Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų B. A. ir S. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų B. A. ir S. A. ieškinį atsakovams D. Ž., V. Ž., S. K., E. P., V. P. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys Alytaus miesto 3-ojo notarų biuro notarė E. J., Klaipėdos miesto 5-ojo biuro notarė R. K., L. G. ir A. R..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų teisiniai argumentai

Dėl 2011 m. liepos 24 d. vekselio

Dėl 2007 m. liepos 11 d. paskolos sutarties

Byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad 2007 m. liepos 11 d. paskolos sutartis sudaryta dėl akių. Pats faktas, kad turto Neringoje pirkėjas A. R. visą kainą sumokėjo ne pardavėjams P., o V. Ž., leidžia teigti, kad pastarasis ir buvo tikrasis šio turto savininkas. 2007 m. liepos 10 d. bankinio mokėjimo paskirtyje dėl 750 000 Lt pervedimo A. R. nurodė „už nekilnojamąjį turtą pagal sutartį MV7-13350“, o ne paskola. Byloje yra duomenų, kad turtu Neringoje naudojosi, juo rūpinosi, remontavo V. Ž.. Apeliantas ir V. Ž. nuo vaikystės buvo draugai, todėl apeliantams buvo žinoma, kas yra tikrasis šio turto savininkas. Tuo tarpu P. gyvena visai kitame rajone, kaimiškoje vietovėje, turi savo sodybą ir turto Neringoje nesirūpino ir nesidomėjo. Bylos duomenys patvirtina, kad V. Ž. turtu Neringoje tvarkėsi kaip savu. Turto rekonstrukcijos leidimo gavimo klausimus tvarkė V. Ž., elektros energijos tiekimo sutartį pasirašė V. Ž., D. Ž. buvo deklaravusi gyvenamąją vietą šio turto adresu, kurį nurodydavo ir oficialiuose dokumentuose. Turtas Neringoje faktiškai buvo V. Ž. šeimos turtas, todėl į jo sąskaitą pervesta 750 000 Lt suma buvo ne paskola, o faktinio savininko turto kainos gavimas. Dėl to 2007 m. liepos 11 d. paskolos sutartis yra tariamas sandoris. Teismas nevertino 2007 m. liepos 11 d. paskolos įforminimo aplinkybių, šio sandorio tikslo, atlygintinumo bei skuboto panaudojimo po 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo įsiteisėjimo (2013 m. liepos 29 d.). 2007 m. liepos 11 d. paskola yra „priderinimas“ neva paskolinių santykių prie banko pavedimo. Nėra jokių duomenų, kad iki 2007 m. liepos 10 d. buvo susitarta dėl paskolos tarp P. ir V. Ž.. 2007 m. liepos 10 d. pirkimo – pardavimo sutartyje susitarimai dėl pinigų pervedimo V. Ž. neminimi. Paskolos sutartis įforminta primityviai, todėl abejingumas paskolos sutarties formai ir turiniui leidžia teigti, kad dėl akių sudaromos sutarties turinys šalims nebuvo svarbus. 2007 m. liepos 11 d. paskolos sutarties tariamumą rodo ir tai, kad didelės sumos paskola suteikta be užtikrinimo priemonių, be palūkanų, nenurodytas jos grąžinimo terminas. Taip pat ginčijamoje 2013 m. liepos 16 d. taikos sutartyje numatyti itin trumpi skolos grąžinimo terminai – iki 2013 m. rugpjūčio 9 d., siekiant kuo greičiau gauti vykdomąjį raštą. Paskolos sutartis ir taikos sutartis sudaryti tik skolos išieškojimo tikslu kliudant išieškojimą apeliantams, todėl tokie sandoriai sudaryti dėl akių. Byloje nepaneigta, kad sudarant 2007 m. liepos 11 d. paskolos sutartį, V. Ž. Lietuvoje nebuvo. V. Ž. 2007 m. pavasarį išvyko į Venesuelą, tačiau nėra duomenų, kad 2007 m. liepos 11 d. jis būtų grįžęs. Juolab, kad P. parduoti turtą Neringoje įgaliojo ne V. Ž., kuris tvarkė šio turto klausimus, o jo draugą V. J. (2007 m. liepos 10 d. pirkimo – pardavimo sutartis). 2007 m. liepos 11 d. paskolos sutartis sudaryta dėl akių, todėl toks sandoris pripažintinas negaliojančiu, kartu pripažįstant negaliojančia iš šios sutarties išplaukiančią 2013 m. liepos 16 d. taikos sutartį CK 1.86 str. ir 6.66 str. pagrindais. P. paskolos atveju egzistuoja visos actio Pauliana ieškinio sąlygos, kaip ir S. K. paskolos atveju. Atsakovai D. Ž. ir V. Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą. Apeliantai savaip, sau naudinga linkme interpretuoja faktines aplinkybes ir byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus. Teismas pagrįstai sprendė, kad paskoliniai santykiai tarp S. K., P. bei V. Ž. buvo realus ir kad turto Neringoje V. Ž. svetimo asmens vardu neįsigijo. Byloje nėra įrodymų, kad 2011 m. liepos 24 d. vekselis, 2007 m. liepos 11 d. paskolos sutartis yra tariami sandoriai ir sudaryti tik dėl akių, nesiekiant jokių teisinių pasekmių. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, kad V. Ž. 2 010 000 Lt paskolai grąžinti išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuris atitinka Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) reikalavimus. Byloje yra pakankamai duomenų, kad tokio dydžio paskolą pagal savo pajamas S. K. galėjo suteikti. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad 750 000 Lt paskola yra suteikta mokėjimo pavedimu į V. Ž. sąskaitą. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad minėti sandoriai buvo realiai įvykdyti.Byloje ginčas kilo dėl 2011 m. liepos 24 d. vekselio realumo, kai sudarytas vekselis atitinka visus ĮPVĮ išvardytus rekvizitus. Vekselio tekstą surašė vekselio davėjas V. Ž. savo ranka ir jį pasirašė, parašo tikrumas nenuginčytas. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kad pagal 2011 m. liepos 24 d. vekselį pinigai nebuvo suteikti ir šalių nebūtų sieję jokie paskoliniai ar verslo santykiai Venesueloje.Tiek vekselio davėjas, tiek jo gavėjas neneigia faktinės aplinkybės, kad pinigai pagal 2011 m. liepos 24 d. vekselį nebuvo suteikti. Apeliantai nepateikė įrodymų, kad šis vekselis yra negaliojantis. Todėl apeliantams nenuginčijus prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo, teismas pagrįstai atmetė reikalavimą dėl jo pripažinimo negaliojančiu.Ginčas tarp apelianto ir V. Ž. išspręstas 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2013 m. liepos 29 d. Todėl apeliantas kreditoriumi tapo 2012 m. balandžio 27 d., o reikalavimą įvykdyti teismo sprendimą 2013 m. liepos 29 d. Ginčijamas vekselis išduotas 2011 m. liepos 24 d., t. y. dar nesant apeliantui V. Ž. kreditoriumi, todėl apelianto teisių šis vekselis pažeisti negalėjo. Apeliantai vekselio sudarymo dienai neturėjo galiojančios ir neginčytinos reikalavimo teisės V. Ž. kaip skolininkui. Dėl sandorio privalomumo, tai V. Ž. turėjo teisėtą pagrindą išduoti vekselį atsiradusiai skolai padengti. Nėra pagrindo išvadai, kad šalys, sudarydamos paskolos sutartis ar išduodamos vekselį, buvo nesąžiningos. Dėl 2007 m. liepos 11 d. paskolos sutartimi paskolintų 750 000 Lt grąžinimo šalys 2013 m. liepos 16 d. sudarė taikos sutartį, kurią 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi patvirtino Šiaulių apylinkės teismas. Teismas prieš tvirtindamas taikos sutartį, nenustatė aplinkybių, kurios neleistų jos tvirtinti ar ji galėtų pažeisti kreditorių interesus. Be to, teismo patvirtinta taikos sutartis turi galutinio teismo sprendimo galią. Apeliantai nepateikė objektyvių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą teismui pripažinti, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas ginčyti 2011 m. liepos 24 d. vekselį praleistas dėl svarbių priežasčių. Apeliantai apie V. Ž. išduotą vekselį sužinojo 2012 m. rugsėjo mėn. ir dėl jo teisėtumo kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokuratūrą. Dėl savo teisių gynimo apeliantai su ieškiniu į Klaipėdos apygardos teismą kreipėsi 2014 m. kovo 24 d., t. y. nuo sužinojimo apie savo teisės pažeidimą praėjus daugiau kaip 1,5 m. Toks termino praleidimas negali būti laikomas pateisinamu. Teismas pagrįstai netenkino apeliantų prašymo išreikalauti skunde nurodomus įrodymus, nes prašomi įrodymai kaip išrašai iš banko, nėra susiję su bylos nagrinėjimu ir sudaro asmens komercinę paslaptį. Kiti prašomi dokumentai apie pinigų įvežimą ir vykimą į Venesuelą, negali būti gaunami, nes Venesuela nėra pasirašius 1970 m. Konvencijos „Dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose paėmimo užsienyje“.Atsakovas S. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantai nepateikė ieškinį pagrindžiančių įrodymų, todėl teismas pagrįstai ieškinį atmetė. Nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentais dėl įrodymų vertinimo, įrodymų ir rinkimo bei jų tyrimo taisyklių pažeidimu. Apeliantų nurodomos faktinės aplinkybės, kuriomis prašoma pripažinti tariamu sandoriu 2011 m. liepos 24 d. vekselį, nėra įrodytos. Nors apeliantai nebuvo ginčijamų paskolinių santykių šalimi, nedalyvavo juos sudarant, tačiau tai neatleidžia jų nuo pareigos įrodinėti pareikštą ieškinį.2011 m. liepos 24 d. vekselis išrašytas paprastojo vekselio blanke teisės aktų nustatyta tvarka, jame nurodyti visi būtini vekselio rekvizitai ir skolininko V. Ž. pasirašytas. Faktinės vekselio pasirašymo aplinkybės rodo, kad V. Ž. pripažįsta prievolę S. K., todėl ieškinys yra nepagrįstas ir nėra pagrindo jį pripažinti negaliojančiu.Į bylą pateikti įrodymai apie S. K. pajamas, turtinę padėtį, išvykas į užsienį, kurie paneigė apeliantų prielaidas apie paskolinių santykių tariamumą. Apeliantai tai paneigiančių įrodymų nepateikė. Atsakovai E. P. ir V. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantai neginčija 750 000 Lt sumokėjimo į V. Ž. sąskaitą fakto. Tačiau apeliantams neįrodžius, kad 2000 m. vasario 23 d. ir 2007 m. liepos 10 d. pirkimo-pardavimo sutartys buvo apsimestiniai sandoriai, t. y. neįrodžius, kad turto Neringoje savininkas buvo V. Ž., aplinkybė, kad už 2007 m. liepos 11 d. pirkimo-pardavimo sutartimi parduotą turtą pinigai buvo sumokėti, neva tikrajam jo savininkui V. Ž., neturi jokio pagrindo. Todėl laikytina, kad pinigai kaip atlygis už parduotą turtą Neringoje priklausė P., kurie turėjo teisę juos kaip paskolą suteikti V. Ž.. Tai, kad 2007 m. pavasarį V. Ž. buvo Venesueloje, nepagrindžia apeliantų argumentų, jog jis ir 2007 m. liepos 11 d. buvo Venesueloje. Šios aplinkybės nepagrindžia ir tai, kad 2017 m. liepos 10 d. pirkimo-pardavimo sandorį buvo įgaliotas pasirašyti V. J., nes P. turėjo teisę pasirinkti ir įgalioti pasirašyti sandorį tokį asmenį, kokį jie norėjo. Apeliantai skunde iš esmės kelia naujus argumentus dėl 2007 m. liepos 11 d. paskolos sutarties pasirašymo aplinkybių ir dėl šios sutarties formos ir turinio, kurių nekėlė patikslintame ieškinyje, tačiau ir šie argumentai nėra pagrįsti. 2007 m. liepos 11 d. paskolos sutarties forma atitinka jai keliamus reikalavimus, o turiniui atskiri reikalavimai nenumatyti. Apeliantai nenurodo argumentų, kad 2007 m. liepos 11 d. paskolos sutarties turinys neleistų konstatuoti buvus paskolos sutarčiai, juo labiau, kad apeliantai pripažino patį pinigų (750 000 Lt) perdavimo V. Ž. nuosavybėn faktą. Tai, kad sutartyje nenurodytos palūkanos bei grąžinimo terminas, nedaro jos negaliojančia. Teismas teisingai sprendė, kad 2007 m. liepos 11 d. paskolos sutarties nėra pagrindo pripažinti negaliojančia CK 1.86 straipsnio pagrindu, nes nenustatyta, kad V. Ž. pinigus gavo ne paskolos pagrindu, o kaip turto Neringoje savininkas. 2013 m. liepos 16 d. taikos sutartis patvirtinta Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi. Ją tvirtindamas, teismas patikrino ir įvertino aplinkybes, kad 2007 m. liepos 11 d. paskolos sutarties pagrindu buvo atsiradę paskoliniai teisiniai santykiai. Priešingu atveju, teismas taikos sutarties nebūtų galėjęs patvirtinti.2007 m. liepos 11 d. paskolos sutarties ir 2013 m. liepos 16 d. taikos sutarties pripažinti actio Pauliana pagrindu negalima, nes nenustatyta, kad P. būtų buvę nesąžiningi. Pastarieji nežinojo ir negalėjo žinoti apie V. Ž. skolą apeliantams, nes sandorio sudarymo metu dar nebuvo suėjęs skolos grąžinimo terminas ir nebuvo priimtas teismo sprendimas priteisti apeliantams iš V. Ž. skolą. Taip pat 2007 m. liepos 11 d. paskolos sutartis negalėjo pažeisti apeliantų kaip V. Ž. kreditorių teisių. Todėl neįrodytos actio Pauliana taikymo sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliantai ieškinyje prašė pripažinti šios nutarties 2 punkte nurodytus sandorius negaliojančiais. Kaip matyti iš ieškinyje nurodomų inicijuotos bylos tikslų, apeliantai siekia, kad iš skolininkų Ž. turto vykdomo išieškojimo kreditoriams proceso būtų eliminuoti šiuo metu kreditoriais esantys atsakovai S. K. ir P. (tokiu atveju apeliantai – taip pat V. Ž. kreditoriai – turėtų galimybę pretenduoti į didesnę savo reikalavimo patenkinimo dalį). Sandoriai ginčijami kaip tariami (CK 1.86 str.) bei kaip atitinkantys actio Pauliana sąlygas (CK 6.66 str.). Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliantai nesutinka su tokiu teismo sprendimu iš dalies – apeliaciniame skunde pažymi, kad neskundžia sprendimo dalies dėl ieškinyje suformuluoto antrojo reikalavimo (pripažinti negaliojančiais 2000 m. vasario 23 d. negyvenamosios patalpos – garažo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, 2007 m. liepos 10 d. negyvenamosios patalpos – garažo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį). Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliantai nenurodo, jų neįžvelgia ir teisėjų kolegija. Todėl sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.), t. y. dėl teismo sprendimo dalies, kuria netenkinti reikalavimai dėl V. Ž. 2011 m. liepos 24 d. paprastojo vekselio S. K. (toliau - Vekselis) ir jo pagrindu išduoto 2012 m. rugpjūčio 24 d. vykdomojo įrašo bei P. – V. Ž. 2007 m. liepos 11 d. paskolos sutarties ir 2013 m. liepos 16 d. taikos sutarties pripažinimo negaliojančiais (atitinkamai – patikslinto ieškinio pirmasis ir trečiasis reikalavimai).

Dėl papildomų įrodymų pateikimo ir išreikalavimo

Apeliantai savo skunde prašo išreikalauti iš Muitinės departamento S. K. grynųjų pinigų deklaracijas už 2008-2011 metus; iš Citadele V. Ž. banko sąskaitos išrašą už 2007-2011 metus; duomenis iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, ar 2007-2009 metais buvo atliekamas A. R., P., V. Ž. atžvilgiu patikrinimas dėl 2007 m. liepos 10 d. A. R. atlikto 750 000 Lt bankinio pavedimo; S. K. AB Swedbank banko sąskaitos išrašą už 2008-2011 metus. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jų neišreikalavo. Atsakovų Ž. atstovas pateikė prašymą pridėti prie bylos antstolės V. V. 2017 m. rugsėjo 7 d. pažymą apie abiejų šalių atžvilgiu vykdomus išieškojimus ir priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Teigia, kad Ž. skola apeliantams, atlikus įskaitymą, sumažinta iki 94 140 Eur, o Ž. namo realizavimo varžytynėse atveju šie įgis 100 000 Eur reikalavimo teisę į apeliantus ir tokiu atveju jiems nebebus skolingi. CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias bylai reikšmės aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų prašyme nurodyti duomenys nėra reikšmingi ginčo išsprendimui, todėl prašymas netenkinamas (išsamesni tokios išvados motyvai nurodomi žemiau nutartyje).Atsakovų Ž. atstovo pateikta antstolio pažyma ginčo išsprendimui įrodomosios reikšmės faktiškai taip pat neturi, nes iš jos matyti, jog apeliantams, net ir atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, išlieka 94 140 Eur reikalavimo teisė į Ž.. Neatmestina, kaip ir nurodoma prašyme, kad ateityje realizavus vykdymo procese Ž. gyvenamąjį namą, šie įgis į apeliantus reikalavimo teisę ir šalių tarpusavio reikalavimų įskaitymo pasekmėje šiuo metu egzistuojančios Ž. prievolės nebeliks, tačiau tokia Ž. reikalavimo teisė į apeliantus, kol namas nerealizuotas, tėra hipotetinė. Be to, iš pateiktos pažymos turinio neaišku, ar įskaitymas (esant sustabdytam vykdymui) jau yra patvirtintas antstolio patvarkymu, kaip numato įstatymas (CPK 687 str.), ar ši pažyma yra tik hipotetinio pobūdžio informacija. Todėl teisėjų kolegija netenkina prašymo dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos.

Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo tariamais

CK 1.86 straipsnio 1 dalis nustato, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Taigi, sandoris tariamas yra tuomet, kai juo ne tik nesukuriama/dėl jo neatsiranda teisinių pasekmių, bet sandorio šalys faktiškai jų sukurti net ir neketino. Šiame kontekste pažymėtina, kad vien jau pačių apeliantų pozicija byloje galėtų paneigti ginčijamų sandorių tariamumą – jie tuos pačius sandorius ginčija actio Pauliana pagrindu, nors jeigu sandoris yra tariamas (fiktyvus), t.y. juo neketinta sukurti ir nesukurta realių teisinių pasekmių, tai ir actio Pauliana negalimas, nes šis institutas skirtas skolininko mokumo atkūrimui pripažįstant negaliojančiais sandorius, sukeliančius realias pasekmes skolininko mokumo laipsniui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Vienas tariamojo sandorio požymių yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 43, 44 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika). Šiuo atveju iš bylos duomenų vienareikšmiškai matyti, kad tiek dėl ieškinio pirmajame, tiek trečiajame reikalavimuose nurodytų sandorių yra vykdomas išieškojimas iš atsakovų Ž. turto. Taigi, nebūtų jokio pagrindo teigti, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti tik dėl akių (nesiekiant realių teisinių pasekmių) ir jie nebuvo vykdomi realiai. Šiame kontekste pažymėtina, kad P. ir V. Ž. sudaryta paskolos sutartis ir vėlesnė taikos sutartis ieškinyje buvo nurodomi kaip sudaryti tik dėl akių dėl to, kad apsimestinėmis pripažintinos turto Neringoje pardavimo sutartys (antrasis ieškinio reikalavimas). Apeliantai teigė, kad tikrasis turto savininkas buvo V. Ž. ir dėl to jam, o ne P. už šį turtą sumokėta 750 000 Lt suma, realiai pagal 2007 m. liepos 11 d. paskolos sutartį P. jokios paskolos nesuteikė. Tačiau, kaip minėta, apeliantai sprendimo dalies, kuria netenkintas ieškinio antrasis reikalavimas, neskundžia. Pinigus V. Ž. yra gavęs, paskolos sutartis su P. kitais bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais neginčijama, pagal ją vykdomas išieškojimas. Apeliantai savo skunde plačiai dėsto argumentus apie, jų nuomone, nesąžiningus sandorių sudarymo tikslus apeliantų atžvilgiu, prieštaringus ar nepakankamus įrodymus dėl Ž. faktinio lėšų skolinimo apskritai. Tačiau tokio pobūdžio argumentai niekaip nepaneigia fakto, jog ginčijami sandoriai buvo realiai vykdomi, ir galėtų reikšmingi kitais sandorių negaliojimo, bet ne jų pripažinimui tariamais aspektais. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliaciniame skunde ginčijami sandoriai nelaikytini tariamais.

Dėl actio Pauliana sąlygų

Kaip pagrįstai, remdamasis teisminėje praktikoje suformuluotomis taisyklėmis, nurodė pirmosios instancijos teismas, sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009; kt.). Taigi, ieškinys negali būti tenkinamas, jei nustatoma, kad nėra bent vienos iš paminėtų sąlygų. Teismas sprendė, kad ieškinys pirmojo reikalavimo dalyje nepagrįstas dėl atsakovo V. Ž. pareigos nebuvimo sudaryti ginčijamą sandorį, taip pat teismas pripažino praleistu ieškinio senaties terminą ir jo neatnaujino, o ieškinio trečiojo reikalavimo netenkino, nes apeliantai neįrodė trečiosios šalies (P.) nesąžiningumo bei apeliantų, kaip kreditorių, teisių pažeidimo.

Dėl ieškinio senaties

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad netenkinti pirmojo ieškinio reikalavimo dėl praleisto ieškinio senaties termino nebuvo pakankamo pagrindo.Teismas nurodė, kad apeliantai apie Vekselį sužinojo 2012 m. rugsėjo mėnesį, 2012 m. spalio 29 d. kreipėsi į Klaipėdos apylinkės prokuratūrą su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo apie Vekselio išdavimo aplinkybes pradėjimo. 2013 m. vasario 11 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. birželio 7 d. nutartimi prokuratūros nutarimą dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo paliko nepakeistą. Ieškovai į Klaipėdos apygardos teismą su nagrinėjamu ieškiniu kreipėsi 2014 m. kovo 24 d., todėl teismas sprendė, kad apeliantai ieškinio senaties terminą yra praleidę šešis mėnesius, nepripažino termino praleidimo priežasčių svarbiomis.Teisėjų kolegijos nuomone, netgi laikant, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, negalima būtų pripažinti, kad jis praleistas dėl nesvarbiomis laikytinų priežasčių (apeliantų pasyvumo, nerūpestingumo ar kitų panašaus pobūdžio aplinkybių). Priešingai, jie inicijavo ikiteisminį tyrimą ir, tikėtina, manė, jog tokiu būdu – konstatuojant atsakovų nusikalstamas veikas – apgins savo teises. Tik tokiems lūkesčiams nepasiteisinus, jie inicijavo nagrinėjamą bylą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad bent jau ieškinio senaties termino atnaujinimui pagrindas egzistuoja (CK 1.131 str. 2 d.), ir dėl to priešingą pirmosios instancijos teismo išvadą pripažįsta nepagrįsta.

Dėl ginčijamų sandorių privalomumo

Apeliantai savo skunde dėsto itin daug argumentų dėl įrodymų (kaip minėta, prašo jų dar išreikalauti) ir aplinkybių, jų nuomone, leidžiančių manyti, kad Vekselio išdavimui nebuvo jokio pagrindo, o tarp P. ir Ž. santykiai faktiškai nebuvo paskoliniai. Tačiau pirmiau jau konstatuota, kad tenkinti reikalavimą dėl ginčijamų sandorių pripažinimo tariamais nėra pagrindo. Kitais bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais šioje byloje ginčijamus sandorius pripažinti neprašoma, jie ginčijami tik specifiniu kreditorių interesų gynimo institutu (actio Pauliana). Šio instituto taikymo viena iš sąlygų – ginčijamo sandorio sudarymo neprivalomumas. Todėl atsakovams teigiant, kad Vekselio išrašymo pagrindu buvo V. Ž. skoliniai įsipareigojimai S. K., o tarp P. ir V. Ž. sudaryti realūs paskolos sandoriai (nors apeliantai tai kvestionuoja), actio Pauliana sąlygų (ne)egzistavimo aspektu reikšminga įvertinti visų pirma tai, ar atsakovų nurodomų faktinių aplinkybių kontekste ginčijamus sandorius, net jei dėl jų teisėtumo ir nekiltų jokių abejonių, apskritai buvo privalu sudaryti. Iš bylos duomenų nėra jokio pagrindo teigti, kad P. – V. Ž. paskolos sutarties (ir iš jos išplaukiančios taikos sutarties) sudarymas būtų buvęs V. Ž. privalomu. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Vekselio išdavimas taip pat nepripažintinas privalomu net tuo atveju, jei V. Ž. turėjo skolinių įsipareigojimų S. K., nes byloje nėra jokių duomenų, kad pagal jų paskolinius santykius (jei tokie buvo) V. Ž. prievolės turėjo būti užtikrintos Vekselio išdavimu. Juo labiau, kai byloje nėra jokių konkrečių įrodymais pagrįstų duomenų apie paskolinių santykių su S. K. atsiradimo laiką, paskolų apimtį, grąžinimo sąlygas ir terminus. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pripažinti, jog sudaryti ginčijamus sandorius V. Ž. neprivalėjo. Padarius tokią išvadą, apeliantų prašymas išreikalauti papildomus įrodymus (nutarties 17, 19 punktai) nėra tikslingas, nes bet kuriuo atveju sąlyga dėl sandorių sudarymo neprivalomumo pripažintina nustatyta.

Dėl kreditoriaus reikalavimo teisės

Dar viena iš actio Pauliana sąlygų – kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent ši sąlyga yra itin reikšminga nagrinėjamo ginčo išsprendimui.Apeliantai įrodinėja, kad 2007 m. gegužės 23 d. paskolos raštu (toliau - Sutartis) 246 177,01 Eur V. Ž. iki 2010 m. sausio 10 d. paskolino. Šią sumą iš V. Ž. priteisė apeliantui Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012, sprendimas įsiteisėjo 2013 m. liepos 29 d. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju apeliantų reikalavimo teisė atsirado nuo Sutarties sudarymo momento ir nesutiko su atsakovų P. argumentais, kad apeliantų reikalavimo teisė atsirado tik priėmus Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas nepagrįstai nesutiko su atsakovų argumentais. Atsakovai Ž. savo atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodo, kad apeliantai kreditoriais tapo tik po paminėto teismo sprendimo įsiteisėjimo.Kreditoriaus reikalavimo teisė į skolininką atsiranda jau nuo (nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste) Sutarties sudarymo (CK 6.2 str.). Todėl pritartina pirmosios instancijos teismui, jog nuo Sutarties sudarymo apeliantų reikalavimo teisė (plačiąja prasme) faktiškai ir atsirado. Tačiau nagrinėjamu atveju aktualu, ar Sutarties pagrindu jau nuo jos sudarymo atsirado neabejotina piniginio (o ne kitokio) apeliantų reikalavimo teisė ir atsakovo prievolė, nes nagrinėjamas ieškinys grindžiamas būtent piniginės reikalavimo teisės egzistavimo pagrindu. Kaip minėta, kreditoriaus reikalavimo teisės turėjimo actio Pauliana sąlyga nustato, kad reikalavimo teisė būtų ir galiojanti, ir neabejotina. Tokia ji turi būti actio Pauliana atveju ginčijamų sandorių sudarymo metu, nes skolininko sudarytais sandoriais negali būti pažeista dar tik būsima pagal vėlesnius sandorius skolininko prievolė. Šiuo atveju iš Sutarties kylančios galiojančios ir – juo labiau – neabejotinos piniginio reikalavimo teisės atsiradimas nuo Sutarties sudarymo vertinant jos (Sutarties) paskirtį ir turinį, teisėjų kolegijos nuomone, negalėjo būti, o ir pačioms šalims nebuvo vienareikšmiškai aiškus faktiškai. Juo labiau, kai patys apeliantai šiuo aspektu nėra nuoseklūs ir savo poziciją dėsto priklausomai nuo to, kaip jiems naudinga: kai jie neigia atsakovų tarpusavio paskolinių santykių egzistavimą, nurodo, kad reikalavimo teisę apeliantai turi nuo Sutarties sudarymo, o kai ginčija kitas teismo išvadas, tokios teisės atsiradimą sieja su kitomis aplinkybėmis (išsamiau apie tai – žemiau nutartyje).Byloje nėra ginčo, kad apeliantas V. Ž. faktiškai „perskolino“ iš banko gautą kreditą, kredito sutarties užtikrinimui buvo įkeistas D. ir V. Ž. priklausantis nekilnojamasis turtas. Šalys Sutartyje susitarė, jog „...negrąžinus skolos V. Ž. įsipareigoja mainais už paskolintas lėšas perrašyti mano (t. y. apelianto – teismo past.) vardu savo nekilnojamąjį turtą...“. Esant tokioms Sutarties sąlygoms nepaneigtina, kad apelianto reikalavimo teisė plačiąja prasme egzistavo nuo Sutarties sudarymo, tačiau jos konkretus (piniginis) turinys nebuvo vienareikšmiškas, juo labiau, kai Sutartyje ir nėra numatytas V. Ž. tiesioginis įsipareigojimas grąžinti gautą pinigų sumą, o yra įsipareigojimas „perrašyti“ turtą. Vadinasi, dėl prievolės grąžinti perduotą pinigų sumą suėjus terminui, kas būdinga paskolos sutartims (CK 6.870 str. 1 d.), šalys Sutartyje net ir nesitarė, o numatė V. Ž. įsipareigojimą perleisti nekilnojamąjį turtą. Pažymėtina, kad po to apeliantai ir apsigyveno Ž. name, o pagal LITEKO duomenis (CPK 179 str. 3 d.) Šiaulių apylinkės teisme tebevyksta civilinė byla Nr. 2-4-1004/2017 dėl apeliantų iškeldinimo. Taigi, jau vien pastarosios aplinkybės teikia svarų pagrindą spręsti apie šalių numanomą Sutarties rezultatą ir apeliantų turimos reikalavimo teisės turinį – perimti Sutartimi aptartą V. Ž. turtą. Tokią išvadą dar labiau sustiprina dar ir kitos aplinkybės.Kaip matyti iš Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012, toje byloje pats apeliantas, net ir reikšdamas ieškinį dėl skolos priteisimo, nurodė, kad Sutartis „turi ne tik paskolos, bet ir pirkimo pardavimo sutarties požymių“, „ginčas kilo dėl turto kainos“, „nepasiekus susitarimo dėl turto kainos, atsakovai privalo jam grąžinti skolą“. Apie tai, kad apeliantai su V. Ž. faktiškai tarėsi dėl namo pirkimo, pats apeliantas nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 30-9-0205-12 1 t., b.l. 12). Byloje Nr. 2-857-513/2012 Ž. buvo pareiškę priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad (faktiškai) tarp Sutarties šalių buvo sudaryta pirkimo pardavimo sutartis. Šiame sprendime, nors priešieškinis buvo atmestas, ir teismas konstatavo, jog „darytina išvada, kad byloje įrodyta jog atsakovai V. Ž. ir D. Ž. siekė parduoti, o ieškovas B. A. <...> siekė nusipirkti atsakovų nekilnojamąjį turtą, ir būtent šiam tikslui pasiėmė paskolą, o šis sandoris nebuvo sudarytas dėl atsakovų siekio išvengti turto pardavimo pajamų apmokestinimo ...“. Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliantai, praėjus pusmečiui po nagrinėjamo ieškinio pateikimo, Šiaulių apygardos teisme buvo pareiškę ieškinį, kuriuo prašė, kad Sutartis būtų įvykdyta perduodant nekilnojamąjį turtą jų nuosavybėn (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-510-210/2015, 4 t., b.l. 92-94), kitaip tariant, ir patys įrodinėjo, kad iš Sutarties išplaukia tokia reikalavimo teisė. Taigi, šios aplinkybės taip pat teikia pagrindą nutarties 39 punkte nurodytai išvadai. Patys apeliantai, viena vertus, ginčijant sandorius teigia, jog jų reikalavimo teisė atsirado nuo Sutarties sudarymo. Kita vertus, įrodinėdami (ginčydami teismo išvadas), kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, savo skunde jau teigia iš esmės priešingai, t. y. kad iki 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo įsiteisėjimo (t. y. iki 2013 m. liepos 29 d.) „... ieškovai neturėjo teisinio pagrindo laikyti, kad jau egzistuoja aplinkybė, jog ieškovų teisės yra pažeidžiamos. <...> Vadinasi, nors ieškovai buvo kreditoriai nuo 2007 m. gegužės 23 d., tačiau kol neįsiteisėjo teismo sprendimas dėl šio ginčo nebuvo pagrindo pradėti skolos išieškojimą, o tuo pačiu nebuvo galimybės teigti, kad V. Ž. sudarytas vekselis pažeidžia ieškovų teises. Iki teismo sprendimo įsiteisėjimo padėtis buvo neapibrėžta. <...> Logiška, kad neturint galiojančios, teismo pripažintos teisės reikalauti sumokėti skolą ieškovai negalėjo naudotis actio Pauliana ieškinio galimybėmis ir skolininko mokumas iki tokios teisės pripažinimo negalėjo būti atkuriamas teismine tvarka “. Taigi, iš šios nutarties 41 punkte paminėtų apeliacinio skundo teiginių galima daryti išvadą, kad būtent iki 2013 m. liepos 29 d., nepaisant to, kad Sutartis buvo sudaryta prieš šešis metus, patys apeliantai savo padėtį reikalavimo teisės egzistavimo aspektu suvokė kaip geriausiu atveju „neapibrėžtą“ (o ne neabejotiną) ir iki tol manė neturintys pagrindo teigti, kad jų teisės yra pažeidžiamos. Tokio pobūdžio teiginiai iš esmės atitinka šios nutarties 39, 40 punktuose nurodytas aplinkybes, kad paskolos santykiai labiau buvo tik „išorinio“ pobūdžio, o faktiškai tarp šalių buvo tariamasi dėl turto pirkimo pardavimo santykių, ir V. Ž. įsipareigojimo „perrašyti“ turtą įvykdymo atveju pagal Sutartį perduoti pinigai apskritai būtų ne paskolos dalyku, o kainos už perleidžiamą turtą mokėjimu. Tik vėliau kilus šalių ginčui dėl daiktų kainos, kurios dalimi ar visa kaina (o ne paskola) turėjo būti Sutarties pagrindu perduoti pinigai, bei dėl to neįvykus numatytam turto pirkimui pardavimui, pastarieji santykiai teisme buvo kvalifikuoti paskoliniais. Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš esmės apeliantų reikalavimo teisės, o atsakovų prievolės piniginis pobūdis, o būtent iš to (o ne iš Sutartyje nurodyto įsipareigojimo perduoti nekilnojamąjį turtą nevykdymo) ir kildinamas actio Pauliana nagrinėjamoje byloje, neabejotinai atsirado tik patenkinus ieškinį pagal apelianto pirmiausiai pasirinktą savo teisių gynimo būdą ir atmetus atsakovų Ž. priešieškinį Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012. Todėl galiojančios ir – juo labiau – neabejotinos reikalavimo grąžinti iki Sutartyje nustatyto termino joje nurodytą pinigų sumą teisės egzistavimas jau nuo Sutarties sudarymo (2007 m. gegužės 23 d.), teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytinas įrodytu. Išdėstyti motyvai leidžia daryti išvadą, kad tokia teisė atsirado nuo 2013 m. liepos 29 d., kai įsiteisėjo teismo sprendimas, nustatęs paskolinius santykius, civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012. Turint galvoje, kad ginčijami sandoriai sudaryti iki tos datos, o kreditoriaus teises gali pažeisti tik iki skolininko prievolės atsiradimo sudaryti sandoriai, nėra pagrindo pripažinti ir apeliantų teisių pažeidimą Vekselio išdavimo ar ginčijamų sutarčių sudarymo metu bei atsakovų nesąžiningumą (antroji ir penktoji actio Pauliana sąlygos). Priešingu atveju tai reikštų, jog iš atsakovų ginčijamų sandorių sudarymo metu būtų reikalaujama žinoti ar turėti žinoti apie apeliantų piniginio pobūdžio reikalavimo teisės egzistavimą bei jų teisių pažeidimą netgi daugiau nei apie tai faktiškai iki pat 2013 m. liepos 29 d. suvokė patys apeliantai. Jiems pasirinkus pirmiausiu savo teisių gynybos būdu reikalavimą įvykdyti Sutartyje nurodytą atsakovo įsipareigojimą perleisti savo nekilnojamąjį turtą, kas buvo šalių sutarta praleidus perduotos piniginės sumos grąžinimo terminą, ar, kaip nurodo jie patys apeliaciniame skunde, tenkinus Ž. priešieškinį civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012, reikalauti skolos ar reikšti actio Pauliana dėl ginčijamų sandorių ieškinio tenkinimo atveju nebūtų nei pagrindo, nei reikalo.Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija, nors ir nesutikdama su kai kuriomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, sprendžia, kad skundžiamo sprendimo galutinė išvada dėl actio Pauliana sąlygų viseto neegzistavimo yra teisinga. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta apeliacinį skundą, o skundžiamą sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas dalyvaujantys byloje asmenys nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą