir atsakovų A. L. ir S. L. (pirkėjų), atstovaujamos A. L., 2010-07-20 buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria pardavėjas pardavė pirkėjams butą su terasa ir garažu, esančius (duomenys neskelbtini), už 1 800 000 Lt kainą (t. 1, b. l. 28-37). 2010-08-02 susitarimu sutarties šalys pakeitė 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą parduodamo turto kainą, sumažindamos ją iki 1 000 000 Lt (t. 1, b. l. 38-44). 2011-12-09 pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovai A. L. ir S. L. pardavė ginčo butą atsakovams R. P. ir N. P.. Ieškinyje nurodoma, kad pasirašydama 2010-07-20 pirkimo-pardavimo sutartį bei 2010-08-02 susitarimą, ieškovo atstovė, jo motina L. B., dėl buvusios sveikatos būklės galvojo, kad pasirašo paskolos sutartį su buto įkeitimu ir nesuprato tikrosios sandorio esmės. Trečiasis asmuo L. B. teigė, kad dėl blogos sveikatos būklės ji nuolat gydosi, vartoja įvairius vaistus ir antidepresantus, o sudarant sandorį pas notarę buvo veikiama kažkokio hipnotizuotojo ir buvo kažko įpilta į kavą, nes atsipeikėjo gatvėje, nieko neprisiminė kas vyko pas notarę, negalėjo kontroliuoti savo minčių (t. 2, b. l. 1-3). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrijos ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009). Nagrinėjamoje byloje ieškovo A. B. bei trečiojo asmens L. B. prašymu pirmosios instancijos teismas 2016 m. birželio 17 d. nutartimi paskyrė L. B. teismo psichiatrinę ekspertizę. Byloje pateiktame ekspertizės akte Nr.78TPK-190/2016 (t. 4, b. l. 20-31), ekspertai į teismo užduotus klausimus atsakė, jog: 1) nėra duomenų, kad L. B., sudarydama 2010-07-20 buto su terasa ir garažu pardavimo sutartį, sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste ar kitu psichikos sutrikimu, kuris galėtų turėti esminės įtakos asmens gebėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę ir jos valdyti, dėl tuometinės savo psichikos sveikatos būklės ji galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę, suvokti 2010-07-20 sutarties turinį ir prasmę bei galėjo valdyti savo veiksmus; 2) nėra duomenų, kad L. B., sudarydama 2010-08-02 susitarimą, sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste ar kitu psichikos sutrikimu, kuris galėtų turėti įtakos asmens gebėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, dėl tuometinės savo psichikos sveikatos būklės ji galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę, suvokti 2010-08-02 susitarimo turinį ir prasmę bei galėjo valdyti savo veiksmus. Minėtame ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad: apibendrinus pateiktą medžiagą ir įvertinus tiriamosios psichikos sveikatos būseną, nustatyta, jog nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad 2010 m. L. B. būtų sirgusi lėtiniu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste ar kitu psichikos sutrikimu, kuris galėtų turėti esminės įtakos asmens gebėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti; pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kad L. B. somatiniai susirgimai ar gydymui skirti medikamentai turėjo įtakos jos gebėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti byloje nagrinėjamų įvykių laikotarpiu; šiuo metu L. B. psichikos būsenoje vyrauja daugybinių lėtinių širdies ir kraujagyslių sistemos ligų (koronarinės širdies ligos; krūtinės anginos; lėtinės smegenų išemijos su vestibuliniu sindromu, pirminės arterinės hipertenzijos) sąlygotas organinis psichosindromas (organinio pobūdžio asmenybės ir elgesio pokyčiai), kurio fone stebimi ryškūs histrioninio tipo asmenybės bruožai, tai yra jai konstatuojamas – mišraus tipo asmenybės sutrikimas (F 61), kuris tikėtina buvo ir ginčo sandorių sudarymo metu, tačiau neturėjo esminės įtakos gebėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę, suvokti 2010-07-20 ir 2010-08-02 sandorių turinį ir prasmę bei valdyti savo veiksmus; taip pat konstatuojamas jau po sandorių sudarymo manifestavęs, subjektyviai reikšmingos psichotraumuojančios juridinės situacijos sąlygotas adaptacijos sutrikimas (F 43.2), pasireiškiantis mišria nerimo ir depresine simptomatika.Vertindamas ieškovo atstovės L. B. sveikatos būseną ginčijamo 2010-07-20 sandorio bei 2010-08-02 susitarimo sudarymo metu bei darydamas išvadą, kad šių sandorių sudarymo metu L. B. galėjo suprasti sandorių turinį ir savo veiksmų reikšmę bei galėjo savo veiksmus valdyti, pirmosios instancijos teismas rėmėsi byloje paskirtos ekspertizės aktu, L. B. paaiškinimais žodinių teismo posėdžių metu ir šalių atstovų paaiškinimais, notarės A. P. paaiškinimais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju faktą, kad L. B. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti minėtų ginčijamų sandorių sudarymo metu, patvirtina ne tik ekspertizės aktas ir ekspertizės metu išnagrinėti medicininiai duomenys, bet ir aplinkybės, kad ir vėliau L. B. savarankiškai įgyvendino savo teises, jos darbingumo sumažėjimas buvo sietas su jos fizine negalia, o ne su psichikos sutrikimais, L. B. nuo pat 2009-01-01 savarankiškai užsiėmė individualia veikla, SoDra duomenų bazėje yra apskaitoma kaip savarankiškai dirbantis asmuo, sudarydavo draudimo sutartis, yra atlikusi transporto priemonių technines apžiūras, pagal sveikatos būklę ir šiuo metu gali vairuoti transporto priemonę (t. 3, b. l. 2-20, 47, 73, 78, 94-95).Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo atstovės jo motinos L. B. galėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę bei juos valdyti ginčijamo 2010-07-20 sandorio ir 2010-08-02 susitarimo metu, įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir jų įrodomąją reikšmę nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė CK 1.89 straipsnį bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos šio straipsnio aiškinimo ir taikymo praktikos. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad nėra pagrindo CK 1.89 straipsnio pagrindu pripažinti negaliojančia 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartį bei 2010-08-02 susitarimą, turėjo pagrindą atmesti ir ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančia 2011-12-09 pirkimo-pardavimo sutartį, kadangi šis reikalavimas yra išvestinis, siejamas su 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimu.Apeliantai skunde neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų argumentų bei padarytų išvadų, kuriomis buvo atmesti ieškinio reikalavimai grindžiami CK 1.89 straipsnyje nustatytu pagrindu, o skundą grindžia argumentais, susijusiais su sandorių negaliojimu pagal CK 1.87 straipsnį. Tačiau, kaip minėta, CK 1.87 straipsnyje ir CK 1.91 straipsnyje nurodyti sandorių nuginčijimo pagrindai ir aplinkybės nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisako (CPK 306 str.). Be to, didžioji dalis apeliacinio skundo argumentų susiję su jau įsiteisėjusių teismų sprendimų motyvų citavimu bei jų ginčijimu, dėl ko teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl šių skundo argumentų pasisakyti. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje ieškovo pareikšti ieškinio reikalavimai, išnagrinėti nepažeidžiant nei materialiosios, nei proceso teisės normų reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, todėl naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.