Tauragės apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovams J. P., advokatui Dovydui Cvetkovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dydis“ ieškinį atsakovui R. A. dėl avanso ir palūkanų priteisimo ir atsakovo R. A. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020-09-23 preliminarus sprendimas pakeistinas ir ieškinys tenkintinas iš dalies, o priešieškinis atmestinas.

2020-08-04 Tarpusavio įsiskolinimų ir suderinimo akte, kurį parengė ieškovė nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2020-08-04 atsakovas R. A. skolingas 8500 Eur. Atsakovas šio dokumento nepasirašė ir nurodė, kad „nesutinka su šiuo aktu. UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolingas nesu. Detalesnius argumentus nurodysiu tik gavęs aiškią ir motyvuotą pretenziją dėl šio akto“.

Ieškovės vadovė J. P. 2020-08-19 reikalavimu dėl lėšų grąžinimo pareikalavo atsakovą per 5 dienas nuo šio rašto gavimo grąžinti 8500 Eur, skolą pervedant į bendrovės banko sąskaitą. Be to išaiškino, kad nurodytu terminu nesulaukus skolos grąžinimo, kreipsis į teismą ir tuo atveju pareikalaus bylinėjimosi išlaidų bei procesinių palūkanų.

VĮ Registrų centras 2020-11-06 „Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše nurodyta, kad pastatas – mokykla, esantis (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatas – gydymo paskirties pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nuo (duomenys neskelbtini) priklauso atsakovui R. A. .

Dėl avanso ir palūkanų priteisimo

Ieškovė byloje teigia, kad atliko 5 pavedimus atsakovui bendrai 8500 Eur sumai avansą už pastatą-mokyklą ir tokiu būdu atsakovas nepagrįstai praturtėjo, o atsakovas teigia, kad gavo jam priklausančią nuomos dalį sumos už pastato nuomą.

Kasacinio teismo praktika, aiškinant proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011-02-07 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012-11-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį. Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73, 1.74 straipsniai), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-11-07 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016 11 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Sutarties sudarymo procedūra reglamentuota CK 6.162–6.187 straipsniuose. Sprendžiant klausimą, ar sutartis buvo sudaryta, be jau minėtų teisės normų, yra reikšmingi ir CK 6.154, 6.156, 6.158, 6.159 straipsniai, taip pat svarbu atsižvelgti į sutarties sudarymo būdą. Iš CK 6.154, 6.159 straipsnių nuostatų darytina išvada, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas. Paprastai sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas), tačiau tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra, nes CK 6.162 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė šalių susitarimą pasiekti ir kitokiais veiksmais. Sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008).

Teismo vertinimu, byloje nėra įrodyta, kad šalys tarpusavyje būtų sutarusios dėl esminių pastato-mokyklos, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sąlygų, t.y. konkrečios kainos, termino, kada sutartis turi būti įvykdyta. Atsakovo atstovas teigė, kad dėl konkrečių sąlygų susitarta nebuvo. Tą patvirtino ir atsakovas. Teismo posėdžio metu apklausus ieškovės atstovę ir liudytoją A. P., jie patvirtino, kad tokios rašytinės sutarties sudaryta nebuvo, konkrečių įmokų mokėjimų, kada ir kokio dydžio jie turėjo būti pervesti nenurodė, terminų kada turėjo sutartis būti sudaryta nurodyti negalėjo, todėl teismo vertinimu, pokalbiai apie pastato pirkimą buvo epizodiški, nebuvo sutarta konkretus terminas sutarties sudarymui, avanso ar visos sumos sumokėjimo terminai. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad sutarties esmės – šalių valios sutapimo, tam, kad sutartis būtų sudaryta, tarp šalių nebuvo.

Atsakovas savo ruožtu byloje teigė, kad 8500 Eur buvo pervesta už minėto pastato nuomą. Teismas tokius atsakovo argumentus laiko nepagrįstais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-10-21 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018-09-27 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą).

Ginčo dėl to, kad laikotarpiu nuo 2014-10-01 iki 2015-09-01 pastas buvo išnuomotas (duomenys neskelbtini), tarp šalių nekilo. Kaip matyti iš 2014-09-10 Negyvenamųjų patalpų panaudos sutarties 3.4. punkto, šalys buvo susitarusios, kad panaudos davėjas įsipareigoja suteikti teisę patalpas subnuomoti tretiesiems asmenims, ne ilgesniam negu šios sutarties galiojimo laikui. Šioje sutartyje sąlygų, dėl nuomos mokesčio kainos mokėjimo panaudos davėjui susitarta nebuvo. Atsakovas R. A. teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)” kiek galėjo, tiek mokėjo. Po to teigė, kad buvo sutarę, kad kas mėnesį atsakovui bus mokama 50 proc. gaunamos nuomos dydžio, tačiau konkrečios sumos per mėnesį pasakyti negalėjo. Tokiu būdu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas negalėjo nurodyti sumos, kuri jam turėjo būti sumokėta už pastato nuomą, į tai, kad 2014-09-10 Negyvenamųjų patalpų panaudos sutartyje nebuvo sutarta nuomos mokesčio suma, nors panaudos davėjas leido pastatą nuomoti panaudos gavėjui, į tai, kad mokėjimai 8500 Eur sumai atlikti po beveik 2 metų nuo to laiko, kai pasibaigė nuomos sutartis, bei tai, kad atsakovas per tą laikotarpį savo galimai pažeistų teisių negynė jokiu būdu (neteikė pretenzijų, sąskaitų už pastato nuoma ir pan.), daro labiau tikėtiną išvadą, kad susitarimo tarp šalių dėl nuomos mokesčio mokėjimo tarp šalių nebuvo.

Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai reglamentuojami CK šeštosios knygos II dalies XX skyriaus normų. CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė ar kreditoriaus sąskaita gavo kitokios naudos. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. k. ex iniuria ius non oritur) išraiška. Kasacinio teismo išaiškinta, kad konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo, galima tik nustačius šias sąlygas: 1) nėra įstatymo arba sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008-03-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2010-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2010; 2011-10-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2011).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (lot. k. actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų, 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių, 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo, 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.), 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį, 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos, 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011). Taigi, remiantis aptartu teisniu reglamentavimu bei kasacinio teismo praktika, nepagrįsto praturtėjimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinės teisės gynimo būdų atžvilgiu, t. y. jis gali būti taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais teisių gynimo būdais – taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyto natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės gynimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2009; 2010-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010).

Teismo vertinimu, šiuo atveju yra visos būtinos sąlygos ieškovės teisėms ginti, taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą: atsakovas yra praturtėjęs 8 500 Eur dėl ieškovės veiksmų (2017-04-14, 2017-04-20, 2017-05-09, 2017-05-19, 2017-08-22 atlikti bankiniai pavedimai); yra atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovės turto sumažėjimas, t. y. atsakovas yra praturtėjęs ieškovės sąskaita; yra ieškovės turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo priežastinis ryšys; atsakovo praturtėjimas negali būti pateisinamas, t. y. tokiam praturtėjimui nėra teisinio pagrindo (sutartis tarp šalių dėl piniginių lėšų pervedimo, kuria ieškovė būtų turėjusi pareigą pervesti pinigines lėšas, nebuvo); ieškovė negali apginti savo teisų kitais būdais; ieškovas, kurio turtas sumažėjo, nėra prisiėmęs nuostolių atsiradimo rizikos; nepagrįstas praturtėjimas egzistuoja pareiškiant ieškinį (CK 6.242 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimas priteisti iš atsakovo R. A. 8 500 Eur yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

CK 6.240 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad be teisinio pagrindo įgijęs turto asmuo privalo grąžinti ar atlyginti visas pajamas, kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto, nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą. Už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą.

Nagrinėjamu atveju ieškovės atstovė J. P. nurodė, kad 2020 m. (tikslaus termino nenurodė), suprato, kad atsakovas R. A. jiems pastato neparduos. Tą patvirtino ir liudytojas A. P.. Konkrečios datos nurodyti negalėjo. CK 6.240 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad palūkanos skaičiuojamos nuo to laiko, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą. Tokiu atveju sutiktina su atsakovo atstovo argumentais, kad palūkanos skaičiuotinos ne nuo pinigų pervedimo momento, o nuo to momento, kai šalims tapo žinoma (jie suprato) apie tai, kad pastatas nebus parduotas. Byloje tikslios datos, kada ieškovė sužinojo, kad ji negalės įsigyti pastato nustatyta nėra. Teismo vertinimu, vienintelis objektyvus rašytinis įrodymas byloje, pagrindžiantis kada ieškovei tapo žinoma, kad atsakovas neketina parduoti pastato, yra 2020-08-04 tarpusavio įsiskolinimų suderinimo akte, kurį parengė ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui R. A. nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2020-08-04 atsakovas skolingas 8500 Eur. Teismo vertinimu nuo rašytinio atsakovo nesutikimo, kuriame R. A. nurodė, kad jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolingas nėra, ieškovei tapo žinoma, kad jos teisės ir teisėti interesai pažeisti, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 55,89 Eur palūkanų (8500 Eur x 5 procentai metinių palūkanų) : 365 (kalendorinės dienos) x 48 dienos (nuo 2020-08-04 iki 2020-09-21 (ieškinio pateikimo teismui dienos)).

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kadangi atsakovas praleido terminą įvykdyti savo piniginę prievolę ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (8555,89 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020-09-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Dėl žalos atlyginimo

Atsakovas R. A. priešieškiniu prašo priteisti iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ jo naudai 15447,60 Eur žalos atlyginimo bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 177 straipsnio 1 dalimi įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal CPK 178 straipsnio nuostatas šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais.

CK 6.189 straipsnio 1 dalis numato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visą tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai.

Kaip jau buvo minėta, byloje yra pateikta 2014-09-10 Negyvenamųjų patalpų panaudos sutartis, kuria atsakovas R. A. (panaudos davėjas) perdavė ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ (panaudos gavėjai) neatlygintinai naudotis ir valdyti pastatą – mokyklą, esančią (duomenys neskelbtini), ir pastatą – mokyklą, esančią (duomenys neskelbtini), (sutarties 1 punktas). Patalpų panaudos terminas: nuo 2014-09-10 iki 2016-09-10 (sutarties 2 punktas). Sutarties paskutiniame lape ranka padarytas įrašas „Šalių susitarimu sutartis pratęsta iki 2018-09-10. Prie šio įrašo yra data- „2016-09-10“, parašas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudas.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2017-04-18 ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškimu kreipėsi į policiją dėl pastato-mokyklos, esančio (duomenys neskelbtini), apgadinimo bei pateikė lokalinę sąmatą 15447,60 Eur sumai. Tiek, ieškovė, tiek atsakovas sutiko, kad pastatui nurodytu laiku buvo padaryta žala, tačiau ieškovė teigė, kad pastatą grąžino sutvarkytą, o atsakovas (ieškovas pagal priešieškinį) teigė, kad pastatą atgavo prastos būklės.

Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ teigė, kad nesutinka, kad panaudos sutartis buvo pratęsta, teigė, kad tai buvo padaryta nesiekiant sukurti panaudos teisinių santykių, o tik tam, kad bendrovės vadovė J. P. galėtų atstovauti ikiteisminiame tyrime. Teismo vertinimu tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė J. P. dalyvavo ikiteisminiame tyrime, gavo žalos atlyginimą, bei sutartyje esantis ieškovės vadovės sutuoktinio įrašas apie panaudos sutarties pratęsimą ir nepaisant to, kad ieškovė pastate (duomenys neskelbtini), nevykdė jokios veiklos, sprendžia, kad panaudos sutartis tarp šalių buvo sudaryta iki 2018-09-10. Vadinasi, panaudos sutarties metu (2017 m.) pastatui buvo padaryta žala.

CK 6.246-248 straipsniai reglamentuoja kitas būtinas sąlygas civilinei atsakomybei atsirasti, o būtent, kad turi būti atlikti neteisėti veiksmai, tarp šių veiksmų ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys, tai yra atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, bei įpareigotas asmuo turi būti kaltas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės.

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti ne kokia buvo pastatui padaryta žala 2017 m., o kokia buvo pastato būklė panaudos sutarties pasibaigimo momentu, kai pastatas buvo grąžintas jo teisėtam savininkui atsakovui R. A. (2018-09-10). Atsakovas teigė, kad pastato būklė jo grąžinimo buvo prasta, tačiau to neįrodinėjo jokiomis įrodinėjimo priemonėmis (ekspertizėmis, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, liudytojų parodymais ir pan.). Byloje yra pateikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ lokalinė sąmata 15447,60 Eur sumai, ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikta ikiteisminio tyrimo institucijai. Teismo vertinimo ši sąmata galimai įrodo, kokia žala buvo padaryta pastatui 2017 m., tačiau neįrodo, kad tokio dydžio nuostoliai buvo pastato priėmimo – perdavimo metu pasibaigus panaudos sutarčiai.

2014-09-10 Negyvenamųjų patalpų panaudos sutarties 15 punktu šalys susitarė, kad panaudos davėjas turi teisę reikalauti pirma laiko nutraukti šią sutartį, jei: <...> iš esmės pablogina patalpų būklę <...>. Tačiau atsakovas R. A., sužinojęs apie pastatui padarytą žalą, panaudos sutarties nenutraukė, į ieškovę UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl žalos atlyginimo nei iki panaudos sutarties pasibaigimo nesikreipė. Ir nors atsakovas ikiteisminio tyrimo metu (2017-11-30 liudytojo apklausos protokole) nurodė, kad jis dėl pastato apgadinimo reikš pretenzijas ieškovei jei iki sutarties pabaigos pastatas nebus tokios būklės, kokį jį perleido naudotis ieškovei. Tačiau atsakovas ieškovei kaip nurodė ikiteisminio tyrimo metu nereiškė pretenzijų dėl pastato apgadinimo net pasibaigus tarp šalių sudarytai panaudos sutarčiai. Reikalavimus ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl žalos atlyginimo atsakovas pareiškė, praėjus gan ilgam laikotarpiui po panaudos sutarties termino pasibaigimo, t.y. po 2 metų, pats teismo posėdyje nurodydamas, kad tai padarė tik dėl to, kad ieškovė pareiškė ieškinį. Tai kelia pagrįstas abejones dėl atsakovo priešieškinio. Be to, šalys nurodė, kad po panaudos sutarties pasibaigimo pastatas sudegė, o po to buvo renovuotas, todėl, teismo vertinimu, šiuo metu nėra jokių objektyvių galimybių nustatyti kokia buvo pastato būklė panaudos pasibaigimo metu. Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, byloje nesant jokių įrodymų, kad pastatui panaudos pasibaigimo metu (2018-09-10) buvo padaryta žala, sprendžia, kad yra pagrindas atsakovo R. A. priešieškinį ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ atmesti kaip nepagrįstą.

Ieškovės atstovas byloje prašė taikyti ieškinio senatį. Atsakovo atstovas nurodė, kad nepraleista ieškinio senatis, o jei teismas mano, kad praleistas ieškinio senaties terminas prašo jį atnaujinti.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.126 straipsnio 1, 2 dalys, 1.131 straipsnio 1 dalis).

Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra tokia, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tačiau, pažymėtina, nagrinėjamos bylos atveju ieškinio senaties atnaujino klausimas teisiškai net ir nėra aktualus, nenustačius UAB „(duomenys neskelbtini)“ deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų viseto, ir tuo pagrindu ieškinys atmestas. Kai nėra teisės pažeidimo, tai objektyviai neatsiranda poreikis vertinti, ar pažeistoji teisė gali būti ginama atnaujinant praleistą ieškinio senatį bei spręsti dėl jo praleidimo priežasčių svarbos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jei ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ byloje patyrė tokio dydžio bylinėjimosi išlaidas: 110 Eur už ieškinį, 38 Eur už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, 1936 Eur advokato pagalbai apmokėti. Atsakovas R. A. sumokėjo 348 Eur dydžio žyminį mokestį už priešieškinį ir 4052,90 Eur advokato pagalbai apmokėti. Pagal ieškovės ieškinį yra patenkinti 87,52 procentai reikalavimų, o atsakovo priešieškinis atmestas – patenkinta 0 procentų reikalavimų, todėl ieškovei priteistina iš atsakovo 1790,66 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti), o atsakovui iš ieškovės priteistina 505,80 Eur bylinėjimosi išlaidų (išlaidos advokato pagalbai apmokėti). Ieškovei iš atsakovo nepriteistina žyminio mokesčio dalis (38 Eur) už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nes šis prašymas atmestas.

Šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeisto 2014-09-23 įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur), todėl procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 270 straipsniu, 430 straipsnio 6 dalimi, teismas

nusprendžia:

Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020-09-23 preliminarų sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-3833-750/2020, pakeisti.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo R. A., gim. (duomenys neskelbtini), 8 500 Eur (aštuonis tūkstančius penkis šimtus eurų) avanso, 55,89 Eur (penkiasdešimt penkis eurus 89 centus) palūkanų ir 5 (penkių) procentų dydžio procesines palūkanas už visą priteistą sumą (8555,89 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020-09-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1790,66 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus devyniasdešimt eurų 66 centus) bylinėjimosi išlaidų ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Priteisti atsakovui R. A., gim. (duomenys neskelbtini), 505,80 Eur (penkis šimtus penkis eurus 80 centų) bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priešieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmus.