Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės?Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vėjovirpa“ apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-35-322/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šilo takas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vėjovirpa“ dėl pagal preliminariąją sutartį sumokėto avanso priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

2014 m. balandžio 14 d. ieškovė UAB „Šilo takas“ ir atsakovė UAB „Vėjovirpa“ sudarė preliminariąją žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 140414/01 (b. l. 57–59), kuria atsakovė (pardavėja) įsipareigojo parduoti jai nuosavybės teise priklausantį 10,05 ha miško ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o ieškovė įsipareigojo priimti žemės sklypą ir sumokėti 72 000 Lt (20 852,64 Eur) sumą (sutarties 1.1 punktas). Remiantis preliminariosios sutarties 2.2 punktą pirkėjas (ieškovė) įsipareigojo iki 2014 m. birželio 11 d. sumokėti pardavėjai (atsakovei) 32 000 Lt (9 267,84 Eur) avansą. Pinigų išmokėjimo kvitas bei ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentai (avansinė apyskaita Nr. 2 bei 2014 m. birželio mėn. kasos knyga) patvirtina, kad 2014 m. birželio 11 d. ieškovė sumokėjo atsakovei 32 000 Lt (9 267,84 Eur) avansą, pinigų gavimo faktą patvirtino atsakovės direktorius pasirašydamas pinigų išmokėjimo kvite (b. l. 60). Nors pagal preliminariosios sutarties 2.1 punktą pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta iki 2014 m. birželio 30 d., tačiau šalys nesudarė pagrindinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties preliminariojoje sutartyje numatytais terminais.Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, todėl ieškovė ragino atsakovę grąžinti pagal preliminariąją sutartį sumokėtą 32 000 Lt (9 267,84 Eur) avansą. Pirmąją pretenziją išsiuntė 2014 m. liepos 2 d., kurioje raginama iki 2014 m. liepos 7 d. grąžinti avansą, tačiau atsakovei negrąžinus avanso, ieškovė siuntė dar keturias rašytines pretenzijas, ragindama grąžinti avansą, paskutiniojoje numatytas prievolės įvykdymo terminas iki 2015 m. gruodžio 10 d. (b. l. 61–70), tačiau atsakovė negrąžino avanso ieškovei.2016 m. gegužės 19 d. UAB „Šilo takas“ kreipėsi į Kelmės rajono apylinkės teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašė priteisti iš skolininkės UAB „Vėjovirpa“ 9 267,84 Eur skolos, 1 019,46 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 173,80 bylinėjimosi išlaidas (b. l. 2). Nors Kelmės rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 20 d. nutartimi atsisakė priimti UAB „Šilo takas“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo (b. l. 10–11), tačiau apeliacinės instancijos teismas 2016 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo, todėl panaikino Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartį ir grąžino pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti pareiškimo priėmimo klausimą (b. l. 20–23). Išsprendus pareiškimo priėmimo klausimą, Kelmės rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 23 d. išdavė teismo įsakymą (b. l. 35), tačiau skolininkė UAB „Vėjovirpa“ pareiškė prieštaravimus dėl teismo įsakymo (b. l. 42). Teismui priėmus skolininkės UAB „Vėjovirpa“ prieštaravimus, UAB „Šilo takas“ per teismo nustatytą terminą pareiškė ieškinį dėl pagal preliminariąją sutartį sumokėto avanso priteisimo.Atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad preliminariosios sutarties sudarymo metu nei ji, nei ieškovė negalėjo žinoti apie tai, kad 2014 m. gegužės 1 d. įsigalios Lietuvos Respublikos miškų įstatymo pakeitimai, pagal kuriuos pirmenybės teisę pirkti miško ūkio paskirties žemės sklypą turi gretimų žemės sklypų savininkai. Taigi siekiant sudaryti pagrindinę sutartį žemės sklypo savininkas turėjo pranešti notarui ar Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniam padaliniui pagal parduodamo žemės sklypo buvimo vietą apie sprendimą parduoti, taip pat reikėjo gauti rašytinius gretimų žemės sklypų savininkų atsisakymus pirkti miško ūkio paskirties žemės sklypą. Šioms procedūroms atlikti reikia bent 62 dienų. Taigi atsakovė dėl objektyvių aplinkybių negalėjo sudaryti pagrindinės sutarties iki preliminariojoje sutartyje numatyto termino pabaigos. Nors atsakovė siūlė ieškovei sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį atlikus minėtas procedūras, tačiau ieškovė atsisakė. Taigi pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl to, kad pasikeitė teisinis reguliavimas, šios aplinkybės nepriklausė nuo atsakovės valios. Ikisutartinių santykių metu atsakovė elgėsi sąžiningai, norėjo parduoti žemės sklypą ieškovei. Atsakovė tikėjosi, kad pašalinus kliūtis žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta.

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo

Dėl atsakomybės už preliminariosios sutarties nevykdymą

CK 6.163 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalys privalo elgtis sąžiningai esant ikisutartiniams santykiams. Šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas (6.163 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šalių pareigas ikisutartiniuose santykiuose konstatavo, kad ši įstatymo nuostata reiškia, kad jeigu derybų metu šalys vis dėlto nepasiekia susitarimo ar vienai šaliai nepriimtinos kitos šalies siūlomos sąlygos, negalima versti šalies tęsti derybas, jeigu ši nenori derėtis, ar taikyti jai atsakomybę už tai, kad sutartis nebuvo sudaryta. Kartu pažymėtina, kad šalies teisė pradėti derybas ir jas nutraukti nėra absoliuti – šią teisę šalis gali įgyvendinti nepažeisdama sąžiningumo principo. Jeigu derybose viena iš šalių elgėsi nesąžiningai ir sutartis nebuvo sudaryta dėl šios nesąžiningų veiksmų, tai nesąžiningai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2014).Preliminarioji sutartis pažeidžiama, jei jos šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, todėl privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Taigi neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti (elgiasi nesąžiningai). Taigi sprendžiant dėl preliminariosios sutarties šalies atsisakymo (vengimo) sudaryti pagrindinę sutartį padarinių, t. y. civilinės atsakomybės, galinčios turėti netesybų arba nuostolių formą, reikia nustatyti, buvo pagrįstas atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-687/2016). Todėl apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas plačiau neanalizavo aplinkybių, dėl kurių nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis.Nagrinėjamoje byloje šalys nesutaria, kas yra kaltas dėl to, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta. Ieškovė nurodė, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės, nes ji neturėjo visų reikiamų dokumentų žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymui. Tuo tarpu atsakovė nesutiko su šiuo ieškovės teiginiu ir nurodė, kad pagrindinė sutartis nesudaryta dėl ieškovės kaltės, nes ieškovė pati atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Įvertinus procesiniuose dokumentuose nurodytas įvykio aplinkybes bei šalių paaiškinimus teismo posėdyje matyti, kad ieškovė ir atsakovė susitarė dėl pagrindinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje, t. y. 2014 m. birželio 30 d., sutartu laiku šalys nuvyko pas notarą Šiauliuose. Notarui paaiškinus, kad siekiant sudaryti miško ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį yra būtina atlikti Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4¹ straipsnyje numatytas procedūras, t. y. gauti gretimų žemės sklypų savininkų atsisakymą pasinaudoti pirmumo teise įsigyti parduodamą žemės sklypą nei Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos teritorinio padalinio pažymą. Atsakovė pripažino, kad tądien minėtų dokumentų neturėjo, nors žinojo, kad neatlikus minėtų procedūrų, joks notaras nebūtų tvirtinęs tokio sandorio, nes anksčiau bendravo su vienu notaru Kelmėje ir pastarasis paaiškino, jog būtina gauti Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos teritorinio padalinio pažymą, gretimų žemės sklypų savininkų sutikimus, šios procedūros gali užtruktų apie 6 savaites (2017 m. sausio 12 d. teismo posėdžio garso įrašo 13 min. ? 13 min. 20 sek., 18 min. 18 sek., 29 min., 36 min. 10 sek. ? 37 min. 56 sek.), taigi tai patvirtina, kad atsakovė iki preliminariojoje sutartyje numatyto termino pabaigos žinojo, kad egzistuoja aplinkybės, dėl kurių negalima sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, t. y. pagrindinės sutarties. Kritiškai vertintini atsakovės teiginiai apie tai, kad ieškovės parinktas notaras Šiauliuose būtų sudaręs žemės sklypo pirkimo?pardavimo sutartį net ir neturint visų Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4¹ straipsnyje nurodytų dokumentų, kadangi vėlesnį įvykiai patvirtina, kad notaras atsisakė sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį neatlikus privalomų procedūras. Šis atsakovės įsitikimas nėra niekuo pagrįstas, nes vien aplinkybė, kad ieškovė pažįsta notarą savaime nesudaro pagrindo manyti, kad notaras būtų sutikęs tvirtinti imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantį sandorį.Pažymėtina, kad skiriasi šalių paaiškinimai dėl to, kas vyko po to, kai Šiaulių notaras paaiškino, kad šiuo metu nėra galimybės sudaryti notarinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties: anot ieškovės, atsakovei nurodžius, jog ji galės artimiausiu metu gauti reikiamus dokumentus, ieškovė sutiko palaukti, tačiau nesulaukusi atsakymo iš atsakovės, rašė pretenzijas reikalaujant grąžinti sumokėtą avansą (2017 m. sausio 12 d. teismo posėdžio garso įrašo 6 min. 35 sek. ? 7 min. 23 sek.; 51 min. 29 sek.); atsakovės teigimu, ieškovė pagalvojo 10-15 min. ir pasakė, kad atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, po to šalys išsiskyrė (2017 m. sausio 12 d. teismo posėdžio garso įrašo 32 min. 51 sek. ? 33 min. 1 sek.). Pastebėtina, kad šalys susitiko pas notarą paskutinę preliminariojoje sutartyje numatyto termino dieną, t. y. 2014 m. birželio 30 d., ir nors jos turėjo galimybę susitarti dėl termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęsimo, tačiau šalių elgesys išėjus iš notarų biuro suteikia pagrindo vertinti, kad jos nusprendė nebetęsti ikisutartinių santykių, neketino ateityje sudaryti žemės sklypo pirkimo?pardavimo sutarties. Pats atsakovės atstovas teismo posėdyje pripažino, kad po vizito pas notarą suprato, kad nėra galimybės šalims sudaryti žemės sklypo pirkimo?pardavimo sutarties, todėl išmetė išmokėtų pinigų kvitą, nes nesudarius pagrindinės sutarties šis dokumentas jam atrodė nereikšmingas (2017 m. sausio 12 d. teismo posėdžio garso įrašo 33 min. 4 sek.; 52 min. 25 sek. ? 53 min. 43 sek.), be to, byloje nėra duomenų, jog atsakovė stengėsi susitarti su ieškove dėl galimybės ateityje sudaryti sutartį, todėl atmestini kaip nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ji dėjo pastangas sudaryti pirkimo?pardavimo sutartį, nes iš minėto atsakovės elgesio galima daryti priešingą išvadą, t. y. atsakovė nebeketino ateityje sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo?pardavimo sutarties su ieškove.Sudarius preliminariąją sutartį šalys atlieka pasirengimo sudaryti pagrindinę sutartį veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kad pirkimo–pardavimo teisniuose santykiuose būtent pardavėjai tenka pareiga perduoti sutarties objektą pirkėjai (CK 6.305 straipsnio 1 dalis, 6.317 straipsnio 1 dalis, 6.398 straipsnis), tai reiškia, kad ikisutartiniuose santykiuose pardavėja turi pasirengti pagrindinės sutarties sudarymui, atlikti veiksmus, leisiančius ateityje sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį (t. y. pašalinti visus trikdžius), po kurios sudarymo, kai kiltų pareiga perduoti sutarties objektą pirkėjai. Nors atsakovė tvirtina, kad pagrindinės sutarties negalėjo įvykdyti dėl objektyvių priežasčių, pasikeitusio teisinio reguliavimo, t. y. 2014 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4¹ straipsniui atsirado nauji reikalavimai, pagal kuriuos asmuo siekiantis parduoti žemės ūkio paskirties sklypą privalėjo iš anksto pranešti notarui ar Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniam padaliniui pagal parduodamo žemės sklypo buvimo vietą apie sprendimą parduoti, taip pat gauti rašytinius bendraturčių bei gretimų žemės sklypų savininkų atsisakymus pasinaudoti pirmumo teise pirkti miško ūkio paskirties žemės sklypą. CK 1.6 straipsnyje yra įtvirtinta pamatinė nuostata, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 19 straipsniu visi teisės aktai yra viešai skelbiami Teisės aktų registre, todėl preziumuojama, kad teisės akto turinys tapo visiems žinomas po to, kai įstatymas (jo pakeitimas, papildymas) buvo registruotas ir viešai paskelbtas Teisės aktų registre. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad abi sandorio šalys yra juridiniai asmenys, t. y. savo srities profesionalai, kuriems teisiniuose santykiuose keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Be to, atsakovės vadovas, kuris atstovavo įmonę šiuose ikisutartiniuose santykiuose, pripažino, kad turi ilgametę darbo patirtį (vadovu dirba maždaug 25 metus), ir anksčiau jam teko sudarinėti panašaus pobūdžio sandorius (2017 m. sausio 12 d. teismo posėdžio garso įrašo 19 min. 15 sek. ? 19 min. 37 sek.), todėl daroma išvada, kad jis žinojo apie pareigą ikisutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai, bendradarbiauti su kita sandorio šalimi, informuoti apie aplinkybes, kurios trukdo tinkami vykdyti įsipareigojimus. Kaip minėta byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų dėjusi pastangas tęsti ikisutartinius santykius, siūliusi pratęsti pagrindinės sutarties sudarymo terminą ir pan., taigi pasibaigus preliminariojoje sutartyje numatytam terminui ir nesudarius pagrindinės sutarties, remiantis CK 6.165 straipsnio 5 dalimi laikytina, kad prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigė. Pastebėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos miškų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas priimtas 2014 m. balandžio 24 d., netrukus po preliminariosios sutarties sudarymo, tačiau įsigaliojo tik 2014 m. gegužės 1 d., t. y. likus dviem mėnesiams (t. y. daugiau nei aštuonioms savaitėms) iki preliminariojoje sutartyje numatyto termino sudaryti pagrindinę sutartį pabaigos. Teisėjų kolegijos vertinumu, dviejų mėnesių terminas yra pakankamai ilgas laiko tarpas, todėl atsakovė sužinojusi apie įstatyminio reguliavimo pasikeitimą, galėjo atlikti bent dalį Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4¹ straipsnyje numatytų procedūrų, pasiūlyti spręsti klausimą dėl termino pratęsimo, ar imtis kitų veiksmų, kurie rodytų jos norą ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Atsižvelgtina į tai, kad netrukus po to, kai pasibaigė prievolė sudaryti pagrindinę sutartį, ieškovė nedelsdama kreipėsi į atsakovę reikalaudama grąžinti avansą, todėl atsakovė vis dar siekdama tęsti šalių tarpusavio santykius, sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį po to, kai bus atliktos Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4¹ straipsnyje numatytos procedūros, turėjo galimybę imtis aktyvių veiksmų, tačiau atsižvelgiant į byloje esančius duomenis matyti, kad ji net neatsakė į pretenzijas. Įvertinęs anksčiau nurodytas aplinkybes (nutarties 29?34 punktai), apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, nes neturėjo dokumentų būtinų sudaryti notarinės formos miško ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį, todėl konstatuoja, kad atsakovė yra kalta dėl to, kad pagrindinė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Aplinkybė, kad po susitikimo su notaru, ieškovė nusprendusi nebesudaryti pagrindinės sutarties pareikalavo gražinti sumokėtas lėšas, nepaneigia fakto, kad atsakovė tinkamai neįvykdė preliminariąja sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kad sutartis buvo nesudaryta dėl atsakovės kaltės. Pagal kasacinio teismo praktiką, jei preliminarioji sutartis neįgyvendinama ir pagrindinė sutartis nesudaroma, pardavėjas netenka teisinio pagrindo disponuoti jam perduotais pinigais ir jie turi būti grąžinami arba priteisiami ieškovei kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Išskyrus tuos atvejus, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma (Lietuvos Aukščiausiojo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-687/2016).Nagrinėjamu atveju preliminariosios sutarties 4.1-4.3 punktuose numatyta šalių atsakomybė, t. y. sutarties 4.1 punkte numatyta, kad šalys įsipareigoja atlyginti viena kitos nuostolius, atsiradusius dėl pareiškimų, garantijų ir įsipareigojimų, numatytų pagal preliminariąją sutartį, pažeidimo, nevykdymo ar netinkamo vykdymo; sutarties 4.2 punkte numatyta, kad jei sutartis nevykdoma ar netinkamai vykdoma dėl pirkėjos kaltės, pardavėja turi teisę nutraukti sutartį ir pareikalauti pirkėjos sumokėti avanso dydžio baudą; sutarties 4.3 punkte numatyta, kad jei „sutartis nevykdoma ar netinkamai vykdoma dėl pardavėjo kaltės, pirkėjas turi teisę nutraukti sutartį. Pirkėjui nutraukus sutartį, pardavėjas privalo grąžinti pirkėjui __ avansu gautą sumą ir papildomai per __ darbo dienas sumokėti __ dydžio baudą“. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas teismo posėdyje patvirtino, kad prieš pasirašydamas ieškovės parengtą preliminariąją sutartį ją perskaitė (2017 m. sausio 12 d. teismo posėdžio garso įrašo 26 min. 8 sek. – 26 min. 55 sek.), daroma išvada, kad sutartis nebuvo sudaryta paskubomis, kad atsakovė nepatyrė neteisėto kitos šalies spaudimą sudaryti sutartį, šalys turėjo galimybę suderinti preliminariosios sutarties sąlygas, pavyzdžiui, pakeisti ar išbraukti kai kurias sutarties nuostatas, tačiau šia teise nepasinaudojo. Konstatuotina, kad atsakovė sutiko su visomis sutarties sąlygomis, įskaitant ir numatytą 4.3 punkte, nes šis punktas nebuvo išbrauktas, todėl nepagrįsti atsakovės argumentai, kad preliminariojoje sutartyje nėra numatyta atsakovės atsakomybė jei pagrindinė sutartis nebūtų sudaryta dėl pardavėjos (atsakovės) kaltės. Nustačius atsakovės kaltę dėl preliminariosios sutarties nevykdymo ir pagrindinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo ieškovė turi teisę reikalauti preliminariosios sutarties 4.3 punkte nustatytos civilinės atsakomybės taikymo.

Dėl preliminariosios sutarties 4.3 punkto aiškinimo

Sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties turinio, ji aiškinama pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinat sutartį, turi būti nagrinėjami tikrieji jos šalių ketinimai (valia) sutarties sudarymo metu, atskleidžiami įvertinant sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybų dėl sutarties sudarymo pobūdį, šalių elgesį ir aplinkybes po sutarties sudarymo, ją vykdant, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-219/2015)Nagrinėjamoje preliminariojoje sutartyje net keletą kartų yra vartojama sąvoka „avansas“, kurį ieškovė sumokėjo atsakovei pagal preliminariąją sutartį. Pažymėtina, kad sutartinius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos nereglamentuoja „avanso“ sąvokos. Pagal sutartiniuose teisiniuose santykiuose susiklosčiusią praktiką avansu laikoma pinigų suma, kurią daiktų, darbų ar sutartinių paslaugų pirkėjas sumoka pardavėjui ikisutartinių santykių metu (iki pagrindinės sutarties sudarymo). Jos sumokėjimas rodo tikrus pirkėjo ketinimus sudaryti sutartį ir užtikrina kitai šaliai padarytų nuostolių atlyginimą, jeigu dėl pirkėjo kaltės sutartis nesudaroma (CK 6.163, 6.165 straipsniai). Sudarant pagrindinę sutartį, avansinė įmoka įprastai įskaitoma į sutarties kainą. Kasacinio teismo pripažinta, kad nors įstatyme nenustatyta pareigos perduoti pinigus kitai šaliai pagal preliminariąją sutartį, tačiau sutarties laisvės principas leidžia šalims susitarti ir dėl kitų sąlygų (pavyzdžiui, pinigų perdavimo kitai šaliai), kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Pagal preliminariąją sutartį perduodami pinigai gali būti šalių sutartas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, kaip, pavyzdžiui, bauda už atsisakymą ar vengimą sudaryti pagrindinę sutartį arba kaip šalių sutartas prievolės įgyvendinimo būdas, kuriuo užtikrinamas iš anksto šalių aptartų nuostolių atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-969/2015). Įvertinus preliminariosios sutarties 2.2, 4.2 ir 4.3 punktų sąlygas, teisėjų kolegija pripažįsta, kad sutartyje nustatytas sumokėtas avansas atliko dvejopą funkciją. Pirma – išankstinė įmoka, kuri turėjo būti įskaičiuota į pardavimo kainą pardavėjai įvykdžius sutartį. Antra – sutarties šalių galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo netesybomis funkciją, jei kuri nors šalis neįvykdys savo prievolių pagal preliminariąją sutartį. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai sutarties šalys nustatė imperatyviosioms teisės normoms neprieštaraujančią sąlygą, kad iš anksto sumokėtas avansas, kuris atliks mokėjimo–atsiskaitymo funkciją ir bus įskaitytas į sutarties kainą, dėl sutartyje aptartų kitos šalies padarytų pažeidimų avansas laikomas netesybomis baudos forma, t. y. atlieka ne tik mokėjimo–atsiskaitymo, bet ir netesybų funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-969/2015). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos pasekmės, t. y. tokios aplinkybės pripažintinos neįrodytomis ir šalies reikalavimai (atsikirtimai) atmetami. Nors nagrinėjamu atveju atsakovė teigia, kad ieškovė pagal preliminariąją sutartį sumokėjo tik 2 000 Lt (579,24 Eur) dydžio avansą, tačiau nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Tuo tarpu iš byloje esančių ieškovės pateiktų rašytinių dokumentų (pinigų išmokėjimo kvito bei ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentų) matyti, kad ieškovė vykdydama preliminariosios sutarties 2.2 punktą sumokėjo atsakovei 32 000 Lt (9 267,84 Eur) dydžio avansą. Taigi esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal preliminariąją sutartį ieškovė sumokėjo 32 000 Lt (9 267,84 Eur) avanso.Nors preliminariosios sutarties 4.3 punkte nėra nurodytas konkretus avanso, dienų ar baudos dydis, tačiau sistemiškai aiškinant sutarties nuostatas, matyti, kad avanso dydis nurodytas 2.2 punkte, taip pat 4.2 punkte aiškinant pirkėjos atsakomybę dėl nesudarytos pagrindinės sutarties. Todėl, daroma išvada, kad sutarties 4.3 punkte, numatant pardavėjos atsakomybę, turimas omenyje būtent 32 000 Lt (9 267,84 Eur) dydžio avansas, kurį pirkėja turėjo iki 2014 m. birželio 11 d. sumokėti pardavėjai, taigi nesudarius pagrindinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties dėl pardavėjos (atsakovė) kaltės, ji turi grąžinti pirkėjai (ieškovei) 32 000 Lt (9 267,84 Eur) dydžio avansą. Taigi įvertinus tai, kad ieškovė pagal preliminariąją sutartį sumokėjo 32 000 Lt (9 267,84 Eur) dydžio avansą atsakovei, kad pagrindinė sutartis nesudaryta dėl atsakovės kaltės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė įgijo teisę reikalauti ir gauti preliminariojoje sutartyje nustatytas netesybas, t. y. 32 000 Lt (9 267,84 Eur) avansą.Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės reikalavimą ir priteisė jai 32 000 Lt (9 267,84 Eur) pagal preliminariąją sutartį sumokėto avanso.

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti palūkanas

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas už naudojimąsi pinigais, skaičiuojant nuo 2014 m. liepos 7 d. (t. y. pirmojoje pretenzijoje numatyto termino grąžinti pagal preliminariąją sutartį sumokėtą avansą) iki 2016 m. gegužės 7 d., iš viso 1 019,46 Eur palūkanų.Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad preliminariojoje sutartyje nėra numatytos palūkanos, tačiau sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorius visada turi teisę į palūkanas kaip kompensaciją, jeigu skolininkas ne laiku įvykdo savo prievoles – finansinio įsipareigojimo. Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai, o kompensuojamosios palūkanos yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai (negautos pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kaip kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pavyzdžiui, CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos. Tiek pelno (mokėjimo), tiek kompensuojamosios palūkanos mokamos tik esant piniginei prievolei, t. y. tokiai prievolei, kurios dalyką sudaro skolininko pareiga perduoti kreditoriui atitinkamą pinigų sumą ir atitinkamai kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko ją sumokėti (CK 6.37 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 6.210 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tuo atveju kai skolininkas yra juridinis asmuo skaičiuojamos 6 procentų metinės palūkanos, tačiau pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos. Atsižvelgiant į tai, kad preliminariojoje sutartyje šalys nesusitarė dėl palūkanų, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos įstatymo nuostatos. CK 6.240 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos specialiosios normos, jos taikomos tik tuomet, kai nustatoma, jog asmuo be teisinio pagrindo gavo kitam asmeniui priklausantį turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-415/2017, 57 punktas). Kadangi minėta įstatymo nuostata nenumato galimybės diferencijuoti palūkanų dydžio priklausomai nuo to, ar skolininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, todėl pripažintina, kad ieškovė gali reikalauti priteisti iš atsakovės ne 6 procentų, o tik 5 procentų dydžio metines palūkanas. CK 6.240 straipsnio 1 dalyje numatytos palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Pareiga grąžinti tai, kas įgyta be teisinio pagrindo, atsiranda ir tuo atveju, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti palūkanas, skaičiuojamas nuo 2014 m. liepos 7 d., t. y. ieškovės pirmojoje pretenzijoje numatyto termino, iki kurio atsakovė turėjo grąžinti pagal preliminariąją sutartį gautą avansą. Tačiau įvertinus aplinkybę, kad po to dar keturis kartus ieškovė keitė galutinį prievolės įvykdymo terminą, todėl daroma išvada, kad paskutinis pinginės prievolės (grąžinti pagal preliminariąją sutartį sumokėtą avansą) yra nurodytas paskutiniojoje pretenzijoje, t. y. iki 2015 m. gruodžio 10 d. (b. l. 66?70). Taigi pasibaigus penktojoje pretenzijoje numatytam terminui grąžinti avansą, atsakovė suprato arba turėjo suprasti, kad dėl laiku neįvykdytos piniginės prievolės gali kilti papildomų neigiamų padarinių, t. y. ieškovė turi teisę reikalauti CK 6.240 straipsnio 1 dalyje numatytų 5 procentų dydžio metinių palūkanų už be pagrindo įgytą pinigų sumą.Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovės prašoma priteisti palūkanų suma mažintina, už be pagrindo įgytą 9 267,84 Eur sumą skaičiuotinos 5 procentų metinės palūkanos nuo 2015 m. gruodžio 11 d. (kita diena einanti po pretenzijoje numatyto termino grąžinti avansą, CK 1.118 straipsnio 1 dalimis) iki 2016 m. gegužės 7 d., t. y. už 148 dienas. Taigi ieškovei priteistina 187,90 Eur palūkanų (9 267,84 Eur × 5 procentai : 100 procentų : 365 dienų × 148 dienos = 187,90 Eur).

Dėl procesinių palūkanų.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šioje normoje įtvirtintos procesinės palūkanos priskirtinos prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Aiškindamas procesinių palūkanų institutą, kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad pareiga mokėti procesines palūkanas atsiranda pagal įstatymą, jos turi būti skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2007). Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008). Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008). Kai prasideda teismo procesas, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Pažymėtina, kad kompensuojamosios palūkanos gali būti mokamos ir esant sutartinei ir deliktinei civilinei atsakomybei. Preziumuojama, kad CK 6.210 straipsnyje numatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiui yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai, patiriami dėl negalėjimo naudotis pinigais (CK 6.261 straipsnis), todėl šių nuostolių kreditorius neprivalo įrodyti. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas, kuris yra juridinis asmuo, privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė reikalavo priteisti iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas tenkino šį ieškovės reikalavimą ir priteisė 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad procesinės palūkanos skaičiuotinos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos. Nagrinėjamu atveju procesas teisme prasidėjo pirmosios instancijos teismui priėmus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškimo priėmimo klausimas išspręstas tik 2016 m. rugpjūčio 23 d., apeliacines instancijos teismas konstatuoja, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas procesines palūkanas skaičiuoja nuo 2016 m. gegužės 19 d., kai pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo buvo gautas pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylos procesinės baigties.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą priteisti iš atsakovės pagal preliminariąją sutartį sumokėtą avansą. Įvertinus byloje esančius duomenis, apeliacinis teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą dėl 6 procentų metinių palūkanų iki kreipimosi į teismą, taip pat suklydo nurodydamas procesinių palūkanų skaičiavimo terminą, todėl iš dalies keistinas pirmosios instancijos sprendimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Pagal šio straipsnio nuostatas sprendžiama dėl bylinėjimosi išlaidų, kurias reglamentuoja CPK 79 ir kiti straipsniai. Pagal CPK 79 straipsnį jas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, pakeitus teismo sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme.Pagal CPK 93 straipsnį bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas konkrečioje teismo instancijoje. Tai sprendžiama pagal tai, kaip yra išspręsta dėl materialinių ieškovės reikalavimų atsakovei konkrečioje teismo instancijoje. Nagrinėjamu atveju, pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. sumažinus ieškovės naudai iš atsakovės priteistą palūkanų sumą, ieškiniu pareikšti reikalavimai buvo patenkinti iš dalies, t. y. 92 procentais. Ieškovė byloje reiškė prašymą priteisti jai iš atsakovės 309 Eur žyminio mokesčio ir 822,80 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus, t. y. sąskaitą faktūrą bei pinigų sumokėjimo kvitą. Šie įrodymai patvirtina tiek susidariusių išlaidų dydį, pagrįstumą, tiek ir jų realumą, t. y. ieškovė faktiškai atsiskaitė su jos interesus atstovaujamu advokatu. Dėl to, atsižvelgus į tai, kad ieškinys tenkintas iš dalies, t. y. 92 procentais, o prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti yra pagrįstos ir neviršija nustatytų maksimalių dydžių (CPK 98 straipsnio 2 dalis, Rekomendacijų 2, 7, 8.2, 8.5, 8.6 ir 8.19 punktai) ieškovei iš atsakovės priteistina 284,28 Eur žyminio mokesčio ir 756,98 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, iš viso 1 041,26 Eur bylinėjimosi išlaidų.Pirmosios instancijos teismas patyrė 9,17 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (pašto išlaidos), todėl įvertinus patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį, 8,44 Eur šių išlaidų priteistina iš atsakovės. Atsižvelgiant į tai, kad iš ieškovės priteistina išlaidų suma (0,73 Eur) sudarytų mažesnę nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Atsakovės apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, t. y. sumažinus ieškovės reikalavimus 8 procentais, atsakovei iš ieškovės proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteistinos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti jai iš ieškovės 309 Eur žyminio mokesčio (b. l. 146), tačiau kitų duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl, atsižvelgus į tai, kad apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, t. y. tenkinami tik 8 procentai skundo, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas sumažinant palūkanų sumą, todėl atsakovei iš ieškovės priteistina 24,72 Eur žyminio mokesčio. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė duomenis, patvirtinančius 484 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (b. l. 153, 154, 155). Kadangi prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti yra pagrįstos ir neviršija nustatytų maksimalių dydžių (CPK 98 straipsnio 2 dalis, Rekomendacijų 2, 7, 8.11 punktai), todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 445,28 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atitinkamai 24,72 Eur suma mažintina ieškovei iš atsakovės priteistina suma, t. y. iki 420,56 Eur sumos.Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Šilo takas“, juridinio asmens kodas 145865351, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vėjovirpa“, juridinio asmens kodas 162591155, 1 019,46 Eur palūkanų sumą sumažinti iki 187,90 Eur, priteistas 6 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuojant už priteistą sumą nuo kreipimosi į teismą dienos ? 2016 m. rugpjūčio 23 d. ? iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteistą 309 Eur žyminio mokesčio sumą sumažinti iki 284,28 Eur, priteistas 822,40 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti sumažinti iki 756,98 Eur, taip pat priteistą valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vėjovirpa“, juridinio asmens kodas 162591155, 9,17 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumą sumažinti iki 8,43 Eur ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Šilo takas“, juridinio asmens kodas 145865351, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vėjovirpa“, juridinio asmens kodas 162591155, 9 267,84 Eur (devynis tūkstančius du šimtus šešiasdešimt septynis eurus 84 ct) pagal preliminariąją sutartį sumokėto avanso, 187,90 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt septynis eurus 90 ct) palūkanų, 6 (šešis) procentus metinių palūkanų skaičiuojant už priteistą 9 455,74 Eur sumą nuo kreipimosi į teismą dienos ? 2016 m. rugpjūčio 23 d. ? iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 284,28 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus 28 ct) žyminio mokesčio ir 756,98 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt šešis eurus 98 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vėjovirpa“, juridinio asmens kodas 162591155, 8,44 Eur (aštuonis eurus 44 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Šilo takas“, juridinio asmens kodas 145865351, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vėjovirpa“, juridinio asmens kodas 162591155, 420,56 Eur (keturis šimtus dvidešimt eurų 56 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.