- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-02
- Bylos Nr.
- e2A-22-828/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-01656-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eigirdas Činka, Vygintas Mažuika, Nijolė Danguolė Smetonienė
- Atsakovas
- O. V.
- Ieškovas
- E. B. Š.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Vyginto Mažuikos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Nijolės Danguolės Smetonienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės O. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. B. Š. ieškinį atsakovei O. V. dėl sutarties nutraukimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė E. B. Š. prašė nutraukti 2003 m. gegužės 11 d. sutartį, taikyti vienašalę restituciją - priteisti iš atsakovės 4 633,92 Eur, t.p. priteisti 165,04 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, visas bylinėjimosi išlaidas valstybei.
2. Nurodė, kad 2003 m. gegužės 11 d. sutartimi šalys susitarė, kad ieškovė kartu su sutuoktiniu J. Š. paskolina atsakovei 16 000 Lt (4 633,92 Eur), o atsakovė įsipareigoja suteikti ieškovei ir jos sutuoktiniui iki mirties gyvenamąsias patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovei pažeidus sutartį, ji privalo grąžinti perduotas lėšas, t. y. 16 000 Lt (4 633,92 Eur). Kartu su sutuoktiniu nuo 2001 m. gegužės mėn. iki 2018 m. kovo 15 d. gyveno pas atsakovę minėtame būste. Pablogėjus sveikatai, išvyko gydytis į Panevėžio miestą. (duomenys neskelbtini) mirė sutuoktinis J. Š.. 2019 m. lapkričio mėnesį, pagerėjus sveikatai, norėjo grįžti gyventi adresu (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovė nebeleido, tokiu būdu ji pažeidė šalių sutartį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2020 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino, nutraukė 2003 m. gegužės 11 d. sutartį, taikė vienašalę restituciją ir priteisė iš atsakovės 4 633,92 Eur sumą, 60,24 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. kovo 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo - ieškovei. Taip pat priteisė iš atsakovės valstybei: 165 Eur žyminį mokestį, 229,18 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas.
4. Teismas nustatė, kad 2003 m. gegužės 11 d. sutartimi šalys susitarė, kad ieškovė kartu su sutuoktiniu paskolina atsakovei 16 000 Lt (4 633,92 Eur), o atsakovė įsipareigoja suteikti ieškovei ir jos sutuoktiniui iki mirties gyvenamąsias patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini). Neįvykdžius susitarimo, atsakovė privalo grąžinti ieškovei arba jos sutuoktiniui 16 000 Lt (4 633,92 Eur). Atsakovė patvirtino, kad su sutarties sąlygomis sutinka, pinigus 16 000 Lt (4 633,92 Eur) gavo. Teismas 2003 m. gegužės 11 d. sutartį laikė mišria, kadangi tokia šalių sutartis turi kelių atskirų sutarčių rūšių elementų – paskolos ir rentos, todėl sprendžiant dėl sutarties nutraukimo, taikė mišrios sutarties nutraukimą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.870, 6.439, 6.456, 6.458, 6.460, 6.464 straipsniai). Tačiau teismas pabrėžė, kad svarbiausia nustatyti ir įvertinti, kokių tikslų, sudarydamos sutartį, siekė šalys, t. y. tikruosius šalių ketinimus.
5. Teismas sprendė, kad šalių tikslas (tikrieji ketinimai) buvo šie: atsakovė siekė pasiskolinti pinigų, o ieškovė su sutuoktiniu – turėti iki mirties gyventi atsakovės būste, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė su sutuoktiniu įvykdė savo sutartinį įsipareigojimą, t. y. atsakovei perdavė 16 000 Lt sumą (4 633,92 Eur).
6. Iš šalių paaiškinimų, liudytojų V. Š., R. Š., L. Š. parodymų nustatė, kad ieškovė ir jos sutuoktinis J. Š. nuo 2001 m. gegužės mėn. iki 2018 m. kovo mėn., kol dėl sveikatos problemų laikinai išvyko gyventi į Panevėžio miestą, gyveno atsakovei nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė paaiškino, kad 2019 m. lapkričio mėnesį, pagerėjus sveikatai, norėjo grįžti gyventi adresu (duomenys neskelbtini). Gavusi raktus, ieškovė juos padavė sūnui L. Š., kad paruoštų būstą jos sugrįžimui. Liudytojas L. Š. parodė, kad ieškovė jam raktus davė dėl to, kad prižiūrėtų jos šunis. Teismas šio liudytojo parodymus vertino kaip asmens, suinteresuoto palankia atsakovei bylos baigtimi, kadangi jis yra atsakovės sugyventinis, gyvena jai nuosavybės teise priklausančiame būste, šiuo metu ieškovės būsto dalyje, atsakovė jam atleido po įvykusio 2019 m. lapkričio 15 d. smurto artimoje aplinkoje. Ieškovė raktų nuo gyvenamojo būsto adresu (duomenys neskelbtini)., neturi, nes po 2019 m. gruodžio 22 d. eismo įvykio, kai policija sustabdė girtą L. Š., raktai pasiliko pas atsakovę. Šiuo metu ieškovės raktai jau yra pas sūnų L. Š., kuris ir gyvena ieškovės būsto dalyje. 2019 m. gruodžio 26 d. ieškovės dukra G. G. kvietė policiją pas atsakovę adresu (duomenys neskelbtini), kadangi įvyko konfliktas tarp ieškovės ir atsakovės dėl gyvenamojo namo. Ieškovė raktų neatgavo, į būstą įleista nebuvo. 2020 m. sausio 6 d. registruotu paštu ieškovė išsiuntė atsakovei prašymą „Dėl skolos grąžinimo“. Teismas sutiko, kad minėtame prašyme buvo padaryta gramatinė klaida dėl prašyme nurodytos datos. Po prašymo „Dėl skolos grąžinimo“ išsiuntimo, atsakovės prašymu 2020 m. sausio 28 d. panaikinti ieškovės deklaravimo duomenys adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė buvo deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2002 m. vasario 14 d. iki 2020 m. sausio 28 d., nuo 2020 m. vasario 27 d. deklaruota adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad po 2019 m. gruodžio 26 d. konflikto nebegali gyventi su atsakove, nes jos bijo. Teismas neabejojo ieškovės paaiškinimais dėl norėjimo grįžti gyventi į kaimą, ir dėl tos aplinkybės, kad būdama 89 metų, ieškovė neturi savo asmeninio nekilnojamojo turto, t. y. būsto, kuriame galėtų gyventi, išskyrus vienintelį, kurį pagal 2003 m. gegužės 11 d. sutartį įsipareigojo suteikti atsakovė. Todėl darė išvadą, kad atsakovės nurodytas argumentas, kad ieškovė paprasčiausiai nebenori ar nebegali dėl sveikatos gyventi kaime, atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas nustatė, kad ieškovė norėjo ir dėjo visas pastangas grįžti gyventi adresu (duomenys neskelbtini), tačiau dėl atsakovės kaltų veiksmų, nebegali gyventi ginčo būste, t. y. atsakovė nebesuteikė ieškovei būsto. Teismas darė išvadą, kad atsakovė pažeidė esminę 2003 m. gegužės 11 d. sutarties sąlygą, t. y. nesuteikė ieškovei būsto adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė iš esmės nebegavo to, ko tikėjosi iš sutarties. Teismas darė išvadą, kad yra pagrindas nutraukti 2003 m. gegužės 11 d. sutartį.
7. Teismas sprendė, kad nutraukus tarp šalių 2003 m. gegužės 11 d. sutartį, yra pagrindas taikyti vienašalę restituciją bei byloje nesant duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė būtų sumokėjusi ieškovei bent dalį paskolintos sumos, teismas ieškovei priteisė 4 633,92 Eur sumą.
8. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad yra praleistas 10 metų senaties terminas, nes ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2019 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais, pretenzija dėl skolos išsiųsta 2020 m. sausio 6 d., todėl ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu atsakovė O. V. prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020-10-06 sprendimą ir bylą išspręsti iš esmės: E. B. Š. ieškinį atmesti, arba bylą perduoti pirmai instancijai nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti iš atsakovės visas turėtas teismo ir atstovavimo išlaidas.
10. Nurodo, kad teismas nenustatė, kokie teisiniai santykiai siejo 2003 m. gegužės 11 d. sutarties šalis - paskolos, būsto panaudos (nuomos) ar rentos. Nesutinka su teismo nuomone, kad šalių sudaryta sutartis yra mišri ir nagrinėjamu atveju nėra svarbiausia tiksliai kvalifikuoti šalių sudarytą sutartį. Teismas nekvalifikuodamas atskirų sutarties dalių kaip atskirų teisinių santykių, neišsprendė ginčo teisingai iš esmės, nes esant rentos sutarties elementams, reikalinga nustatyti J. Š. paveldėtojus, kadangi po jo mirties (duomenys neskelbtini), rentos sutartis J. Š. atžvilgiu pasibaigė.
11. Pažymi, jog byloje nėra pateikta jokių įrodymų (išskyrus teiginį ieškinyje), kad ieškovė paveldėjo turtą po savo vyro J. Š. mirties, todėl, nenustačius J. Š. turto paveldėtojo, spręstinas klausimas dėl tinkamo ieškovo šioje byloje. Po J. Š. mirties, mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą priėmė jo žmona ieškovė E. B. Š., dukra - G. G. ir sūnus - L. Š.. Ieškinį pareiškė mirusiojo žmona, tačiau trečiaisiais asmenimis šioje byloje privalėjo būti įtraukti kiti paveldėtojai: dukra - G. G. (kuri buvo šioje byloje ieškovės atstovė) ir sūnus - L. Š. (liudytojas byloje), kadangi teismo sprendimas turės įtakos jų teisėms ir pareigoms.
12. Teismas, konstatuodamas, kad „ieškovė norėjo ir dėjo visas pastangas grįžti gyventi adresu (duomenys neskelbtini), tačiau dėl atsakovės kaltų veiksmų, nebegali gyventi ginčo būste, t. y. atsakovė nebesuteikė ieškovei būsto", visiškai nepagrindė, kokiais faktais remiantis, buvo padaryta tokia išvada.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas iš dviejų faktų - 2019-12-26 konflikto, kada buvo kviesta policija, ir 2020-01-06 reikalavimu grąžinti pagal 2003-05-11 sutartį gautus pinigus, padarė išvadą, kad atsakovė pažeidė esminę 2003 m. gegužės 11 d. sutarties sąlygą, t. y. nesuteikė ieškovei būsto adresu (duomenys neskelbtini), ieškovė iš esmės nebegavo to, ko tikėjosi iš sutarties.
14. Mano, kad turėtų būti vertinami CK 6.217 str. 2 d. nustatyti esminio sutarties pažeidimo pagrindai, reikalaujantys paisyti ne tik nukentėjusios, bet ir sutartį pažeidusios šalies interesų. Ar sutartis pažeista iš esmės, yra fakto klausimas, todėl įstatyme numatyti tik kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant ginčo atveju teismas atsako į minėtą klausimą.
15. Nurodo, kad apeliantės su ieškove sudaryta sutartis yra tęstinio pobūdžio ir turi būti tinkamai vykdoma per visą sutarties galiojimo laiką iki rentos sutarties pabaigos. Ta aplinkybė, kad 2019-12-26 įvyko konfliktas su ieškove dėl namo ar namo raktų, visiškai nepatvirtina atsakovės sutarties netinkamo vykdymo. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantė atsisakė, nekartą neleido ieškovės į namus, ar kitaip atsisakė vykdyti sutartį, nėra jokio antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo.
16. Ieškovė ir jos dukra G. G. puikiausiai žinojo apie ikiteisminį tyrimą, kuris buvo pradėtas L. Š. atžvilgiu, taip pat žinojo, kad L. Š. yra uždrausta lankytis apeliantės namuose, ir tuo metu jos su L. Š. santykiai buvo labai įtempti, tačiau 2019-12- 26 jį atsivežė. Akivaizdu, jog jei ne pati ieškovė, tai jos dukra G. G. turėjo suprasti, jog tokioje situacijoje bus išprovokuotas konfliktas.
17. Be to, ir 2019-12-26 kviečiant policiją, buvo aiškinta, kad kilo konfliktas dėl namo, kuris buvo parduotas 2003 m., o ne dėl to, jog neįleido ieškovės į namo vidų. Mano, kad atsižvelgiant į 2019-11-15 pradėtą prieš ieškovės sūnų ikiteisminį tyrimą, bei tarp šalių 2019-12-26 kilusį ginčą, apeliantė tą dieną negalėjo vykdyti ieškovės reikalavimų (t. y. ieškovės manymu, tinkamai vykdyti savo pareigų ieškovei) dėl nuo apeliantės nepriklausančių kliūčių, kas nelaikytina, jog ji, kaip rentos davėja, pažeidė sutartį (CPK 185 str.). Mano, kad ji, kaip rentos mokėtoja, sutarties vykdymo laikotarpiu, be kita ko ir kilus šalių ginčui, veikė kaip sąžiningas, protingas ir teisingas asmuo.
18. Ieškovė teismo posėdyje parodė, kad raktus nuo namo jai atidavė. Jos vyras (J. Š.) negalėjo vienas gyventi kaime, nes jo sveikata blogėjo, reikėjo kūrenti pečių. Ji pati vaikšto su lazdomis, sunkiai juda, nelaiko lygsvaros. Pažymi, kad 2019-12-26 ieškovė į apeliantės namus buvo atvykusi su lazdomis, sunkiai pati paėjo, jai padėjo eiti duktė G. G.. Ieškovė žiemos sezonui nebuvo įsigijusi malkų namo dalies šildymui, nebūtų pati sugebėjusi atsinešti malkų ir užkurti krosnies, nes dienos metu namuose nieko nebūna, todėl labai abejotinas jos realus ketinimas būtent nuo 2019-12-26 grįžti gyventi į namus (duomenys neskelbtini). Liudytojas L. Š. parodė, kad mama nekalbėjo, kad ji nori grįžti atgal gyventi į kaimą. Mama niekada nesiskundė, kad atsakovė neįsileidžia į namus. Ir šiuo metu name yra ieškovės kambariai, kuriuose gali gyventi ieškovė.
19. Nesutinka su teismo nuomone, jog L. Š. nėra objektyvus liudytojas. Jeigu jo parodymai yra abejotini, tai liudytojos G. G. parodymai juo labiau neobjektyvūs, kadangi ji yra ieškovės dukra ir jos įgaliota atstovė. Nors teismo posėdžio metu buvo išklausytas liudytojos G. G. 2019-12-28 darytas telefoninio pokalbio su apeliante garso įrašas, tačiau teismas šio fakto visiškai nepaminėjo sprendime. Šiame įraše yra puikiausiai girdimas apeliantės pasakymas, kad ieškovė „tegu eina ir gyvena“. Telefoninio pokalbio metu apeliantė patvirtino, jog nesirengia nevykdyti sutarties.
20. Be to, ieškovė niekada nėra apeliantei siuntusi (arba ji nėra gavusi) 2019-01-03 Prašymo dėl skolos grąžinimo, kurio išsiuntimo data ant AB „Lietuvos paštas“ kvito yra nurodyta 2020-01-06. Nors teismas patikėjo, jog neteisingos datos yra techninė klaida, tačiau tai įrodyti yra ieškovės procesinė pareiga (CPK 178 str.). Be to, AB „Lietuvos paštas“ dėl šio laiško negavimo, paaiškino, jog šis laiškas buvo grąžintas siuntėjui.
21. Mano, kad teismas, spręsdamas šį ginčą, turėtų nustatyti faktines aplinkybes, kokie apeliantės veiksmai leidžia teigti, jog nesuteikdama gyvenamo ploto ieškovei, iš esmės pažeidė sutarties sąlygas. Ieškovės nenoras grįžti gyventi į apeliantės namą, ar jos kažkokia baimė - tai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog apeliantė pažeidė savo įsipareigojimus pagal sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
22. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė ir procesines normas, reglamentuojančias sprendimo surašymą, nes visiškai neanalizavo visų byloje esančių įrodymų, visiškai nepasisakydamas apie teismo posėdyje išklausytą garso įrašą. Teismas neužtikrino tinkamo įrodinėjimo proceso, t. y. nepatikslino ieškovės pareigos įrodinėti ir nepasiūlė jai pateikti papildomų faktinių duomenų (įrodymų) aplinkybėms, sudarančioms faktinį ieškinio pagrindą. Patikėjo ieškovės nemotyvuota nuomone, kad ji apeliantės bijo dėl buvusio konflikto.
23. Be to, teismas neišsiaiškino J. Š. paveldėtojų, neįtraukė į bylą trečiaisiais asmenimis jo vaikų - G. G. ir L. Š. - t. y. nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
24. Teismui neužtikrinus tinkamo įrodinėjimo proceso, nebuvo atskleista bylos esmė, kitaip tariant, nebuvo išsiaiškintos bylai išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės, o tai taip pat yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Civilinė byla grąžintina pirmos instancijos teismui tirti iš naujo, kadangi neatskleista bylos esmė, reikalinga nustatyti naujas bylai reikšmingas aplinkybes.
Atsiliepimas
25. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė E. B. Š. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog apeliantė nenurodė, kokius konkrečius įrodymus teismas vertino neteisingai. Apeliantės bendro pobūdžio pasvarstymai arba kitoks nei teismo liudytojų parodymų vertinimas nedaro teismo sprendimo nepagrįstu.
26. Nesutiktina su apeliantės nuomone, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė netinkamo sutarties vykdymo fakto, nes byloje buvo nuodugniai aiškinamasi apie visą laikotarpį nuo pat sutarties sudarymo iki pat paskutinio posėdžio, o ne iki teismui ieškinio pateikimo, dienos.
27. Ieškovė įrodė, kad ji perdavė lėšas pagal 2003-05-11 sutartį, pateikiant teismui rašytinius įrodymus. Pažymi, kad rakto turėjimas ar neturėjimas neturi jokio reikšmės konfliktui dėl gyvenamojo būsto nesuteikimo ar savininko veiksmų panaikinant ieškovės deklaruotos gyvenamosios vietos įrašą.
28. Liudytojas L. Š./ieškovės sūnus/apeliantės sugyventinis turi priešingą suinteresuotumą ieškovei/motinai dėl ieškovės grįžimo į būstą ar ieškinio procesinių reikalavimų patenkinimo, nes nepalaikant atsakovės pozicijos ji gali nebesuteikti liudytojui gyvenamojo būsto.
29. Ieškovė įrodė, kad atsakovei išsiuntė pranešimą. Taip pat pažymi, kad ieškovė yra gyva, todėl sutarties sąlygos tarp šalių nėra pasibaigusios. Be to, teisės ir pareigos iš sutarties nėra paveldimos, nes sutartyje aiškiai įvardyta „iki mirties“.
30. Apeliantė gavo pinigines lėšas ir jos interesai nėra pažeisti, tačiau išpildyti pilnutinai. Ieškovės lūkestis yra gauti gyvenamąsias patalpas „iki mirties“, tačiau dėl apeliantės elgesio šis lūkestis neišpildytas. Ieškovė nereiškė perteklinių procesinių reikalavimų dėl nuostolių atsiradimo, tačiau juos nurodė ir įrodė teismui - liudytojai patvirtino ir apeliantė neginčijo aplinkybės, kad ieškovė nurodė, kad po to, kai nebeleido apeliantė grįžti į gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ieškovei teko ieškotis kito būsto, kurį suteikė giminaičiai. Pabrėžtina, kad ne visada sutartinių santykių esminis pažeidimas sukelia žalą ar nuostolius, tačiau visada šalis nebegauna to kas buvo sulygta sutartimi, nebegauna to ko teisėtai tikėjosi gauti pagal sutartį. Ieškovė įrodinėjo sutartinių santykių pažeidimą, o ne žalos, kaip deliktinės atsakomybės sąlygą, ar nuostolių, kaip sutartinės atsakomybės sąlygą, aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
31. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovės O. V. apeliaciniu skundu, be to absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
32. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl sutarties nutraukimo ir skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
33. Apeliantė O. V. prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
34. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Pažymėtina, kad dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pagal bendrąją CPK 322 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas.
35. Teisėjų kolegija netenkina apeliantės prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantė nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių iš tikrųjų būtų būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Pažymėtina, jog faktinės bylos aplinkybės iš esmės yra aiškios, šalių pozicijos itin išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šalys asmeniškai davė paaiškinimus žodžiu ir nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, pagal esamą bylos medžiagą negalėtų dėl šalių ginčo priimti teisingo sprendimo.
Dėl papildomų įrodymų priėmimo
36. Atsakovė papildomai apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus – AB „Lietuvos paštas“ pažymą Nr. 3-2020-05549 ir 2019-12-09 Notaro liudijimą.
37. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020).
38. Kolegijos vertinimu, apeliantė nepagrindė teikiamų naujų įrodymų prijungimo prie bylos būtinumo pagal CPK 314 straipsnio nuostatas bei nurodytą teismų praktiką. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie įrodymai, vertinant juos pirmosios instancijos teismo išvadų ir jau byloje esančių įrodymų kontekste, neturi esminės reikšmės apeliacinio skundo bei šalių ginčo teisingam išsprendimui (apie iš dalies bus pasisakyta toliau nutartyje). Todėl kolegija nepriima apeliantės pateiktų naujų įrodymų ir jų, nagrinėdama apeliacinį skundą, nevertina.
Dėl skundo argumentų
39. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, ar sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnis). Šis principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir teisės principai.
40. Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).
41. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Sutartis aiškinama tada, kai kyla ją sudariusių šalių ginčas dėl sutarties galiojimo, jos rūšies, pobūdžio, sąlygų turinio, šalių teisių bei pareigų apimties, sutarties pakeitimo, pasibaigimo ir pan. Sutarties turinio ir sąlygų, dėl kurių tarp jos šalių kyla ginčas, išaiškinimas pagal sutarčių aiškinimo taisykles, taip identifikuojant tikrąjį šalių susitarimą, pasiektą joms disponuojant laisve savanoriškai nustatyti sutarties turinį ir suderinus jų valią, koreliuoja su sutarties laisvės principu ir nereiškia šio principo pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-701/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-421/2020).
42. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė ir jos sutuoktinis J. Š., 2003 m. gegužės 11 d. sudarė su atsakove O. V. sutartį, pagal kurią ieškovė kartu su sutuoktiniu paskolina atsakovei 16 000 Lt (4 633,92 Eur), o atsakovė įsipareigoja suteikti ieškovei ir jos sutuoktiniui iki mirties gyvenamąsias patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini). Neįvykdžius susitarimo, atsakovė privalo grąžinti ieškovei arba jos sutuoktiniui 16 000 Lt (4 633,92 Eur). Atsakovė patvirtino, kad su sutarties sąlygomis sutinka, pinigus 16 000 Lt (4 633,92 Eur) gavo.
43. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad 2003 m. gegužės 11 d. sutartis laikytina mišria, kadangi šalių sutartis turi kelių atskirų sutarčių rūšių elementų – paskolos bei rentos. Pažymėtina, kad sutartis yra pakankamai išsami ir aiški. Joje aiškiai nurodoma, kokia pinigų suma kaip paskola yra perduodama atsakovei, koks jai atsiranda dėl to įsipareigojimas (leisti gyventi ieškovei bei jos sutuoktiniui gyventi iki mirties jos būste arba grąžinti paskolą). Todėl visiškai pagrįstai pripažinta, kad sutartis turi kelių rūšių sutarčių elementų ir jis atitinka CK 6.156 straipsnio 3 dalyje nurodytos mišrios sutarties sąvoką. Sutartis ir jo sąlygos neprieštarauja įstatymui ir nepažeidžia sutarčių teisės normų. Todėl apeliantės argumentai, kad teismas nekvalifikavo sutarties yra visiškai nepagrįsti ir atmetami.
44. Nesutiktina ir su apeliantės argumentais, kad šioje byloje reikėjo nustatyti J. Š. paveldėtojus bei įtraukti juos į bylos nagrinėjimą. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis (kurios požymių, kaip minėta turi ir ginčo sutartis) – rentos porūšis, kuriam būdingi bendrieji rentos sutarties ir rūšiniai rentos iki gyvos galvos požymiai (CK 6.460 straipsnio 2 dalis). Rentos gavėjo poreikių tenkinimas, atsižvelgiant į jo poreikius, gali būti tiek materialaus, tiek nematerialaus pobūdžio – aprūpinimas gyvenamąja patalpa, apranga, maitinimas, priežiūra; sutartyje gali būti nustatyta ir rentos mokėtojo pareiga padengti rentos gavėjo laidojimo išlaidas (CK 6.461 straipsnio 1 dalis). Ieškovės sutuoktinis J. Š. mirė (duomenys neskelbtini). Iki mirties jis gyveno būste, kuris jam atsakovės buvo suteiktas pagal sutartį. Todėl gyvenamųjų patalpų suteikimo sutartis jo atžvilgiu yra pasibaigusi (duomenys neskelbtini) tinkamu jos įvykdymu, nes sutartis baigiasi po rentos gavėjo mirties (6.464 straipsnio 1 dalis). Be to, kaip teisingai nurodo ir pati apeliantė, teisė gauti išlaikymą iki gyvos galvos yra neatskiriama nuo rentos gavėjo asmens, todėl nepaveldima (CK 5. 1 straipsnio 3 dalis). Tokiu būdu po J. Š. mirties jokios teisės ir pareigos, kylančios iš ginčo sutarties, jo paveldėtojams neperėjo ir negalėjo pereiti. Todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo įtraukti į bylą J. Š. paveldėtojų, kaip to reikalauja apeliantė.
45. CK 6.464 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta rentos gavėjo teisė nutraukti sutartį, jei rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išvardyti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar sutarties pažeidimas yra esminis. Klausimas, ar konkretus išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pažeidimas iš esmės pažeidžia išlaikymo įsipareigojimus, sprendžiamas įvertinant paminėtame straipsnyje nurodytus kriterijus bei atsižvelgiant į išlaikymo iki gyvos galvos sutarties ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-690/2018).
46. Aiškindamas CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kad kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu; kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ko pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, dėl kokių priežasčių liko neįgyvendinti nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti sutarties vykdymo rezultatų lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-690/2018).
47. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir jos sutuoktinis J. Š. nuo 2001 m. gegužės mėn. iki 2018 m. kovo mėn. gyveno atsakovei nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini). 2018 m. kovo mėn. ieškovė su sutuoktiniu dėl sveikatos problemų laikinai išvyko gyventi į Panevėžio miestą. 2019 m. lapkričio mėnesį, pagerėjus sveikatai, ieškovė norėjo grįžti gyventi adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau 2019 m. gruodžio 26 d. atvykusi į būstą atsakovės įleista nebuvo. Ieškovė būsto raktų neatgavo. 2020 m. sausio 28 d. atsakovė panaikino ieškovės deklaravimo duomenis adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovės būsto dalyje, adr. (duomenys neskelbtini), pradėjo gyventi kitas asmuo – L. Š.. Šie duomenys, kolegijos vertinimu, vienareikšmiškai patvirtina, kad atsakovė nuo 2019 m. lapkričio mėn. nebesirengė toliau vykdyti ginčo sutarties – suteikti gyvenamąjį būstą ieškovei.
48. Apeliantė nurodo, kad nesutinka su sutarties nutraukimu, nes ji ją vykdė tinkamai, o konfliktas 2019 m. gruodžio 26 d. nepatvirtina sutarties nevykdymo. Be to ji nėra gavusi 2020 m. sausio 3 d. ieškovės prašymo dėl skolos grąžinimo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės argumentais ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Minėta, jog bylos duomenys patvirtina, kad 2019 m. gruodžio 26 d. atvykusi į būstą ieškovė atsakovės įleista nebuvo. Ieškovė būsto raktų neatgavo. 2020 m. sausio 28 d. atsakovė panaikino ieškovės deklaravimo duomenis adresu (duomenys neskelbtini). Be to ieškovės būsto dalyje, adr. (duomenys neskelbtini), atsakovės leidimu pradėjo gyventi kitas asmuo – L. Š.. Šie duomenys, kolegijos vertinimu, vienareikšmiškai patvirtina, kad atsakovės apsisprendimas nebevykdyti ginčo sutarties (nebesuteikti būsto ieškovei) buvo galutinis. Jo iš esmės nekeičia ir vėliau, prasidėjus bylos procesui, pakeista atsakovės pozicija dėl leidimo ieškovei gyventi būste, bei aplinkybė, kad apeliantė nėra gavusi 2020 m. sausio 3 d. prašymo dėl skolos grąžinimo. Ir kadangi ieškovė iš esmės negavo to ko tikėjosi iš ginčo sutarties – gyventi būste iki mirties, šis atsakovės sutarties pažeidimas pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas esminiu, sudarančiu pagrindą nutraukti sutartį (CK 6.217 str.). Be to apeliantės nurodytos aplinkybės, jog ieškovė sunkiai vaikščiojo ir buvo su lazdomis, nebuvo pasirūpinusi malkomis, kolegijos vertinimu, nesudarė pagrindo apeliantei nevykdyti sutarties, neįsileisti ieškovės į būstą, tame tarpe ir 2019 m. gruodžio mėn.
49. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, neanalizavo visų byloje esančių įrodymų, nepasisakė dėl jų, t. y. sprendime nenurodė, kodėl vadovavosi tik ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, nesiūlė ieškovei pateikti papildomų įrodymų. Taip pat nurodo, kad nebuvo pasisakyta dėl teismo posėdyje išklausyto garso įrašo. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
50. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 str. įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.
51. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas šalių sudarytą sutartį bei taikydamas restituciją, ištyrė ir įvertino visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Byloje surinkti įrodymai (šalių paaiškinimus, ieškovės atstovės G. G. paaiškinimus, liudytojų V. Š., R. Š., L. Š. parodymus, 2003 m. gegužės 11 d. sutartį, gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis, pranešimo siuntimą, policijos iškvietimą ir kt.) ištirti tinkamai, įvertinti, nepažeidžiant CPK 185 straipsnio įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovė E. B. Š. įrodė, kad atsakovė pažeidė šalių sudarytą sutartį, dėl yra pagrindas sutartį nutraukti ir taikyti joje numatytą atsakomybę. Aplinkybė, jog bylos įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti ne apeliantės pageidaujamu būdu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles, įtvirtintas civilinio proceso įstatyme.
52. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).
53. Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės priteistinos ieškovės patirtos teisinės pagalbos išlaidos (158,40 Eur) apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės O. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 158,40 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt aštuonis eurus 40 ct) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas (įmokos kodas 5630).