Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-8144-860/2023

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-06-09
Bylos Nr.: eI2-8144-860/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04774-2023-2
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Jovita Einikienė, Saulius Jakaitis, Fausta Vitkienė
Pareiškėjas: I. S.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, S. S.
Advokatai: Simona Vaičiulytė-Gavorskienė

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI2-8144-860/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04774-2023-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.7; 55.1.3;

55.2(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. birželio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Faustos Vitkienės,

sekretoriaujant Kristinai Račkauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui I. S. (I. S.), jo atstovei advokatei Simonai Vaičiulytei-Gavorskienei,

atsakovo atstovei Kristinai Krickienei,vertėjui Ruslanui Skrobačui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji suinteresuotieji asmenys – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, S. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas I. S. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 23S29230 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta panaikinti I. S. leidimą nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini); 2) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo / naujo leidimo naujam laikotarpiui išdavimo ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti dėl jo sprendimą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde pareiškėjas nesutinka su priimtu Sprendimu, teigia, kad jis neteisėtas ir nepagrįstas. Paaiškina, kad jis gimė (duomenys neskelbtini), tačiau gimimas registruotas (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su S. S. (ankstesnė pavardė – (duomenys neskelbtini)), o nuo 1977 m. su šeima atvyko nuolat gyventi į Lietuvą. Be to, 1982 m. savo gyvenamąją vietą deklaravo adresu (duomenys neskelbtini). Teigia, kad turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, kurį teisės aktų nustatyta tvarka prasitęsdavo. Nurodo, kad paskutinis turėtas leidimas gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) galiojo iki 2023 m. kovo 29 d., todėl, kaip įprastai, likus keliems mėnesiams iki leidimo gyventi galiojimo pabaigos, kreipėsi dėl leidimo gyventi pratęsimo / leidimo pakeitimo pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punktą, sumokėjo įstatymo nustatytą rinkliavą už paslaugą ir laukė informacijos apie išduoto leidimo nuolat gyventi naujam laikotarpiui atsiėmimą. Vis negaudamas jokių pranešimų iš Departamento kelis kartus nuvyko į Departamento Šiaulių skyrių, kur buvo informuotas, kad pranešimas jam išsiųstas, nors jokių pranešimų pareiškėjas tuo metu dar nebuvo gavęs. Skunde teigia, kad el. paštu 2023 m. kovo 15 d. gavo Sprendimą, kuriuo buvo panaikintas leidimas gyventi Lietuvoje. Pabrėžia, kad dokumentas buvo atsiųstas adoc formatu, kurio jis nemokėjo atsidaryti. Paaiškina, kad 2023 m. kovo 30 d. pavyko atsidaryti gautą dokumentą, kuriame buvo parašyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimas grindžiamas jo užpildytu klausimynu, kuriame jis pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Pareiškėjas su tokiais Departamento teiginiais nesutinka ir remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pagal kurią, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Pabrėžia, kad LVAT yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, todėl tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar tokį leidimą panaikinti. Pareiškėjas tvirtina, kad Departamentas pripažindamas jį keliančiu grėsmę valstybės saugumui vien dėl klausimyno, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje ir kituose aktuose nustatytą įsitikinimų laisvės principą. Paaiškina, kad jis būdamas sąžiningas, pildydamas klausimyną, pateikė savo asmeninę nuomonę, mat buvo įsitikinęs, kad turi į ją teisę, kaip tai numato tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek tarptautiniai dokumentai. Nurodo, kad savo nuomonės viešai nepublikuoja, neskleidžia, nebando ja paveikti kitų asmenų ar pan., kas galėtų lemti tam tikrų ribojimų, sankcijų jo atžvilgiu taikymą. Teigia, kad nėra baustas administracine tvarka ar teistas baudžiamąja tvarka už jokias veikas, juo labiau tokias, kurios indikuotų valstybės saugumui grėsmę keliantį jo elgesį. Pažymi, kad nesupranta kaip prigimtinės teisės turėti savo įsitikinimus, nuomonę realizavimas – tiesiog nuomonės turėjimas, nesant jokių netinkamų veiksmų praeityje ar šiuo metu, bei nesant indikacijų, kad jis gali imtis kokių nors jo įsitikinimų sąlygotų veiksmų, gali būti traktuojamas kaip grėsmė valstybės saugumui. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų. Teigia, kad pagal VAĮ 3 straipsnį administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais, o viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį. Nurodo, kad pagal tą patį straipsnį, administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, o administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus, t. y. būti proporcingos. Pažymi, kad sprendimas turi būti priimamas remiantis objektyviais duomenis, pagrįstas konkrečiomis teisės normomis, o ne prielaidomis apie galimą asmens pavojingumą. Akcentuoja, kad prielaida apie jo keliamą grėsmę valstybės saugumui padaryta remiantis jo asmenine nuomone tam tikrais klausimais, nors, teisė į nuomonę negali būti niekaip varžoma, ribojama, dėl jos asmuo negali būti diskriminuojamas, dėl jo nuomonės valstybė negali jam sukelti jokių neigiamų pasekmių. Pareiškėjas remiais LVAT praktika, pagal kurią, sprendžiant, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) valstybės saugumui, turi būti vertinamos visos situacijai aktualios faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis VAĮ 3 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo, t. y. Departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Atkreipia dėmesį, kad kiekviena užsieniečio situacija turi būti vertinama individualiai, atsižvelgiant į jo šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kitas reikšmingas aplinkybes. Pabrėžia, kad Departamentas Sprendime neatsižvelgė į jo šeimyninę padėtį, nes jis deklaravęs savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nuo 1993 m. turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, taip pat jo sutuoktinė ir duktė yra Lietuvos Respublikos pilietė bei jis yra įsigijęs negyvenamąja patalpą – garažo boksą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o tai įrodo jo ilgalaikius, pastovius ir nuolatinio pobūdžio santykius su Lietuva. Pažymi, kad Lietuvoje gyvena jo vienintelė sesuo T. S.. Teigia, kad panaikinus leidimą gyventi Lietuvoje, jam tektų išvykti iš Lietuvos, iš sau įprastos aplinkos, jis, būdamas garbaus amžiaus, būtų atskirtas nuo artimiausių savo žmonių – sesers ir sutuoktinės. Tvirtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) ir Departamentas visus asmenis, kurie klausimyne nurodo turintys kitokią nuomonę apie Rusijos sukeltą karą Ukrainoje, Rusijos neteisėtą intervenciją į kaimyninę valstybę, Krymo priklausomumą ir kt. nei apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose, kituose nacionaliniuose ir tarptautiniuose dokumentuose, automatiškai vertina kaip grėsmę valstybės saugumui, nepaisant jų faktinių ryšių su Lietuva, gyvenimo Lietuvoje trukmės, šeiminės situacijos, amžiaus, asmens elgesio ir kitų faktinių aplinkybių, kurios neabejotinai yra reikšmingos vertinant ir sprendžiant, ar asmuo gali kelti ir kelia realų pavojų valstybės saugumui. Teigia, kad Departamento Sprendimas grindžiamas prielaidomis, t. y. iš esmės Sprendimą priėmusio specialisto nuomone apie tai, kodėl pareiškėjas neįgijo Lietuvos pilietybės (nelojalus valstybei, jos negerbia ir pan.), taip „pritempiant“ prie išvados apie tariamai pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Nurodo, kad pagal Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 15 straipsnį kiekvienas turi teisę į pilietybę ir niekam negali būti savavališkai atimta jo pilietybė arba teisė ją pakeisti. Taigi, pilietybės keitimas yra asmens teisė, o ne pareiga. Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas pamatinis lygybės principas, t. y. jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs, žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Pareiškėjo nuomone, jo lietuvių kalbos žinios nėra geros, nes rusų kalba yra jo gimtoji kalba, nedirbo jokio darbo, kuriame jam būtų reikalingos geros valstybinės kalbos žinios, taip pat su draugais ir artimaisiais bendrauja rusų kalba. Pabrėžia, kad joks teisės aktas imperatyviai nenumato, jog asmuo privalo mokėti lietuvių kalbą, nepaisant to, kiek ilgai gyvena Lietuvoje. Teigia, kad asmuo kalbos nemoka, negali būti pagrindas jį diskriminuoti ar priimti jo atžvilgiu nepalankius sprendimus. Pažymi, kad Sprendime nėra jokių duomenų apie tai, kad jis palaikė ar palaiko kontaktus su kokiomis nors Rusijos struktūromis ar asmenimis, veikiančiais prieš Lietuvą, kad dalyvauja kokioje nors neteisėtoje veikloje, rinko ar renka kokią nors informaciją, kuri gali būti priešingai Lietuvos interesams, ar kad jis turi intencijų veikti prieš Lietuvą ar konkrečius joje gyvenančius asmenis. Teigia, kad jis buvo diskriminuojamas, todėl jam taikomos neigiamos pasekmės dėl jo asmeninės nuomonės lyginant su Lietuvos piliečiais, ne tik turinčiais tokią pačią nuomonę, bet net ir ją viešai reiškiančiais.

Atsiliepimas

2. Atsakovas Departamentas pateikė teismui atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškina, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas 2018 m. kovo 29 d. UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu (pasibaigė leidimo nuolat gyventi galiojimas) ir galiojo iki 2023 m. kovo 29 d. Teigia, kad 2023 m. vasario 27 d. gavo VSD raštą Nr. 18-2134, kuriame nurodyta, kad vadovaudamasis UTPĮ 4 straipsnio 3 dalimi, VSD atliko I. S. keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, nes pareiškėjas pildydamas Departamento pateiktą klausimyną, nurodė, kad jis pritaria Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. VSD vertinimu, pareiškėjas išreiškia paramą Rusijos vykdomai agresyviai užsienio politikai, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Taip pareiškėjas gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad jis keliančiu grėsmę pripažintas vien dėl to, jog pateiktame klausimyne išsakė savo subjektyvią nuomonę. Tvirtina, kad niekaip neribojo pareiškėjo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje numatytų teisių išreikšti savo asmeninę nuomonę, tačiau pareiškėjo klausimyne pateikti atsakymai, kad jis pritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams ir tai, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, patvirtina jo lojalumą Rusijai ir jos vykdomai agresyviai politikai, o tai nėra suderinama su Lietuvos saugumu ir užsieniečio galimybe likti ir gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad Sprendimą priėmė vadovaudamasis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Teigia, kad pagal UTPĮ 4 straipsnio 3 dalį išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Paaiškina, kad nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos, todėl priimdamas sprendimus, remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Departamento įsitikinimu, pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnį, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Teigia, kad VSD teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Lietuvos Respublikos Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat UTPĮ 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Atsiliepime akcentuoja, kad 2022 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-932 ,,Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ antroje preambulėje yra pažymėta, jog 2022 m. vasario 24 d. Rusija pradėjo vykdyti atvirą karinę agresiją prieš Ukrainą ir jos žmones, dėl Ukrainoje vykdomos karinės agresijos daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, vykdomas valstybinis terorizmas ir nuolat daromi tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę. Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose. 2022 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ pažymima, kad Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. Taip pat nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“, dėl 2022 m. vasario 24 d. pradėtos atviros Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir jos žmones daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę, vykdomas valstybinis terorizmas, sudarytos palankios sąlygos Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką. Rusijos Federacija ir toliau laikosi atviros, vis intensyvėjančios grasinimų Ukrainą remiančioms valstybėms retorikos, niekindama jų nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, puoselėjamas vertybes, istoriją ar netgi neigdama jų egzistavimą, intensyvėja Rusijos Federacijos atakos prieš Ukrainos civilinę ir kritinę infrastruktūrą, Rusijos Federacijos retorikoje vis dažniau minima branduolinio ginklo panaudojimo galimybė, tęsiamas Rusijos Federacijos karių ir ginkluotės telkimas Baltarusijos Respublikos teritorijoje. Pažymi, kad Europos Parlamentas 2022 m. lapkričio 23 d. savo rezoliucija pripažino Rusijos Federaciją terorizmą remiančia valstybe. Departamentas nesutinka su pareiškėju, kad jo atsakymai į klausimus automatiškai buvo vertinami kaip grėsmė valstybės saugumui, nepaisant jo faktinių ryšių su Lietuva, gyvenimo Lietuvoje trukmės, šeiminės situacijos, amžiaus, elgesio ir kitų faktinių aplinkybių, kurios neabejotinai yra reikšmingos vertinant ir sprendžiant, ar jis gali kelti ir kelia realų pavojų valstybės saugumui. Paaiškina, kad atsakymai į klausimus kaip tik patvirtina pareiškėjo grėsmę Lietuvos ir joje gyvenančių asmenų saugumui. Atkreipia dėmesį, kad galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, akivaizdžiai prijaučiantiems režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tame tarpe ir Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pažymi, kad iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, jog, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz.: įvertino, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, o sutuoktinė ir dukra Lietuvos Respublikos pilietės, Lietuvoje gyvenamoji vieta deklaruota nuo 1982 m., bet iki šiol neatsisakė Rusijos Federacijos pilietybės, pareiškėjo šeiminę padėtį, socialines įmokas ir kt.), todėl negalima teigti, jog nebuvo atliktas joks savarankiškas tyrimas. Atsakovas nesutinka su skundo argumentais, kad neįrodyta, jog pareiškėjas atliko / atlieka kokius nors veiksmus, kurie savo pobūdžiu suteiktų pagrindą daryti išvadą apie valstybės saugumui keliamą pavojų iš jo pusės, kadangi, VSD vertinimu, pareiškėjo išreikšta pozicija iš klausimyno atsakymų yra akivaizdžiai nesutampanti su Lietuvos ir kelianti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Departamentas nurodo, kad pareiškėjo argumentai, kad jis laikosi teisės aktų, nėra baustas administracine tvarka, neturi jokios reikšmės sprendžiant šioje situacijoje, kai grėsmė Lietuvos saugumui nustatyta visai kitu pagrindu, t. y. pareiškėjui sąmoningai išreiškiant poziciją, kuria neteisėtai okupuotą Ukrainos teritoriją (Krymą) priskyrė Rusijos Federacijai ir jis pritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o tai rodo Rusijos karinių veiksmų, apimančių ypač žiaurius karo nusikaltimus žmogiškumui prieš Ukrainos žmones, pripažintinus Ukrainos tautos genocidu, palaikymą. Remiasi LVAT išaiškinimu, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi. Tačiau nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas. Atsiliepime remiasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimu, kad EŽTK 8 straipsnis neįpareigoja valstybių priimti teisės aktus, detaliai apibrėžiančius elgesį, kuris gali suponuoti sprendimą išsiųsti asmenį iš šalies dėl nacionalinio saugumo; teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos; visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma; ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Teigia, kad teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.

VSD atsiliepime teigia, kad pareiškėjas pildydamas pateiktą Departamento klausimyną, nurodė, kad pritaria Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir Krymas teisėtai priklauso Rusijos Federacijai. VSD vertinimu, pareiškėjas deklaruodamas tokius įsitikinimus, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jo teritorijų okupacijai. VSD pažymi, kad tokios pareiškėjo nuostatos rodo, kad toks asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Nurodo, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte, kuriame teigiama, kad didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelią egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui. VSD taip pat remiasi LVAT praktika, pagal kurią teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus. VSD vadovaujasi ir EŽTT išaiškinimu, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek EŽTT. Teigia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. VSD nurodo, kad užtenka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pažiūros, atitinkama veikla gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pabrėžia, kad Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Taip pat teigia, kad grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant tiek draudimo atvykti, tiek leidimo gyventi panaikinimo klausimą. Pažymi, kad pripažino pareiškėją kaip galintį kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniai interesai, skunde nurodyti argumentai, negali būti aukščiau už Lietuvos Respublikos valstybės saugumą. Taip pat teigia, kad Departamentas priėmė Sprendimą pagal savo kompetenciją, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais. Nurodo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. S. pateikė teismui atsiliepimą, kuriame prašo teismo pareiškėjo skundą patenkinti pilna apimtimi.

Atsiliepime į skundą paaiškina, kad santuokoje su pareiškėju gyvena jau 59-erius metus, iš jų didžiąją laiko dalį, t. y. apie 46-erius metus gyvena Lietuvoje, (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad ji turi Lietuvos pilietybę, o jos vyras – ilgalaikio gyventojo statusą. Teigia, kad per ilgą gyvenimo Lietuvoje laiką yra susiformavę jų pagrindiniai socialiniai ryšiai, laiko (duomenys neskelbtini) ir Lietuvą savo namais. Pažymi, kad jų vaikai yra suaugę ir gyvena atskirai su savo šeimomis, todėl iš esmės ji su pareiškėju vienas kitam yra artimiausi žmonės. Atkreipia dėmesį, kad jie abu yra garbaus amžiaus, turi įvairių sveikatos problemų, tad neplanavo savo noru keisti gyvenamosios vietos bei negalėjo numatyti, kad kada nors bus priversti tą daryti. Nurodo, kad Departamento Sprendimas panaikinti jos sutuoktinio ilgalaikio gyventojo leidimą, nepratęsti ankščiau turėto leidimo gyventi Lietuvoje sukėlė didelį stresą, stipriai neigiamai paveikė ne tik pareiškėją, bet ir ją. Taip pat teigia, kad nei ji, nei pareiškėjas niekada neturėjo nuobaudų dėl netinkamo savo elgesio, kuris būtų priešingas Lietuvos valstybės interesams, saugumui ir pan. Jos įsitikinimu, Sprendimo teiginiai, kad pareiškėjas yra lojalus Rusijos Federacijos valdžiai, gali būti užverbuotas ir rinkti informaciją apie Lietuvoje gyvenančius asmenis, vykdyti Rusijos jėgų struktūrų operacijas ir pan., yra nepagrįsti ir net nelogiški. Pabrėžia, kad pareiškėjas turi nuomonę įvairiais gyvenimo klausimais, tačiau savo nuomonės neperša kitiems asmenims, jos vedinas neatlieka jokių neteisėtų veiksmų, todėl negali daryti neigiamos įtakos valstybės saugumui.

5. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė skundą pilnai palaikė. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra Rusijos Federacijos pilietis, jis jau kartą davė priesaiką SSSR ir Rusijos Federacijai, tad daugiau nemato reikalo duoti priesaiką dar ir Lietuvai. Jam šiuo metu yra 82 metai, yra pensininkas, pensiją gauna iš Rusijos Federacijos. Vienareikšmiškai patvirtino, kad jo pozicija dėl karo Ukrainoje ir kam priklauso Krymas yra tokia, kokia nurodyta klausimyne, t. y. jis remia ir palaiko Rusijos Federacijos karinius veiksmus prieš Ukrainą, nes Rusija ten kariauja su fašistais. Savo šios pozicijos neketina ir nemato reikalo keisti. Teigė, kad Krymas visuomet priklausė ir priklauso Rusijai, o Chruščiovas vienu parašu ją atidavė Ukrainai; tačiau Ukrainoje įvyko referendumas ir jis teisėtai prijungtas prie Rusijos Federacijos. Lietuvių kalbos nėra išmokęs, nes jo aplinkoje visi kalba rusiškai, o su kitais tik pradeda kalbėti, jie iš karto su juo kalba rusiškai. Tad taip ir neišmoko lietuvių kalbos. Paaiškino, kad jo viena dukra turi Rusijos pilietybę, gyvena Rusijoje, yra gydytoja, anksčiau dirbo Rusijos Federacijos sveikatos apsaugos ministerijoje, o dabar vadovauja vienai Rusijos medicinos įstaigai (poliklinikai). Jis mėgsta fotografuoti, naudojasi socialiniais tinklais.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovė su skundu nesutiko, palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus. Papildomai paaiškino, kad teismo posėdžio metu pareiškėjo duoti paaiškinimai tik patvirtina, jog jo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę jos saugumui. Jis mėgsta fotografuoti, naudojasi socialiniais tinklais, tad Rusija jam lengvai gali daryti įtaką, nes jis yra lojalus Rusijai, palaiko jos nusikalstamus veiksmus ir pan. Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą, vadovavosi ne tik VSD pateiktais duomenimis, bet ir atliko situacijos savarankišką vertinimą.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo (S. S.) sutiko su skundu, prašė jį patenkinti. Nurodė, kad abu yra senyvo amžiaus, tad jiems reikia vienas kito, kad sergant vandens paduotų ir pan.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

6. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Departamento 2023 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 23S29230, kuriuo nuspręsta panaikinti I. S. leidimą nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo; dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

7. Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad:

7.1. Pareiškėjas turėjo leidimą gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini), kuris galiojo nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2023 m. kovo 29 d.

7.2. Pareiškėjas kreipėsi į Departamentą, kad būtų pratęstas jo leidimas gyventi Lietuvoje. 2023 m. sausio 27 d. užpildė Departamento pateiktą klausimyną, kuriame, be kita ko, pažymėjo, jog pritaria Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai.

7.3. VSD 2023 m. vasario 24 d. priėmė raštą Nr. 18-2134, kuriame nurodyta, kad, vadovaudamasis UTPĮ 4 straipsnio 3 dalimi, VSD atliko I. S. keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. I. S., pildydamas Departamento pateiktą klausimyną, nurodė, kad jis pritaria Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai.

7.4. Departamentas 2023 m. kovo 15 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

8. Pareiškėjas su šiuo Sprendimu nesutinka ir jį skundžia teismui; taip pat prašo įpareigoti Departamentą išnagrinėti jo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo / naujo leidimo naujam laikotarpiui išdavimo ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti dėl jo sprendimą.

9. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja UTPĮ ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Pagal UTPĮ (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. kovo 31 d.) 1 straipsnio 1 dalį, šis įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

UTPĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o to paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

UTPĮ 54 straipsnis nustato leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindus. Remiantis UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Tvarkos aprašo 104 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punkte ar 3 dalyje arba Asmenų perkėlimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje, arba Susitarimo 15 straipsnio 3 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje arba Asmenų perkėlimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nurodyto pagrindo paaiškėjimo Departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.

Tvarkos aprašo 105 punkte nustatyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.

10. Dėl Departamento kompetencijos vertinti užsieniečių buvimo Lietuvoje klausimus yra pasisakyta ir LVAT praktikoje. UTPĮ 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad Departamentas yra vienas iš subjektų, kontroliuojančių užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Taigi, atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuriam UTPĮ suteikta kompetencija ir įgalinimai priimti administracinius sprendimus dėl užsieniečių teisinės padėties, šiuo tikslu atlikti reikiamų duomenų rinkimą, aplinkybių tyrimą bei faktų patikrinimą (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3809-756/2019).

11. LVAT savo nuoseklioje praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje klausimus, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023).

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).

12. EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekanti plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

13. Teismas pažymi, jog Departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VSD rašte pateikta informacija.

14. Taip pat sprendžiant pareiškėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo klausimą buvo nustatytos (nurodytos Sprendime) faktinės aplinkybės ir nurodyta, kad pareiškėjas I. S. savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaruoja nuo 1982 m. adresu: (duomenys neskelbtini). Pirmasis leidimas nuolat gyventi jam buvo išduotas 1993 m., o vėliau leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas. Nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, kurios gyvenamoji vieta deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini), pareiškėjo dukra taip pat yra Lietuvos Respublikos pilietė, kuri 2010 m. deklaravo išvykimą į Egiptą. Yra duomenų, kad pareiškėjas I. S. laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 2 d. iki 2007 m. lapkričio 15 d. dirbo Lietuvos Respublikoje ir jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Teismas atkreipia dėmesį, kad nors atsakovas šias faktines aplinkybes nustatė, tačiau galima daryti išvadą, jog Departamentas minėtas aplinkybes tik nustatė ir perkėlė į priimtą ginčijamą Sprendimą. Nei Sprendime, nei teismo posėdžio metu nebuvo paaiškinta kokią reikšmę turėjo šios faktinės aplinkybės ginčijamo Sprendimo priėmimui, kaip jos buvo vertinamos ir pan. Tad yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas iš esmės individualiai nevertino su pareiškėju, jo šeimine, ekonomine, socialine padėtimi susijusių aplinkybių, o nustatytas aplinkybes tik įrašė į Sprendimą.

15. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad remiantis anksčiau minėta LVAT praktika, kuri nustato, jog siekiant nustatyti ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė procesas turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, tačiau atsakovas taip pat nevertino šių aplinkybių. Nors pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena labai ilgą laiką (nuo 1977 m.), byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius asmens veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų grėsmės valstybės saugumui buvimą, atsakovas apie tai nepateikė jokios informacijos ir šiuo apsektu pareiškėjo veiksmų nevertino.

16. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad Departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą vertinant individualiai.

17. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ilgą laiką gyvena Lietuvos Respublikoje, yra čia sukūręs socialinius, ekonominius ryšius, turi šeimą ir yra senyvo amžiaus (82 m.) žmogus, Departamentas turėjo itin kruopščiai atlikti individualų vertinimą dėl pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui, tačiau to nepadarė. Departamentas iš esmės perkėlė VSD išvadą ir surinktas faktines aplinkybes į savo Sprendimą, tačiau individualaus vertinimo, kurį turėjo atlikti pareiškėjo atžvilgiu, neatliko.

18. Papildomai teismas pažymi, kad Departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir VAĮ reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys LVAT praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

19. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo Departamento ir trečiojo suinteresuoto asmens VSD teiginiais dėl neabejotino ir tiesioginio Rusijos priešiškumo demokratija pagrįstai pasaulio tvarkai fakto bei jos kaip valstybės agresorės teisinės padėties. Tačiau, nepaisant to, šios bylos kontekste, pareiškėjo situacija turi būti įvertinta individualiai, vertinant surinktų duomenų visumą. Tačiau to padaryta nebuvo.

20. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių ginčo santykius, todėl Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

21. Pareiškėjas prašė įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo / naujo leidimo naujam laikotarpiui išdavimo ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti dėl jo sprendimą.

Šiuo aspektu, teismas pažymi, kad LVAT laikosi nuoseklios savo praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (šiais aspektais žr., pvz., 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006; 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A492-435/2014).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas gali patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir panaikinti skundžiamą teisės aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą.

Pareiškėjas teigia, kad jis likus keliems mėnesiams iki jo leidimo nuolat gyventi galiojimo pabaigos, kreipėsi dėl leidimo gyventi pratęsimo / leidimo pakeitimo į Departamentą Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punktą, sumokėjo įstatymo nustatytą rinkliavą už paslaugą. Pareiškėjas, kartu su skundu, yra pateikęs mokėjimo kvitą. Atsakovas neginčija tos aplinkybės, kad pareiškėjas su minėtu prašymu yra kreipęsis į Departamentą. Byloje nėra duomenų, kad Departamentas minėto pareiškėjo atžvilgiu būtų priėmęs kokį nors sprendimą. Atsižvelgiant į tai, Departamentas įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo / naujo leidimo naujam laikotarpiui išdavimo ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti dėl jo sprendimą. Tuo pačiu pabrėžtina, kad šis teismo sprendimas, Migracijos departamentui, įvertinus pareiškėjo situaciją individualiai, nėra kliūtis priimti iš esmės panašaus pobūdžio sprendimą, t. y. pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvoje neišduoti.

22. Teismas papildomai pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

23. Taigi, apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjo skundas yra pagrįstas, tad jis patenkinamas (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

24. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

25. Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, iš kurių nustatyta, kad pareiškėjas sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį, 540,00 Eur atstovavimo išlaidas ir 19,36 Eur sumą už vertimo paslaugas; iš viso pareiškėjas patyrė 581,86 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Šios pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra racionalios, pagrįstos ir būtinos, tad jos (581,86 Eur) priteistinos iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus patenkinti.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 23S29230 ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo I. S. prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo / naujo leidimo naujam laikotarpiui išdavimo ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti dėl jo sprendimą.

Priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 581,86 Eur (penkių šimtų aštuoniasdešimt vieno euro aštuoniasdešimt šešių euro centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jovita EinikienėSaulius JakaitisFausta Vitkienė