Panevėžio apygardos teismo nutartis

2018-12-04 · Civilinė byla Nr. e2A-769-544/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-12-04
Bylos Nr.
e2A-769-544/2018
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Ramunė Čeknienė (pran.), Laimantas Misiūnas, Laimutė Sankauskaitė
Ieškovas
K. E.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-769-544/2018

teisėja Margarita Ambrazaitienė Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17489-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.6.10.2.1.; 2.6.10.5.2.5.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 4 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-24012-465/2017 pagal ieškovo K. E. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais teismo veiksmais nagrinėjant civilinę bylą, atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas K. E. prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 3 358,53 Eur turtinės žalos atlyginimo, 96 641,47 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei visas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad Kauno apylinkės teisme buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-29651-214/2013 (dabartinis bylos Nr. 2-1207-451/2016) pagal A. E. 2013 m. spalio 7 d. ieškinį atsakovui K. E. dėl deliktinės atsakomybės, nuosavybės teisių gynimo. 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu Kauno apylinkės teismas ieškinį tenkino iš dalies. Šį sprendimą jis apskundė apeliacine tvarka. Ieškovo teigimu, teismo neteisėtais veiksmais nagrinėjant paminėtą civilinę bylą ir priimant joje nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Teismas priėmė ieškinį, kuris neatitiko Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 135 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes prie jo nebuvo pridėti jokie įrodymai, kuriais ieškovė grindžia savo reikalavimus, nepateikti prašymai tokius įrodymus išreikalauti, taip pat nenurodytos taikos sutarties sudarymo sąlygos. Kadangi teismas nesilaikė įstatymų nuostatų (priėmė ieškinį netaikydamas ieškinio trūkumų šalinimo instituto), prieš K. E. buvo pradėtas nepagrįstas bei neteisėtas procesas ir jame buvo priimtas neteisingas sprendimas.

3. Ieškovo teigimu, A. E. reikalavimą dėl naudojimosi rūsio patalpomis turėjo spręsti santuokos nutraukimo byloje, kurioje jau buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, o ne teikti teismui naują ieškinį dėl nuosavybės teisių pažeidimų. Kauno apylinkės teismas A. E. ieškinį turėjo atsisakyti priimti, nes Kauno apygardos teisme buvo nagrinėjama byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Kauno apylinkės teismui pateikto A. E. ieškinio viena dalis iš esmės yra prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo, kuris turėjo būti teikiamas Kauno apygardos teismui, kurio žinioje tuo metu buvo byla dėl ginčo esmės, kita ieškinio dalis dėl civilinės atsakomybės taikymo ir tariamai patirtos žalos atlyginimo buvo nepagrįsta jokiais įrodymais ir nebuvo prašyta ką nors išreikalauti. Priėmus tokį ieškinį, buvo šiurkščiai pažeisti civilinės teisenos principai ir visiškai ignoruota teismų praktika, nustatanti, kad pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tik tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami, o ne kiekvienam, siekiančiam naujai užvestu procesu kenkti savo oponentams, t. y. tvarkytis savo reikalaus pasinaudojant teismais kaip įrankiu.

4. Nurodė, kad už nesąžiningai pareikštą akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį teismas turėjo A. E. taikyti CPK 95 straipsnyje nustatytą maksimalią baudą, ½ baudos skiriant K. E. naudai, tačiau to nepadarė. Taikant minėtą straipsnį, nebūtina nustatyti, kad asmeniui, kurio naudai skiriama baudos dalis, yra padaryta konkreti turtinė žala. Piktnaudžiavimas yra ne tik tada, kai veiksmas sukelia materialinę žalą, bet ir tada, kai kenkia teisinei sistemai, objektyviai neatitinka sąžiningo elgesio standartų. Ekonomiškumo principas reikalauja pareikštus prašymus dėl baudos skyrimo ir nuostolių atlyginimo nagrinėti toje pačioje byloje, kurioje buvo piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis ir kurioje jie buvo pareikšti. Reikalavimas dėl nuostolių, padarytų piktnaudžiaujant procesu, atlyginimo yra grynai procesinio teisinio pobūdžio, ir tokio reikalavimo nepareiškimas bylos nagrinėjimo metu užkerta kelią jį, kaip savarankišką reikalavimą, pareikšti pasibaigus civilinei bylai. Tokiu būdu, teismas, piktnaudžiaudamas savo pareiga ir nematydamas 2013 m. spalio 7 d. ieškinio autorės A. E. piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, pažeidė K. E. teisę gauti jam padarytos žalos atlyginimą.

5. Nurodė, kad neteisėtais teismo veiksmais jam padaryta turtinė žala – patirtos bylinėjimosi išlaidos (462,53 Eur) bei žala (2 896 Eur), kurią patyrė dėl to, kad teismas nepaskyrė baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, viso – 3 358,53 Eur. Neturtinę žalą ieškovas įvertino 96 641,47 Eur. Valstybės civilinė atsakomybė taikytina todėl, kad teismas neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos vykdyti teisingumą (neteisėtas neveikimas), atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, t. y. neteisėtai veikė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio 1 dalis), teisėja pažeidė Teismų įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisėjo pareigą laikytis įstatymų, taigi, paneigė tikslus, kuriuos įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs teisės normose, todėl atsakovė yra kalta dėl teismo neteisėto veikimo ir neveikimo. Ieškovo patirti nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį šiuo atveju turi būti laikomi Valstybės institucijų, teismų veikimo ir neveikimo rezultatu, todėl turi būti atlyginti (CK 6.247 straipsnis). Atsakovė yra kalta dėl teismo ir valstybės institucijų padarytų neteisėtų veiksmų, priimtų neteisėtų sprendimų, todėl nustatytos CK 6.248 straipsnyje nurodytos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti.

6. Nurodė, kad dėl paminėtų teisėjos veiksmų ieškovas ne tik buvo pažemintas, paniekinta jo reputacija, garbė ir orumas, sumažėjo jo bendravimo galimybės, pablogėjo sveikata, tačiau jis patiria nuolatinį neteisybės ir bejėgiškumo jausmą, yra nuolatinėje emocinėje depresijoje, jam yra skaudu suvokti, kad gyvena valstybėje, kuri nesugeba užtikrinti savo piliečiams teisės į teisingą teismą, kad jo tėvynėje klesti teisinis nihilizmas, negalioja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Europos Žmogaus teisių Konvencijoje įtvirtinta nuostata, kad valstybė privalo užtikrinti piliečio teisę į teisingą teismą. Patys skausmingiausi ieškovo išgyvenimai yra susirūpinimas būsimomis pasekmėmis – ar jis, galės toliau gyventi ir dirbti Lietuvoje, ar galės joje pilnaverčiais piliečiais būti jo palikuonys, jeigu Lietuvoje neveikia teisingumas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.

8. Teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teisme buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-20651-214/2013 pagal A. E. ieškinį atsakovui K. E. dėl nuosavybės teisių pažeidimo. 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1806-214/2014 (buvęs civilinės bylos Nr. 2-20651-214/2013) Kauno apylinkės teismas ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei A. E. iš atsakovo K. E. 100 Lt nuostolių atlyginimui, ieškinio reikalavimą dėl atsakovo K. E. įpareigojimo netrukdomai naudotis A. E. rūsio patalpomis R-1, R-2, R-3, R-4, R-5, R-6, R-7, R-8, R-9, pirmojo aukšto patalpomis G-1, 1-3, esančiomis (duomenys neskelbtini), paliko nenagrinėtu, o kitą ieškinio dalį atmetė (civilinės bylos Nr. 2-1207-451/2016). Atsakovas K. E. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir A. E. skirti CPK 95 straipsnyje numatytą baudą, o ½ baudos sumos skirti K. E.. Kauno apygardos teismas 2014 m. lapkričio 24 d. nutartimi K. E. apeliacinį skundą tenkino iš dalies: panaikino sprendimo dalį, kuria ieškovei A. E. iš atsakovo K. E. priteista 100 Lt nuostolių atlyginimui; panaikino sprendimo dalį, kuria ieškinys dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą netrukdyti A. E. naudotis rūsio patalpomis R-1, R-2, R-3, R-4, R-5, R-6, R-7, R-8, R-9, pirmojo aukšto patalpomis G-1, 1-3, esančiomis (duomenys neskelbtini), buvo paliktas nenagrinėtu; panaikino sprendimo dalį, kuria priteistos šalims ir valstybei bylinėjimosi išlaidos, ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kauno apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 8 d. nutartimi nustatė terminą ieškovei patikslinti ieškinio reikalavimus, dėl kurių byla buvo perduota nagrinėti iš naujo. Ieškovė A. V. (buvusi pavardė – E.) pateikė teismui patikslintą ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, nurodydama, kad prašo priteisti iš K. E. 5000 Lt kompensaciją už nepatogumus ir patirtas išlaidas dėl jo kaltės. Taip pat nurodė, kad prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme ir paskirti jam piniginę baudą už Kauno apygardos teismo nutarties nevykdymą. Atsakovas K. E. atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašė ieškinį atmesti, priteisti jam bylinėjimosi išlaidas ir 1/2 dalį ieškovei skirtos baudos už piktnaudžiavimą procesu. Kauno apylinkės teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą K. E. leisti ieškovei A. E. netrukdomai naudotis rūsio patalpomis R-1, R-2, R-3, R-4, R-5, R-6, R-7, R-8, R-9, pirmojo aukšto patalpomis G-1, 1-3, esančiomis (duomenys neskelbtini); kitą ieškinio dalį atmetė. Dėl šio teismo sprendimo atsakovas K. E. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovą leisti jai netrukdomai naudotis rūsio patalpomis R-1, R-2, R-3, R-4, R-5, R-6, R-7, R-8, R-9, pirmojo aukšto patalpomis G-1, ir 1-3, esančiomis (duomenys neskelbtini), atmesti; už nesąžiningai pareikštą nepagrįstą ieškinį ieškovei taikyti CPK 95 straipsnyje nustatytą baudą maksimalia apimtimi, ½ baudos sumos skirti jo naudai; apie antstolės S. V. padarytas nusikalstamas veikas pranešti prokurorui; priteisti jam iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 20 d. nutartimi atsakovo K. E. apeliacinį skundą atmetė ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

9. Teismas, atsižvelgęs į byloje esančius duomenis, sprendė, jog Kauno apylinkės teismas, priimdamas ieškovės A. E. ieškinį ir netaikydamas ieškinio trūkumų šalinimo instituto, neteisėtų veiksmų neatliko. Konstatavo, kad A. E. pareiškė savarankišką ieškinio reikalavimą atskiroje byloje dėl pažeistų teisių gynimo ir nuostolių atlyginimo, todėl teismas jos ieškinį turėjo išnagrinėti. Vadinasi, nepagrįstas ieškovo nurodymas, jog A. E. reikalavimą dėl naudojimosi rūsio patalpomis turėjo spręsti santuokos nutraukimo byloje, nes šioje byloje jau buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, o ne teikti teismui naują ieškinį dėl nuosavybės teisių pažeidimų.

10.Nurodė, kad ieškovo keliamas klausimas dėl ieškinių tapatumo jau buvo išspręstas Kauno apygardos teisme nagrinėjant atsakovo K. E. skundą dėl priimto Kauno apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-1784-254/2014. Kauno apygardos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė A. E. reiškė reikalavimą dėl pažeistų teisių ir nuostolių atlyginimo, o kitoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl santuokos nutraukimo bei santuokoje įgyto turto padalinimo, todėl ieškiniai nebuvo tapatūs, ieškinį dėl nuosavybės teisių pažeidimų palikti nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu nebuvo galima.

11. Pažymėjo, kad ieškovo reikalavimas A. E. taikyti CPK 95 straipsnyje nustatytą baudą už nesąžiningai pareikštą ieškinį jau buvo išspęstas Kauno apygardos teismui perdavus bylą panaikintose sprendimo dalyse nagrinėti iš naujo.

12. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog ieškovo atžvilgiu nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu galėtų kilti deliktinė civilinė atsakomybė valstybei (CK 6.272 straipsnio 2 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13. Apeliaciniu skundu ieškovas K. E. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo bylos nagrinėjimui išreikalauti Kauno apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-1806-214/2014 (Nr. 2-29651-214/2013), o bylą pagal apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

14. Nurodo, kad teismas pažeidė esmines įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles, dėl ko bylą išnagrinėjo neteisingai. Jo pateikto ieškinio pagrindas yra neteisėtas civilinės bylos Nr. 2-29651-214/2013 (Nr. 2-1806-214/2014) pradėjimas pagal nesąžiningai pareikštą nepagrįstą ieškinį, neturint reikalavimo teisės, ir neteisėto sprendimo priėmimas šioje byloje. Būtent šią bylą teismas išreikalavo susipažinimui, tačiau išvadas darė ir sprendimą priėmė vertinęs civilinės bylos Nr. 2-1207-451/2016 medžiagą. Tai neteisėta, nes šios bylos negali būti tapatinamos, jas nagrinėjo skirtingi teisėjai. Žala ieškovui padaryta būtent teisėjos S. B., pradėjusios ir nagrinėjusios bylą Nr. 2-29651-214/2013, veiksmais, tuo tarpu Vilniaus miesto apylinkės teismas rėmėsi teisėjos G. J. nagrinėta byla ir analizavo jos aplinkybes.

15. Nesutinka su teismo išvada, kad neįrodyti neteisėti teismo veiksmai, kadangi teismo veiksmų neteisėtumas patvirtintas viso 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo panaikinimu. Teismas, vertindamas įrodymus, privalo vadovautis logikos dėsniais, tačiau šiuo atveju to nedarė ir nemotyvavo, kodėl laiko teisėtais visiškai panaikintą sprendimą priėmusios teisėjos veiksmus. Šiuo atveju teisėjos veiksmų neteisėtumą patvirtina ne tik tai, kad ji aiškiai pažeidė įstatymus, bet ir tai, kad kiti teisėjai šioje situacijoje pasielgė kitaip. Tai yra esminė aplinkybė sprendžiant teisėjo kaltės klausimą.

16. Teigia, jog ieškinys, pagal kurį pradėta civilinė byla Nr. 2-29651-214/2013, buvo tik ieškovės A. E. prieštaringos fantazijos ir atviras teismui išreikštas pageidavimas susidoroti su atsakovu tuoj pat po to, kai ieškovė su savo sugyventiniu įvykdė stambią ieškovo legalios veiklos priemonių vagystę. Pati ieškovės atstovė patvirtino, kad byla užvesta sąmoningai siekiant „prispausti“ atsakovą antstolės S. V. patarimu. Teikiant teismui 2013 m. spalio 7 d. ieškinį, su juo nebuvo pateikti neteisėtus reikalavimus pagrindžiančių prasimanytų aplinkybių įrodymai ir net nenurodyta aplinkybė, jog vyksta skyrybų byla. Pirmosios instancijos teismas buvo išsireikalavęs bylą Nr. 2-29651-214/2013 susipažinimui, ieškinį matė. Todėl aišku, kad teisėja S. B., susipažinusi su atsakovo atsiliepimu, privalėjo bylą nutraukti, bet to nepadarė ir ją pradėjo nagrinėti. Vėliau šioje byloje antstolė S. V. suklastojo faktinių aplinkybių protokolą, jame įrašė absoliučiai neatitinkančius tikrovės duomenis, tačiau nė vienas teismas į tai nereagavo. Tai yra antstolės ir užsakovės padarytų akivaizdžių nusikalstamų veikų slėpimas piktnaudžiaujant tarnyba. Dėl visų šių ir kitų neteisėtų teismo veiksmų buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1806-214/2014, sukėlęs ieškovui dideles neigiamas pasekmes.

Atsiliepimas

17. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo apeliacinį skundą atmesti, nes jis nepagrįstas.

18. Nurodo, kad teismas tinkamai nustatė ieškinio pagrindą, atskleidė bylos esmę, išvados motyvuotos ir atitinka faktinius bylos duomenis, padarytos nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Apeliacinis skundas atmetamas.

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

21. Ieškovas (apeliantas) apeliaciniame skunde prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, tai, kad žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo apeliantas niekaip nepagrindė, konstatuoja, jog nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl prašymo išreikalauti civilinę bylą

22. Apeliantas bylos nagrinėjimui prašo išreikalauti Kauno apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-1806-214/2014 (Nr. 2-29651-214/2013, teisminio proceso Nr. 2-69-3-16564-2013-8). Pažymėtina, kad ši byla jau yra prijungta prie nagrinėjamos bylos nuo tada, kai Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-24012-465/2017. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog pats apeliantas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde klaidingai nurodo Kauno apylinkės teisme 2013 metais pradėtos civilinės bylos numerį, kuris buvo Nr. 2-20651-214/2013. Esant tokioms aplinkybėms, prašymo išreikalauti civilinę bylą tenkinti nėra pagrindo.

Dėl ginčo esmės

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus ir vadovaudamasi nagrinėjamam ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu bei teismų praktika, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su ieškovo skunde dėstomais argumentais.

24. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas šioje byloje neįrodė civilinės atsakomybės valstybei taikymo pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį sąlygų.

25. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

26. Kaip matyti iš apelianto procesinių dokumentų turinio, pirmosios instancijos teismo (konkrečiai – teisėjos S. B.) veiksmų neteisėtumą ir kaltę ieškovas kildina iš to, kad Kauno apylinkės teismas priėmė ieškovės A. E. ieškinį, kuris neatitiko CPK 135 straipsnio reikalavimų, nes prie jo nebuvo pridėti įrodymai, kuriais grindžiami reikalavimai, nepateikti prašymai juos išreikalauti, nenurodyta apie taikos sutarties sudarymo sąlygas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, ieškovė A. E. civilinėje byloje Nr. 2-1207-451/2016 kreipėsi į teismą, pareikšdama atitinkamus reikalavimus ir nurodydama ieškinį pagrindžiančias aplinkybes; nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad ieškovės pareikšti ieškinio reikalavimai, jų ribos ar pagrindas buvo tiek neaiškūs, kad dėl to ieškinio nebuvo galima nagrinėti teisme (CPK 115 straipsnio 4 dalis), o tai, ar pareikšto ieškinio reikalavimo išsprendimas apgins ieškovės teises, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Be to, pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį, šalys turi teisę teikti įrodymus, duoti teismui rašytinius paaiškinimus; teismas, matydamas, jog geriau ir išsamiau bus pasirengta nagrinėti bylą teisme, gali skirti parengiamąjį teismo posėdį, kuriame taip pat turi teisę priimti naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti kartu su ieškiniu (CPK 226 straipsnis). Todėl teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Kauno apylinkės teismas, priimdamas ieškovės A. E. ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-1207-451/2016 ir netaikydamas ieškinio trūkumų šalinimo instituto, neatliko neteisėtų veiksmų.

27. Apeliantas tvirtina, kad teismas be pagrindo išvadas dėl jo ieškinio pagrįstumo ir teisėtumo šioje byloje darė ir sprendimą priėmė įvertinęs civilinės bylos Nr. 2-1207-451/2016 medžiagą, nors jam žala padaryta teisėjos S. B., pradėjusios ir išnagrinėjusios bylą Nr. 2-29651-214/2013 (turi būti – Nr. 2-20651-214/2013), veiksmais. Tačiau Kauno apylinkės teismo civilinė byla, kurios numeriai atitinkamais metais buvo: Nr. 2-20651-214/2013, Nr. 2-1806-214/2014, Nr. 2-1207-451/2015, Nr. 2-1207-451/2016, - yra viena ir ta pati byla, kurios teisminio proceso Nr. 2-69-3-16564-2013-8).

28. Apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad neteisėti teismo (teisėjos) veiksmai pasireiškė ir tuo, kad ji priėmė ieškinį ir iškėlė civilinę bylą pagal ieškovės A. E. ieškinį dėl nuosavybės teisių pažeidimų pašalinimų (dėl naudojimosi rūsio patalpomis nustatymo), nors šis klausimas turėjo sprendžiamas santuokos nutraukimo byloje, kurioje jau buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, o ne teikiamas naujas ieškinys teismui. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, dėl kurių šis apelianto argumentas pripažintas nepagrįstu, teisėjų kolegija pažymi, kad šis klausimas jau buvo sprendžiamas instancine tvarka Kauno apygardos teisme nagrinėjant K. E. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. E. ieškinį atsakovui K. E. dėl nuosavybės teisės gynimo. Kauno apygardos teismas 2014 m. lapkričio 24 d. nutartyje konstatavo, kad civilinė byla pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl nuosavybės teisių pažeidimų buvo iškelta 2013 m. spalio 9 d., kuomet Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1588-748/2013 pagal ieškovės A. E. ieškinį ir atsakovo K. E. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, kuriuo taip pat buvo padalintas santuokoje įgytas turtas ir šalims priteista po ½ dalį gyvenamojo namo, kuriame yra ginčo patalpos, dar nebuvo įsiteisėjęs. Sprendimas įsiteisėjo Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi pakeitus Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe valdomo turto dalyje ir priteisus ieškovei A. E. visą gyvenamąjį namą su kiemo statiniais. Taigi, A. E. ieškinį atsakovui pareiškė tuomet, kai prezumpcija, jog turtas, kuris buvo įgytas santuokoje, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, dar nebuvo paneigta ir abu sutuoktiniai turėjo teisę juo naudotis bendru sutikimu.

29. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Kokiu šioje normoje nustatytu būdu ginti savo teisę ar įstatymų saugomą interesą, pasirenka ieškovas, ieškinyje nurodydamas reikalavimą (ieškinio dalyką) ir aplinkybes, kuriomis grindžia šį reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 4 punktas), tačiau ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas, kurio nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas. Ieškovė pareiškė savarankišką ieškinį atskiroje byloje dėl pažeistų teisių ir nuostolių atlyginimo, todėl teismas jos ieškinį turėjo pareigą išnagrinėti.

30. Kitas apelianto argumentas apie tai, jog Kauno apygardos teisme buvo nagrinėjama byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl Kauno apylinkės teismas turėjo ieškinį atsisakyti priimti, atmestas taip pat pagrįstai. Kaip jau minėta, dėl ieškinių tapatumo jau buvo pasisakyta Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1784-254/2014, kur teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė A. E. reiškė reikalavimą dėl pažeistų teisių ir nuostolių atlyginimo, o kitoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl santuokos nutraukimo bei santuokoje įgyto turto padalinimo, todėl ieškiniai nebuvo tapatūs, ir ieškinį dėl nuosavybės teisių pažeidimų palikti nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu nebuvo galima. Toje byloje apeliantas K. E. prašė ieškinį dėl pažeistų teisių atmesti, tačiau pirmosios instancijos teismas nepriėmė sprendimo dėl šio ieškovės reikalavimo, nes jį paliko nenagrinėtu, todėl apelianto apeliacinis skundas buvo tenkinamas iš dalies, skundžiamo teismo sprendimo dalis panaikinta ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

31. Pagal CPK 95 straipsnį, bauda dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis gali būti skiriama dalyvaujančiam byloje asmeniui, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį ar pateikė kitą procesinį dokumentą arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005).

32. Dėl ieškovo teiginio, jog teismas už nesąžiningai pareikštą ieškinį turėjo A. E. taikyti CPK 95 straipsnyje nustatytą baudą, tačiau to nepadarė, pažymėtina, kad šis klausimas taip pat buvo įvertintas Kauno apylinkės teismui instancine tvarka patikrinus skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apelianto K. E. pateiktą apeliacinį skundą, kurio vienas iš argumentų ir buvo apie tai, kad teismas nepagrįstai netaikė CPK 95 straipsnio nuostatų. Šio apelianto motyvo pagrindu teismas skundžiamo teismo sprendimo neteisėtu ar nepagrįstu nepripažino. Kauno apylinkės teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1207-451/2016) nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Teismų įstatymo 4 straipsnis ir CPK 5 straipsnis nustato kiekvieno suinteresuoto asmens teisę kreiptis į teismą įstatymo nustatyta tvarka; tai, kad ieškinio reikalavimas netenkinamas, savaime nereiškia, jog buvo piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis, nes priešingu atveju CPK 95 straipsnio nuostatos paneigtų kiekvieno suinteresuoto asmens teisę kreiptis į teismą įstatymo nustatyta tvarka; be to, teismas sprendimu vieną A. E. ieškinio reikalavimą pripažįsta pagrįstu, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad ieškovė piktnaudžiauja procesu.

33. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus bylos aplinkybes, ieškovės A. E. procesinis elgesys minėtoje byloje negalėjo būti vienareikšmiškai vertinamas kaip akivaizdus jos piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Byloje nenustatyta, kad ji reikalavimus byloje būtų reiškusi ne siekdama apginti, jos manymu, pažeistas teises, kad ieškovė ieškinio būtų atsisakiusi dėl akivaizdaus jo nepagrįstumo ar kad ieškovė būtų atlikusi kokius nors veiksmus, liudijančius jos sąmoningą veikimą prieš teisingą bylos išnagrinėjimą. Vien tik apelianto nesutikimas su galutiniu išnagrinėtos bylos rezultatu nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų teismo (teisėjo) veiksmų. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymus paskirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis teismas turėjo pagrindą atmesti ir jokių neteisėtų veiksmų, kaip sąlygos deliktinei atsakomybei kilti, nepadarė.

34. Iš civilinės bylos, kurioje apeliantas įrodinėja neteisėtus teismo veiksmus, esančius priežastiniame ryšyje su jam padaryta žala, duomenų matyti, kad apeliantas byloje aktyviai naudojosi visomis byloje dalyvaujančiam asmeniui suteiktomis teisėmis ir jokių įrodymų, kad jos nagrinėjimo metu kaip nors buvo nepagrįstai suvaržytos, apribotos nėra. Byloje nėra ir duomenų apie tai, kad teisėjai dėl kokių nors jos veiksmų, atliktų nagrinėjant šią civilinę bylą, būtų taikyta drausminė ar kitokia atsakomybė ar poveikio priemonės. Taigi, teisės aktų nustatyta tvarka nėra konstatuota, kad bylą nagrinėjęs teisėjas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Vien tai, kad bylos rezultatas nepalankus ieškovui ir sukelia jam nepriimtinų teisinių padarinių, savaime nelemia ir nepagrindžia teismo veiksmų neteisėtumo, todėl daroma išvada, kad ieškovas neįrodė teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 straipsnis).

35. Ieškovui neįrodžius kaltų neteisėtų teismo ir (ar) teisėjo veiksmų (CPK 178 straipsnis), civilinės atsakomybės valstybei taikymas pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį negalimas, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako, konstatuodama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovo ieškinį atmetė pagrįstai ir teisėtai.

36.Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams, jei yra atskleista bylos esmė (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

37. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija: Ramunė ČeknienėLaimantas MisiūnasLaimutė Sankauskaitė