Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Justo Namavičiaus,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, Ingai Jurgaitienei, Rasai Maldanytei, Gretai Versockytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu (dalyje teismo posėdžių – ir vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Arvydo Navicko ir nuteistosios M. G.-S., jos gynėjo advokato Dariaus Noviko apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. G.-S. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. 108-4030 redakcija) ir nubausta 5 000 Eur (100 MGL) bauda.

Taip pat šiuo nuosprendžiu M. G.-S. išteisinta pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

M. G.-S. išaiškinta, kad paskirtą baudą ji privalo sumokėti per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB banke „Swedbank“, įmokos kodas – 6801.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

III. Atsiliepimo į prokuroro apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Arvydo Navicko apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuteistosios M. G.- S., jos gynėjo advokato Dariaus Noviko apeliacinis skundas tenkinamas.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų, atsiliepimo į prokuroro apeliacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, iš naujo išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, taip pat atlikusi byloje įrodymų tyrimą (apklaususi specialistus R. Kniukštienę ir Česlovą Maculevičių (t. 20, b. l. 47–59, 64–78, 88–109, 157–162), ištyrusi nuteistosios gynybos pateiktą konsultacinę specialisto išvadą (t. 17, b. l. 127–144)), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl M. G.-S. išteisinimo dėl turto pasisavinimo (BK 183 straipsnis), nepagrįstas, priimtas išsamiai neištyrus faktinių bylos aplinkybių, netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas dėl to priėmė išteisinamąjį nuosprendį, tačiau apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus, apeliacinio proceso metu nustatytas aplinkybes, remdamasis jų visuma, turi pagrindo padaryti kitokias išvadas (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Be to, apeliacinės instancijos teismas nustatė kitokį M. G.-S. pasisavinto turto dydį, todėl ši nuosprendžio dalis, be kita ko, keičiama dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Taip pat teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistosios gynybos pateiktus dokumentus, ištyrusi specialisto išvadas, apeliacinės instancijos teisme apklaustų specialistų, pateikusių specialisto ir konsultacinę išvadas, paaiškinimus, skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria M. G.- S. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. 108-4030 redakcija), naikina ir dėl to priima naują išteisinamąjį nuosprendį (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 3 dalį

8. M. G.-S. buvo kaltinama ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisinta pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), t. y. už jai patikėto didelės vertės svetimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto – grynųjų pinigų (61 483,42 Eur) pasisavinimą, už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 21 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.

10. Nagrinėjamo prokuroro apeliacinio skundo kontekste pažymėtina, kad apygardos teismas, išteisindamas M. G.-S. pagal šį kaltinimą, argumentavo tikėtina išvada, kad tarp juridinio asmens (UAB „(duomenys neskelbtini)“) ir fizinio asmens (nuteistosios) buvo susiklostę paskoliniai santykiai – piniginių lėšų skolinimas vienas kitam (įvertinus sąskaitos žurnalo duomenis apie laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. užfiksuotą kreditą ir likutį, bei nenustačius, kad šie duomenys atvaizduoti (sukurti) po to kai jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, t. y. nenustačius, kad taip buvo maskuojamas galimas piniginių lėšų pasisavinimas iš bendrovės). Taip pat apygardos teismas laikė, kad M. G.-S. veiksmuose nebuvo tyčios pasisavinti bendrovės turtą, nes baigiantis ikiteisminiam tyrimui, 2022 m. gegužės 2 ir 3 d., ji į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą, kaip po atitaisymų gautą sumą, sumokėjo atitinkamai 16 719,93 Eur ir 21 452,44 Eur. Tuo pačiu teismas argumentavo, kad už laikomas (tariamai pasisavintas) pinigines lėšas joks turtas nebuvo įgytas, jokios operacijos nebuvo atliktos, dokumentai nebuvo klastoti, nenustatyta, kad pinigų laikymu pas atskaitingą asmenį, t. y. M. G.-S., bendrovei būtų buvusi padaryta reali, o ne tariama buhalterinė žala. Remdamasis tuo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad M. G.-S. veiksmuose nėra objektyviųjų ir subjektyviųjų pasisavinimo požymių visumos. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

11. Įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, prokuroro apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus bei atlikto dalinio įrodymų tyrimo rezultatus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nors ir ištyrė baudžiamosios bylos medžiagą, bet pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, byloje esančius įrodymus vertino atsietai bei nepakankamai atidžiai, padarytos išvados prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir nėra paremtos visapusišku nustatytų aplinkybių įvertinimu, o tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Todėl M. G.- S. nepagrįstai buvo išteisinta dėl turto pasisavinimo. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. G.- S. veika neatitinka BK 183 straipsnio 3 dalies, tačiau sprendžia, kad nuteistosios veiksmuose yra BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai.

12. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyje, be kitų kvalifikuojamųjų požymių, nustatyta baudžiamoji atsakomybė atitinkamai už didelės ir labai didelės vertės svetimo turto pasisavinimą. Turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto. Šiuo atveju tuo, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-300-697/2019, Nr. 2K-254-895/2020). Įgaliojimai turtui (turtinei teisei) kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pvz., esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams. Apie kaltės turinį sprendžiama, atsižvelgus į įvairias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes – kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar jo žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai, ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt.). Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-138/2014, Nr. 2K- 169- 976/2022 ir kt.). Tolesni kaltininko veiksmai su svetimu turtu (padovanojimas, pardavimas ir pan.) šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

13. Šioje byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad M. G.-S. užimamų pareigų (buvo akcininkė, direktorė, kasininkė) pagrindu buvo patikėtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas (piniginės lėšos), kurį ji turėjo teisę tvarkyti (buvo atsakinga už bendrovės kasą, sąskaitas) ir juo disponuoti (vykdė visas pinigines operacijas), t. y. turėjo teisinius įgalinimus jį valdyti. Užimamų pareigų pagrindu ji taip pat buvo materialiai atsakinga už jai patikėtą ir jos žinioje buvusį bendrovės turtą, grynųjų pinigų apskaitą, teisingą finansinę atskaitomybę. Todėl abejonių dėl nuteistosios M. G.-S. atitikties jai inkriminuoto nusikaltimo – turto pasisavinimo, subjekto požymiams, nėra.

14. Bylos duomenimis, baudžiamojoje byloje buvo pateiktos trys specialisto išvados, atitinkamai 2021 m. birželio 29 d., 2022 m. balandžio 25 d. ir 2022 m. rugsėjo 12 d., susijusios su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimu. Nagrinėjamu atveju aktuali 2022 m. rugsėjo 12 d. specialisto išvada. Paminėtu atliktu bendrovės finansinės veiklos tyrimu buvo nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 21 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą nebuvo įtrauktas ir apskaitos dokumentais pagrįstas iš viso 61 486,42 Eur (292 953,10 – 184 834,30 – 68 249,22 + 21 504,35 + 112,49) piniginių lėšų panaudojimas įmonės veikloje.

15. Remiantis 2022 m. rugsėjo 12 d. specialisto išvadoje nurodytomis aplinkybėmis ir specialistės R. Kniukštienės paaiškinimu, minėta 61 486,42 Eur suma apskaičiuota įvertinus tiriamuoju laikotarpiu nustatytą UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautų pajamų dydžio, piniginių lėšų sumokėjimo ūkio subjektams ir įsiskolinimo atskaitingam asmeniui skirtumą. 112,49 Eur suma užfiksuota, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimas pagal balansinę sąskaitą „4488 skolos pagal gautinas sąskaitas M. G.“ atskaitingam asmeniui. 21 504,35 Eur suma apskaičiuota kaip skirtumas tarp pradinio įmonės skolos likučio 2016 m. sausio 1 dienai (68 249,22 Eur), laikotarpyje 2016 m. sausio 1 d. – 21 d. apskaitytų išlaidų (703,73 Eur) ir avanso apyskaitoje Nr. 160121-1 nurodyto pradinio likučio 2016 m. sausio 21 d. (46 041,14 Eur). Atlikus šį skaičiavimą (68 249,22 – 46 041,14 – 703,73), konstatuota, jog laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 21 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįtraukė į apskaitą ir apskaitos dokumentais nepagrindė 21 504,35 Eur sumokėjimą ūkio subjektams. Šios sumos panaudojimo negalima buvo nustatyti, kadangi nebuvo pateikta jokio dokumento, pagrindžiančio šią sumą. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje specialistė be kita ko paaiškino, kad avanso apyskaitoje nei direktorei, nei įmonei įsiskolinimas nebuvo registruotas, piniginių lėšų paskolinimas, išmokėjimas sau, apskaitos dokumentais nepagrįstas. Užregistruotas 46 041,14 Eur įsiskolinimas atskaitingam asmeniui apskaitos dokumentais taip pat nepagrįstas (t. 14, b. l. 1– 56, 70–71). Atsižvelgiant į tai, būtent 61 486,42 Eur suma buvo inkriminuojama M. G.- S. kaip svetimo turto pasisavinimas.

16. Prokuroro vertinimu, pateiktą kaltinimą M. G.-S. dėl turto pasisavinimo, jo dydžio, patvirtina tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose surinkti ir ištirti duomenys, gautos specialistų išvados ir paaiškinimai, kartu su kitais byloje esančiais įrodymais nustatytais duomenimis.

20. Papildomai apklausiant specialistę R. Kniukštienę, specialistė savo išvadą patvirtino, nurodė, kokiais duomenimis remdamasi ji atliko tyrimą bei padarė atitinkamas išvadas, tuo pačiu ją patikslino. Apklausiama specialistė iš esmės sutiko, kad, 112,49 Eur sumą įtraukiant į atskaitingo asmens skolą įmonei, buvo padaryta klaida – 112,49 Eur suma 2018 m. gruodžio 31 d. užregistruota, kaip bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimas atskaitingam asmeniui, todėl šios sumos pridėti kaip pasisavintos nereikia. Dėl 21 504,35 Eur pasiliko prie savo pozicijos, nurodytos specialisto išvadoje. Paaiškino, kad tiriamojo laikotarpio pradžiai nustatytas dokumentinis likutis – kad įmonė skolinga atskaitingam asmeniui 68 249,22 Eur, dėl kurio ginčo nėra. 21 504,35 Eur suma yra apskaičiuota kaip skirtumas tarp nurodyto pradinio bendrovės skolos likučio 2016 m. sausio 1 d. (68 249,22 Eur) ir skolos likučio 2016 m. sausio 21 d. (46 041,14 Eur). Tyrimo metu nebuvo nustatyta, iš kokių piniginių lėšų buvo sumažintas dokumentinis likutis 21 504,35 Eur sumai. Vėliau, teikiant papildomus duomenis, naujų duomenų, kad ši suma pasikeistų, neatsirado. Nebuvo pateikti jokie piniginių lėšų gavimą ar sumokėjimą iki 2016 m. sausio 21 d. pagrindžiantys dokumentai. Jeigu įmonės skolos likutis sumažėjo, vadinasi, buvo gautos piniginės lėšos, kitu atveju įsiskolinimas atskaitingam asmeniui nemažėtų. Jeigu įmonė grąžino atskaitingam asmeniui, tai tą sumą atskaitingas asmuo turėjo gauti, tačiau apie tai jokių apskaitos dokumentų taip pat nėra. Dėl to ši suma buvo pridėta kaip pasisavinta, kadangi nėra pagrįsta, iš kokių lėšų yra sumažintas įsiskolinimas atskaitingam asmeniui, t. y. piniginių lėšų gavimas 21 504 Eur sumoje nėra pagrįstas apskaitos dokumentais. Specialistė parodė tyrusi visus registrus ir įsiskolinimus. Vadovavosi avanso apyskaita, kurioje yra įrašytas nagrinėjamo laikotarpio pradžioje pirmas pagal dokumentą gautas piniginių lėšų gavimas ir skolos grąžinimas. Iki šios datos įmonė negavo piniginių lėšų ir avanso apyskaitoje yra užregistruotas 46 041,14 Eur piniginių lėšų likutis, kurio nepagrindžia nei piniginių lėšų gavimas, nei išmokėjimas atskaitingam asmeniui, tačiau yra sumažintas dokumentinis piniginių lėšų likutis. Avanso apyskaita, kurioje nurodytas piniginių lėšų likutis – nulis, nesivadovavo. Kas buvo sąskaitos registre 243502, specialisto išvadoje nenurodė, kadangi pirminiai likučiai ir apyvartos pinigų gavimo ir panaudojimo buvo užregistruoti sąskaitos registre 4488. Sąskaitos registre 243502 laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. jokio įmonės įsiskolinimo nei atskaitingam asmeniui, nei atsakingo asmens įsiskolinimo įmonei, nei piniginių lėšų pas atskaitingą asmenį nebuvo registruota. Paminėtame sąskaitos registre tiriamojo laikotarpio pradžiai likutis yra nulis. Specialisto išvadoje nurodyta apie tai, kas yra užregistruota apskaitos registrą 4488 „skolos pagal gautinas sąskaitas L. G.“, kuriame atsiradęs įsiskolinimas tiriamojo laikotarpio pradžioje yra užregistruotas, yra užregistruotas per visą tiriamąjį laikotarpį pinigų gavimas ir panaudojimas bei likutis laikotarpio pabaigai. Specialistė paaiškino ir tai, kad 2022 m. rugsėjo 12 d. specialisto išvadoje nurodyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos registre 243502 užregistravo 2018 m. gruodžio 31 d. (tiriamojo laikotarpio pabaigai) – 38 172,37 Eur atskaitingo asmens L. G. įsiskolinimą bendrovei, t. y. pinigines lėšas pas atskaitingą asmenį. UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. nepagrindė apskaitos dokumentais 61 373,93 Eur (61 483,42 – 112,49 Eur) piniginių lėšų panaudojimo, apskaitos registre „243502 bankas L. G.“ tiriamo laikotarpio pabaigai užregistravo 23 201,56 Eur (61 373,93 – 38 172,37) mažesnį atskaitingo asmens įsiskolinimą bendrovei. Be to, pati M. G.-S. teigė, kad kasos knygos nevedė, kasos netvarkė, visos piniginės lėšos buvo pas atskaitingą asmenį, kas reiškia, kad nurodytas dokumentinis likutis turėjo būti pas atskaitingą asmenį. Tačiau jis nebuvo perduotas nei bankroto administratoriui, nei rastas 2020 m. atliekant kratą pas M. G.-S., pinigai nebuvo perduoti ir jų panaudojimas, grąžinimas į kasą, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 21 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., kai jų nebuvo rasta, nepagrįstas apskaitos dokumentais. Tų pinigų nebuvo. Po turto neradimo akto surašymo buvo ir kiti būdai grąžinti pinigus į įmonę, tačiau jie išnaudoti nebuvo. Iškėlus bankroto bylą, bankroto byloje priimtoje teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartyje buvo nurodyta, kad piniginės lėšos, turtas ir dokumentai turi būti perduoti bankroto administratoriui, tačiau jie perduoti nebuvo. Iš šių piniginių lėšų tuo laikotarpiu nebuvo sumokėti įsiskolinimai Mokesčių inspekcijai, Sodrai, nei kitos eilės kreditoriams. Dokumentinis piniginių lėšų likutis užregistruotas pas atskaitingą asmenį, tačiau realus piniginių lėšų likutis, kaip turtas, nebuvo perduotas bankroto administratoriui ir jo panaudojimas nepagrįstas apskaitos dokumentais (t. 20, b. l. 49–58, 67–78, 89–109, 157–162).

21. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas specialistas Č. Maculevičius parodė, kad atliktam tyrimui buvo gavęs pilnos apimties bylos medžiagą ir nesutinka su specialistės atliktu skaičiavimu. Paaiškino, kad pagal jo atliktą skaičiavimą tiriamuoju laikotarpiu M. G.- S. buvo skolinga įmonei, tačiau ne 61 483,42 Eur. Iš specialistės atlikto skaičiavimo eliminuotina 21 504,53 Eur suma, kadangi ji neišplaukia iš pirminių apskaitos dokumentų ir yra nepagrįsta visa tyrimo medžiaga. Nustatytas dokumentinis likutis 68 249,22 Eur laikotarpio pradžiai (skola atskaitingam asmeniui) nėra ginčijamas, tačiau 2016 m. sausio 21 d. avanso apyskaitoje Nr. 160121-1 nurodytas pradinis avanso likutis 46 041,14 Eur sumai specialistės klaidingai įvertintas, kaip teisingas. 2016 m. sausio 1 d. nustatytas likutis 68 249,22 Eur per 21 dieną sumažėjo iki 46 041,14 Eur be jokios aiškios priežasties ir tai įtakojo skolos 21 504,53 Eur sumai atsiradimą. Toks likutis nėra patvirtintas atskaitingo asmens ūkinių operacijų apyvartomis ir yra neteisingas. Minimu laikotarpiu bendrovėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo jokių piniginių lėšų gavimo ar sumokėjimo kitiems ūkio subjektams 21 504,35 Eur sumai. Specialistė padarė prielaidą, kad jeigu sumažėjo dokumentinis piniginių lėšų likutis, tai reiškia, kad įvyko kažkokios ūkinės operacijos, kurios nepagrįstos apskaitos dokumentais. Tačiau šiuo atveju nebuvo nei pajamų, nei išlaidų operacijų, duomenų, kad įmonė kažko neapskaitė, nenustatyta ir ikiteisminio tyrimo metu. Dėl 2016 m. sauso 21 d. avanso apyskaitoje Nr. 160121-1 padarytos pradinio likučio klaidos atsirado 21 504,35 Eur dėl neapskaitytų ir neaišku kur panaudotų lėšų. Įmonės skola galėjo sumažėti dviem būdais, t. y. arba įmonė sumokėjo atskaitingam asmeniui, arba atskaitingas asmuo gavo įplaukas už parduotą produkciją ir atitinkamai tai sumai skola sumažėjo. Tačiau visoje tyrimo medžiagoje nėra jokių faktų apie 21 504,35 Eur mokėjimą. Nėra nė vieno dokumento, kuris pagrįstų aplinkybę, kad įmonė būtų sumokėjusi arba būtų kokios nors įplaukos į įmonę ir atskaitingas asmuo šiuos pinigus gavo. Nėra jokių įrodymų, jog direktorė kažko neįtraukė į apskaitą. Jokio tikslo slėpti dokumentus, pagrindžiančius šios sumos gavimą ar sumokėjimą, nenustatyta. Todėl, atsižvelgus į šias aplinkybes, konstatuojama, kad 2016 m. sausio 21 d. avanso apyskaitoje Nr. 160121-1 nurodant pradinį avanso likutį 46 041,14 Eur sumai, buvo padaryta klaida, kurios taisyti nereikia, nes tai nėra pirminis buhalterinės apskaitos dokumentas, jo paskirtis subendrinti visas išlaidų operacijas, įvykusias per tam tikrą laikotarpį, o iš pirminių apskaitos dokumentų toks sumos sumažėjimas nesigauna. Dėl 112,49 Eur sumos – nustatė, kad ji užregistruota balansinėje sąskaitoje 4488 kaip kreditinis likutis laikotarpio pabaigai, kuris grąžintinas atskaitingam asmeniui, kas reiškia, kad įmonė buvo skolinga atsakingam asmeniui. Todėl ši suma taip pat turi būti minusuojama iš nuteistosios pasisavintų piniginių lėšų sumos skaičiavimo. Dėl skaičiavimu nustatytos 39 869,58 Eur sumos jis praplėtė tyrimą, siekdamas nustatyti realią skolą bei ar M. G.-S. atsiskaitė, ar ne. Specialistas priėjo išvados, kad reali atskaitingo asmens skola 2018 m. gruodžio 31 dienai buvo 38 059,88 Eur. Paaiškino, kad laikotarpio pabaigai sąskaitos 4488 likutis buvo 112,49 Eur, kas reiškia, kad įmonė buvo skolinga atskaitingam asmeniui, o pagal sąskaitą 243502 suma yra debetinė, todėl atskaitingas asmuo yra skolingas įmonei 38 172,37 Eur. Norint gauti rezultatą, reikia apskaičiuoti debeto ir kredito likučius ir gaunamas rezultatus yra 38 059,88 Eur. Tai rodo, kad laikotarpio pabaigai atskaitingas asmuo buvo skolingas įmonei būtent tokią sumą, kuri patvirtinama visais skaičiavimais ir viso to laikotarpio apyvartomis. Skola atskaitingo asmens nebuvo nuslėpta, atvaizduota apskaitos registre 243502, kaip likutis. 243502 sąskaitos likutis 2016 m. sausio 1 d. buvo nulis, bet laiko požiūriu pasikeitė ir 2018 m. gruodžio 31 d. tapo 38 172,37 Eur, jis fiksuotas, atskaitingo asmens pripažintas ir nebuvo panaudotas. Vėlesniais metais skolą įmonei atskaitingas asmuo grąžino. Bendrovės apskaitoje buvo naudojamos dvi sąskaitos – vienoje (243502) atvaizduota atskaitingo asmens skola įmonei, kitoje (4488)– atvaizduojami įmonės įsipareigojimai atsakingam asmeniui. Dėl to likutis 2016 m. sausio 1 d. buvo nurodytas būtent 4488 sąskaitoje. Keičiantis situacijai, kai atsakingas asmuo tampa skolingas įmonei, naudojama sąskaita 243502, kaip turto sąskaita, atvaizduojanti atskaitingo asmens skolą įmonei. Toks apskaitos vedimas nėra ydingas, yra galimas. Specialisto vertinimu, įmonė viską įregistravo ir atvaizdavo teisingai, skolos niekur nepaslėpė, ją atvaizdavo atskaitingo asmens turto sąskaitoje. (t. 20, b. l. 47–58, 64–74, 88–109).

22. Pasisakydama šiuo aspektu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad specialisto (eksperto) išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, ji turi būti vertinama visumoje su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnis). Įrodymai turi būti vertinami juos tarpusavyje ir lyginant juos su kita bylos medžiaga, kuri patvirtintų ar paneigtų tokių išvadų pagrįstumą, nes įrodinėjimo procese lemiamą reikšmę paprastai turi ne vienos rūšies įrodymai, o visuma bylos proceso metu gautų įrodymų, jų tarpusavio ryšys. Taigi, ar įrodymai yra patikimi, įvertina bylą nagrinėjantis teismas, įvertinęs ir išanalizavęs jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamos byloje, specialisto išvadoje ir konsultacinėje specialisto išvadoje suformuluotomis išvadomis remiamasi tiek, kiek jas patvirtino kiti ištirti įrodymai ir kiek jos atitiko jais nustatytas aplinkybes.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės ūkinės veiklos tyrimą atlikusios specialistės R. Kniukštienės, taip pat konsultacinę specialisto išvadą pateikusio Č. Maculevičiaus apeliacinės instancijos teismo posėdyje duotus paaiškinimus, kitų įrodymų pagrindu nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas M. G.-S. dėl turto pasisavinimo, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas. Visgi, teisėjų kolegija pažymi, jog M. G.-S. inkriminuojamas pasisavinto turto dydis visa apimtimi nėra įrodytas.

24. Pažymėtina, kad baudžiamojoje teisėje kaltė nėra preziumuojama. Joje galioja nekaltumo prezumpcija, o pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija, nesant jokių tai patvirtinančių įrodymų, taip pat vadovaudamasi in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo nuostatomis, negali daryti vienareikšmės išvados, jog visas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 21 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. M. G.-S. pasisavinto turto dydis yra 61 483,42 Eur.

25. Nagrinėjamu atveju, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlikto įrodymų tyrimo metu prieita vieningos nuomonės apie specialistės skaičiavime padarytą klaidą, t. y. dėl 112,49 Eur sumos įtraukimo į M. G.-S. pasisavinto turto dydį. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į proceso šalių apeliacinės instancijos teisme pateiktus argumentus, įvertinusi bylos duomenis, nustatė, kad 2018 m. gruodžio 31 d. užregistruotas 112,49 Eur likutis buhalterinėje apskaitoje buvo apskaitytas kaip įsiskolinimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atskaitingam asmeniui (grąžintina suma atskaitingam asmeniui), todėl ji negali būti laikoma atsakingo asmens skola juridiniam asmeniui. M. G.-S. inkriminuota pasisavinta įmonės lėšų suma – 61 483,42 Eur, mažintina 112,49 Eur suma.

26. Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje negalima daryti vienareikšmės ir neginčijamos išvados dėl 21 504,35 Eur sumos, apskaičiuotos, kaip skirtumo tarp pradinio įmonės skolos likučio 2016 m. sausio 1 d., avanso apyskaitoje Nr. 160121-1 nurodyto pradinio likučio 2016 m. sausio 21 d. ir laikotarpyje 2016 m. sausio 1 d. – 21 d. apskaitytų išlaidų (68 249,22 – 46 041,14 – 703,73). Kaip matyti, 21 504,35 Eur sumos gavima nuteistoji neigia, kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių šį faktą, byloje taip pat nėra surinkta. Avanso apyskaitoje nurodytas sumažėjęs avanso likutis 2016 m. sausio 21 d. nėra patvirtintas nei atskaitingo asmens ūkinių operacijų apyvartomis, nei kita bylos medžiaga. 2022 m. rugsėjo 12 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad nebuvo pateikti jokie šios sumos gavimą ar sumokėjimą ūkio subjektams pagrindžiantys dokumentai, todėl specialistė negalėjo nustatyti šios sumos panaudojimo. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje metu specialistė paaiškino, kad įmonės skolos likučio sumažėjimą ji vertino, kaip piniginių lėšų gavimą arba grąžinimą atskaitingam asmeniui. Tyrimo metu ji nenustatė, iš kokių piniginių lėšų buvo sumažintas likutis paminėtai sumai, jokie pagrindžiantys dokumentai apie šių piniginių lėšų gavimą ar sumokėjimą iki 2016 m. sausio 21 d. pateikti nebuvo. Kadangi nėra pagrįsta, iš kokių lėšų įsiskolinimas atskaitingam asmeniui yra sumažintas, dėl to šią sumą pridėjo. Taigi matyti, kad specialistė pateikė vertinimą, pagrįstą iš esmės tik prielaida. Apeliacinės instancijos teisme aiškinantis šios sumos atsiradimo aplinkybes, nuteistoji laikėsi gynybos pozicijos, kad avanso apyskaitoje padaryta klaida (nurodytas 46 041,14 Eur likutis 2016 m. sausio 21 d.), kuri ir lėmė 21 504,53 Eur skolos atsiradimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistosios gynybos pozicija nėra paneigta nei specialistės atliktu tyrimu, nei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Jokių duomenų, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 21 d. likučio sumažėjimo laikotarpiu būtų įvykusios finansinės operacijos (gauta pajamų ar patirta išlaidų) nėra. Sutiktina, jog laikantis tos pozicijos, kad atsakingas asmuo atliko kažkokius tai mokėjimus, nesant tai pagrindžiančių dokumentų, įmonės skola atskaitingam asmeniui tik padidėtų. Skolos sumažėjimą lemtų atvejis, jeigu atskaitingam asmeniui lėšos būtų grąžintos. Tačiau tokias aplinkybes patvirtinančių objektyvių duomenų nėra surinkta, o situacija, kai atskaitingam asmeniui įmonė grąžintų lėšas, o atskaitingas asmuo šio veiksmo neįformintų atitinkamu apskaitos dokumentu, tačiau įtrauktų į sąskaitos registrą, yra nelogiškas. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltininko kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Išnaudojus visas galimybes ir nepavykus pašalinti abejonių, jos turi būti aiškinamos kaltinamo asmens naudai. Įvertinus aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija, nesant jokių tai patvirtinančių įrodymų, taip pat vadovaudamasi in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo nuostatomis, negali daryti vienareikšmės išvados, todėl M. G.-S. kaltinime nurodyta pasisavinta pinigų suma mažintina ir 21 504,53 Eur suma.

27. Kitaip teisėjų kolegija vertina pirmosios instancijos teismo išvadas ir nuteistosios M. G.- S. gynybos pateiktus argumentus dėl įmonės turto, t. y. 39 869,58 Eur pasisavinimo. Pažymėtina, kad baigiamojo akto motyvai turi pasižymėti tinkama argumentacija, derinant faktinius duomenis ir logines taisykles. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio), sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik tada darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai didesnę įrodomąją galią suteikė M. G.-S. gynybos pozicijai, negretindamas jos su iš kitų įrodymų šaltinių gautais faktiniais duomenimis ir neanalizavo jų visumos, todėl padarė išvadą neatitinkančią bylos faktinių aplinkybių.

28. Kaip matyti, šioje byloje nėra ginčo, jog tiriamuoju laikotarpiu M. G.-S., kaip atskaitingas asmuo turėjo skolą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Iš esmės nėra prieštaraujama ir tam, kad žala, kuri galėjo kilti, yra 39 869,58 Eur (atliktu skaičiavimu (292 953,10 – 184 834,30 – 68 249,22) gaunamas likutis, parodantis atskaitingo asmens skolą įmonei tiriamojo laikotarpio pabaigai). Tačiau M. G.- S., jos gynėjas įrodinėja, jog tiriamojo laikotarpio pabaigai atskaitingo asmens įsiskolinimas įmonei buvo 38 172,37 Eur ir priešingai, nei nurodyta 2022 m. rugsėjo 12 d. specialisto išvadoje, nebuvo slepiamas (apskaitytas registre 243502, kai specialisto išvadoje konstatuota, kad skola nebuvo apskaityta, UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentais nebuvo galima nustatyti, kur buvo panaudoti pinigai), be to, pasibaigus bankroto bylai, padengtas. Grindžiant šią poziciją, nuteistosios gynyba, be kita ko, remiasi apeliacinės instancijos teismui pateikta konsultacine specialisto išvada ir specialisto Č. Maculevičiaus paaiškinimu apie tai, kad buvo dvi sąskaitos, viena naudota atvaizduoti atskaitingo asmens skolą (243502), kita – įmonės įpareigojimus atskaitingam asmeniui (4488). Tiriamojo laikotarpio pabaigai 243502 sąskaitoje užregistruotas likutis buvo 38 172,37 Eur, o 4488 sąskaitoje 112,49 Eur, kas rodo, kad atskaitingo asmens skola buvo 38 059,88 Eur (38 172,37 – 112,49). Ši suma atskaitingo asmens pripažinta, be to, patvirtinama viso laikotarpio apyvartomis. Specialistės R. Kniukštienės nurodyta skolos suma didesnė 563,60 Eur dėl padarytos klaidos apskaitoje, registruojant didesnį piniginių lėšų sumokėjimą ūkio subjektams be apskaitos dokumentų. Ši klaida vėliau buvo ištaisyta ir atliktam skolos skaičiavimui bei specialistės nurodytai sumai neprieštarauja. Vertinant šiuos argumentus matyti, jog apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai apklausta specialistė R. Kniukštienė, komentuodama į bylą pateiktą specialisto išvadą, ją tikslindama, paaiškino, jog tiriamojo laikotarpio pabaigai pagal tyrimui pateiktus dokumentus fiksavo 39 869,58 Eur (39 305,98 + 563,60 (562,60 + 1) užregistruotas didesnis piniginių lėšų sumokėjimas ūkio subjektams be apskaitos dokumentų)) likutį, t. y. atskaitingo asmens įsiskolinimą įmonei, kurio panaudojimas nebuvo pagrįstas apskaitos dokumentais. Sutiko, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ registre 243502 2018 m. gruodžio 31 dienai. buvo užregistruotas 38 172,37 Eur atskaitingo asmens įsiskolinimas įmonei, tačiau jis buvo mažesnis už jos nustatytą 1 697,21 Eur suma (39 869,58 – 38 172,37). Be kita ko, nors dokumentinis piniginių lėšų likutis buvo užregistruotas pas atskaitingą asmenį, tačiau realus piniginių lėšų likutis, kaip turtas, nebuvo perduotas nei bankroto administratoriui (2018 m. gruodžio 12 d. teismo nutartimi iškeltoje bankroto byloje įpareigota pinigines lėšas, turtą ir dokumentus perduoti bankroto administratoriui), nei rastas atliekant kratą pas M. G.-S., taip pat pinigai nebuvo perduoti ir tiriamuoju laikotarpiu, kai jie negrąžinti į kasą, jų panaudojimas nebuvo pagrįstas apskaitos dokumentais. Iš šių piniginių lėšų tuo laikotarpiu nebuvo sumokėti įsiskolinimai Mokesčių inspekcijai, Sodrai, nei kitos eilės kreditoriams.

29. Teisėjų kolegija, vertindama baudžiamojoje byloje pateiktų įrodymų, taip pat išvadų, įskaitant ir nuteistosios gynybos pateiktą konsultacinę specialisto išvadą, patikimumą, atsižvelgia į specialistų tyrimui pateiktos medžiagos išsamumą, pakankamumą, ištyrimo visapusiškumą ir pan. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad specialistai, remdamiesi jiems pateiktais duomenimis ir atliktų tyrimų metu gautais rezultatais, padarė atitinkamas išvadas bei jas paaiškino. Vis tiktai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistosios gynybos pozicija, o tuo pačiu ir konsultacinės išvados argumentai dėl atskaitingo asmens įsiskolinimo tiriamojo laikotarpio pabaigai, jo dydžio nepaneigia specialistės R. Kniukštienės pozicijos baudžiamojoje byloje, juo labiau nesudaro pagrindo spręsti, kad specialistė neteisingai apskaičiavo piniginių lėšų likutį – 39 869,58 Eur, parodantį atsakingo asmens įsiskolinimą įmonei. Minėta, kad byloje nėra ginčo dėl tiriamuoju laikotarpiu nustatyto įmonėje gautų pajamų, jų sumokėjimo ūkio subjektams, apskaityto UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimo atskaitingam asmeniui dydžių, o tuo pačiu ir šių duomenų pagrindu apskaičiuoto piniginių lėšų likučio, kuris, kaip patikėtas atskaitingam asmeniui – nuteistajai M. G.-S., tiriamojo laikotarpio pabaigoje buvo jos pasisavintas. Ir nors nuteistosios gynybos nurodoma apie apskaitytą mažesnį atskaitingo asmens įsiskolinimo įmonei dydį, vien tai nepaneigia dydžio, apskaičiuoto specialistės pagal įmonės finansinių įvykių (operacijų) duomenis, tiek ir jų apskaitymą finansinėje apskaitoje. Specialistė vertino apskaitos dokumentus – avanso apyskaitas, jose nurodytus likučius, taip pat analizavo, kiek ir kokiais dokumentais buvo pagrįstas M. G.- S. pinigų grąžinimas įmonei. Tuo tarpu specialistas konsultacinėje išvadoje minėtus duomenis vertino retrospektyviai, iš atlikto tyrimo ir konsultacinės išvados rašymo laikotarpio perspektyvos analizuodamas, kaip ūkinės operacijos turėjo būti tinkamai fiksuojamos finansinėje apskaitoje ir kokių savalaikiai pateiktų dokumentų pagrindu. Nežiūrint į tai, aptartas specialistų R. Kniukštienės ir Č. Maculevičiaus išvadų turinys, sutampantis su byloje nustatytomis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, specialistų paaiškinimai patvirtina, kad apskaičiuota piniginių lėšų 39 869,58 Eur suma atitinka ištirtus duomenis. Pagrindo manyti, kad nuteistosios gynybos nurodytos aplinkybės, teismui leistų padaryti kitokią išvadą, teisėjų kolegija neįžvelgia. Todėl konstatuojama, kad tiriamo laikotarpio pabaigai atskaitingo asmens skola įmonei buvo 39 869,58 Eur (suma, kuri gauta pirmiau aptartų motyvų pagrindu minusavus 112,49 Eur ir 21 504,53 sumas).

30. Baudžiamojoje byloje nustatyta ir tai, kad M. G.-S., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė bei pati, kaip atskaitingas asmuo, valdydama šios bendrovės turtą ir pinigines lėšas, bendrovės grynuosius pinigus laikė savo žinioje. Šią aplinkybę patvirtino ir ji pati. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas M. G.-S. dėl turto pasisavinimo, vertino, kad tarp bendrovės ir jos vadovės susiklostė paskoliniai santykiai (skolinimasis vienas iš kito). Tačiau piniginių lėšų apskaitymas buhalterinėje apskaitoje kaip atskaitingo asmens skola įmonei, jų laikymas pas atskaitingą asmenį, nėra pripažįstama piniginių lėšų skolinimusi. Paskolos santykiai rašytiniais duomenimis nėra įforminti. Specialisto tyrimu nebuvo nustatyta faktų, jog pinigai buvo skolinami juridiniam asmeniui ir vėliau grąžinami direktorei. Pažymėtina, kad svetimo turto valdymas yra reguliuojamas civilinės teisės normomis sutarčių pagrindu. Bendrovės turtas valdomas, remiantis civilinės teisės normomis bei bendrovės įstatais. Nagrinėjamoje byloje M. G.-S. bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą (grynuosius pinigus) valdė kaip įmonės direktorė, akcininkė, o tuo pačiu ir kasininkė, būtent turėdama teisinius įgalinimus jį valdyti. Tačiau veiksmai, kai bendrovės vadovas jam patikėtų piniginių lėšų panaudojimo nepagrindžia atitinkamais dokumentais, o įstatymų nustatyta tvarka pareikalavus, jų negrąžina bendrovei, vertintini kaip patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto pasisavinimas.

31. Sutiktina, kad vien faktas, jog patikėtas ar esantis žinioje turtas yra saugomas pas atskaitingą asmenį, dar nesudaro pagrindo išvadai, jog turtas buvo pasisavintas. Baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės pakankamos tokiai išvadai padaryti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokio pobūdžio bylose būtina įsitikinti įmonės turto pasisavinimo ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų, ar jis veikė tyčia, t. y. suprasdamas, kad savinasi įmonės turtą, numatydamas įmonei daromą žalą ir to norėdamas.

32. Nors nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad M. G.-S., kaip atskaitingas asmuo, teisėtai disponavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ piniginėmis lėšomis, dalis šios sumos (38 172,37 Eur) buvo apskaityta kaip atskaitingo asmens įsiskolinimas įmonei, tačiau byloje taip pat nustatyta, kad 2016-2018 metų laikotarpiu M. G.-S., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, nepagrindė apskaitos dokumentais 39 869,58 Eur piniginių lėšų sumokėjimo ūkio subjektams bei tiriamojo laikotarpio pabaigoje šių pinigų į kasą negrąžino. Realus grynųjų pinigų likutis, kuris, kaip pripažino ir nuteistoji, buvo laikomas pas ją, kaip pas atskaitingą asmenį, kaip turtas nebuvo perduotas bankroto administratoriui, nepanaudotas įsiskolinimams (Sodrai, Valstybinei mokesčių inspekcijai, kitiems kreditoriams) grąžinti, o taip pat realiai nerasti pas nuteistąją padarytos kratos metu. Iš specialisto išvados ir specialistės paaiškinimo matyti, kad tyrimui pateiktuose buhalteriniuose dokumentuose, išskyrus apskaitytą atskaitingo asmens įsiskolinimą įmonei ir M. G.-S. parodymus apie grynųjų pinigų laikymą pas atskaitingą asmenį, jokių kitų aplinkybių nebuvo užfiksuota. Nors vien pinigų laikymu pas atskaitingą asmenį turtinė žala bendrovei nepadaroma, tačiau akivaizdu, kad tokiu atveju asmuo turi juos realiai turėti, o pareikalavus – pateikti kartu su pagrindžiančiais apskaitos dokumentais. Priešingu atveju nėra pagrindo paneigti bendrovės turto pasisavinimą.

33. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl turto pasisavinimo sudėties nebuvimo nuteistosios veiksmuose grindė ir tuo, kad grynųjų pinigų laikymu pas atskaitingą asmenį bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ reali žala padaryta nebuvo. Vertinant šį argumentą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju asmuo, kuris galėjo kreiptis dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytos žalos, buvo pati nuteistoji, kuri buvo kaltinama pasisavinusi bendrovės lėšas. Galima sutikti su M. G.- S. gynybos argumentu dėl bankroto administratoriaus teisės pareikšti civilinį ieškinį (nustatyta, jog teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinio reikalavimą (dėl susidariusios skolos išieškojimo negalimumo; antstolei nustačius, kad atsakovė turto neturi, yra nemoki) bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla (nutartis dėl bankroto iškėlimo įsiteisėjo 2019 m. vasario 14 d.), jos administratore paskirta UAB „(duomenys neskelbtini)“; bankroto administratorius civilinio ieškinio nereiškė). Tačiau vien ši aplinkybė žalos bendrovei padarymo fakto nepaneigia. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje apklaustas bankroto administratorius P. P. parodė, kad įmonės dokumentai ir turtas perduoti nebuvo. Jokių įmonės dokumentų M. G.- S. nepateikė. Bankroto nutarties įsiteisėjimo dieną turtas pagal balansą taip pat nebuvo perduotas. Vykdant bankroto procedūrą, buvo išsiųsti pranešimai dėl dokumentų ir turto perdavimo, M. G.-S. jų neperdavus, kreiptasi į teismą, po ko pateiktas pranešimas dėl tyčinio bankroto. Teismo sprendimu bankrotą pripažinus tyčiniu, informacija persiųsta prokuratūrai, dėl to atliktas ikiteisminis tyrimas. Taigi matyti, jog įmonės dokumentai paimti, pradėjus ikiteisminį tyrimą, t. y. tik po bankroto procedūros užbaigimo (sudaryta taikos sutartis, kuri patvirtinta teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartimi, šia nutartimi taip pat nutraukta bankroto byla), bankroto procedūra buvo vykdoma be įmonės finansinių dokumentų. Todėl akivaizdu, kad, pradėjus bankroto procedūrą, neturint visų duomenų ir dėl to negalint įvertinti finansinių įvykių, bankroto administratoriaus galimybė pateikti ieškinį buvo ribota (bankroto administratoriui UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentai pateikti nebuvo, nors tai padaryti M. G.-S. buvo įpareigota ir teismo nutartimi). Todėl tokia nuteistosios gynybos pozicija atmestina, kaip nepagrįsta.

34. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, turto grąžinimas po to, kai veika buvo baigta, baudžiamosios atsakomybės nešalina. Pažymėtina, kad kaltininkui pasisavinus turtą ar turtinę teisę ir vėliau šį turtą ar turtinę teisė ar jų ekvivalentą grąžinus, baudžiamosios atsakomybės pagrindai už šias veikas neišnyksta. Turto pasisavinimas laikomas baigtu nuo tada, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Aplinkybė, kai asmuo po nusikalstamos veikos padarymo nusprendžia grąžinti pasisavintus pinigus, gali būti vertinama tik kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, padarytos žalos atlyginimas (jei turtas grąžintas savo noru), bet pats veikos baigtumo, jos teisinio įvertinimo faktas nuo to nekinta. Šiuo atveju pinigai į įmonės kasą grąžinti, tik pasibaigus bankroto procedūrai ir besibaigiant ikiteisminiam tyrimui. Todėl aplinkybė, kad M. G.- S. 38 735,60 Eur (16 719,93 + 21 452,44 + 563,23) sumą, praėjus beveik ketveriems metams po nusikalstamos veikos padarymo (turtas buvo pasisavintas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 21 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) įnešė į įmonės kasą (atitinkamai 2022 m. gegužės 2 d., 3 d., birželio 27 d.), pripažintina žalos atlyginimo aplinkybe, bet ne aplinkybe, paneigiačiai pirmiau aptartos sumos pasisavinimą.

35. Išvados dėl įmonės turto pasisavinimo nepaneigia ir teismo dėstyti teiginiai, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta įmonei priklausiusių pinigų neteisėto panaudojimo faktų, t. y. nenustatyta, kad M. G.-S. būtų savo reikmėms įsigijusi turto ar kitokių prabangių prekių. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo suformuotoje praktikoje analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose pasisakyta, jog nenustačius nuteistojo sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant jo veiką kaip turto pasisavinimą, neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-462-489/2016). Kaip minėta, pati M. G.-S. neneigė, jog įmonės turtu disponavo, tačiau duomenų, kad minėtos piniginės lėšos tiriamuoju laikotarpiu būtų panaudotos įmonės naudai, t. y. sumokėta kreditoriams, padengti įsiskolinimai, ar naudojami kitoms įmonės reikmėms tenkinti, baudžiamojoje byloje nėra.

36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. G.-S., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadove, dėl užimamų pareigų, turėdama teisę kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus jo vardu, disponuodama įmonės grynaisiais pinigais, būdama taip pat ir bendrovės kasininke, žinodama, kad bendrovės grynuosius pinigus privalo naudoti tik jos veikloje, taip pat privalo grynųjų pinigų panaudojimą pagrįsti apskaitos dokumentais, tokių dokumentų ar juos patvirtinančių duomenų dėl 39 869,58 Eur panaudojimo tiriamuoju laikotarpiu nepateikė ir negrąžino jų įmonei, tokiu būdu tyčia pasisavino jai patikėtą svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – bendrovei priklausančias pinigines lėšas 39 869,58 Eur. Atlikdama tokius veiksmus M. G.-S. suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė kilsiančius padarinius ir jų norėjo, taigi, veikė tiesiogine tyčia.

37. Remdamasi išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įrodytomis pripažįsta šias M. G.-S. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje aplinkybes:

- M. G.-S. būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė ir materialiai atsakinga už jai patikėtą didelės vertės bendrovės turtą – grynuosius pinigus, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 21 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. pasisavino jai patikėtą svetimą turtą, o būtent:

- 106 atvejais apskaitos dokumentais (pinigų priėmimo kvitais ir kasos kvitais) pagrindė iš viso 292 757,46 Eur piniginių lėšų gavimą iš ūkio subjektų, iš jų: UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įm. k. (duomenys neskelbtini)) – 260 725,18 Eur, L. G. įmonės (įm. k(duomenys neskelbtini)) – 13 752,32 Eur, UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įm. k. (duomenys neskelbtini)) – 16 609,25 Eur, UAB „(duomenys neskelbtini“ (įm. k. (duomenys neskelbtini)) – 1 653,76 Eur, UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įm. k. (duomenys neskelbtini)) – 7,95 Eur (kreditinis kasos aparato kvitas), UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įm. k. (duomenys neskelbtini)) – 9 Eur; 753 atvejais apskaitos dokumentais (algos išmokėjimo žiniaraščiais, mokėjimo žiniaraščiais, kasos aparatų kvitais, pinigų priėmimo kvitais, išrašytais ūkio subjektų vardu) pagrindė iš viso 184 834,30 Eur (2016 m. – 63 541,76 Eur, 2017 m. – 47 505,35 Eur, 2018 m. – 73 787,19 Eur) piniginių lėšų sumokėjimą ūkio subjektams;

- pagrindė 68 249,22 Eur atskaitingam asmeniui direktorei L. G. įsiskolinimui sumokėti;

- neįtraukė į apskaitą ir nepagrindė apskaitos dokumentais iš viso 39 869,58 Eur (292 953,10 – 184 834,30 – 68 249,22) piniginių lėšų sumokėjimo ūkio subjektams, jų nepanaudojo įmonės veikloje ir pasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės – 39 869,58 Eur turtą.

38. Pagal baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu įsigaliojusią naują BK 183 straipsnio 2 dalies redakciją baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Pagal naujos redakcijos BK 190 straipsnio 1 dalį, turto, kuris laikomas didelės vertės turtu, minimali riba buvo padidinta nuo 250 MGL iki 400 MGL, o maksimali riba nustatyta 900 MGL. Todėl pagal įsigaliojusią BK 183 straipsnio 2 dalies redakciją asmenys gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn tik pasisavinus turtą, didesnės nei 400 MGL, o ne 250 MGL vertės, kaip buvo numatyta nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje straipsnio redakcijoje, tačiau ne didesnį nei 900 MGL. Nuteistosios M. G.-S. pasisavinto turto vertė (39 869,58 Eur) viršija įstatymo nustatytą didelės turto vertės ribą, bet neviršija labai didelės turto vertės ribos. Taigi nuteistosios padaryta veika pagal pasisavinto turto vertę ir po 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusių pakeitimų atitinka tą pačią BK 183 straipsnio 2 dalį.

39. Naujoje BK 183 straipsnio 2 dalies redakcijoje taip pat pakito sankcijoje nustatytų bausmių rūšys. Iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusioje BK 183 straipsnio 2 dalies redakcijoje už didelės vertės turto pasisavinimą buvo numatyta vienintelė laisvės atėmimo iki 10 metų bausmė. Todėl pagal BK 11 straipsnio 5 dalį šis nusikaltimas buvo laikomas sunkiu. Nuo 2023 m. birželio 1 d. galiojančioje BK 183 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinamos naujos laisvės atėmimo bausmei alternatyvios bausmės (bauda, laisvės apribojimas, areštas) bei sumažinta maksimali laisvės atėmimo bausmės trukmė – nuo 10 metų iki 6 metų, taigi ši norma, lyginant su BK 183 straipsnio 2 dalimi (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), kurioje buvo įtvirtinta tik laisvės atėmimo iki 10 metų bausmė, švelnina nuteistosios teisinę padėtį. Pagal BK 11 straipsnio 4 dalį, šis nusikaltimas šiuo metu laikomas apysunkiu. Esant šiai teisinei situacijai, naujasis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu, todėl pagal BK 3 straipsnio 2 dalį turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Atsižvelgus į tai, M. G.- S. nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).

40. M. G.-S. pripažįstant kalta pagal švelnesnę to paties baudžiamojo įstatymo, pagal kurį jai buvo reiškiamas kaltinimas, dalį, jos teisė į gynybą ir teisė žinoti, kuo ji yra kaltinama, pažeista nebuvo. Jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nebuvo pakeistos iš esmės skirtingomis nuo nurodytųjų kaltinime. Tiek M. G.- S., tiek jos gynėjas, apeliacinės instancijos teismo posėdyje turėjo galimybę pasisakyti dėl prokuroro apeliacinio skundo, nenustatyta aplinkybių, kad M. G.- S. gynyba galėjo būti kitokia, negu buvo. Todėl bylos nagrinėjimo teisme ribos nebuvo peržengtos ir BPK 44 straipsnio 7 dalies, 255, 256 straipsnių pažeidimai nepadaryti.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

41. Skundžiamu nuosprendžiu M. G.-S., pripažinta kalta dėl apgaulingos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, t. y. už tai, kad būdama direktore, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 31 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. nepagrindė apskaitos dokumentais (pinigų priėmimo kvitais) iš viso 195,64 Eur (57,80 + 74,67 + 63,17) piniginių lėšų gavimo; laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. neįtraukė į apskaitą ir nepagrindė apskaitos dokumentais iš viso 61 486,42 Eur piniginių lėšų sumokėjimo ūkio subjektams; laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 17 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. užregistravo 563,60 Eur (562,60 + 1) didesnį piniginių lėšų sumokėjimą ūkio subjektams be apskaitos dokumentų; laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 31 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. apskaitos registruose „243502 Bankas L. G.“ užregistravo atskaitingo asmens iš viso 195,64 Eur (57,80 + 74,67 + 63,17) piniginių lėšų gavimą be apskaitos dokumentų; be to, neišsaugojo 2017 m. spalio 25 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašyto kvito Nr. 282/1318, pagrindžiančio 169,72 Eur piniginių lėšų sumokėjimą, 2018 m. sausio 18 d. (duomenys neskelbtini) įmonės vardu išrašyto pinigų priėmimo kvito, serija (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindžiančio 16,82 Eur piniginių lėšų sumokėjimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. birželio 4 d. PVM sąskaitos faktūros, serija (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), kurią panaudojo prekių už 64 Eur įsigijimui pagrįsti, ir 2018 m. birželio 4 d. kasos aparato kvito, pagrindžiančio 64 Eur pinigų sumokėjimą UAB „(duomenys neskelbtini)“, nors tokios ūkinės operacijos tikrovėje ir įvyko. Dėl padarytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.

42. Nuteistoji M. G.-S., jos gynėjas, apeliaciniame skunde ginčija šią skundžiamo nuosprendžio dalį. Apeliantai akcentuoja, kad nuteistosios veiksmuose nėra ir nebuvo tyčios apgaulingai tvarkyti bendrovės apskaitą, pasekmės nekilo, o tam tikrais atvejais nebuvo padaryta ir inkriminuojama veika. Taip pat nurodo, kad buvo pažeistos BPK 219 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios kaltinamojo akto turinį, nurodant, jog dalis kaltinimo dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo yra neaiškus, nes nurodomi tik skaičiai ir neatskleidžiamos ūkinės operacijos ar sandorio (-ių) detalės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su nurodytais apeliantų argumentais sutinka iš dalies.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai yra įtvirtinti BPK 219 straipsnyje. Šio straipsnio 3, 4, 5 punktuose nurodyta, kad kaltinamajame akte, be kitų duomenų, būtina nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą <...>, duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas, baudžiamojo įstatymo straipsnį (jo dalį ir punktą), numatantį atsakomybę už padarytą veiką. Visgi, vien toks baudžiamojo įstatymo normos išdėstymas nereikalauja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis būtų itin detaliai aprašytas formuluojamame kaltinime. Nusikalstama veika aprašoma tokiu tikslumu, kiek ją įmanoma nustatyti byloje surinktais duomenimis ir kiek yra būtina sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl jam inkriminuotų nusikaltimų. Konkrečiu atveju baudžiamojoje byloje aprašant nuteistajai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, reikšmingos aplinkybės įvardintos tiek, kiek buvo įmanoma nustatyti remiantis byloje surinkta medžiaga ir kiek buvo būtina, spendžiant M. G.-S. baudžiamosios atsakomybės klausimą. Toks faktinių aplinkybių išdėstymas nėra ydingas. Nusikalstamų veikų aprašymo turinys iš esmės atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nurodyti būtinieji veikų sudėties elementai ir kitos veikų kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės. Iš bylos tyrimo metu nustatyto ir M. G.- S. inkriminuotos veikos aprašymo, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, veiksmai ir kokiomis aplinkybėmis grindžiamas kaltinimas yra aiškūs. Iš kaltinimo struktūros matyti, kad jame buvo pakankamai konkrečiai įvardinta, kokiais veiksmais (aplinkybėmis), kaip atitinkančius jai inkriminuojamos veikos sudėtį, pasireiškė M. G.-S. inkriminuota nusikalstama veika. Visa tai aiškiai suvokiama iš kaltinimo formuluotės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nusikalstamos veikos aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo turinį, atskleidžia veikos sudėties būtinus elementus ir veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes. Kita vertus, išvados dėl nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, inkriminuojamos nusikalstamos veikos pagrįstumo daromos bylą nagrinėjančio teismo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė esminių kaltinamojo akto trūkumų, trukdžiusių bylą nagrinėti teisme ir suvaržiusių kaltinamosios teises į gynybą. Priešingai, teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pareikšto kaltinimo ribose, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, jame pasisakydamas dėl nustatytų bylos faktinių aplinkybių ir pareikšto kaltinimo pagrįstumo.

44. Pabrėžtina, kad vien formalus baudžiamojo proceso normų laikymasis suponuoja ne tikro, o tariamo teisingumo įvykdymą baudžiamojoje byloje. Pirmosios instancijos teismas vertino kaltinamojo akto turinį, jo struktūrą ne tik siaurame baudžiamojo proceso normų taikymo kontekste, bet ir remiantis baudžiamojo proceso principais, vidiniu įsitikinimu, įžvelgiant baudžiamojo proceso esmę. Be to, įvertinus M. G.- S. suformuluoto kaltinimo turinį, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigą, negalima spręsti, jog pagal esamus bylos duomenis M. G.-S. nesuprato jai reiškiamo kaltinimo esmės. Esminės aplinkybės, kuo M. G.-S. buvo kaltinama, kokiais duomenimis kaltinimas grindžiamas, buvo aiškios, netrukdė bylos nagrinėti teisme. Nuteistosios duotų parodymų apie jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, įrodymus, kuriais buvo grindžiami kaltinimai, turinys nesudaro pagrindo spręsti, kad jos gynyba galėjo būti kitokia. Nuteistoji kartu su gynėju buvo pasiruošusi procesui ir veiksmingai jame dalyvavo, ginantis nuo pareikšto kaltinimo ir pateikiant teismui savo išsamią poziciją, kurios iš esmės laikėsi, ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Jokių duomenų, kad nuteistosios teisė į gynybą būtų buvusi suvaržyta, nėra. Taigi, aptartos aplinkybės rodo, kad tiek M. G.-S., tiek jos poziciją atstovavusiam gynėjui kaltinimo esmė buvo aiški, jie veiksmingai dalyvavo šios bylos baudžiamajame procese ir savo teises realizavo, todėl teigti apie BPK 219 straipsnio nuostatų pažeidimą, nėra pagrindo. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio nuostatoms atmetami, kaip nepagrįsti.

45. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad BK 222 straipsnio 1 dalies taikymui nepakanka nustatyti padarytus buhalterinės apskaitos pažeidimus, konkretų asmenį pripažinti tinkamu nusikalstamos veikos subjektu. BK 222 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiosiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-601/2012, Nr. 2K- 26-788/2017). Šiuos duomenis turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nurodyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, Nr. 2K-16/2014, Nr. 2K-180/2014, Nr. 2K-7-234-942/2015 ir kt.). Tačiau kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje taip pat pabrėžta, kad teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimo klausimą. Tokią išvadą teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės pajamas bei išlaidas, buvusias tam tikru laikotarpiu, taigi nėra ir galimybės nustatyti tikrą asmens ar įmonės finansinę padėtį ar turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290-699/2016, Nr. 2K-26-788/2017, Nr. 2K-144-788-2017, Nr. 2K-226-976/2020).

46. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs ir tai, jog tam, kad teismas padarytų išvadą dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, turi būti nustatyta, kad padaryta daug Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, t. y. į apskaitą neįtraukta ar apgaulingai įtraukta ne viena, o keliolika ar net keliasdešimt buhalterinių operacijų. Jei į buhalterinę apskaitą neįtraukta viena buhalterinė operacija ir tiksliai žinoma jos piniginė išraiška, vargu ar pateisinama būtų išvada dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-498/2011). Be to, svarbu konstatuoti priežastinį ryšį tarp buhalterinės apskaitos pažeidimų ir kilusių padarinių. Smulkūs, nereikšmingi buhalterinės apskaitos pažeidimai gali neturėti įtakos BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių kilimui. Todėl teismas turi patikrinti specialisto išvadą dėl kilusių padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros) pagal baudžiamojoje teisėje nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-356-696/2017, 2K-224-976/2019).

47. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo būtinojo požymio – padarinių, M. G.-S. veikoje buvimą, apsiribojo pateiktomis 2021 m. birželio 29 d., 2022 m. balandžio 25 d. ir 2022 m. rugsėjo 12 d. specialisto išvadomis, jog dėl tyrimo metu nustatytų UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos pažeidimų (apskaitos dokumentais gautų piniginių lėšų nepagrindimas, užregistruoti didesni piniginių lėšų sumokėjimai ūkio subjektams ir atskaitingo asmens lėšų gavimas be apskaitos dokumentų, piniginių lėšų sumokėjimo ūkio subjektams neįtraukimas į apskaitą ir nepagrindimas apskaitos dokumentais, keturių apskaitos dokumentų neišsaugojimas) tirtu laikotarpiu negalima iš dalies nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, žemesnės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nesilaikė aukščiau aptartos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nors paminėti M. G.-S. veiksmai gali būti vertinami kaip buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimai, tačiau, kaip minėta, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kyla tik tuo atveju, kai tyčiniai apskaitos taisyklių pažeidimai sukelia pavojingus padarinius. Tokių padarinių vertinimas negali apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu.

48. Šioje byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 31 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. apskaitos dokumentais nebuvo pagrįstas 195,64 Eur (57,80 + 74,67 + 63,17) piniginių lėšų gavimas, taip pat apskaitos registruose užregistruotas atskaitingo asmens piniginių lėšų (195,64 Eur) gavimas be apskaitos dokumentų. Nors iš specialistės paaiškinimo matyti, kad jai nebuvo pateikti konkretūs dokumentai, kuriais grindžiamos įrašytos ūkinės operacijos, o avanso apyskaitoje nurodyta ir užregistruota apie gautus pinigus. Vis tiktai, tiesėjų kolegijos vertinimu, nepaisant nustatytų trūkumų, minėta piniginių lėšų suma iš esmės buvo apskaityta įmonės registruose, savalaikis buhalterinės pažymos ar kito pirminio buhalterinės apskaitos dokumento nesurašymas nekliudė nustatyti operacijų turinio. Be to, pati suma, įvertinus tiriamuoju laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinių operacijų apimtis, įmonės veiklos mastą, apyvartos dydį, nėra žymi. Todėl nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą dėl negalimumo iš dalies nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimo ar struktūros BK 222 straipsnio aiškinimo prasme.

49. Kitas specialisto išvadoje aptartas pažeidimas pasireiškė tuo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 17 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. užregistravo 563,60 Eur (562,60 + 1) didesnį piniginių lėšų sumokėjimą ūkio subjektams be apskaitos dokumentų. Kaip nustatyta, 2016 m. kovo 17 d. nurodytas 562,60 Eur (721,48 – 158,88) didesnis piniginių lėšų sumokėjimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodant PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. birželio 10 d. – 1 Eur (19 – 18) didesnis piniginių lėšų sumokėjimas UAB „(duomenys neskelbtini)“, be dokumentų. Šiuos nesutapimus teisėjų kolegija vertina kaip klaidas padarytas apskaitoje, dėl klaidos registruojant didesnę apmokėjimo sumą, nei nurodyta mokėjimą pagrindžiančiuose dokumentuose. Nustatyta ir tai, kad atsiradusi klaida dėl 1 Eur ištaisyta 2022 m. balandžio 11 d., pagrįsta buhalterinės pažymos forma bei ūkinė operacija atitinkamai užregistruota apskaitos registre. Klaida dėl 562,60 Eur ištaisyta 2022 metų apyvartomis. Todėl ir šis, iš esmės formalus pažeidimas nesukėlė BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių.

50. Specialisto išvadoje taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. į apskaitą nebuvo įtraukta ir apskaitos dokumentais pagrįsta iš viso 61 486,42 Eur piniginių lėšų sumokėjimas ūkio subjektams. Pirma, byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais buvo nustatytas mažesnis M. G.-S., kaip atskaitingo asmens įsiskolinimas įmonei – 39 869,58 Eur, nei jai pareikštu kaltinimu buvo inkriminuota. Antra, ši suma pripažinta kaip M. G.-S. pasisavinta, todėl tokie jos veiksmai užtraukė baudžiamąją atsakomybę pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Byloje nustatyta, kad M. G.- S. veiksmai, pasisavinant minėtas lėšas, pasireiškė ir netinkamu fiksavimu buhalterinėje apskaitoje (negalėjimu pagrįsti šių lėšų panaudojimo įmonės veikloje), buvo veikos, nustatytos BK 183 straipsnyje, atlikimo būdas ir dėl to jai taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Todėl ir šiuo atveju BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties nėra.

51. Pažeidimas dėl keturių apskaitos dokumentų neišsaugojimo laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 25 d. iki 2018 m. birželio 4 d. pasireiškė trijų ūkinių finansinių operacijų bendrai 250,54 Eur (169,72 + 16,82 + 64), įtrauktų į apskaitą, nepagrindimas apskaitos dokumentais (UAB „(duomenys neskelbtini)“ kvito, pagrindžiančio 169,72 Eur sumokėjimą; (duomenys neskelbtini) įmonės vardu išrašyto pinigų priėmimo kvito 16,82 Eur sumai; UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos faktūros, pagrindžiančios prekių 64 Eur sumai įgijimą ir kasos kvito, pagrindžiančio 64 Eur sumokėjimą UAB „(duomenys neskelbtini)“). Visos šios ūkinės finansinės operacijos specialisto tyrime buvo įvertintos, kaip operacijos, patvirtinančios įmonės išlaidas ir pripažintos kaip įvykusios. Atlikti įrašai apskaitos registruose buvo tikslūs, atliekant priešpriešinį patikrinimą, gauti atsakymai iš kontrahentų (UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) įmonės) patvirtino UAB „(duomenys neskelbtini)“ registruose padarytus įrašus, jog buvo visiškai atsiskaityta. Vienas iš pinigų priėmimo kvitų ((duomenys neskelbtini)įmonės) surastas ir pateiktas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Todėl, atsižvelgus į išdėstytą, ir šioje situacijoje vertinant, kad minėtų operacijų įtraukimas į apskaitą nebuvo apgaulingas, atitiko tikrovę, nėra pagrindo pripažinti, jog dėl nurodyto apskaitos pažeidimo negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

52. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas veikiant tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia: kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437-303/2015, Nr. 2K- 138- 139/2016, Nr. 2K- 7- 304-976/2016 ir kt.).

53. Vertinant M. G.-S. kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl specialisto išvadose nustatytų minėtų pažeidimų pagrįstumą, pabrėžtina, kad atsakomybė pagal šią normą atsiranda, kai dėl padarytų pažeidimų, kyla grėsmė normaliam valstybės finansų sistemos funkcionavimui. Vadovaujantis suformuota teismų praktika bei atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, matyti, kad padaryti buhalterinės apskaitos pažeidimai ne tik nebuvo sisteminiai, turintys kryptingą tikslą ir tyčią, bet ir dėl jų reali grėsmė baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams nekilo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šių pažeidimų visuma nepakankama baudžiamajam atsakomybei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kilti. Kaip minėta, būtini padariniai – negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Aptarti pažeidimai nors ir buvo nustatyti, tačiau nenustatytos aplinkybės, kurioms esant būtų galima daryti išvadą, jog už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, kaip tai numato BK 222 straipsnio dispozicija. Šiuo atveju, įvertinus tai, kad žinoma įvykusių ūkinių operacijų piniginė išraiška, tiksliai nustatytas neišsaugotų apskaitos dokumentų skaičius, apskaitoje padarytos klaidos ištaisytos, vienas iš aptartų M. G.-S. padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų įvertintinas kaip veikos, nustatytos BK 183 straipsnio dispozicijoje, atlikimo būdas ir užtraukė M. G.-S. baudžiamąją atsakomybę pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, taip pat įvertinus įmonės veiklos mastą, apimtis ir apyvartos dydį, darytina išvada, jog nustatyti trūkumai netrukdo įvertinti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, dėl šios veikos jokia reali grėsmė BK 222 straipsnyje saugomiems teisiniams gėriams nekilo.

54. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. G.-S. veiksmai nesukėlė įstatyme apibrėžtų padarinių ir nesudaro pagrindo M. G.-S. baudžiamajai atsakomybei kilti. Todėl M. G.-S. dėl šios nusikalstamos veikos išteisinama, jos veiksmuose nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Atitinkama skundžiamo nuosprendžio dalis naikinama ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1punktas)

Dėl bausmės

55. Apeliacinės instancijos teismui M. G.-S. pripažinus kalta, padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, sprendžiamas jai skiriamos bausmės klausimas. Nustatant bausmės dydį, įvertinamos ne tik nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės bei paties kaltininko asmenybė, bet ir atsižvelgiama į visas bylos aplinkybes.

56. Skirdama nuteistajai M. G.-S. bausmę, teisėjų kolegija vadovaujasi BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtimi ir atsižvelgia į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. Teisėjų kolegija įvertina tai, kad M. G.-S. padarė vieną tyčinę, baigtą nusikalstamą veiką, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). M. G.-S. nusikalstama veika nėra smurtinio pobūdžio, be to, baudžiamojo įstatymo sankcija numato ir švelnesnės rūšies bausmę – baudą. M. G.- S. veiksmai nebuvo spontaniški ir atsitiktiniai. Nustatydamas bausmės rūšį ir dydį, apeliacinės instancijos teismas be veikos pavojingumą rodančių aplinkybių atsižvelgia ir į kaltininko asmenybę apibūdinančius duomenis. Byloje pripažintina M. G.- S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte (kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą), jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Ji anksčiau teista, tačiau už kitokio pobūdžio nusikalstamą veiką, bausmę atlikusi, dirba, psichiatrijos ligoninėje bei priklausomybės ligų centre nesigydė ir neįrašyta į įskaitą.

57. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi veikos turtinį pobūdį, praėjusį laiko tarpą po nusikalstamų veikų padarymo, taip pat atsižvelgusi į nuteistosios asmenybę, jos socialinius ryšius ir teisingumo principo užtikrinimą, konstatuoja, kad šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti neizoliuojant nuteistosios nuo visuomenės, bet už turtinio pobūdžio nusikalstamą veiką skiriant turtinio pobūdžio bausmę. Įvertinus baudžiamojo įstatymo pakeitimus ir byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas nuteistajai už nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), paskirti labiausiai veikos pobūdį atitinkančią bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatant artimą minimaliam šios bausmės dydžiui (140 MGL). Būtent tokios rūšies bausmė užtikrins bausmės tikslų įgyvendinimą bei neprieštaraus teisingumo ir proporcingumo principams.

58. Atsižvelgus į M. G.-S. skiriamą bausmę, nuteistosios turtinę padėtį, nuosprendžiu jai paskirtą bausmę – baudą ji įpareigotina sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nustačius šį ilgesnį baudos sumokėjimo terminą, nuteistoji turės realią galimybę savanoriškai sumokėti jai teismo nuosprendžiu paskirtą baudą, išvengiant neigiamų priverstinio baudos išieškojimo pasekmių.

Dėl turto konfiskavimo

59. Prokuratūros apeliaciniame skunde taip pat buvo prašoma iš M. G.-S. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią sumą – 61 483,42 Eur, t. y. tokią pinigų sumą, kurią iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasisavino M. G.-S.. Prokuroras nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bankroto administratorius nepareiškė civilinio ieškinio, taip pat nenustatyta, kad pasisavintos piniginės lėšos būtų buvusios grąžintos juridiniam asmeniui, o taikos sutartis buvo sudaryta dėl kreditorinio reikalavimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet ne dėl pasisavintų piniginių lėšų. Pasak prokuroro, tokiu būdu M. G.-S. iš nusikalstamos veikos gavo turtinės naudos.

60. Nuteistoji M. G.-S., jos gynėjas advokatas D. Novikas nesutinka su BK 72 straipsnyje nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – taikymu, argumentuojant tuo, jog netinkamai buvo nustatytas galimai M. G.-S. pasisavintas turto dydis, tuo pačiu teigiant, kad nuteistosios veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnyje, sudėties dėl ko negalimas turto konfiskavimas, be kita ko, kad turėtas įsiskolinimas pasibaigus bankroto bylai buvo padengtas.

61. Pagal baudžiamąjį įstatymą, baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis, konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Nusikalstamos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko ar kitų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

62. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant BK 72 straipsnio nuostatas, pažymėta, kad turto konfiskavimo tikslas – visų pirma panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas (uždraustos veikos rezultatas) konfiskuojamas, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-497- 511/2015, Nr. 2K-243-942/2016, Nr. 2K-32-719/2020 ir kt.).

63. Pagal BK 72 straipsnį iš nusikalstamos veikos gauto turto konfiskavimas yra imperatyvus, išskyrus atvejus, kai šis turtas grąžinamas nukentėjusiesiems arba tenkinamas jų civilinis ieškinys dėl jo vertę atitinkančios turtinės žalos atlyginimo, arba kitokiu būdu susitariama dėl padarytos žalos atlyginimo. Taigi, nustačius, kad kaltininkas gavo turto, atitinkančio konfiskuotino turto požymius, visais atvejais būtina spręsti klausimą dėl jo konfiskavimo arba žalos atlyginimo. Jeigu nustatyta, kad kaltininkas iš nusikalstamos veikos gavo turto, kuris negrąžintas teisėtiems savininkams BPK 108 straipsnyje nustatyta tvarka arba baudžiamojoje byloje nereiškiamas civilinis ieškinys dėl tokio turto vertę atitinkančios žalos atlyginimo, teismas, vykdydamas imperatyvų BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimą, tokį turtą privalo konfiskuoti. Tais atvejais, kai nusikalstamu būdu užvaldytas turtas grąžinamas nukentėjusiajam asmeniui arba pareiškiami civiliniai ieškiniai, arba kitokiu būdu susitariama dėl padarytos žalos atlyginimo, turto konfiskavimas gali būti taikomas tik tada, kai asmuo neteisėtai įgytą turtą ar jo dalį yra pardavęs ar kitokiu būdu gavęs iš jo turtinės naudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7–84/2012, Nr. 2K- 210- 942/2015, Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-189-387/2021). Be to, reikia pažymėti ir tai, kad iš nusikalstamos veikos gauto turto konfiskavimo paskirtis – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, o ne jį nubausti.

64. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog kaltininko iš nusikalstamos veikos gauta turtinė nauda (taip pat ir iš nusikalstamos veikos gauti pinigai) bei jos dydis visais atvejais yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, kurios nustatomos pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, o BPK nenustatyta specialių, būtent turto konfiskavimui taikomų, įrodinėjimo būdų. Konfiskuotina iš nusikalstamos veikos gauta pinigų suma nustatoma pagal bylos duomenis, kuriems taikomos visos BPK 20 straipsnyje nustatytos įrodinėjimo taisyklės. Taigi teisėjų kolegija, nagrinėdama turto konfiskavimo klausimą, vadovaujasi šioje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma nustatytomis aplinkybėmis.

65. Byloje nustatyta, kad nuteistoji M. G.-S., padarydama BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. pasisavindama iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turtą – 39 869,58 Eur, neteisėtai praturtėjo. Taigi, būtent ši pinigų suma yra nuteistosios M. G.-S. padarytos nusikalstamos veikos rezultatas ir atitinka konfiskuotino turto požymius. Todėl prokuratūros apeliacinio skundo argumentas dėl iš nuteistosios M. G.-S. išieškotino konfiskuotino turto vertę atitinkančios sumos dydžio, t. y. 61 483,42 Eur (teisme patikslinta galutinė suma – 61 373,93 Eur (bylos nagrinėjimo apeliacinio proceso metu prokuroras sutiko, kad iš kaltinimo turi būti šalintina 112,49 Eur suma), nėra pagrįstas ir teisingas, nes prašoma išieškoti iš nuteistosios daugiau turto, nei ji gavo iš nusikalstamos veikos. Taip pat, kaip matyti iš nustatytų šioje byloje aplinkybių (nei bendrovė, kurios vadovė ir akcininkė buvo nuteistoji, nei bankroto administratorius civilinių ieškinių nepareiškė (byloje yra duomenys, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje, buvo patvirtinta taikos sutartis, kuria nuteistoji įsipareigojo dėl kreditorinių reikalavimų įvykdymo ir bankroto byla buvo nutraukta), taip pat remiantis 2022 m. gegužės 2 d., 3 d., birželio 27 d. kasos pajamų orderiais (serija ŽEM Nr. 220502-1, 220503-1 ir 220627-1), baigiantis ikiteisminiam tyrimui M. G.-S. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą atitinkamai sumokėjo 16 719,93 Eur, 21 452,44 Eur ir 563,23 Eur, t. y. pagrindė 38 735,60 Eur grąžinimą). Šiuo aspektu taip pat įvertintinos apskaitytos sumos, atitinkamai avanso apyskaitoje Nr. 170331-2 užregistruoti 1246,48 Eur kaip grąžintina skola atskaitingam asmeniui (dėl šios sumos nuteistoji bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu 2023 m. gruodžio 18 d. pateikė prašymą su paaiškinimu) ir 112,49 Eur (įmonės įsiskolinimas atskaitingam asmeniui). Įvertinus jų visumą, laikytina, jog nuteistoji grąžino visas pasisavintas įmonės lėšas (nusikalstamu būdu gautą turtą – 39 869,58 Eur). Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad M. G.-S. jokios asmeninės naudos iš nusikalstamos veikos negavo ir nepraturtėjo, todėl turto konfiskavimas kaip priemonė, leidžianti eliminuoti iš nusikalstamų veikų gautą turtinę naudą, šioje situacijoje netaikytina.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 25 d. nuosprendžio dalį, kuria M. G.-S. išteisinta pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

M. G.-S. pripažinti kalta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), ir už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirti jai 140 MGL, t. y. 7 000 (septynių tūkstančių) Eur baudą.

Įpareigoti M. G.-S. per 1 (vienerius) metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos baudą sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, Swedbank, AB (banko kodas 73000), įmokos kodas 6801, nurodant, kad laiku nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 25 d. nuosprendžio dalį, kuria M. G.-S. pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. 108-4030 redakcija).

M. G.-S. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. 108-4030 redakcija) išteisinti, jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 25 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.