Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-06-20 · Civilinė byla Nr. 2A-1267-653/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-05-19Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-06-20Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-06-20
Bylos Nr.
2A-1267-653/2012
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-16388-2010-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vytautas Zelianka, Jelena Šiškina (pran.), Tatjana Žukauskienė
Atsakovas
V. J., I. L., UAB „Skriestuvas“
Ieškovas
AB „Swedbankas“
Kategorijos
  • 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1267-653/2012Teisminio proceso Nr. 2-01-3-16388-2010-5 Procesinio sprendimo kategorijos:
35.4; 36.2; 63.1; 63.2; 121.21(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. birželio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jelenos Šiškinos, kolegijos teisėjų Vytauto Zeliankos, Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. J., I. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2038-781/2011 pagal ieškovo AB „Swedbankas“ ieškinį atsakovams V. J., I. L., UAB „Skriestuvas“ dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas AB „Swedbank“ ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų 17.502, 87 Lt (16.085, 46 Lt negrąžinto kredito, 608, 63 Lt palūkanų, 785, 07 Lt delspinigių už laiku negrąžintą kreditą ir 23, 71 delspinigių už nesumokėtas palūkanas); 15,50 proc. dydžio sutartines palūkanas už pagal kredito sutartį negrąžintą 16.085, 46 Lt kredito sumą, skaičiuojant nuo 2010 m. rugsėjo 15 d. iki visiško kredito grąžinimo, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 19 d. pasirašė Overdrafto sutartį Nr. 08-109306-OJ, pakeistą 2009 m. rugsėjo 18 d. susitarimu Nr. 08-109306-OJ-1 ir 2009 m. gruodžio 18 d. susitarimu Nr. 08-109306-OJ-2, pagal kurią atsakovui UAB „Skriestuvas“ buvo suteiktas 20 000, 00 Lt kreditas. Kredito gavėjo įsipareigojimų pagal kredito sutartį tinkamas įvykdymas užtikrintas atsakovės I. L. su ieškovu sudaryta 2009 m. gruodžio 18 d. laidavimo sutartimi Nr. 08-109306-LA1 ir atsakovo V. J. su ieškovu sudaryta 2009 m. gruodžio 18 d. laidavimo sutartimi Nr. 08-109306-LA2. Kredito gavėjas – UAB „Skriestuvas“ sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, todėl ieškovas 2010 m. rugpjūčio 10 d. raštais kreipėsi į kredito gavėją ir laiduotojus ir nustatė papildomą terminą įsipareigojimams įvykdyti. Atsakovai prievolių neįvykdė ir per papildomai ieškovo nustatytą terminą.

Atsiliepimas

Atsakovai V. J. ir I. L. atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu sutiko iš dalies. Nurodė, jog ieškovas 2009 m. sausio 22 d. pagal VSDFV inkasinius mokėjimo nurodymus nurašė iš atsakovo UAB „Skriestuvas“ sąskaitos iš viso 3.121,79 Lt (2009-01-22 – 1.081,22 Lt, 2009-02-19 – 724,50 Lt, 2009-02-20 – 135,50 Lt, 2009-04-22 – 5,91 Lt, 2009-05-19 – 1.174,66 Lt). Nurašymo laikotarpiais atsakovo UAB „Skriestuvas“ sąskaitoje nebuvo nuosavų pinigų, jis neteikė ieškovui prašymų dėl kredito pagal kredito sutartį neišnaudoto likučio panaudojimo, t. y. ieškovas savo iniciatyva sumokėjo VSDFV iš priklausančių ieškovui ir neperduotų atsakovui UAB „Skriestuvas“ piniginių lėšų, todėl atsakovų skola šioje dalyje sudaro ne 16.085, 46 Lt negrąžinto kredito, o 12.963, 67 Lt. Atsakovai nurodė, kad ieškovas skaičiuoja palūkanas ir už jo nepagrįstai sumokėtas VSDFV pinigų sumas, todėl ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo prašė atmesti, be to grąžinti iš ieškovo palūkanų permoką 117,91 Lt. Atitinkamai mažintina prašoma priteisti 785,07 Lt delspinigių už laiku negrąžintą kreditą suma iki 582,18 Lt. Prašė įskaityti iš atsakovo UAB „Skriestuvas“ nepagrįstai priskaičiuotų palūkanų 117,91 Lt permoką į ieškovo naudai priteistinas 582,18 Lt delspinigius. Taigi, delspinigių suma sudaro 464,27 Lt, kurią atsakovai prašė sumažinti iki 232,14 Lt. Atsakovai nurodė, kad jie, kaip laiduotojai, yra fiziniai asmenys, todėl ieškovo reikalavimas dėl 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo mažintinas iki 5 proc.; tuo pačiu pagrindu prašė atmesti ieškovo reikalavimą priteisti 15,50 proc. dydžio sutartines palūkanas už pagal kredito sutartį negrąžintą 16.085,46 Lt kredito sumą, skaičiuojant nuo 2010-09-15 iki visiško kredito grąžinimo. Sutartis pasibaigė, todėl tai atleidžia šalis nuo tolesnio sutarties vykdymo. Be to sąlyga, kad palūkanos skaičiuojamos nuo pirmos kredito išmokėjimo dienos iki kredito grąžinimo dienos nustatyta ne pradinėje sutartyje, o susitarime dėl sutarties pakeitimo, ji nebuvo individualiai išaiškinta nei kredito gavėjui, nei laiduotojams, todėl turi būti aiškinama atsakovų naudai. Ieškovas prieš 2009-12-18 susitarimu pratęsdamas kredito sutartį su atsakovu UAB „Skriestuvas“ ir prieš pasirašydamas laidavimo sutartis turėjo UAB „Skriestuvas“ buhalterines ataskaitas, žinojo įmonės sunkią finansinę padėtį, įsiskolinimus pagal kredito sutartį ir negebėjimą atsiskaityti su banku. Atsakovai prašė sprendimo įvykdymą išdėstyti 4 metams, nes jų turtinė padėtis yra sunki, atsakovai augina 5 metų vaiką.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį tenkino; priteisė solidariai iš atsakovų UAB „Skriestuvas“, V. J. ir I. L. 17.502,87 Lt skolos, 15,50 proc. dydžio sutartines palūkanas už negrąžintą 16.085,46 Lt kredito sumą, skaičiuojant nuo 2010 m. rugsėjo 15 d. iki visiško kredito grąžinimo, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. rugsėjo 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis 525,00 Lt, t. y. iš kiekvieno po 175,00 Lt, bylinėjimosi išlaidų ieškovo Swedbank, AB naudai. Teismo sprendimo vykdymą išdėstė 4 metų laikotarpiui (b.l.158-162).

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi LR CK 6.200 str. 1 d., 6.205 str., 6.873 str. 1 d., 6.81 str. 1 d., taip pat nurodė, jog LR valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. nustato, kad VSDFV teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius ir baudas gali išieškoti priverstine tvarka duodami nurodymą kredito įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius ir baudas nurašyti iš draudėjo sąskaitos kredito įstaigoje CPK 754 str. nustatyta tvarka. Minėto įstatymo 21 str. 2 d. įtvirtinta, kad fondo administravimo įstaigos nurodymas nurašyti iš atitinkamoje kredito įstaigoje atidarytos asmens sąskaitos nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius ir baudas turi būti priimamas bei vykdomas ir tada, kai draudėjo sąskaitoje nėra pinigų ar yra mažesnė negu nurašytina pinigų suma. LRV nutarimu patvirtintos LR valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 112 p. numato, kad priverstine tvarka išieškomas fondui priklausančias sumas LR kredito įstaigos nurašo pagal fondo administravimo įstaigų pateiktus mokėjimo nurodymus iš visų draudėjų sąskaitų kredito įstaigose, esančiose Lietuvos Respublikoje. Minėtų taisyklių 125 p. numato, kad LR kredito įstaigos, pažeidusios šiose taisyklėse nustatytą tvarką ir tuo padariusios žalą valstybinio socialinio draudimo fondui, privalo šią žalą atlyginti. Taigi minėta tvarka kredito įstaigoms yra privaloma ir turi būti vykdoma. Šalių pasirašytos kredito sutarties 2.2 p. nustatė, kad bankas kreditą suteikia kredito gavėjui pateikus nurodymus arba tretiesiems asmenims pateikus LR įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytus mokėjimo nurodymus. Remiantis minėtomis teisės normomis, šalių sudarytos kredito sutarties nuostatomis, darytina išvada, kad ieškovo sprendimas 2009 metų sausio – gegužės mėnesiais nurašyti 3.121,79 Lt iš atsakovo UAB „Skriestuvas“ sąskaitos VSDFV naudai buvo teisėtas. Todėl, atsakovo skola nemažintina ir sudaro 17.502,87 Lt. Atsakovai, remdamiesi LR finansų ministro įsakymais, kuriais tvirtinamas delspinigių dydis, prašė sumažinti priteistinus delspinigius. Teismas vadovavosi CK 6.258 str. 1 d. ,6.71, 6.258 str.) ir nurodė, jog skolininkui neįvykdžius prievolės, netesybos padeda kompensuoti kreditoriaus interesą ir jam nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio. Šalys 2009-09-18 susitarimu susitarė dėl 0,08 delspinigių dydžio už kiekvieną pradelstą mokėti dieną nuo sumos, kurios mokėjimo terminas pradelstas. Teismas atsižvelgęs į atsakovui UAB „Skriestuvas“ suteiktą kredito sumą – 20.000,00 Lt, į negrąžinto kredito sumą – 16.085,46 Lt, taip pat į tai, kad atsakovas yra juridinis asmuo, t. y. verslo subjektas, kuris turi prisiimti visą neigiamų savo veiklos padarinių riziką, laikė, kad prašoma 785,07 Lt delspinigių už laiku negrąžintą kreditą suma nėra neprotingai didelė, o 23,71 Lt delspinigių už palūkanas atsakovai neginčija. Spręsdamas dėl reikalavimo priteisti 6 procentų procesines metines palūkanas teismas vadovavosi teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008) ir nurodė, jog pagal CK 6.81 str.2 d., laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Šalių 2009-12-18 sudarytų laidavimo sutarčių 3.2 p. nustato, kad laiduotojai atsako bankui ta pačia apimtimi, kaip ir kredito gavėjas – už visų mokėjimų sumokėjimą bankui. Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas priteisti 6 proc. dydžio procesines palūkanas solidariai iš atsakovų yra pagrįstas. Esant paskolos santykiams mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos nustatytos CK 6.872 str. 1 d. Teismas atmetė atsakovų argumentą dėl 15,50 procentų dydžio sutartinių palūkanų nepriteisimo, nes , kaip jau buvo minėta, laiduotojų, atsakomybė yra tokia pati kaip ir pagrindinio skolininko (CK 6.81 str. 2 d.). Teismas pažymėjo, jog sutarčių sudarymo laisvė gali būti vertinama kaip konstitucinio lygmens garantija (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas), vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi c.byloje Nr. 3K-3-509/2010. Nors atsakovai nurodė, jog sąlyga, kad palūkanos skaičiuojamos nuo pirmos kredito išmokėjimo dienos iki kredito grąžinimo dienos nustatyta ne pradinėje sutartyje, o susitarime dėl sutarties pakeitimo, ji nebuvo individualiai išaiškinta nei kredito gavėjui, nei laiduotojams, tačiau teismas nustatė, jog minėta sąlyga buvo įrašyta tiek pradinėje kredito sutarties 4.1 punkte, tiek susitarimų dėl sutarties pakeitimo bendrųjų sąlygų 5.1 punkte. Atsakovai taip pat paaiškino, kad ieškovas prieš 2009 m. gruodžio 18 d. susitarimu pratęsdamas kredito sutartį su atsakovu UAB „Skriestuvas“ ir prieš pasirašydamas laidavimo sutartis turėjo savo žinioje UAB „Skriestuvas“ buhalterines ataskaitas, žinojo įmonės sunkią finansinę padėtį ir skolininko negebėjimą atsiskaityti su banku. Byloje nėra pateikta faktinių duomenų, patvirtinančių atsakovo UAB „Skriestuvas“ sunkią finansinę padėtį prieš pratęsiant kredito sutartį 2009-12-18, iš ko būtų galima spręsti apie ieškovo nerūpestingumą pratęsiant kredito sutartį vietoj jos nutraukimo. Be to, UAB „Skriestuvas“, kaip verslo subjektas, kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, žinodamas apie savo sunkią finansinę padėtį ir negalėjimą įvykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį, turėjo galimybę atsisakyti pratęsti kredito sutartį.

Šalies argumentai

Atsakovai V. J. ir I. L. pateikė apeliacinį skundą (b.l.163-169), kuriuo prašo pakeisti skundžiamą sprendimą dalyje dėl priteistos solidariai iš atsakovų UAB „Skriestuvas“, V. J., I. L. ieškovo AB „Swedbankas“ naudai 17.502,87 Lt skolos sumos, - nustatyti, kad ši priteistina iš atsakovų skolos suma yra lygi 13.427,94 Lt; panaikinti skundžiamą sprendimą dalyje dėl priteistų solidariai iš atsakovų UAB „Skriestuvas“, V. J., I. L. ieškovo AB „Swedbankas“ naudai 15,5 % sutartinių palūkanų už negražintą 16.085,46 Lt kredito sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme 2010-09-15 dienos iki visiško kredito grąžinimo; paskirstyti tarp šalių bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų ieškovo reikalavimų atžvilgiu. Nurodo, jog neginčija skundžiamo sprendimo dalyje dėl jo išdėstimo 4 metų laikotarpyje, tačiau nesutinka ir iš dalies ginčija priteistą 17.502,87 Lt skolos sumą, ginčija priteistas 15,5 % metines sutartines palūkanas. Teigia, jog bankas savo vienašaliu sprendimu suteikė papildomą 3.121,79 Lt sumą. Apeliantai nesutinka su teismo padaryta išvada dėl ieškovo veiksmų teisėtumo. Teigia, jog nesant lėšų sąskaitoje, nurašymai privalėjo būti vykdomi iš įplaukų į UAB „Skriestuvas“ sąskaitą. VSDFV neturėjo teisės duoti ir nedavė bankui nurodymo skolinti iš banko lėšų UAB „Skriestuvas“ papildomą pinigų sumą iš nepanaudoto kredito limito. Ieškovas savo valia ir vienašaliu sprendimu įvykdė VSDFV mokėjimo nurodymą. Byloje nėra duomenų dėl pirminio kreditoriaus - VSDFV 3.121,79 Lt vertės reikalavimo UAB „Skriestuvas“ perleidimo naujam kreditoriui - AB „Swedbankas“, be to, tokia reikalavimų perleidimo sutartis objektyviai nėra galima atsižvelgiant į LR Mokesčių administravimo įstatymo, LR Socialinio draudimo įstatymo ir LR Komercinių bankų įstatymo nuostatas. CK 6.101 str. 1 d. imperatyviai nustato, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Sutartis buvo banko įvardinta kaip „overdrafto“ (kreditinės linijos atmainos) sutartis, t.y. jos paskirtis buvo banko finansinės pagalbos dėka papildyti UAB „Skriestuvas“ verslo apyvartines lėšas, bet tai nebuvo tikslinis atsiskaitymų su biudžetu kreditavimas. AB „Swedbankas“ perėmus 3.121,79 Lt įsiskolinimą, turėjo tiesioginės finansinės naudos dėl mokėtinų jam palūkanų už didesnę grąžintiną kredito sumą, o UAB „ Skriestuvas“ atsirado prievolė mokėti bankui už šią įtrauktą į kreditą 3.121,79 Lt sumą ženkliai didesnius nei biudžetui 0,08% dydžio per dieną delspinigius ir 15,5 % dydžio metines palūkanas, t.y. UAB „Skriestuvas“ teisės buvo akivaizdžiai pažeistos ir jo prievolė dėl 3.121,79 Lt skolos padengimo tapo labiau suvaržyta. Taigi, AB „Swedbankas“, kaip naujo kreditoriaus, veiksmai neatitiko Sutarties tikslinės paskirties bei prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Teigia, jog palūkanos nuo dalimis išmokėtos SODRAI 3.121,79 Lt sumos už laikotarpį nuo 2009-01-22 iki 2010-09-14 sudarė 726,54 Lt, t.y. ieškovo reikalavimas dėl 608,63 Lt palūkanų priteisimo yra atmestinas, be to, grąžintina iš ieškovo palūkanų permoka sudaro: 726,54 Lt-608,63 Lt = 117,91 Lt. Ieškovas reikalauja 785,07 Lt delspinigių nuo 16.085,46 Lt sumos už 61 dienų laikotarpį nuo 2010-07-15 iki 2010-09-14 (16 085,46 Lt x 0,08% x 61 d. = 785,07 Lt). Iš ieškovo paskaičiavimų matyti, kad 345,54 Lt delspinigių nuo 16.610,12 Lt sumos už 26 dienų laikotarpį nuo 2010-05-01 iki 2010-07-15 (16. 610,12 Lt x 0,08% x 26 d.= 345,54 Lt) ieškovas nereikalauja, nes įskaitė juos atsakovų iš 2010-07-15 įmokos. Įvertinant ieškovo nepagrįstus mokėjimus SODRAI, negražintas kredito likutis 2010-05-01 dieną sudarė 187,61 Lt, o 2010-07-15 – 12.963,67 Lt. Todėl delspinigiai už šį laikotarpį sudarė 927,72 Lt: (14.187.61 Lt x 0,08% 26 d.)+ (12.963,67 Lt x 0,08% x 61 d). Atėmus ieškovo įskaitytą į delspinigių padengimą 345,54 Lt sumą, delspinigių nepriemoka sudaro 582.18 Lt sumą (927,72 Lt (atsakovų perskaičiuotos bei ieškovo sumokėtos SODRAI sumos palūkanos už laikotarpį nuo 2010-05-01 iki 2010-09-14 ) - 345,54 Lt (ieškovo įskaitytos palūkanos už laikotarpį nuo 2010-05-01 iki 2010-07-15 ). Įstatymas draudžia baudines netesybas, todėl, vadovaujantis CK 6.73 str. 1 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais (LAT 2005-10-19 nutartis c. b.Nr. 3K-7-378/2005), minėta 117,91 Lt palūkanų permoka turi būti įskaityta į ieškovo naudai priteistinus 582,18 Lt delspinigius, iš viso priteistini delspinigiai sudaro 464,27 Lt sumą. Nesutikdami dėl sutartinių palūkanų priteisimo, nurodo, jog sutartinių palūkanų laidavimo sutarčių sąlygos nebuvo individualiai aptartos su apeliantais, o tai sudaro pagrindą tipines sutarties sąlygas aiškinti apeliantų naudai (CK 6.193 str. 1, 4 d.); teismas turėjo atsižvelgti į Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2010-11-11 nutarimą Nr. 10-697 be to teismas visiškai nevertino Lietuvos apeliacinio teismo 2010-10-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-678/2010 formuojamos praktikos. Papildomai, prie priteistų iš 6 % dydžio metinių „procesinių“ palūkanų, priteistos 15,5 % dydžio metinės „mokėjimo“ palūkanos, grąžinant priteistą 16.085,46 Lt kredito likutį kas mėnesį lygiomis dalimis po 335,11 Lt linijiniu būdu per teismo nustatytą 4 metų sprendimo išdėstymo laikotarpį, sudarys 5.090,38 Lt sumą, t.y. (5.090,38 Lt / 16.085,46 Lt) x 100 % = 31,65 % (beveik trečdalį) nuo priteisto kredito likučio sumos. Pažymėjo, jog bankas žinodamas apie sunkią UAB „Skriestuvas“ finansinę padėtį, toliau kreditavo įmonę.

Atsiliepimas

Ieškovas „Swedbank“, AB atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l.178-180) prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog Overdrafto sutarties (2008-09-19 redakcija) 2.2. punkte nurodyta, kad bankas kreditą suteikia kredito gavėjui raštu, elektroniniu būdu ar kitu bankui priimtinu būdu pateikus nurodymus (mokėjimo pavedimus ar kitus mokėjimo nurodymus) arba tretiesiems asmenims pateikus LR įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytus mokėjimo nurodymus. Analogiškos sąlygos numatytos ir 2009-09-18 bei 2009-12-18 susitarimuose dėl Overdrafto sutarties sąlygų pakeitimo. Apeliantai nenurodė kokias konkrečias Overdrafto sutarties sąlygas ir kokius teisės aktus pažeidžia mokėjimo nurodymų įvykdymas, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl priteistinos skolos dydžio sumažinimo yra nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 12 ir 178 str.). Taip pat vadovaujasi d LR socialinio draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. , 21 str. 2 d. Įvertinant Overdrafto sutarties ir LR socialinio draudimo įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad „Swedbank“, AB pagrįstai ir teisėtai įvykdė VSDFV Vilniaus teritorinio skyriaus mokėjimo nurodymus, o apeliantai nepateikė tokių veiksmų neteisėtumą pagrindžiančių įrodymų (CPK 12 ir 178 str.). Mano, jog apeliantai laidavimo sutartyse parašais patvirtino (specialioji laidavimo sutarties dalis), kad jiems yra žinomos kredito ir laidavimo sutarčių sąlygos, todėl apeliantų argumentai dėl siurprizinių sutarčių sąlygų yra nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 12 ir 178 str.). Vilniaus m. 1 apylinkės teismas priimdamas sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2038-781/2011 nėra saistomas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2010-11-11 nutarime Nr. 10-697 padarytų išvadų, nes nutarimas priimtas dėl UAB „Medicinos bankas“ kredito sutarties sąlygų, kurios skiriasi nuo „Swedbank“, AB kredito sutarčių sąlygų, ir sprendžiant visiškai su nagrinėjama civiline byla nesusijusį ginčą. Teigia, kad apeliantų cituojama Lietuvos apeliacinio teismo 2010-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-678/2010 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-23 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011 buvo panaikinta, todėl Apeliacinio teismo išvados šioje civilinėje byloje nebuvo ir negali būti taikomos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., LR Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakovu UAB „Skriestuvas“ 2008 m. rugsėjo 19 d. pasirašė Kredito limito sąskaitoje (overdrafto) sutartį Nr. 08-109306-OJ (toliau – kredito sutartis) , pakeistą 2009 m. rugsėjo 18 d. susitarimu Nr. 08-109306-OJ-1 (b. l. 6–10) ir 2009 m. gruodžio 18 d. susitarimu Nr. 08-109306-OJ-2 (b. l. 5; 11–15). Kredito sutartimi atsakovui UAB „Skriestuvas“ buvo suteiktas 20.000,00 Lt kreditas. Kredito gavėjo įsipareigojimų pagal kredito sutartį tinkamas įvykdymas užtikrintas atsakovų I. L. ir V. J. 2009 m. gruodžio 18 d. laidavimo sutartimis (b.l. 16–19). 2010 m. birželio 18 d. baigėsi kredito sutarties galiojimo terminas, kredito gavėjas įsipareigojimų grąžinti paskolą, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus neįvykdė, todėl ieškovas 2010 m. rugpjūčio 10 d. raštais kreipėsi į kredito gavėją ir laiduotojus ir nustatė papildomą terminą įsipareigojimams įvykdyti (b.l. 20–22). Atsakovams neįvykdžius ieškovo reikalavimo, ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos ir palūkanų priteisimo, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino ieškovo ieškinį.

Apeliantai iš dalies ginčija priteistą 17.502,87 Lt skolos sumą, taip pat ginčija priteistas 15,5 % metines sutartines palūkanas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą faktiniu ir teisiniu aspektais, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo teisingai, materialines bei procesines teisės normų aiškinimo bei taikymo klaidų nepadarė, teisingai įvertino ir byloje surinktus įrodymus bei dėl jų padarė pagrįstas išvadas (CPK 185 str.). Atsakovų apeliacinio skundo argumentai prielaidų panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą nesudaro (CPK 320 str. 1 d.).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja.

Dėl skolos sumos dydžio

Apeliantai apeliacinį skundą grindžia tais argumentais, jog ieškovas savo valia ir vienašaliu sprendimu įvykdė VSDFV mokėjimo nurodymą, nesant atsakovo UAB „Skriestuvas“ prašymo, todėl skolos suma mažintina 3.121,79 Lt, atitinkamai mažintinos palūkanos bei delspinigiai.

Byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovo sprendimas 2009 metų sausio – gegužės mėnesiais nurašyti 3.121,79 Lt iš atsakovo UAB „Skriestuvas“ sąskaitos VSDFV naudai buvo teisėtas; todėl sprendė, kad atsakovo skola nemažintina ir sudaro 17.502,87 Lt; dėl to atmetė atsakovų argumentus dėl 608,63 Lt palūkanų ir 785,07 Lt delspinigių mažinimo. Apeliacinė instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, LR valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. nustato, kad VSDFV teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius ir baudas gali išieškoti priverstine tvarka duodami nurodymą kredito įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius ir baudas nurašyti iš draudėjo sąskaitos kredito įstaigoje CPK 754 str. nustatyta tvarka. To paties įstatymo 21 str. 2 d. įtvirtina, kad fondo administravimo įstaigos nurodymas nurašyti iš atitinkamoje kredito įstaigoje atidarytos asmens sąskaitos nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius ir baudas turi būti priimamas bei vykdomas ir tada, kai draudėjo sąskaitoje nėra pinigų ar yra mažesnė negu nurašytina pinigų suma. LRV nutarimu patvirtintos LR valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 112 p. numato, kad priverstine tvarka išieškomas fondui priklausančias sumas LR kredito įstaigos nurašo pagal fondo administravimo įstaigų pateiktus mokėjimo nurodymus iš visų draudėjų sąskaitų kredito įstaigose, esančiose Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog įstatyme ir poįstatyminiame akte įtvirtinta tvarka kredito įstaigoms yra privaloma ir turi būti vykdoma.

Reikia pažymėti ir tą aplinkybę, kad ieškovo su atsakovu UAB „Skriestuvas“ 2008 m. rugsėjo 19 d. pasirašytos kredito sutarties 2.2 punktas taip pat nustatė, kad bankas kreditą suteikia kredito gavėjui pateikus nurodymus arba tretiesiems asmenims pateikus LR įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytus mokėjimo nurodymus (b.l. 5).

Dėl šių argumentų atmetamas apeliantų argumentas, jog VSDFV neturėjo teisės duoti ir nedavė bankui nurodymo skolinti iš banko lėšų UAB „Skriestuvas“ papildomą pinigų sumą iš nepanaudoto kredito limito, todėl ieškovas savo valia ir vienašaliu sprendimu įvykdė VSDFV mokėjimo nurodymą. Taip pat atmetamas ir tas apeliantų argumentas, jog šiuo atveju reikėjo vadovautis CK 6.101 str. 1 d., kuri imperatyviai nustato, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės, nes iš aptarto teisinio reglamentavimo bei šalių sudarytos sutarties 2.2 p. matyti, kad tretiesiems asmenims pateikus LR įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytus mokėjimo nurodymus (šiuo atveju dėl privalomo socialinio draudimo įmokų mokėjimo) bankas alternatyvos neturėjo ir privalėjo vykdyti fondo administravimo įstaigų pateiktus mokėjimo nurodymus dėl priverstine tvarka išieškomų VSDF priklausančių sumų iš draudėjo sąskaitos kredito įstaigoje bei suteikti kreditą UAB „Skriestuvas“. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo skola nemažintina 3.121,79 Lt suma ir sudaro 17.502,87 Lt, ir kad atitinkamai nemažintinos 608,63 Lt palūkanų ir 785,07 Lt delspinigių sumos.

Dėl 15,5 % metinių sutartinių palūkanų priteisimo

Apeliantai, nesutikdami dėl sutartinių palūkanų priteisimo, nurodo, jog sutartinių palūkanų laidavimo sutarčių sąlygos nebuvo individualiai aptartos su apeliantais, o tai sudaro pagrindą tipines sutarties sąlygas aiškinti apeliantų naudai (CK 6.193 str. 1, 4 d.); taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2010-11-11 nutarimą Nr. 10-697, nevertino Lietuvos apeliacinio teismo 2010-10-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-678/2010 formuojamos praktikos.

Pažymėtina, jog pagal CK 6.81 str., jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str. 1 d.). Laiduotojas atsako tiek pat, kiek ir skolininkas pagal sutartį (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą, t. y. už skolininko prievolę visa apimtimi, nebent laidavimo sutartis nustatytų kitaip (CK 6.81 str. 1, 2 d.). Taigi prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, turinys yra toks, kad laiduotojas įsipareigoja, skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą prievolę, atsakyti kreditoriui kartu su skolininku (LAT CBS išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis AB „Swedbank“ v. P. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2009; LAT 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis AB „Swedbank“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010; LAT 2011 m. balandžio 4 d. nutartis AB „Swedbank“ v. G. D., R. D., bylos Nr. 3K-7-61/2011; LAT 2011-05-23 nutartis c.b. Nr. 3K-3-227/2011 ).

Nagrinėjamoje byloje pagal surinktų įrodymų duomenis nustatyta tai, kad ieškovo AB ,,Swedbank“ ir atsakovų 2009-12-18 sudarytų laidavimo sutarčių 3.2 p. nustato, kad laiduotojai atsako bankui ta pačia apimtimi, kaip ir kredito gavėjas – už visų mokėjimų sumokėjimą bankui.

Pirmosios instancijos teismas pagal nurodytų sutartinių įsipareigojimų turinį ir laidavimo, kaip CK reglamentuojamo prievolės užtikrinimo būdo paskirtį, padarė išvadą, kad laiduotojai (atsakovai) pagal laidavimo sutartis yra solidariai atsakingi už skolininko UAB „Skriestuvas“ įsipareigojimų pagal kredito ir overdrafto sutartyje ir susitarimuose nurodytų įsipareigojimų neįvykdymą, t. y. suteikto kredito negrąžinimą ir sutarčių pagrindu banko priskaičiuotų palūkanų mokėjimą. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada, nes ji padaryta išsamiai išanalizavus ir įvertinus privalomų šalims prisiimtų įsipareigojimų turinį dėl laiduotojų atsakomybės už skolininko prievolę.

Nors apeliantai nurodė, jog sąlyga, kad palūkanos skaičiuojamos nuo pirmos kredito išmokėjimo dienos iki kredito grąžinimo dienos nebuvo individualiai išaiškinta laiduotojams fiziniams asmenims, be to buvo esminė ir siurprizinė laiduotojų atžvilgiu, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, jog minėta sąlyga buvo įrašyta tiek pradinėje kredito sutarties 4.1 punkte, tiek susitarimo dėl sutarties pakeitimo bendrųjų sąlygų 5.1 punkte, o, kaip šioje nutartyje jau nustatyta, ieškovo AB ,,Swedbank“ ir atsakovų 2009-12-18 sudarytų laidavimo sutarčių 3.2 p. buvo įtvirtinta, kad laiduotojai atsako bankui ta pačia apimtimi, kaip ir kredito gavėjas – už visų mokėjimų sumokėjimą bankui. Taigi, laiduotojai turėjo galimybę susipažinti su minėta sąlyga nuo pat pirminės kredito sutarties sudarymo, ginčyti tą sąlygą ar priimti kitokius sprendimus dėl laidavimo sutarčių sudarymo. Pastebėtina ir tai, jog laiduotojai neginčija, jog pasirašė laidavimo sutartis niekieno neverčiami, atvirkščiai, apeliaciniame skunde jie patys nurodo, jog neturėjo pareigos pasirašyti laidavimo sutarčių. Dėl šių aplinkybių atmestinas ir apeliantų argumentas, jog sutarties sąlyga, kad palūkanos skaičiuojamos nuo pirmos kredito išmokėjimo dienos iki kredito grąžinimo dienos net ir nutraukus sutartį ar jai kitaip pasibaigus, yra siurprizinė, pažeidžianti apeliantų subjektines teises. Pastebėtina, jog šalys sudarydamos sutartis turi suprasti, jog įgyja ne tik teisių, bet ir prisiima tam tikrų pareigų, todėl turi įvertinti, ar bus pajėgios įvykdyti sutartimi prisiimtas pareigas.

Atmestini apeliantų argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2010-11-11 nutarimą Nr. 10-697, be to visiškai nevertino Lietuvos apeliacinio teismo 2010-10-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-678/2010 formuojamos praktikos. Pažymėtina, jog Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2010-11-11 nutarimas Nr. 10-697 yra priimtas dėl kito banko (UAB „Medicinos bankas“) sutarčių, sudarytu su vartotojais, standartinių sąlygų, be to šiame nutarime aptariamas klausimas dėl procesinių palūkanų (CK 6.210 str.), bet ne sutartinių (mokėjimo) palūkanų (CK 6.872 str. 1 d.). Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2010-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-678/2010, kurioje nagrinėti laiduotojo atsakomybės apimties už skolininko prievolės grąžinti paskolą neįvykdymo bei skolininko sutartinės atsakomybės sumažinimo dėl kreditoriaus kaltės klausimai, buvo panaikinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-23 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011. Todėl į minėtą Lietuvos apeliacinio teismo 2010-10-22 nutartį neatsižvelgiama.

Taip pat teisėjų kolegija pabrėžia ir tą aplinkybę, jog apeliantai, nors ginčija sutarties sąlygą dėl sutartinių (mokėjimo) palūkanų mokėjimo, nereiškė reikalavimo dėl šios sutarties sąlygos, pakeitimo (t.y. sutarties modifikavimo).

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog bankas žinodamas apie sunkią UAB „Skriestuvas“ finansinę padėtį, toliau kreditavo įmonę, nes tai buvo naudinga kreditoriui.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog kreditoriaus kaltė yra reikšminga aplinkybė sprendžiant teismui dėl to, ar gali būti skolininko civilinė atsakomybė sumažinta arba jis visiškai atleistas nuo atsakomybės. Tačiau, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika šiuo klausimu, pažymėtina, jog byloje banko veiksmai, kuriais pratęstas kredito įmokų grąžinimo terminas, esant kredito gavėjo (skolininko) prašymui, reiškia palankesnių ir lankstesnių sąlygų sudarymą tokiam skolininkui dėl kredito pagal sutartį grąžinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis N. S. v. I. R., bylos Nr. 3K-3-287/2009; LAT 2009 m. liepos 3 d. nutartis UAB ,,Ruukki Lietuva“ v. UAB ,,Laugina“, bylos Nr. 3K-3-182/2009; LAT 2011-05-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju kreditorius savo veiksmais nepadidino ir neprisiėmė prievolės pagal kredito sutartį neįvykdymo rizikos. Pratęsus nustatytą pradinėse sutarties sąlygose kredito grąžinimo terminą, apskaičiuotos didesnės palūkanų sumos už ilgesnį naudojimosi kreditu laikotarpį yra banko kaip sutarties šalies (kreditoriaus) bendradarbiavimo su kita sutarties šalimi (kredito gavėju) padarinys (CK 6.38, 6.200 straipsniai).

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Esant tokiai bylos baigčiai apeliacinės instancijos teisme – apeliantų skundo nepatenkinus, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos iš apeliantų šiuo atveju nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., teismas

nutarė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2038-781/2011 palikti nepakeistą.

Teisėjai Jelena ŠiškinaTatjana ŽukauskienėVytautas Zelianka