Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės, Larisos Šimanskienės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių L. C. ir I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių K. A. ir A. A. ieškinį atsakovėms L. C. ir I. P. dėl piniginių lėšų pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo Vilniaus 1-ojo notaro biuro notarė V. S. M.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovės K. A. ir A. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms L. C. ir I. P. prašydamos pripažinti D. M. pinigines lėšas – 18 479,17 Eur, 2014 m. kovo 31 d. apskaitytas litais „Swedbank“, AB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe ir priteisti iš atsakovių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovės nurodė, kad 2024 m. gruodžio 9 d. notarė V. S. M. atsisakė išduoti ieškovėms, t. y. testamentinėms paveldėtojoms K. A. ir A. A., paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą po D. M. (duomenys neskelbtini) mirties į visas mirusiosios pinigines lėšas 18 479,17 Eur, 2014 m. kovo 31 d. apskaitytas litais „Swedbank“, AB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), santuokos, sudarytos (duomenys neskelbtini) su A. C., metu, D. M. minėtoje sąskaitoje turėtas pinigines lėšas laikydama bendrąja sutuoktinių nuosavybe, nes jos įgytos santuokos metu. D. M. 2013 m. sausio 15 d., t. y. iki santuokos sudarymo, asmeninėje banko sąskaitoje turėjo 80 506,74 Lt. Dalį jų, t. y. 79 976 Lt, ji tą pačią dieną investavo, pirkdama 800 vnt. taupymo lakštų. Santuoką D. M. sudarė (duomenys neskelbtini). Taigi 79 976 Lt (23 162 Eur) laikytini asmeninėmis lėšomis ir joms turi būti taikomas asmeninio turto teisinis režimas. D. M. 2014 m. sausio 23 d. vertybinius popierius pardavė už 80 032 Lt. Po šio sandorio, t. y. 2024 m. kovo 31 d., 81 981,74 Lt iš D. M. AB SEB banko sąskaitos buvo pervesti į jos „Swedbank“, AB banko sąskaitą. Kadangi taupymo lakštai įsigyti iki santuokos, todėl juos realizavus, gauti pinigai taip pat laikytini asmeninės paskirties.

3. Atsakovės atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad mirties momentu palikėja disponavo 18 479,17 Eur lėšomis. Jos ir laikomos palikimu. Šios lėšos per se (pačios savaime) nereiškia, kad jos buvo asmeninių lėšų (kaip tai įrodinėja ieškovės) likutis tų 23 162 Eur lėšų, kurios buvo pervestos iš AB SEB banko 2014 m. kovo 31 d., nes abu momentus (pinigų pervedimą 2014 m. kovo 31 d. ir palikimo atsiradimą (duomenys neskelbtini)) skiria daugiau kaip 7,5 metų. Tai yra išvadą, kad palikimas (tai yra 18 479,17 Eur) yra asmeninės D. M. lėšos, įgytos iki santuokos, būtų galima padaryti tik jei tos lėšos būtų laikomos atskiroje sąskaitoje, į kurią nebūtų pervedami jokie kiti pinigai, o ne toje, kur buvo laikomos tiek asmeninės lėšos (jei jos tokios ir buvo), tiek ir gaunamos periodinės išmokos (senatvės pensija), kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Nuo santuokos sudarymo iki mirties D. M. gavo 52 285,28 Eur pensijos ir šios pajamos laikytinos bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe. Santuokos metu gauta suma yra daugiau kaip dvigubai didesnė už 23 162 Eur, kurios, kaip nurodo ieškovės, buvo jos asmeninės lėšos. Nuo santuokos sudarymo iki mirties D. M. turėjo 60 429,78 Eur išlaidų. Daryti išvadą, neva mirusioji savo ir šeimos reikmėms leido pinigus, kurie buvo jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o asmeninės nuosavybės teise turėtas lėšas „taupė“ ir būtent jos liko palikimo atsiradimo metu, nėra jokio faktinio pagrindo. Ieškovės nepateikė jokių tiesioginių ir neginčijamų įrodymų, kad palikėjos D. M. piniginės lėšos, esančios banko sąskaitoje, yra jos asmeninė nuosavybė. Lėšos į palikėjos banko sąskaitą buvo įskaitytos 2014 m. kovo 31 d., t. y. santuokos, sudarytos (duomenys neskelbtini) su A. C., metu, mokėjimo paskirtyje nurodant „sąskaitos papildymas“. Minėtų lėšų pervedimo metu nebuvo aiškiai išreikšta velionės valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, sutuoktiniai nesusitarė dėl nuosavybės teisų į turtą (vedybų sutartis nebuvo sudaryta), todėl reikia vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.88 straipsnio 2 dalies prezumpcija, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

4. Trečiasis asmuo notarė V. S. M. atsiliepimu į ieškinį su juo nesutiko. Nurodė, kad pagal teismui pateiktus dokumentus negalima konstatuoti, kad piniginės lėšos, apskaitytos „Swedbank“, AB sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. kovo 31 d. 81 981,74 Lt (mirties dieną 18 479,17 Eur) santuokoje su A. C., sudarytoje (duomenys neskelbtini), yra asmeninė D. M. nuosavybė, kadangi nėra sąskaita, į kurią lėšos įskaitytos pardavus asmeninės nuosavybės teise D. M. priklausantį žemės sklypą ar taupymo lakštus, ir iš sąskaitos šeimos reikmėms buvo nurašomos lėšos, gautos pardavus asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ar taupymo lakštus, ar kitas D. M. pajamas. Notarė pažymėjo, kad nepateikta VP taupymo lakštų, įgytų iki santuokos sudarymo su A. C., pardavimo pavedimo sąskaita, taigi lėšos, apskaitytos 2024 m. kovo 31 d. D. M. „Swedbank“, AB sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) be kilmės ar šaltinio įrodymų, sutuoktinio valios išreiškimo, susitarimų dėl sutuoktinių įstatymu reglamentuoto turto režimo keitimo, be rašytinių įrodymų, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir joms taikoma lygių dalių turto prezumpcija.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino D. M. pinigines lėšas – 18 479,17 Eur, 2014 m. kovo 31 d. apskaitytas litais „Swedbank“, AB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe, priteisė ieškovei K. A. iš atsakovių L. C. ir I. P. po 208 Eur žyminio mokesčio išlaidų.

6. Teismas nurodė, kad už taupymo lakštus gauti pinigai, kurie atitiko už juos sumokėtą sumą, 2014 m .kovo 31 d. apskaityti litais „Swedbank“, AB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), buvo asmeninės D. M. lėšos (asmeninė nuosavybė). Kadangi ieškovės prašo pripažinti asmenine D. M. nuosavybe mažesnę pinigų sumą, nei ją sumokėjo ir vėliau gavo už taupymo lakštus, teismas tenkina ieškinio reikalavimą ieškinio ribose, pripažindamas asmenine D. M. nuosavybe 18 479,17 Eur, 2014 m. kovo 31 d. apskaitytas litais „Swedbank“, AB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju nėra reikalinga atsakovių akcentuojama velionės valia turtą įsyti asmeninės nuosavybėn, nes nėra sprendžiama dėl turto įgijimo. Šiuo atveju sprendžiama dėl piniginių lėšų už asmeninės nuosavybės teise turėtą turtą (jį realizavus), o ne už tas lėšas įgyto turto nuosavybės rūšies, t. y. velionės valia būtų aktuali, jei ji už gautus pinigus būtų pirkusi turtą ir ieškovės siektų pripažinti tą turtą asmenine velionės nuosavybe. Nėra aktualūs šiuo atveju ir atsakovių argumentai dėl į tą pačią sąskaitą pervedinėtos pensijos ir piniginių lėšų naudojimo, nes tai vyko vėliau nei ieškovės prašo pripažinti lėšas asmenine velionės nuosavybe (2014 m. kovo 31 d.).

7. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ir notarė 2024 m. sausio 25 d. rašte nurodė, kad aktualus piniginių lėšų 2014 m. kovo 31 d. pavedimo į „Swedbank“, AB sąskaitą šaltinis, nes jį nustačius bus taikomas arba asmeninio turto režimas ir rezultatas – testamentinėms įpėdinėms K. A. ir A. A. bus išduotas paveldėjimo teisės liudijimas lygiomis dalimis į visą pinigų sumą, arba, nenustačius piniginių lėšų pavedimo į „Swedbank“, AB sąskaitą šaltinio, lėšoms bus taikomas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės turto režimas. 2024 m. sausio 25 d. apie 2024 m. kovo 31 d. piniginių lėšų įskaitymo „Swedbank“, AB sąskaitoje šaltinį nebuvo pakankamai informacijos. Buvo žinoma, kad 2014 m. kovo 31 d. pinigų pervedimo į asmeninę D. M. „Swedbank“, AB sąskaitą paskirtis – „sąskaitos papildymas“. Visgi šios bylos nagrinėjimo metu buvo gauti AB SEB banko duomenys (raštas, sąskaitos, VP išrašas) apie D. M. vykdytas finansines operacijas ir taupymo lakštų išpirkimą. Juos gavus neliko abejonių, kad 2014 m. kovo 31 d. į „Swedbank“, AB sąskaitą pervesta didžioji dalis lėšų (80 032 Lt iš 81 981,74 Lt) buvo už taupymo lakštus tą pačią dieną AB SEB banko sąskaitoje gauti pinigai (80 032 Lt). Taigi neliko abejonių dėl šių lėšų šaltinio.

8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju neaktuali CK 3.88 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamos pajamos, gautos iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto, nes ieškovės nesiekia pripažinti asmenine nuosavybe D. M. finansinio prieaugio pardavus taupymo lakštus. Jos siekia tik dalies investuotų ir vėliau susigrąžintų išpirkus taupymo lakštus piniginių lėšų pripažinimo D. M. asmenine nuosavybe. Nagrinėjamu atveju padarytos išvados dėl D. M. piniginių lėšų pripažinimo asmenine nuosavybe nepaneigia ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2YT-3120-1090/2025 padaryta išvada, kad notarė pagrįstai vadovavosi CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas (banko sąskaitoje esančios piniginės lėšos) yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes tokia išvada padaryta vertinant notarės veiksmus, kai kyla ginčas dėl nuosavybės rūšies. Toje pačioje nutartyje teismas nurodė, kad pareiškėjos, siekdamos apginti savo galimai pažeistas teises, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, t. y. ginčo teisena, prašydamos jas ginti atitinkamu CK 1.138 straipsnyje nurodytu būdu ar kitomis priemonėmis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

9. Atsakovės L. C. ir I. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują procesinį sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovės ne tik kad nepateikė jokių įrodymų, jog santuokos metu egzistavo D. M. valia gautas pajamas už parduotus taupymo lakštus įgyti asmeninėn nuosavybėn, tačiau to net ir neįrodinėjo. Priešingai, vien ta aplinkybė, kad į banko sąskaitą, į kurią buvo pervestos lėšos už taupymo lakštus, D. M. gaudavo pensiją, kuri vienareikšmiškai laikoma bendrąja sutuoktinių nuosavybe, įrodo, jog ir neturėjo valios 23 162 Eur, gautų už taupymo lakštus, įgyti asmeninėn nuosavybėn. Iš šios banko sąskaitos buvo apmokamos bendros išlaidos šeimai – maistui, komunalinėms išlaidoms, pirkiniams, tai yra lėšos nebuvo atskiros. Svarbu ir tai, kad D. M., pervesdama lėšas už gautus taupymo lakštus, mokėjimo paskirtyje nurodė „sąskaitos papildymas“, tai yra ji jomis tik papildė lėšas esančias bendrąja jungtine nuosavybe. Jei D. M. valia būtų šias lėšas įgyti asmeninėn nuosavybėn, ji būtų atsidariusi atskirą banko sąskaitą, į kurią lėšos ir būtų pervestos, arba palikti toje pačioje sąskaitoje, į kurią ir buvo pervesti. Taip pat iš šios banko sąskaitos ji galėtų skirti lėšas savo asmeniniams poreikiams. Todėl atskiros sąskaitos nebuvimas įrodo jos valią lėšas už vertybinius popierius įgyti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Nors sprendime ir yra minima Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. nutarti civilinėje byloje Nr. e2YT-3120-1090/2025, kuria ieškovių (pareiškėjų) skundas dėl notarės veiksmų buvo netenkintas, tačiau teismas padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad ji nepaneigia D. M. piniginių lėšų pripažinimo asmenine nuosavybe, nes ja buvo vertinami notarės veiksmai. Nors minėtoje nutartyje ir nurodyta, kad ieškovės turi kreiptis ginčo teisena, tačiau taip pat buvo pažymėta, kad jos turi įrodyti aiškiai išreikštą palikėjos valią įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise, ko ieškovės neįrodė ir neįrodinėjo. Atsakovės yra D. M. jau mirusio sutuoktinio A. C. dukros. Jų tėtis iki mirties buvo santuokoje su D. M. daugiau kaip 8 metus, nors bendrą ūkį D. M. ir A. C. vedė ir kartu gyveno daug anksčiau, tai yra ne mažiau kaip 20 metų. Tiek D. M., tiek ir A. C. gaudavo pensijas ir leisdavo jas savo šeimos poreikiams tenkinti. Jie buvo darni šeima ir neskirstydavo turto į vieno ar kito sutuoktinio asmeninį turtą, o pagal sutuoktinių sutarimą visas sutuoktinių išlaidas administravo būtent D. M. Šios aplinkybės atsakovėms žinomos, nes dažnai lankydavosi bute, kuriame gyveno jų tėtis ir D. M., su abiem jų santykiai buvo puikūs ir jos gerai žinojo jų bendro ūkio vedimo būdą. Lėšos, pardavus taupymo lakštus santuokos metu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes nebuvo aiškiai išreikšta D. M. valia jas įgyti asmeninės nuosavybės teise.

11. Apeliaciniame skunde teigiama, jog mirties momentu palikėja disponavo 18 479,17 Eur lėšomis, tai yra būtent jos ir laikomos palikimu. Šios lėšos per se (pačios savaime) nereiškia, kad jos buvo asmeninių lėšų likutis tų 23 162 Eur lėšų, kurios buvo pervestos iš AB SEB banko 2014 m. kovo 31 d., nes abu momentus (pinigų pervedimą 2014 m. kovo 31 d. ir palikimo atsiradimą (duomenys neskelbtini)) skiria daugiau kaip 7,5 metų. Nuo santuokos sudarymo iki mirties D. M. gavo 52 285,28 Eur pensijos ir šios pajamos laikytinos bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, o įvertinus išmoką už parduotus vertybinius popierius, lygią 23 162 Eur, mirusiosios gautos pajamos sudarytų 76 028,83 Eur. Išlaidų nuo santuokos sudarymo iki mirties D. M. turėjo 60 429,78 Eur. Teismo išvada, kad palikimo atsiradimo dieną esantis palikimas 18 479,17 Eur yra būtent lėšos gautos už parduotus vertybinius popierius nėra niekuo nepagrįsta, jokių to įrodymų byloje ieškovės nepateikė, todėl daryti išvadą, neva mirusioji savo ir šeimos reikmėms leido pinigus, kurie buvo jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o asmeninės nuosavybės teise turėtus 23 162 Eur „taupė“ ir būtent jos liko palikimo atsiradimo metu, nėra jokio faktinio pagrindo. Nėra įrodymų, kad santuokos metu gautos 80 032 L (23 162 Eur) lėšos buvo asmeninės D. M. lėšos (asmeninė nuosavybė) ir net ir padarius prielaidą, kad tos lėšos buvo asmeninė nuosavybė, nėra jokio pagrindo teigti, kad 18 479,17 Eur palikimą sudarė tik jos asmeninių lėšos.

12. Ieškovės atsiliepimu į atsakovių apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13. Ieškovių atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad nagrinėjamu atveju nėra reikalinga atsakovių akcentuojama velionės valia turtą įsigyti asmeninės nuosavybėn, nes nėra sprendžiama dėl turto įgijimo. Šiuo atveju sprendžiama dėl piniginių lėšų už asmeninės nuosavybės teise turėtą turtą (jį realizavus), o ne už tas lėšas įgyto turto nuosavybės rūšies, t. y. velionės valia būtų aktuali, jei ji už gautus pinigus būtų pirkusi turtą ir ieškovės siektų pripažinti tą turtą asmenine velionės nuosavybe. Nėra aktualūs šiuo atveju ir atsakovių argumentai dėl į tą pačią sąskaitą pervedinėtos pensijos ir piniginių lėšų naudojimo, nes tai vyko vėliau nei ieškovės prašo pripažinti lėšas asmenine velionės nuosavybe (2014 m. kovo 31 d.). Šioje byloje buvo trūkstama grandis D. M. veiksmai su piniginėmis lėšomis, įsigijus taupymo lakštus. Nagrinėjant šią bylą, buvo gauti papildomi AB SEB banko duomenys apie D. M. vykdytas finansines operacijas ir taupymo lakštų išpirkimą, iš kurių yra matyti, kad 2013 m. sausio 15 d. D. M. įsigijo 800 vnt. taupymo lakštų už 79 976 Lt, kuriuos išpirko ir gavo 80 032 Lt. 2014 m. kovo 31 d. ir tą pačią dieną atliko 81 981,74 Lt pinigų pervedimą į kitą savo sąskaitą „Swedbank“, AB. Būtent dėl šių duomenų trūkumo nebuvo išduotas paveldėjimo liudijimas į visas D. M. turėtas pinigines lėšas. Notarė 2024 m. sausio 25 d. rašte nurodė, kad aktualus piniginių lėšų 2014 m. kovo 31 d. pavedimo į „Swedbank“, AB sąskaitą šaltinis, nes jį nustačius bus taikomas arba asmeninio turto režimas ir rezultatas – testamentinėms įpėdinėms K. A. ir A. A. bus išduotas paveldėjimo teisės liudijimas lygiomis dalimis į visą pinigų sumą, arba, nenustačius piniginių lėšų pavedimo į „Swedbank“, AB sąskaitą šaltinio, lėšoms bus taikomas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės turto režimas. Gavę duomenis, kuriuos gavome nagrinėjant bylą, būtume gavę paveldėjimo teisės liudijimą į visas D. M. turėtas pinigines lėšas, kadangi šių duomenų nebuvo, notarė laikė neįrodytu faktu.

14. Ieškovių atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog nagrinėjamu atveju neaktuali CK 3.88 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamos pajamos, gautos iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto, nes ieškovės nesiekia pripažinti asmenine nuosavybe D. M. finansinio prieaugio pardavus taupymo lakštus. Jos siekia tik dalies investuotų ir vėliau susigrąžintų išpirkus taupymo lakštus piniginių lėšų pripažinimo D. M. asmenine nuosavybe. Atsakovės nepagrįstai nurodo, kad privalomai asmeninės lėšos turi būti atskirtos, negali fiziškai „susimaišyti“ su bendromis sutuoktinių lėšomis, neva tai susidarytų situacija, kad D. M. išleido asmenines lėšas, o sutaupė bendras lėšas ir jas reikia dalinti tarp sutuoktinių. Šiuo klausimu jau plačiai suformuota teisminė praktika, nes aktualu nustatyti asmeninių lėšų ar turto kiekį, kurį dalinant iš sutuoktinių bendro turto reikia išminusuoti ir tik likutį dalinti tarp sutuoktinių (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Surinkti įrodymai dėl D. M. piniginių lėšų pripažinimo asmenine nuosavybe nepaneigia ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2YT-3120-1090/2025 padaryta išvada, kad notarė pagrįstai vadovavosi CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas (banko sąskaitoje esančios piniginės lėšos) yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes tokia išvada padaryta vertinant notarės veiksmus, kai kyla ginčas dėl nuosavybės rūšies. Toje pačioje nutartyje teismas nurodė, kad pareiškėjos, siekdamos apginti savo galimai pažeistas teises, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, t. y. ginčo teisena, prašydamos jas ginti atitinkamu CK 1.138 straipsnyje nurodytu būdu ar kitomis priemonėmis. Notarė atsiliepime nurodo jog sutinka su apeliaciniu skundu, nes nesurinkti įrodymai apie pinigų pervedimus. Tokia pozicija tik pakartotinai parodo notarės nekompetenciją ir subjektyvumą. Notarė ne tik, kad nesugeba tinkamai pateikti bankui užklausos ir dėl to buvo duomenų trūkumas, tačiau ir nesusipažinusi su nagrinėjant bylą gautais naujais duomenimis iš AB SEB banko, kas turi esminės įtakos faktų konstatavimui.

15. Trečiasis asmuo notarė V. S. M. atsiliepimu į atsiliepime į atsakovių apeliacinį skundą nurodo, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas dėl paveldėjimo byloje turimų duomenų ir dokumentų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 52 straipsnyje ir CK 3.88 straipsnio 1 dalyje, 3.89 straipsnyje, 3.117 straipsnio 1 dalyje, 3.100 straipsnio 1 punkte įtvirtintomis nuostatomis, pagal teismui pateiktus dokumentus, negalima konstatuoti, kad piniginės lėšos, apskaitytos „Swedbank“, AB sąskaitoje 2014 m. kovo 31 d. 81 981,74 Lt (mirties dieną 18 479,17 Eur), santuokoje su A. C., sudarytoje (duomenys neskelbtini), yra asmeninė D. M. nuosavybė, kadangi nėra sąskaita, į kurią lėšos įskaitytos pardavus asmeninės nuosavybės teise D. M. priklausanti žemės sklypą ar taupymo lakštus ir iš sąskaitos šeimos reikmėms buvo nurašomos lėšos, gautos pardavus asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ar taupymo lakštus, ar kitas D. M. pajamas. Nėra neginčijamų įrodymų, kad iki santuokos 2007 m. birželio 12 d. parduoto asmeninės nuosavybės teise priklausiusio D. M. žemės sklypo piniginės lėšos (kaina) sumokėtos į D. M. sąskaitą AB banke SNORAS, bankų pavedimais yra apskaitytos 2014 m. kovo 31 d. D. M. „Swedbank“, AB sąskaitoje, banko išrašo formuluotė – „sąskaitos papildymas (NENURODYTA)“. Duomenų apie taupymo lakštų, įgytų iki santuokos sudarymo su A. C., pardavimo pavedimo sąskaitą nepateikta, taigi lėšos apskaitytos 2014 m. kovo 31 d. D. M. „Swedbank“, AB sąskaitoje be kilmės šaltinio įrodymų, sutuoktinio valios išreiškimo, susitarimų dėl sutuoktinių įstatymu reglamentuoto turto režimo keitimo, be rašytinių įrodymų, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir joms taikoma lygių dalių turto prezumpcija.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

18. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 8 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta tenkinti ieškovių K. A. ir A. A. ieškinį atsakovėms L. C. ir I. P. ir pripažinti D. M. pinigines lėšas – 18 479,17 Eur, 2014 m. kovo 31 d. apskaitytas litais „Swedbank“, AB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe, priteisti ieškovei K. A. iš atsakovių L. C. ir I. P. po 208 Eur žyminio mokesčio išlaidų.

19. Apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad teismas netinkamai taikė įstatymą, nevertino visų byloje esančių įrodymų bei padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino, todėl sprendimas turi būti panaikintas.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

20. Byloje esančiais duomenimis nustatyta ir nėra ginčo, kad D. M. 2007 m. birželio 12 d. už 100 000 Lt pardavė žemės sklypą. Pinigai buvo sumokėti į jos sąskaitą AB banke SNORAS. Iš AB SEB banko, perėmusio bankrutavusio AB banko „SNORAS“ teises bei pareigas, 2024 m. vasario 28 d. pažymos matyti, kad D. M. vardu AB SEB banke 2011 m. gruodžio 11 d. buvo gauta draudimo išmoka 89 723,81 Lt iš VšĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Iš AB SEB banko 2024 m. balandžio 2 d. pažymos ir sąskaitos išrašo matyti, kad D. M. 2013 m. sausio 15 d. asmeninėje banko sąskaitoje turėjo 80 506,74 Lt, iš kurių 79 976 Lt tą pačią dieną investavo pirkdama 800 vnt. taupymo lakštų. D. M. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su A. C. Iš AB SEB banko išrašo už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2024 m. balandžio 1 d., santuokos metu D. M., t. y. 2014 m. kovo 31 d., taupymo lakštus pardavė (gavo 80 032 Lt) ir tą pačią dieną atliko 81 981,74 Lt pavedimą į savo sąskaitą „Swedbank“, AB Nr. (duomenys neskelbtini).

21. D. M. mirė (duomenys neskelbtini). Ji mirė santuokoje. D. M. mirties dieną jos „Swedbank“, AB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo likę 18 479,17 Eur. D. M. palikimą priėmė testamentinės įpėdinės K. A. ir A. A. Tačiau Vilniaus miesto 1-ojo notaro biuro notarė V. S. M. atsisakė išduoti joms paveldėjimo teisės liudijimą į visas mirusiosios „Swedbank“, AB sąskaitoje 2014 m. kovo 31 d. apskaitytas pinigines lėšas, konstatavus, kad į 1/2 sutuoktiniui tenkančią dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nuosavybės teisės liudijimas turi būti išduotas A. C. (jo įpėdinėms, t. y. atsakovėms šioje byloje L. C. ir I. P.). Dėl šio notarės nutarimo buvo teiktas skundas, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. sausio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-3120-1090/2025 skundą atmetė, konstatavęs, kad byloje nėra pateikta jokių tiesioginių ir neginčijamų įrodymų, jog palikėjos D. M. piniginės lėšos, esančios banko sąskaitoje, yra jos asmeninė nuosavybė, todėl notarei kilus abejonių dėl piniginėms lėšoms taikytino teisinio režimo, ji pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas (banko sąskaitoje esančios piniginės lėšos) yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ir šiuo pagrindu atsisakė atlikti notarinį veiksmą. Kauno apygardos teismas 2025 m. kovo 13 d. nutartimi šią nutartį paliko nepakeistą.

22. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytais motyvais ir argumentais.

23. Pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kasacinio teismo konstatuota, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko (materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu) ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013). Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas (kartu su atsakovo pateiktais atsikirtimais). Teismas neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatymo nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-701/2018, 22 punktas).

24. Pagal CK 5.3 straipsnio 1 dalį palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas, o tuo atveju, kai jis paskelbiamas mirusiu, – diena, kurią įsiteisėjo teismo sprendimas paskelbti palikėją mirusiu, arba teismo sprendime nurodyta mirties diena. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog ieškovės nagrinėjamu atveju ieškiniu prašė pripažinti D. M. asmenine nuosavybe pinigines lėšas – 18 479,17 Eur, apskaitytas litais jos „Swedbank“, AB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) 2014 m. kovo 31 d. datai, o ne jos mirties momentu – (duomenys neskelbtini). Todėl atsakovių argumentai, susiję su tuo kur ir kaip tos lėšos buvo panaudotos po 2014 m. kovo 31 d. nagrinėjamam bylos dalykui iš esmės neturi reikšmės, kadangi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, tai vyko vėliau nei ieškovės prašo pripažinti lėšas asmenine velionės nuosavybe.

25. Antra, CK 3.87 straipsnio 1 dalis įtvirtina prezumpciją, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. CK 3.89 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, koks turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinių nuosavybe.

26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, taikant įstatyme nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą, aplinkybė, kad po santuokos sudarymo sutuoktinių įgytas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, yra preziumuojama (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija turi svarbią reikšmę tiek materialiosios, tiek proceso teisės atžvilgiu. Visų pirma, ji reiškia, kad sutuoktinis, teigiantis, jog tam tikras turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes jis yra įgytas sudarius santuoką, neprivalo šio teiginio įrodinėti, kadangi ši aplinkybė preziumuojama pagal įstatymą. Antra, sutuoktinis, teigiantis, kad tam tikras turtas, įgytas sudarius santuoką, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, privalo šį teiginį įrodyti (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Sutuoktinių turto pripažinimo jų bendrąja jungtine nuosavybe prezumpcija yra nuginčijama, tačiau ją galima ginčyti tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-701/2021, 21 punktas).

27. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias asmeninę sutuoktinių nuosavybę, būtina atsižvelgti į CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatytą prezumpciją, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Įstatyme nėra nustatyta prezumpcijos, jog tam tikras turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, todėl kiekvienu abejotinu atveju būtina įrodyti, kad konkretus daiktas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Tarp sutuoktinių kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris laiko, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatytą prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, tam pateikdamas rašytinius įrodymus, o tuo atveju, kai yra leidžiama įstatyme – įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba pagrįsti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-378/2019, 19 ir 20 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

28. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos paneigimas tam tikrų sandorių pagrindu turi būti vertinamas sistemiškai, pasitelkiant ne vieną kurį nors įrodymą (pavyzdžiui, turto registraciją ar lėšas, panaudotas jam sukurti) kaip visa lemiantį, bet įrodymų visumą, leidžiančią nuosekliai įvertinti ginčo šalių gyvenimo sąlygas, susitarimus, ketinimus ir lūkesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-701/2021, 29 punktas). Taigi, išvada, ar konkretus turtas laikytinas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe ar vieno iš jų asmenine nuosavybe, turi būti paremta išsamiu visų byloje pateiktų įrodymų įvertinimu; kitaip nei išvada dėl santuokoje įgyto turto bendrumo, išvada, kad turtas sutuoktiniui priklauso asmeninės nuosavybės teise, negali būti preziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-252-421/2023, 21 punktas).

29. Kaip nustatyta iš faktinių aplinkybių ir byloje nėra ginčo, kad D. M. pinigines lėšos – 18 479,17 Eur, 2014 m. kovo 31 d. apskaitytas litais „Swedbank“, AB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), buvo gautos pardavus D. M. iki santuokos įgytus, t. y. jai priklaususius asmenine nuosavybės teise, taupymo lakštus. Remiantis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios teisės normos ligvistinis aiškinimo metodas leidžia daryti išvadą, jog įstatymų leidėjas asmenines lėšas nagrinėjamu atveju prilygino lėšoms, gautoms realizavus asmenine nuosavybe esantį turtą. Tokio aiškinimo, kad lėšos, gautos realizavus asmenine nuosavybe esantį turtą, laikytinos asmeninėmis laikomasi ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-687/2020 42 punktą).

30. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir argumentais, kad už taupymo lakštus 2014 m. kovo 31 d. gauti pinigai, kurie atitiko už juos sumokėtą sumą, tą pačią dieną apskaityti litais „Swedbank“, AB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), buvo asmeninės D. M. lėšos (asmeninė nuosavybė). Jokių šią aplinkybę paneigiančių įrodymų byloje nepateikta.

31. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pritaria, kad ieškovės prašo pripažinti asmenine D. M. nuosavybe mažesnę pinigų sumą, nei ją sumokėjo ir vėliau gavo už taupymo lakštus, todėl tenkintinas ieškinio reikalavimas ieškinio ribose, pripažįstant asmenine D. M. nuosavybe 18 479,17 Eur, 2014 m. kovo 31 d. apskaitytas litais „Swedbank“, AB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat, sutiktina, kad nėra reikalinga atsakovių akcentuojama velionės valia turtą įsigyti asmeninės nuosavybėn CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto prasme, nes šiuo atveju nėra sprendžiama dėl naujo turto įgijimo, o tik kaip šioje nuostatoje nurodyta – dėl lėšų, gautų realizavus asmenine nuosavybe esantį turtą.

32. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju ieškovės ieškiniu neprašė nustatyti ir pripažinti ir teismas šioje byloje nesprendė ar vėliau, t. y. po 2014 m. kovo 31 d., minėtos lėšos išliko D. M. asmenine nuosavybe iki jos mirties (duomenys neskelbtini). Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Į esminius apeliacinio skundo motyvus ir argumentus atsakyta, todėl kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą motyvai ir argumentai kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos teisingam išnagrinėjimui, pritariant pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytiems motyvams ir argumentams, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

33. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovių ieškinys tenkintas teisėtai ir pagrįstai.

Dėl bylos procesinės baigties

34. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

36. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu taikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

37. Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi atsakovių apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, nėra pagrindo konstatuoti, jog ši nutartis yra priimama atsakovių naudai CPK 93 straipsnio 1 dalies prasme. Atsižvelgiant į tai, atsakovių prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo netenkintinas.

38. Ieškovės pateikė duomenis, jog apeliacinės instancijos teisme ieškovė K. A. patyrė 800 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą parengiant ir pateikiant teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šios apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių (Rekomendacijų 7, 8.11 punktai).

39. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovei K. A. iš kiekvienos atsakovės atskirai priteistina po 400 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovei K. A. iš atsakovių L. C. ir I. P. priteisti po 400 Eur iš kiekvienos bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.