Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2022-01-20 · Civilinė byla Nr. e2-39-370/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-01-20
Bylos Nr.
e2-39-370/2022
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00304-2021-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danguolė Martinavičienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Čiurlionio tiltas“, akcinės bendrovės SEB banko
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės administracijai
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-39-370/2022Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00304-2021-8Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. sausio 20 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Čiurlionio tiltas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nutarties, kuria buvo atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-1291-601/2021 pagal ieškovių akcinės bendrovės SEB banko ir uždarosios akcinės bendrovės „Čiurlionio tiltas“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl koncesijos mokesčio įsiskolinimo ir palūkanų priteisimo, dėl įpareigojimo vykdyti sutartį, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Šilutės automobilių keliai“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) SEB bankas (toliau – ieškovė 2) 2021 m. birželio 22 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai (toliau – atsakovė) dėl koncesijos mokesčio įsiskolinimo ir palūkanų priteisimo, dėl įpareigojimo vykdyti sutartį. Ieškovė 2 ieškinyje įtraukė trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Čiurlionio tiltas“ ir restruktūrizuojamą uždarąją akcinę bendrovę (toliau – RUAB) „Šilutės automobilių keliai“.

2. Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovė 2 prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įpareigoti atsakovę iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo pagal 2006 m. liepos 4 d. M. K. Čiurlionio tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo projektavimo, statybos, priežiūros ir eksploatavimo koncesijos sutartį Nr. 709 (toliau – koncesijos sutartis) kiekvienų metų ketvirtį mokėti į ieškovės 2 sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) minimalų suminį koncesijos mokestį, kuriame finansiniai kaštai sudaro 141 656,25 Eur ir minimalūs projektavimo ir statybos kaštai sudaro 232 216,87 Eur.

Žemesnės instancijos teismas

3. Kauno apygardos teismas 2021 m. birželio 29 d. nutartimi ieškovės 2 reikalavimams užtikrinti taikė laikinąją apsaugos priemonę – nustatė atsakovei įpareigojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo pagal koncesijos sutartį kiekvienų metų ketvirtį mokėti į ieškovės 2 sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) dalį minimalaus suminio koncesijos mokesčio, kurį sudaro finansiniai kaštai (141 656,25 Eur) ir minimalūs projektavimo ir statybos kaštai (232 216,87 Eur).

4. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje e2-999-464/2021 Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 29 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – atmetė ieškovės 2 prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Šalies argumentai

5. Ieškovė UAB „Čiurlionio tiltas“ (toliau – ieškovė 1) ir ieškovė 2 2021 m. rugsėjo 3 d. pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė:

5.1. įpareigoti atsakovę visą laikotarpį, kurį koncesininkui būtų mokamas koncesijos mokestis, jei koncesijos nebūtų nutraukta, tinkamai vykdyti šią koncesijos sutartį, kiekvienų metų ketvirtį atsakovei sumokant į ieškovės 2 sąskaitą, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), minimalų koncesijos mokestį, kuriame finansiniai kaštai (Fk) sudaro 141 656,25 Eur ir minimalūs projektavimo ir statybos kaštai (Sk min) sudaro 232 216,87 Eur,

5.2. pripažinti negaliojančia ab initio (nuo pradžios) atsakovės 2021 m. balandžio 29 d. mokėjimu atliktą įskaitymo dalį dėl koncesijos mokesčio finansinių kaštų;

5.3. priteisti ieškovei 1 iš atsakovės 114 469,96 Eur įsiskolinimą finansinių kaštų;

5.4. priteisti ieškovei 2 iš atsakovės 77 744,14 Eur įsiskolinimą finansinių kaštų;

5.5. priteisti ieškovei 1 iš atsakovės 606,69 Eur palūkanas;

5.6. priteisti ieškovei 2 iš atsakovės 412,04 Eur palūkanas;

5.7. priteisti ieškovėms iš atsakovės 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

6. Nurodė, kad 2006 m. liepos 4 d. UAB „Hidrostatyba“ bei UAB „Šilutės automobilių keliai“ (toliau – ir koncesininkės) ir atsakovė sudarė koncesijos sutartį, pagal kurią koncesininkės įsipareigojo savo sąskaita suprojektuoti ir pastatyti Kaune esančio M. K. Čiurlionio tilto kairiojo prietilčio transporto mazgą ir 23 metus po pastatymo jį prižiūrėti ir eksploatuoti. Atsakovė įsipareigojo 23 metus po statybos darbų pabaigimo (kai pasirašomas koncesijos ruožo pripažinimo tinkamu naudoti aktas) mokėti koncesininkėms koncesijos mokestį, nepriklausomai nuo to, ar koncesijos sutartis vėliau bus nutraukta, be to, net ir nepriklausomai, dėl kurios šalies kaltės.

7. UAB „Hidrostatyba“ ir ieškovė 2 2006 m. spalio 17 d. sudarė kreditavimo sutartį (su pakeitimais ir papildymais) (toliau – kreditavimo sutartis), kurios pagrindu ieškovė 2 suteikė 73 000 000 Lt (21 142 261,35 Eur) dydžio finansavimą koncesijos sutarčiai vykdyti. Vykdant koncesijos sutarties sąlygas, bankas, UAB „Hidrostatyba“, UAB „Šilutės automobilių keliai“ ir atsakovės 2006 m. spalio 17 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią bankui buvo perleista reikalavimo teisė į dalį koncesininkėms pagal koncesijos sutartį atsakovės mokėtinų sumų, t. y., ieškovė 2 perėmė reikalavimo teises į iš koncesijos sutarties kylantį piniginį koncesininkių reikalavimą atsakovei dėl koncesijos mokesčio dalių: minimalių projektavimo ir statybos kaštų (Sk min) (73 mln. Lt dydžio) ir finansinių kaštų (Fk) (45 mln. Lt), iš viso 118 mln. Lt (arba daugiau nei 34 mln. Eur), mokėjimo. Koncesijos sutartyje susitarta dėl minimalios finansinių kaštų sumos (45 000 000 Lt), kurios pagal šalių nustatytą palūkanų bazę (3,51 proc.) apskaičiuota dalis buvo įtraukiama į reguliarius ketvirtinius atsakovės mokėjimus koncesininkėms.

8. Nurodė, kad pagal 2016 m. birželio 17 d. sutartį Nr. 2047 dėl teisių ir pareigų pagal koncesijos sutartį bei susijusius sandorius perleidimo, ieškovė 1 perėmė visas UAB „Hidrostatyba“ teises ir pareigas pagal koncesijos sutartį ir tapo koncesininke, taip pat 2016 m. liepos 4 d. pasirašius kreditavimo sutarties pakeitimus (su vėlesniais pakeitimais) ieškovė 1 perėmė ir įsipareigojimus bankui pagal kreditavimo sutartį.

9. Atsakovė, iki tol tinkamai ir laiku vykdžiusi savo įsipareigojimus, nuo 2021 m. sausio 15 d. vienašališkai nutraukė koncesijos sutartį, tačiau ieškovė 1 tokį sutarties nutraukimą ginčija teisme. Atsakovė 2021 m. vasario 12 d. raštu informavo, kad tarpinė koncesininkėms mokėtina suma, nuo kurios atsakovė ketina mokėti ketvirtinius mokėjimus pagal koncesijos sutartį, jos skaičiavimais yra 6 745 617 Eur. Nesutikdama su tokia pozicija ieškovė 2 pareikalavo koncesijos mokestį mokėti įprasta tvarka, jo nemažinant, tačiau atsakovė šiuo reikalavimu nesutiko.

10. Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovė 1 prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įpareigoti atsakovę iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo tinkamai vykdyti koncesijos sutartį, kiekvienų metų ketvirtį atsakovei sumokant į ieškovės 2 sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) minimalų suminį koncesijos mokestį, kuriame finansiniai kaštai sudaro 141 656,25 Eur ir minimalūs projektavimo ir statybos kaštai – 232 216,87 Eur, uždraudžiant atlikti įskaitymus šiems mokėjimams.

11. Nurodė, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas ir egzistuoja reali grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas iš esmės pasunkės arba pasidarys nebeįmanomas – ieškovė 1, panaudojusi deponuotas sumas, kurių pakaktų ne daugiau nei iki 2022 m. pradžios, bus priversta pradėti nemokumo procedūras. Pažymėjo, kad prevencinio ieškinio institutas leidžia ieškovei prašyti laikinosios apsaugos priemonės, kuri sutampa su ieškinio reikalavimu. Taip pat pažymėjo, kad atsakovės interesai nebus pažeisti, nes laikinosios apsaugos priemonės laikinai sureguliuos situaciją ir nesudarys atsakovei sąlygų nepagrįstai mažinti mokėtinas sumas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

12. Kauno apygardos teismas 2021 m. lapkričio 12 d. nutartimi ieškovės 1 prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovių ieškinys yra preliminariai pagrįstas, nes ieškovės ieškinyje išdėstė faktines aplinkybes, pateikė teismui savo argumentus pagrindžiančius rašytinius įrodymus.

14. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ieškovės 1 prašyme dėl laikinųjų apsaugos taikymo nurodomas aplinkybes ir argumentus, prie šio prašymo pridėtus įrodymus, sprendė, kad ieškovė 1 grėsmės jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui neįrodė. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, kad prašydama įpareigoti atsakovę iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo kiekvienų metų ketvirtį mokėti į ieškovės 2 sąskaitą minimalų suminį koncesijos mokestį, siekia ne savo, bet ieškovės 2 pareikšto reikalavimo, kuris sutampa su prašoma taikyti laikinąja apsaugos priemone, užtikrinimo.

15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dėl ieškovės 1 prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrįstumo buvo pasisakęs Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-999-464/2021, taip pat ir dėl ieškovės nurodomo argumento, susijusio su siekiu išvengti galimo ieškovės 1 nemokumo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

16. Ieškovė 1 atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, ieškovės 1 finansinė padėtis taps bloga ir dėl šios priežasties ieškovei 1 gali būti iškelta nemokumo byla.

16.2. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl ieškovės 1 prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrįstumo buvo pasisakęs Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-999-464/2021, taip pat ir dėl ieškovės nurodomo argumento, susijusio su siekiu išvengti galimo ieškovės 1 nemokumo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė 1 pagal pradinį ieškinį nereiškė materialiųjų reikalavimų ar prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartyje nebuvo pasisakyta dėl ieškovės 1 pareikštų materialiųjų – teisinių reikalavimų.

16.3. Netaikius ieškovės 1 prašomų laikinųjų apsaugos priemonių bus neužtikrinti koncesijų teisinio reguliavimo įgyvendinimo tikslai – užtikrinti galimybę suteikiančioms institucijoms (Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo (toliau – KĮ) 15 straipsnis) perkelti atitinkamų objektų finansavimo organizavimo bei užtikrinimo pareigą ir riziką koncesininkams, tuo pačiu užtikrinant koncesijų objektų finansavimą kuo ekonomiškai palankesnėmis sąlygomis (KĮ 3 straipsnio 10 dalis, 52 straipsnio 5 dalies 4, 5 punktai), t. y. bus pažeistas viešasis interesas.

Atsiliepimas

17. Ieškovė 2 atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį tenkinti. Atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

17.1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė 1 yra netinkamas subjektas reikšti reikalavimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-999-464/2021, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, buvo panaikinta Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 29 d. nutartis, kuri buvo ieškovės 2 prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei pagrindu. Patikslintas ieškinys, pakeičiant ieškovės 1 procesinę padėtį šioje byloje iš trečiojo asmens į ieškovę, buvo pateiktas tik 2021 m. rugsėjo 3 d., todėl ieškovė 1 neturėjo jokios galimybės pateikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kartu su pradiniu ieškiniu.

17.2. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad neegzistuoja reali grėsmė galutinio ieškovėms galbūt palankaus sprendimo įvykdymui arba jo įvykdymo reikšmingam apsunkinimui. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių būtų sukuriama teisiškai ydinga situacija, kai vienai iš koncesijos santykio šalių būtų suteikiama galimybė piktnaudžiauti savo teisėmis ir pareigomis ir tokiu būdu iškreipti koncesijos sutartyje numatytų ginčo šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Nagrinėjamu atveju atsakovės neįpareigojus mokėti viso koncesijos mokesčio dydžio, pusiausvyra tarp koncesininko ir savivaldybės teisių ir interesų neabejotinai būtų nelygiavertė. Dėl to būtų ne tik pažeistas viešasis interesas, bet taip pat teismų sprendimais įteisinama ydinga situacija, kuomet dėl savo neteisėtų veiksmų savivaldybė gautų naudos, o ieškovė 1 būtų priversta bankrutuoti.

18. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

18.1. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas teisingai ir motyvuotai sprendė, kad neegzistuoja grėsmė galbūt ieškovėms palankaus teismo sprendimo šioje byloje įvykdymui. Teismas įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartimi vertinant ieškovės 2 prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

18.2. Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai dėl ieškovės 1 finansinės padėties, nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, nes šiais argumentais yra akivaizdžiai manipuliuojama ir jie neatskleidžia tikrosios situacijos.

18.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi vertinant ieškovės 2 prašomų taikyti analogiškų laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovei 1 nenurodžius naujų aplinkybių atsiradimo, teismas neturėjo pagrindo priimti kitokį procesinį sprendimą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

20. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nutarties, kuria atmestas apeliantės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

21. Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naują įrodymą – apeliantės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-960-273/2021. Atsakovė nurodo, kad šis naujas įrodymas patvirtina, jog apeliantės pozicija dėl koncesijos sutarties nutraukimo yra nenuosekli, t. y. nepatvirtina atskirojo skundo argumentų, jog netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantės finansinė padėtis pablogės, išaugs tikimybė jos atžvilgiu iškelti nemokumo bylą.

22. Remiantis CPK 314 straipsniu apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).

23. Pažymėtina, kad kitose bylose proceso šalių pateikti procesiniai dokumentai nėra įrodinėjimo priemonės (CPK 177 straipsnis), todėl jų, kaip naujų įrodymų, pridėjimo prie bylos klausimas nėra aktualus. Teismai, esant poreikiui, su kitų bylų dokumentais gali susipažinti Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Todėl atsakovės pateikto apeliantės apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-960-273/2021 kaip įrodymo priėmimo klausimas nesprendžiamas.

Dėl grėsmės galbūt ieškovei palankaus sprendimo įvykdymui

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovių ieškinys preliminariai pagrįstas, tačiau nenustatė grėsmės galbūt ieškovėms palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantė atskirajame skunde su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

25. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad egzistuoja neabejotina grėsmė galbūt ieškovėms palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nes dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (vienašališko Koncesijos mokesčio sumažinimo nuo 2021 m. I ketvirčio), apeliantei gali būti iškelta nemokumo byla, nes ji nebus finansiškai pajėgi vykdyti kreditavimo sutartį. Atsakovės vertinimu, apeliantė neįrodė, kad dėl atsakovės veiksmų apeliantei kyla grėsmė, jog jai bus iškelta nemokumo byla, taip pat pažymi, kad ieškovės tarpusavyje gali susitarti dėl laikinos kreditavimo sutarties vykdymo tvarkos, iki bus išspręstas ginčas šioje byloje.

26. Teismas, nustatęs, kad ieškinys preliminariai pagrįstas, turi įvertinti, ar yra grėsmė, kad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai tapti neįmanomas. Dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020).

27. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir panašiai). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018; 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-516/2021).

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė nepateikė jokių įrodymų apie atsakovės nesąžiningus veiksmus, nukreiptus į galimo ieškovėms palankaus teismo sprendimo įvykdymą, todėl darytina išvada, kad šiuo metu byloje nėra duomenų apie bent tikėtiną atsakovės nesąžiningumą ir jos siekį išvengti galbūt ieškovėms palankaus teismo sprendimo įvykdymo.

29. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. spalio 14 d. civilinėje byloje Nr. e2-999-464/2021 iš esmės pasisakė dėl apeliantės prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstumo (nutarties 2 ir 4 punktai). Minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl ieškovės 2 prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 29 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, nustatė, jog tarp šalių ginčas yra kilęs dėl kreditavimo sutarties vykdymo, o ne dėl veiksmų, keliančių grėsmę žalai atsirasti, draudimo. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos padarė išvadą, kad ieškovė 2 prašymo įpareigoti atsakovę pervesti į jos sąskaitą ieškinyje nurodomo dydžio ketvirčio mokėjimus nepagrindžia jokiais aktualiais argumentais, galinčiais pagrįsti atsakovės nesąžiningą elgesį, kuriuo būtų siekiama apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (siekį perleisti ar kitaip apsunkinti turimą turtą, slėpti pinigines lėšas).

30. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė nutraukė koncesijos sutartį, nes buvo nepatenkinta apeliantės vykdytų darbų kokybe, taip pat, jog ši atliko kreditavimo sutarties pakeitimus neturint atsakovės sutikimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad netaikius apeliantės prašomos laikinosios apsaugos priemonės – įpareigoti atsakovę iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo tinkamai vykdyti koncesijos sutartį (nutarties 10 punktas) – būtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala apeliantės turtiniams ar neturtiniams interesams ar nebūtų užkirstas kelias apeliantės interesų pažeidimui. Apeliantė neįrodė, kad tokia žala kiltų, ar būtų pažeisti jos interesai, ir tik deklaratyviai nurodo, jog dėl atsakovės veiksmų apeliantei gali būti iškelta nemokumo byla.

31. Atsižvelgiant į tai, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones yra siekiama esminio tikslo – apeliantei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, be anksčiau nurodytų aplinkybių, spręsdamas, ar konkrečiu atveju yra poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas turi įvertinti ir tai, ar prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su pareikštais reikalavimais, yra būtinos siekiant užtikrinti palankaus teismo sprendimo įvykdymą, ar ieškovas, prašydamas taikyti konkrečias laikinąsias apsaugos priemones, nesiekia su laikinųjų apsaugos priemonių paskirtimi nederančių tikslų.

32. Teismų praktikoje šiuo aspektu yra laikomasi nuoseklios pozicijos, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jeigu pareikšti reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių ir įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų taikymas pažeidžia ekonomiškumo principą, todėl yra neteisėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016, 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-373-330/2017).

33. Šiuo atveju, ieškovėms siekiant pripažinti neteisėtu atsakovės sprendimą nutraukti mokėjimus pagal koncesijos sutartį, teismo sprendimo, kuriuo toks reikalavimas būtų patenkintas, užtikrinimui, nėra reikalingas vykdymas – vien ieškovėms palankaus teismo sprendimo priėmimas savaime pasiektų ieškovių siekiamą tikslą – atsakovės atliktas piniginių lėšų mokėjimas pagal koncesijos sutartį nutraukimas, būtų laikomas neteisėtu ir negaliojančiu ir ieškovėms būtų priteistinos piniginės lėšos.

34. Apeliantė taip pat nurodo, kad netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių bus pažeistas viešasis interesas, nes bus neužtikrinti koncesijų teisinio reguliavimo įgyvendinimo tikslai – užtikrinti galimybę suteikiančioms institucijoms perkelti atitinkamų objektų finansavimo organizavimo bei užtikrinimo pareigą ir rizikas koncesininkams, tuo pačiu užtikrinant koncesijų objektų finansavimą kuo ekonomiškai palankesnėmis sąlygomis.

35. Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovė 2020 m. gruodžio 15 d. raštu pranešė apeliantei, jog koncesijos sutartis po 30 dienų bus vienašališkai nutraukta dėl apeliantės kaltės, tačiau apeliantė su šiuo atsakovės sprendimu nesutiko ir šiuo metu ginčas dėl koncesijos sutarties nutraukimo yra persikėlęs į teismą. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, apeliantė 2021 m. vasario 15 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu koncesijos sutarties nutraukimą iš atsakovės pusės ir koncesijos sutartį nutraukti dėl atsakovės kaltės bei priteisti apeliantei iš atsakovės 289 620,02 Eur baudą. Kauno apygardos teismas 2021 m. spalio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-960-273/2021 apeliantės ieškinį atmetė, tačiau tiek apeliantė, tiek atsakovė dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimo pateikė apeliacinius skundus.

36. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina faktą, kad apeliantė nesiekia toliau vykdyti koncesijos sutartį, o siekia įrodyti, jog koncesijos sutartis buvo nutraukta dėl atsakovės kaltės, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog šiuo atveju, netaikius apeliantės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, bus neužtikrinti koncesijų teisinio reguliavimo įgyvendinimo tikslai, nes koncesijos sutartis yra nutraukta ir nei apeliantė, nei atsakovė nesiekia toliau bendradarbiauti vykdant koncesijos sutartį.

37. Šioje nutartyje nurodyti motyvai ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika sudaro pagrindą spręsti, kad apeliantė atskirajame skunde nepateikė argumentų ir nenurodė duomenų, kurie sudarytų pagrindą vertinti pirmosios instancijos teismo nutartį kaip nepagrįstą ir taikyti atsakovės atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones.

38. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Dėl bylos procesinės baigties

39. Apibendrindamas nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį, kurios pakeisti ar panaikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Danguolė Martinavičienė