Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Sigito Bagdonavičiaus, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. T. atstovo advokato Česlovo Petronio apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-02-24 nuosprendžio, kuriuo S. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 178 str. 1 d. ir jam paskirta vienų metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu tęsti darbą. Vadovaujantis BK 64¹ str. 1 ir 2 d., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir S. P. paskirta galutinė bausmė – aštuoni mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu tęsti darbą. R. T. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos – 412 Eur atlyginimo paliktas nenagrinėtas, pripažįstant civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl civilinio ieškinio dydžio perduotas spręsti civilinio proceso tvarka. R. T. civilinis ieškinys – 1500 Eur dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. P. nuteistas už tai, kad 2014 m. liepos 11 d., apie 10.00 val., Panevėžio rajone, Miežiškių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime esančioje pamiškėje, nuplėšęs nuo medinio stovo pritvirtintą vaizdo stebėjimo kamerą „MG982K-10M“ su atminties kortele bei išorinio maitinimo baterija, priklausančią R. T., ją pagrobė, t. y. pagrobė svetimą R. T. priklausantį turtą, bendros 1500 Lt vertės.

Tenkinama apeliacinio skundo dalis.

Apygardos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 str. 3 d.).

Pagal BPK 219 str. 3 p. kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką turi būti nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-223/2012, 2K-268/2013, 2K-435/2013).

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš kaltinamojo akto ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, S. P. buvo kaltinamas ir pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 178 str. 1 d., t. y. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą R. T. priklausantį turtą, bendros 1500 Lt vertės (vaizdo stebėjimo kamerą su atmintiems kortele ir išorinio maitinimo baterija). Iš byloje esančio kaltinamojo akto matyti, kad jame nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kita, t. y. visos faktinės aplinkybės, svarbios teismui sprendžiant S. P. baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 178 str. 1 d. tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis, taip pat išdėstyti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Pateiktas kaltinimas yra pakankamai konkretus ir nepažeidžia kaltinamojo (šiuo metu nuteistojo) teisių į gynybą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, jokių naujų, t. y. iš esmės kitokių faktinių aplinkybių, nei nurodytos kaltinime, nenustatė. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad ir pats nuteistasis S. P. viso bylos proceso teisme metu jokių abejonių dėl kaltinimo neaiškumo ar nekonkretumo nereiškė. Priešingai, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis paaiškino, kad kaltinimą jis supranta, kaltu dėl jam pareikšto kaltinimo prisipažino visiškai ir iš karto sutiko duoti paaiškinimus. Taigi nagrinėjamu atveju nei pirmosios instancijos teismas, nei teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiu kaltinamuoju aktu, jokių jo pažeidimų, kurie būtų sutrukdę išnagrinėti bylą iš esmės, nenustatė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo nagrinėjamą baudžiamąją bylą, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, perduoti prokurorui. Ta aplinkybė, kad nukentėjusysis nesutinka su apylinkės teismo išvadomis, manydamas, jog nusikalstamą veiką padarė ne nuteistasis S. P., o kitas asmuo (A. S.), savaime nesudaro pagrindo pripažinti, jog S. P. surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. 3 p. reikalavimų ir nesuteikia teismui teisės grąžinti bylą prokurorui.

Kartu pažymėtina, kad įstatymas draudžia teismui ir teismas neturi jokių įgaliojimų nagrinėti bylą dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinami nusikalstamų veikų padarymu ir neperduoti teismui teisti. BPK 255 str. 1 d. nuostatos imperatyviai nurodo, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi nagrinėjimo teisme ribos yra savotiški teisiniai rėmai, į kuriuos teismas turi orientuotis nagrinėdamas bylą. Konstitucinė pareiga – vykdyti teisingumą – įpareigoja teismą išspręsti bylą pagrįstai, teisėtai ir teisingai, neperžengiant kaltinimo ribų (kasacinė byla Nr. 2K-203/2008).

Be to, pažymėtina, kad pagal BPK 257 str. nuostatą, jeigu bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, jog nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui. Tačiau apie kito asmens padarytą nusikalstamą veiką turi būti konkrečių duomenų. Kaip matyti iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu A. S. buvo pareikšti įtarimai dėl vaizdo kameros vagystės pagal BK 178 str. 1 d., jis buvo apklaustas kaip įtariamasis, tačiau A. S. pareikštiems įtarimams nepasitvirtinus, o prokurorui surinkus pakankamai duomenų, kad nusikalstamą veiką įvykdė S. P., ikiteisminis tyrimas A. S. atžvilgiu buvo nutrauktas BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu, t. y. nepadarius jam veikos, turinčios BK 178 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių. Iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad apie priimtą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą A. S. atžvilgiu buvo pranešta nukentėjusiajam, tačiau jis skųstas nebuvo, todėl yra įsiteisėjęs. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis apie šį priimtą nutarimą nieko nežinojo, nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą A. S. atžvilgiu negavo ir todėl jo neapskundė, dėl ko jam buvo atimta teisė prašyti ikiteisminį tyrimą papildyti, tačiau šiuos teiginius patvirtinančių duomenų byloje nėra, kaip ir nėra duomenų, kad nukentėjusysis (ar jo atstovas) būtų prašę atnaujinti praleistą apeliacinio skundo dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą padavimo terminą (BPK 102 str.). Kartu pažymėtina ir tai, kad BPK imperatyviai įpareigoja prokurorą surinktus byloje duomenis vertinti savarankiškai, nepriklausomai ir būtent prokuroro kompetencija yra ikiteisminio tyrimo organizavimas, vadovavimas jam, taip pat sprendimų dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, tyrimo užbaigimo ir kt. Teismas neturi jokių įgaliojimų vykdyti prokuroro funkcijų. Tiek BPK, tiek apskritai konstitucinis prokuroro statusas suponuoja tai, kad prokuroras, būdamas centrine ikiteisminio tyrimo figūra ir atsakingas už ikiteisminio tyrimo atlikimo kokybę bei palaikydamas valstybinį kaltinimą, turi būti objektyvus ir nešališkas. Jis, kaip valstybės kaltintojas, turi pareigą kaltinti valstybės vardu tik esant tam pakankamam pagrindui. Prieš užbaigdamas ikiteisminį tyrimą prokuroras privalo įsitikinti, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. nurodyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismas. Tai reiškia, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra tik teismo prerogatyva. Todėl prokuroras, nusprendęs, kad tokių duomenų yra surinkta pakankamai, bylą perduoda teismui, kad teismas įvertintų įrodymus, jų visumą ir priimtų teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tuo tarpu prokuroras, teisme ištyrus byloje esančius įrodymus, baigiamosiose kalbose vertina byloje esančių įrodymų visumą ir pareiškia savo poziciją dėl kaltinimo pagrįstumo arba ne. Pažymėtina, kad vienokia ar kitokia prokuroro pozicija dėl kaltinimo pagrįstumo teismui nėra privaloma priimant nuosprendį. Šiuo atveju, prokuroras, nusprendęs, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog nusikalstamą veiką padarė būtent S. P., surašė kaltinamąjį aktą, kaltindamas pastarąjį svetimo turto vagyste pagal BK 178 str. 1 d., ir bylą perdavė apylinkės teismui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pateikdamas teismui kaltinamąjį aktą, prokuroras rėmėsi tais duomenimis, kuriais grindė S. P. pareikšto kaltinimo pagrįstumą (nukentėjusiojo R. T., liudytojų K. B., P. S., D. S., A. J., G. J., G. S., J. D., J. B., taip pat A. S. parodymais ir kt.), jais palaikė valstybinį kaltinimą nagrinėjant bylą teisme. Apylinkės teismas, ištyręs bei įvertinęs šiuos ir kitus byloje esančius duomenis dėl jų pakankamumo S. P. pareikštam kaltinimui pagrįsti, konstatavo, kad tokių duomenų nagrinėjamoje byloje yra pakankamai ir šių duomenų, pripažintų tinkamais įrodymais BPK 20 str. prasme, pagrindu S. P. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą BK 178 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Pastebėtina, kad nukentėjusysis nesutinka su tokiomis apylinkės teismo padarytomis išvadomis, teigdamas, kad jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kurios, jo nuomone, priešingai nei nustatė apylinkės teismas, patvirtina, kad ne S. P., o kitas asmuo (A. S.) padarė kaltinamajame akte nurodytą nusikalstamą veiką. Tačiau, kaip minėta, BPK įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įrodymams keliamus reikalavimus ir kokios išvados remiantis ištirtais įrodymais turi būti daromos. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusysis (ar jo atstovas), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tačiau jų pozicija teismui nėra privaloma priimant nuosprendį, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo baigiamasis aktas yra motyvuotas ir neprieštaringas, jame padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, t. y. kad įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teismo sprendimas grindžiamas įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 str. reikalavimų, kad išvados padarytos neišanalizavus kiekvieno įrodymo atskirai ir neįvertinus jų visumos. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje, reikšmingus faktus sujungė į loginę seką ir darė apibendrinančias išvadas dėl įrodymų teisėtumo, patikimumo bei jų pakankamumo. Teisėjų kolegija, nenustačiusi jokių esminių BPK pažeidimų, tiriant ir vertinant byloje surinktus įrodymus, su jų vertinimu ir padarytomis išvadomis visiškai sutinka. Kitokia nei apylinkės teismo nukentėjusiojo nuomonė dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomas pakankamas pagrindas keisti ar panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį.

Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama su atliktu sutrumpintu įrodymų tyrimu, teigiama, kad BPK 273 str. 1 d. nuostatos šiuo atveju apskritai negalėjo būti taikomos, nes tam nebuvo būtinų sąlygų – nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės turi nekelti abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu turi sutikti prokuroras ir gynėjas.

BPK 273 str. 1 d. numatyta, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs šio kodekso 218 str. 2 d. nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio kodekso 291 str. reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Taigi baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, kuri neįpareigoja bylą nagrinėjantį teismą atsižvelgti į nukentėjusiojo asmens nuomonę dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju paskelbimo įtariamajam apie ikiteisminio tyrimo pabaigą protokole S. P. nurodė, jog sutinka, kad bylą nagrinėjant teisme būtų atliekamas BPK 273 str. numatytas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Prokuroras kaltinamajame akte taip pat nurodė, jog yra galimybė teisme atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. S. P. ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisiamojo posėdžio metu savo kaltę dėl jam inkriminuotos BK 178 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo pripažino visiškai, sutiko tuoj pat duoti parodymus ir juos davė, taip pat sutiko, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami. Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo sutikimą išreiškė ir prokuroras (tam neprieštaravo ir nukentėjusiojo atstovas). Po kaltinamojo apklausos, teismas, sutikus prokurorui, nutarė nė vieno bylos liudytojo ar nukentėjusiojo neapklausti, o tik perskaityti ikiteisminio tyrimo metu jų duotus parodymus ir supažindinti su kitais rašytiniais įrodymais, esančiais byloje, kas ir buvo padaryta, po ko, įvykdžius BPK 291 str. reikalavimus, įrodymų tyrimas buvo nutrauktas. Apeliaciniame skunde teisingai pažymima, kad viena iš būtinų sąlygų, leidžiančių atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą – nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės turi nekelti abejonių. Tačiau kolegija, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neturi pagrindo manyti, kad nagrinėjamu atveju šios būtinos sąlygos nebuvo.

Apie nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą bei jį padariusį asmenį sprendžia apylinkės teismas, teisiškai vertindamas faktines bylos aplinkybes. Kaip minėta, nuteistasis S. P. šioje byloje kaltu padaręs nusikalstamą veiką prisipažino visiškai. Įvertinus nuteistojo parodymus, jų nuoseklumą, išsamumą bei juos palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais matyti, kad jie iš esmės atitinka kitus bylos įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo tikrinama S. P. versija, kad jis važiavo mėlyniauti ir, pamiškėje atsitiktinai aptikęs vaizdo stebėjimo kamerą, ją pavogė, kurią vėliau pardavė A. S., ir tokių jo parodymų, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, kiti bylos įrodymai nepaneigė, o kaip tik patvirtino. Kad S. P. galėjo važiuoti mėlyniauti netiesiogiai patvirtino liudytoja J. D., kuri parodė, kad pati tame miške ne kartą yra grybavusi ir uogavusi, todėl žino, kur yra mėlynių, apie jas ji kalbėjo ir su S. P.. A. S. patvirtino, kad kamerą už butelį degtinės jis įsigijo iš S. P.. Nežinojo, kad ji yra vogta, S. P. jam to nesakė. Vėliau jis tą kamerą pardavė G. J., kuris po kiek laiko jam pasakė, kad su kamera yra problemų, nes ji yra vogta. Susiradęs S. P. jam apie tai pasakė. S. P. prisipažino, kad uogaudamas miške rado kamerą ir ją pavogė. Jis liepė S. P. nueiti į policiją ir dėl įvykdytos vagystės prisipažinti. Apeliaciniame skunde abejonės dėl nuteistojo kaltės grindžiamos ta aplinkybe, kad įvykio metu jo mobiliojo ryšio telefonas veikė visai kitoje vietoje (jo darbovietėje). Tačiau įvertinus nuteistojo parodymus matyti, kad įvykio dieną jo mobiliojo ryšio telefoną galėjo turėti jo draugė I. B.. Duomenų, paneigiančių šiuos nuteistojo parodymus, byloje taip pat nėra. Priešingai, I. B. patvirtino, kad įvykio dieną ji galėjo naudotis S. P. mobiliojo ryšio telefonu. Pasak I. B., jie dažnai naudojasi vienas kito mobiliojo ryšio telefonais, todėl ir įvykio dieną S. P. mobiliojo ryšio telefonas galėjo būti pas ją ir ji galėjo juo skambinti. Be to, iš bylos duomenų matyti, jog S. P. su sugyventine I. B. dirba toje pačioje UAB (duomenys neskelbtini). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad S. P. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota stovėjusios pavogtos kameros vieta skiriasi nuo faktinės kameros buvimo vietos apie 20 metrų, o tai, anot nukentėjusiojo atstovo, taip pat paneigia tą faktą, jog šią kamerą pavogė nuteistasis. Tačiau kolegija, įvertinusi tai, kad S. P. parodymų patikrinimas įvykio vietoje buvo darytas praėjus maždaug 4 mėnesiams po įvykdytos vagystės, kad įvykio vieta yra miške esanti laukymė, kuri, akivaizdu, kad keičiasi priklausomai ir nuo metų laiko (vagystė įvykdyta vasara (liepos mėn.), o parodymų patikrinimas darytas rudenį (lapkričio mėn.)), taip pat įvertinusi tai, kad nuteistajam ši vieta nėra pažįstama, o jis joje atsidūrė atsitiktinai, daro išvadą, kad tam tikri neatitikimai dėl nuteistojo parodytos ir faktinės vagystės vietos šiuo atveju neleidžia abejoti nuteistojo parodymų patikimumu bei nepaneigia jo kaltės dėl vagystės įvykdymo. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad byloje esančios telefono išklotinės patvirtina, jog įvykio vietoje buvo ne nuteistasis, o kitas asmuo – A. S.. Tačiau nagrinėjamoje byloje tokių duomenų nėra. Priešingai, iš byloje surašyto tarnybinio pranešimo matyti, kad A. S. mobiliojo ryšio telefonas vagystės metu buvo prisijungęs prie Raguvos miestelio, kuris yra žymiai toliau nuo įvykio vietos (Miežiškių seniūnijos, (duomenys neskelbtini) k.). Pats A. S., pareiškus jam įtarimą, kaltu dėl vagystės neprisipažino. Taigi įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismui pagrįstai jokių abejonių, jog nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra aiškios, nekilo. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nuteistasis gynėjo neturėjo, todėl sutrumpintas įrodymų tyrimas šiuo atveju aiškiai prieštarauja BPK 273 str. 1 d. nuostatai, jog su sutrumpintu įrodymų tyrimu turi sutikti prokuroras ir gynėjas, t. y. apeliaciniame skunde teigiama apie būtiną gynėjo dalyvavimą sutrumpinto įrodymų tyrimo metu. Tačiau kolegija su tuo nesutinka. Kaip minėta, ši teisės norma tik įtvirtina sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarką, įskaitant ir išvardija asmenis, kurių nuomonės klausiama apie sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimą. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad S. P. buvo išaiškintos jo teisės, įskaitant ir teisė turėti gynėją (BPK 22 str. 3 d.). Kaip matyti, nuteistasis savo teises suprato ir gynėjo atsisakė, taip išreikšdamas savo valią nuo jam pareikšto kaltinimo (įtarimo) gintis pačiam. Be to, kaip minėta, nuteistasis sutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu, įrodymų tirti neprašė. Nuteistojo sutikimą su šiuo procesu patvirtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme nei jis, nei jo interesus atstovavusi gynėja jokių įrodymų tirti taip pat neprašė. Visos šios aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, kad bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą, nebuvo užtikrinta S. P. teisė į gynybą ir kad įvykęs baudžiamasis procesas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Taigi apibendrinus konstatuotina, kad priešingai nei nurodoma nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju apylinkės teismas tinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas. Baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, kuriuos teismas pripažino įrodymais BPK 20 str. prasme ir kurie leido pirmosios instancijos teismui išsamiai, objektyviai ir teisingai ištirti nusikalstamos veikos aplinkybes ir S. P. pripažinti kaltu padarius jam inkriminuotą BK 178 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Apeliacinio skundo argumentai, kad apylinkės teismas neišsprendė teisme pareikštų prašymų dėl papildomų duomenų išreikalavimo ir dėl jų nieko nepasisakė, prieštarauja byloje esančiam teisiamojo posėdžio protokolui, iš kurio matyti, kad tokie prašymai buvo išspręsti, motyvuotai juos atmetant.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nuteistajam S. P. paskirta bausme, teigiama, kad ji, atsižvelgiant į jo asmenybę (prieš tai teistas 7 kartus), yra per švelni ir jokio jam auklėjamojo poveikio neturės, todėl prašoma bausmę griežtinti, paskiriant nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę. Tačiau kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje nuteistajam išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, šiuo atveju neturi jokio pagrindo su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti ir manyti, kad S. P. apylinkės teismo paskirta bausmė yra per švelni ir dėl to neteisinga.

BK 54 str. numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padaryta tyčinė nusikalstama veika nuosavybei), įvertino kaltininko asmenybę (baustas administracine tvarka, nors praeityje 7 kartus teistas, tačiau pagal paskutinį teistumą bausmę atlikęs daugiau kaip prieš 10 metų, dėl ko laikomas neteistu, dirba, charakterizuojamas teigiamai). Skirdamas S. P. bausmę apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – ta, kad jis pripažino padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismui skiriant bausmę nebuvo jokio teisinio pagrindo S. P. prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi teoriškai atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimas gali būti pripažintas tik tuo atveju, jeigu tam nedarė įtakos išorinės aplinkybės ir tai yra nusikaltimą padariusio asmens laisvas apsisprendimas, tuo tarpu S. P. patvirtino, kad jis į ikiteisminio tyrimo tyrėją kreipėsi tuomet, kai liudytojas A. S. jį susiradęs jam pagrasino, jog jį priduos policijai. Tačiau kolegija, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šiuo atveju neturi jokio pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismas netinkamai aiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 59 str. 1 d. 2 p.

Pagal BK 59 str. 1 d. 2 p. kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką yra tada, kai kaltininkas savo noru, o ne verčiamas surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką momentas neturi lemiamos reikšmės, jis galimas ir nagrinėjant bylą teisme, tačiau, vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės bylos Nr. 2K-201/2007, 2K-353/2008, 2K-550/2008, 2K-259/2009 ir kt.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes.

Nagrinėjamu atveju bylos aplinkybės rodo, kad ikiteisminiame tyrime S. P. prisipažino padaręs jam inkriminuotą vagystę ir tai padarė tuo metu, kai teisėsaugos institucijos apie jį, kaip apie vagystę įvykdžiusį asmenį, dar neturėjo duomenų ir nieko nežinojo. Teisme nuteistasis taip pat nekeitė savo ankstesnių (ikiteisminiame tyrime) duotų parodymų. Šios aplinkybės leidžia spręsti ir tai, kad nuteistojo parodymai prisidėjo prie šios nusikalstamos veikos išaiškinimo ir kartu tinkamo bylos išnagrinėjimo bei teisingo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo. Dėl paminėtų priežasčių teisėjų kolegija mano, kad apylinkės teismas teisingai įvertino S. P. parodymus ir pagrįstai laikė jo prisipažinimą dėl vagystės padarymo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tokiu keliu pripažįstant šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę eina ir teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys 2K-264/2005, 2K-P-464/2005, 2K- 420-2006, 2K-201/2007).

Įvertinęs visas pirmiau išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apylinkės teismas nuteistajam S. P. paskyrė laisvės apribojimo bausmę ir su tokios bausmės rūšies nuteistajam parinkimu šiuo atveju visiškai sutinka teisėjų kolegija. BK 55 str. numatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų, nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Nors apeliaciniame skunde akcentuojami S. P. ankstesni 7 teistumai, neva suteikiantys pagrindą jam skirti griežčiausią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau, kaip minėta, nuteistasis paskutinį kartą buvo teistas ir bausmę yra atlikęs daugiau kaip prieš 10 metų, dėl ko ankstesni jo teistumai yra seniai išnykę ir jis yra laikomas neteistu. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. P. teisė kaip pirmą kartą padariusį nusikaltimą ir skirdamas jam laisvės apribojimo bausmę tinkamai laikėsi pirmiau paminėtos įstatymo normos, reglamentuojančios pirmą kartą teisiamam asmeniui neskirti su laisvės atėmimu susijusios bausmės. Taigi atsižvelgus į pirmiau paminėtas aplinkybes darytina išvada, kad apylinkės teismas, skirdamas S. P. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, išsamiai pagrindė jam skirtinos bausmės rūšį ir jos dydį, taip pat, esant visoms sąlygoms, pagrįstai nuteistojo atžvilgiu taikė BK 64¹ str. nuostatas ir sumažino jam paskirtos bausmės dydį vienu trečdaliu. S. P. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka jo padarytos nusikalstamos veikos ir asmenybės pavojingumą, ja bus pasiekti ir bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. Aplinkybių, kurios leistų S. P. skirti griežtesnę bausmės rūšį ir manyti, jog jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra aiškiai per švelni ir dėl to neteisinga, kolegija nenustatė, todėl apeliacinio skundo prašymas griežtinti nuteistajam paskirtą bausmę atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su civilinio ieškinio išsprendimu, teigiama, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusysis pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo pagrobtos kameros vertę, todėl manoma, kad byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo skundžiamu nuosprendžiu turėjo būti išspręstas iš esmės, o ne paliktas nenagrinėtas, pripažįstant nukentėjusiajam teisę į ieškinio patenkinimą ir perduodant šį klausimą spręsti civilinio proceso tvarka. Taip pat nesutinkama su teismo išvada, kad nukentėjusysis dėl vagystės nepatyrė neturtinės žalos.

BPK 109 str. nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal BPK 115 str. 1 d. priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Be to, BPK 113 str. 2 d. nurodyta, kad tais atvejais, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Kolegija, įvertinusi bylos duomenis, iš kurių akivaizdu, kad šiuo metu nukentėjusiajam nusikaltimu padarytos turtinės žalos dydis nėra aiškus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą, pripažinęs ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perdavęs spręsti civilinio proceso tvarka.

Kaip matyti iš civilinio ieškinio, nukentėjusysis už pavogtą vaizdo stebėjimo kamerą, kuri jam buvo sugrąžinta, prašė priteisti visą naujos kameros kainą (412 Eur), nurodė, kad kamera jam buvo sugrąžinta sugadinta. Tuo tarpu liudytojas D. S. parodė, kad jis kamerą įsigijo ir ją policijai atidavė veikiančią be priekaištų. Todėl apylinkės teismas, atsižvelgęs į šiuos byloje esančius prieštaravimus bei į tai, kad nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų, jog kamera yra neremontuotina, taip pat įrodymų, kokia yra kameros likutinė vertė, padarė pagrįstą išvadą, jog civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo šiuo metu nėra galimybės apskaičiuoti, padarytos žalos dydis yra neaiškus. Jokių papildomų įrodymų, leidžiančių tiksliai apskaičiuoti nusikaltimu padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusysis nepateikė ir aukštesniajam teismui. Be to, iš byloje esančios UAB „V.“ pažymos matyti, kad analogiška pavogtai nauja kamera minimoje parduotuvėje šiuo metu kainuoja 375 Eur. Todėl atsižvelgusi į visas pirmiau paminėtas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas pagrįstai civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo klausimo neišsprendė iš esmės, nes šiuo metu nėra aiškus padarytos turtinės žalos dydis, o pripažino nukentėjusiajam teisę į ieškinio patenkinimą ir klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perdavė spręsti civilinio proceso tvarka.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 250 str. 1 d. neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis jam padarytą neturtinę žalą (1500 Eur) grindė tik tuo, kad jis sugaišo daug laiko ikiteisminiame tyrime ir neaišku, kiek dar laiko sugaiš apylinkės teisme. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju apylinkės teismas teisingai įvertino visus bylos duomenis ir pagrįstai priėjo prie išvados, kad nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes šiuo atveju negalima daryti išvados, kad dėl vaizdo fiksavimo kameros vagystės, kuri be kita ko nebuvo būtina nukentėjusiojo gyvybiniams interesams patenkinti, o buvo naudojama medžiotojų būrelio veikloje, jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą bei kitas neigiamas pasekmes. Jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų paneigti šiuos apylinkės teismo argumentus apeliaciniame skunde nenurodoma, todėl kolegija, šiuo atveju visiškai sutikdama su šiais apylinkės teismo motyvais ir sprendimu netenkinti nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo jam priteisimo, daro išvadą, kad keisti šią skundžiamo nuosprendžio dalį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais taip pat nėra jokio pagrindo.

Tačiau kolegija pažymi, kad vis tik pagrindas keisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį yra, nes nukentėjusiojo atstovas teisus, apeliaciniame skunde teigdamas, kad apylinkės teismas šiuo atveju neišsprendė ir nieko nepasisakė dėl bylinėjimosi išlaidų nukentėjusiajam priteisimo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme pateikdamas patikslintą civilinį ieškinį, jame prašė priteisti ir visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Į bylą yra pateikta 2015-01-29 tarp nukentėjusiojo R. T. ir advokato padėjėjo P. P. sudaryta atstovavimo sutartis bei 2015-01-29 prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitas, kuriame nurodyta, kad nukentėjusysis už atstovavimą jam baudžiamojoje byloje advokato padėjėjui P. P. sumokėjo 200 Eur (2 t., b. l. 84).

Pažymėtina, kad R. T. nagrinėjamoje byloje buvo pripažintas tiek nukentėjusiuoju, tiek ir civiliniu ieškovu, todėl šiame procese jis galėjo naudotis ir nukentėjusiojo, ir civilinio ieškovo procesinėmis teisėmis, tarp jų ir teise proceso metu naudotis atstovo, t. y. advokato, pagal susitarimą teikiančio jam teisinę pagalbą ir ginančio jo teises bei interesus, paslaugomis (BPK 55 str.). Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. T. teisėms ir interesams pirmosios instancijos teisme atstovavo, teisinę pagalbą jam teikė advokato padėjėjas Petras Pagareckas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl savo procesinio statuso R. T. baudžiamajame procese patyrė išlaidų, jos yra pagrįstos dokumentais, t. y. byloje esančiu prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitu, patvirtinančiu, kad R. T. advokato padėjėjui P. P. už atstovavimą jam baudžiamojoje byloje sumokėjo 200 Eur. Jokių motyvų ir argumentų, kodėl šios nukentėjusiojo patirtos išlaidos nėra pripažintos proceso išlaidomis, skundžiamame nuosprendyje nepasisakyta, t. y. skundžiamame nuosprendyje apskritai nėra pasisakyta dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ar jų nepriteisimo nukentėjusiajam. Todėl kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nukentėjusysis turėjo atstovavimo išlaidų, tačiau apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje dėl jų nieko nepasisakė, šį klausimą išsprendžia iš esmės šia nutartimi.

BPK 106 str. 2 d. reglamentuoja, kad teismas, pripažinęs asmenį kaltu, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nukentėjusiajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taip pat turi būti įvertintas suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumas, teisinei pagalbai teikti skirtas darbo laikas.

Kolegija, atsižvelgusi į apylinkės teisme vykusį procesą (byla išnagrinėta BPK 273 str. numatyta tvarka), posėdžių skaičių (vyko du posėdžiai) ir jų trukmę (2 (dvi) valandos ir 5 (penkios) minutės), į bylos apimtį (sudaro du tomai), jos sudėtingumą (vienas nuteistasis ir viena padaryta nusikalstama veika), į tai, kad nukentėjusiojo atstovas į procesą įstojo tik apylinkės teisme, dėl ko, jam ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys nebuvo žinomi, todėl apylinkės teisme, tenkinant jo prašymą, buvo daroma pertrauka (dvi savaitės), kad jis galėtų susipažinti su ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, pateikti nukentėjusiojo vardu patikslintą civilinį ieškinį, bei įvertinusi nuteistojo turtinę padėtį (yra dirbantis), daro išvadą, jog nukentėjusiojo už teisinę pagalbą sumokėtas honoraras advokato padėjėjui (200 Eur) atitinka jo darbo ir laiko sąnaudas, yra realus, protingas ir teisingas, todėl priteistinas iš nuteistojo. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 str. 4 p. numatytu pagrindu.

Byloje gauta Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 43,13 Eur priteisimo valstybės naudai iš nuteistojo už antrinės teisinės pagalbos jam teikimą aukštesnės instancijos teisme.

BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 str. 3 d. c p.) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgus į tai antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo S. P. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Tenkinti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. T. atstovo advokato Česlovo Petronio apeliacinio skundo dalį.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-02-24 nuosprendį pakeisti.

Išieškoti iš nuteistojo S. P. 200 Eur nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. T. naudai jo turėtų proceso išlaidų už paslaugas advokato padėjėjui, kuris dalyvavo byloje kaip jo atstovas.

Nepriteisti iš nuteistojo S. P. antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.