- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-22
- Bylos Nr.
- 2K-203/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Benediktas Stakauskas (pirm.), Viktoras Aidukas, Rimantas Baumilas (pran.)
- Kaltinamasis
- I. L., S. Š.
- Advokatai
- Sigitas Štaraitis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d. nutarties.
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 9 d. nuosprendžiu I. L. ir S. Š. išteisinti dėl kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d. nutartimi Kėdainių rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 9 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota prokurorui.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą, prašiusį kasacinį skundą patenkinti, kaltinamuosius ir jų gynėją, prašiusius kasacinį skundą atmesti,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 9 d. nuosprendžiu I. L. ir S. Š. buvo išteisinti dėl kaltinimo, kad 2005 m. liepos 24 d., apie 23.30 val., veikdami kartu su D. U., dėl kurio veikos baudžiamoji byla nutraukta D. U. susitaikius su nukentėjusiu asmeniu, viešoje vietoje – Kėdainių r., Skaistgirių k., prie buvusios ūkio kontoros, įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: I. L. kartu su D. U. pargriovus V. Š. ant žemės ir spyrus jam į įvairias kūno vietas ne daugiau kaip 10 kartų, o D. U. spyrus į įvairias kūno vietas ne daugiau kaip 4 kartus, pribėgusiam S. Š. spyrus ne daugiau kaip 2 kartus į nugarą, D. U. atėmus ginklą, o S. Š. dar 2 kartus spyrus nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, taip jie nežymiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintas, nes ikiteisminio tyrimo metu surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Nutartyje nurodoma, kad kaltinamajame akte iš esmės iškreiptos faktinės bylos aplinkybės, nes tęstinis įvykis suskaidytas į dalis ir kaltinimas pareikštas tik dėl įvykio pabaigos, paliekant neįvertintas aplinkybes, dėl kurių įvykis prasidėjo, kaip tęsėsi ir kokiomis aplinkybėmis baigėsi. Iš byloje surinkto įrodymų viseto matyti, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo ir išteisintųjų prasidėjo gatvių sankryžoje, esančioje apie 30 metrų nuo buvusio ūkio kontoros pastato, o tęsėsi jau kitoje vietoje – šalia buvusio ūkio kontoros pastato. Konflikto pradžioje, įvykusioje gatvių sankryžoje, I. L. susivaidijo ir tikėtina susimušė su V. Š. Po to V. Š. išsitraukė dujinį pistoletą ir ėmė šaudyti. Po pirmųjų šūvių I. L. iš gatvių sankryžos nubėgo prie buvusio ūkio kontoros pastato, kur V. Š. jį prisivijo ir iš turėto dujinio pistoleto dar kartą šovė I. L. ir kartu su juo stovėjusių asmenų kryptimi. Iš bylos aplinkybių matyti, kad gatvių sankryža yra vieša vieta, netoli jos buvo pašalinių žmonių, čia pirmiausia ir buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, tačiau prokuroras surašydamas kaltinamąjį aktą nekreipė dėmesio į konflikto dalyvių veiksmus konflikto pradžioje taip pripažindamas, kad įvykiai gatvių sankryžoje nėra neteisėti, taip pat, kad jie neturi jokio ryšio su vėlesniu nukentėjusiojo V. Š. sumušimu prie buvusio ūkio kontoros pastato. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokia išvada nepagrįsta, nes, tik teisingai nustačius ir įvertinus I. L. ir V. Š. veiksmus konflikto pradžioje gatvių sankryžoje, galima tinkamai kvalifikuoti tolesnius konflikto dalyvių veiksmus.
Be to, nutartyje nurodoma, kad net ir įvykio pabaigą apibūdinančios veikos aplinkybės kaltinamajame akte nurodytos netiksliai ir prieštaringai, jų nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Iš pareikšto kaltinimo turinio matyti, kad I. L. spardė V. Š. tik iki to laiko, kol iš V. Š. buvo atimtas ginklas; tuo tarpu kitas išteisintasis S. Š. nukentėjusiajam V. Š. įspyrė du kartus iki to laiko, kol iš nukentėjusiojo buvo atimtas ginklas ir du kartus po to, kai iš nukentėjusiojo buvo atimtas ginklas. Iš byloje surinkto įrodymo viseto matyti, kad I. L. ir D. U. po to, kai nukentėjusysis V. Š. pribėgęs prie kontoros pastato iššovė I. L. ir kartu stovėjusių asmenų kryptimi, susigrūmė su V. Š. norėdami atimti iš jo ginklą. I. L. ir D. U. mušė V. Š. Prie jų prisijungė netoliese gyvenęs ir į įvykio vietą atbėgęs S. Š., kuris taip pat sudavė nukentėjusiajam, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad I. L. ar S. Š. būtų sudavę smūgius nukentėjusiajam V. Š. praėjus ilgesniam laiko tarpui po to, kai iš jo buvo atimtas ginklas. Įrodymų visetui prieštarauja ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu kitę liudytojos A. Ž. parodymai, kad ji matė, kaip I. L. spardė nukentėjusįjį po to, kai iš jo buvo atimtas ginklas, kad S. Š. po to, kai iš nukentėjusiojo buvo atimtas ginklas, jokių smūgių šiam nesudavė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, kaltinimas I. L. įspyrus 10 kartų kojomis grindžiamas vien tik prieštaringais, nenuosekliais liudytojos A. Ž. parodymais, neatitinkančiais įrodymų viseto, o tokiais įrodymais negalima grįsti kaltinimo.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje taip pat pasisakė, kad nukentėjusiojo V. Š. parodymai vertintini kritiškai dėl to, kad jis įvykio metu buvo neblaivus, jo parodymai bylos ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenuoseklūs, neatitinka kitų byloje surinktų įrodymų.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu prokuroras prašo Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nutartis naikintina dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BK) pažeidimų.
Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 332 straipsnio 9 dalies reikalavimus, nes nutartyje konkrečiai nenurodė, kodėl kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, kuris konkrečiai BPK 219 straipsnio punktas kaltinamajame akte nėra nurodytas ar nurodytas netinkamai. Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvu, kad kaltinamajame akte liko neįvertinta įvykio pradžia, nes iš 2006 m. sausio 24 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, naujo ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir ikiteisminio tyrimo medžiagos pridėjimo matyti, kad įvykio pradžią sudariusios faktinės aplinkybės buvo išsamiai ir vienareikšmiškai įvertintos.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 255 straipsnio 1 dalį. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio darytina išvada, kad I. L. turėjo būti pareikštas platesnės apimties kaltinimas, t. y. kaltinime I. L. turėjo būti papildomai nurodyta, kad jis dėl chuliganiškų paskatų V. Š. sudavė smūgius dar sankryžoje, tačiau tokio reikalavimo nustatymas išeina už bylos nagrinėjimo teisme ribų, nes byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Prokuroro nuomone, šiuo aspektu įvertinus kaltinamąjį aktą, nebuvo kliūčių teismui įvertinti I. L. ir S. Š. veiksmus prie buvusio ūkio kontoros pastato. Kasatoriaus nuomone, pasisakyti dėl įvykio pradžios aplinkybių, t. y. dėl konflikto priežasties ir jo iniciatoriaus, teismas galėjo pats remdamasis bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtais įrodymais nepriklausomai nuo to, ar buvo dėl to pareikštas kaltinimas, ar ne.
Žemesnės instancijos teismas
Prokuroras taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog kaltinimas netikslus ir dėl įvykio pabaigos. Iš liudytojos A. Ž. parodymų matyti, kad I. L. spyrė nukentėjusiam V. Š. po to, kai D. U. atėmė iš nukentėjusio ginklą, tačiau kaltinime nurodyta, kad šie smūgiai buvo suduoti dar iki to laiko, kai iš nukentėjusiojo V. Š. buvo atimtas ginklas. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas galėjo ir šį kaltinamojo akto trūkumą ištaisyti pats, nes teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės nebūtų iš esmės skirtingos palyginus su nurodytomis kaltinime.
Kasatorius pažymi, kad kaltinimas iš esmės grindžiamas nukentėjusiojo V. Š. ir liudytojos A.. Ž. parodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių asmenų parodymus įvertino kaip nepatikimus. Surinkti naujų įrodymų ar nustatyti naujas faktines bylos aplinkybes nėra galimybių. Šiomis aplinkybėmis nėra prasmingas teismo sprendimas grąžinti bylą prokurorui, nes, net ir pakeitus kaltinimą I. L. platesniu, teismas turėtų vertinti tuos pačius jau anksčiau teisme įvertintus įrodymus.
Prokuroras teigia, kad nepagrįstai panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perdavus bylą prokurorui buvo iš esmės pažeista ir BPK 1 straipsnio 1 dalis, nes byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad V. Š. buvo sužalotas, jo teisės buvo pažeistos ir iki šiol jos nėra apgintos, nors S. Š. nagrinėjant bylą teisme prisipažino, kad sudavė smūgius V. Š. tiek prieš tai, kai iš V. Š. buvo atimtas ginklas, tiek po to, o S. Š. veiksmai nebuvo susiję su įvykio pradžia.
Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismo nutartis yra prieštaringa, nes ja nustatyta, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, taip pat kritiškai įvertinti kaltinimą patvirtinantys įrodymai, tačiau kartu daroma prielaida, kad I. L. ir S. Š. galėjo padaryti sužalojimus nukentėjusiam V. Š.
Paduotame kasaciniame skunde prokuroras taip pat pateikia motyvus, kuriais ginčija apeliacinės instancijos teismo pateiktą nukentėjusiojo V. Š. ir liudytojos A. Ž. parodymų vertinimą.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK 219 straipsnio nuostatų pažeidimo
Kasatorius teisus teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus ir perdavęs baudžiamąją bylą prokurorui, padarė esminį BPK pažeidimą.
Pagal BPK byla iš teismo prokurorui gali būti perduota vieninteliu atveju – tik dėl iš esmės netinkamai surašyto kaltinamojo akto, kai to pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą (BPK 254 straipsnio 3 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Taigi BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta galimybė apeliacinės instancijos teismui panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui. Tokia nutartis gali būti priimama ir BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas taikomas tik esant jame nurodytų jau minėtų sąlygų visumai: 1) ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas; 2) kaltinamojo akto trūkumai tokie, kurių negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme; 3) tokie pažeidimai trukdo nagrinėti bylą.
Kaltinamojo akto turinys nustatytas BPK 219 straipsnio nuostatuose. Kaltinamasis aktas neatitinka šio įstatymo nuostatų tada, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.), ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamųjų teisę į gynybą.
Naikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendį BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu, t. y. konstatavus, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų, būtina nustatyti ir nutartyje nurodyti, kokių konkrečių BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų kaltinamasis aktas neatitinka, bei argumentuoti, kad šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme. To apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra. Teismas nutartyje tik nurodė ( T. 2, b. l. 122 – 124), kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje išdėstytų nuostatų reikalavimų, nes jame neteisingai nustatyti ir neįvertinti I. L. bei nukentėjusiojo V. Š. veiksmai konflikto pradžioje prie sankryžos; I. L. ir S. Š. veiksmai įvykio pabaigoje nurodyti netiksliai ir prieštaringai, nes jų byloje esantys įrodymai nepatvirtina, o vien tik prieštaringais ir nenuosekliais liudytojos A. Ž. parodymais bei netiksliais nukentėjusiojo V. Š. parodymais, nebuvo galima grįsti kaltinimo I. L. ir S. Š. Visa tai pagrįsta visų procesų dalyvių nauja apklausa apeliacinės instancijos teismo posėdyje.
Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada. Skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus, prieštarauja šios procesinės normos turiniui ir bylos medžiagai, nes kaltinamojo akto turinys patvirtina, kad jame yra pateiktas I. L. ir S. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymas, nurodant jos padarymo laiką, vietą, būdą, kitas aplinkybes tiek, kiek jos nustatytos bylos medžiaga. Tas aprašymas atitinka BK normos, pagal kurią ši veika buvo kvalifikuota, t. y. BK 284 straipsnio 1 dalies dispoziciją. Pateiktas kaltinimas I. L. ir S. Š. yra pakankamai konkretus ir nepažeidžia jų teisių į gynybą, kaip minėta, jame nurodytos visos jiems inkriminuoto nusikalstamos veikos sudėtį apibūdinančios aplinkybės: nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, motyvas, pasekmės, taip pat ir nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės bei šias aplinkybes atitinkantys nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nei I. L., nei S. Š. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teismuose metu nebuvo pareiškę, kad kaltinimas jiems buvo nesuprantamas.
Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti kaltinamojo akto trūkumai, kolegijos nuomone, nepagrindžia būtinybės bylą perduoti prokurorui, nes nėra jokio pagrindo manyti, kad jie trukdytų teismui iš esmės išnagrinėti bylą (to nenurodyta nutartyje, kaip to reikalauja įstatymas), šio teismo nutartyje nurodyti akto trūkumai gali būti pašalinti nagrinėjant bylą teisme, išanalizavus ir įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, prieštaringus ar nenuoseklius proceso dalyvių parodymus (kaip nurodyta nutartyje) ir kitą byloje surinkta medžiagą.
Antra, tai pažymėta ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinimų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi nagrinėjimo teisme ribos yra savotiški teisiniai rėmai, į kuriuos teismas turi orientuotis nagrinėdamas bylą. Konstitucinė pareiga – vykdyti teisingumą – įpareigoja teismą išspręsti bylą pagrįstai, teisėtai ir teisingai, neperžengiant kaltinimo ribų. Šioje baudžiamojoje byloje dėl I. L. ir S. Š. nagrinėjimo teisme ribos nustatytos kaltinamuoju aktu (T. 1, b. l. 198-201) ir Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjos 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartimi (T. 1, b. l. 204). Apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginys, kad kaltinimą reikia išplėsti ir inkriminuojant kaltinamiesiems jų veiksmus sankryžoje iki įvykio prie buvusios ūkio kontoros pastato, prieštarauja BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatoms, nes šis įstatymas neleidžia išnagrinėti bylą ir pripažinti juos kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui. Be to, byloje apie įvykį prie sankryžos yra surinkta medžiaga ir ją įvertinus, pasisakyta Kėdainių rajono apylinkės prokuroro 2006 m. sausio 24 d. nutarime; šis nutarimas įstatymo nustatyta tvarka nėra panaikintas, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę pasisakyti ir dėl šio nutarimo, vertindamas visą reikšmingą šiai bylai medžiagą, tačiau neišeidamas iš kaltinimo ribų.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kaltinamajame akte įtarimai I. L. ir S. Š. suformuluoti nepažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų, teisė įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų jiems buvo užtikrinta, kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, jame nusikalstama veika, t. y. padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės, aprašyta.
Aptartos aplinkybės patvirtina, kad BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą sprendimą apeliacinės instancijos teismas priėmė nesant tokio sprendimo priėmimo pagrindų, taip pažeisdamas šios normos nuostatas pats padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą: netinkamai pritaikė BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nepagrįstai konstatavo, kad surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir bylą perdavė prokurorui. Tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas, kuris sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl skundžiama nutartis naikintina (BPK 383 straipsnis).
Be to, apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje visiškai nepasisako dėl nukentėjusiojo V. Š. skundo, taip pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios įpareigoja apeliacinės instancijos teismą nutartyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Teismas nutartyje apsiribojo tik kaltinamojo akto kritika, tačiau iš dalies nepasisakė ir dėl prokuroro esminių apeliacinio skundo argumentų. Pagal teismų praktiką motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo nutartyje turi būti išdėstomos ir tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Išvadose visiškai neaptarus bent dalies apeliacinio skundo argumentų, apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu. Taigi ir šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.