Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. G. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. V. ieškinį atsakovei D. G. S. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Klaipėdos miesto 15-ojo notarų biuro notarė A. G., Klaipėdos miesto 2-ojo notarų biuro notaras G. B..

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti L. V. (duomenys neskelbtini) testamentą negaliojančiu. Patikslintame ieškinyje nurodė, kad prašo pripažinti testamentą negaliojančiu dviem pagrindais: Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.89 straipsnio pagrindu, t. y. dėl savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu ir CK 1.80 straipsnio pagrindu – pažeista testamento sudarymo tvarka, kai testamentą pasirašo ne pats palikėjas, o kitas asmuo. Pagal ieškovą, medicininiai duomenys patvirtina, kad L. V. sirgo onkologine liga. L. V. dėl labai silpnos sveikatos būklės ir sukeliamų skausmų, naudojamų vaistų negalėjo tinkamai suprasti savo veiksmų reikšmės ir pats sąmoningai suformuoti valią bei ją autentiškai išreikšti. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad 2017 m. birželio 16 d. 15.00 val. gydytoja R. P. kvietė gydytojų konsiliumą dėl L. V. būklės ir gydymo, tuo tarpu testamentas patvirtintas 16.45 val., t. y. praėjus vos daugiau nei valandai nuo gydytojų konsiliumo, neįsitikinus, ar testatorius, tuo metu būdamas kritinės sveikatos būklės, apskritai galėjo suvokti savo veiksmus. Be to, L. V. valia sudaryti sandorį – testamentą atsakovės naudai nesiformavo nuosekliai, nesant kitų asmenų spaudimo jo valios susiformavimui (testatorius niekada nei bendraudamas su ieškovu, nei kitiems asmenims net neprasitarė, jog ketina sudaryti testamentą, juo labiau palikti visą savo turtą atsakovei, kuri buvo pašalinis asmuo), todėl L. V. sudarytas testamentas negali būti laikomas logiška jo valios išraiška. Ginčijamas testamentas, be kita ko, neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų, nes nesuvokiama, kad protingai mąstantis asmuo atimtų visą palikimą iš savo artimųjų asmenų ir atiduotų mažai pažįstamam asmeniui. Mano, kad atsakovė, žinodama apie L. V. sunkią sveikatos būklę, sumaniai pasinaudojo aplinkybe, kad ieškovas, L. V. sūnus, gyvena kitoje valstybėje. Suvokdama besiartinančią L. V. mirtį bei žinodama, kad jis turi turto, atsakovė pasinaudojo kritine L. V. būkle ir tuo, kad L. V. jau negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės tam, jog šis testamentu jai paliktų visą savo turtą.

2. Nurodė, kad ginčijamas testamentas neatspindi tikrosios testatoriaus L. V. valios, šiame sandoryje neišreikšta protinga jo valia ir tai yra pagrindas testamentą pripažinti negaliojančiu. Ginčydamas testamentą tuo pagrindu, kad pažeista testamento sudarymo tvarka, ieškovas nurodo, jog ginčo testamento rengimo procedūra rūpinosi atsakovė (asmuo, suinteresuotas palikimu), testamento tekstas parengtas notarinėje kontoroje būtent atsakovės prašymu ir pagal jos žodžius, testamento tekstas parengtas testatoriui nedalyvaujant. Notaras, atvykęs į gydymo įstaigą, jau turėjo pagal atsakovės nurodymus parengtą testamento tekstą, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, kad L. V. pats negali pasirašyti dėl ligos, taip pat nurodyti liudytojai (jų asmens duomenys) ir asmuo, kuris pasirašys už testatorių. Testamente formaliai yra nurodyta, kad testatorius negalėjo pasirašyti dėl ligos (jos nedetalizavus) ir kad testatorius prašė, kad už jį pasirašytų E. V.. Tačiau nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog L. V. paprašė minėto asmens už jį pasirašyti, ypač atsižvelgus į aplinkybę, kad jis minėto asmens net nepažinojo. Taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad testatorius negalėjo pats pasirašyti testamento. Atvirkščiai, kaip patvirtina byloje esantys įrodymai, L. V. pasirašė ant neužpildyto prašymo notarų biurui (pasirašymo vietos pašalinio asmens pažymėtos ženklu „v“). Minėta aplinkybė tik patvirtina, kad L. V. pasirašyti galėjo. Testamentą tvirtinęs notaras nepasidomėjo, ar testatorius iš tikrųjų pats negali pasirašyti testamento ir dėl kokių priežasčių, o jei negali, koks asmuo už jį turėtų tai padaryti, nes, kaip buvo minėta, atsakovė ne tik kad organizavo testamento rengimo procedūras, bet ir pasirūpino liudytojais bei asmeniu, kuris pasirašė už testatorių, bei juos iš anksto nurodė testamentą tvirtinančiam notarui. Minėtas aplinkybes patvirtina tai, kad jau parengtą testamento tekstą su nurodytais liudytojais ir asmeniu, kuris pasirašys už testatorių, notaras atsinešė kartu su savimi į ligoninę. Nesant neginčijamų įrodymų apie L. V. išreikštą prašymą E. V. už jį pasirašyti, akivaizdu, jog kito asmens parašas testamente neišreiškia / neatitinka tikrosios testatoriaus valios. Taigi nebuvo nustatyta, ar testatorius gali pats pasirašyti, ar aiškiai išreiškė savo valią, kad už jį pasirašytų E. V., ir taip buvo pažeistos CK 5.29 straipsnio, Notariato įstatymo 32 straipsnio 2 dalies normos. Testamento tvirtinimo tvarkos pažeidimai, testamento sudarymo aplinkybės, tarp jų ir ta, jog testamentas sudarytas tada, kai testatoriaus sveikatos būklė buvo kritinė, testamentą pasirašė ir paliudijo visiškai nepažįstami testatoriui asmenys, iki galo neišsiaiškinus aplinkybių, ar testatorius galėjo pasirašyti, ar apskritai suprato atliekamų veiksmų reikšmę ir pobūdį, sudaro pagrindą išvadai, kad ginčo testamentas neatitiko tikrosios testatoriaus valios, todėl ieškovas prašo, kad testamentas būtų panaikintas.

3. Paaiškino, kad nuo 2000 metų gyvena (duomenys neskelbtini), pastaraisiais metais į Lietuvą grįžta kartą per metus aplankyti ir prižiūrėti sergančią mamą ir susitikti su tėvu. Be to, keletą kartų per metus skambindavo tėvui. Sutarė gerai, nuoširdžiai apie viską kalbėdavosi. Žinojo, kad tėvo L. V. sveikata nėra gera, siūlė samdyti slauges, kurios padėtų prižiūrėti, tvarkytis buityje, tačiau nežinojo apie vėžio diagnozę. Paaiškina, kad tėtis buvo uždaro būdo, savarankiškas, mėgo pats priimti sprendimus, todėl pats samdydavosi slauges, joms pats mokėdavo, nuo 2016 metų atsisakė eiti pas gydytojus ir apie sveikatą nemėgo kalbėtis. Nurodė, kad pas tėtį ateidavo ir jį padėdavo prižiūrėti tėčio pusseserė su dukra, todėl apie tėvo gyvenimą žinojo tiesiogiai bendraudamas su tėvu ir iš informacijos, kurią perduodavo tėčio pusseserė per tėčio brolį, per ieškovo mamą. Nurodė, kad nepavykus kurį laiką prisiskambinti tėčiui į namus, per giminaičius išsiaiškino, jog tėtis miręs, o atsakovė nuslėpė mirties faktą nuo jo ir kitų giminaičių, nieko neinformavo apie mirtį, laidotuves. Artimieji giminaičiai ir pats ieškovas nurodo, jog atsakovės nepažįsta, tėtis apie ją niekada nėra pasakojęs. Teikdamas paaiškinimus taip pat prisiminė, kad paskutiniais metais buvo neaiškumų, kai tėtis skambino ieškovo mamai ir liepė ruoštis, nes atvyksta anūkas, nors ieškovas yra vienintelis L. V. sūnus ir vaikų neturi, kitą kartą norint atvykti ieškovui aplankyti tėvo telefonu nurodė, kad išvis neturi vaikų. Nurodė, kad 2017 m. birželio 14 d. testatorius nenorėjo įsileisti į namus atsakovės, atsakovė skambino policijai, nurodydama, kad L. V. nekelia telefono ragelio, neįsileidžia į namus, nors atvykusius policijos pareigūnus įsileido. Šie įrodymai paneigia atsakovės nurodomas aplinkybes, kad ji buvo testatoriaus sugyventinė, kaip prisistatė kai kuriuose dokumentuose, nes neturėjo buto rakto, negyveno kartu, negalėjo patekti į butą, o kviesdama policiją prisistatė pussesere.

4. Atsakovė su pareikštu patikslintu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad kategoriškai nesutinka su ieškovo teiginiais apie neva kritinę L. V. sveikatos būklę, ieškovo ieškinyje nurodytos aplinkybės yra nepagrįstos, kadangi šias aplinkybes paneigia kiti civilinėje byloje esantys įrodymai, t. y. iš gydymo įstaigos pateikti medicininiai dokumentai. Šiuose dokumentuose yra nurodoma, kad L. V. į gydymo įstaigą buvo pristatytas sąmoningos būklės, kontaktiškas, tik nusilpęs, nes sveikatos priežiūros specialistams nurodė, kad nieko nevalgo, vemia, t. y. L. V. gydymo įstaigoje sugebėjo aiškiai ir konkrečiai apibūdinti savo būklę, pasakyti, kuo skundžiasi, todėl jis nebuvo tokios būklės, dėl kurios jis nebūtų galėjęs nesuprasti savo veiksmų esmės ir prasmės. Atsakovė nurodo, kad Lietuvos Respublikos žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo 2 straipsnio 2 punkte yra pateikiama fizinio asmens kritinės būklė sąvoka: „Kritinės būklės – žmogaus gyvybei pavojingos būklės, pasižyminčios kritiniu kvėpavimo, kraujotakos, galvos smegenų veiklos bei kitų organizmo funkcijų lygiu ir kurioms esant reikia imtis gaivinimo bei kitų medicinos pagalbos priemonių stengiantis išsaugoti žmogaus gyvybę.“ Atsakovė nurodo, kad medicininiai dokumentai patvirtina, kad L. V. nebuvo kritinės būklės, jam nebuvo taikomas gaivinimas, jis nebuvo praradęs sąmonės ir nebuvo būklės, dėl kurios jis negalėtų suprasti savo veiksmų esmės ir prasmės. Be to, pažymi, kad ieškovas be pagrindo nekreipia dėmesio į notaro G. B. pateiktus rašytinius paaiškinimus ir kartu su jais pridėtus rašytinius įrodymus, kuriuose notaras nurodė, kad jis atvykęs pas L. V. įsitikino šio asmens galėjimu suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti bei pašalino atsakovę tam, kad notaras pats galėtų įsitikinti L. V. paskutine valia. Notaras G. B. labai aiškiai nurodė, kad L. V. nepageidavo turto palikti ieškovui, notaras savo raštu pateiktuose paaiškinimuose nurodė motyvus, dėl kurių jis prašė pakviesti bet kuriuos asmenis tam, kad būtų pasirašyta vietoje L. V. ir šias aplinkybes patvirtintų dar du papildomi liudytojai. Atsiliepime į pradinį ieškinį atsakovė taip pat nurodė, kad testamente dalyvavę asmenys buvo atrinkti atsitiktine tvarka, siekiant užtikrinti skaidrų testatoriaus valios išraiškos patvirtinimą ir jie neprivalo būti ieškovui žinomi ar su ieškovu susiję giminystės ryšiais.

5. Atsakovė paaiškino, kad su testatoriumi buvo pažįstama apie keturiasdešimt metų, tačiau nebuvo sugyventiniai. L. V. buvo vienišas, jo nelankė artimieji, jaudinosi dėl jo sveikatos, todėl nepavykus prisiskambinti ir patekti į butą 2017 m. birželio 14 d. skambino bendruoju pagalbos numeriu, atvyko policijos pareigūnai ir testatorius juos įsileido į butą. Tačiau vėliau tą pačią dieną kartu su testatoriumi vyko į ligoninę ir tik atsakovės iniciatyva testatorius pateko į ligoninę, kur buvo rūpinamasi jo sveikata. Taip pat nurodė, kad atsakovė su testatoriumi dažniau bendravo apie pusantrų metų iki jo mirties, juo rūpinosi, kartais nešdavo maistą į namus. Atsakovė žinojo, kad testatoriaus silpna sveikata, bet detalių diagnozių nežinojo. Taip pat žinojo, kad turi sūnų, kuris gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau, kaip jai teigė testatorius, su sūnumi jis nebendravo, o apie kitus giminaičius atsakovė neturėjo jokių duomenų. Patikino, kad paliudyti ir pasirašyti testamentą gali nebūtinai artimi giminaičiai. Nurodė, kad trys pasirašę asmenys buvo pastebėti atsitiktinai ligoninėje, atsakovė nurodytų asmenų nepažinojo, jų kontaktinių duomenų neturi, nežinotų, kaip su jais susisiekti.

6. Trečiasis asmuo Klaipėdos miesto 2-ojo notarų biuro notaras G. B. su pareikštu ieškiniu nesutiko. Patvirtino, kad buvo laikytasi visų jam, kaip notarui, keliamų teisės aktų reikalavimų, taip pat laikytasi objektyvumo, nešališkumo principų, įvykdytos Notariato įstatymo ir Civilinio kodekso nuostatos, tvirtinant testamentą, laikėsi visų notarinėje praktikoje galiojančių reikalavimų. Paaiškino, kad viešoji įstaiga (duomenys neskelbtini) ligoninė, kurioje buvo patvirtintas testamentas, yra (duomenys neskelbtini) gatvėje, kuri paskirta aptarnauti paveldėjimo atvejams Klaipėdos miesto 2-ajam notarų biuro notarui G. B. pagal LR teisingumo ministro 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymą Nr. 1R-518. Nurodo, kad pas testatorių vyko du kartus: 2017 m. birželio 16 d. 13.30 val. nuvyko į (duomenys neskelbtini) ligoninę pas testatorių išklausyti ir išsiaiškinti jo valią, o 2017 m. birželio 16 d. 16.45 val. nuvyko į (duomenys neskelbtini) ligoninę pas testatorių ir dalyvaujant testamente nurodytiems liudytojams ir asmeniui, pasirašančiam už testatorių, patvirtino L. V. testamentą. Testatoriaus prašymą notarui atvykti pas jį perdavė atsakovė, kuri buvo atvykusi į notarų biurą 2017 m. birželio 15 d. Testamento sudarymo dieną, tai yra 2017 m. birželio 16 d. 13.30 val., ligoninėje notarui bendraujant su testatoriumi L. V., jis buvo visiškai suprantantis, suvokiantis, aiškios sąmonės, susigaudantis ir aiškiai išsakė savo pageidavimą sudaryti testamentą. Notarui pasiūlius testatoriui pačiam surašyti prašymą testamentui įforminti, notaro akivaizdoje L. V. bandė pats surašyti tokį prašymą, jam pačiam tepavyko jame surašyti sunkiai įskaitomus tokius žodžius: „prašau notaro patvirtinti testamentą...“, bet jis pats nebegalėjo pasirašyti. Testatorius pirmus keturis žodžius parašė gulėdamas lovoje ir tai su kiekvienu žodžio rašymu jo ranka vis daugiau drebėdavo ir raštas buvo labai sunkiai įskaitomas arba beveik neįskaitomas. Esant tokioms aplinkybės teko konstatuoti, kad dėl ligos testatorius negali pats pasirašyti. Todėl testatoriui buvo paaiškintos teisinės galimybės, kad testamentas gali būti tvirtinamas dalyvaujant dviem liudytojams ir asmeniui, kuris pasirašo už testatorių. Pažymėjo, kad nors testatorius negalėjo tinkamai išbaigtai pats rašyti ir pasirašyti, bet testatorius L. V. buvo visiškai suprantantis, suvokiantis savo veiksmus, priešingu atveju notaras, žinodamas savo pareigas ir atsakomybę, testamento netvirtintų. Abiejų vizitų pas testatorių metu (2017 m. birželio 16 d.) testatorius L. V. bendraujant su juo buvo orientuotas laike, tinkamai pagal prasmę atsakė į klausimus, suvokė, kad pageidauja sudaryti testamentą ir pageidavo visą turtą palikti savo pasirinktai įpėdinei atsakovei D.G. S.. Dar vykstant pas testatorių į ligoninę pirmo vizito metu notaras turėjo duomenis, įregistruotus Gyventojų registre, ir matė, kad testatorius turi sūnų G. V.. Nurodo, kad siekiant išsiaiškinti testatoriaus valią, pokalbio su testatoriumi L. V. pradžioje D. G. S. paprašė išeiti iš palatos, kad galėtų vien tik su testatoriumi pakalbėti apie jo testamentą ir jo įpėdinį(ius). Kai testatorius aiškiai išsakė savo valią, testatoriaus pageidavimu buvo pakviesta toliau pokalbyje dalyvauti ir D.G. S.. Pokalbio su testatoriumi metu klausė testatoriaus L. V. apie jo sūnų, ar jis nepageidauja palikti turto savo sūnui, tačiau testatorius paminėjo, kad su sūnumi nepalaiko santykių. Tvirtinant testamentą, tą pačią savo valią testatorius išsakė ir dalyvaujant liudytojams. Vizito ligoninėje metu buvo kalbėtasi ir su tuo metu buvusiu medicinos personalu, iš kurio buvo sužinota, kad testatorius serga vėžiniu susirgimu (kepenyse) ir kad jo būklė tik laikinai yra stabili bei dėl netrukus prasidėsiančios vėžinės intoksikacijos testatoriaus būklė tik blogės. Todėl esant šiems duomenims neturėjo jokio teisinio pagrindo atidėlioti prašomo notarinio veiksmo, tikintis, kad testatorius pats galės pasirašyti testamentą. Pažymėjo, kad notaras, tvirtindamas testamentą ligoninėje, kurioje pasirašantys asmenys neretai yra senyvo amžiaus ar sergantys, deda maksimalias pastangas, kad įsitikintų testatoriaus veiksnumu. Prieš notarui vykstant tvirtinti testamento į ligoninę, notarui buvo pateiktas medicininis pažymėjimas, kuriame nurodoma, kad L. V. gydosi gastroenterologijos skyriuje. Vizito ligoninėje metu buvo bendrauta ir su tuo metu buvusiu medicinos personalu. Nebuvo jokių kitų medicininių duomenų apie kitus galimus susirgimus, kurie objektyviai galėtų paveikti žmogaus sąmoningumą, suvokimą ar elgesį. Prieš testamento patvirtinimą notaras patikrino testatoriaus duomenis Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registre, kuriame įrašų pagal testatoriaus asmens kodą, vardą ir pavardę nebuvo. Atvykęs pas testatorių notaras įsitikino, kad testatorius elgiasi sąmoningai ir aiškiai išreiškia savo valią dėl testamento sudarymo.

7. Trečiasis asmuo Klaipėdos miesto 15-ojo notarų biuro notarė A. G. į teismo posėdžius neatvyko, atsiliepimo neteikė, nurodė, kad teismo posėdžiuose nedalyvaus, prašė teismo spręsti klausimą dėl pašalinimo iš byloje dalyvaujančių asmenų, kuris Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartimi netenkintas. Nurodė, kad su šia civiline byla ji susijusi tik tiek, kad veda L. V. paveldėjimo bylą.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

8. Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino – pripažino negaliojančiu Klaipėdos miesto 2-ojo notarų biuro notaro G. B. 2017 m. birželio 16 d. patvirtintą L. V. testamentą; priteisė ieškovui iš atsakovės 10 113 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismo motyvai:

8.1. Pažymėjo, kad medicininę dokumentaciją nagrinėjamoje civilinėje byloje vertino net keturi teismo psichiatrai ekspertai. Siekiant išsklaidyti abejones nešališkumu, ieškovo pusei pateikus 2018 m. birželio 12 d. dr. K. D. išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), teismas skyrė pomirtinę teismo psichiatrinę ekspertizę, vėliau pakartotinę pomirtinę teismo psichiatrinę ekspertizę. Atsakovo atstovui ir trečiajam asmeniui keliant abejones dėl teismo psichiatrės ekspertės Z. K. teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini), teismas tenkino šalių prašymus iškviesti teismo ekspertę į teismo posėdį, kuriame ekspertė paaiškino, kodėl negalėjo duoti išvados, ar L. V. 2017 m. birželio 16 d. testamento sudarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu. Tiek iš ekspertizės duomenų, tiek iš ekspertės Z. K. paaiškinimų nustatyta, kad galima tik įtarti, kad L.V. civilinėje byloje aktualiu laikotarpiu galėjo sirgti lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – mišrios kilmės (kraujagyslinės kilmės ir sergant Parkinsono liga) demencija, tačiau šios diagnozės vienareikšmiškai patvirtinti negalima, kadangi gydytojų įrašuose nėra objektyvių klinikinių diagnostinių kriterijų, t. y. paskutiniais metais iki mirties pacientas nesilankė pas gydytojus psichiatrus, jo psichinė būklė nebuvo vertinama, tačiau kartu atkreipė dėmesį, jog atsižvelgiant į tai, jog jau nuo 2003 metų yra duomenų apie lėtines neurologines ligas: lėtinę galvos smegenų išemiję dėl aterosklerozės (išemija – vietinė mažakraujystė, sąlygota hipoksijos (deguonies trūkumo) dėl aterosklerotinių galvos smegenų kraujagyslių pažeidimo), 2003 m. lapkričio mėn., 2008 m. rugpjūčio mėn. ir 2014 m. rugpjūčio mėn. gydytas neurologų stacionare bei ambulatoriškai dėl šios ligos pablogėjimų – labiau tikėtina, kad paciento būklė tik blogėja, šių nustatytų ligų sukelti padariniai neišnyksta ir palaipsniui tik stiprėja, o ne priešingai. Tą pačią išvadą teikė ir teismo psichiatrai ekspertai V. M. ir S. S., nurodydami, jog L. V. daug metų sirgo lėtinėmis ligomis (lėtine smegenų išemija, Parkinsono liga), kurios daro neigiamą įtaką asmens pažintinėms funkcijoms ir ilgainiui sąlygoja demencijos išsivystymą. Konstatuojama, kad šios ligos L.V. tęsėsi daugiau nei 10 metų, todėl jos tikėtinai galėjo žymiai pabloginti L.V. pažinimo funkcijas iki 2017 m. birželio 16 d. Laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 14 d. iki (iki pat mirties) L.V. nebuvo atliktas jo psichikos būsenos įvertinimas, nes dominavo ypač sunkios somatinės būklės problemos (vėmimas, negalėjimas valgyti, dehidratacija (skysčių praradimas), anemija (mažakraujystė)) dėl jau gydymo stacionare pradžioje L.V. nustatytos vėlyvos onkologinio susirgimo stadijos su išreikštu organizmo apnuodijimu – „vėžine intoksikacija“.

8.2. Nurodė, kad visi medicininius dokumentus vertinę teismo ekspertai psichiatrai padarė tapačias išvadas, kiek jas galima gretinti pagal ekspertams suformuluotus netapačius klausimus, t. y. visi teismo ekspertai psichiatrai konstatavo, kad L. V. 2017 m. birželio 16 d. sudarydamas testamentą negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ekspertų išvados yra konkrečios, o ne tikėtinos, įvertinus tiek paciento anksčiau nustatytas diagnozes, tiek vėžinės intoksikacijos būseną, tiek galimą skiriamų skausmui malšinti analgetikų poveikį bei kitą ekspertams perduotą medžiagą. Nagrinėjamoje byloje specialisto išvada ir ekspertizės aktai, teismo vertinimu, visi kartu turi didžiausią įrodomąją vertė apie tikrąją testatoriaus L. V. būklę, nedetalizuojant atskirų ginčo klausimų, kuriuos kelia dėl kiekvienos atliktos ekspertizės atsakovės atstovas ar trečiasis asmuo notaras G. B.

8.3. Nurodė, kad kartu vertinant liudytojų – gydytojų – parodymus nagrinėjamos bylos atveju pažymėtina, kad asmenys liudijo testatoriaus pagrindinę onkologinę ligą, paciento būklę laikotarpiu 2017 m. birželio 14–18 d., tačiau nevertinant paciento vidinės psichinės būklės. Priešingai, tiek L. V. gydanti gydytoja R. P., tiek gydytojų konsiliume dalyvavusi gydytoja V. J. nurodė, jog negali apibūdinti, kokia buvo paciento psichinė būklė, taip pat pažymėjo, kad duomenų apie paciento sveikatos būklę notarui negalėtų suteikti, tuo labiau apie psichinę. Mano, kad notaras turėtų kreiptis į ligoninės administraciją raštu, administracija tikriausiai siūlytų kviesti gydytoją psichiatrą, nes gydančios gydytojos negali komentuoti paciento psichinės būklės. Įvertinus tiek medicininius dokumentus, tiek gydytojų parodymus, teismas mano, kad vien tai, jog gydantys ir paciento būklę vertinantys gydytojai laikotarpiu 2017 m. birželio 14–15 d. testatorių apibūdino terminais „sąmoningas, kontaktiškas, išsakė nusiskundimus, galima susišnekėti“, neparodo, kad pacientas galėjo aiškiai suvokti svarbių sandorių, tokių kaip testamento sudarymas, reikšmę.

8.4. Pažymėjo, kad ir liudytojo Š. J. parodymai patvirtina ekspertų psichiatrų duotas išvadas, jog L. V. 2017 m. birželio 16 d. sudarydamas testamentą negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, nes, pasak liudytojo, „pas notarą buvom popiet 2-3 val., ... ligoninėje žmogus blogai atrodė, gulėjo lovoje, negalėjo pasirašyti, ... tik galva palinksėti galėjo, nekalbėjo, ... kalbėt, judėt negalėjo, labai blogai jam buvo, ... jis buvo atsimerkęs, buvo sąmoningas, geltonas buvo, ... sakyt nieko nesakė, linktelėjo galva, kalbėt negalėjo, rankų pajudint negalėjo“.

8.5. Nurodė, kad nors notaras buvo įsitikinęs, kad testatorius visiškai suvokia savo veiksmus, o jo valia dėl testamento sudarymo buvo tikra, tačiau notaras nebuvo pakankamai atidus išsamiau patikrinti psichinę testatoriaus būklę. Pažyma, išduota gydančios gydytojos apie tai, jog L. V. nuo 2017 m. birželio 14 d. gydomas gastroenterologijos skyriuje, neatskleidžia jokių duomenų apie testatoriaus psichinę būklę. Notaro kalbintas „medicininis personalas“, t. y. seselė, prižiūrėjusi testatorių 2017 m. birželio 16 d. notaro apsilankymo ligoninėje metu, suteikė duomenis, jog paciento būklė blogėja dėl onkologinio susirgimo, vėžinės intoksikacijos, tačiau taip pat nesuteikė jokių duomenų apie psichinę paciento būklę.

8.6. Pažymėjo, kad notaro parodymai yra prieštaringi lyginant jo ir liudytojo Š. J. parodymus, o būtent notaras nurodė, jog testamento pasirašymo metu testatorius aiškiai pasakė prie liudytojų ir už jį pasirašančio asmens, jog nenori palikti turto sūnui, tačiau Š. J. parodymais, testatorius išvis nekalbėjo, nejudėjo dėl sunkios savo būklės. Teismas vertindamas į bylą pateiktus, kaip nurodo notaras, paties testatoriaus ranka bandytus rašyti dokumentus, iš kurių notaras nusprendė, jog testatorius negali pats pasirašyti, tačiau aiškiai išreiškia valią dėl turto palikimo atsakovei, nurodo, jog jie nėra patvirtinami kitais gretutiniais įrodymais, nes pateiktų įrodymų turinys sunkiai suprantamas, jame neatsispindi testatoriaus valia turtą palikti būtent atsakovei, vienas dokumentas notarui pateiktas pačios atsakovės, nežinant, kada ir kur buvo užpildytas, kito dokumento pildymo aplinkybes paaiškino pats notaras duodamas parodymus, t. y. kad testatoriui sunkiai sekėsi išlaikyti tušinuką, jam net turėjo padėti medicininis personalas pakeliant lovą, tačiau užpildyti dokumento nepavyko, todėl pateiktas įrodymas nepatvirtina, kad testatorius būdamas vėžinės intoksikacijos būsenoje suvokė kokius veiksmus atlieka. Vertinant liudytojų parodymų įrodomąją reikšmę, kad teisme liudijo gydytojai, notaras, testamentą pasirašęs liudytojas, t. y. asmenys, kurie neturi specialių žinių ir kvalifikacijos, kad vien iš išorinio bendravimo galėtų spręsti apie vidinę psichinę, o ne fizinę L. V. būklę testamento sudarymo metu, liudytojų parodymų reikšmė lyginant su teismo ekspertų psichiatrų, pripažintini mažiau patikimais.

8.7. Nurodė, kad, vertinant testatoriaus sveikatos būklę, byloje esančius medicininių dokumentų duomenis bei ieškovo paaiškinimus, ieškovo nuomone, testatoriaus sunkia būkle buvo bandoma pasinaudoti, testamento tvirtinimas vykdomas skubotai, aktyviai veikiant ne tik atsakovei, bet ir jos sūnui, tai patvirtino byloje dalyvavęs liudytojas Š. J., todėl įvertinus nurodytas aplinkybes, kurias iš dalies pagrindžia į bylą pateikti įrodymai ir liudytojų paaiškinimai, teismas mano, jog net ir nevertinant testatoriaus psichinės būklės testamento sudarymo metu, testamento turinys neatitiko palikėjo valios.

8.8. Nurodė, kad tvirtinant ginčijamą testamentą, ligoninės palatoje prie testatoriaus buvo susirinkę ir dalyvavo notaras, atsakovė, jos sūnus, E. V., Š. J., V. L.. Anot liudytojo Š. J., testatorius nekalbėjo, nejudėjo, o notaras dar pirmojo vizito metu nustatė, kad testatorius dėl savo būklės, neįvardijant, kokia tai konkrečiai būklė, negali pasirašyti pats. Nei notaras, nei atsakovė teisme nenurodė ir neįrodinėjo aplinkybių, kaip buvo išreikšta testatoriaus valia surasti asmenį, galintį už jį pasirašyti, ir du liudytojus. Testamente yra nurodyta, kad testatorius negalėjo pasirašyti dėl ligos ir kad, jo prašymu, testamentą pasirašė E. V.. Atsakovės atstovas nurodė, kad atsakovė vykdė testatoriaus valią surasti asmenis, galinčius pasirašyti ir paliudyti testamento pasirašymą, teigė, kad asmenys rasti atsitiktinai ligoninėje, atsakovei nepažįstami, tačiau byloje gauti prieštaringi parodymai, jog surasti asmenys vieni kitus pažinojo ir buvo susiję per atsakovės sūnų. Nors notaras teigia, kad atsakovė galėjo padėti vykdyti testatoriaus valią surasti asmenis, tačiau, teismo vertinimu, testatorius turėjo išsirinkti pats asmenį, juo pasitikėti, kuris galėtų pasirašyti. Tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek šalių paaiškinimai patvirtina, jog notaras antrą kartą pas testatorių atvyko su paruoštu testamento tekstu, kuriame jau buvo įrašyta informacija, jog testatoriaus prašymu testamentą pasirašo E. V., tačiau pats testatorius visus asmenis pirmą kartą pamatė jiems atvykus į ligoninę kartu su notaru. Todėl nors aktyvūs atsakovės veiksmai ieškant asmenų, galinčių pasirašyti testamentą už testatorių pagal teismų praktiką, yra galimi, tačiau, teismo vertinimu, byloje nepakanka duomenų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad testatorius kreipėsi į atsakovę pagalbos, išreiškė pageidavimą dėl E. V., kaip nors kitaip išreiškė savo valią, davė sutikimą, tuo labiau, kad teismas jau anksčiau konstatavo, kad testamento sudarymo metu L. V. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Taigi teismas nusprendė, kad, tvirtinant ginčo testamentą, buvo pažeistos CK 5.29 straipsnio, Notariato įstatymo 32 straipsnio 2 dalies normos.

8.9. Pažymėjo, kad liudytojo Š. J. parodymai, atkreipė teismo dėmesį, jog CK 5.28 straipsnio 3 dalis imperatyviai reikalauja, kad testamentas būtų patvirtinamas testatoriaus akivaizdoje. Byloje nebuvo gauta kitokių įrodymų, nuginčijančių Š. J. parodymus apie tai, kad notaras tik perskaitė testamento tekstą prie testatoriaus, o parašai ant testamento buvo rašomi koridoriuje, ne prie testatoriaus akių. Atsižvelgiant tiek į neįrodytą testatoriaus valios buvimą, tiek į imperatyvios normos pasirašyti testamentą testatoriaus akivaizdoje nesilaikymą, teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas nuginčyti testamentą CK 1.80 straipsnio pagrindu yra pagrįstas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Atsakovė D. G. S. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, juo prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, kadangi apeliantė prašė į bylą įtraukti notaro G. B. civilinę atsakomybę apdraudusią bendrovę, tačiau pirmosios instancijos teismas 2018 m. gruodžio 6 d. teismo posėdžio metu protokoline nutartimi netenkino prašymo, nors šioje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo notaro kaltę, kuri padarė atsakovei virš 10 000 Eur žalą, kurią turės atlyginti draudimo bendrovė, apdraudusi notaro G. B. civilinę atsakomybę.

9.2. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kadangi pakartotinė teismo ekspertizė pateikė tik tikėtiną, o ne kategorišką išvadą. Be to, nepatikslintas psichikos sutrikimas nėra psichinė liga, dėl kurios asmuo negalėtų suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Pažymi, kad testatoriui dėl jam nustatytos somatinės ligos nebuvo konstatuoti labai gilūs pastovūs pažintinių funkcijų sutrikimai, dėl kurių jis negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Nurodo, kad ir kitos byloje esančios ekspertizės išvados nepatvirtina, kad testatoriui būtų buvę nustatyti gilūs pastovūs pažintinių funkcijų sutrikimai, dėl kurių jis negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

9.3. Nurodo, kad byloje apklausti liudytojai gydytojai R. J., A. P., gydę testatorių, priešingai nei teigiama ekspertizės išvadoje, nenurodė tokių aplinkybių, kad testamento sudarymo metu 2017 m. birželio 16 d. testatoriaus būklė būtų buvusi ypač kraštutinai sunki, dėl kurios jis nebūtų galėjęs suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Civilinėje byloje apklausti liudytojai nurodė, kad testatoriaus būklė buvo sunki, tačiau testatoriaus galimybė suvokti savo veiksmų esmę ir prasmę nebuvo apsunkinta iki tiek, kad jis nebegalėtų suvokti savo veiksmų esmės ir juos valdyti.

9.4. Nurodo, kad su specialisto ir ekspertės išvadomis atsakovė nesutinka, nes mano, kad tiek specialisto 2018 m. birželio 12 d. išvadoje, tiek teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) padarytos išvados neišplaukia iš atliktų tyrimų eigos ir ekspertizei pateiktos medžiagos turinio.

9.5. Nurodo, kad liudytojos gydytojos R. J., dirbančios Priėmimo skyriuje, parodymai, kad morfino – narkotinio analgetiko, kuris skiriamas skausmui mažinti, leistinos dozės priklauso nuo žmogaus susirgimo ir psichikai įtakos tikrai neturi, paneigia specialisto 2018 m. birželio 12 d. išvadoje išdėstytus teiginius, kad dėl vaistų – morfino – naudojimo testatoriaus būklė buvo tokia, jog jis nebegalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.

9.6. Nurodo, kad notaras, kaip ir testatorių gydę gydytojai, būtų iš karto nustatęs ir įvertinęs testatoriaus būklę, jei testamento sudarymo metu testatoriaus būklė būtų buvusi tokia, kokią savo išvadoje nurodė ekspertė Z. K., dėl to tokie duomenys iš karto būtų buvę įrašyti į testatoriaus medicininę dokumentaciją, o notaras iš karto būtų nustatęs, jog testatorius jau yra tokios būklės, dėl kurios jis nebegali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, ir būtų atsisakęs atlikti notarinį veiksmą.

9.7. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino liudytojo Š. J. parodymus, kad notaro G. B. parodymai prieštarauja liudytojo Š. J. parodymams, kadangi tokia teismo išvada buvo padaryta tinkamai neįsigilinus į byloje esančius rašytinius įrodymus – notaro pateiktus dokumentus, kuriais buvo pasirengta testamentui, bei paties notaro paaiškinimus, kuriais notaras nurodė, kad pas testatorių L. V. ėjo du kartus – pirmą kartą apie 13–13.30 val., jo metu notaras išsiaiškino testatoriaus valią – notaras nurodė, kad jis specialiai testatoriaus klausė, kodėl jis nepalieka turto sūnui, t. y. šios aplinkybės patvirtina, kad notaras su L. V. visiškai aiškiai ir suprantamai išsiaiškino jo paskutinę valią.

9.8. Nurodo, kad nesutinka su priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu. Ieškovo atstovų pateiktos išlaidos negali būti laikomos sąžiningomis ir protingomis, šios išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ maksimalius dydžius. Mano, kad teismas be pagrindo ieškovui priteisė 2 750 Eur išlaidų, kurios buvo sumokėtos advokatui T. Š., nes jo rengtu ir teismui pateiktu procesiniu dokumentu ieškovas nesirėmė, teismo sprendime yra nurodyta, kad civilinės bylos nagrinėjimo dalykas buvo visiškai kitas procesinis dokumentas – ieškovo patikslintas ieškinys. Mano, kad net ir tuo atveju, jei atsakovės apeliacinis skundas bus atmestas, yra pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir sumažinti iš atsakovės ieškovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį iki 3 000,00 Eur.

9.9. Prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi byla yra sudėtinga, teismo sprendimas sukelia labai rimtas pasekmes tiek atsakovei, tiek nuginčytą sandorį tvirtinusiam notarui. Remiantis pirmosios instancijos teismo nuomone, testatorius buvo nesąmoningas ir negalėjo jokio sandorio sudaryti, buvo pažeista testamento sudarymo tvarka, todėl šie momentai turi būti ištirti ypač įdėmiai apeliacinio proceso metu, o tai galima padaryti civilinę bylą nagrinėjant apeliacine tvarka žodinio proceso metu.

10. Trečiasis asmuo notaras G. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo atsakovės apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepimo motyvai:

10.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino visų aplinkybių, kurios parodytų santykius tarp testatoriaus ir įpėdinio, kuris ginčija testamentą, nes byloje yra duomenų, kad jie nepalaikė artimų ryšių.

10.2. Nurodo, kad pritaria apeliacinio skundo argumentams dėl ekspertų išvadų vertinimo, kad teismas turi įvertinti visas ekspertų išvadas ir įvertinti visą eksperto išvadą kartu su įžangine ir tiriamąja ekspertizės aktų dalimis, kad teismas be teisinio pagrindo laikėsi nuostatos, kad byloje testatoriaus psichinę būklę yra įvertinę net keturi teismo psichiatrai ekspertai, ir K. D. išvadą (nors ji ir įvardyta kaip specialisto išvada) prilygino teismo eksperto išvadai.

10.3. Nurodo, kad ekspertai padarė nepagrįstas išvadas dėl to, kad nebuvo testatoriaus parašų sutikimui gydytis. 2017 m. birželio 14 d. L. V. pats savanoriškai atvyko į (duomenys neskelbtini) ligoninę ir tuo pagrindu pagal teisės aktus yra laikoma, kad jis sutiko gauti sveikatos priežiūros paslaugas, ir L. V. parašai tokiam sutikimui nebuvo reikalingi, privalomi ar būtini.

10.4. Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog notaras nebuvo pakankamai atidus išsamiau patikrinti psichinę testatoriaus būklę. Mano, kad kaip notaras atliko viską, kas įstatymų iš notaro yra reikalaujama.

10.5. Nurodo, kad sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pagal savo esmę sutrikimas, kurį ekspertai nurodė pagal ligos kodą F06.9., yra priskiriamas pačiai lengviausiai psichikos sutrikimų formai, kuri nedaro įtakos asmens genėjimui suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Pagal tuos duomenis, kurie prieinami viešai, remiantis Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos ataskaita (2012 m.), civilinėse bylose buvo dėl sutrikimo, kuris diagnozuotas F06 kodu, atlikta iš viso 41 ekspertizė, iš jų neveiksnumas nustatytas tik 27 asmenims, t. y. kiek daugiau nei pusė atvejų. Tai reiškia, kad sutrikimas su kodu F06 nereiškia šimtaprocentinės išvados, kad asmuo yra neveiksnus.

10.6. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių duomenų, nepagrįstai atmetė liudytojų parodymus.

10.7. Nesutinka su teismo išvadomis, kad CK 5.28 straipsnio 3 dalis imperatyviai reikalauja, kad testamentas būtų patvirtinamas testatoriaus akivaizdoje, nors Š. J. parodymai patvirtina tai, kad notaras tik perskaitė testamento tekstą prie testatoriaus, o parašai ant testamento buvo rašomi koridoriuje, ne prie testatoriaus akių. Nurodo, kad tiek pats testamentas buvo perskaitytas testatoriui, tiek testamentas buvo pasirašytas testatoriaus akivaizdoje. Ir po testamento patvirtinimo buvo reikalinga atlikti dar antraeilius veiksmus, t. y. duomenų perdavimo Testamentų registrui įregistravimą notariniame registre.

10.8. Prašo priimti prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pateiktus priedus – Lietuvos bioetikos komiteto rašto kopiją, ištrauką iš Notarų rūmų prezidiumo 2018 m. birželio 7 d. nutarimo.

11. Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimo motyvai:

11.1. Nurodo, kad apeliantė nenurodė ir neįvardijo, kokią konkrečią įtaką teismo sprendimas, kuriuo testamentas pripažintas negaliojančiu, galėjo turėti notaro civilinės atsakomybės draudiko teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius jam sukėlė.

11.2. Nurodo, kad apeliantės išvada, kad pakartotinė teismo ekspertizė pateikė tik tikėtiną, o ne kategorišką išvadą, yra nepagrįsta ir neaišku, kokiu pagrindu padaryta. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai ginčijamame sprendime atsakė į visus apeliantės ir trečiojo asmens keliamus klausimus ir abejones, tinkamai įvertino procesinius dokumentus, teismo ekspertizės aktus, liudytojų ir šalių parodymus bei ekspertės paaiškinimus ir tinkamai įsigilino į visus byloje esančius įrodymus, priešingai nei teigia apeliantė.

11.3. Nurodo, kad byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles.

11.4. Nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nemotyvuotas, neatitinka apeliacinio skundo turiniui keliamų reikalavimų. Apeliantė skundą grindžia tik samprotavimais ir priešingu, nei jai nepalankiu, įrodymų vertinimu. Apeliaciniame skunde apeliantė tik perrašo ir ištisai cituoja specialisto, teismo ekspertizės akto bei notaro G. B. atsiliepimo turinį ir iš esmės dėsto tuos pačius argumentus, dėl ko nesutinka su specialisto ir ekspertės išvada, kurie jau buvo išdėstyti teikiant prašymus teismui dėl pomirtinės teismo psichiatrinės ekspertizės skyrimo ir pakartotinės teismo ekspertizės skyrimo.

11.5. Nurodo, kad apeliantės teiginiai dėl bylinėjimosi išlaidų sumažinimo nepagrįsti jokiais argumentais ir skaičiavimais. Ieškovui priteistos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir proporcingos suteiktoms teisinėms paslaugoms bei neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl žodinio bylos proceso nagrinėjimo

13. Apeliantė prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013).

14. Tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja su Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos taikymo praktika, pagal kurią tam tikromis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas siekdamas veiksmingo teisingumo vykdymo bylą gali išspręsti remdamasis rašytine medžiaga (kai nagrinėjama problema nekelia teisės ar fakto klausimų, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir šalių rašytiniais pareiškimais); taigi teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – dėl specialių proceso bruožų, sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas gali būti pateisinamas aukštesnės instancijos teismuose, jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Oganova prieš Gruziją, Nr. 25717/03, 27, 28 punktai), (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-l 28-469/2017).

15. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nagrinėjamoje byloje šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, apeliantė nepagrindė žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

16. Trečiasis asmuo notaras G. B. prašo priimti prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pateiktus priedus – Lietuvos bioetikos komiteto rašto kopiją, ištrauką iš Notarų rūmų prezidiumo 2018 m. birželio 7 d. nutarimo.

17. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Tačiau nagrinėjantis ginčą teismas kiekvienu atveju privalo ne tik visapusiškai išsiaiškinti ir įvertinti bylos išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, bet ir tinkamai kvalifikuoti tarp šalių kilusio ginčo pobūdį.

18. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

19. Pažymėtina, kad esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

20. Trečiasis asmuo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus, t. y. Lietuvos bioetikos komiteto rašto kopiją, ištrauką iš Notarų rūmų prezidiumo 2018 m. birželio 7 d. nutarimo. Pažymėtina, jog trečiasis asmuo, teikdamas naujus įrodymus, nenurodė argumentų, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, arba to, kad šie įrodymai buvo teikiami, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo prie bylos pridėti trečiojo asmens pateiktą Lietuvos bioetikos komiteto rašto kopiją ir ištrauką iš Notarų rūmų prezidiumo 2018 m. birželio 7 d. nutarimo, todėl šie įrodymai nepridėtini ir nevertinti.

Dėl apeliacinio skundo

21. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pripažintas negaliojančiu Klaipėdos miesto 2-jo notarų biuro notaro G. B. 2017 m. birželio 16 d. patvirtintas L. V. testamentas, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad L. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini). (t. I, b. l. 29). Byloje esantys neaiškumai dėl testatoriaus mirties laiko pirmosios instancijos teisme buvo pašalinti analizuojant medicininių dokumentų turinį ir liudytojų (gydytojų) paaiškinimais: buvo konstatuota, kad tikslus testatoriaus mirties laikas (duomenys neskelbtini) užfiksuotas budinčio gydytojo 5 val. 45 min., proceso šalys bylos eigoje ginčo dėl mirties laiko nebekėlė. Apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose šios nustatytos aplinkybės neginčijo. Nustatyta, kad ieškovas G. V. yra testatoriaus L. V. vienturtis sūnus (t. I, b. l. 64–65).

23. L. V. 2017 m. birželio 16 d. 16 val. 45 min. viešojoje įstaigoje (duomenys neskelbtini) ligoninėje, adresu (duomenys neskelbtini), sudarė testamentą, patvirtintą Klaipėdos miesto 2-ojo notarų biuro notaro G. B., kuriuo visą turtą paliko atsakovei D. G. S.. Testatoriui pačiam negalint pasirašyti (dėl ligos), jo prašymu testamentą pasirašė E. V., dalyvaujant liudytojams V. L. ir Š. J. (t. I, b. l. 26–27).

24. Iš teismui pateiktos L. V. paveldėjimo bylos dokumentų kopijos, kurią pateikė Klaipėdos miesto 15-ojo notarų biuro notarė A. G., nustatyta, kad atsakovė D. G. S. į notarę A. G. su pareiškimu dėl palikimo priėmimo kreipėsi 2017 m. rugsėjo 12 d. (t. II, b. l. 21–22). Palikimo priėmimo faktas įregistruotas testamentų registre 2017 m. rugsėjo 12 d. 16 val. 41 min. (t. II, b. l. 37). Taip pat nustatyta, kad ieškovo įgaliotas asmuo A. Z. ieškovo G. V. vardu į notarę A. G. su pareiškimu dėl palikimo priėmimo kreipėsi 2017 m. rugsėjo 18 d. (t. II, b. l. 23).

25. Byloje pateikta 2018 m. birželio 12 d. specialisto išvada Nr. S7/2018, kurią atliko dr. K. D., teismo psichiatras ekspertas, kurioje nurodyta, jog galima teigti, jog L. V. psichikos būsenai neabejotinai didelę įtaką turėjo tai, kad jis daug metų sirgo palaipsniui progresuojančiomis lėtinėmis ligomis (išemine smegenų liga (encefalopatija), Parkinsono liga, toksine struma (tireotoksikoze), hipertenzine liga) bei nuolat vartojo alkoholį, be to, buvo patyręs kraujo išsiliejimą į smegenis. Visa tai lėmė organinių psichikos sutrikimų formavimąsi, žymiai silpnino jo pažinimo funkcijas, išprovokavo psichozės epizodą (delyrą). Dėl išreikšto nerimo, miego sutrikimo nuo 2012 metų jam nepertraukiamai buvo skiriami psichotropiniai medikamentai (lorazepamas, bromazepamas, lorafenas ir kt.). Nuo 2013 m., kai L. V. buvo aptiktas navikas kepenyse, pastebėtas jo elgesio neadekvatumas, pasireiškiantis motyvacijos nebuvimu gydymuisi, jis buvo visiškai nekritiškas savo sveikatos būsenai. Be to, L. V. ir toliau tęsė piktnaudžiavimą alkoholiu. 2016 m. L. V. išryškėjo negydyto onkologinio susirgimo komplikacijos – jis jau negalėjo nuryti maisto, nuolatos vemdavo, kentėjo nuo didelių pilvo skausmų, tačiau nuo siūlomo gydymo vis tiek kategoriškai atsisakė. Dinamiškai blogėjant sveikatos būklei, 2017 m. birželio 14 d. L. V. skubos tvarka buvo paguldytas į ligoninę. Ligoninėje atlikus diagnostinius tyrimus, L. V. buvo nustatytas į kepenis ir į retroperitoninį tarpą metastazuojantis IV stadijos neaiškios pirminės lokalizacijos vėžys, išryškėjo vėžinė intoksikacija, ascitas, dehidratacija ir anemija. 2017 m. birželio 16 d. (prieš 1 val. 45 min. iki testamento sudarymo) gydytojų konsiliumo metu L. V. sveiktos būklė buvo įvertinta kaip sunki, terminalinė (priešmirtinė), įrašuose akcentuotas jo vangumas ir išsekimas, reiškiantys, kad dėl vėžinės intoksikacijos bei išreikštos encefalopatijos visi jo psichikos procesai, įskaitant ir pažinimo funkcijas (atmintis, dėmesys, orientacija) bei psichikos reakcijas, reaguojant į išorinius stimulus, buvo ryškiai sulėtėję ir stokojo produktyvumo. Akivaizdu ir tai, kad 2017 m. birželio 16 d. (testamento sudarymo dieną) L. V. buvo socialinio bejėgiškumo būsenos, kadangi jis negalėjo savarankiškai judėti, net paimti rašiklio į ranką, tai yra jis buvo visiškai priklausomas nuo kitų asmenų, todėl galėjo tik pasyviai paklusti jų valiai bei lengvai pasiduoti jų įtaigai. Tai, kad L. V. nuo 2017 m. birželio 14 d. ligoninėje nesugebėjo pasirašyti nė po vienu medicinos dokumentu (už jį visur pasirašė atsakovė), taip pat negalėjo pasirašyti ir sudarant testamentą (2017 m. birželio 16 d.), parodo, jog jis buvo kraštutinai išreikštos astenijos (psichofizinio išsekimo) būklės, trukdančios jam valingai sukaupti dėmesį net paprasčiausiam tikslingam veiksmui atlikti, t. y. jis buvo nepajėgus net paimti rašiklio į ranką ir atlikti keletą nesudėtingų sąmoningų judesių ranka, kuri nebuvo nei traumuota, nei paralyžiuota, jis nesugebėjo parašyti savo vardo, pavardės ar pasirašyti. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, specialistas teikė išvadą, kad 1. L. V. testamento sudarymo dieną buvo tokios psichofizinės būklės, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. 2. L. V. nuo 2003 m. diagnozuota lėtinė galvos smegenų išemija, Parkinsono liga bei kitos somatinės ligos turėjo neigiamos įtakos jo psichikos būsenai bei jo gebėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti 2017 m. birželio 16 d. testamento sudarymo metu. 3. L. V. 2017 m. birželio 14 d. – 2017 m. birželio 18 d. laikotarpiu objektyviai konstatuota sunki somatinė būklė bei skirti medikamentai (morfinas) turėjo reikšmingai neigiamos įtakos jo sąmonės ar psichikos būsenai bei jo gebėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti 2017 m. birželio 16 d. testamento sudarymo metu (t. III, b. l. 177–189).

26. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. liepos 12 d. nutartimi skyrė pomirtinę teismo psichiatrinę ekspertizę. Teismui pateiktu teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrė ekspertė Z. K., atlikusi tyrimą, atsakė į teismo pateiktus klausimus bei nurodė, kad pateiktoje L. V. medicininėje dokumentacijoje nėra pakankamai duomenų teigti, kad jis 2017 m. birželio 16 d. testamento sudarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, tačiau tuo metu jis buvo tokios būsenos, t. y. kraštutinai sunkios somatinės būklės (terminalinės būklės), sąlygotos vėžinės intoksikacijos, dėl kurios negalėjo suprasti sudaromo sandorio esmės, savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti (t. IV, b. l. 47–66).

27. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. vasario 14 d. nutartimi skyrė pakartotinę pomirtinę teismo psichiatrinę ekspertizę, kurią atliko teismo psichiatrai ekspertai V. M. ir S. S., bei į bylą pateiktame 2019 m. gegužės 10 – gegužės 31 d. teismo psichiatrijos akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuoja, kad 1. 2017 m. birželio 16 d. L. V. pasireiškė psichikos sutrikimas: nepatikslintas psichikos sutrikimas dėl galvos smegenų pažeidimo, disfunkcijos ar somatinės ligos (F06.9). 2. 2003 m. konstatuota lėtinė smegenų išemija ir Parkinsono liga per daugiau nei 10 metų tikėtinai galėjo nusilpninti L. V. pažintines funkcijas ir tikėtinai galėjo turėti įtakos jo gebėjimui suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti 2017 m. birželio 16 d. testamento sudarymo metu. 3. L. V. 2017 m. birželio 15–16 d. skirtas vaistas (morfinas) – opioidinis analgetikas neigiamai paveikė L. V. sąmoningumą ir gebėjimą suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti 2017 m. birželio 16 d. sudarant testamentą. 4. Dėl turėto psichikos sutrikimo, sąlygoto ypač sunkios jo somatinės būsenos, L. V. 2017 m. birželio 16 d. testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti (t. V, b. l. 70–84).

28. Liudytojo Š. J. parodymais nustatyta, kad jį, E. V. ir V. L. pakvietė pasirašyti ant testamento atsakovės sūnus. Pažymėjo, kad atsakovės sūnus yra V. L. pažįstamas, dirba gretimuose garažuose, tačiau jo vardo ir pavardės nežino. 2017 m. birželio 16 d. Š. J. būnant pas draugą V. L. darbe, kur dirbo ir E. V., užsuko atsakovės sūnus, paprašė padėti. Atsakovės sūnus visus savo mašina nuvežė į notarų biurą, kur visi susitiko su atsakove, notarų biure patys padavė savo asmens dokumentus, turėjo laisvo laiko, kol notaras paruoš testamento tekstą, vėliau visi penki (E. V., Š. J., V. L., atsakovė ir atsakovės sūnus) vyko į ligoninę, vėl susitiko su notaru. Paaiškino, kad L. V. nieko nekalbėjo, buvo labai sunkios būklės. Notaras perskaitė testamento tekstą, nurodė, kad L. V. linktelėjo, bet nieko nesakė, o tada visi pasirašė daug kartų koridoriuje išėję iš palatos. Nepamena, kad notaras būtų pristatęs atvykusius asmenis L. V., testatorius negalėjo nieko pasakyti, todėl nežino, kodėl pasirašyti už testatorių notaras įrašė E. V., būnant notarų biure apie tai taip pat nebuvo kalbėta.

29. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimu konstatavo, kad yra įrodyta, jog L. V. 2017 m. birželio 16 d. testamento sudarymo metu buvo tokios būsenos, kuri neleido jam adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jo valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, todėl Klaipėdos miesto 2-ojo notarų biuro notaro G. B. 2017 m. birželio 16 d. patvirtintas L. V. testamentas, kaip vienašalis testatoriaus sudarytas sandoris, pripažintas negaliojančiu. Taip pat atsižvelgiant tiek į neįrodytą testatoriaus valios buvimą, tiek į imperatyvios normos pasirašyti testamentą testatoriaus akivaizdoje nesilaikymą, teismas konstatavo, kad reikalavimas nuginčyti testamentą CK 1.80 straipsnio pagrindu yra pagrįstas. Ginčijamu sprendimu iš apeliantės ieškovui taip pat priteista 10 113 Eur bylinėjimosi išlaidų.

30. Apeliantė nesutikdama su ginčijamu sprendimu pateikė apeliacinį skundą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, kadangi apeliantė prašė į bylą įtraukti notaro G. B. civilinę atsakomybę apdraudusią bendrovę, tačiau pirmosios instancijos teismas 2018 m. gruodžio 6 d. teismo posėdžio metu protokoline nutartimi netenkino prašymo, nors šioje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo notaro kaltę, kuri padarė atsakovei virš 10 000 Eur žalą, kurią turės atlyginti draudimo bendrovė, apdraudusi notaro G. B. civilinę atsakomybę.

31. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 266 straipsnį draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų, o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015; kt.). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015; kt.).

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės argumentus dėl pirmosios instancijos teismo CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimo, konstatuoja, kad apeliantės argumentai yra nepagrįsti ir nemotyvuoti, kadangi apeliantės cituojama teismų praktika dėl asmenų įtraukimo trečiaisiais asmenimis nesusijusi su nagrinėjama byla. Apeliantės cituojamose ir nurodomose kasacinio teismo nutartyse buvo sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių notaro civilinės atsakomybės sąlygas ir jų įrodinėjimą. Taigi apeliantės nurodoma teismų praktika yra nesusijusi su šioje byloje spręstu reikalavimu dėl testamento pripažinimo negaliojančiu. Be to, apeliantė nenurodė ir neįvardijo, kokią konkrečią įtaką pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo testamentas pripažintas negaliojančiu, galėjo turėti notaro civilinės atsakomybės draudiko teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius jam sukėlė. Kadangi byloje buvo sprendžiamas reikalavimas dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, o ne notaro civilinės atsakomybės klausimas, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nesukėlė apeliaciniame skunde minimai notaro G. B. civilinę atsakomybę apdraudusiai bendrovei jokių teisių ir pareigų nagrinėjamoje byloje.

33. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti apeliantės prašymą į civilinės bylos nagrinėjimą įtraukti notaro G. B. civilinę atsakomybę apdraudusią bendrovę ir nepažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų, o pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas, kuriuo testamentas pripažintas negaliojančiu, neturi įtakos notaro civilinės atsakomybės draudiko teisinei padėčiai ir nesukėlė jam jokių teisinių padarinių.

34. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, padarė CPK 185 straipsnio pažeidimą, kadangi pakartotinė teismo ekspertizė pateikė tik tikėtiną, o ne kategorišką išvadą. Be to, nurodo, kad ekspertizės akte nustatytas nepatikslintas psichikos sutrikimas nėra psichinė liga, dėl kurios asmuo negalėtų suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Pažymi, kad testatoriui dėl jam nustatytos somatinės ligos nebuvo konstatuoti labai gilūs pastovūs pažintinių funkcijų sutrikimai, dėl kurių jis negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Nurodo, kad ir kitos byloje esančios ekspertizės išvados nepatvirtina, kad testatoriui būtų buvę nustatyti gilūs pastovūs pažintinių funkcijų sutrikimai, dėl kurių jis negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

36. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, 68 punktas). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012 ir kt.).

37. Apeliantė nurodo, kad pakartotinė teismo ekspertizė pateikė tik tikėtiną, o ne kategorišką išvadą. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi tiek ekspertės Z. K. ekspertizės aktą, tiek pakartotinę ekspertų V. M. ir S. S. ekspertizę, įvertinusi ekspertizės aktų išvadas kartu su įžangine ir tiriamąja dalimis, negali pritarti apeliantės argumentams, kad pakartotinė ekspertizė pateikė tik tikėtiną išvadą. Priešingai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ekspertų išvados yra kategoriškos, o ne tikėtinos, įvertinus tiek L. V. anksčiau nustatytas diagnozes, tiek vėžinės intoksikacijos būseną, tiek galimą skiriamų skausmui malšinti analgetikų poveikį bei kitą ekspertams perduotą medžiagą.

38. Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės turėtų trūkumų, kad aktų turinys būtų prieštaringas, ar, kaip teigia apeliantė, išvados neišplauktų iš tyrimo eigos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek pirminės, tiek pakartotinės ekspertizės aktai yra nuoseklūs, motyvuoti, įvertinta visa byloje buvusi medžiaga, išvados pateiktos dėl to, dėl ko tyrimas ir buvo atliktas. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl ekspertinių tyrimų eigos ir rezultatų, nekyla abejonių ir dėl ekspertų kvalifikacijos, kompetencijos ar nešališkumo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje atliktas teismo psichiatrijos ekspertizes ir tinkamai rėmėsi jų išvadomis pagrįsdamas ginčijamą sprendimą, todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pakartotinė teismo ekspertizė pateikė tik tikėtiną išvadą, o pirminės ekspertizės padarytos išvados neišplaukia iš atliktų tyrimų eigos ir ekspertizei pateiktos medžiagos turinio.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas testatoriaus būseną vienašalio sandorio sudarymo metu įrodinėjo specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad L. V. testamento sudarymo dieną dėl savo būklės negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Tačiau pirmosios instancijos teismas, pagrįstai siekdamas išsklaidyti visas abejones, apeliantės prašymu skyrė pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę, vėliau pakartotinę pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Apeliantės atstovui ir trečiajam asmeniui keliant abejones dėl teismo psichiatrės ekspertės Z. K. teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas tenkino šalių prašymus iškviesti teismo ekspertę į teismo posėdį. Išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašus nustatyta, kad posėdžio metu teismo psichiatrė ekspertė Z. K., atsakydama į apeliantės atstovo užduotą klausimą, patvirtino, kad jos padaryta išvada, jog L. V. testamento sudarymo dieną dėl savo būklės negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, yra kategoriška.

40. Apeliaciniame skunde taip pat deklaratyviai nurodoma, kad testatoriui dėl jam nustatytos somatinės ligos nebuvo konstatuoti labai gilūs pastovūs pažintinių funkcijų sutrikimai, dėl kurių jis negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais apeliantės argumentais, kadangi juos paneigia, byloje esantys rašytiniai įrodymai – specialisto K. D. išvada, Z. K. pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizės išvada bei V. M. ir S. S. pakartotinė pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizės išvada.

41. Nors trečiasis asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo K. D. išvadą prilygino teismo eksperto išvadai, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, kad testatoriaus L. V. būseną vertino net keturi teismo psichiatrai ekspertai. Įvertinusi ginčijamo sprendimo motyvus, teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo pateiktą specialisto K. D. išvadą prilygintų oficialioms teismo psichiatrijos ekspertizėms. Be to, pažymėtina, kad K. D. yra biomedicinos mokslų daktaras, teismo psichiatras ekspertas įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad testatoriaus būklę vertino keturi teismo ekspertai. Tai, kad K. D. pateikė savo išvadą kaip specialistas šioje byloje, nekeičia fakto, kad jis yra teismo psichiatras ekspertas, įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą.

42. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime ne kartą pabrėžė, kad byloje yra atliktos dvi teismo psichiatrijos ekspertizės ir pateikta viena specialisto išvada, taigi šiuos dokumentus paruošė iš viso keturi asmenys – visi jie teismo psichiatrai ekspertai, įrašyti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą ir visų šių asmenų padarytos išvados nagrinėjamoje byloje tapačios. Taigi nagrinėjamų įrodymų visuma yra nuosekli ir tiek abi ekspertizės, tiek specialisto išvada neprieštarauja viena kitoms. Pritartina pirmosios instancijos teismo motyvams, kad ekspertai padarė kategorišką išvadą, kad ekspertizių išvados padarytos įvertinus ligos istoriją, jos atitinka ligos istorijos eigą, taip pat įvertinus liudytojų, testatorių gydžiusių gydytojų, bei liudytojo Š. J. parodymus. Ekspertizės akte ekspertų išvados yra išsamiai motyvuotos, atspindėta sveikatos duomenų analizė, jos abejonių dėl pagrįstumo nekelia, todėl kartu su L. V. sveikatos ir ligos istorijoje esančiais duomenimis sudaro teisiškai pagrįstą pagrindą daryti išvadą, kad ginčijamo testamento sudarymo metu L. V. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Įrodymų, keliančių abejones dėl ekspertinių išvadų pagrįstumo, apeliantė nepateikė.

43. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas pakartotinę psichiatrijos ekspertizę, pats parinko klausimus, kurie sunkino objektyvios informacijos gavimą šioje civilinėje byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimus, kuriais reikalaujama eksperto išvados, galutinai nustato teismas nutartimi (CPK 213 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas klausimus, kuriais reikalaujama eksperto išvados, 2019 m. vasario 14 d. nutartimi motyvuotai, t. y. taip, kaip nustatyta CPK 213 straipsnyje, atmetė tik vieną apeliantės pasiūlytą klausimą, t. y. ar civilinėje byloje esančiuose L. V. medicininiuose dokumentuose yra užfiksuoti faktiniai duomenys apie tai, kad L. V. testamento (sandorio) pasirašymo metu 2017 m. birželio 16 d. negalėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti? Jei taip, kokie duomenys šias aplinkybes patvirtina? Pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė, kad minėtas apeliantės užduotas klausimas nereikalauja jokių specialių žinių, nes ekspertizės tikslas yra nustatyti, ar L. V. galėjo suvokti savo veiksmus testamento sudarymo metu, tačiau neišsiaiškinti, kokie duomenys yra užfiksuoti L. V. medicininėje dokumentacijoje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas pakartotinę psichiatrijos ekspertizę, pats parinko klausimus, kurie sunkino objektyvios informacijos gavimą šioje civilinėje byloje, atmestini kaip nepagrįsti.

44. Apeliantė nurodo, kad byloje apklausti liudytojai – gydytojai R. J., A. P., gydę testatorių, priešingai nei teigiama ekspertizės išvadoje, nenurodė tokių aplinkybių, kad testamento sudarymo metu 2017 m. birželio 16 d. testatoriaus būklė būtų buvusi ypač kraštutinai sunki, dėl kurios jis nebūtų galėjęs suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Civilinėje byloje apklausti liudytojai nurodė, kad testatoriaus būklė buvo sunki, tačiau testatoriaus galimybė suvokti savo veiksmų esmę ir prasmę nebuvo sunki tiek, kad jis nebegalėtų suvokti savo veiksmų esmės ir juos valdyti.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad visi medicininius dokumentus vertinę teismo ekspertai psichiatrai padarė tapačias išvadas, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kiek jas galima gretinti pagal ekspertams suformuluotus netapačius klausimus, t. y. visi teismo ekspertai psichiatrai konstatavo, kad L. V., 2017 m. birželio 16 d. sudarydamas testamentą, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje specialisto išvada ir ekspertizės aktai visi kartu turi didžiausią įrodomąją vertę apie tikrąją testatoriaus L. V. būklę.

46. Be to, pirmosios instancijos teismas kartu įvertino ir liudytojų – gydytojų – parodymus nagrinėjamoje byloje ir pažymėjo, kad asmenys liudijo apie testatoriaus pagrindinę onkologinę ligą, paciento būklę laikotarpiu 2017 m. birželio 14–18 d., tačiau nevertino paciento vidinės psichinės būklės, kadangi bendrosios praktikos gydytojai ir negalėjo pasisakyti dėl testatoriaus psichinės būklės, nes tai peržengia jų kompetencijos ribas. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek medicininius dokumentus, tiek gydytojų parodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad vien tai, jog gydantys ir paciento būklę vertinantys gydytojai laikotarpiu 2017 m. birželio 14-15 d. testatorių apibūdino terminais „sąmoningas, kontaktiškas, išsakė nusiskundimus, galima susišnekėti“ neparodo, kad testatorius L. V. galėjo aiškiai suvokti svarbių sandorių, tokių, kaip testamento sudarymas, reikšmę, apie tai plačiai pasisakė teismo psichiatrai ekspertai.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad pakartotinėje psichiatrijos ekspertizėje nurodyta, jog stacionarizuojant tikslaus L. V. psichikos būsenos aprašymo nėra, pažymėta „sąmoningas, kontaktiškas“, tai nurodo, kad su L. V. buvo galimas kontaktas, tačiau to kontakto kokybė nėra aprašyta. Medicinoje žinoma, kad sąmoningumas ir kontakto galimybė neatspindi asmens psichikos būsenos, o tik parodo, kad tam tikra asmens psichinė veikla egzistuoja. Tik papildomas, tikslingas psichinės būklės ištyrimas gali atskleisti asmens psichikos ypatumus ir egzistuojančio kontakto kokybiškumą. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai konstatavo, kad vien tai, jog byloje apklausti liudytojai – gydantys ir paciento būklę vertinantys gydytojai – laikotarpiu 2017 m. birželio 14–15 d. testatorių apibūdino terminais „sąmoningas, kontaktiškas, išsakė nusiskundimus, galima susišnekėti“, neparodo, kad testatorius L. V. galėjo aiškiai suvokti svarbių sandorių, tokių, kaip testamento sudarymas, reikšmę.

48. Teisėjų kolegija taip pat kaip nepagrįstus atmeta apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojo Š. J. parodymus, nes, apeliantės manymu, išvada, kad notaro paaiškinimai prieštarauja liudytojo Š. J. parodymams, yra nepagrįsta ir padaryta tinkamai neįsigilinus į civilinėje byloje esančius rašytinius įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime yra itin išsamiai ištirti šalių pateikti rašytiniai įrodymai, išanalizuoti įvairūs atsakovės bei trečiojo asmens atsikirtimų turinį sudarantys aspektai. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad notaro parodymai, jog testatorius išreiškė savo valią, dalyvaujant liudytojams, yra prieštaringi lyginant jo ir liudytojo Š. J. parodymus, apie tai, kad testatorius iš viso nekalbėjo, nejudėjo ir dėl sunkios savo būklės nebuvo prieinamas prasmingam bendravimui. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir į bylą pateiktus, kaip nurodo trečiasis asmuo, paties testatoriaus ranka bandytus rašyti dokumentus, iš kurių notaras nusprendė, jog testatorius negali pats pasirašyti, tačiau aiškiai išreiškia valią dėl turto palikimo atsakovei, ir pagrįstai nurodė, jog jie nėra patvirtinami kitais gretutiniais įrodymais, nes pateiktų rašytinių įrodymų turinys sunkiai suprantamas, jame neatsispindi testatoriaus valia turtą palikti būtent atsakovei.

49. Teisėjų kolegijai įvertinus ginčijamo sprendimo motyvus, matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek ieškovo, tiek atsakovės ir trečiojo asmens pateiktus įrodymus (šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus), teismo ekspertizių išvadas. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo, įrodomosios reikšmės ir jais patvirtinamų aplinkybių. Ginčijamas sprendimas yra tinkamai motyvuotas, atitinka faktinius bylos duomenis ir priimtas nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Teisėjų kolegija įvertinusi visus bylos duomenis sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamas ieškinio reikalavimas, patvirtina ištirtų įrodymų visetas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamos bylos atveju yra įrodyta, jog L. V. 2017 m. birželio 16 d. testamento sudarymo metu buvo tokios būsenos, kuri neleido jam adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jo valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, todėl šis testamentas, kaip vienašalis testatoriaus sudarytas sandoris, pripažintinas negaliojančiu.

50. Apeliantė taip pat skunde nurodo, kad nesutinka su priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu. Nurodo, kad ieškovo atstovų pateiktos išlaidos negali būti laikomos sąžiningomis ir protingomis, šios išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ maksimalius dydžius. Mano, kad teismas be pagrindo ieškovui priteisė 2 750 Eur išlaidų, kurios buvo sumokėtos advokatui T. Š., nes jo rengtu ir teismui pateiktu procesiniu dokumentu ieškovas nesirėmė, teismo sprendime yra nurodyta, kad civilinės bylos nagrinėjimo dalykas buvo visiškai kitas procesinis dokumentas – ieškovo patikslintas ieškinys. Mano, kad net ir tuo atveju, jei atsakovės apeliacinis skundas bus atmestas, yra pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir sumažinti iš atsakovės ieškovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį iki 3 000,00 Eur.

51. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais apeliantės teiginiais, kadangi jie nepagrįsti jokiais argumentais ir skaičiavimais. Pažymėtina, kad vertinant patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą pagal prašymus vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. ir 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintais Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytais advokatų paslaugų įkainiais. Apeliantė nurodo, kad nepagrįstos ieškovo išlaidos už patikslinto ieškinio parengimą, tačiau už ieškinio parengimą maksimali priteistina suma yra 2 127,00 Eur (Rekomendacijų 8.2 p., 2,5 x 850,80 Eur (2017 m. III ketv.), tuo tarpu ieškovo patirtos išlaidos sudaro 2 000,00 Eur. Taip pat, apeliantės nuomone, nepagrįstos išlaidos dėl prašymo išduoti teismo liudijimą parengimo ir pateikimo teismui, prašymo dėl žyminio mokesčio grąžinimo parengimo, nuomonės dėl eksperto kandidatūros pateikimo. Tačiau už šių dokumentų parengimą pagal Rekomendacijų 8.16 punktą ieškovo patirtos išlaidos taip pat neviršija priteistinų maksimalių dydžių.

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas).

53. Nagrinėjamu atveju byla priskirtina prie sudėtingų, kadangi jos nagrinėjimas truko dvejus metus, byloje atliktos net dvi teismo ekspertizės, vyko net septyni teismo posėdžiai, kuriuose buvo apklausiami liudytojai, teismo ekspertė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino šalių procesinį elgesį ir tai, kad bylinėjimosi išlaidos yra proporcingos suteiktoms teisinėms paslaugoms, realios ir būtinos, ypač įvertinus bylos specifiškumą ir nagrinėjamų santykių sudėtingumą, pagrįstos pateiktais rašytiniais įrodymais bei neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų mažinimo iki 3 000,00 Eur.

54. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

55. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, išklausiusi teismo posėdžių garso įrašus, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimo išlaidų atlyginimo

56. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

57. Ieškovas pateikė duomenis, kad patyrė 1 200 Eur dydžio išlaidas, susijusias su apeliacinio skundo analize ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Šios išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais (2019 m. spalio 21 d. sąskaita faktūra Nr. 001144 ir 2019 m. spalio 29 d. mokėjimo nurodymu) ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatyto maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. redakcija). Atsakovės apeliacinį skundą atmestus, ieškovui G. V. iš atsakovės D. G. S. priteistina 1 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui G. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės D. G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.