Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Skunde paaiškina, kad jis gimė (duomenys neskelbtini) Baltarusijos TSR, Grodno srityje, tačiau gimimas registruotas (duomenys neskelbtini) Šiaulių m. CMS. Nurodo, kad 1964 m. rugpjūčio 6 d. Rygoje sudarė santuoką su S. S. (ankstesnė pavardė – K.), o nuo 1977 m. su šeima atvyko nuolat gyventi į Lietuvą. 1982 m. savo gyvenamąją vietą deklaravo adresu (duomenys neskelbtini) . Teigia, kad turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, kurį teisės aktų nustatyta tvarka prasitęsdavo. Nurodo, kad paskutinis turėtas leidimas gyventi Nr. LT7432006 galiojo iki 2023 m. kovo 29 d., todėl, kaip įprastai, likus keliems mėnesiams iki leidimo gyventi galiojimo pabaigos, kreipėsi dėl leidimo gyventi pratęsimo / leidimo pakeitimo pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punktą, sumokėjo įstatymo nustatytą rinkliavą už paslaugą ir laukė informacijos apie išduoto leidimo nuolat gyventi naujam laikotarpiui atsiėmimą. Vis negaudamas jokių pranešimų iš Departamento kelis kartus nuvyko į Departamento Šiaulių skyrių, kur buvo informuotas, kad pranešimas jam išsiųstas, nors jokių pranešimų pareiškėjas tuo metu dar nebuvo gavęs. Skunde teigia, kad el. paštu 2023 m. kovo 15 d. gavo Sprendimą, kuriuo buvo panaikintas leidimas gyventi Lietuvoje. Sprendimo pagrindas - UTPĮ 54 str. 1 d. 2 p. numatantis, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atitinkamai, pareiškėjo prašymas pratęsti turėtą leidimą/išduoti leidimą naujam laikotarpiui nebenagrinėtas. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento sprendimu, teisės aktų nustatyta tvarka pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas panaikinti Migracijos departamento 2023 m. kovo 15 d. sprendimą ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo / naujo leidimo naujam laikotarpiui išdavimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-8144-860/2023 skundą patenkino. Departamentui ir Valstybės saugumo departamentui pateikus apeliacinius skundus byla išnagrinėta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, kuris 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2045-442/2023 apeliacinius skundus atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Gavęs palankius teismų sprendimus, pareiškėjas tikėjosi, kad Departamentas, atsižvelgdamas į dviejų instancijų teismų argumentus, įvertins individualią pareiškėjo situaciją, tai, kad jis nekelia jokios realios grėsmės nei Lietuvos saugumui, nei jos gyventojams, operatyviai priims sprendimą pratęsti jo turėtą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau tik po poros savaičių nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo jis buvo iškviestas į Departamentą. Vizito metu pareiškėjas buvo informuotas, kad bus atliekama jo apklausa, daromas jos įrašas, nes be to negalima leidimo išdavimo procedūra. 2023 m. spalio 19 d. el. paštu gavo pranešimą apie panaikintą leidimą nuolat gyventi, tačiau joks dokumentas prie laiško nebuvo pridėtas, todėl kitą dieną pareiškėjas nuvyko į Departamento Šiaulių skyrių, kur jam buvo išduotas Sprendimas. Gavęs Sprendimą pareiškėjas suprato, kad pagal Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – ir Aprašas), 90 p. jo prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimas, ką padaryti Migracijos departamentas buvo įpareigotas teismų, nutrauktas.

Laiko nepagrįstais ir Sprendimo argumentus apie tai, kad pareiškėjas reiškia paramą Rusijos vykdomai agresyviai užsienio politikai, sąmoningai remia Rusiją agresiją. Sprendime neminima, kur ir kada pareiškėjas išreiškė pritarimą Rusijos vykdomai agresyviai užsienio politikai (nėra duomenų, kad pareiškėjas rašytų kokius nors viešus komentarus, pasisakytų tais klausimais viešose vietose ar pan.); neaišku, ir kaip pasireiškia tariama pareiškėjo parama Rusijos užsienio politikai – finansiškai, konkrečiais užfiksuotais veiksmais? Atitinkamai, tokie abstraktūs, deklaratyvūs teiginiai negali būti laikoma tinkama sprendimo argumentacija.

Pabrėžia, kad pareiškėjo skundą dėl atsakovo 2023 m. kovo 15 d. sprendimo nagrinėję teismai realios ir akivaizdžios grėsmės valstybės saugumui neįžvelgė, todėl atsakovui pakartotinai priėmus iš esmės analogišką sprendimą, neatsižvelgiant į dviejų instancijų teismų išaiškinimus, pareiškėjo nuomone, vertintini kaip teismo sprendimo/nutarties privalomumo principo pažeidimas.

Akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui dėl to, kad išsakė savo subjektyvią, privačią nuomonę (tai, kad pareiškėjas pateikė savo nuomonę klausimais, kurie jam buvo užduoti, patvirtinama ir pačiame skundžiamame sprendime). Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas negalėjo pasirinkti neatsakinėti į klausimus, nesidalinti savo nuomone ar pan. Duomenų, kad kur nors kitur viešai be Departamento privalomų klausimynų/apklausų pareiškėjas dalintųsi savo nuomone, arba dėl tokios savo nuomonės pareiškėjas veiktų kaip nors neteisėtai, sprendime nepateikiama. Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (Konstitucijos 25 str.). Tačiau galimybės riboti žmogus teisės turėti savo įsitikinimus bet kokiais klausimais Konstitucija nenumato. Remiasi ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (EŽTK) 10 str., kuris numato, kad kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę, kuri be kita ko apima ir laisvę turėti savo nuomonę. Teisė į nuomonės laisvę yra absoliuti ir negali būti apribota.

Teigia, kad pareiškėjas, nepaisant to, kad jau kartą tam tikra prasme buvo nubaustas už neteisingą nuomonę, būdamas sąžiningas, neturėdamas jokių slaptų intencijų, apklausos metu atsakė į jam užduotus klausimus sąžiningai, atvirai, nes vis dar yra įsitikinęs, kad turi teisę į privačią nuomonę, kaip tai numato tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek tarptautiniai dokumentai. Savo nuomonės pareiškėjas viešai nepublikuoja, neskleidžia, nebando ja paveikti kitų asmenų ar pan., kas galėtų lemti tam tikrų ribojimų, sankcijų jo atžvilgiu taikymą. Pareiškėjas nėra baustas administracine tvarka ar teistas baudžiamąja tvarka už jokias veikas, juo labiau tokias, kurios indikuotų valstybės saugumui grėsmę keliantį pareiškėjo elgesį. Dėl to nesupranta, kaip konstitucinės, prigimtinės teisės turėti savo įsitikinimus, nuomonę realizavimas – tiesiog nuomonės turėjimas, nesant jokių netinkamų pareiškėjo veiksmų praeityje ar šiuo metu, bei nesant indikacijų, kad pareiškėjas gali imtis kokių nors jo įsitikinimų sąlygotų veiksmų, gali būti traktuojamas kaip grėsmė valstybės saugumui.

Nurodo, kad nepaisant nuomonės turėjimo laisvės absoliutumo, Sprendime teigiama, kad pareiškėjo nuomonė nesuderinama su Lietuvos visuomenės visuotinai reiškiama pozicija ir palaikymu Ukrainai, nurodoma, jog jis ignoruoja Lietuvos visuomenės poziciją ir dėlto yra grėsmė Lietuvos visuomenės rimčiai, nacionaliniam saugumui, yra potencialus verbavimo taikinys. Viena vertus, tokie atsakovo teiginiai rodo, kad atsakovui aktualu tik tai, jog leidimą siekiantis gauti / prasitęsti užsienietis išsakytų vyraujančią visuomenėje poziciją, nepaisant to, kokia jo nuomonė šiais jautriais klausimais yra iš tikrųjų, kas rodo formalų atsakovo požiūrį į tokių situacijų vertinimą. Antra vertus, šie argumentai vėlgi negali būti laikomi tinkama Sprendimo motyvacija, nes yra deklaratyvūs, abstraktūs, nepagrįsti jokia konkrečia medžiaga. Pavyzdžiui, iš sprendimo nėra aišku, kuo remiantis atsakovas teigia, kad visa Lietuvos visuomenė (matyt, išskyrus pareiškėją) turi vienodą nuomonę su karu susijusiais klausimais, nors analogišką ar panašią nuomonę kaip pareiškėjas neabejotinai turi ir kai kurie Lietuvos piliečiai, socialiniuose tinkluose, kai kurie ją net ir atvirai išsako, o apie tariamą Krymo priklausomybę Rusijai viešai net yra pasisakę kai kurie politikai. Teiginys, kad pareiškėjas esą ignoruoja visos visuomenės poziciją taip pat yra visiškai niekinis, rodantis siaurą bazinių žmogaus teisių suvokimą, nes savo nuomonės turėjimas, niekaip neindikuoja nepagarbos kitai nuomonei ir nepadaro žmogaus grėsme visuomenės saugumui. Juolab kad, minėta, duomenų, jog pareiškėjas kur nors viešai reikštų savo nuomonę, neigtų, kritikuotų visuomenės daugumos poziciją ar pan. nėra pateikiama.

Teigia, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, kadangi sprendimas turi būti priimamas remiantis objektyviais duomenis, pagrįstas konkrečiomis teisės normomis, o ne prielaidomis apie galimą asmens pavojingumą. Duomenų, kad pareiškėjas praeityje ar šiuo metu dėl savo turimos subjektyvios nuomonės tam tikrais klausimais kelia ar bent galėtų kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui nėra, todėl skundžiamas Sprendimas panaikinti jo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir, atitinkamai, jo prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi naujam laikotarpiui nenagrinėjimas yra nepagrįstas.

Nurodo, kad pareiškėjo skundą dėl 2023 m. kovo 15 d. sprendimo nagrinėję teismai pažymėjo, kad būtina įvertinti individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tačiau į šį teismų argumentą atsakovas taip pat neatsižvelgė, atvirkščiai, nurodė, kad atsakovas kelią grėsmę valstybės saugumui ir jo šeiminiai ar socialiniai ryšiai to vertinimui neturi jokios reikšmės. Tokia Sprendimo motyvacija aiškiai prasilenkia tiek su teisiniu reglamentavimu, įpareigojančiu įvertinti visas aplinkybes, tiek su teismų praktika.

Pažymi, kad pagrindiniai pareiškėjo socialiniai ryšiai yra susiję būtent su Lietuva. Panaikinus pareiškėjo leidimą gyventi Lietuvoje, jam tektų išvykti iš Lietuvos, iš sau įprastos aplinkos, jis, būdamas garbaus amžiaus, turėdamas gausybę ilgalaikių sveikatos problemų, būtų atskirtas nuo artimiausių savo žmonių – sesers ir sutuoktinės, kurios yra Lietuvos pilietės. Suprantama, kad teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Pareiškėjo įsitikinimu, įvertinus tai, kad nėra jokių duomenų apie kokią nors realią jo keliamą grėsmę, bei atsižvelgiant į jo ilgalaikius ryšius su Lietuva, leidimo gyventi panaikinimas, kuris gali turėti įtakos jo teisės į šeimą realizavimui, laikytinas nepagrįsta ir neproporcinga priemone.

Akcentuoja, kad sprendimai turi būti priimami objektyviai įvertinus visus duomenimis, remiantis teisės normomis. Šiuo atveju Departamentas pats ekspresyviai nurodo savo sprendimą grindžiantis prielaidomis, t. y. iš esmės sprendimą priėmusio specialisto nuomone apie tai, kodėl I. S. neįgijo Lietuvos pilietybės (nelojalus valstybei, jos negerbia ir pan.), taip „pritempiant“ prie išvados apie tariamai pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 15 str. numato, kad kiekvienas turi teisę į pilietybę ir niekam negali būti savavališkai atimta jo pilietybė arba teisė ją pakeisti. Taigi pilietybės keitimas yra asmens teisė, o ne pareiga. Neigiant asmens teisę turėti tą pilietybę, kurią jis turi nuo gimimo, ir jos nekeisti, arba priimant neigiamus sprendimus asmens atžvilgiu jam naudojantis tokia savo teise, asmuo iš esmės yra diskriminuojamas pilietybės pagrindu, kas yra draudžiama tiek Konstitucijos, tiek kitais teisės aktais. Tai, kad pareiškėjo lietuvių kalbos žinios nėra geros taip pat nepagrįstai interpretuojama kaip nepagarbos Lietuvos valstybei ar jos kalbai rodymas. Paaiškina, kad tai tiesiog buvo nulemta pareiškėjo gyvenimo būdo, jo artimų asmenų rato ir jų buityje vartojamos kalbos. Rusų kalba yra gimtoji pareiškėjo kalba, todėl natūralu, kad ja bendrauti jam yra įprasta. Gyvendamas Lietuvoje I. S. nedirbo tokio darbo, kuriame jam būtų reikalingos geros valstybinės kalbos žinios, o pareiškėjo draugų, pažįstamų, artimųjų rate esantys žmonės yra panašaus amžiaus kaip ir pareiškėjas, todėl jiems gerai žinoma rusų kalba, ir jiems visuomet buvo paprasčiau su pareiškėju bendrauti rusiškai. Atitinkamai, neturėdamas galimybių kasdien tobulinti savo lietuvių kalbos, pareiškėjas, nors nemaža apimtimi ir supranta lietuvių kalbą, bet neįgijo pakankamai gerų lietuvių kalbos įgūdžių. Be to, kaip cituota aukščiau dėl pilietybės aspektų, joks teisės aktas imperatyviai nenumato, kad asmuo privalo mokėti lietuvių kalbą, nepaisant to, kiek ilgai gyvena Lietuvoje. Tai, kad asmuo kalbos nemoka, negali būti pagrindu jį diskriminuoti ar priimti jo atžvilgiu nepalankius sprendimus.

Laiko visiškai nepagrįstu, deklaratyviu vertintinu ir teiginį, jog pareiškėjo kognityviniai gebėjimai yra pakankami vykdyti informacijos rinkimo/perdavimo veiksmus, pasitarnauti Rusijos propagandai. Nurodo, kad nėra aišku, kaip buvo atliekamas pareiškėjo kognityvinių gebėjimų vertinimas, jeigu nebuvo remiamasi medikų ar kitų specialistų pateiktais dokumentais, koks turimas išsilavinimas, žinios įgalino Sprendimą priėmusią specialistę įvertinti pareiškėjo kognityvinius gebėjimus.

Akcentuoja, kad, kaip ir priėmus 2023 m. kovo 15 d. sprendimą, atsakovui priėmus šioje byloje skundžiamą Sprendimą, pareiškėjo prašymas pakeisti /pratęsti jo leidimą gyventi ir vėl liko neišspręstas. Ankstesnėje byloje tai atsakovas grindė aukščiau minėtu Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, 90 p. Vis dėlto, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2045-442/2023 50-51 p. buvo nurodyta, kad asmens prašymo perkvalifikavimas, iš esmės nepriimant įstatyme numatytų sprendimų, prilyginamas pareigos motyvuoti priimamus administracinius aktus pažeidimui, kas nėra suderinama su VAĮ įtvirtintu objektyvumo principu, todėl atsakovas buvo įpareigotas išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo / naujo leidimo naujam laikotarpiui išdavimo ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti dėl jo sprendimą. Įpareigojimas nebuvo tinkamai įvykdytas, nes iš esmės atsakovas priėmė analogišką sprendimą, o pareiškėjo prašymo pakeisti jo leidimą gyventi nesprendė.

Migracijos departamentas, įvertinę pareiškėjo atsakymus į klausimyno ir apklausos klausimus, konstatavo, jog pareiškėjas, savo atsakymais į klausimyno ir apklausos klausimus demonstravo savo paramą Rusijos vykdomai agresyviai užsienio politikai, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat, kad pareiškėjas yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, o užsieniečių, pritariančių Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir deklaruojančių pritarimą Ukrainos teritorijų okupacijai, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė ginčijamą Sprendimą (panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi).

Nesutinka su skundo argumentais, kad pagal pareiškėjo atsakymus į apklausos klausimus negalima daryti išvados, kad pareiškėjas palaiko karo nusikaltimus ar agresiją. Nurodo, kjad pareiškėjas tiek klausimyne, tiek apklausos metu nurodė, kad palaiko Rusijos Federacijos karinius veiksmus Ukrainos teritorijoje. Rusijos Federacijos kariniai veiksmai Ukrainos teritorijoje apima ypač žiaurius karo nusikaltimus žmogiškumui prieš Ukrainos žmones, kurie yra pripažįstami Ukrainos tautos genocidu.

Atsikirsdami į skundo argumentus, kad nėra aišku kaip pareiškėjas remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, nurodo, kad pareiškėjas tiek klausimyne, tiek apklausos metu yra nurodęs, kad palaiko Rusijos Federacijos karinius veiksmus Ukrainos teritorijoje ir laiko, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Tokiu būdu pareiškėjas sąmoningai reiškė paramą Rusijos vykdomai agresyviai užsienio politikai.

Pažymi, kad priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos - Valstybės saugumo departamento - išvadoje nurodytais grėsmės valstybės saugumui kriterijais. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent Valstybės saugumo departamentas. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis ir išvadomis. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

Pažymi, kad ginčijamas Sprendimas priimtas atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl grėsmės valstybės saugumui vertinimo: sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo veiksmus (jos pateiktus atsakymus), iš atliktų veiksmų (pateiktų atsakymų) galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje, leidžia identifikuoti tikrąsias pareiškėjos pažiūras, o tokios pažiūros kelia grėsmę valstybės saugumui. Priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika - šeiminiai, socialiniai, ekonominiai. Tokio pobūdžio ryšiai nenusveria pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Ginčijamame sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės.

Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Pažymi, kad šiuo atveju Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Dėl tokios situacijos ne tik išlieka grėsmė visuomenės rimčiai, bet ši grėsmė nuo Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje pradžios stipriai padidėjo.

Akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai, kiek tai susiję su grėsmėmis valstybės saugumui. Atkreipia dėmesį, kad ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo gali dalyvauti rinkimuose, Lietuvos politiniame gyvenime, tuo tarpu leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turintis asmuo tokių galimybių neturi. Mano, kad užsieniečiui, keliančiam grėsmę valstybės saugumui, neturi būti sudarytos sąlygos dalyvauti rinkimuose ir tokiu būdu daryti įtaką valstybės politikai. Ypač šiuo Lietuvai jautriu geopolitiniu laikotarpiu, kai suaktyvėjusios priešiškų valstybių žvalgybos ir karinis parengtumas.

Nurodo, kad šiai dienai Migracijos departamentas nėra pareiškėjo atžvilgiu priėmęs sprendimo dėl jo grąžinimo ar išsiuntimo į Rusijos Federaciją, todėl jo skundo teiginiai, kad jis bus išskirtas su savo šeima yra nepagrįsti. Taip pat pažymi, kad pareiškėjo atžvilgiu priėmus sprendimą panaikinti jo leidimą nuolat gyventi 2023 m. spalio 20 d. (Migris) sprendimu Nr. 23S188369 buvo nutrauktas pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas.

VSD nuomone, skundžiamas Sprendimas priimtas pagal Departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus.

VSD nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad objektyviai jis negali kelti Lietuvos valstybei jokio pavojaus. VSD vertinimu, pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje, taip pat ir naujausiose – 2022, 2023 metų grėsmių vertinimo ataskaitose: „Kremlius siekia išlaikyti įtaką Lietuvoje, todėl imasi iniciatyvų pristatyti Rusiją kaip patrauklią alternatyvą Lietuvos visuomenei pasirinktai vakarietiškai orientacijai.“. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui.

VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybėje sistema. Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.). Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys (ar Rusijos režimo politiką palaikantys) šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

Akivaizdu, kad pareiškėjo sąmoninga pozicija teisinant ne tik Rusijos (t. y. valstybės, kuri kelia egzistencinę grėsmę Lietuvai) įvykdytą neteisėtą Krymo aneksiją, bet ir neišprovokuotą karinę agresiją prieš Ukrainą, sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjas, reikšdamas palankumą Rusijos režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti. Pareiškėjo pademonstruotas palankumas Rusijos režimui sudaro galimybes ryšių su Rusija plėtojimuisi ir didina jo gyvenimo Lietuvoje grėsmes valstybės saugumui. Būtent taip iš esmės analogiškos situacijos vertinamos ir LVAT praktikoje (žr. pvz., LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Nr. eA-1770-968/2023).

Teigia, kad VSD argumentus pagrindžia, o skundo teiginius (kad objektyviai negali kelti grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui) paneigia ir konkretūs įvykiai, susiję su Rusijos vykdoma karine agresija Ukrainoje. Pavyzdžiui, Ukrainos saugumo tarnyba nustatė vietinių Ukrainos moterų, veikusių pagal Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (toliau – FSB) ir privačios karinės bendrovės „Wagner“ užduotis, tinklą. Rusijos agentės slapta fotografavo Ukrainos objektus ir kitais būdais rinko informaciją apie Ukrainos karinės technikos kiekį ir dislokavimą regione. Surinkta informacija buvo perduodama Rusijos FSB ir „Wagner“. Akcentuoja, kad Rusijos agentės, gyvendamos Ukrainoje, buvo užverbuotos dar iki Rusijos karinės invazijos į Ukrainą ir iki šiol budėjo, laukdamos Rusijos tarnybų užduočių.

Akcentuoja, kad Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi išdavimo klausimą. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės, kad jam ilgą laiką išduodami leidimai nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad pareiškėjo žmona, dukra ir sesuo yra Lietuvos Respublikos pilietės bei kad pareiškėjas yra garbaus amžiaus ir kiti skunde nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo.

Pabrėžia, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, nes tokie asmenys turi reikšmės Lietuvos politiniame ir visuomeniniame gyvenime dėl leidimo nuolat gyventi suteikiamų teisių ir privilegijų.

Atkreipia dėmesį į tai, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 9 d. sprendimu, kuris LVAT 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas, įtvirtintas įpareigojimas Departamentui iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo / naujo leidimo naujam laikotarpiui išdavimo ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti dėl jo sprendimą, dar savaime nereiškia, jog priimtas sprendimas pareiškėjo atžvilgiu turi būti teigiamas. Minėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu buvo įpareigotas Departamentas išnagrinėti visas individualias, su pareiškėju susijusias aplinkybes bei turimą informaciją, ir priimti pagrįstą sprendimą (teigiamą arba neigiamą, o ne išimtinai tik teigiamą), o tai šiuo atveju, VSD nuomone, ir buvo padaryta. Atsižvelgiant į tai, laiko atmestinu ir pareiškėjo skundo argumentą, kad po minėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo ir LVAT 2023 m. rugsėjo 20 d. nutarties savaime turėjo būti priimtas sprendimas išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. S. pateikė teismui atsiliepimą, kuriame prašo teismo pareiškėjo skundą patenkinti pilna apimtimi.

Nurodo, kad skunde nurodytos aplinkybės yra teisingos. Paaiškina, kad santuokoje su pareiškėju gyvena jau 59-erius metus, iš jų didžiąją laiko dalį, t. y. apie 46-erius metus gyvena Lietuvoje, Šiauliuose. Nurodo, kad ji turi Lietuvos pilietybę, o jos vyras – ilgalaikio gyventojo statusą. Teigia, kad per ilgą gyvenimo Lietuvoje laiką yra susiformavę jų pagrindiniai socialiniai ryšiai, laiko Šiaulius ir Lietuvą savo namais. Pažymi, kad jų vaikai yra suaugę ir gyvena atskirai su savo šeimomis, todėl iš esmės ji su pareiškėju vienas kitam yra artimiausi žmonės. Atkreipia dėmesį, kad jie abu yra garbaus amžiaus, turi įvairių sveikatos problemų, tad neplanavo savo noru keisti gyvenamosios vietos bei negalėjo numatyti, kad kada nors bus priversti tą daryti. Nurodo, kad Departamento Sprendimas panaikinti jos sutuoktinio ilgalaikio gyventojo leidimą, nepratęsti ankščiau turėto leidimo gyventi Lietuvoje sukėlė didelį stresą, stipriai neigiamai paveikė ne tik pareiškėją, bet ir ją. Taip pat teigia, kad nei ji, nei pareiškėjas niekada neturėjo nuobaudų dėl netinkamo savo elgesio, kuris būtų priešingas Lietuvos valstybės interesams, saugumui ir pan. Jos įsitikinimu, Sprendimo teiginiai, kad pareiškėjas yra lojalus Rusijos Federacijos valdžiai, gali būti užverbuotas ir rinkti informaciją apie Lietuvoje gyvenančius asmenis, vykdyti Rusijos jėgų struktūrų operacijas ir pan., yra nepagrįsti ir net nelogiški. Pabrėžia, kad pareiškėjas turi nuomonę įvairiais gyvenimo klausimais, tačiau savo nuomonės neperša kitiems asmenims, jos vedinas neatlieka jokių neteisėtų veiksmų, todėl negali daryti neigiamos įtakos valstybės saugumui.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu su skundu nesutiko, palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo (S. S.) sutiko su skundu, prašė jį patenkinti.

Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2023 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 23S187335, kuriuo nuspręsta panaikinti I. S. leidimą nuolat gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas kelia išvestinį reikalavimą - įpareigoti Departamentą išnagrinėti jo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo / naujo leidimo naujam laikotarpiui išdavimo ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti dėl jo sprendimą.

Pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaruoja nuo 1970 m.; pirmasis leidimas nuolat gyventi jam buvo išduotas 1993 m., o vėliau leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas; pastaruoju metu turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje Nr. LT74320006, kuris galiojo nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2023 m. kovo 29 d.

2023 m. sausio 12 d. pareiškėjas kreipėsi į Departamentą, kad būtų pratęstas jo leidimas gyventi Lietuvoje. 2023 m. sausio 27 d. užpildė Departamento pateiktą klausimyną (toliau – ir Klausimynas). Atsakydamas į Klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ pareiškėjas atsakė „taip“. Į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ pareiškėjas pažymėjo „Rusijos Federacijai“.

Migracijos departamentas gavo 2023 m. vasario 24 d Valstybės saugumo departamento raštą ”Dėl Klausimyno vertinimo” Nr. 18-2134 (toliau - ir VSD Raštas), kuriame atliktas pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas. VSD vertinimu pareiškėjas teigiamai atsakydamas į klausimyno 10 klausimą ir 11 klausimą, išreiškia paramą Rusijos vykdomai agresyviai užsienio politikai, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. VSD konstatavo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Departamentas, VSD išvados pagrindu, 2023 m. kovo 15 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėjas pateikė skundą teismui, prašydamas panaikinti 2023 m. kovo 15 d. sprendimą bei įpareigoti Departamentą išnagrinėti jo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo / naujo leidimo naujam laikotarpiui išdavimo ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti dėl jo sprendimą.

Departamentas 2023 m. spalio 19 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjo Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Skundžiamas Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Iš Sprendimo turinio matyti, kad Departamentas jį priėmė įvertinęs VSD Rašte pateiktą išvadą, pareiškėjo apklausos metu išsakytą nuomonę, geopolitinę situaciją, nustatęs pareiškėjo socialinius, šeiminius ryšius. Sprendime nurodė, kad I. S. yra lojalus Rusijos Federacijos nusikalstamam režimui ir jos vykdomai agresyviai užsienio politikai. Rusijos agresyvūs veiksmai yra sunkiai prognozuojami, tad asmenys, kurie palaiko ir remia nusikalstamą Rusijos režimą, neabejotinai kelia grėsmę Lietuvos saugumui. D. S. leidimo nuolat gyventi panaikinimą laikė proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.

Departamentas 2023 m. spalio 20 d. nutraukė pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą remiantis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, 90 punktu, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, pateikė skundą teismui.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Įstatymo 54 straipsnyje nustatyti leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindai. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Leidimo nuolat gyventi panaikinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Tvarkos aprašo 90 punktas nustato, kad pateikto prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu prašymo nagrinėjimo laikotarpiu priimamas aprašo 104 ir 105 punktuose nurodytas sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi, kurį prašoma pakeisti.

Tvarkos aprašo 104 punktas nustato, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punkte ar 3 dalyje arba Asmenų perkėlimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje, arba Susitarimo 15 straipsnio 3 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje arba Asmenų perkėlimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nurodyto pagrindo paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.

Tvarkos aprašo 105 punkte numatyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.

Pareiškėjas nurodo, kad jis likus keliems mėnesiams iki jo leidimo nuolat gyventi galiojimo pabaigos, kreipėsi dėl leidimo gyventi pratęsimo / leidimo pakeitimo į Departamentą Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punktą, sumokėjo įstatymo nustatytą rinkliavą už paslaugą. Nurodo, kad jo prašymas nebuvo išnagrinėtas, todėl prašo įpareigoti Departamentą išnagrinėti jo prašymą.