Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Nijolės Piškinaitės, Antano Rudzinsko ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. ir trečiojo asmens L. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1260-661/2015 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams A. L., S. L., R. P. ir N. P. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys – L. B., A. P. ir bankrutavusi akcinė bendrovė Ūkio bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsiliepime į trečiojo asmens L. B. apeliacinį skundą atsakovas A. B. nurodo, kad su juo sutinka ir prašo jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ginčo esmės

Byloje nustatyta, kad 2010-07-20 tarp ieškovo A. B. (pardavėjo), atstovaujamo trečiojo asmens L. B., ir atsakovų A. L. ir S. L., atstovaujamos A. L. (pirkėjų), buvo sudaryta buto su terasa ir garažo, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis (1 t., b. l. 19-28). 2010-08-02 susitarimu sutarties šalys pakeitė 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą parduodamo turto kainą, sumažindamos ją iki 1 000 000 Lt (1 t., b. l. 29-35). 2011-12-09 pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovai A. L. ir S. L. pardavė ginčo butą atsakovams R. P. ir N. P. už 1 044 633,81 Lt kainą (2 t., b. l. 86-99). Ginčo aplinkybės patvirtina, kad pagrindinis ieškovo siekis šioje byloje yra nuginčyti 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutarties (ir 2010-08-02 susitarimo, kaip sudėtinės sutarties dalies) galiojimą ir taikant restituciją susigrąžinti pagal šią sutartį atsakovams A. ir S. L. perleistą butą.

2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimo pagrindais ieškovas nurodo sandorio apsimestinumą (CK 1.87 str.) ir atsakovo A. L. apgaulę (CK 1.91 str.). Šiame kontekste pažymėtina, kad ieškovas sandorį ginčija dviem savarankiškais, vienas su kitu nesuderinamais pagrindais, nes tas pats sandoris negali būti ir apsimestinis, ir sudarytas dėl apgaulės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2011). Todėl toliau teisėjų kolegija dėl kiekvieno iš šių pagrindų pasisako atskirai.

Apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti (CK 1.87 str. 1 d.). Sandorio ydingumas gali pasireikšti dėl sandorio šalių valios, objekto, subjekto ir kt. Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėja, kad 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, kuriuo buvo pridengta paskolos sutartis. Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kad tikroji ieškovo valia sudarant 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartį buvo gauti 200 000 Lt paskolą iš atsakovo A. L., o atsakovo A. L. – suteikti 200 000 Lt paskolą už 280 000 Lt palūkanas, kurios (paskolos) grąžinimas būtų užtikrintas ieškovui priklausančio buto įkeitimu. Ieškovas nurodė, kad, siekdamos realizuoti šiuos ketinimus, šalys sudarė tris preliminariąsias sutartis dėl buto pirkimo–pardavimo, kuriose yra nurodyta ieškovo teisė atpirkti butą per dvejus metus ir teisė gyventi bute dvejus metus. Šios preliminarių susitarimų sąlygos, ieškovo teigimu, patvirtina, kad šalys tarėsi dėl paskolos suteikimo.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis (šiuo atveju – kad tikroji šalių valia buvo sudaryti paskolos sutartį), reikia įrodyti. Šią pareigą turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (CPK 178 str.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas šios pareigos neįvykdė. Nesutikdami su šia teismo išvada, apeliantai apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė tikrosios ginčijamo sandorio šalių valios, jų elgesio prieš sandorio sudarymą ir po jo.

Apeliantai pagrįstai nurodo, kad, kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-421/2015).

Nagrinėjamu atveju ginčo šalys neatskleidžia visų bylai reikšmingų aplinkybių. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantę A. B. ir atsakovą A. L. siejo ne tik teisiniai santykiai, susiję su ginčijama sutartimi, bet ir kiti teisiniai santykiai, kurių šalys neatskleidžia. Byla yra privataus pobūdžio, todėl šalims neatskleidus visų nagrinėjamam ginčui reikšmingų faktinių aplinkybių, ji sprendžiama pagal tuos įrodymus, kuriuos šalys pateikė į bylą (CPK 179 str. 2 d.).

Teigdamas, kad 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, kuriuo pridengta paskolos sutartis, ieškovas turėtų įrodyti ne tai, kad tikroji šalių valia buvo ginčo sutartyje nustatyti buto atpirkimo teisę ir teisę gyventi jame, bet tai, kad tikroji abiejų sutarties šalių valia buvo sudaryti paskolos, o ne pirkimo–pardavimo sutartį. Vien tik aplinkybės, kad tikroji šalių valia buvo į 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartį įtraukti atpirkimo teisę, įrodymas, galėtų patvirtinti, kad šalis siejo pirkimo–pardavimo sutartis su atpirkimo teise, bet ne paskolos sutartis. Pagal ieškovo nurodomas aplinkybes, t. y. kad šalių valia buvo sudaryti 200 000 Lt paskolos sutartį, ieškovas turėtų įrodyti, kad atsakovas A. L. ieškovo nuosavybėn perdavė 200 000 Lt, o ieškovas įsipareigojo juos grąžinti (CK 6.870 str. 1 d.). Ištyrusi ir įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas tokios aplinkybės neįrodė (CPK 178, 185 str.).

Kaip pirmiau nurodyta, visose šalių sudarytose sutartyse – tiek preliminariose, tiek pagrindinėje – šalys tarėsi dėl buto pirkimo–pardavimo: iš pradžių už 1 800 000 Lt kainą, vėliau sumažindamos turto pardavimo kainą iki 1 000 000 Lt, bet ne dėl 200 000 Lt paskolos suteikimo. Preliminarių sutarčių, kaip neatitinkančių ieškovo valios, ieškovas neginčija. Tai, kad šalys tarėsi dėl pirkimo–pardavimo, o ne paskolos, patvirtina ir byloje pateikti apeliantės L. B. 2010-02-24 ir 2010-02-26 pakvitavimai, kuriais ji patvirtino, kad iš atsakovo A. L. gavo bendrą 18 000 Eur avansą ,,už butą, kurį perka S. L.“, ,,už buto pardavimą paėmiau 10 000 eurų“ (1 t., b. l. 171), taip pat 2010-02-24 mokėjimo nurodymas, kuriuo atsakovas A. L. pervedė į ieškovo A. B. sąskaitą 20 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas: ,,avansas už perkamą butą (duomenys neskelbtini) pagal preliminarią sutartį“ (4 t., b. l. 100).

Įrodinėdamas sandorio apsimestinumą, ieškovas neįrodė bendros abiejų ginčo sutarties šalių valios sudaryti apsimestinį sandorį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovai A. ir S. L., kaip viena iš 2010-07-20 sandorio šalių, jo sudarymo metu būtų turėję kitokią valią, nei sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Priešingai, jų veiksmai patvirtina, kad jie įgijo ir vykdė savo, kaip buto pirkėjų, teises ir pareigas. Byloje nėra ginčo, kad atsakovai sumokėjo už butą 2010-08-02 susitarime (kuriuo pakeista 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta parduodamo turto kaina) nustatyta tvarka ir sąlygomis; įregistravo nuosavybės teisę į įsigytą butą Nekilnojamojo turto registre. Patys apeliantai nurodo, kad 2010 m. rugsėjo mėn. atsakovai jų prašė išsikraustyti iš ginčo buto, apeliantams šios pareigos neįvykdžius, atsakovai inicijavo civilinę bylą dėl iškeldinimo (CPK 179 str. 3 d.); 2011-12-09 pirkimo–pardavimo sutartimi įsigytą butą perleido tretiesiems asmenims (atsakovams R. ir N. P.). Visos šios aplinkybės, priešingai nei teigia apeliantai, įrodo, kad atsakovai A. ir S. L. įvykdė prašomą pripažinti apsimestine sutartį ir realiai įgyvendino savo, kaip buto savininkų, teises ir pareigas (CPK 185 str.).

Sprendžiant dėl tikrųjų šalių ketinimų sudarant ginčo sutartį, atkreiptinas dėmesys, kad šalių veiksmai neatitinka ieškovo nurodomos pozicijos dėl tikrosios šalių valios. Kaip minėta, ieškinys grindžiamas tuo, kad tikroji šalių valia buvo sudaryti 200 000 Lt paskolos sandorį, tačiau pagal ginčijamą sutartį atsakovai A. ir S. L., kaip nurodo pats ieškovas, sumokėjo virš 1 000 000 Lt (iš jų beveik 800 000 Lt AB ,,Parex“ bankui, padengdami ieškovo kredito likutį). Apeliantės L. B. 2016-03-30 teismo posėdžio metu išdėstyta pozicija, kad jai buvo reikalinga tik 200 000 Lt paskola, o padengti ieškovo turimo kredito AB ,,Parex“ bankui (beveik 800 000 Lt) atsakovo A. L. niekas neprašė, kad tai jis padarė savo iniciatyva, paneigia tiek 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta atsiskaitymo tvarka, iš kurios matyti, kad 779 548,46 Lt suma turi būti pervesta AB ,,Parex“ bankui, tiek tos pačios dienos (2010-07-20) apeliantės L. B. pareiškime išreikštas sutikimas, kad ši suma būtų pervesta AB ,,Parex“ bankui, mokėjimo paskirtį nurodant ,,Kredito pagal 2007-03-02 kreditavimo sutartį Nr. BKS/785 grąžinimas ir kreditinių kortelių dengimas (kredito gavėjai – A. B., L. B.)“, t. y. padengiant L. B. ir A. B. įsiskolinimą (4 t., b. l. 62). Apeliaciniuose skunduose patys apeliantai nurodo, kad A. L. jiems suteikė 1 000 000 Lt paskolą, kas neatitinka apeliantų nurodomos šalių valios dėl 200 000 Lt paskolos teisinių santykių sukūrimo.

Įrodinėdami tikrąją šalių valią, apeliantai akcentuoja ir 2010-07-19 preliminaraus susitarimo prie būsimos pirkimo–pardavimo sutarties nuostatą, kurioje įtvirtinta, kad tuo atveju, jei pagrindinėje sutartyje kokios nors sutarties sąlygos bus reglamentuotos kitaip nei preliminariame 2010-07-19 susitarime, šalys pirmenybę teiks preliminaraus susitarimo nuostatoms (2 p.). Apeliantų teigimu, bylos duomenys (2011-04-08 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuotos atsakovo A. L. apeliantei L. B. siųstos SMS žinutės, kuriomis reikalaujama grąžinti pinigus; atsakovų A. L. ir S. L. inicijuotos kitos civilinės bylos dėl pinigų pagal preliminarius susitarimus išieškojimo) patvirtina, kad pats atsakovas A. L. laikėsi preliminarių susitarimų net ir po 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutarties, kas, apeliantų teigimu, patvirtina šalių tikrąją valią laikytis preliminarių susitarimų, o ne pagrindinės sutarties.

Iš 2010-07-19 preliminaraus susitarimo sąlygų matyti, kad atsakovė S. L. (pirkėja) buvo pervedusi ieškovui A. B. 143 500 Lt avansą už įsigyjamą turtą (6 p.), kurį ieškovas A. B. įsipareigojo grąžinti ieškovui per 2 darbo dienas nuo visos 1 000 000 Lt sumos galutinio gavimo (7 p.). Kaip galima spręsti iš atsakovo A. L. SMS žinučių, rašytų 2010 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. turinio, atsakovas A. L. reikalauja iš apeliantės grąžinti šią pinigų sumą (1 t., b. l. 44-48). Bylos duomenys patvirtina, kad ši suma nebuvo įtraukta į atsakovų A. ir S. L. atsiskaitymą pagal 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartį. Tai, kad atsakovai turi reikalavimo teisę į tam tikras jų pervestas apeliantams sumas, nors šios sumos ir buvo įtvirtintos preliminariuose susitarimuose, nepaneigia šalių sudarytos pagrindinės sutarties galios ir nereiškia, kad šalis saisto preliminarioje, o ne pagrindinėje sutartyje įtvirtintos nuostatos dėl buto pirkimo–pardavimo. Tas pats pasakytina ir apie apeliantų argumentą, kad atsakovai A. ir S. L. kitose bylose prisiteisinėja įvairias pinigų sumas, kildinamas iš preliminarių susitarimų. Kita vertus, kaip matyti iš ieškovo nurodomų bylų, jose vykstantys ginčai nėra kildinami iš preliminarių susitarimų, pavyzdžiui, Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2012-03-05 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2322-141/2012, priteisė A. L. iš L. B. iš 13 000 Lt pagal 2010-07-22 paskolos raštelį;Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2012-02-17 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-579-833/2012 priteisė iš A. B. ir L. B. 3 000 Lt kaip be pagrindo įgytą turtą (minėtoje byloje, priešingai nei šioje, apeliantė L. B. laikėsi pozicijos, kad 3 000 Lt nebuvo paskola, o patirti nuostoliai) (CPK 179 str. 3 d.).

Atsakovo A. L. apeliantei L. B. 2010-05-12 siųsta SMS žinutė: ,,Kaip bankas gali duoti su pasibaigusia sutartimi? Kita vertus, jei nenori manęs apgauti – pasirašyk. O jeigu tau atrodo, kad dideles palūkanas moki – rask pigiau“ (1 t., b. l. 44-45, 48) nepatvirtina, kad sudarydami 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartį šalys pridengė paskolos santykius. Minėtos SMS žinutės turinys yra neinformatyvus, nepakankamas spręsti apie kokias palūkanas ir kokias sutartis kalbama. Šalių elektroninis susirašinėjimas (1 t., b. l. 49-50), iš kurio matyti, kad atsakovas A. L. reikalauja pinigų grąžinimo, o apeliantė L. B. siūlo įkeisti žemės sklypą, nepatvirtina, kad 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartimi buvo pridengta paskolos sutartis. Kaip pirmiau nurodyta, šalis siejo ir kiti teisiniai santykiai, šalys atlikdavo viena kitai įvairius mokėjimus, o minėto susirašinėjimo turinys nepakankamas spręsti, kokius pinigus atsakovas A. L. reikalauja grąžinti.

Nepagrįstas ieškovo A. B. apeliacinio skundo argumentas, jog aplinkybę, kad jis neketino parduoti buto patvirtina ir 2012-10-11 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-3487-819/2012, padarytos išvados. Minėtu neįsiteisėjusiu sprendimu Vilniaus m. 2 apylinkės teismas tenkino R. P. ieškinį ir iškeldino apeliantus iš buto (1 t., b. l. 91-104). Minėto sprendimo motyvuojamoje dalyje teismas nurodė, kad tikrieji šalių ketinimai sudarant 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartį buvo ne buto pirkimo–pardavimo, bet pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise ir buto panauda iki atpirkimo teisės pabaigos. Ši teismo išvada yra bylą dėl iškeldinimo nagrinėjusio teismo vertinimas, toks neįsiteisėjusio teismo sprendimo motyvas neturi jokios įrodomosios reikšmės nagrinėjamoje byloje (CPK 178, 185 str.).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo pripažinti, kad pagal 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartį šalis siejo paskolos, o ne pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Kaip minėta, apeliantų akcentuojama aplinkybė, kad apsimestinumas pasireiškė tuo, kad 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo įtraukta atpirkimo teisė, net pripažinus šią aplinkybę įrodyta, reikštų, kad šalių valia buvo sudaryti buto pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise, bet ne paskolos sutartį. Kita vertus, byloje nėra pakankamai įrodymų spręsti, kad abiejų sutarties šalių valia buvo sudaryti buto pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartį. Tai, kad viena iš preliminariųjų sutarčių – 2010-07-19 preliminarus papildomas susitarimas prie būsimos pirkimo–pardavimo sutarties (kuriame numatyta buto atpirkimo teisė) – buvo sudaryta dieną prieš 2010-07-20 pagrindinės sutarties sudarymą, savaime nereiškia, kad pagrindinės sutarties sąlygos jos sudarymo metu neatitiko tikrosios sutarties šalių valios. Kolegija nelaiko pagrįstais apeliantų argumentų, kad šalių valia negalėjo pasikeisti per vieną dieną (CPK 185 str.). Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys sprendžia, kokią sutartį sudaryti, su kuo ją sudaryti ir kokiomis sąlygomis sudaryti (CK 6.156 str. 1 d.). Pagal kasacinio teismo praktiką esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2006). Apeliacinės instancijos teisme paaiškinimus davusi ginčo sutartį tvirtinusi notarė A. P. patvirtino, kad jai nekilo abejonių, jog 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutarties šalys sutarties sąlygas suprato (2016-03-30 posėdžio garso įrašas). Apeliantų akcentuojama 2010-07-19 preliminariame susitarime įtvirtinta nuostata, kad tuo atveju, jei pagrindinėje sutartyje kokios nors sutarties sąlygos bus reglamentuotos kitaip nei šioje sutartyje, šalys pirmenybę teiks preliminaraus susitarimo nuostatoms (2 p.), nereiškia, kad 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos neatitiko tikrosios sutarties šalių valios. Preliminarios sutarties nuostatos negali turėti viršenybės prieš pagrindinės sutarties nuostatas, ir apeliantė, būdama išsilavinęs, aukštąjį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, tai suprato arba turėjo suprasti.

Ieškovas 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartį prašė pripažinti negaliojančia ir CK 1.91 straipsnio pagrindu, įrodinėdamas, kad sutartis sudaryta atsakovui A. L. panaudojus apgaulę ieškovo (jo atstovės L. B.) atžvilgiu. Ieškovo teigimu, atsakovo A. L. apgaulė pasireiškė tuo, kad jis ieškovą (jį atstovavusią L. B.) apgavo, nurodydamas, jog, nepriklausomai nuo to, kad pagrindinėje sutartyje nebuvo nurodyta atpirkimo teisė ir ieškovo teisė gyventi bute dvejus metus, šalys vadovausis 2010-07-19 preliminaraus susitarimo sąlygomis, kuriose tokios teisės pardavėjui (ieškovui) numatytos.

Apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens suklaidinimas dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių (CK 1.91 str.). Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamos įtakos šalies valiai susiformuoti, t. y. tuo atveju, jei atsakovai atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus, dėl kurių apeliantai buvo paskatinti sudaryti ne tokį sandorį, kokį jie iš tikrųjų siekė sudaryti.

Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, sprendžia, jog ieškovas neįrodė, kad buvo tyčia suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, todėl nėra pagrindo ginčijamos sutarties pripažinti negaliojančia kaip sudarytos dėl apgaulės (CK 1.91 str.).

2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartį šalys sudarė be atpirkimo teisės. Tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde pats ieškovas nurodė, kad apie šią aplinkybę (kad pagrindinė sutartis bus sudaroma be atpirkimo teisės, kadangi kitu atveju AB Ūkio bankas nesutiks suteikti atsakovui A. L. paskolos) ieškovas sužinojo iš jį atstovavusios L. B.. Taigi apeliantė L. B., pasirašydama 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartį, žinojo, kad joje nėra numatytos buto atpirkimo teisės. Nors 2016-03-30 vykusio teismo posėdžio metu apeliantė L. B. nurodė, kad apie tai, jog ginčo sutartyje nėra atpirkimo teisės ji nežinojo, šiuos jos paaiškinimus paneigia pirmiau ieškovo A. B. ieškinyje nurodytos aplinkybės, notarės paaiškinimai, kuriais netikėti teisėjų kolegija nemato pagrindo. Tai, kad apeliantė žinojo ir sutiko, kad į 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartį nebūtų įtraukta atpirkimo teisė, ji pati yra patvirtinusi ieškinyje, teiktame Vilniaus m. 2 apylinkės teismui, kuriuo siekė pakeisti 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutarties ir 2010-08-02 susitarimo sąlygas, įtraukiant į juos atpirkimo teisę ir teisę gyventi ginčo bute iki atpirkimo teisės įgyvendinimo (3 t., b. l. 201-206).

Apeliantų argumentas, kad atsakovas A. L. apgavo apeliantę L. B., nurodydamas, kad, nepaisant pagrindinės sutarties, šalys vadovausis preliminariu susitarimu, atmestinas kaip neįrodytas. Apeliantų akcentuojama 2010-07-19 preliminariame susitarime įtvirtinta nuostata, kad tuo atveju, jei pagrindinėje sutartyje kokios nors sutarties sąlygos bus reglamentuotos kitaip nei preliminariame 2010-07-19 susitarime, šalys pirmenybę teiks preliminaraus susitarimo nuostatoms (2 p.), nepatvirtina, kad 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta dėl atsakovo A. L. apgaulės. Net jei šalys ir buvo taręsi, kad, nepriklausomai nuo pagrindinės sutarties nuostatų, bus laikomasi preliminaraus susitarimo sąlygų, ieškovą (pardavėją) atstovavusi apeliantė L. B., būdama išsilavinęs, aukštąjį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, turėjo suprasti, kad sudarius pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį šalių nebesaisto preliminarios sutarties nuostatos, kuriomis šalys tarėsi sudaryti pagrindinę sutartį (CK 6.165 str.). Tuo atveju, jei apeliantė, kaip paaiškino 2016-03-30 teismo posėdžio metu, pasirašydama 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartį, jos neskaitė, neigiamos tokių veiksmų (neveikimo) pasekmės jai pačiai ir tenka.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija neturi pagrindo pripažinti negaliojančia 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartį (ir 2010-08-02 susitarimą, kaip sudėtinę sutarties dalį), kaip apsimestinį sandorį ar sudarytą dėl apgaulės (CK 1.87 str., 1.91 str.).

Netenkinus ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartį, nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimo dėl 2011-12-09 pirkimo–pardavimo sutarties, kuria butas buvo perleistas atsakovams R. ir N. P., pripažinimo negaliojančia, kadangi reikalavimas dėl šios sutarties nuginčijimo yra išvestinis, siejamas su 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimu.

Dėl procesinių pažeidimų

Vienas procesinių pažeidimų, kuriuo grindžiami apeliaciniai skundai, yra tas, kad pirmosios instancijos teismas įpareigojo šalis sakyti baigiamąsias kalbas pasibaigus teismo darbo laikui, todėl buvo pažeista trečiojo asmens L. B. atstovės advokatės I. Krolienės, kuri turėjo pasiimti vaiką iš ugdymo įstaigos, teisė pasakyti baigiamąją kalbą. Šias apeliantų nurodomas aplinkybes patvirtina 2015-03-10 vykusio posėdžio garso įrašas ir informacinė pažyma (3 t., b. l. 46-77). Byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, suteikiant byloje dalyvaujantiems asmenims, įskaitant ir trečiojo asmens atstovę advokatę I. Krolienę, galimybę žodžiu pateikti bylai reikšmingus paaiškinimus.

Apeliacinės instancijos teisme vykusio žodinio proceso metu buvo apklausta notarė A. P., savo poziciją išdėstė pirmosios instancijos 2015-03-10 posėdyje nedalyvavusi apeliantė L. B.. Todėl apeliacinių skundų argumentai, kad skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti naikinamas dėl to, kad nebuvo apklausta notarė ir nesuteikta galimybė L. B. pateikti paaiškinimų, atmestini (CPK 329 str. 1 d.).

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškovo prašymo prie nagrinėjamos civilinės bylos prijungti Vilniaus m. 2 apylinkės teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. 2-3487-819/2012. Minėtoje byloje buvo sprendžiamas apeliantų iškeldinimo iš ginčo buto klausimas. Apeliantas nenurodo, kokie minėtoje byloje esantys duomenys yra reikšmingi šioje byloje, kokias šiai bylai reikšmingas aplinkybes jie galėtų patvirtinti ar paneigti, be to, ieškovas yra ir prašomojoje prijungti byloje dalyvaujantis asmuo, todėl turėjo galimybę pats pateikti duomenis, kurie, jo manymu, reikšmingi šiai bylai. Apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas prijungti Vilniaus m. 2 apylinkės teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. 2-3487-819/2012, padarė proceso pažeidimą.

Ieškovo apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, kad 2010-07-20 pirkimo–pardavimo sutartį ieškovą atstovavusi L. B. sudarė negalėdama suprasti savo veiksmų, kas sudaro sutartį panaikinti CK 1.89 straipsnio pagrindu. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinyje suformuoti reikalavimai ir ieškinio faktinis pagrindas (CPK 135 str.). Nagrinėjamoje byloje ieškiniu faktiniu pagrindu nebuvo nurodytos aplinkybės, susiję su sutartį pasirašiusios L. B. negalėjimu suprasti savo veiksmų. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nagrinėdamas bylą neperžengė ieškinio ribų. Patikslintas ieškinys, kuriame buvo pakeistas ieškinio pagrindas (ginčijant sandorį ir CK 1.89 straipsnio pagrindu), teismui buvo pateiktas po nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Ieškovas neįrodė, kad tokio pakeitimo būtinumas iškilo po nutarties skirti teismo posėdį priėmimo, atsakovai prieštaravo patikslinto ieškinio priėmimui, todėl pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso normų, atsisakydamas priimti priešieškinį (CPK 141 str. 1 d.). Patys apeliantai nurodo ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad ieškovas yra inicijavęs kitą civilinę bylą, kurioje pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia prašoma CK 1.89 straipsnyje numatytu pagrindu (CPK 179 str. 3 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.