- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-30
- Bylos Nr.
- 2A-394-464/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Agnė Tikniūtė, Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- R. M.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.3Kaltė
- 2.6.10.5.2.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „RDM statyba“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-193-883/2019 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „RDM statyba“ ieškinį atsakovui R. M. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „RDM statyba“ 2018 m. sausio 31 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 1–7), prašydama priteisti iš atsakovo R. M. 141 257,08 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartimi iškėlė ieškovei BUAB „RDM statyba“ bankroto bylą, kurioje patvirtintas bendrovės kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, kurių suma sudaro 140 752,85 Eur, taip pat patvirtinta bendra 2 743,61 Eur bendrovės administravimo išlaidų suma laikotarpiui nuo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos iki bendrovės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro dienos.
3. Ieškovės administratorius, remdamasis bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentais ir bankroto byloje pateiktais kreditorinius reikalavimus pagrindžiančiais dokumentais, nustatė, kad bendrovės būklė nuo 2014 metų nuolat ir tendencingai blogėjo – nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio nebuvo mokama už prekes ir paslaugas, nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio nebuvo mokamas darbo užmokestis, bendrovės skolos kreditoriams nuolat didėjo ir bankroto bylos iškėlimo dieną kreditorių reikalavimai sudarė 140 752,85 Eur, o bendrovė turto turėjo už 2 293,30 Eur. Bendrovės vadovas ir vienintelis akcininkas R. M. nevykdė pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl turi atlyginti dėl to kreditorių patirtą žalą (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalis), kurią sudaro 138 513,47 Eur (iš patvirtintos bendros kreditorinių reikalavimų 140 752,85 Eur sumos atėmus 2 239,38 Eur bankroto administratoriui perduoto turto vertę), ir nepadengtos 2 743,61 Eur administravimo išlaidos.
Šalies argumentai
4. Bankroto administratorius 2019 m. birželio 17 d. pateikė teismui prašymą dėl naujų dokumentų priėmimo, kuriame iš naujo apskaičiavo ir patikslino prašomos priteisti iš atsakovo žalos dydį, sumažindamas jį iki 123 593,47 Eur sumos (t. 3, b. l. 148).
II. Pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo esmė
5. Šiaulių apygardos teismas 2019 m. liepos 5 d. sprendimu (t. 3, b. l. 181–188) ieškovės BUAB „RDM statyba“ ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės BUAB „RDM statyba“ administravimui skirtų lėšų į valstybės biudžetą 260 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas.
6. Teismas nustatė, kad ieškovė UAB „RDM statyba“ buvo įregistruota 2011 m. vasario 21 d., jai nuo įsteigimo momento iki 2017 m. birželio 6 d. vadovavo atsakovas R. M.. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartimi UAB „RDM statyba“ buvo iškelta bankroto byla, 2017 m. rugsėjo 5 d. taikytas supaprastintas bankroto procesas, o 2017 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi patvirtintas kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, kurių suma sudaro 139 758,64 Eur.
7. Aptaręs ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytą reglamentavimą, teismas pažymėjo, kad turi būti vertinama, ar pagal konkrečias bylos aplinkybes bendrovės vadovas neteisėtai uždelsė inicijuoti bankroto bylą ir ar šis uždelsimas sukėlė ieškovės nurodomą žalą, t. y. būtina nustatyti visas sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei taikyti: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų, o vadovo kaltė, nustačius pirmiau nurodytas sąlygas, preziumuojama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 – 6.249 straipsniai).
8. Teismas nurodė, kad vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas siejamas su ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytais kriterijais, kuriais remiantis, bendrovės nemokumas – tai bendrovės būsena, kai ji nevykdo savo įsipareigojimų ir pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).
9. Teismas nesutiko su bankroto administratoriaus, besiremiančio finansinės atskaitomybės duomenimis, pozicija, kad ieškovė tapo nemokia 2016 m. vasario mėnesį. Nors bendrovės 2016 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyta, kad bendrovės turto vertė 2016 m. sausio 1 d. buvo 153 814 Eur, iš kurių atsargos sudarė 100 634 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos bei įsipareigojimai sudarė 105 910 Eur, tačiau iš bankroto administratoriaus teismui pateiktos bendrovės pradelstų įsipareigojimų suvestinės teismas nustatė, kad pradelsti įsipareigojimai 2016 m. vasario 9 d. sudarė 49 944,53 Eur. Todėl padarė išvadą, kad tuo momentu BUAB „RDB statyba“ pradelsti įsipareigojimai dar neviršijo pusės į jos balansą įrašyto turto vertės (153 814 Eur), taigi ieškovės nemokumo 2016 m. vasario mėnesį nėra pagrindo konstatuoti.
10. Visgi teismas atsižvelgė į tai, kad nors 2016 m. bendrovė vykdė veiklą, ji 2016 m. patyrė 117 362 Eur nuostolius. Buvusios 2016 m. gruodžio mėnesį bendrovės skolos jau leido teismui spręsti dėl ieškovės nemokumo bei pripažinti, kad bendrovės nemokumo momentas yra 2016 m. gruodžio 31 d. Atitinkamai, ir atsakovas nuo 2017 m. sausio mėnesio jau turėjo žinoti, kad bendrovė nebegali ir nebegalės įvykdyti įsipareigojimų kreditoriams, todėl privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.
11. Teismo vertinimu, bankroto administratorius nepagrįstai neskaičiavo žalos kaip skirtumo tarp pradelstų įsipareigojimų nuo vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo iki jo vadovavimo bendrovei pabaigos, nurodęs, kad žala yra likusi darbuotojams neišmokėta darbo išmokų dalis (2 653,81 Eur), nesumokėti mokesčiai ir išmokos iš Garantinio fondo (23 381,52 Eur) bei nuo 2014 m. atsiradę kreditoriniai įsipareigojimai (97 672,64 Eur), iš viso 123 707,07 Eur. Teismas, nenustatęs poreikio nukrypti nuo kasacinio teismo išaiškinimų kas tokioje situacijoje laikoma žala, sprendė, kad pagal paties administratoriaus pateiktus duomenis pradelsti bendrovės įsipareigojimai 2017 m. sausio 1 d. (nemokumo momentu) jau sudarė 134 370,70 Eur, o 2017 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi buvo patvirtinti 139 758,64 Eur kreditoriniai reikalavimai, taigi bendrovei padaryta žala dėl pavėluoto kreipimosi į teismą galėtų būti tik 5 387,94 Eur (139 758,64 Eur - 134 370,70 Eur).
12. Kita vertus, teismas taip pat nustatė, kad atsakovas R. M. nuo 2016 m. vasario 9 d. buvo nedarbingas. Tuo metu bendrovės pradelsti įsipareigojimai sudarė 49 944,53 Eur, ir šis dydis, kaip minėta pirmiau, neviršijo pusės įmonės balanse nurodyto turto vertės, t. y. bendrovė, atsakovui tapus nedarbingam, dar buvo moki. Atsakovo nedarbingumas tęsėsi iki 2016 m. rugpjūčio 4 d., be to, jam buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai laikotarpiais nuo 2016 m. gruodžio 7 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d., nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. gruodžio 29 d., nuo 2017 m. sausio 5 d. iki 2017 m. kovo 30 d. Atsakovas nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2017 m. sausio 17 d. buvo gydomas VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės stacionare, kur jam atliktos intervencinės gydomosios procedūros, pagal individualią reabilitacijos programą nuo 2017 m. sausio 17 d. iki 2017 m. sausio 31 d. gydėsi UAB „Palangos linas“, o 2017 m. kovo 30 d. atsakovui nustatytas 35 proc. darbingumo lygis.
13. Teismas pažymėjo ir tokias aplinkybes, kad 2016 m. spalio mėnesį nebuvo sumokėti atlyginimai darbuotojams, ir atsakovas, siekdamas išlaikyti bendrovės veiklą, 2016 m. spalio 25 d. suteikė jai 1 500 Eur paskolą, 2016 m. lapkričio 7 d. suteikė 885 Eur paskolą, o 2016 m. gruodžio 30 d. suteikė dar vieną 1 500 Eur paskolą.
14. Pasisakydamas dėl civilinės atsakomybės sąlygų teismas nurodė, kad byloje liko nepaneigti atsakovo argumentai, kad jis, net ir supratęs sudėtingą bendrovės finansinę padėtį ir kad iki tol naudotos priemonės bei priimti verslo sprendimai nepadės stabilizuoti jos mokumo, dėl sveikatos būklės jau nebegalėjo tęsti darbinės veiklos. Todėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir vadovo nedarbingumo momentų sutapimą teismas įvertino kaip šiuo konkrečiu atveju nelėmusį atsakovui ĮBĮ numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, nurodęs, kad tokiu atveju atsakovui nekyla atsakomybė už bendrovei atsiradusią žalą dėl pavėluoto bankroto bylos inicijavimo.
15. Teismas pasisakė ir dėl ieškovės bankroto administravimo išlaidų, kurias pati ieškovė priskiria prie jai atsakovo neteisėtais veiksmais, nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, padarytos žalos. Teismo vertinimu, byloje neįrodyta, kad administravimo išlaidos yra būtent atsakovo neteisėtų veiksmų padarinys. Administravimo išlaidos patiriamos visose bankroto bylose nepriklausomai nuo to, kas ir kada iniciavo bankroto bylą, tai yra šios išlaidos atsiranda ne kaip neteisėtų įmonės vadovo veiksmų – ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo – pasekmė, o dėl pačios bankroto bylos iškėlimo.
16. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė BUAB „RDM statyba“ neįrodė sąlygų visumos atsakovo R. M. civilinei atsakomybei taikyti, t. y. nėra nustatyta, kad atsakovas, būdamas UAB „RDM statyba“ vadovu, pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, taigi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsniu, atsižvelgdamas į bylos medžiagą, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijus, ieškovės reikalavimus teismas atmetė kaip nepagrįstus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
17. Ieškovė BUAB „RDM statyba“ apeliaciniame skunde (t. 4, b. l. 1–5) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – priteisti iš atsakovo R. M. ieškovei žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
17.1. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus. BUAB „RDM statyba“ būklė nuo 2014 m. nuolat ir tendencingai blogėjo.
17.2. Bendrovės vadovas finansinės atskaitomybės dokumentus pateikė tik už 2011–2012 metus. Kitus finansinės atskaitomybės dokumentus administratorius gavo iš VĮ Registrų centro. Pagal finansinės atskaitomybės dokumentus bendrovė tiek 2015 m. gruodžio 31 d., tiek ir 2016 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, o atsakovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo.
17.3. Ieškovės kreditorė UAB „Credit Isco“ dar 2016 metais kreipėsi į teismą, prašydama iškelti BUAB „RDM statyba“ bankroto bylą (civilinė byla Nr. B2-948-569/2016), vėliau nuo ieškinio atsisakė BUAB „RDM statyba“ sumokėjus jai skolą.
17.4. Pradelstų 2016 m. vasario 9 d. bendrovės 28 764,50 Eur įsipareigojimų dalis buvo atsiradusi iš 2014 m. ir 2015 m. Tai reiškia, kad bendrovė nevykdė savo įsipareigojimų, jos skolos didėjo. Žalą kreditoriams sudaro: 1) pirmos eilės kreditoriams (be vadovo darbo užmokesčio 7 687,02 Eur) – neišmokėtas darbo užmokestis bendrovės darbuotojams, t. y. 2 653,81 Eur; 2) antros eilės kreditoriams – 23 381,52 Eur (įvertinus nesumokėtus 2016 m. mokesčius ir išmokėtas Garantinio fondo lėšas darbuotojams); 3) trečios eilės kreditoriams (be akcininko įnašo 9 375,86 Eur bei įvertinus tai, kad keturių kreditorių įsipareigojimai atsirado dar 2014 – 2015 metais, o visi kiti kreditoriniai reikalavimai atsirado ir didėjo 2016 – 2017 metais) – 97 672,64 Eur; 4) patirtos bankroto administravimo išlaidos – 2 124,88 Eur. Žalą mažina po bankroto bylos iškėlimo perduotas administratoriui 2 239,38 Eur bendrovės turtas pagal balansą. Taigi, kreditoriams padaryta žala siekia 123 593,47 Eur, tačiau teismas nustatė, kad kaip žala galėtų būti vertinama tik 5 387,94 Eur suma, t. y. skirtumas tarp pradelstų įsipareigojimų 2017 m. sausio 1 d. (137 370 Eur) ir patvirtintų kreditorinių reikalavimų (139 758,64 Eur).
17.5. Vadovaujantis ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalimi, pirmiausia apmokamos bankroto administravimo patirtos išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos šio straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Administravimo laikotarpiu (be administratoriaus atlyginimo, Garantinio fondo paraiškos ir lentelių paruošimo) turėtas išlaidas administratorius dengė savo asmeninėmis 799,63 Eur lėšomis bei 330 Eur lėšomis, gautomis už parduotą bendrovės turtą (automobilį SEAT INCA). Iš viso apmokėta tik 1 129,63 Eur administravimo išlaidų, nors faktiškai patirtos administravimo išlaidos sudaro 2 124,88 Eur. Administratoriui nėra apmokėta už Garantinio fondo paraiškos ir lentelių paruošimą, neapmokėtos administratoriaus paslaugos.
17.6. Viešojo intereso buvimas įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyviu ir, sprendžiant konkrečius bankroto proceso metu kilusius klausimus, įvertinti reikšmingas jiems išspręsti aplinkybes. Nesant byloje pakankamai duomenų dėl pateikto ieškinio reikalavimo pagrįstumo, teismas turi imtis priemonių ir savo iniciatyva aiškintis reikšmingas bylos aplinkybes, o tai apima ir teismo teisę rinkti įrodymus.
Atsiliepimas
18. Atsakovas R. M. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 4, b. l. 8) prašo šį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
18.1. Ieškovė apeliaciniame skunde nenurodė, kodėl Šiaulių apygardos teismo sprendimas yra nepagrįstas, tik pakartotinai išdėstė savo teiginius bei argumentus, kurie jau buvo nurodyti jos ieškinyje ir kurie buvo paneigti atsakovo 2018 m. vasario 20 d. atsiliepime į ieškinį.
18.2. Teismas išsamiai pasisakė tiek dėl atsakovo kaltės nebuvimo, tiek ir dėl žalos dydžio bei jos atsiradimo momento. Ieškovė apeliaciniame skunde cituoja ĮBĮ ir CPK normas, tačiau nieko nerašo apie atsakovo ligą ir jo negalėjimą anksčiau kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
18.3. Ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad bendrovė tapo nemoki dar 2014 metais, neatsižvelgdama į tai, kokių priemonių atsakovas iki ligos ėmėsi, siekdamas išvengti finansinės padėties pablogėjimo.
Šalies argumentai
18.4. Ieškovės pateiktas pavyzdys, kad UAB „Credit Isco“ dar 2016 metais kreipėsi į teismą prašydama iškelti bankroto bylą BUAB „RDM statyba“, tačiau, atsakovui sumokėjus skolą, tokio pareiškimo buvo atsisakyta, kaip tik patvirtina atsakovo teiginius, kad jis ėmėsi visų priemonių, jog išvengtų bendrovės bankroto.
18.5. Net jeigu bankroto administratorius administravimo išlaidas ir dengė iš savo asmeninių lėšų, tai niekaip nėra susiję su ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Administravimo išlaidos atsiranda ne kaip neteisėtų veiksmų pasekmė, bet iš pačios bankroto esmės visose bankroto bylose, nepriklausomai nuo to, kas ir kada inicijavo bankroto bylos iškėlimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl ieškovės nemokumo atsiradimo momento ir žalos dydžio nustatymo kriterijų
19. Byloje pareikštas reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę apeliantės BUAB „RDM statyba“ buvusiam vadovui R. M. dėl jo neatliktos pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos jo vadovaujamai bendrovei iškėlimo, t. y. reikalavimas dėl civilinės atsakomybės taikymo, grindžiamas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies pagrindu.
20. Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio reikalavimą pareiškęs asmuo privalo įrodyti neteisėtus atsakovo (vadovo) veiksmus, žalos faktą ir jos dydį, neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), taigi paneigti šią prezumpciją ir įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis). Vertinant, ar yra pagrindas taikyti vadovui civilinę atsakomybę už pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą, pirmiausia turi būti nustatytas bendrovės nemokumo momentas.
21. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs į bylą pateiktų įrodymų vertinimą, pripažino, kad apeliantės nemokumas, o kartu ir jos vadovo, atsakovo R. M. pareigos inicijuoti bankroto bylą galimas atsiradimas, sietinas ne su tuo momentu, kurį akcentuoja apeliantė, o su vėlesne data – 2016 m. gruodžio 31 d. Teismas nurodė, kad 2017 m. sausio mėnesį atsakovas jau galėjo ir turėjo suprasti apeliantės veiklos negalimumą (neperspektyvumą), taip pat sprendė, kad nuo šio momento iki bankroto byla apeliantei buvo iškelta, jos skolos kreditoriams išaugo 5 387,94 Eur ir tik ši suma, nustačius ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas, galėtų būti įvertinta kaip žala. Kita vertus, teismas neįžvelgė pagrindo konstatuoti civilinės atsakomybės sąlygų visumos buvimo, nurodydamas, kad šiuo konkrečiu atveju nėra atsakovo R. M. kaltės. Teismo vertinimu, jis objektyviai neturėjo galimybės anksčiau kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes prieš bendrovei tampant nemokia, tapo nedarbingas, galiausiai po ilgo nedarbingumo laikotarpio jam buvo nustatytas tik 35 proc. darbingumo lygis.
22. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, jame tiesiogiai neįvardinama, su kuriais teismo sprendimo argumentais apeliantė nesutinka. Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad teismas pažeidė proceso teisės taisykles, bet nekonkretizuojama nei kurias taisykles teismas, apeliantės vertinimu, pažeidė, nei kokios teismo padarytos išvados yra neteisingos, tik dar kartą pakartojant ieškinyje jau išdėstytą apeliantės poziciją dėl bendrovės nemokumo ir jos vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momento bei žalos skaičiavimo. Taip pat skunde apeliuojama į paties teismo pareigą rinkti apeliantei palankius įrodymus, siekiant nustatyti jai palankius faktus, tokią teismo pareigą grindžiant viešojo intereso užtikrinimu teisminiuose procesuose, kuriuose dalyvauja bankrutuojantis juridinis asmuo.
23. Taigi, visų pirma pasisakytina dėl BUAB „RDM statyba“ nemokumo atsiradimo, juolab kad tokio fakto nustatymas turi svarbią reikšmę ir sprendžiant dėl žalos atsiradimo šioje byloje analizuojamos vadovo pareigos laiku inicijuoti bankrotą pažeidimo atveju, įvertinant galimą tokios žalos dydį.
24. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad bendrovės finansinė būklė nuo 2014 m. nuolat ir tendencingai prastėjo, nemokia bendrovė tapo metais anksčiau, nei sprendė teismas, t. y. 2015 m. gruodžio 31 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste klaidingai interpretuoja tiek pačią nemokumo sąvoką (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis), tiek ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostatas.
25. Civilinei atsakomybei ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu konstatuoti, visų pirma, būtina nustatyti, ar atsirado, o jei taip, tai kada, vadovo pareiga inicijuoti bankroto procedūrą, juolab kad bankroto bylos iškėlimas yra ultima ratio (paskutinis argumentas) priemonė, kuri naudojama tik tada, kai jau nebėra jokių galimybių bendrovės mokumui atkurti. Pagrindą pastarajai išvadai teikia bankroto teisinio reglamentavimo ir bankroto proceso tikslo aiškinimas kasacinio teismo jurisprudencijoje. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą bendrovei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
26. Kasacinis teismas yra konstatavęs ir tai, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, bendrovės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla tik tuomet, kai bendrovė yra nemoki pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus. Nors bendrovės vadovas gali įvertinti, kad bendrovė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau nei atsiranda pagrindas pripažinti ją nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau nustatant įstatyminės pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo momentą taikytina būtent ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).
27. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. gruodžio 31 d.) įmonės nemokumą apibrėžė kaip įmonės būseną, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Vadinasi, sprendžiant juridinio asmens nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos jo skolos, o tik pradelstos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję, taip pat šių skolų santykis su į balansą įrašyto jos turto verte. Kaip matyti tiek iš ieškinio, tiek ir apeliacinio skundo turinio, apeliantė nepagrįstai nemokumo momentą sieja tik su jos balanse įrašyto turto vertės ir visų įsipareigojimų santykiu, nevertindama, kokią įsipareigojimų dalį sudaro pradelsti įsipareigojimai.
28. Pagal 2014 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis BUAB „RDM statyba“ turėjo turto iš viso už 310 951 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 270 388 Eur (t. 1, b. l. 30). Iš bankroto administratoriaus G. Mockaus pirmosios instancijos teismo įpareigojimu parengtos bendrovės pradelstų įsipareigojimų suvestinės (t. 2, b. l. 151–153) matyti, kad BUAB „RDM statyba“ pradelsti įsipareigojimai už 2014 metus sudarė vos 2 165,05 Eur ir akivaizdžiai neviršijo pusės į balansą įrašyto turto vertės. 2015 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo turto iš viso už 153 814 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 139 420 Eur (t. 1, b. l. 32), o pradelsti įsipareigojimai už visus 2015 metus sudarė 26 599,45 Eur. Kartu su 2014 metais pradelstais įsipareigojimais bendra jų suma 2016 m. sausio 1 d. buvo 28 754,50 Eur, taigi taip pat neviršijo pusės 153 814 Eur vertės turimo turto.
29. Kitaip tariant, 2015 m. gruodžio 31 d. dar nebuvo susiklosčiusi bendrovės nemokumo, kaip ši sąvoka apibrėžiama ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, situacija, o jos vadovui, priešingai nei yra įsitikinusi apeliantė, nebuvo atsiradusi pareiga inicijuoti bankrotą. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai apeliantės nemokumo momento nesiejo su pirmiau aptartais laikotarpiais.
30. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad BUAB „RDM statyba“ nemokumas sietinas su 2016 m. gruodžio 31 d. Tuo momentu bendrovė turto turėjo tik už 2 942 Eur sumą, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 105 910 Eur, pradelsti įsipareigojimai už 2016 metus sudarė 105 606,20 Eur, ir, sudėjus su ankstesnių metų pradelstais įsipareigojimais, jų iš viso buvo 134 370,70 Eur (t. 1, b. l. 32; t. 2, b. l. 151–153; t. 3, b. l. 171). Be to, byloje esanti medžiaga patvirtina ir tokią aplinkybę, kad apeliantės finansiniai rodikliai itin pablogėjo tik antroje 2016 metų pusėje. 2016 m. pradžioje, t. y. 2016 m. vasario 9 d. (kai prasidėjo atsakovo nedarbingumo laikotarpis) bendrovės pradelsti įsipareigojimai UAB „Sausta“, UAB „Capitalia Kreditai“, UAB „Radviliškio šiluma“, UAB „Durų centras“ ir AB „Citadele bankas“ sudarė 49 944,53 Eur, t. y. dar neviršijo pusės į 2015 m. gruodžio 31 d. balansą įrašyto turto sumos (153 814 Eur). Todėl tokia apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad dalis 2016 m. vasario 9 d. buvusių pradelstų bendrovės įsipareigojimų (28 764,50 Eur) buvo atsiradę dar 2014 m. ir 2015 m., taip pat nėra teisiškai reikšminga. Kaip buvo nurodyta pirmiau, bendrovės nemokumas nustatomas pagal įstatyme įtvirtintus specialius kriterijus.
31. Nustatyta, kad 2016 metais apeliantė BUAB „RDM statyba“ sudarinėjo ir vykdė statybos rangos sutartis, taip pat ji dalyvaudavo viešuosiuose pirkimuose: 2016 m. balandžio 8 d. sudaryta statybos rangos sutartis su Daugiabučio namo savininkų bendrija „Liepa“ (sutarties kaina 47 770,93 Eur); 2016 m. birželio 27 d. sudaryta statybos (remonto darbų) rangos sutartis su Šiaulių miesto savivaldybės administracija (sutarties kaina 70 876,6 Eur); 2016 m. liepos 12 d. ir 2016 m. rugsėjo 29 d. sudarytos rangos sutartys su Šiaulių vaikų globos namais „Šaltinis“ (sutarčių kaina atitinkamai 15 859,47 Eur ir 15 980,47 Eur) (t. 1 b. l. 62–91). Į bylą yra pateikti 2016 m. birželio 10 d. Daugiabučio namo savininkų bendrijos „Liepa“ ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. Šiaulių vaikų globos namų „Šaltinis“ perkančiajai organizacijai adresuoti atsiliepimai apie apeliantės įvykdytas rangos sutartis (t. 3, b. l. 104–105). Pažymėtina, kad tokių užsakovių nėra apeliantės bankroto byloje patvirtintų kreditorių sąraše.
32. Pagal bankroto administratoriaus pateiktą apeliantės pradelstų įsipareigojimų suvestinę (t. 2, b. l. 151–153) darbo užmokestis vienam iš darbuotojų nesumokėtas 2016 m. rugsėjo mėnesį, o kitiems darbuotojams darbo užmokestis nemokėtas nuo 2016 m. spalio mėnesio. Taip pat nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismui 2016 m. spalio 5 d. buvo pateiktas pareiškėjos UAB „Credit Isco“ pareiškimas dėl bankroto bylos BUAB „RDM statyba“ iškėlimo, tačiau BUAB „RDM statyba“ padengus įsiskolinimą, teismas 2016 m. spalio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-948-569/2016 priėmė pareiškėjos atsisakymą nuo tokio pareiškimo ir bylą nutraukė, panaikindamas apeliantės atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (turto ir lėšų areštą) (t. 3, b. l. 90–91; taip pat Lietuvos teismų informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys; CPK 179 straipsnio dalis).
33. Tokios aptartos aplinkybės taip pat paneigia apeliantės skundo argumentus, kad bendrovės nemokumo momentą bylą nagrinėjęs teismas turėjo nustatyti jau nuo 2015 m. gruodžio 31 d. Priešingai, apeliantė 2016 metais dar nebuvo nutraukusi savo įprastinės komercinės ūkinės veiklos, prisiimdavo sutartinius įsipareigojimus ir juos vykdė, taigi ir sąlygos taikyti tokiai ultima ratio priemonei, kaip bendrovės bankroto proceso iniciavimas, apeliantės akcentuojamu momentu dar nebuvo susiklosčiusios.
34. Atsakovo atsikirtimus, kad jis, nepaisant atsiradusių finansinių sunkumų, siekė atkurti bendrovės mokumą, patvirtina ne vieną kartą bendrovei suteiktos paskolos iš asmeninių lėšų: 2016 m. rugsėjo 15 d. suteikta 2 500 Eur paskola; 2016 m. rugsėjo 21 d. suteikta 7 000 Eur paskola; 2016 m. rugsėjo 23 d. – 3 000 Eur paskola; 2016 m. spalio 10 d. –3 000 Eur paskola; 2016 m. spalio 20 d. – 1 650 Eur paskola, 2016 m. spalio 25 d. – 1 500 Eur paskola; 2016 m. lapkričio 7 d. – 885 Eur paskola; 2016 m. gruodžio 30 d. – 1 500 Eur paskola; 2017 m. kovo 20 d. – 600 Eur paskola; 2017 m. kovo 27 d. – 300 Eur paskola; 2017 m. balandžio 14 d. – dar 2 374,88 Eur paskola. Visose šiose sutartyse nurodyta, kad paskolos suteikiamos bendrovės reikmėms ir atsiskaitymams su bendrovės tiekėjais bei darbuotojais (t. 3, b. l. 74–89).
35. Vadinasi, atsakovas, kaip bendrovės vadovas ir vienintelis akcininkas, stengėsi stabilizuoti bendrovės finansinę padėtį, be kita ko, ir suteikdamas savo bendrovei paskolas, tačiau to padaryti visgi nepavykus, atsakovas kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos BUAB „RDM statyba“ iškėlimo. Bankroto byla apeliantei buvo iškelta Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartimi sujungtoje civilinėje byloje Nr. B2-48-856/2020 pagal atsakovo R. M. 2017 m. gegužės 2 d. pareiškimą ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2017 m. gegužės 4 d. pareiškimą, o 2017 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi joje buvo patvirtintas kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, kurių suma sudaro 139 758,64 Eur.
36. ĮBĮ (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti.
37. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti.
38. Pripažįstama, kad pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Todėl kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė savo bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020).
39. Atsižvelgiant į įstatyminį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, akivaizdu, kad apeliantė nepagrįstai jai padarytą žalą siejo su visu jos bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų dydžiu, atimdama tik perduoto administratoriui turto vertę, nors tokie padariniai priežastiniu ryšiu nėra susiję su pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimu ir dėl tokio pažeidimo, jeigu jis būtų konstatuotas, išaugusiomis skolomis kreditoriams. Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad žala turi būti apskaičiuojama pagal kitokius kriterijus, t. y. vertinamas tik išaugęs nuo pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovės skolų dydis, iš esmės yra teisinga.
40. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl žalos dydžio ir iš patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos (139 758,64 Eur) atimdamas nemokumo momentu buvusią pradelstų įsipareigojimų sumą (134 370,70 Eur), bet neįvertindamas administratoriui perduoto turto vertės (2 239,38 Eur), suklydo. Perduoto turto, iš kurio vertės yra tenkinami kreditorių reikalavimai, vertė taip pat turėtų būti įskaičiuota į žalos atlyginimą, jeigu būtų nustatytas pagrindas žalos atlyginimo institutui taikyti. Kitaip tariant, apeliantės dėl pavėluoto bankroto bylos inicijavimo patirta žala, jeigu būtų nustatytos visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti, galėtų sudaryti ne 5 387,94 Eur, kaip apskaičiavo pirmosios instancijos teismas, bet 3 148,56 Eur sumą.
Dėl atsakovo veiksmų teisėtumo ir kaltės
41. Kaip minėta, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas (veiksmų neteisėtumą ar neteisėtą neveikimą, žalą, jos dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos, kaltę), priešingu atveju tokios atsakomybės taikymas negalimas. Viena iš nurodytų sąlygų – kaltė – vadovo civilinės atsakomybės atveju yra preziumuojama, todėl ją paneigti privalo atsakovas.
42. Vadovui nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylos iškėlimą pažeidimas laikomas imperatyvios teisės normos pažeidimu, todėl tokiu atveju vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017). Žala padaroma paprasto neatsargumo forma, kai atsakovo veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020).
43. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas, pavėlavęs kreiptis dėl bankroto bylos apeliantei BUAB „RDM statyba“ iškėlimo, dėl ko apeliantės skolos padidėjo šios nutarties 40 punkte nurodytu dydžiu (t. y. 3 148,56 Eur), paneigė savo kaltės prezumpciją dėl pavėluoto kreipimosi iškelti bankroto bylą.
44. Viena vertus, iš BUAB „RDM statyba“ 2016 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės duomenų atsakovui turėjo būti suprantama, kad bendrovės finansinės padėties stabilizuoti jau nebepavyks, todėl jau 2017 m. sausio mėnesį jam buvo atsiradusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jo vadovaujamai bendrovei iškėlimo. Kita vertus, į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad iki ir po tokios jo pareigos atsiradimo atsakovas R. M. sunkiai sirgo, t. y. laikotarpiais nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2016 m. rugpjūčio 4 d., nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d., nuo 2016 m. gruodžio 13 d. iki 2017 m. kovo 31 d. jis buvo nedarbingas (t. 3, b. l. 136–137), nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2017 m. sausio 17 d. buvo gydomas VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės stacionare, kur jam buvo atliktos intervencinės gydomosios procedūros, nuo 2017 m. sausio 17 d. iki 2017 m. sausio 31 d. pagal individualią reabilitacijos programą gydėsi UAB „Palangos linas“ (t. 1, b. l. 87–88), o 2017 m. kovo 30 d. atsakovui išduotas neįgaliojo pažymėjimas, kuriame atsakovui nustatytas 35 proc. darbingumo lygis (t. 1, b. l. 60–61). Taigi, jo sveikatos būklė objektyviai neleido imtis atitinkamų teisinių veiksmų anksčiau, nei atsakovas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
45. Pirmiau buvo nurodyta, kad atsakovas bandė stabilizuoti apeliantės finansinę padėtį – bendrovė 2016 metais dalyvavo viešuosiuose pirkimuose, sudarė rangos sutartis ir jas vykdė, atsakovas teikė bendrovei paskolas iš asmeninių lėšų, be kita ko, ir tuomet, kai bendrovė jau neturėjo galimybės atkurti savo mokumo – paskolos buvo suteiktos 2017 m. kovo 20 d. (600 Eur), 2017 m. kovo 27 d. (300 Eur), 2017 m. balandžio 14 d. (2 374,88 Eur). Atsakovo nedarbingumas pasibaigė 2017 m. kovo 31 d., o 2017 m. kovo 30 d. jam nustatytas tik 35 proc. darbingumo lygis. Kaip nustatyta iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, atsakovo R. M. pareiškimas dėl bankroto bylos jo vadovaujamai bendrovei iškėlimo teisme gautas 2017 m. gegužės 2 d., po kelių dienų tokį pareiškimą pateikė ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius. Tokiu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pateiktų įrodymų pakako konstatuoti, kad dėl jo sveikatos būklės jis neturėjo galimybės anksčiau įvykdyti įstatymo nustatytos imperatyvios pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantei arba pasirūpinti bendrovės vadovavimo perdavimu kitam asmeniui.
Dėl administravimo išlaidų kaip bankrutuojančios bendrovės patirtos žalos
46. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo padaryta išvada, kad administravimo išlaidos, kurias bankroto administratorius dengė savo asmeninėmis lėšomis, negali būti vertinamos kaip bendrovei padaryta žala dėl pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl teisėjų kolegija pasisako ir dėl tokių skundo argumentų pagrįstumo.
47. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad patirtos administravimo išlaidos nėra atsakovo neteisėtais veiksmais padaryta žala, nes jos patiriamos visose bankroto bylose nepriklausomai nuo to, kas ir kada iniciavo bankroto bylą. Šio teismo vertinimu, tokios išlaidos atsiranda ne kaip neteisėtų įmonės vadovo veiksmų – ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo – pasekmė, o iš bankroto bylos, nepaisant kas ir kada ją inicijuoja, iškėlimo fakto. Tokie teismo argumentai stokoja pagrįstumo.
48. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie), įmonei tapus nemokia, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonės vadovas ar kiti asmenys kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai.
49. Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias bendrovės vadovo pareigą sumokėti bankroto administravimo išlaidų atlyginimą, yra nurodęs, jog pareigos kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, kai tokiam kreipimuisi pagal įmonės faktinę turtinę padėtį egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai, pažeidimas yra neteisėtas veiksmas, kurio sukeltą žalą privalo atlyginti neteisėtą veiksmą atlikęs asmuo, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Tokiu atveju pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidę asmenys privalo atlyginti ne tik kreditoriams padarytą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), bet ir administravimo išlaidas, kurios yra įmonės skola administratoriui ir kurių nėra galimybių padengti iš nemokios įmonės turto. Iš įmonės vadovo gali būti išieškomos (priteisiamos) bankrutavusios įmonės administravimo išlaidos, tačiau bankroto administratorius, siekdamas pagrįsti pareikštą ieškinį, privalo įrodyti įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, padarytą žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2019).
50. Taigi, kasacinio teismo formuojamoje praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad ir sprendžiant dėl bankroto administravimo išlaidų atlyginimo priteisimo ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytu pagrindu būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, padarytą žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį. Dėl to darytina išvada, kad aptariamojoje normoje yra įtvirtintas ne specialios rūšies sankcijos (administravimo išlaidų dydžio baudos), bet civilinės atsakomybės taikymo atvejis dėl pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2020).
51. Šioje kasacinio teismo nutartyje taip pat išaiškinta, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį gali būti atlyginamos tik tos administravimo išlaidos (tik tokia jų dalis), kurios kilo būtent dėl įmonės vadovo ar kito asmens pagal kompetenciją pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymo. Iš ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies išplaukia įmonės vadovo ir (ar) kito asmens pagal kompetenciją pareiga atlyginti pavėluoto kreipimosi į teismą nulemtą administravimo išlaidų padidėjimą, t. y. skirtumą tarp bankroto byloje patirtų administravimo išlaidų ir administravimo išlaidų, kurios būtų patirtos tuo atveju, jei įmonės vadovas ar kitas asmuo pagal kompetenciją būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2020).
52. Viena vertus, nagrinėjamoje byloje apeliantė tokio skirtumo (administravimo išlaidų padidėjimo dėl atsakovo pavėluoto kreipimosi į teismą, inicijuojant bankroto bylą) net neįrodinėjo. Kitokio vertinimo nesuponuoja ir šios nutarties 22 punkte nurodyti apeliantės skundo argumentai dėl teismo aktyvumo pareigos, kai ieškinį pareiškia bankrutavęs juridinis asmuo. Nei viešo intereso užtikrinimo poreikis, nei kitos aplinkybės negali eliminuoti bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, reiškiančios, kad kiekvienas asmuo turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis). Apeliantė, kaip ieškinį pareiškęs asmuo, turėjo pareigą įrodyti jo pagrindą ir dalyką ir negali šios pareigos perkelti teismui, o apeliantės pozicija, kad teismas turėjęs ir savo iniciatyva rinkti palankius apeliantei įrodymus, siekiant nustatyti jai palankius faktus, akivaizdžiai prieštarauja šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principams, įtvirtintiems CPK 12 ir 17 straipsniuose.
53. Antra vertus, nagrinėjamu atveju pripažinus, kad atsakovui nekyla civilinė atsakomybė už pavėluotą kreipimąsi į teismą, nes nėra nustatytos visos šio instituto jo atžvilgiu taikymo sąlygos, tokia atsakomybė negalėtų atsirasti ir dėl padidėjusių dėl šios priežasties administravimo išlaidų, jeigu jų padidėjimą apeliantė būtų įrodinėjusi ir įrodžiusi.
54. Apibendrindama argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė teisingai ir pagrįstai atmetė ieškinį, o aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
55. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
56. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo apeliantės ieškinys atmestas, palikus nepakeistą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgytų atsakovas. Pirmosios instancijos teisme atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2019 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 2.5(NTP-2)-19-T-852-6953 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ buvo teikiama antrinė teisinė pagalba šioje civilinėje byloje, paskirtas advokatas Z. Burba. Tačiau šis sprendimas galiojo iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 65).
57. Atsakovas R. M. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą, kurį pasirašė pats atsakovas, pateikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 2.5(NTP-2)-19-T-1938-13213 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, kuriuo nuspręsta atsakovui teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. B2-119-856/2019, parengti procesinius dokumentus, atstovauti apeliacinės instancijos teisme (t. 4, b. l. 9–10). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius Lietuvos apeliaciniam teismui 2019 m. rugsėjo 5 d. pateikė pažymą Nr. (2.19)-NTP-7-4888 „Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų“, kurioje nurodoma, kad tarnybos Šiaulių skyrius, gavęs advokato G. Armanavičiaus prašymą apskaičiuoti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas, teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą R. M. pagal 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą, apskaičiavo, kad advokato užmokestis sudaro 149,50 Eur.
58. Pagal CPK 99 straipsnio 2 dalį valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal CPK 96 straipsnyje nustatytas taisykles, nustatančias, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas (CPK 96 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleisto, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 straipsnio 4 dalis).
59. Apeliantės BUAB „RDM statyba“ apeliacinis skundas netenkinamas, bet ji yra pagal įstatymą atleidžiama nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei mokėjimo, tokiu atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidos būtų apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Tačiau, kaip matyti iš minėtos pažymos, teisinė pagalba paskirta ir šios išlaidos patirtos ne nagrinėjamoje civilinėje byloje, o kitoje civilinėje byloje, t. y. Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamoje BUAB „RDM statyba“ bankroto byloje Nr. B2-119-856/2019 (dabar jos numeris yra B2-48-856/2020), todėl bet kuriuo atveju jų atlyginimo klausimas nagrinėjamoje byloje nekyla.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.